Justino Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“ yra kalbama apie vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą ir jo valdymo laikus. Kūrinys parodo, kad karalių galios ir valdžios troškimas labai paveikia ir pakeičia jo asmenybę ir bendravimą su aplinkiniais. Šis valdžios troškimas apsvaigina Mindaugą ir jis tampa neprognozuojamas, kenkia sau, bei aplinkiniams.
Mindaugo santykiai su aplinkiniais pradėjo byrėti tada, kai jis pajuto galios skonį ir pradėjo visiškai kitaip elgtis negu ankščiau, prieš atėjimą į valdžią. Morta ir Mindaugas buvo karštai vienas kitą įsimylėję ir norėjo būti kartu, tačiau Morta jau buvo susituokusi ir tai trukdė jiems. Mindaugas liepė Mortai nužudyti jos dabartinį vyrą, kad jie galėtų būti kartu, tačiau iš tikrųjų Mindaugas tai daro ne dėl jų santykių, o dėl savęs, kad būtų kuo mažiau pasipriešinimo jam vienijant Lietuvą. Vėliau kai kalbasi Mindaugas ir jo dukra yra atskleidžiama, kad Mindaugas taip nemylėjo Mortos kaip atrodė iš tikrųjų, todėl galima suprasti, kad Mindaugas pradeda meluoti, ko ankščiau jis nedarė. Mindaugas taip pat prisižadėjo pakelti kalaviją tik tada kai reikės ginti tėvynę, žmonių gerovę, bei Dievų garbę, tačiau jis kalaviju aiškinasi ir mažiausias iškilusias problemas. Mindaugo brolis Dausprungas taip pat mato, kad jo brolis, ankščiau buvęs geras ir doras, pradeda į viską žiūrėti lyg jam būtų norima pakenkti ir supranta, kad jis pražudė savo artimiausius norėdamas gero Lietuvai. Mindaugas net pagrobia Dausprungo šeimą, galvodamas, kad Dausprungas bendradarbiauja su jo priešais. Tai labai paveikia santykius tarp brolių, nes nebelieka to šeimyniško ar artimo pasitikėjimo, kuris yra labai svarbus aplinkoje, ypač šeimoje. Mindaugo meilė tėvynei yra naudojama kaip pasiteisinimas dėl visų žudymų ir ištrėmimų. Galima suprasti, kad šios Mindaugo savybės kenkia ne tik...

Kristijonas Donelaitis- Švietimo epochos europos rašytojas, lietuvių literatūros klasikas. Epinė poema „Metai“, parašyta hegzametru, yra žymiausias jo kūrinys. Jame aprašomas Mažosios Lietuvos 18a. būrų gyvenimas.Kūrinyje yra didaktinių posakių, o moralizmas siejamas su Baroko epocha. „Pavasrio linksmybių“ ištraukoje apie lakštingalą pabrėžiamas neatskiriamas žmogaus ryšys su gamta, bet labiausiai- paukštės išskirtinės savybės, kurios yra pavyzdys būrams.
Pirmojoje ištraukos dalyje pasakotojas išskiria lakštingalą iš kitų paukščių, taip pabrėždamas jos ypatingumą. Tai parodo priešinamoji dalelytė „bet“, kuria poetas pradeda ištrauką. Veiksmas vyksta „nakties čėse“, kai visi miega. Na, o lakštingala „budėdama garbina Dievą“- tarsi atlieka visų pareigą. Nakties laikas, kai tylu, pasirinktas tam, kad nepaprastas balsas būtų išgirstas. Žiemą paukštė kartu su būrais ilsisi, o pasakotojas nuolat sakydamas „mes“ ir „tu“ pabrėžia gamtos ir žmonių vienybę. Kreipinys „paukšteli miels“ rodo, kad pasakotojas į lakštingalą žiūri kaip į sau lygią, Deminutyvas „paukšteli“ ir epitetas „miels“ pabrėžia devynbalsės mielumą. Atėjus pavasariui lakštingala pradeda dainuoti „nutvėrusi vamzdį“ ir savo balsu lengvina būrų darbą. Tai leidžia mums į darbą pažvelgti kaip į vertybę, o ne kaip į sunkumą. Taigi lakštingala vaizduojama kaip darbinga, pareiginga, o tokios vertybės turėtų būti pavyzdys būrams.
Antroje ištraukos dalyje pasakotojas labiausiai išaukština lakštingalos išskirtinį balsą, Kreipiniu „gaidel“ jis tarsi užmezga dialogą su lakštingala kaip su žmogumi. Na, o deminutyvinė forma (gaidel)...

Pasaulio medis tai pasaulio ašis, jungianti žemę, dangų ir požemį. Tai simbolinis visatos paveikslas, o kartu ir vienas svarbiausių mitologinių vaizdinių, kuriuos turėjo mūsų protėviai. Šis medis jungia gyvuosius ir mirusiuosius; praeitį, dabartį ir ateitį.
• Žmogus privalo trokšti šviesios ateities savo tėvynei.
• Tautos išlikimą lemia viltingai nusiteikusių žmonių vienybė.
• Žmogus privalo suvokti protėvių sukurtos kultūros vertę, ja domėtis ir puoselėti
• Žmogui labai svarbu jaustis savo tėvynės dalimi bei tapatintis su savo istorija.
Eilėraščio erdvė
Gedos teksto įvaizdžiai sukuria neįprastą erdvę ir laiką. Tekstas pradedamas tarsi vieno žmogaus įspūdžiais „besėdint“ – reikia suprasti „man besėdint“ – ir pereinama prie „mes“, prie kolektyvinio veikėjo „mes, žmonės“. Tasai ,,aš“ parodomas prie marių, „ant slenkančiosios kopos“ – tai, matyt, yra Kuršių Nerija, ypatinga Lietuvos vieta, susijusi su Rėza (ten buvo jo gimtasis Karvaičių kaimas).
Pagrindiniai įvaizdžiai
„Marių bangos“ primena Maironį, o „slenkančiosios kopos“ įvaizdis atspindi...

Mes dažnai apie ją kalbame, dažnai sakome, kad mylime, bet juk mylėti galima daug dalykų – draugą, šeimą, gyvūną, Tėvynę, knygą, gamtą. Taigi kuri iš šių meilių yra tikroji? Mano manymu tikroji meilė yra – šeima ir draugai. Jeigu mes jų neturėtume mes neegzistuotume, nes mylėti –vadinasi egzistuoti, o jeigu mes nemylėsime mūsų gyvenimas bus panašus į asfaltą – pilkas.
1.Meilė yra neatsiejama nuo kančios. Dažnai žmonės įsimyli uždraustą vaisių ir paskui kenčia. Kaip Antano Vaičiulaičio romane „Valentina“. Jaunuolio Antano ir Valentinos meilė pražydo, bet jai nebuvo lemta gyvuoti . Šių žmonių meilė atnešė daugiau skausmo nei laimės. Jie...

Vincas Kudirka 1858 12 31Paežeriai 1899 11 16Vladislavovas (dabar Kudirkos Naumiestis), lietuvių rašytojas, vertėjas, publicistas, kritikas, muzikas, visuomenės veikėjas. Gydytojas. Vienas žymiausių 19 a. antros pusės tautinio atgimimo judėjimo veikėjų ir ideologų.
2. Nuo 1871 mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1877 įstojo į Seinų kunigų seminariją, iš kurios 1879 pašalintas dėl pašaukimo stokos. Netekęs materialinės tėvų paramos V. Kudirka savo lėšomis sidabro medaliu 1881 baigė Marijampolės gimnaziją ir įstojo į Varšuvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, po metų perėjo į Medicinos fakultetą. Už ryšius su lenkų darbininkų Proletariato partija 1885 kalintas ir pašalintas iš universiteto. Po malonės prašymo carui 1887 vėl priimtas į universitetą (1889 jį baigė).
3. Perskaitęs mėnraštį Aušra dar studijuodamas įsitraukė į tautinio atgimimo judėjimą. 1888 Varšuvoje su kitais įkūrė slaptą studentų draugiją Lietuva. 1890–94 dirbo gydytoju Šakiuose. Pablogėjus sveikatai 1894–97 gydėsi Kryme ir Adrijos pajūryje, vasarai sugrįždavo į Lietuvą. 1895 viešėdamas Plokščiuose buvo caro žandarų suimtas už lietuvybės skleidimą ir kurį laiką kalintas Kalvarijos kalėjime. 1896 amnestuotas apsigyveno pas tėvą Paežeriuose. Grįžęs iš Opatijos gydyklos (prie Adrijos) nuo 1897 gyveno Naumiestyje.
4. 1889 sausį išleido lietuviško žurnalo Varpas (iki 1899 su pertraukomis jį redagavo) pirmąjį numerį, 1890 organizavo laikraščio Ūkininkas leidimą. Varpe įkurtam skyriui Tėvynės varpai rengtose publicistinėse kultūros ir ekonomikos naujienų apžvalgose V. Kudirka siekė veikti visuomenės sąmonę, skatino ugdyti tautinę ir pilietinę savivoką, gynė žmogaus ir tautos teises, rūpinosi lietuvių valstietijos ekonominiu ir agrariniu lavinimu, skatino lietuvių savivaldos kūrimąsi, kritikavo valdininkų dorovę, apeliavo į žmogiškus piliečių santykius, griežtai smerkė Rusijos valdžios vykdomą rusinimo politiką; straipsniams būdinga gyva kalba, sąmojis, ironija ir sarkazmas, meninių priemonių derinimas su faktais, pasakos elementai, dialogai.
5. Reikšminga V. Kudirkos literatūrinio palikimo dalis – grožinė kūryba. Mėnraštyje Aušra išspausdino savo pirmąją publikaciją lietuvių kalba – eiliuotą vertimą Kodėl žydai nevalgo kiaulienos (1885 nr. 6). 1888–97 parašė eilėraščių, skirtų svarbiems savo...

Gyvenimo prasmė – vienas esminių filosofinių ir teologinių klausimų, kuriuo bandoma nusakyti žmogaus gyvenimo prasmę. Tačiau ar galima imti ir taip paprastai nusakyti gyvenimo prasmę? Vienareikšmiškai ne! Juk gyvenimo prasmė, tai kur kas daugiau nei kelių žodžių sąvoka. Esminiai dalykai kuriais tūrėtų vadovautis žmogus ieškodamas savo gyvenimo prasmės yra: savęs pažinimas ir mokėjimas mėgautis gyvenimu. Tie žmonės kurie supras šiuos du paprastus dalykus, tikrai supras kas jų gyvenimui suteikia prasmę.
Žmogus - kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas - žmonija. Aš manau tiktai pažindami raides, pradedame skaityti. Žmogus negali suvokti nebūties - todėl, kad jis yra būtis. Tragiškiausias žmogaus būties aktas - mirtis. Žmogus įgyja vertę, tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį. Neabejotina ir tai, jog kūrybinė, džiaugsmo teikianti veikla - prasmingo ir pilnaverčio gyvenimo pagrindas. Nereikia dievinti žmogaus - tai jį demoralizuoja, paralyžuoja moralines ir kūrybines pastangas. Kiekvienas supranta žmogų tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Visas mūsų gyvenimas - lėtas to kažką žinojau prisiminimas. Gyvenimas amžinai ką nors įgyja ir ką nors praranda. Gyvenimas - malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimas. Niekada ne per vėlu gyventi. Vienas dalykas - žinoti, kitas - gyventi. Žinoti galima daug ką, gyventi nedaug kuo, galbūt tik tuo vienu.
Dramoje ,,Mažvydas” nesiekiama vaizduoti detalios biografijos, nes pirmiausia Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą. Tai pareiga tautai užima išskirtinę vietą. Mažvydo apmąstymuose nuskamba tikėjimo ir nevilties, pareigos ir kaltės jausmai. Jis nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiamasi saugoti lietuvišką žodį, savo...

Simonas Daukantas (1793–1864) – lietuvių istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos, parašytos lietuviškai, autorius.
2.Gimė 1793 m. Žemaitijoje, Kalvių kaime (dab. Skuodo r.), buvo vyriausias vaikas pasiturinčioje valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu. Valstiečių Daukantų šeima neliko XVIII a. pabaigos Respublikos istorinių įvykių nuošalyje: abu tėvai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.
3. Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo. Mokėsi Kretingos pradinėje, Žemaičių Kalvarijos apskritinėje mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, Vilniaus universitete, kur įgijo teisės magistro laipsnį. Daukantas VU studijavo 1816–1822 m. – klestėjimo laikotarpiu, klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų. Greičiausiai tuo metu susipažino su aktyviais studentais žemaičiais, kurie puoselėjo darbo lietuviškos kultūros labui idėjas.
4. Baigdamas VU, 1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių.
5. S. Daukanto visuomeninės – politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. Svarbiausiu savo uždaviniu laikė ieškoti lietuvių tautos istorijos šaltinių, juos tyrinėti ir rašyti knygas savo tautai, ją šviesti ir kelti jos savigarbą, savo vertės suvokimą.
6.S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra...

Jis buvo Lietuvos poetas, kalbininkas ir Seinų vyskupas. Baranauskas palaidotas Seinų katedroje (dabartinėje Lenkijos teritorijoje).
2. A. Baranauskas dirbo raštininku, buvo Varnių seminarijos auklėtinis ir Peterburgo dvasinės akademijos kunigų seminarijos auklėtinis. Tobulinosi Romos, Miuncheno universitetuose, dirbo Kauno kunigų seminarijoje, dėstytojavo dvasinėje akademijoje: dėstė lietuvių kalbą ir homiletiką (pamokslų sakymo meną) bei teologiją. Baranauskas buvo pirmasis lietuvių kalbos dėstytojas kunigų seminarijoje. Tai sutapo ir su Motiejaus Valančiaus siekiais – lietuvinti dvasininkiją.
3. Baranauskas pasižymėjo kaip lietuvių kalbos tyrinėtojas. Jis laikomas dialektologijos (mokslo apie tarmes) pradininku Lietuvoje. Rašė lietuvių kalbos gramatiką, bet nebaigė, sukūrė tokius dabar plačiai vartojamus terminus kaip: būdvardis, balsis, dvibalsis, skaitvardis, žodynas, tarmė, sakinys, rašyba ir taisyklė.
Pasižymėjo kaip matematikas, kartais net yra vadinamas pirmuoju Lietuvos matematiku. Jį ypač domino begalybės problema, o vienas iš siekių buvęs – matematiškai apskaičiuoti pragaro tūrį.
4. A. Baranauskas pasižymėjo ir kaip Biblijos vertėjas į lietuvių kalbą. Tai paskutinis jo darbas. Jis suspėjo išversti tris penktadalius Biblijos teksto.
5. Tačiau Antanas Baranauskas buvo ir liko poetas. 1863 m. sukilimas sudaužė jo mūzą, pakeitė gyvenimą. Kai jis lankėsi užsienyje, jo brolius ištrėmė į Sibirą. Atsisveikindamas su poezija tuo metu parašė eilėraštį „Ko gi maudžia man širdelę“. Senatvėje prie eiliavimo sugrįžo – eiliavo religines giesmes.
6. Eiliuoti pradėjo anksti ir pradžioje lenkiškai net parengė rinktinę. Vėliau ėmė rašyti lietuviškai. Vienas iš įdomesnių faktų yra išlikęs ir išleistas A. Baranausko dienoraštis, rašytas nuo 18 iki 21-erių metų....

Žmogaus būties prasmę sieja su laiko tema. Jis teigia, kad kiekvienas turi suvokti savo laikinumą ir savo būtį vertinti.
Svarbu surasti santarvę su laiku. Jis turi čia ir dabar gyventi, ne ateity ar praeityje.
Prabyla apie žmogaus egzistencijos ribines situacijas. Žmogus negali pabėgti nei nuo mirties, nei kitų sunkumų. Svarbiausias žmogaus apsisprendimas ir valia.
Egzistencialistai propagavo žmogaus vertės klausimą krizių laikotarpiu. Gyvenimas yra laikinas, netvarus, tačiau vertingas. Egzistencialistai renkasi analizuoti pavienių žmonių problemas, kokia žmogaus būtis, žmogaus apsisprendimo klausimą, norą išsilaisvinti nuo absurdo. Absurdo įveikti neįmanoma, bet galima jį niekinti. Keliama maišto idėja - mąstantis žmogus nenori su absurdu taikstytis. Absurdo akimirkoje svarbi ištikimybė vertybėms.
2. Kas sukelia beprasmybės, absurdo jausmą?
Begalybės, absurdo jausmą kelia nuovargis, klausimas „kodėl?“.
Vilties praradimas kritinėse situacijose, žmogaus ir pasaulio prieštaringumas, dvasinių vertybių krizė, savo ribotumo suvokimas, būties laikinumas
3. Suvokus absurdą, kyla maištas prieš jį. Ar su tuo sutinkate? Kodėl?
Priešintis prieš absurdą natūralu, bet tai gali padaryti tik dvasiškai stiprus žmogus. Žmogus yra bejėgis ir per daug ribotas kovoti su absurdu. Mes bijome nežinomybės, o, suvokdami savo „priešą“, galime prieš jį kovoti, maištauti. Maištas – savirealizacija, stoiškai laikytis įsikibus į vertybes, laikytis orumo.
4. Remdamiesi egzistencializmo suformuluota laisvės samprata, atsakykite į klausimą, ar sunku būti laisvam? Argumentuokite remdamiesi literatūrine/kultūrine patirtimi.
Kamiu teigia, jog laisvam būti labai sudėtinga. Laisvės tema ypač aktyvi karo laikotarpiu, esant reikalui priešintis okupacijai, represijoms, cenzūrai. Tikrai sudėtinga yra neprarasti vilties ir laikytis tvirtos pozicijos. Laisve reikia mokėti naudotis. Absoliučios laisvės nėra. Kai žmogus peržengia kito žmogaus laisvės ribas, jis pažeidžia laisvės sampratą. Laisvė įpareigoja žmogų prisiimti atsakomybę.
A. Kamiu. Esė ,,Mitas apie Sizifą“
1. Kas laikoma didžiausia dievų bausme?
Didžiausia dievų bausmė – bergždžias ir beviltiškas darbas. Darbas be rezultato tampa žmogaus kankinimo priemone.
2. Kokiais šaltiniais remiasi pasakotojas, aiškindamas, už ką Sizifas
nubaustas? Raskite sakinį, kuriuo pasakotojas apibendrina pasmerkimo priežastis ir paaiškina, ko veikėjas iš tikrųjų norėjo ir siekė.
Kamiu remiasi Homeru. Sizifas nubaustas...

Šiaurės Amerika – antras pagal dydį žemynas, kuris yra vakarų pusrutulyje. Plotas 20,36 mln. km2, su salomis 24,25 mln. km2. Panamos sąsmauka jungiasi su Pietų Amerika. Siaura pietinė žemyno dalis dar vadinama Centrine Amerika. Šiaurėje krantus skalauja Arkties vandenynas, rytuose – Atlantas, vakaruose – Ramusis vandenynai.
la Grenlandija, priklausanti Danijai, bei keletas smulkių valstybių.
ir Grenlandijos paviršius kalnuotas.
Kalnynai. Pagrindiniai Šiaurės Amerikos kalnynai, snieguotom viršūnėm Uoliniai kalnai ir mišringieji Apalačiai, smarkiai skiroasi išvaizda. Tas skirtumas aiškintas jų amžiumi. Uoliniai kalnai, dar nesudūlėję. Apalačiai – vieni iš seniausių pasaulio kalnų, juos pamažu ardo vėjas, vanduo ir slenkantys ledai.
Didžiosios lygumos. Kanados ir JAV viduriu driekiasi Didžiosios lygumos, dar vadinamos prerijomis. Šioje didžiulėje teritirijoje vasaros karštos, o žiemos šaltos ir gilios. Medžiai auga
tik paupiais ir paežerėmis, bet kitados šis kraštas buvo apaugęs aukštomis žolėmis ir jame ga-
nėsi milijonai bizonų. Dabar natūralių prerijų beveik neišlikę, jų vietoj ūkininkai augina kuku-
rūzus ir kviečius.
Didysis kanjonas. Didysis kanjonas formavosi milijonus netų : įsiskverbę per kietas uolienas,
jį išgraužė Kolorado upė ir jos intakai. Kai kuriose vietose kanjonas yra 1,6 km gylio ir kerta
2000 mln. Metų senumo uolas. Kanjono sienose randamos fosilijos liudija permainingą jo istoriją.
Š.Amerikos aukš- Aukštis Š.Amerikos aukš- Aukštis
čiausios viršūnės čiausios viršūnės
Makinlis 6193 Linkolno 4331
Loganas 6050 Šasta 4316
Orisaba 5700 Hamfris 4258
Šv. Elijo 5488 Tachumulkas 4217
Popokatepetlis 5452 Takana 4117
Istaksihuatlis 5286 Penja Nevada 4054
Blakbernas 5036 Vodingtono 4042
Bona 5004
Sanfordas 4939 Apalačių kalnai
Kolima 4625
Vitnis 4418 Mičelis 2037
Elberto 4399 Vašingtono 1917
Reinyras 4392 Marsio 1628
Blankos 4363
Amkompagrės
Pykas 4360
Greis Pykas 4351
Š. Paliseidas 4345
Vidaus vandenys
Didžiausia upių sistema – Misisipė ir Misūris, didžiausia gėlo vandens santalka – Didieji ežerai: Aukštutinis ežeras, Huronas, Mičiganas, Eris, Ontarijas. Daugelio upių rėžimas nereguliarus, ypač kontinentinio klimato rajonuose. Reguliarų rėžimą turi Šv. Lauryno upė, tekanti Kanados pasieniu.
Upių vidutinis metinis nuotėkis 8200 km3. 55% ploto priklauso Atlanto baseinui, 25% - Ramiojo vandenyno. Dauguma Atlanto baseino upių yra lyguminės. Ramiojo vandenyno baseino upės trumpos, sraunios, kai kurios...