Jonas Biliūnas lietuvių literatūroje įtvirtino klasikinės novelės modelį. Bet skirtingai nuo rašytojų epikų, J.Biliūnui svarbus ne pats įvykis, o sukrėsta žmogaus psichika. Jis pasakoja pirmuoju asmeniu, autorius artimas pasakotojui, ypač autentiški vaikystės prisiminimai. Dažnai pasakotojas yra ir pagrindinis veikėjas, novelės subjektas.
„Ubagas“ yra vienas iš dviem paskutiniais gyvenimo metas sergančio rašytojo sukurtų apsakymų. Kiti panašiu laikotarpiu sukurti kūriniai – „Lazda“, „Joniukas“, „Piestupys“, „Brisiaus galas“ – ypač liūdni ir graudūs.
J.Biliūno „Ubagas“ - puikus klasikinės novelės pavyzdys. Jame į aplinką žvelgiama pasakotojo akimis. Peizažas padeda atskleisti veikėjo būseną. Iš paukščių čiulbėjimo jaučiame melancholiją, faktas, kad veikėjui gera būti tėvynėje, graudina. „ graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį“ – tai frazė, kuria atskleidžimas pasakotojo požiūrį į pasaulį. Gamtos vaizdas apibendrinamas grįžusio kareivio į tėviškę akimis. Tačiau yra pasakoma, kad pasakotojas – ne kareivis.
Pasakotojas pastebi netoli slankiojantį ubagą. Nelauktai pasirodęs elgeta vaizduojamas subjektyviai. Jis yra netipiškas ubagas. Pasakotojui senelio išorė ir elgesys pasirodo keistas ir neįprastas, nes elgeta elgėsi ne taip, kaip elgiasi tikri ubagai – buvo nedrąsus, neturėjo išpuoselėtos lazdos, nėjo pasiramščiuodamas, meldėsi labai kukliai ir graudžiai. Sabaliūno elgesio aprašymas atskleidžia kuklumą, nedrąsumą, sutrikimą. Pasakotojas paklausia senelio ko jis rauda ir iš kur jis esąs. Pasakotojas kalba nemandagiai, nes iš pradžių senelio neatpažįsta ir mano, jog tai eilinis ubagas.
Tačiau staiga pasakotojas išgirsta iš ubago lūpų, jog jis esąs Petras Sabaliūnas, kurį vaikystėje pasakotojas taip gerai pažinojęs. Tuomet veikėjo požiūris pasikeičia, jį aplanko vaikystės prisiminimai, kalba mandagiau nei iš pradžių. Iki šiol pasakotojas apie Petrą Sabaliūną žinojo, kad jis kadaise buvo pasiturintis žmogus, turėjau daug bičių kelmų, kad jas, kaip ir mažus vaikus, labai mylėjo, vaikams per bičkuopį visuomet duodavo kvepiančio medaus korį. Taip pat žinojo, jog turėjo sūnų ir dvi dukteris. O pats Sabaliūnas buvo dosnus, sąžiningas, nepavydus žmogus. Jo šeimoje visada buvo vienybė ir santarvė. Įterpdamas pasakojimą apie bites,...

Dažnai ypatingiausi santykiai arba, kitaip tariant, artimiausias ryšys, manoma, kad yra tarp tėvų ir vaikų. Juk būtent giminystės ryšis kuris suartina ir sustiprina. Vis tik, pasitaiko ir kitokių atvejų, kada tėvų ir vaikų santykiai tampa sudėtingi. Tai galima dažnai pastebėti garsaus XIX a. pab. – XX a. pradž. Lietuvos rašytojo Jono Biliūno kūriniuose ir biblijos tekste apie sūnų palaidūną. Taigi, tais kūriniais remiantis, plačiau aptarsiu tėvų ir vaikų santykius. Šeima - viena svarbiausių vertybių žmogaus gyvenime todėl akivaizdu, jog tėvų ir vaikų ryšys yra labai stiprus. Jie pagrįsti pagarba, meile, supratingumu ir atsidavimu.
Tėvų ir vaikų santykiai kartais būna pagrįsti vienpuse meile ir supratingumu. Dažnai vaikai tai nesuvokia ir neretai pasinaudoja tėvais, nejausdami dėkingumo bei noro atsilyginti už tėvų pagalba ir aukas. Tad apie tokią situaciją Jonas Biliūnas rašo kūrinyje „Ubagas“. Tai vienas žinomesnių rašytojo kūrinių, kuriame pagrindinis veikėjas yra Petras Sabaliūnas. Tai senolis, kuris kadaise turėjo viską – ir namus, ir turtą, ir žmonių meilę bei pagarbą. Jis labai mylėjo savo bites bei mažus vaikus, kurie nuolatos pas jį žaisdavo. Sabaliūnas turėjo ir sūnų. Deja, jis savo sūnui atidavė viską, ką turėjo, o viską atidavęs, liko be savo turto. Jam svarbiausia buvo tai, kad sūnus su šeima turėtų kur gyventi ir kurtų savo gyvenimą. Pats atidavęs viską jis liko ir be sūnaus, nes šis nuo dėmesio ir tokių aukų būdamas išlepintas, pradeda nebekreipti dėmesio į savo tėvą, taigi Sabaliūnas suvokęs, kad būdamas senas ir ligotas jis tampa niekam nebereikalingu – jis tampa tikra našta. Taigi tai supratęs, jis pasitraukia ir tampa klaidžiojančiu ubagu. Jis supranta, kad vaikai turi kurtis savo gyvenimą, o senesnieji turi pasitraukti. Taigi iš esmės galima sakyti, kad viskas paliekama paties Sabaliūno sūnaus sąžinės teismui. Todėl matoma, kad Sabaliūno meilė sūnui vienpusė. Sūnus nejaučia dėkingumo ir tarsi išmeta tėvą iš savo gyvenimo, nepaisant to, kiek šis davė...

Pradžioje pasakotojas jaučiasi atsipalaidavęs, ramiai leidžiantis laiką ir džiaugiasi grįžęs į gimtuosius namus, nes juose geriausia.
Pabaigoje minima apie prastą pasakotojo savijautą. Tai susiję su Biliūnu, nes jis taip pat sirgo (džiova). Dar minima, kad pasakotojas nėra kunigas, o Biliūnas nesiekė kunigo kelio.
Praeityje Sabaliūnas buvo pasiturintis, turtingas žmogus, turėjęs žmoną ir vaikus, labai mylėjęs bites ir geraširdis bičiuliams. O dabar jį sunku atpažinti, su ubagu lyginamas (senas, drabančiom rankom ir lūpom, neturintis ką valgytį ir kur gyventi) . Taip pat išvarytas sūnaus ir dukterų nekviečiamas.
Šiuo kontrastu išryškinamas praeities ir dabarties Sabaliūno gyvenimąs, pokyčiai. Tačiau tai parodo, jog sabaliūnas nejaučia nepykantos ir vis tiek toliau rodo meilę vaikams , nors šie ir įskaudino jį kaip jis juos taip mylėjo.
4. Kodėl pasakotojas pasijaučia esąs atsakingas už Sabaliūnui padarytą skriaudą? Kaip bando ją atitaisyti? (2 t.)
Pasakotojas jaučiasi atsakingas Sabaliūnui už vaikystėję suteiktą rūpesti meilę. Taip pat Sabaliūnas jam medaus duodavo ir jam skauda, kad jį atstūmė vaikai ir jaučia, kad dalį amžinos vaikų kaltės savyje nešioja. Pasakotojas duoda Sabaliūnui duonos...

• Jonui Biliūnui, kaip psichologinės, lyrinės novelės kūrėjui, išorinio pasaulio vaizdai – veikėjų išorė, namų aplinka, net įvykis(tėvo išvarymas iš namų), svarbūs tiek, kiek jie atskleidžia pasakotojo ir veikėjų emocijas ir vertybės.
• Nereikalingumo tema šis tekstas gali būti gretinamas su novele ,,Brisiaus galas“. Pats faktas, kad sūnus išvaro tėvą yra antihumaniškas, tačiau svarbu tai, kad pats senelis Sabaliūnas nekaltina sūnaus ir savo nelaimė jam net atrodo ne tokia didelė(,,nedaug man bereikia“). Vis dėlto, Sabaliūno emocinė būsena yra sukrečianti.
• Kūrinyje labai svarbi pasakotojo reakcija, nes Sabaliūnas parodomas pasakotojo akimis. Pasakotojas, pats būdamas jautrus, empatiškas, pastebi, kad ubagas kitaip elgiasi, jo judesiai bailūs, drebančios rankos ir palūžęs balsas, gailios ašaros atskreidžia sutrikusio, nelaimingo, sukrėsto žmogaus vidinę būseną. Pasakotojas jautrus kito skausmui, ima ieškoti to skausmo priežasčių.
• Antrame dialoge išryškėja netikėta situacija: ubagas – dėdė Sabaliūnas, pasakotojo tėvų draugas, ne kartą vaikystėje pats pasakotojas patyręs jo gerumą, dosnumą. Skaudus dabarties faktas pažadina prisiminimus apie praeitį, o dabarties ir praeities kontrastas išaukština Sabaliūno gerumą, žmoniškumą(,,jisai ne tik bitėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs“), išryškina šiam žmogui padarytą skriaudą. Bičių įvaizdis įprasmina žmonių bendravimo grožį. Bičių išnykimo įvaizdis skatina mąstyti apie artimiausių žmonių santykių krizę, apie susvetimėjimą.
• Sabaliūnui baisiausia yra dėl to, kad trūkinėja ryšiai tarp artimiausių žmonių. Senelio nusakyta elgetavimo priežastis ,,sūnus išvarė“ gilina skriaudos motyvą. Autoriui svarbu parodyti kaip skriauda vertinama nuskriaustojo, dėl ko žmogus labiausiai kenčia.
• Sabaliūno priminta pasaka apie sūnų, rogutėmis išvežusį tėvą į mišką, parodo, kad kartų problema...

Pavadinimas „Ubagas“ įvardina asmenį, neturintį gyvenamosios vietos, turto. Kita vertus, ubagu galima pavadinti ir Sabaliūno sūnų – jis dvasios ubagas, nes nuskriaudė savo tėvą. Kūrinio pasakotojas ir vienas iš pagrindinių veikėjų sutampa, pasakojama pirmuoju asmeniu. Ši novelė viena iš autobiografiškiausių rašytojo kūrinių: pasakotojas „parvažiavęs iš užusienių Lietuvon“ pas brolį, minima silpna krūtinė – J.Biliūnas sirgo džiova (silpna krūtinė), mokėsi/gydėsi užsienyje ir grįždavo gimtinėn pas brolį, be to, kūrinio pabaigoje senelis užsimena apie pasakotojo ligą, mini kunigystę. Pirmoje pastraipoje piešiamas peizažas primena J.Biliūno gimtąsias vietas. Pirmoje pastraipoje aprašoma gamta, kuri yra fonas pasakotojo nuotaikai sukurti, paruošti skaitytoją klausytis istorijos. Nuotaika ilgesinga (kalbama apie gimtojo krašto ilgesį), graudi, rami, jaučiama harmonija su gamta. Pagrindiniai veikėjai – pasakotojas ir senelis Sabaliūnas. Kūrinio tema – pasakojama apie senelį, kurį iš namų išvarė sūnus; amžinas tėvų ir vaikų konfliktas.
Pasakotojo dėmesį patraukia prie vartelių priėjęs žmogus, kuris lyg panašus į ubagą. Kaip kuriamas atėjusiojo portretas? Pasirodo, tas žmogus yra ubagas, bet jis pristatomas ne pagal panašumus, o pagal skirtumus: „ėjo nepasiramsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti“, prie vartelių bailiai atsistojo, nedrįsdamas jų atidaryti, „neturėjo didelių lazdų geležiniais galais su ilgais botagais, nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs ubagai“, „užlipęs ant gonkelio senelis vėl bailiai apsistojo, nežinodamas, kur dėties“, poterius kalba kitaip, „kaip kalba žmogus nelaimingas, - tyliai, lūpom drebančiom“, „per raukšlėtą, išdžiūvusį jo veidą rieda gailios karčios ašaros“. Senelis išgyvena skausmą, kuris apėmęs jį visą – elgesį, kalbą. Iš pradžių pasakotojas ubago neatpažįsta, bet senelis pasisako esąs Petras Sabaliūnas, jo vaikystės draugo tėvas. Pasakotojas tuo negali patikėti, nes anksčiau senelis gyvenęs laimingai, turėjęs arti šimto bičių šeimų, užauginęs vaikus. Jis dosnus žmogus (duodavo kaimynams ir jų vaikams medaus): vaikai žinojo, kad kiekvienas gaus iš dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį, mylintis gamtą – rūpinosi bitėmis, vienų savo kelmų namie turėjo arti šimto. Jautrus...

Jono Biliūno novelėje „Ubagas“ , pirma paminėta vertybė yra, savas, gimtasis kraštas. Autoriaus asmenybė, jo charakterio bruožai lėmė tai jog kūrinio pradžia prasideda būtent tėvynės tema. „Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį“. Jau pirmojoje kūrinio patraipoje rašytojas apibūdina gimtųjų žemių grožį, vaizdžiai ir detaliai viską aprašo, kas yra būdinga realistams. Antra minima vertybė yra gerumas. Kai pasakotojas apibūdina P. Sabaliūną jis pamini tiek gerumą kaimynams, tiek bitėms, tiek vaikams. Visoje šioje novelėje rašytojas pasakoja apie gerą jo būdą kas ir pagrindžia šią vertybę. Sekanti vertybė yra gailestis ir užuojauta. Gailestį ir...

Graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas
rašytojas sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu. Už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš
tikrųjų: atsiveria potekstė.
1. Kokį Petrą Sabaliūną prisimena pasakotojas? (4 t)
Petras Sabaliūnas (praeitis) Pasakotojas Petrą Sabaliūną nuo mažens pamena kaip turtingą ir pasiturintį
žmogų, kuris kadaise buvo jo tėvų kaimynas. Vienas ryškiausių prisiminimų apie šį vyrą yra jo meilė bitėms.
Pasakotoją aplanko prisiminimai iš vaikystės, kai dosnus ir geraširdis kaimynas maloniai bendraudavo su
vaikais, kiekvieną apdovanodavo medaus koriu.
Petras Sabaliūnas (dabartis) Dabar senelis Petras Sabaliūnas taip pasikeitęs, jog net sunku pažinti, tik jo
veido bruožai pasakotojui atrodo pažįstami. Jo baimės ir drebulio apimtas kūnas neprimena tikro elgetos, tik
ant pečių pakabintas apytuštis kreipšys išduoda, kad tai ubagas. Petras Sabaliūnas dabar jau visai kitas
žmogus: nelaimingas, bailus ir vienišas. Neįtikėtina, kad anksčiau buvusiam dosniam ir visiems nieko
negailėjusiam kaimynui, dabar su ašaromis akyse tenka prašyti pagalbos iš svetimų.
2. Kaip patirti išgyvenimai atsispindi Sabaliūno elgesyje, kaip juos išduoda kūnas, balsas? Raskite bent tris
detales. (3 t)
Petro Sabaliūno patirtus išgyvenimus byloja pasikeitęs jo kūnas, balsas, pakitusi kalbėjimo maniera. Senelio
kūną kankina baimė, drebulys ir skausmas, nes žmogui, kuris visą savo gyvenimą buvo pratęs prie pilnaverčio
ir viskuo aprūpinto gyvenimo būdo, staiga eiti ir prašyti pagalbos kitų yra itin sunku, o nusižeminti ir
pripažinti pokyčius nėra lengva net ir labai stiprios moralės žmogui. Taip pat senelio balse skambantis
apmaudas ir graudulys atspindi skaudžius išgyvenimus. Visur lydinti malda ir poterių kalbėjimas - dar vienas
Sabaliūno elgesio bruožas, kuris leidžia suprasti, jog po daugybės patirtų sunkumų jis vis dar pasikliauja
Dievu.
3. Šis pasakojimas atskleidžia senosios ir jaunosios kartos konfliktą. Ką apie šią priešpriešą byloja pasakos
išmintis? Kokios vertybės joje supriešinamos? (3 t)
Pasakoje supriešinama šeimos darna, tėvų meilė vaikams ir vaikų atsakas į ją tėvams. Pasakos išmintis byloja,
kokie žiaurūs mes galime būti savo tėvams, ir kokie kartais atlaidūs tėvai gali būti savo vaikams. Daugelis tėvų
visą savo gyvenimą visais būdais...

XX a. rašytojas humanistas, aukščiausia vertybė- žmogiškumas. Užjautė kenčiantį žmogų. Jo kūryboje jaučiasi savitas blogio supratimas. Ypač svarbus žmogaus trapumas.
Biliūno apysakoje „Ubagas “ ištraukoje kalbama apie seno žmogaus likimą, ir gana skaudų. Jau pats kūrinio pavadinimas „ Ubagas“ – pabrėžia grubumą, šiurkštumą, jaučiasi, kad šilumos ir meilės šioje ištraukoje bus mažai, bent jau pagrindinėje mintyje. Šioje ištraukoje pasakotojas yra jaunuolis, todėl, kad jaunas žmogus kitaip suprantą seną žmogų, negu kad senas žmogus seną žmogų. Pasakotojas paskoja pirmuoju asmeniu. Jaunuolis jau seniai pažįsta veikėją, bet jo ilgą laiką nematęs.
Šiame kūrinyje bitės pasiringtos ne veltui, mes būtent bitės simbolizuoja nemirtingumą ir atgimimą, darbštumą, viltį ir tvarkingumą. Bitės, pasak Sabaliūno, yra šventos ir gyvena tik tuose namuose, kur santarvė ir meilė. Ir todėl Sabaliūnas turėjo galybę kelmų bičių. Bitės taip pat jį vertino ir mylėjo, kaip šeimininką ir niekada jo negildavo, jis tarytum buvo su jomis susigyvenęs. Sabaliūnas buvo mylimas ne tik bičių ar vaikų, bet ir visų aplinkinių, buvo gerbiamas už savo nuoširdumą, dosnumą ir meilę tiek bitėms ir tiek vaikams.
Pasakotojas, perteikęs gražius prisiminimus, pereina prie liūdnos ir netgi graudžios tikrovės, ir nuotaika tampa liūdna. „Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas, o dabar sėdėjo priešais mane ubagaus,...

Jonas Biliūnas – realizmo, kuris Europoje formavosi XIXa., atstovas. Tai lyrinės lietuvių prozos klasikas, kurio reikšmingiausias kūrinių rinkinys – „Įvairūs atsakymėliai“. Rašytojas siekė kalbėti lakoniškai, vengė moralizuoti bei rašė pirmu asmeniu. Taip pat didelį dėmesį skyrė išskirtinėms žmogaus situacijoms – skriaudai, nuoskaudai, kaltei, išdavystei.
Būtent kaltė bei skriauda ir atsispindi pateiktoje Jono Biliūno apsakymo „Ubagas“ ištraukoje. Šios ištraukos tema – neteisybė, skriauda. Sūnus negailestingai išvaro savo tėvą iš namų. Keliama vaikų kietaširdiškumo, atsakomybės ir pareigos problema.
Dažniausiai rašytojo kūriniuose pasakotojas yra ne žmogus iš šalies, o pats tampa veikėju. Šioje ištraukoje pasakotojas, kaip ir būdinga lyriniam apsakymui, pats į viską reaguoja, liūdi. Taip pat susitinka su kitu žmogumi, Sabaliūnu. Kalbasi ir gaili senuko, užjaučia. Graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas pasakotojas sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu. Duotoje ištraukoje ryškūs du veikėjai. Tai pasakotojas ir Petras Sabaliūnas. Pastarasis yra senas pasakotojo draugas, dabar niekam nereikalingas ir atstumtas. Praeityje augino bites ir negailėdavo medaus nė vienam: „kiekvienam pasitaikiusiam / žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti...“ Vertėtų priminti, kad bitės laikomos šventais gyvulėliais. Ir pats Sabaliūnas „tvirtindavo, kad bitės tada tik skas ir esti geros, kada / bičiuliai nešykštūs ir vienybėj gyvena“. O štai dabar sėdėjo bičių mylėtojas priešais pasakotoją su ubago krepšeliu. Šios ištraukos personažą Sabaliūną iš namų išveja sūnus. Taigi, seneliui dar skaudžiau, nes skriaudą padaro ne svetimas žmogus, o...

Jonas Biliūnas – XX a. pradžios rašytojas, jauniausias lietuvių literatūros klasikas, lietuvių psichologinės prozos pradininkas. Kūrė daugiausia apsakymus, tačiau yra ir kitokio žanro kūrinių, pavyzdžiui, jaunystėje rašyti eilėraščiai, apysaka „Liūdna pasaka“. Savo įsimintiniausius kūrinius – apysaką „Liūdna pasaka“, apsakymus „Brisiaus galas“, „Ubagas“, J. Biliūnas parašė jau savo gyvenimo pabaigoje. Šie kūriniai pasižymi ypatingu taiklumu, aštrumu – rašytojas rašė taupiais žodžiais, tačiau pasakė labai daug.
Šiuose kūriniuose J. Biliūnas nagrinėja aktualias ir skaudžias temas – nelaimingas, nuskriaustas žmogus, likimo smūgiai, sąžinės graužatis, užuojauta vargstančiam.
Apsakymas „Ubagas“ dėmesį atkreipia jau vien pavadinimu – J. Biliūnas vienu žodžiu priverčia skaitantįjį suvokti, jog čia rašoma apie ypač skaudžius likimo smūgius patyrusį žmogų, kuris dabar jau nieko nebeturi, liko visiškas ubagas.
Šios „Ubago“ ištraukos pradžioje pasakotojas prisimena Petrą Sabaliūną tokį, koks jis buvo anksčiau. Tarytum pabrėžia, jog jis labai mylėjo bites: „Reikia paminėti“. Šis pasakotojo pasakymas daug ką išduoda apie Petrą Sabaliūną.. Liaudyje sakoma, jog tie, kurie myli bites, jomis rūpinasi, yra geri, darbštūs, kilnūs žmonės. Būtent toks Sabaliūnas iškyla ir pasakotojo atmintyje – praeityje jis laikė beveik šimtą kelmų bičių, jas labai mylėjo, kalbėjo apie jas lyg apie šventą, tiesiog neįkainojamą daiktą. Tačiau tokią meilę Petras Sabaliūnas jautė ne tik bitėms – jis labai mylėjo vaikus: „mažus vaikus mylėjo ne mažiau, kaip bites“. Tokios meilės įrodymas – po bičkuopio kiekvienas vaikas būdavo apdovanotas didžiuliu medaus koriu. Meilė ir rūpestis nelieka neatlyginti – vaikai džiaugdavosi pamatę Sabaliūną ateinantį, o bitės niekada jo neliesdavo.
Šioje ištraukoje galime pajusti ir ryšį su tautosaka, lietuviškumu – Petro Sabaliūno lūpomis pasakoma...