Romos miestą prie Tiberio upės įkūrė broliai dvyniai Romulas ir Remas. Juos ankstyvoje kūdikystėje išmaitino vilkė, vėliau tapusi Romos simboliu. Jie laikomi pirmaisiais Romos valdovais.
• Karalių laikotarpis 753 – 510 m. Pr. Kr.
• Romos Respublika 510 – 27 m. Pr. Kr.
• Romos Imperija 27 m. Pr. Kr. – 476 m.
• Per IVa. pr. Kr. ir IIIa. pr. Kr. romėnai užkariavo didžiają Italijos dalį.
• 264m. pr. Kr. romėnai pradėjo karą su Kartagina. Po 120 metų trukusio karo 146m. pr. Kr., nugalėjusi Kartaginą, Roma prisijungė dideles Ispanijos bei Šiaurės Afrikos teritorijas.
• IIa. pr. Kr. Romėnai įveikė Graikiją ir Mažąją Aziją.
• 114 m. galima buvo keliauti nuo Škotijos iki Sacharos, nuo Ispanijos iki Sirijos neperžengiant Romos imperijos sienų. Tuo metu tai buvo bene pati didžiausia (iš kada nors buvusių) valstybė.
Romos imperijos - didžiausia valstybė
Romos Respublika
Esminiai bruožai:
• Valdo:
- Senatas (leidžia įstatymus);
• Tautos susirinkimas(priima arba atmeta įstatymus);
• Magistratai
• Romos gyventojai – laisvi žmonės .
• V a. Pr. Kr. sulygintos plebėjų ir patricijų teisės (Dvylikos tentelių įstatymai).
Respublikos žlugimo priežastys
• Ilgi karai atitraukė žemdirbius nuo žemės ūkio;
• Mažėjo vidutinių ūkininkų;
• Daugėjo vergų – karo belaisvių;
• Mažėjo legionierių, galinčių apsiginkluoti savo lėšomis;
• Pilietiniai karai galutiniai priartino monarchijos pergalę;
• Respublikos žlugimą pagreitino galų karas.
Romos imperija
Periodizacija:
• 30 m. pr. Kr. - III a. pab. - principatas (ankstyvoji imperija).
• III a. pab. - 476 m. - dominatas (vėlyvoji imperija).
Romos imperija
Esminiai bruožai:
• Aukščiausia valdžia – imperatorius.
• Principatas:
• Valdo: imperatorius (pirmas Senate), Sentatas, Tautos susirinkimas, magistratai;
• Atsiranda imperatoriaus iždas;
• Nuolatinė samdomoji armija;
• Paskelbiami šeimos ir santuokos įstatymai.
Dominantas (vienvaldystės epocha):
• Dominantas (vienvaldystės epocha):
• Tautos susirinkimas, senatas prarado reikšmę;
• Įteisinta Krikščionybė kaip valstybinė religija;
• Įvykdytos reformos:
• Administracinė reforma;
• Karinė reforma;
• Mokesčių reforma;
• Finansų reforma.
Romos imperijos padalijimas
• 395 m. imperatorius Teodosijus I imperiją padalino savo sūnums Flavijui Augustui Honorijui (vakarus) ir Arkadijui (rytus). Taip...

a) Visi Senovės Romos piliečiai
b) Kilmingi senovės Romos piliečiai
c) Senovės Romos vergai
d) Imperatoriai,valdę Senovės romą
(1t.)
IV.Senovės Romos respublikos senato nariai pareigas ėjo :
a) Vienus metus
b) Dvejus metus
c) Penkerius metus
d) Visą gyvenimą
(1t.)
V.Iš viso imperatorių dinastijų Senovės Romoje buvo:
a) 4
b) 8
c) 6
d) 2
(1t.)
VI.Pretorius tai:
a) Pirklys
b) Imperatoriaus tarnas
c) Pagrindinis teisėtumo vykdytojas
d) Vergas
(1t.)
VII.Paaiškinti išsireiškimus:
1) “Skaldyk ir valdyk” (3t.)
2) “Duonos ir renginiu”(3t.)
VIII.Kokios buvo Senovės Romos valdymo formos?
(3t.)
IX.Išvardinkite imperatorių dinastijas
(2t.)
X.
1) Kas pavaizduota paveikslėlyje?Ką šis gyvūnas simbolizuoja? (1t.)
2) Trumpai papasakokite legendą susiejusią su šiuo gyvūnu. (1t.)
XI.
1) Kuo broliai Grachai yra svarbūs Romos istorijai? (2t.)
2) Kuomet romėnai įvertino Grachų nuveiktus darbus? (2t.)
3) Kaip jie...

Konspektas apie Senovės Graikiją ir Romą. Yra tų laikų reikalingi metai, sąvokos, asmenybės, dievai, didvyriai, mitinės būtybės,žymiausi statiniai, šaltiniai, asmenybės

• Pasak legendos Romą įkūrė vilkės išauginti du dvyniai: Remas ir Romulas.
• Bestatydami miestą, broliai susipyko ir Romulas nužudė Remą.
• Romulas tapo pirmuoju Romos valdovu.
• Romos miestas buvo įkurtas prieš 2800 metų vidurio Italijoje, prie Tibro upės.
• Romos centras išsidėstęs ant septynių kalvų, todėl Roma vadinama „miestu ant septynių kalvų“.
• Mieste yra mažytė popiežiaus valstybė – Vatikanas.
• Roma vadinama amžinuoju miestu. Tai miestas muziejus, kuriame išlikę senovės Romos laikų statiniai: Koliziejus, Panteonas, Forumas, Katakombos, ir kt.
Romos imperija
• Roma buvo miestas-valstybė.
• Vėliau tapo centru didžiulės imperijos, apėmusios dalį Europos, Azijos ir Šiaurės Afrikos (žemėlapyje pažymėta pilka spalva).
• Romos imperijos galybė rėmėsi didžiule, gerai parengta ir puikiai ginkluota kariuomene.
Julijus Cezaris
• – tai garsiausias romėnų karys, surengęs daug sėkmingų karo žygių ir išplėtęs Romos valstybės ribas.
• Cezaris nukariavo Galiją – sritį, apimančią dabartinę Prancūziją, Belgiją, dalį Olandijos, Šveicarijos ir Vokietijos, Anglijos.
• Laimėjęs kovą dėl valdžios jis tapo Romos valdovu.
Romos valdžia – Senatas
• Senatas – viena aukščiausių senovės Romos valdžių.
• Jis tvarkė valstybės pinigus,
◦ rūpinosi jos saugumu,
◦ religiniais reikalais.
• Romos piliečiai buvo suskirstyti
• į dvi grupes: Senatas ir Žmonės.
Romėnų miestai
• Romėnų miestai buvo rūpestingai ir vienodai suplanuoti – su grįstomis gatvėmis, kanalizacija, vandentiekiu, šaligatviais.
• Kiekviename mieste buvo aikštė, vadinama forumu, su šventyklomis, turgumi, biblioteka, teismo rūmais.
Romėnų statiniai
• Romėnai mokėjo mūryti arkas, kupolus,
• statė sudėtingus, didingus statinius.
„Duonos ir žaidimų“
• Su Senovės Roma siejamas posakis
◦ „Duonos ir žaidimų“.
◦ Žaidimai – nemokamos pramogos.
◦ Duona – tai tam tikro grūdų davinio dalijimas.
• Roma buvo didžiausias pasaulio miestas. Jame gyveno labai daug žmonių ir ne visiems užteko maisto, net kęsdavo alkį.
•...

Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija.
Apeninų pusiasalis yra ilga, palyginti neplati žemės juosta, giliai įsirėžusi į centrinę Viduržemio jūros dalį ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurinė siena – aukštas, sunkiai praeinamas Alpių kalnagūbris, skiriantis jį nuo Europos žemyno pagrindinio masyvo. Pusiasalio pagrindą sudaro Apeninų kalnai, šiaurės vakaruose atsišakoja nuo Alpių ir keletu grandinių nusidriekę išilgai viso pusiasalio. Iš pradžių Apeninai eina iš šiaurės vakarų į pietryčius, skirdami pusiasalį nuo vakarinio kranto iki rytinio, o kiek daugiau į pietus staiga pasuka pietvakarių link ir, pamažu žemėdami, pasiekia patį pietinį pusiasalio galą – Brutijaus sritį.
Dėl tokio Apeninų kalnų išsidėstymo pusiasalis tartum padalytas į tris dideles srytis: šiaurinę – žemumą tarp Alpių ir Apeninų, kuria teka didžiausia Italijos upė – Padas (dabar Po) su intakais, įtekanti į Adrijos jūrą; centrinę, kurią iš šiaurės, rytų ir pietryčių supa Apeninų kalnai su pamažu žemėjančiais vakariniais šlaitais, o tai savo ruoštu šią teritoriją skiria į keletą atskirų rajonų: Arno upės slėnį, Tiberio upės slėnį ir pietuose, derlingoje Kampanijos žemumoje, Volturno upės slėnį. Trečia srytis yra pietryčių žemuma – Apulija; iš šiaurės ir šiaurės vakarų Apeninai ją skiria nuo viso pasiasalio.
Rytinė Apeninų pusiasalio pakrantė nebuvo patogi vystytis laivininkystei. Šiaurėje ji žeme ir pelkėta, vidurinėje dalyje, kur Apeninų kalnai siekia rytinį pusiasalio krantą, uolėta ir mažai išraižyta. Tik pietuose ir vakaruose krantai su keletu patogių įlankėlių ir užutėkių. Patogiausi yra Tarento ir Neapolio užutėkiai.
Arti rytinės Apeninų pusiasalio pakrantės nėra jokių salų. Visos pakrančių salos susitelkusios vakaruose. Didžiulė derlinga Sicilijos sala yra lyg žemyno tęsinys. Kiek atokiau stūkso dvi kitos didelės salos – Sardinija ir Korsika. Tarp jų ir Apeninų pusiasalio išbarstyta keletas uolėtų salelių, iš kurių didžiausia yra Ilva (dabar Elba) – netolo kranto Tirėnų jūroje ir Kaprėja (dabar Kapris) – prie įėjimo į Neapolio užutėkį.
Klimatas skirtingas priklausomai nuo vienų arba...

• Etruskai; lotynų miestų ir etruskų Dvylikos miestų sąjungos;
• Pirmasis karalius – Romulas;
• Patricijai ir plebėjai;
• Servijaus Tulijaus reforma pagal Solono modelį – įvedė turto cenzą – visuomenė padalinta į penkias klases.
Romos respublika
• Įkurta patricijų pastangomis;
• Vietoj karaliaus dviejų konsulų pareigos;
• 494 m. pr. Kr. plebėjai išsireikalauja teisių valstybės valdyme – tautos tribūnai;
• IV a. pr. Kr. – vienas konsulas iš plebėjų;
• Oligarchijos susiformavimas;
• Karai su galais, semitais, etruskais, graikais – Romos įsitvirtinimas Italijoje (IV-III a. pr. Kr.);
Pūnų karai
• Karo priežastys:
• Roma siekė vyrauti Viduržemių jūroje;
• Pagrindinė kliūtis – Kartagina.
• Pūnų karai
• Rezultatas
• I – 264-241 m. pr. Kr.
• Laimėjo romėnai, kartaginiečiai apleido Siciliją.
• II – 218-201 m. pr. Kr.
• Kartaginos valdovas Hanibalas savuosius 216 m. pr. Kr. nuvedė į pergale Kanuose.
• Galutinė pergalė priklauso Romai.
• III – 149-146 m. pr. Kr.
• Roma įsivyrauja Viduržemių jūroje.
Pūnų karai
• PO PŪNŲ KARŲ ROMAI PAKLUSO:
• Ispanija;
• Šiaurinė Afrikos dalis;
• Korsika;
• Sardinija;
• Sicilija;
• Visa Italija;
• Graikija;
• Makedonija.
Spartako sukilimas
• Priežastys:
• Romoje po Pūnų karų nuskurdo valstiečiai, šalis nuskurdo;
• Padaugėjo vergų, blogėjo jų sąlygos.
Spartako sukilimas
• 73-71 m. pr. Kr. buvusio gladiatoriaus Spartako vadovaujamas sukilimas;
• Tai didžiausias senovėje vergų sukilimas;
• Sukilėliai pasiekė daug pergalių, bet galiausiai sukilimas buvo numalšintas.
Gajus Julijus Cezaris (100-44 m. pr. Kr.)
• Tapęs diktatoriumi jis:
• Apribojo provincijų savivaldą;
• Padidino mokesčių kontrolę;
• Papildė senatą savo šalininkais.
Gajus Julijus Cezaris
• Parašė kelis garsius istorinius veikalus (“Užrašai apie galų karą”, “Užrašai apie pilietinį karą”;
• Tapo...

Pašalinus Cezarį vis dėlto buvo nuspręsta ,kad valstybę turi valdyti vienas žmogus. Juo tapo Gajus Oktavijus, Cezario giminaitis. Ypač didelę šlovę jis pelnė, kai 30 m.pr.Kr prijungė prie Romos paskutinę nepriklausomą karalystę viduržemio jūros pakrantėje – Egiptą. Grįžusiam į Roma jam buvo suteiktas imperatoriaus titulas, o 27 m.pr.Kr -Augusto („dieviškojo“) vardas.
b) dvasinę (kaip vyriausiasis pontifikas);
c) pilietinę (kaip liaudies tribūnas).
Kaip tribūnas, jis galėjo vetuoti senato sprendimus, kaip senatorius- kontroliuoti pajamas iš provincijų. Taip visų valdžios institucijų funkcijos buvo apribotos.
Šeimos politikos srityje Augustas stengėsi 1) išlaikyti pakankamą natūralųjį prieaugį ir 2) pakelti smukusia moralę. Paskutiniais respublikos dešimtmečiais laisvieji žmonės, vis labiau atitrūkdami nuo materilianės gamybos, rinkosi „lengvą“ gyvenimą. Mažėjo santuokų ,gimdavo nedaug kūdikių. Daugelis garsių respublokos veikėjų neturėjo tiesioginių įpėdinių ir turtus, garbės vardus palikdavo tolimiesiems giminaičiams ir augintiniams.
Augustas išleido įstatymą kuriuo baudė nenorinčiuosius gyventi santuokoje,- atėmė teisę palikti turtą ne kraujo giminaičiams, įvedė mokesčius viengungiams.Tačiau istoriko Tacito teigimu didesnių rezultatų šis įstatymas nedavė.
Pradedant Augustu Oktavianu Romos valdovus pradėta vadinti omperatoriais, o valstybę - imperija. Augusto Oktaviano valdymas ir maždaug 200 vėlesnių metų vadinami Pax Romana (romėnų taika). Šiuo laikotarpiu valstybės teritorija buvo didžiausia (valdant imperatoriui Trajanui 98 – 117 m), naujos teritorijos buvo prijungiamos ne jas užgrobiant jėga, o papirkinėjant ir pasitelkiant diplomatiją. Atsirado didžiulis biurokratinis aparatas valstybei tvarkyti, po visą teritoriją išdėstyta kariuomenė palaikė tvarką ir gynė nuo išorės priešų. Provincijose prasidėjo romanizacija (plito romėnų menas, elgesio normos, laisvalaikio leidimo būdas, lotynų kalba, Romos pavyzdžiu imta statyti didelius miestus). Buvo pasiektas stabilumas ir valstybės viduje: įsitvirtino duonos ir žaidimų politika (esmė: neturtingiems dalijama duona ir organizuojami vieši renginiai – gladiatorių kautynės, lenktynės ir kt.)
Romos miestas labai išgražėjo. Jį papuošė imperatoriaus rūmai, saulės laikrodis, mauzoliejus Marso lauke ir kiti statiniai. Nutiesti keliai, išvestas vandentiekis rodė aukštą aukštą inžinerinį ir techninį civilizacijos lygį.
Po trumpo imperatoriaus Nervos...

Tarptautiniuose kultūrinio-istorinio paveldo sąrašuose užimti ypatingą padėtį. Ją būtų galima įvardinti kaip sluoksniuotą tartą (t.y. daugelio kultūrinių epochų sanklodos, persisluoksniavimo vieta). Įdomia ir unikalią vietą jame, žinoma, užima senovės Romos paveldas. Tai, trumpai sakant, buvo didelis miestas, dabar turintis daug kultūrinių paminklų.
Senovės Roma , kuri daugelio požiūriu pratęsė antikinės Graikijos tradicijas, išsiskiria religiniu susilaikymu, vidiniu nusiteikimu ir nuožmiu išoriniu tikslo siekimu. Romėnų prakticizmas realizavosi miestų statyme, politikoje, jurisprudencijoje ir karybos mene.
Senovės Romos istorija tradiciškai periodizuojama pradedant VIII a. pr. Kr. prasidėjusia karalių epocha ir baigiant V a. po. Kr – Romos imperijos, tiksliau vakarinės jos dalies žlugimu. Ši periodizacija Romos valstybės istoriją apibūdina politiniu ir ekonominiu aspektu, tačiau civilizacijos raidos atžvilgiu senovės Roma – helenistinės civilizacijos tęsinys. Aleksandrui Makedoniečiui nepavykus suformuoti universalios valstybės – to uždavinio ėmėsi Roma. Ji sujungė didžiąją helenizuoto pasaulio dalį, kurioje atsirado ir universali religija – krikščionybė. Maždaug iki III a.. pr. Kr. apie Romą galima kalbėti kaip apie Helados provincija. Vėliau Roma tapo helenizuoto pasaulio centru.
Pirmoji kultūra, vadinama Vila Novos vardu, egzistavusi Apeninų pusiasalyje nuo 1800 m. pr. Kr. buvo aukštos materialinės kultūros, bet savos civilizacijos sukurti nepajėgė.
Etruskai, ateiviai iš Mažosios Azijos buvo svarbus veiksnys, įtakojęs Romos miesto ir valstybės istoriją. Net žinomą legendą apie Romos įkūrėjus Romulą bei Remą, ir juos išmaitinusią vilkę, romėnai pasisavino iš etruskų.
3. prekyba (vietinė ir tarptautinė);
4. karinis grobis ir duoklės, kurias mokėjo užkariautos tautos.
Žemdirbystė buvo pagrindinis, didžiausios gyventojų dalies verslas, tačiau prekyba šioje judrioje vietoje taip pat didino turtus ir skatino gyventojų skaičiaus augimą. Romėnams buvo naudinga, kad prekybiniai keliai tarp graikų ir etruskų žemių, tarp pakrančių ir žemyno, į kur buvo gabenama druska, ėjo per Tiberio brastą jų valdose.
Nuo III a. pr. Kr. romėnų valdos užėmė visą Viduržemio jūros teritoriją. Karų laikotarpis su Kartagina truko apie 100 metų (kartaginiečiai kilę iš finikiečių pirklių). Kad galėtų lygiavertiškai kariauti...

romėnai jį išvijo ir panaikino karaliaus valdžią. Valdžia Romoje pasidarė renkama.
Visa valdžia priklausė senatui. Senatas leido įstatymus, savo nuožiūra tvarkė vidaus ir užsienio politiką. Senato nariais galėjo tapti ne jaunesni kaip 45 metų amžiaus žmonės, turintys tam tikrą turtą, atlikę karo prievolę ir pabuvę valdininkais - magistratais. Senato darbams turėjo pritarti centurijų komisijos, į kurias piliečiai patekdavo priklausomai nuo savo turto.
Aukščiausioji civilinė ir karinė valdžia priklausė konsulams. Jie vadovavo respublikai, šaukė komisijas ir senatą, vadovavo kariuomenei, siūlė įstatymus, vadovavo religinėms apeigoms.
Vykdomoji valdžia priklausė magistratams (tai renkamos, kasmet perrenkamos, kolegialios, neapmokamos pareigybės).
Teisingumu rūpinosi pretoriai.
Cenzoriai tikrino senato sudėtį, prižiūrėjo mokesčių paskirstymą, surašinėjo gyventojus.
Edilai rūpinosi Romos miesto tvarka, aprūpinimu, saugumu. Jie taip pat organizuodavo viešąsias šventes.
Kvestoriai tvarkė iždą, rinko mokesčius.
Nuo 494 m. pr. Kr. iš plebėjų pradėta rinkti tribūnus, kurie turėjo ginti patricijų skriaudžiamus plebėjus. Tribūno namų durys buvo atviros dieną ir naktį, kad plebėjas galėtų bet kuriuo metu kreiptis pagalbos.
Pamažu Roma tapo demokratine respublika.
IV a. pr. Kr. plebėjams buvo padaryta dar daugiau nuolaidų. Apie 300 m. pr. Kr. plebėjai gavo teisę tapti vyriausiaisiais dvasininkais. Ši teisė galutinai sulygino plebėjus su patricijais.
Nykstant luomų nelygybei, vis labiau ryškėjo turtiniai skirtumai. Susidarė nauja aristokratija - nobiliai, pasiturintieji ne kilmės, bet turto pagrindu. Jie tapo valdančiuoju sluoksniu.
Valstybė kariavo be paliovos. Nemažai rūpesčių romėnams sukėlė galai (keltai). 390 m. pr. Kr. jie puolė Romą ir užėmė miestą. Galai Romoje išsilaikė apie...

c) Miesto kūrimasis ir klestėjimas;
d) Tribos ir jų susivienijimai.
5. Romos gyventojai ir valdymas
6. Servijaus Tulijaus reformos:
a) Tautos susirinkimas;
b) Kariuomenė.
7. Romos imperijos žlugimas.
8. Romos kultūra:
a) Dievai ir religija;
b) Pirkliai ir prekyba;
c) Forumas;
d) Insulos;
e) Termos;
f) Pietūs.
Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija.
Apeninų pusiasalis yra ilga, palyginti neplati žemės juosta, giliai įsirėžusi į centrinę Viduržemio jūros dalį ir skirianti ją į dvi dalis. Pusiasalio šiaurinė siena – aukštas, sunkiai praeinamas Alpių kalnagūbris, skiriantis jį nuo Europos žemyno pagrindinio masyvo. Pusiasalio pagrindą sudaro Apeninų kalnai, šiaurės vakaruose atsišakoja nuo Alpių ir keletu grandinių nusidriekę išilgai viso pusiasalio. Iš pradžių Apeninai eina iš šiaurės vakarų į pietryčius, skirdami pusiasalį nuo vakarinio kranto iki rytinio, o kiek daugiau į pietus staiga pasuka pietvakarių link ir, pamažu žemėdami, pasiekia patį pietinį pusiasalio galą – Brutijaus sritį.
Dėl tokio Apeninų kalnų išsidėstymo pusiasalis tartum padalytas į tris dideles srytis: šiaurinę – žemumą tarp Alpių ir Apeninų, kuria teka didžiausia Italijos upė – Padas (dabar Po) su intakais, įtekanti į Adrijos jūrą; centrinę, kurią iš šiaurės, rytų ir pietryčių supa Apeninų kalnai su pamažu žemėjančiais vakariniais šlaitais, o tai savo ruoštu šią teritoriją skiria į keletą atskirų rajonų: Arno upės slėnį, Tiberio upės slėnį ir pietuose, derlingoje Kampanijos žemumoje, Volturno upės slėnį. Trečia srytis yra pietryčių žemuma – Apulija; iš šiaurės ir šiaurės vakarų Apeninai ją skiria nuo viso pasiasalio.
Rytinė Apeninų pusiasalio pakrantė nebuvo patogi vystytis laivininkystei. Šiaurėje ji žeme ir pelkėta, vidurinėje dalyje, kur Apeninų kalnai siekia rytinį pusiasalio krantą, uolėta ir mažai išraižyta. Tik pietuose ir vakaruose krantai su keletu patogių įlankėlių ir užutėkių. Patogiausi yra Tarento ir Neapolio užutėkiai.
Arti rytinės Apeninų pusiasalio pakrantės nėra jokių salų. Visos pakrančių salos susitelkusios vakaruose. Didžiulė derlinga Sicilijos sala yra lyg žemyno tęsinys. Kiek...