Aukotis verta dėl šeimos ir artimųjų, nes dažniausiai būtent jie yra patys svarbiausi žmonės pasaulyje.
Žmogus nenori būti nuo kažko priklausomas, jis nori būti laisvas, dėl to priimti sprendimai kartais gali turėti skaudžių pasekmių. Tai puikiai atspindi graikų mitas „Dedalas ir Ikaras“ Dedalas – garsiausias ir nagingiausias skulptorius ir architektas graikų mitologijoje, todėl karalius Minas nenorėjo jo paleisti iš Kretos salos. Karaliui buvo pastatyti garsieji labirintai, kuriuose jis įkalino savo sūnų, jo dukrai Ariadnei pastatyta šokių aikštelė, tačiau architekto pastangos nebuvo įvertintos, jis vis tiek buvo toliau kalinamas Kretos saloje. Trokšdamas laisvės, iš paukščio plunksnų, naudodamas vašką ir siūlus, Dedalas pasidarė sparnus, tikėdamasis kartu su sūnumi Ikaru pasprukti iš salos. Procesas buvo ilgas ir varginantis, tačiau Dedalui pavyko pasidaryti dvi poras sparnų, kurie buvo pajėgūs skraidinti žmogų. Vieną sparnų porą įdavęs sūnui Ikarui jis prigrasino, kad su šiais sparnais negalima skristi nei per aukštai, nei per žemai, nes sparnams gali pakenkti sūrus jūros vanduo arba karšti saulės spinduliai. Net ir žinodami, kokios grėsmės jų laukia, Dedalas ir Ikaras ryžosi išskristi pro kambario langą ir palikti salą, leistis žemyno link. Tačiau Ikaras, jaunas, energingas vaikinas, pajutęs laisvę, neįvertino savo galimybių, pamiršo tėvo pamokymus, pakilo per aukštai saulės link. Saulė pradėjo tirpdyti vašką, tada jis leidosi žemyn, pasiekė jūrą, kurios sūrus vanduo ištirpdė siūlus, paukščių plunksnos pasklido po orą, o Ikarą pasiglemžė jūros bangos. Tragiškos Ikaro lemties didaktinė vertė dviprasmiška: pirma, mokoma, kad reikia klausyti išmintingesnių, vyresnių už save, antra, dažnai žmogus pasiryžta rizikuoti, kad įgyvendintų savo troškimus. Dedalas, nors ir labai buvo sukrėstas dėl sūnaus mirties, savo kelionės nenutraukė. Tą vietą, kur žuvo sūnus, pavadino Ikarija ir, pabaigęs savo kelionę Sicilijoj, pastatė šventyklą dievui Apolonui, ten pakabino savo sparnus kaip padėkos...

Antigonė - Ismenės sesuo, siekianti palaidoti brolį Polineiką, nepaisant Kreonto draudimo.1.
Ismenė - Antigonės sesuo, nesutikusi laidoti brolio, baimindamasi Kreonto.
Kreontas - Tėbų valdovas, Haimono tėvas, pasmerkęs Antigonę mirčiai.
išdavikais, nevertais garbės, privalančius susimokėti už savo išdavystę ir nepaklusnumą.
2.
Kreontas mano, jog Polineikas yra išdavikas, todėl nenusipelnė nei garbės, nei būti palaidotas.
Antigonė kovoja už brolį, mano, jog yra neteisinga taip pasielgti.
3.
brolis nusipelno būti palaidotas garbingai. Tačiau Ismenė nesutinka su seserimi, verčiau paisys
Kreonto įsakymą, nei bus nubausta.
Haimonas bando įtikinti tėvą pakeisti savo sprendimą gražiuoju, paskui grasina tėvui, jog kartu
su Antigone mirs ir dar vienas žmogus, tačiau Kreontas neklauso savo sūnaus ir vistiek lieka tos
pačios nuomonės.
2)
Choras Antigonę palaikė, manė, jog ji labai drąsiai pasielgė ir visiškai nenusipelno Kreonto
bausmės.
5.
Kreontas yra...

,,Ne gėda tau galvot kitaip negu visi?’’- Žmogus neturi išsiskirti iš kitų.
įtarinėjimais ir neapykanta.
5. ,,Pagirtų jie visi už tai mane, tik baimė kausto liežuvius’’- Antigonė žino,
kad jos elgesiui visi pritaria.
6. ,,Ne vyras būsiu aš, ir didvyrė bus ji, jei panieka ši valdžiai liks
nenubausta’’- Mano, kad jei nenusileis moteriai taip bus įžeistas jo
orumas.
7. ,,Gėrio laikrodis esi...’’- Haimonas išsako savo pagarbą tėvui, nes nori
gero netik Antigonei ir sau, bet nori ir tėvui atverti...

Antigonės abu broliai susikauna ir vienas kitą nužudo. Tėbų karalius Kreontas garbingai palaidoti leidžia tik Eteoklį, o Polineiko kūną palieka sudraskyti žvėrims. Antigonė pasiryžta palaidoti Polineiko kūną, nors ir sesuo Ismenė jai nepritaria.
PIRMAS EPEISODIJAS.
Kreontas pasiskelbia krašto valdovu. Jis neleidžia laidoti Polineiko kūno, pastato prie jo sargybą. Deja, sargyba nepastebi, kaip kažkas ateina, ir kūną užberia dulkėmis. Kai pastebi, jau viskas būna padaryta. Vienas sargybinis atbėga ir praneša viską Kreontui. Kreontas įsako surasti kaltininką, pagrasina sargybiniams mirtimi.
ANTRAS EPEISODIJAS.
Tas pats sargybinis, kuris buvo atėjęs pas Kreontą, prigauna Antigonę laidojant Polineiką, ją sugauna ir atveda Kreontui. Antigonė net nebando bėgti, ginčytis ar teisintis, pripažįsta, jog tai ji pagerbė numirėlį. Ji pasako valdovui, kad įsakymas nelaidoti yra žmogaus, o ji klausys tik dievų, Dzeuso. Kreontas liepia atvesti Ismenę, nori seserų mirties. Antigonė teigia, jog jos sesuo niekuo nekalta, bet Ismenė be Antigonės gyventi nenori. Jos abi uždaromos ir saugomos, stebimos.
Atbėga Antigonės sužadėtinis Haimonas, Kreonto sūnus. Tėvas jam praneša savo nuosprendį. Haimonas papasakoja Kreontui, jog visas miestas jo sužadėtinę laiko didvyre, dėl brolio pagerbimo. Haimonas prašo tėvo suminkštinti širdį ir pasigailėti seserų. Tėvas su sūnumi susipyksta, Kreontas nusprendžia išsiųsti Antigonę į dykumą, į iškaltą olą ir palikti...

Laisvė – tai galimybė veikti be apribojimų ir suvaržymų, tačiau yra ir kita samprata: laisvė – tai galimybė realizuoti savo tikrąjį „aš". Dauguma žmonių laisvę supranta kaip Tautos arba šalies laisvę, bet apie savo vidinę laisvę jie net nesusimasto. Būti laisvam, ne tik gyventi laisvoje šalyje, bet ir jausti savo vidinę laisvę, turėti savo pasirinkimą.
Kiekviena tauta siekia būti laisva ir gyventi laisvoje šalyje nori gyventi kiekvienas. Gyvenimą laisvoje šalyje į gyvenimą nelaisvėje, nieks neiškeistų. Sofoklio tragedijoje ‘‘Antigonė“, valdovas Kreontas teigė, jog tauta yra laisva, tačiau, taip neatrodė, jis nesiklausė kitų žmonių nuomonės ir viską sprendė pats. Daugelis karų, nesutarimų, ginčų kildavo ir tebekyla būtent dėl noro apriboti ar visiškai panaikinti laisvę. Viena didžiausių bausimų žmogui – laisvės atėmimas. Aš manau, kad žmonės turi vertinti savo šalies laisvę.
Moralinė žmogaus laisvė,...

Mano kalbėjimo tema yra ,,Antigonės paveikslas Sofoklio tragedijoje ,,Antigonė””. Sofoklis buvo žymus graikų tragikas, sukuręs apie 120 tragedijų, iš kurių liko tik 7. Tragedija-dramos žandras-scenai skirtas kūrinys, kuriame vaizduojami labai rimti, esminiai gyvenimo konfliktai, herojaus siekimų susidūrimas su neįveikiamomis kliūtimis ir neišvengiamas herojaus žuvimas. Viena iš išlikusių Sofoklio tregedijų jų buvo ,,Antigonė”. Tai pasakojimas apie merginą, kuri neteko savo dviejų brolių, kurie po tėvo mirties, negalėdami pasidalyti valdžios, žuvo dvikovoje. Vienas gindamas Tėbus, kitas kovodamas prieš juos. Karaliaus paliepimu buvo uždrausta palaidoti brolius, tačiau jų sesuo Antigonė pažeidė įstatymą ir palaidojo juos. Toks merginos elgesys papiktino Tėbų karalių, Kreontą jis paskyrė mirties bausmę Antigonei. Mergina nebijojo mirties ir mirtis jai buvo tarsi laisvė. Paskyrus bausmę, pas karalių ateina jo sūnus, Haimonas, prašyti pasigailėjimo savo mylimąjai, tačiau tėvas tvirtai priėmęs savo sprendimą, nužudyti Antigonę. Už tokį Kreonto nuosprendį Dievai atkeršija jam ir jis praranda visus savo mylimus žmones ir lieka vienas. Šios kalbos tikslas yra parodyti jums kokia buvo Antigonė, kokios vertybės jai buvo svarbios ir kiek išbandymų jai teko patirti.
Kreontas-Tėbų karalius.
Euridikė-Kreonto žmona.
Haimonas-Kreonto ir Euridikės sūnus, Antigonės mylimasis.
Antigonė-Haimono sužadėtinė.
Ismenė-Antigonės sesuo.
Antigonė buvo nepaprastai drąsi ir išdidi mergina. Jos drąsa lydėjo ją nuolatos. Ji nepabūgo mirties ir negalėdama susitaikyti su brolių palaikų išniekinimu, palaidojo juos. Brolių palaidojimas nuramino jos sielą. Taip pat, Kreontui paklausus ar ji pripažįsta padariusi nusikaltimą, ji atsakė ,,Pripažįstu. Padariau ir nesakau, jog ne”. Iš to galime matyti, jog Antigonė nebandė paneigti savo kaltės įvykdžius nusikaltimą ir pažeidus karaliaus valią. Vėliau pagrindinė knygos veikėja nusižudė ir tai lyg vienas drąsos įrodymas , kuris leidžia įsitikinti, jog mirtis jai yra tarsi laisvė. Antigonės išdidumas aiškiai matomas, kai ji įžuliai juokiasi karaliui į akis, bandydama apsaugoti savo orumą. Jai buvo daug lengviau susitaikyti su tai, jog gaus mirties bausmę, nei...

Sofoklio kūriniai literatūros kritikus žavi siužetų vientisumu, ryškiais ir niekada nesenstančiais veikėjų paveikslais. Puikus to pavyzdys – viena iš septynių Sofoklio istorinių dramų – „Antigonė“. Kūrinyje juntamas itin ryškus ir gilus šeimos bei pareigos jausmas, kurio kaina – skaudžios netektys. „Antigonė“ nagrinėja įvairias problemas – abejones politiniais įstatymais, konfliktines atsakomybes savo šeimos nariams, taip pat lyčių dominavimo ir nuolankumo aspektus.
Svarbiausias kūrinyje moralinis konflktas. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios ir dvikovoje žuvo. Žuvusiųjų sesuo nenori paklusti įsakymui Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą ir ryžtasi palaidoti brolį kaip reikalauja papročiai. Antigonė supranta, kad jos poelgis sukels konfliktą, suvokia jo pasėkmes sau bei kitiems, realiai vertina savo ir priešininko Kreonto jėgas, tačiau nebijo mirties ir savo tikslo neatsisako. Palaidodama Polineiką – atlikdama savo pareigą, kurią „uždėjo dievai“, ji pažeidžia tvarką. Tragedijoje susiduria šalies valdovo Kreonto ir Antigonės nuomonės. Valdovas iškelia atsakomybę miestui virš šeimos ir genties reikalavimų, Antigonė pirmiausia lieka ištikima šeimos tradicijoms. Abu jie atkakliai laikosi savo principų. Užsispyrimo „dėka“ dramos pabaigoje pralaimi abu..
Kūrinyje taip pat svarbūs asmenybių bruožai. Nei Kreontas, nei Antigonė negalėjo išduoti savo principų ir pripažinti kitų reikalavimus. Kreontas buvo naujai išrinktas karalius, siekė tvarkos savo valdomoje šalyje ir save siejo su autoritetu. Jis ne tik buvo žiauri ir dominuojanti asmenybė – Kreontas jokiais būdais negalėjo pasiduoti moters įtakai, kuri įžeidė jį prisiimdama ne tik šeimos, bet ir politinį vaidmenį, o tai buvo nepriimtina tuometiniam Atėnų gyvenimui. Kreontas tiesiog buvo per daug išdidus, kad lengvai nusileistų moteriai. Antigonei visiškai nerūpėjo miesto gerovė, ji siekė kankinės mirties. Savo atkaklumu, drąsumu bei stipriu charakteriu, ji sužlugdė nusistovėjusias moters vaidmens tradicijas.
Labiausiai tragedijoje žavi Antigonės paveikslas. Ji narsi, ryžtinga. Antigonė nebijo žmogaus – karaliaus rūstybės. Ji myli abu brolius ir negali sutikti, jog brolio Polineiko palaikai būtų išniekinti. Ji gimusi mylėti ir to moko kitus, Antigonė vadovaujasi ne rašytais...

Sofoklis – graikų tragikas, Atėnų pilietis, matęs valstybės klestėjimą ir nuosmukį, labiausiai mėgstamas ir vertinamas tragedijų autorius yra pasakęs: „Protas, be abejo, yra pirmoji laimės sąlyga“,– ir šie jo žodžiai leidžia suprasti, kokią yptintą reikšmę žmogaus gyvenime turi mąstymas ir gyvenimo prasmės suvokimas. Kiekvienas iš mūsų gyvena pagal tam tikras dorovines taisykles, tačiau iš kur žinoti, kas pasaulyje yra teisinga, o kas ne? Ką daryti, jei matai, kad aplinkiai elgiasi ne taip, kaip turėtų, kad pažeidžia moralės normas? Čia derėtų atsigręžti į senovės Graikijos dramaturgiją, kuri yra gausi išmintingų ir pamokančių meno kūrinių. Būtent jie leidžia suprasti, kad vienas geriausių būdų gyventi laimingą gyvenimą – tai būtinybė priešintis viskam, kas neatitinka individo puoselėjamų vertybių. Todėl manau, kad geriausias būdas kovoti prieš blogį yra maištas. Jau minėtasis graikų tragikas Sofoklis yra pripažintas geriausiu visų laikų dramaturgu dėl savo tragedijos „Antigonė“, kur ryžtinga ir drąsi moteris nė neketina susitaikyti su didžia neteisybe. Todėl šiandien savo kalba mėginsiu įrodyti, kad Antigonė yra neginčiaja maištininkė.
Visų pirma, tragedijoje „Antigonė“ moteris maištauja dėl savo šeimos gerovės išsaugojimo. Galim drąsiai sakyti, kad šiame kūrinyje šeima yra iškeliama kaip didžiausia gyvenimo vertybė. Net Biblijoje yra sakoma: „Mylėk savo artimą kaip save patį“, – todėl akivaizdu, kad šeima turi būti kiekvieno žmogaus gyvenimo pagrindas. Šios idėjos neatsisako ir graikų tragikas Sofoklis, nes būtent šia gyvenimo vertybe yra paremtas visas tragedijos siužetas. Neteisingas, amoralus elegesys su Antigonei brangiais žmonėmis, t. y., jos broliais, išprovokuoja jos maištą. Mat Antigonės broliai žūsta dvikovoje dėl valdžios, o karaliaus sostą perima dėdė Kreontas, kuris vieną brolį – Eteoklį – įsako palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą. Antigonei stebėti tokią neteisybę yra skaudu ir ji pasiryžta maištauti, priešintis ir kovoti už atitinkamą brolio pagerbimą: „Palaidosiu aš savo brolį, draug ir tavo, / Jei tu nenori. Niekad neapleisiu jo“. Svarbu suprasti, kad Antigonė nebijo...

Šioje analizėje išanalizuotas Sofoklio „Antigonės“ kūrinys.

Savo žodžiais paaiškinkite, kaip tragedijoje keičiasi Kreontas, apibūdinkite jo kaltę, kurią jis suvokė tragedijos pabaigoje. 2 t. Iš pradžių Kreontas gauna Antigonės prisipažinimą dėl įstatymo nusižengimo, tada jis jaučiasi teisingas, bet kai išgirsta kodėl Antigonė nusižengė jo teisingumo jausmas lyg ir pradingsta. Kreontas pajaučia kaltę, nes tai ką sako Antigonė yra tiesa.
2.Kokius 3 klausimus Kreontas užduoda Antigonei? Pacituokite Kreonto klausimus ir savais žodžiais paaiškinkite, kodėl Kreontui yra svarbus įstatymas, aptarkite Kreonto argumentus. 2 t.
Kreontui svarbūs įstatymai, nes tik taip jis gali išlaikyti savo įtakingą valdžią.
3.Ką ir kaip Kreontui atsako Antigonė? Pacituokite Antigonės atsakymus ir savais žodžiais paaiškinkite, kas yra svarbu Antigonei, aptarkite jos argumentus. Kokia nuostata vadovaujasi...