Parašęs apysaką „Liūdna pasaka“, noveles „Vagis“, „Kliudžiau“, „ Brisiaus galas“, „Ubagas“, „Lazda“, „Laimės žiburys“ ir kitų kūrinių. Jo tekstai pasižymi realizmu derinamu su pasakos motyvais, psichologizmu, dažniausiai koncentruojamasi į paprastą kaimo žmogų, kurio didžiausios vertybės – teisybė, dora ir laisvė. Savo kūrinius net pats J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“ tai rodo, kad sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius žmonių paveikslus ( kaip , pavyzdžiui, Žemaitės apsakymuose), bet ir vidinius išgyvenimus : gailestį, kaltę, sąžiningumą, meilę. Mano pasirinktos novelės „Vagis“ pagrindinė tema yra sąžinės graužaties, kurios atsikratyti bando pagrindinis veikėjas teisindamas save ir keldamas gailestį kitų žmonių atžvilgiu dėl savos nuodėmės.
Jono Biliūno novelė „Vagis“ yra pagrindinio veikėjo Jokūbo gyvenimo išpažintis. Pats Jokūbas pasakoja pirmuoju asmeniu, kaip jis užklupo žmogų vagiantį jo mylimą kumelį, todėl gindamas savo turtą, netyčia nužudo rusą. Slegiamas didelės nuodėmės ir baimės iš pradžių neprisipažįsta nei policijai, nei kam kitam apie žmogžudystę. Tačiau vėliau norėdamas nuraminti viduje nuolat kuždantį sąžinės balsą ir ieškodamas ramumos Jokūbas visgi išpažįsta nuodėmę kunigui, vėliau žmonai ir net viešai kaimynams atidengia širdies žaizdas. Deja, graužatis nesiliovė Jokūbo slėgusi iki pat žilos senatvės ir rasti ramybę jis tikisi tik po Visagalio teismo.
Jokūbas novelėje nuolat save teisina dėl žmogžudystės. Tai galima pastebėti iš aplinkos detalių, kurias jis mini savo išpažintyje. Na, pavyzdžiui, tas pats vogtas kumelis, kurio reikšmė šeimininkui ypatinga. Pagrindinis veikėjas jį labai mylėjo. Gyvulys buvo greitas kaip stirna, vertingas ir tikras Jokūbo pasididžiavimas( „ Ne vienas po 300 rublių siūlijo, niekam neatidaviau : nenorėjau parduoti; jeigu ir vesdavau jį ant mugių, tad tik pasigirtų.“). Jau nuo senų senovės lietuvių liaudies dainose, patarlėse buvo galima išgirsti ar pastebėti, jog berneliui turėti gerą, sveiką, tvirtą arklį buvo ir dar iki šiol, ypač ūkininkams, yra didžiausias turtas. Panašiai kaip dabar, šiuolaikiniam vyrui, vaikinui turėti naują, gražią, ekonomišką mašiną....

Jonas Biliūnas – XIX a. lyrinės prozos pradininkas. Novelių centre – atstumta, nereikalinga būtybė, kuriai nebėra vietos kasdieniniame pasaulyje. Jono Biliūno kūrybai būdinga gradacija. Vaizduojamas gyvenimas skausmingas, tragiškas, bet vis dėlto neatrodo niūrus, nes šalia tamsaus vaizdo autorius stato šviesų.
Jurgis Savickis – XX a. epochos europinės kultūros žmogus. Jam būdingas ekspresionistinis braižas, subjektyvus tikrovės perkūrimo būdas. Rašytojo proza moderni, potekstėje smerkianti bet kokias kaukes, nusistovėjusius įpročius bei papročius. Todėl dažnas jo kūrinių veikėjas yra vaikas, išlaikęs natūralų pasaulio suvokimą.
Pavadinimu “Vagis” norima lyg pabrėžti socialinį žmogaus vaidmenį visuomenėje (atstumtas, nepageidaujamas, pažeidžiantis visuomenės normas). Tačiau novelėje iškyla kita žmogaus reikšmė – dvasingoji. Dėmesio centre ne vagis, o pasakotojas, kurio gyvenimas ir dvasinė būsena nulemta susitikimo su vagimi. Pavadinimas aiškus, trumpas ir konkretus. Šio žodžio prasmė išreiškia laikinumą, nuodėmę, nusikaltimą, praradimą… Vagis, paimdamas svetimą daiktą, praturtėja materialiai, bet jo dvasia skursta ir menkėja.
Pagyvenęs sodietis Jokūbas prisimena savo vaikystę ir tuomet įvykusį atsitikimą, kai, susiklosčius aplinkybėms, užmušė vagį. Niekas tuomet apie šį įvykį nesužinojo, bet sąžinė Jokūbą graužė visą gyvenimą. Novelėje atskleidžiama vaiko sielos brendimo, žmogiškųjų vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problematika. Pagrindinis veikėjas – vaikas – pirmąkart susiduria akias į akį su vagimi. Jo galvoje vyksta minčių chaosas. Vaikas, išlaisvinęs vagį, jaučia, kad kažką palieka, atsisako, ir virvės, rišusios vagies rankas, nutraukia ir nematomas vaiko sielą su vaikyste rišusias virves.
Apsakymo kompozicija uždara, turi aiškią pradžią ir pabaigą. Kūrinyje tam tikra tvarka išdėstytos scenos, epizodai, parenkami veikėjai, organizuojama fabula, konfliktas. Autorius įvairia tvarka apsakyme išdėsto aprašymus, pasakojimus, dialogus, monologus.
Novelė suskirstyta į keturis fragmentus.
I fragmente aprašomi namų buities vaizdai, supažindinama su svarbiausiu novelės heroju – vaiku.
II fragmentas supažindina skaitytoją su situacija. Piešiamas vagies paveikslas, atsiskleidžia vaiko savijauta matant sugautą ir pririštą vagį.<br /> III fragmente vaizduojama vaiko minčių chaoso kulminacija – vaikas nusprendžia išlaisvinti vagį.<br /> IV fragmenatas liudija stebėtiną vaiko psichologijos pokytį. Jis išlaiko jam pateiktą išbandymą. Taip jis...

Vaikas gyvena namuose tarp labai daug žmonių su tėvais. Jis drožinėja lentelę, nes nori pasidaryti iš jos smuiką. Vaikas svajojo, kaip gali atrodyti vagis. Jis įsivaizdavo, kad vagis labai panašus į kunigą. „ Plėšikas rodėsi vaikui aukštas, malonus, gražiais juodais rūbais apsirėdęs, lyg kunigas su blizgančiais kaliošais”.
Pirmiau vaikas vagį įsivaizduoja kaip kunigą, bet po to, kai pamatė vaikui vagis priminė Kristų.
Nes vagis vaikui atrodė labai panašus į Kristų- žalio veido, suplėšytais marškiniais, tačiau tvirtas ir galingas.
Vaiką išlaisvinti vagį pastūmėjo tai, kad jo tėvas baisiai sumušo vagį.
5. Kaip jaučiasi išlaisvintas vagis?
Išlaisvintas vagis padėkojo vaikui ir stipriai apkabino. Bet po to vis tiek buvo sugautas.
,,Ad astra“
1. Kaip pasakotojas pristato ūkininką Dalbą? Kokias jo savybes akcentuoja?
Pasakotojas Dalbą pristato kaip turtingą ūkininką turintį daug žemės savo sodyboje ir norintį padaryti reformų savo gyvenime. Akcentuoja žiaurų ir veidmainišką žmogų kuris nori nužudyti savo šunį, taip pat pykta ant kaimynų, kad jie išmindė kelius jo sodyboje, bet nenori pyktis su jais.
2. Kokios detalės rodo, kad pasakotojas juokiasi iš savo ,,herojaus“?
3. Kaip vertinate Dalbos troškimą pasidaryti geresniu žmogumi?
Nepasidarysi geru žmogumi jei nužudysi šunį tai rodo tik nužmogėjimą, kuri Dalba bando nuslėpti nuo savo šeimos. Vėliau jis supranta ką padarė, bet tai jis suprato jau per vėlai ir to labai aiškiai neparodė.
,,Fleita“
1. Kokią dilemą iškelia gydytojų išvada? Iš ko suvokiama grėsminga Žiogo ateitis? Kokioje padėtyje jis atsiduria?
Žiogui iškeliama dilema ar atsisakyti mylimiausio užsiėmimo, dalies savo širdies, ar mirti. Grėsminga...

vidurio moderniosios lietuvių literatūros kūrėjas, išleidęs keletą novelių rinkinių: ‚,Raudoni batukai‘‘, ,,Ties aukštu sostu‘‘, ,,Šventadienio sonetai‘‘. Rašytojui buvo labai svarbios amžinosios vertybės. Daugelyje novelių kalbama apie gėrio pergalę prieš blogį, paprastumą, nuoširdumą. J. Savickio kūryboje esama netradicinių išraiškos formų, galima rasti ekspresionizmui būdingų bruožų. Rašytojo kūryba skirta intelektualiam skaitytojui, kaip ir apsakymas ,,Vagis‘‘.
Nagrinėjama novelė ,,Vagis‘‘ buvo išleista rinkinyje ,,Šventadienio sonetai‘‘. Jau pats apsakymo pavadinimas tiksliai nusako, apie ką bus kalbama visame kūrinyje. Pagrindiniai veikėjai – tėvas, vagis ir vaikas, kurių tarpusavio santykiai pinasi iki novelės pabaigos. Nagrinėjamos moralinės vertybės, priešinamas vaiko ir tėvo požiūris į vagį, taip pat kalbama apie vagies užimamą poziciją.
Istorinis – kultūrinis apsakymo laikas nėra tiksliai nusakomas, tačiau jį nurodo kai kurios tekste minimos detalės (,,Užrūkytoj ir dūmų prileistoj gryčioj‘‘, ,,Pilna troba žmonių, pančius vejančių‘‘) – tai XXa. pradžia, kadangi ir pats rašytojas gyveno tuo laikotarpiu, todėl jam buvo gerai pažįstama kaimo aplinka bei žmonių gyvenimas. Kalendorinis laikas – žiema (,,per prisnigusį darželį‘‘).
Apsakymo veiksmas vyksta maždaug parą, tačiau jį galima skaidyti dar į tris dalis: minima vakar diena (,,seni žmonės pasakojo, kaip jų pavogti arkliai buvo rišami prie medžių‘‘) – praeitis, dabartis (,,Šiandien ištiko nauja diena‘‘) ir numatoma ateitis kalbant apie vaiko įgytą pamoką (,,Jautė tiek tvirtos valios ateičiai‘‘).
Kūrinio erdvė iš pradžių jauki, sava, gerai pažįstama dviems iš pagrindinių veikėjų - tėvui ir vaikui (,,savo namas, šiluma‘‘),...

Jurgio Savickio kūrybai yra būdinga tai, kad pasakojamoji istorija niekur nėra aiškiai vertinama, skaitytojas pats turi susidaryti nuomonę. Novelėje „Vagis“ vaikas atlieka svarbiausią vaidmenį. Jis išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Kodėl jis tai padarė? Nes vagis priminė jam kenčiantį Kristų. Virvės giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi su pramuštu smilkiniu ir krauju- tai imituoja biblinį Jėzaus Kristaus kančios paveikslą. Viena vertus, vaikas pasielgia kilniai – išlaisvina suimtą ir kaimiečių žiauriai kankinamą žmogų, antra vertus, jis juk išlaisvina nusikaltėlį. Vaikas yra nuoširdus ir mąsto vaikiškai, jis galvoja: „Tėtė, sako, geras, bet kam jis taip baisiai muša vagį!“ Taigi, jam jau kyla klausimų, ar geras žmogus gali taip žiauriai sumušti kitą žmogų, koks jis bebūtų ir ką bebūtų padaręs. Juk tai vis tiek yra žmogus, Dievo kūrinys. Vaikas yra nekaltas ir jautrus, jis supranta, ką reiškia gyventi pagal Dievo įsakymus. Gaunasi, kad tas vaikas sugeba savarankiškai mąstyti, priimti savo sprendimus, kartais impulsyvius. Galbūt tai jo dvasinės brandos etapas (tai pabrėžia ir paskutinės eilutės žodžiai apie užgumusią sielą). Tai savotiškas pasipriešinimas aplinkai, nes nepaisoma šeimos nuomonės ir interesų, kaimo bendruomenės autoriteto, nes jo supratimu tėvas elgiasi nelabai teisingai. Pabaigoje vaikas savo poelgiu sugraudina vagį ir pats pravirksta, nes yra dvasiškai jautrus. Jam lyg gaila, kad tas žmogus išeis. Bet kartu tai yra jo dvasinio brendimo momentas, suteikiantis daug vilties: “jautė tiek tvirtos valios ateičiai”.
1. Nuotaika sukuriama tokia, kad kažkoks neeilinis įvykis atsitiko. Pasakotojas neprimeta savo požiūrio į situaciją. Kūrybos bruožas- kad nėra visažinio pasakotojo (modernizmas), skaitytojas turi pats susidaryti nuomonę.
2. Labai smulkiai aprašomas. „Vienmarškinis, žado nustojęs. Virvės buvo giliai įsipjovusios į bicepsus, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju“. Meninės raiškos priemonė – epitetas „geležinę krūtinę“.
3. Namiškiai sumušę ir pririšę vagį užsiima savo reikalais, jie abejingi.
6. Pirmas aprašymas: plėšikas rodėsi vaikui...

Jono Biliūno novelėje ”Vagis“ intrigos užuomazga jaučiama sakinyje, “Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė“, pastraipos pražioje buvo rašoma jog Jokūbas negalvoja apie vedybas, tačiau pasirodžius paslaptingajai merginai , jis tik apie ją ir tegali galvoti. Novelės pasakotojas - tikras realistas, jis smulkiai aprašo įvykių laiką, vietą bei vyksmą, kas yra būdinga realizmo epochai. Pasakotojo santykis su skaitytoju jaučiamas labai artimas, detalumas suteikia glaudumo ryšį, norą sužinoti daugiau, įsigilinti ir suprasti kūrinį. Kūrinyje aprašomi Jokūbo jausmai, jaunystėje Jokūbas jautė gyvenimo džiaugsmą, turėjo sąžinės ramybę, tačiau po didelės nuodėmės prarado ramybę, šiuo kontrastu norima pasakyti, kad visi mūsų poelgiai turi pasėkmes. Jokūbo nuodėmė daugiau yra dvasinė, jis laikėsi visų Dievo įsakymų ir staiga vienam nusižengė, tai jam ir...

Abiejų kūrinių pavadinimais, mano manymu, yra bandoma parodyti žmogaus socialinį visuomenėje. Vagies sąvoka asociuojasi su atstumtu, niekam nereikalingu žmogumi. Vogdamas vagis praturtėja, bet tuo pačiu žlunga kaip asmenybė, ką parodė ir šios dvi novelės.
Savickio ir Biliūno novelėse apie kaimo žmogų, susidūriantį su arkliavagiu. Kūriniuose kuriami dviprasmiški paveikslai: J. Biliūno pagrindinis veikėjas Jokūbas iš pradžių vaizduojamas linksmas, besidžiaugiantis gyvenimu, stipri asmenybė. Užmušęs arkliavagį tai paima giliai į širdį, sąžinės graužatis jį kamuoja visą likusį gyvenimą, retai kada ramiai beužmigdavo. Taip Jokūbas iš stiprios asmenybės tapo silpna.
Savickio apsakymo „ Vagis “ pasgrindinis veikėjas yra berniukas. Jis tarsi vaikystės ir tyrumo simbolis. Jo paveikslas dviprasmiškas – pamatęs primuštą vagį širdelėje jo gailisi, ir todėl jį išlaisvina iš pančių, tuo pačiu pasielgdamas blogai tėvų atžvilgiu, kadangi nusikaltėlis juos apvogė. Tad ir berniukas ir Biliūno Jokūbas turi dvi puses, yra dviprasmiški.
Savickis novelėje į vagį žvelgia kiek kitaip nei Biliūnas. Sumuštas, kraupiai atrodantis vagis yra lyginamas su kunigu ir Kristumi ( tokias asociacijas sukuria berniukas ). Be abejo tai vyksta tik vaizdo vaizduotėje. Vagies ir vaiko kontrastą galima įvardyti kiap kaltą ir nekaltą.
Abiejų kūrinių erdvė yra namai. Tai sava erdvė, šiluma. Jokūbas užmuštą vagį veža kuo toliau nuo namų, taip tarsi sukurdamas kontrastą: savą erdvę supriešindamas su svetima.
J. Biliūno „ Vagyje „ vyrauja nenutrūkstantys sakiniai, taip pat daug sudėtinių sakinių, o J. Savickis kalba konkrečiai...

Vaikas gyvena šiltame name, su pilnu namu žmonių. Vaikas drožinėjo lenteles, nes svajojo pasidaryti iš jų smuiką.
Vagis vaikui iš vagio sudėjimo buvo panašus į Kristų.
Rarotai – aktyvios mišios per adventą. Žodis susijęs tuo, kad yra advento laikotarpis kūrinyje. Kad vagis vaikui trenks ir pabėgs.
Nubudimas buvo tai, kad vaikui buvo gaila vagio, kad jį muša.
6. Kas pastūmėja vaiką išlaisvinti vagį?
Smurtas prieš surištą žmogų, bejėgį pasipriešint.
7. Apibūdinkite išlaisvinto vagies jauseną.
Vagis galvojo jau, kad mirs buvo visas gyvenimas prieš akis prabėgęs. Kai išlaisvino jis buvo susimetęs, nenormalus, bet ramus, neskubėdamas nuėjo prie durų atsisveikino su vaiku ir išėjo.
8. Pasvarstykite, kodėl pasakotojas vaiką ir vagį pavadina...

Remdamiesi tekstu argumentuokite, kad sakinys „Šiandien ištiko nepaprasta diena“ sujungia novelės pradžią ir antrąjį fragmentą.
Vaiko akyse vagis pradėjo panašėti į Kristų. Vagis buvo vienmarškinis, galva nusvirusi, su pramuštu smilkiniu ir krauju. Vaikas stovėjo ir žiūrėjo į vagį, negalėjo atspėti, kur jis jį buvo matęs. Atsiminė, kad panašų vaizdą jis matė anktyvosiose Šv. Mišiose per adventą. „Vaikas tyliai stovėjo ties piktadariu, lyg jį kas būtų tvirtai laikęs. Jis negalėjo atspėti, kur jis bus jį matęs. Rarotų vaizdas minė jam šį piktadarį: žalias veidas, suplėšyti marškiniai, pasvirusi galva... Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo.“
6. Vaiko regimą vaizdą pasakotojas vertina kaip paradoksalų. Raskite ir paaiškinkite žodžius, tai atskleidžiančius.
Regimas vagis vaikui atrodo ir galingas ir nieko negalintis padaryti. Vaikas mąsto, kad vagis yra galingas, pavojingas, jis gali nublokšti vaiką žemėn vienu žvilgsniu, tačiau iš tikrųjų vagis yra bejėgis, jis yra surištas, nusilpęs, kankinamas, todėl vaikui jis nieko negali padaryti. „– Tu esi galingas, tu gali vienu žvilgsniu trenkti mane žemėn, bet tu nieko negali man padaryti, – taip klojosi vaiko galvoj minčių chaosas.“
7. Vaikas stebi savo tėvo elgesį „nubudusiomis akimis“. Apie kokį nubudimą čia kalbama?
Vaikas yra nusivylęs savo tėvu, tėvas jau nebe autoritetas šeimoje, nes vaikas tiesiog nesuvokia, kodėl tėvas šitaip žiauriai elgiasi. „– Tėtė, sako, geras, bet kam taip baisiai muša vagį! – skaudžiai suspingsėjo vaiko smilkiniuose. Vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį.“
8. Kas pastūmėja vaiką išlaisvinti vagį?
Vaiką išlaisvinti vagį pastūmėja tėvo žiaurus elgesys, vaikui vagies pasidaro gaila, jam nesuvokiama, kaip šitaip galima kankinti žmogų. Suveikia jo žmogiškumo instinktai ir jis nusprendžia išlaisvinti vagį. „Vaikas pasiryžęs buvo išliuosuoti vagį. Kas bus toliau, jam šią valandą nerūpėjo. Jį niekas dabar negalėtų sustabdyti.“
9. Kaip jaučiasi išlaisvintas vagis?
Prieš išlaisvindamas vagį vaikas paklausia, ar jis neskriaus jo tėvo, jis nori įsitikinti, kad jo tėvui nieko blogo neatsitiks, nes...

Jonas Biliūnas (1879-1907)- realistinės prozos kūrėjas, lietuvių literatūroje įtvirtino klasikinės novelės modelį: glaustas lakoniškas pasakojimas, nepaprastas atsitikimas, pasekmes apibendrinantis akcentas. J.Biliūnui svarbus ne pats įvykis, o sukrėsta žmogaus psichika ( tai lyrinė psichologinė novelė). Pasakojama pirmuoju asmeniu, autorius artimas pasakotojui (autentiški vaikystės prisiminimai), dažnai pasakotojas ir yra pagrindinis veikėjas, teksto subjektas. Novelė „Vagis“- tai senojo ūkininko gyvenimo išpažintis. Gyva žmogaus sąžinė verčia ieškoti teisingo savo elgesio įvertinimo.
Ūkininkas pasakoja apie vieną gyvenimo įvykį. Gindamas arklį ir savo gyvybę, jis užmuša vagį (kitos išeities nebvo), dėl šios žmogžudystės jį visą gyvenimą graužia sąžinė. Pasakotojas ir veikėjas (tarsi vienas asmuo) atsiveria: istorija pasakojama kaimynams, bičiuliams, pažįstantiems kalbančiojo žmoną, jo gyvenimo aplinką. Pasakojimas dinamiškas. Meninei kalbai būdingas paprastumas, nuoširdumas, glaustumas; rašytojas gerinasi prie ūkininko anykštėnų kalbos formų ir žodžių.
1 segmentas
A. Pirmosios trys pastraipos pristato pradinę situaciją. Pateikiamas tradicinis idealus jaunikaičio gyvenimo modelis: nevedęs, stiprus, darbštus, padorus, linksmas, teisingas. Jaunuolis įsimyli gražią , pasiturinčių tėvų mergaitę. Numatytos vestuvės.
I. Tokia plati įžangos dalis būdinga novelei. Pateikiama priešistorija lyg istorijos prieangis. Čia suvedami veikėjai, klausytojai ir pasakotojas. Dar nieko neįvyksta, tiesiog emociškai nuteikiama būsimai istorijai. Laukimo nuotaika. Užvedami du laikrodžiai: praeities ir dabarties. „Aš noriu jums papasakoti vieną atsitikimą , kuris galėjo visą mano gyvenimą sugriauti, kuris ir dabar labai dažnai nerimą mano širdyje gimdo...“ Vis dėlto gyvenimas nesugriautas – su mylima žmona pragyventa 30 metų, susilaukta vaikų, vadinasi, bus kalbama apie širdies nerimą.
2 segmentas
A. Greitas pasakojimo tempas, tiksli informacija, daug veiksmo, apibūdinama subjekto psichologinė būsena. Pirmoje šio segmento pastraipoje svarbus neaiškios kilmės nerimas („stumia kažin kas iš lovos, ir gana“).
I. Vakarų Europoje jau buvo žinomas Z.Froido mokslas apie pasąmonę, apie nujaučiamus dalykus. Nelaimės nuojauta pakelia ūkininką iš lovos: vagis rengiasi išvesti arklį...