Meilę galima apibūdinti kaip patį tyriausią ir gražiausią jausmą. Meilė – tai prisirišimo ir atsidavimo jausmas, suteikiantis galią aukotis dėl kito. Žmogus myli artimuosius, gimtąjį kraštą, gamtą, gyvūnus. Lietuvių literatūroje dažna žmogaus meilė tėvynei bei gamtai, tačiau dažniausiai kūriniuose atskleidžiami ypatingi vyro ir moters santykiai. Taigi, tokią meilę atskleidžia xx. a. rašytojai M. Katiliškis ir V. M. Putinas savo kūryboje.
Dažnai meilė lietuvių literatūroje parodoma kupina aistros ir intrigų, vedančių į pražūtį. Visgi meilė – tai toks jausmas, kuris apakina, žmogus atrodo lyg su rožiniais akiniais. Ji pakeičia žmogų ir sukelia priklausomybę, verčia elgtis neapgalvotai. Panašiai kaip ir Mariaus Katiliškio xx. a. vidurio Lietuvos išeivijos rašytojo romane „Miškais ateina ruduo“ . Tilius blaškosi tarp aistros Monikai ir meilės Agnei. Agnė Tilių labai pakeičia, tai pirmoji jo meilė. Kartu jie išgyvena pačius tyriausius jausmus. Agnė Tiliui tampa artimiausiu žmogumi, į kurį visada jis gali atsiremti, sulaukti supratimo ir palaikymo. Jie jau gyvena ateities svajonėmis, be vienas kito neįsivaizduoja savo gyvenimų, svajoja apie vaikus ir didelę šeimą. Tačiau netrukus Tiliaus gyvenime atsiranda Monika Doveikienė. Apakintas jos grožiu, bruožais Tilius ne tik palieka Agnę, savo pirmąją meilę, bet ir pamiršta savo didžiausias gyvenimo svajones. Kai būna su Monika, jo mintys sukasi tik apie ją. Jis save nekaltina dėl to pasirinkimo, nes jį vaikystėje nieks nepamokė kontroliuoti savo likimą ir norus. Monika jam yra visas pasaulis, moters idealas. Tiliaus aistra Monikai žlugdo ir panaikina jo siekimus. Monika jaučiasi visai kitaip. Ji įsimyli jauną, aukštą, gražų, samdinį Tilių. Ji duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, patyrusios ir subrendusios moters patirtį. Taigi šiame romane „Miškais ateina ruduo“ meilė turi didžiulę aistrą, vienus verčia kerštauti, kitus susitaikyti su likimu o trečius tiesiog atsiduoti instinktams ir galiausiai tampa pražūtimi.
Meilės tema yra atskleidžiama Vinco Mykolaičio Putino kūryboje, kūrinyje ,,Altorių šešėly“. Vincas Mykolaitis Putinas XX. A. Lietuvos rašytojas, dramaturgas, kunigas....

Literatūroje jau nuo XVIII a. gamta buvo vaizduojama kaip namai, ramybės ir maisto šaltinis, kur žmonės galėjo ne tik naudotis gamtos gėrybėmis, bet ir pasisemti susikaupimo, harmonijos bei įkvėpimo. Šių dalykų pasisėmė ir daugelis Lietuvos rašytojų. V. Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ ir eilėraštyje „Rudenio naktį“ parodo, kaip gamta žmogui padeda atrasti save, o A. Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ ir Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja stiprų žmogaus ir gamtos ryšį.
Gamta gali būti labai glaudžiai susijusi su žmonių problemomis, kasdienybe ir džiaugsmu. Tokį žmogaus ir gamtos artumą vaizduoja XX. a. rašytojas Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“. Šiame kūrinyje gamtos gyvenimas yra glaudžiai susijęs su žmonių gyvenimu ir tarsi pats autorius vaizduoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę, pats autorius M. Katiliškis, jautė stiprų ryšį su gamta, svetimoje šalyje jam buvo svetimas didmiesčio gyvenimas, ramybės ieškojo gamtoje, todėl sukūrė lietuvišką sodybą apsodintą medžiais. Pats rašytojas teigia: „Mat gamta, kaip Dievo kvėpavimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia viską, kas nereikalinga ir negera.“ Kūrinyje metų laikų kaitą vaizduoja ir žmogaus gyvenimo kaitą, pavasarį prasidėjo Agnės ir Tiliaus tyra meilė, o ir pats pavasaris tarsi sprogstantis pumpuras, šiltas ir gražus, o rudenį prasideda gaisrai ir Tilius išduoda Agnę, šiame etape pasibaigia lietuvio gyvenimas miške, kai žmonės turi atsiverti naujovėms bei laisvei, o žmogus tam dar nepasiruošęs, dėl šios priežasties žmonių gyvenime atsiranda painumas. Kūrinyje miško vaizdai padeda atskleisti veikėjų charakterius, Agnė: „Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“) ir Tilius: „ Jo vaikystės pasaulis talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“, miškas tampa puiki išraiškos priemonė. Miškas kūrinyje labai glaudžiai susijęs su veikėjų gyvenimu, nykstant miškui, tolstant nuo jo, žmogus praranda tradicines vertybes. Taigi, Marius Katiliškis kūrinyje „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja gamtą, kuri nėra vien tik veiksmo scena,...

Nuo pačių seniausių laikų, gamta buvo svarbi žmogui. Jos suteikiamos dovanos, tokios kaip ramybė, harmonija, gamtinis grožis, yra ypač reikšmingos. Turbūt todėl gamta yra taip dažnai vaizduojama įvairių rašytojų, poetų kūriniuose, ypač ryškiai romantizmo epochoje. Lietuviui gamta, tai didžiausias turtas, todėl ir lietuvių literatūroje gamtos tema yra itin svarbi. Poetai Antanas Baranauskas, bei Kristijonas Donelaitis, savo poeziją puošė spalvingais žodžiais apie gamtos grožį, jos unikalumą, leido suvokti gamtos paveikslą kitokiomis spalvomis.
Antanas Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis“ atskleidė, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta, kaip ji atgaivina žmogų dvasiškai. A.Baranauskas yra romantizmo epochos rašytojas, o šiai epochai yra būdinga tai, kad gamta bei dvasinis pasaulis yra sugretinami : dvasiškumo ieškoma gamtoje, gamta ramina žmogų. Būtent tai galime pastebėti “Anykščių Šilelyje”. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją, išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus, kuriuos labai detaliai apibūdino savo poemoje. Jis teigė, kad gamta tai tarsi antri namai, o žmogus naikindamas gamtą naikina pats save. Su konkretumu, bei ypač pakiliais žodžiais A.Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Čia miškas vaizduojamas kaip lyrinio subjekto jausmų erdvė, jo vaizduose poetas pabrėžė džiaugsmą keliantį įspūdį. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, atvėrė dvasines gelmes, skatino susimąstyti. Dažnai miške žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, troškimus, arba pasakodavo savo bėdas ir vargus. Be miško lietuvio “dūšia” skursta. Taigi, pagal Antaną Baranauską ir jo poemą “Anykščių Šilelis”, gamta, miškas yra lyg šventovė, prieglobstis žmogaus sielai. Poetas puikiai atvaizdavo stiprų dvasinį ryšį tarp žmogaus ir gamtos, jų vieningumą.
Kristijono Donelaitis savo didaktinėje poemoje...

Meilės tema lietuvių literatūroje. Vaižgantas; Katiliškis

Ištisus amžius santykiai tarp tėvų ir vaikų yra viena iš labiausiai nagrinėjamų temų literatūroje. Prancūzas Onore de Balzakas, vienas iš realizmo pradininkų, romane ,,Tėvas Gorijo“ aprašė tėvų ir vaikų santykius ir iškėlė pagrindinę problemą – vaikų nedėkingumą. Šią temą tęsė ir rusų rašytojas Ivanas Turgenevas romane ,,Tėvai ir vaikai“. Lietuvių rašytojai taip pat rašė apie tėvų ir vaikų santykius, gilinosi į tai, kokios vertybės šeimoje diegiamos jaunam žmogui, kokia atsakomybė tenka tėvams auklėjant, auginant vaikus, jais rūpinantis, su jais bendraujant. Rašytojai tarsi sutaria, jog dažnai nuo to, kas pasėjama šeimoje, priklauso, kokioje visuomenėje gyvensime: ar doroje ir tolerantiškoje, ar svetimumo ir pykčio pertekusioje. Remdamasi lietuvių rašytojų: Šatrijos Raganos, Jono Biliūno ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba pabandysiu išsiaiškinti, kokie lietuvių literatūroje atskleidžiami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai , kaip jie formuoja jauną žmogų ir veikia jau subrendusią asmenybę.
Apie tėvų ir vaikų santykius rašo XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas, kuris savo novelėje ,,Ubagas“ atskleidžia, kad santykiai tarp vaikų ir tėvų yra sudėtingi, kai kuri nors pusė siekia tik naudos sau. Pagrindinis kūrinio veikėjas Petras Sabaliūnas, doras, dosnus žmogus ir mylintis tėvas patiria žiaurią gyvenimo neteisybę. „Ubage“ atskleidžiama didelė šeimos santykių šiurkštumo išraiška: sūnus išvaro tėvą iš namų, neatsižvelgdamas į tai, kad tėvas jį su didele meile augino,juo rūpinosi. Pastarasis išgyvena nepakeliamą skausmą, kadangi yra atstumiamas sūnaus, kurį pats užaugino ir šeimos, kurią sukūrė. Galima manyti, kad pavadinime minimas „ubagas“ visai ne elgetaujantis senelis – tai jo sūnus yra dvasios „ubagas”, išvijęs ligotą tėvą iš namų, atėmęs senelį iš savo vaikų ir visiškai paniekinęs šeimos vertybes. Petras Sabaliūnas pasakotojui primena ir ,,Senų žmonių pasaką“. Joje pasakojama, kaip sūnus išveža į mišką savo seną tėvą ir ten jį palieka kartu su rogėmis. O sūnaus vaikas sako, kad reikia pasiimti roges, nes jis neturės su kuo atvešti savo tėvo, kai...

Nuo seno žinome, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Kalnai, medžiai, akmenys, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios. Gamta naudinga ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Žmogus, kuris nori pailsėti nuo kitų, pabūti vienas, pamastyti, ieško tam vietos gamtoje. Tik gamtoje esantis žmogus gali visiškai atsiverti, pajusti savo tikrąją prigimtį, harmoniją, natūralumą, o svarbiausia – tikrumą.
Gamta žmogui suteikia visko, ko jam reikia. Gamtą galime vadinti ramybės, įkvėpimo šaltiniu. Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis“, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys, kuriame vaizduojamas žmogaus ir gamtos ryšys. Antanas Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias. Poemoje vaizduojamas senovės Lietuvos miško gyvenimas. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją , giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Ši poema svarbi tuo, kad autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – maro, bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, skatino susimąstyti. Poeto Antano Baranausko kūrinyje ,,Anykščių šilelis“ miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis subjektas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis.
XVIII - XX a. laikotarpio rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo...

Maištas – tai žmogaus sukilimas prieš savo lemtį ir prieš visą pasaulio santvarką. Dažniausiai žmonės maištauja tada, kai jų netenkina esama pozicija, kurioje asmenybės „įstrigę“, todėl maišto nereikėtų vertinti tik neigiamai. Tik dėl maišto žmogus gali pakeisti savo vietą pasaulyje dėl kurios jis nėra patenkintas. Maištaujančios asmenybės gyvenimas atsiskleidžia poeto, prozininko, dramaturgo Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame romane „Altorių šešėly“, intelektualiniame kūrinyje protagonistas savyje maištauja prieš savo lemtį. Taip pat ši tema vaizduojama žymiajame graikų mite „Prometėjas“, šiame padavime pasakojama, kaip tragiškai dėl pasipriešinimo tėvams teko kentėti titano sūnui – Prometėjui. Taigi, V. Mykolaičio – Putino romanas „Altorių šešėly“ ir graikų mitas „Prometėjas“ atskleidžia maišto temą literatūroje.
Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas pagrindinio veikėjo Liudo Vasario sumišimas dėl pareigos ir pašaukimo. Vasaris stengiasi suderinti pašaukimą ir poeto gyvenimą, tačiau dvasininkystės gyvenimo būdas su poezija Vasariui visai nesuderinamas, kunigystė jam svetima. Liudo eilėraščiuose galima įžvelgti vidinius išgyvenimus bei kančias, kai norai neatitinka realybės. Liudo Vasario asmenybė nuolat blaškosi tarp viršūnių ir gelmių, tarp svajonių ir tikrovės. Protagonistas jaučiasi vienišas jausdamas savo gyvenimo netobulumą, o eilėraščiuose dažnai pastebimas pesimizmas, dėl vidinės kančios. Vasaris supranta, kad jis pats atsako už savo likimą, tačiau savo maištą išreiškia tik eilėraščiuose, nes nenori nuvilti savo tėvų, kurie nostalgiškai didžiuojasi savo sūnaus - Vasario profesija, beje jis nėra tikras dėl savo talento, todėl užsisklendžia savyje ir kenčia tyliai. Galiausiai Liudas Vasaris suvokia, jog visą gyvenimą išvaistė veltui, nekurdamas todėl išstoja iš kunigystės. Šį protagonistą galima lyginti su Viljamo Šekspyro...

Rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vienas iš pagrindinių veikėjų, Mykoliukas, laimę rasdavo būdamas su Severja – Aužbikų kaimo mergina, kuri buvo tokia pat jausminga, šiek tiek meniškos sielos kaip ir Mykoliukas. Tai juos traukė, artino. Jie mylėjo vienas kitą dvasiškai ir būdami vienas su kitu jautė gyvenimo pilnatvę. Tačiau Severja atitenka kitam – stipresniam ir kovojančiam už savo svajones tijūnui Rapolui Geišei. Jis norėjo, kad Severja taptų jo žmona, todėl jis jai pasipiršo ir su tėvų sutikimu vedė ją. Nors ir Mykoliukas nebegalėjo būti su Severja, tačiau prisiminimai apie ją išliko jo atmintyje. Ji buvo jo gyvenimo meilė ir laimės šaltinis. Taip pat, 20a. rašytojo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ pagrindinei veikėjai Juozapotai laimės šaltinis buvo jos vyras Petras. Jie buvo neturtingi ir paprasti žmonės, gyvenę sodžiuj, „abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu“. Ir nors vėliau susiklostę įvykiai baigėsi tragiškai, tačiau Juozapotai jos vyras visada išliko jos gyvenimo prasmė ir laimės šaltinis. Taigi, meilė gali suteikti įvairių, ir neigiamų, ir teigiamų, emocijų, tačiau svarbiausia iš jų yra laimė būti su kitu žmogumi.
Tačiau, meilė gali atnešti ne tik laimę, bet ir skausmą. Rašytojo J.Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ pagrindinė veikėja Juozapota tampa nelaiminga, kai Petras išeina į mišką kartu su sukilėliais, tačiau sukilimas yra numalšinamas, o kovotojai yra nužudomi arba ištremiami į Sibirą. Juozapota taip myli savo vyrą, kad jo žuvimas taip pat yra ir jos pačios dvasinė mirtis. Po vyro mirties ji lieka viena, sutrikusio proto ir niekam nereikalinga. Rašytojo J. Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir Dėdienės“ vienas iš herojų Mykoliukas po Severjos ir Rapolo Geišės vestuvių tampa artojumi ir jo gyvenimą įprasmina tik darbas .Ir nors jis yra vienišas ir nelaimingas, jo būdas pasikeičia, jis tampa pikčiurna, tačiau jo meilė Severjai išlieka...

Vienatvė - tai visiems puikiai pažįstamas jausmas. Daugelis patiria vienatvę, kai prarandą artimą arba augintinį. Taip pat galima patirti vienatvę ir kai esi nesuprastas, jei neturi su kuo pasidalinti savo paslapčių ar tiesiog pasikalbėti apie tau svarbius dalykus, jautiesi vienišas, nes manai, kad nėra tokio žmogaus, kuris tave suprastu. Vienatvė dažniausiai apibūdinama, kaip negatyvus jausmas, bet kartais vienatvė yra ir teigiamas jausmas, svarbiausia mokėti ją išnaudoti. Lietuvių literatūroje dažnai kalbama apie vienatvę ir visi autoriai ją perteikia savaip. Kaip perteikiama vienatvė galime pamatyti XIX-XX a. poeto Maironio ir XX a. poeto Vinco Mykolo - Putino, kūryboje.
Žmogus dažniausiai jaučia vienatvę, kai praranda artimą, kai nepasiseka meilėje ar net sužlugus ir neišsipildžius svajonėmis. Maironio poezijoje eilėraščio žmogus yra išskirtinis žmogus - jam lemta patirti „dangiškus jausmus“, giliai jausti, kentėti ir visą tai jis turi iškęsti ir padaryti vienas. Maironio kūryboje vaizduojamas vidinis žmogaus gyvenimas. Eilėraščio žmogus atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir jaučiasi vienišas: „Einu nesuprantamas vienas keliu be draugo, ir nieks nepalydi“ Maironio poemoje „Draugo liūdesys“ vienatvė vaizduojama, kaip draugo netekimas. Pirma poemos eilutė vaizduoja tą gniuždančią vienatvę, pasiilgimą. „Aš be tavęs kaip be lietaus išdžiūvus žemė“. Lyrinis subjektas jaučia didelį skausmą, kadangi jam draugas buvo labai svarbus. Šioje poemoje lyrinis subjektas yra sugniuždytas dėl draugo netekties,jis nenori jo pamiršti ir paleisti. „Nei viens kitam draugais sau rankų nepaduosi“. Bet galiausiai lyrinis subjektas supranta, kad nieko negalės pakeisti, tad bando priimti šią netektį ir nusiraminti. „Jos ten greta nurimti ir manąsias kviečia.“ Taigi, Maironio kūryboje vienatvė yra skaudi ir gniuždanti ir ji labai pakeičia žmogaus gyvenimą, bet galiausiai reikia su tuo susitaikyti.
Iš kitos pusės, vienatvė gali būt jaučiama ir esant kambaryje pilname žmonių, bet jei esi nesuprastas ir turi slėpti tai kas esi, tokia vienatvė gali...

Nežinomas autorius yra pasakęs, jog vaikams turime duoti šaknis ir sparnus, nes būtent jie yra viso pasaulio ateitis. Tačiau skirtingoje aplinkoje augantys vaikai turi ir skirtingas sąlygas savo individualybei skleistis. Tai pastebėjo ir lietuvių literatūros kūrėjai. Neoromantizmo atstovė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizdavo šiluma, šviesa ir rūpesčiu apgaubtą vaikystės pasaulį, o XX a. vidurio moderniosios literatūros atstovas Jurgis Savickis novelėje „Kova“ nupiešė visiškai skirtingą aplinką, apgaubtą šalčiu, vienatve ir ydomis.
XIX a. pabaigos – XX a. pr. krikščioniškosios pasaulėžiūros rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare” subtiliai vaizduoja saugioje, šiltoje erdvėje augusio vaiko pasaulį. Marijos Pečkauskaitės vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose, kurių aplinka formavo jos pasaulėjautą bei kūrybą. Ypač mylimas buvo Užvenčio dvaras, o 1922 m. ji parašė reikšmingiausią savo kūrinį – autobiografinę apysaką „Sename dvare", kur atsispindi būtent Žemaitijoje praleistos dienos. Irutė - pagrindinė apysakos veikėja, visas veiksmas bei jo pasekmės pasakojamos per jos suvokimo prizmę. Ji - maža mergaitė, dvaro šeimininkų dukra, tačiau jos mintys toli gražu nėra vaikiškos. Mergaitei rūpi visi šio pasaulio nuskriaustieji, užmirštieji, jai gaila seno žydo Šmulkos, senos babulės, pas kurią visada lekia su pilna pintine gėrybių. Šios mergaitės galvoje - daugybė minčių, kurios dažnai neaplanko net suaugusio žmogaus. Mintys apie žmogaus gyvenimą, mirtį bei pomirtinį egzistavimą nuolat sukasi jos galvoje. Būtent vidiniai monologai, dienoraščio forma, psichologiškumas, bandymas kurti intelektualų pasakojimą ir išskiria Šatrijos Raganos apysaką iš kitų to meto kūrinių. Mamatė, kaip vadina savo motiną, Irusios gyvenime atlieka svarbiausią vaidmenį, būtent ji suformavo erdvę, kurioje augo mergaitė. Jų santykiai vaizduojami itin šiltai, poetizuojami ir idealizuojami. Marija ugdo savo vaikų vidinį pasaulį, kūrybiškumą, žmoniškumą, stengiasi suprasti jų mintis bei poelgius bei ugdyti kitas gerąsias savybes, kuriomis turi išsiskirti žmogus. Irutė puikiai žino, kad ją su motina sieja ypatingas ryšys. Jų santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros...