Meilę galima apibūdinti kaip patį tyriausią ir gražiausią jausmą. Meilė – tai prisirišimo ir atsidavimo jausmas, suteikiantis galią aukotis dėl kito. Žmogus myli artimuosius, gimtąjį kraštą, gamtą, gyvūnus. Lietuvių literatūroje dažna žmogaus meilė tėvynei bei gamtai, tačiau dažniausiai kūriniuose atskleidžiami ypatingi vyro ir moters santykiai. Taigi, tokią meilę atskleidžia xx. a. rašytojai M. Katiliškis ir V. M. Putinas savo kūryboje.
Dažnai meilė lietuvių literatūroje parodoma kupina aistros ir intrigų, vedančių į pražūtį. Visgi meilė – tai toks jausmas, kuris apakina, žmogus atrodo lyg su rožiniais akiniais. Ji pakeičia žmogų ir sukelia priklausomybę, verčia elgtis neapgalvotai. Panašiai kaip ir Mariaus Katiliškio xx. a. vidurio Lietuvos išeivijos rašytojo romane „Miškais ateina ruduo“ . Tilius blaškosi tarp aistros Monikai ir meilės Agnei. Agnė Tilių labai pakeičia, tai pirmoji jo meilė. Kartu jie išgyvena pačius tyriausius jausmus. Agnė Tiliui tampa artimiausiu žmogumi, į kurį visada jis gali atsiremti, sulaukti supratimo ir palaikymo. Jie jau gyvena ateities svajonėmis, be vienas kito neįsivaizduoja savo gyvenimų, svajoja apie vaikus ir didelę šeimą. Tačiau netrukus Tiliaus gyvenime atsiranda Monika Doveikienė. Apakintas jos grožiu, bruožais Tilius ne tik palieka Agnę, savo pirmąją meilę, bet ir pamiršta savo didžiausias gyvenimo svajones. Kai būna su Monika, jo mintys sukasi tik apie ją. Jis save nekaltina dėl to pasirinkimo, nes jį vaikystėje nieks nepamokė kontroliuoti savo likimą ir norus. Monika jam yra visas pasaulis, moters idealas. Tiliaus aistra Monikai žlugdo ir panaikina jo siekimus. Monika jaučiasi visai kitaip. Ji įsimyli jauną, aukštą, gražų, samdinį Tilių. Ji duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, patyrusios ir subrendusios moters patirtį. Taigi šiame romane „Miškais ateina ruduo“ meilė turi didžiulę aistrą, vienus verčia kerštauti, kitus susitaikyti su likimu o trečius tiesiog atsiduoti instinktams ir galiausiai tampa pražūtimi.
Meilės tema yra atskleidžiama Vinco Mykolaičio Putino kūryboje, kūrinyje ,,Altorių šešėly“. Vincas Mykolaitis Putinas XX. A. Lietuvos rašytojas, dramaturgas, kunigas....

Literatūroje jau nuo XVIII a. gamta buvo vaizduojama kaip namai, ramybės ir maisto šaltinis, kur žmonės galėjo ne tik naudotis gamtos gėrybėmis, bet ir pasisemti susikaupimo, harmonijos bei įkvėpimo. Šių dalykų pasisėmė ir daugelis Lietuvos rašytojų. V. Mykolaitis – Putinas romane „Altorių šešėly“ ir eilėraštyje „Rudenio naktį“ parodo, kaip gamta žmogui padeda atrasti save, o A. Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ ir Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja stiprų žmogaus ir gamtos ryšį.
Gamta gali būti labai glaudžiai susijusi su žmonių problemomis, kasdienybe ir džiaugsmu. Tokį žmogaus ir gamtos artumą vaizduoja XX. a. rašytojas Marius Katiliškis romane ,,Miškais ateina ruduo“. Šiame kūrinyje gamtos gyvenimas yra glaudžiai susijęs su žmonių gyvenimu ir tarsi pats autorius vaizduoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę, pats autorius M. Katiliškis, jautė stiprų ryšį su gamta, svetimoje šalyje jam buvo svetimas didmiesčio gyvenimas, ramybės ieškojo gamtoje, todėl sukūrė lietuvišką sodybą apsodintą medžiais. Pats rašytojas teigia: „Mat gamta, kaip Dievo kvėpavimas, alsuoja stačiai į žmogaus širdį, į pačią sielą ir išstumia viską, kas nereikalinga ir negera.“ Kūrinyje metų laikų kaitą vaizduoja ir žmogaus gyvenimo kaitą, pavasarį prasidėjo Agnės ir Tiliaus tyra meilė, o ir pats pavasaris tarsi sprogstantis pumpuras, šiltas ir gražus, o rudenį prasideda gaisrai ir Tilius išduoda Agnę, šiame etape pasibaigia lietuvio gyvenimas miške, kai žmonės turi atsiverti naujovėms bei laisvei, o žmogus tam dar nepasiruošęs, dėl šios priežasties žmonių gyvenime atsiranda painumas. Kūrinyje miško vaizdai padeda atskleisti veikėjų charakterius, Agnė: „Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje“) ir Tilius: „ Jo vaikystės pasaulis talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas“, miškas tampa puiki išraiškos priemonė. Miškas kūrinyje labai glaudžiai susijęs su veikėjų gyvenimu, nykstant miškui, tolstant nuo jo, žmogus praranda tradicines vertybes. Taigi, Marius Katiliškis kūrinyje „Miškais ateina ruduo“ vaizduoja gamtą, kuri nėra vien tik veiksmo scena,...

Nuo seno žinome, kad žmogaus santykis su gamta buvo labai glaudus. Kalnai, medžiai, akmenys, upės, ežerai – gamtoje veikiančios dieviškosios galios. Gamta naudinga ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Žmogus, kuris nori pailsėti nuo kitų, pabūti vienas, pamastyti, ieško tam vietos gamtoje. Tik gamtoje esantis žmogus gali visiškai atsiverti, pajusti savo tikrąją prigimtį, harmoniją, natūralumą, o svarbiausia – tikrumą.
Gamta žmogui suteikia visko, ko jam reikia. Gamtą galime vadinti ramybės, įkvėpimo šaltiniu. Antano Baranausko poema ,,Anykščių šilelis“, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys, kuriame vaizduojamas žmogaus ir gamtos ryšys. Antanas Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias. Poemoje vaizduojamas senovės Lietuvos miško gyvenimas. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją , giliai išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus. Ši poema svarbi tuo, kad autorius papasakojo miško likimo istoriją, kuri siejasi su visos Lietuvos likimo istorija. Senovėje miškas buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis – maro, bado metais. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, skatino susimąstyti. Poeto Antano Baranausko kūrinyje ,,Anykščių šilelis“ miškas ir žmogus tarsi susilieja į vieną visumą. Lyrinis subjektas miške jaučia palaimą, dvasinę ramybę. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis.
XVIII - XX a. laikotarpio rašytojai ir poetai vaizdavo gamtą gerbiantį žmogų. Tik gamtos pasaulis padėjo ištverti žmogui gyvenimo...

Nuo pačių seniausių laikų, gamta buvo svarbi žmogui. Jos suteikiamos dovanos, tokios kaip ramybė, harmonija, gamtinis grožis, yra ypač reikšmingos. Turbūt todėl gamta yra taip dažnai vaizduojama įvairių rašytojų, poetų kūriniuose, ypač ryškiai romantizmo epochoje. Lietuviui gamta, tai didžiausias turtas, todėl ir lietuvių literatūroje gamtos tema yra itin svarbi. Poetai Antanas Baranauskas, bei Kristijonas Donelaitis, savo poeziją puošė spalvingais žodžiais apie gamtos grožį, jos unikalumą, leido suvokti gamtos paveikslą kitokiomis spalvomis.
Antanas Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis“ atskleidė, kaip glaudžiai žmogaus gyvenimas siejasi su gamta, kaip ji atgaivina žmogų dvasiškai. A.Baranauskas yra romantizmo epochos rašytojas, o šiai epochai yra būdinga tai, kad gamta bei dvasinis pasaulis yra sugretinami : dvasiškumo ieškoma gamtoje, gamta ramina žmogų. Būtent tai galime pastebėti “Anykščių Šilelyje”. Poetas stipriai jautė gimtojo krašto gamtą, mylėjo ją, išgyveno subtiliausius jos garsus, spalvas ir kvapus, kuriuos labai detaliai apibūdino savo poemoje. Jis teigė, kad gamta tai tarsi antri namai, o žmogus naikindamas gamtą naikina pats save. Su konkretumu, bei ypač pakiliais žodžiais A.Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Čia miškas vaizduojamas kaip lyrinio subjekto jausmų erdvė, jo vaizduose poetas pabrėžė džiaugsmą keliantį įspūdį. Giliai išgyventas gamtos grožis pažadino paprasto žmogaus sieloje susitelkusius jausmus, atvėrė dvasines gelmes, skatino susimąstyti. Dažnai miške žmogus išsakydavo savo slapčiausias mintis, troškimus, arba pasakodavo savo bėdas ir vargus. Be miško lietuvio “dūšia” skursta. Taigi, pagal Antaną Baranauską ir jo poemą “Anykščių Šilelis”, gamta, miškas yra lyg šventovė, prieglobstis žmogaus sielai. Poetas puikiai atvaizdavo stiprų dvasinį ryšį tarp žmogaus ir gamtos, jų vieningumą.
Kristijono Donelaitis savo didaktinėje poemoje...

Ištisus amžius santykiai tarp tėvų ir vaikų yra viena iš labiausiai nagrinėjamų temų literatūroje. Prancūzas Onore de Balzakas, vienas iš realizmo pradininkų, romane ,,Tėvas Gorijo“ aprašė tėvų ir vaikų santykius ir iškėlė pagrindinę problemą – vaikų nedėkingumą. Šią temą tęsė ir rusų rašytojas Ivanas Turgenevas romane ,,Tėvai ir vaikai“. Lietuvių rašytojai taip pat rašė apie tėvų ir vaikų santykius, gilinosi į tai, kokios vertybės šeimoje diegiamos jaunam žmogui, kokia atsakomybė tenka tėvams auklėjant, auginant vaikus, jais rūpinantis, su jais bendraujant. Rašytojai tarsi sutaria, jog dažnai nuo to, kas pasėjama šeimoje, priklauso, kokioje visuomenėje gyvensime: ar doroje ir tolerantiškoje, ar svetimumo ir pykčio pertekusioje. Remdamasi lietuvių rašytojų: Šatrijos Raganos, Jono Biliūno ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba pabandysiu išsiaiškinti, kokie lietuvių literatūroje atskleidžiami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai , kaip jie formuoja jauną žmogų ir veikia jau subrendusią asmenybę.
Apie tėvų ir vaikų santykius rašo XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas, kuris savo novelėje ,,Ubagas“ atskleidžia, kad santykiai tarp vaikų ir tėvų yra sudėtingi, kai kuri nors pusė siekia tik naudos sau. Pagrindinis kūrinio veikėjas Petras Sabaliūnas, doras, dosnus žmogus ir mylintis tėvas patiria žiaurią gyvenimo neteisybę. „Ubage“ atskleidžiama didelė šeimos santykių šiurkštumo išraiška: sūnus išvaro tėvą iš namų, neatsižvelgdamas į tai, kad tėvas jį su didele meile augino,juo rūpinosi. Pastarasis išgyvena nepakeliamą skausmą, kadangi yra atstumiamas sūnaus, kurį pats užaugino ir šeimos, kurią sukūrė. Galima manyti, kad pavadinime minimas „ubagas“ visai ne elgetaujantis senelis – tai jo sūnus yra dvasios „ubagas”, išvijęs ligotą tėvą iš namų, atėmęs senelį iš savo vaikų ir visiškai paniekinęs šeimos vertybes. Petras Sabaliūnas pasakotojui primena ir ,,Senų žmonių pasaką“. Joje pasakojama, kaip sūnus išveža į mišką savo seną tėvą ir ten jį palieka kartu su rogėmis. O sūnaus vaikas sako, kad reikia pasiimti roges, nes jis neturės su kuo atvešti savo tėvo, kai...

Meilės tema lietuvių literatūroje. Vaižgantas; Katiliškis

Rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ vienas iš pagrindinių veikėjų, Mykoliukas, laimę rasdavo būdamas su Severja – Aužbikų kaimo mergina, kuri buvo tokia pat jausminga, šiek tiek meniškos sielos kaip ir Mykoliukas. Tai juos traukė, artino. Jie mylėjo vienas kitą dvasiškai ir būdami vienas su kitu jautė gyvenimo pilnatvę. Tačiau Severja atitenka kitam – stipresniam ir kovojančiam už savo svajones tijūnui Rapolui Geišei. Jis norėjo, kad Severja taptų jo žmona, todėl jis jai pasipiršo ir su tėvų sutikimu vedė ją. Nors ir Mykoliukas nebegalėjo būti su Severja, tačiau prisiminimai apie ją išliko jo atmintyje. Ji buvo jo gyvenimo meilė ir laimės šaltinis. Taip pat, 20a. rašytojo Jono Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ pagrindinei veikėjai Juozapotai laimės šaltinis buvo jos vyras Petras. Jie buvo neturtingi ir paprasti žmonės, gyvenę sodžiuj, „abu mylėjo vienas antrą ir, susiėmę už rankų, ramiai ir drąsiai ėjo gyvenimo keliu“. Ir nors vėliau susiklostę įvykiai baigėsi tragiškai, tačiau Juozapotai jos vyras visada išliko jos gyvenimo prasmė ir laimės šaltinis. Taigi, meilė gali suteikti įvairių, ir neigiamų, ir teigiamų, emocijų, tačiau svarbiausia iš jų yra laimė būti su kitu žmogumi.
Tačiau, meilė gali atnešti ne tik laimę, bet ir skausmą. Rašytojo J.Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“ pagrindinė veikėja Juozapota tampa nelaiminga, kai Petras išeina į mišką kartu su sukilėliais, tačiau sukilimas yra numalšinamas, o kovotojai yra nužudomi arba ištremiami į Sibirą. Juozapota taip myli savo vyrą, kad jo žuvimas taip pat yra ir jos pačios dvasinė mirtis. Po vyro mirties ji lieka viena, sutrikusio proto ir niekam nereikalinga. Rašytojo J. Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir Dėdienės“ vienas iš herojų Mykoliukas po Severjos ir Rapolo Geišės vestuvių tampa artojumi ir jo gyvenimą įprasmina tik darbas .Ir nors jis yra vienišas ir nelaimingas, jo būdas pasikeičia, jis tampa pikčiurna, tačiau jo meilė Severjai išlieka...

Nežinomas autorius yra pasakęs, jog vaikams turime duoti šaknis ir sparnus, nes būtent jie yra viso pasaulio ateitis. Tačiau skirtingoje aplinkoje augantys vaikai turi ir skirtingas sąlygas savo individualybei skleistis. Tai pastebėjo ir lietuvių literatūros kūrėjai. Neoromantizmo atstovė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizdavo šiluma, šviesa ir rūpesčiu apgaubtą vaikystės pasaulį, o XX a. vidurio moderniosios literatūros atstovas Jurgis Savickis novelėje „Kova“ nupiešė visiškai skirtingą aplinką, apgaubtą šalčiu, vienatve ir ydomis.
XIX a. pabaigos – XX a. pr. krikščioniškosios pasaulėžiūros rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare” subtiliai vaizduoja saugioje, šiltoje erdvėje augusio vaiko pasaulį. Marijos Pečkauskaitės vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose, kurių aplinka formavo jos pasaulėjautą bei kūrybą. Ypač mylimas buvo Užvenčio dvaras, o 1922 m. ji parašė reikšmingiausią savo kūrinį – autobiografinę apysaką „Sename dvare", kur atsispindi būtent Žemaitijoje praleistos dienos. Irutė - pagrindinė apysakos veikėja, visas veiksmas bei jo pasekmės pasakojamos per jos suvokimo prizmę. Ji - maža mergaitė, dvaro šeimininkų dukra, tačiau jos mintys toli gražu nėra vaikiškos. Mergaitei rūpi visi šio pasaulio nuskriaustieji, užmirštieji, jai gaila seno žydo Šmulkos, senos babulės, pas kurią visada lekia su pilna pintine gėrybių. Šios mergaitės galvoje - daugybė minčių, kurios dažnai neaplanko net suaugusio žmogaus. Mintys apie žmogaus gyvenimą, mirtį bei pomirtinį egzistavimą nuolat sukasi jos galvoje. Būtent vidiniai monologai, dienoraščio forma, psichologiškumas, bandymas kurti intelektualų pasakojimą ir išskiria Šatrijos Raganos apysaką iš kitų to meto kūrinių. Mamatė, kaip vadina savo motiną, Irusios gyvenime atlieka svarbiausią vaidmenį, būtent ji suformavo erdvę, kurioje augo mergaitė. Jų santykiai vaizduojami itin šiltai, poetizuojami ir idealizuojami. Marija ugdo savo vaikų vidinį pasaulį, kūrybiškumą, žmoniškumą, stengiasi suprasti jų mintis bei poelgius bei ugdyti kitas gerąsias savybes, kuriomis turi išsiskirti žmogus. Irutė puikiai žino, kad ją su motina sieja ypatingas ryšys. Jų santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros...

Lietuviui gamta visuomet buvo svarbi ir artima, nes žmogui ji yra pasaulis, kuriame jis gali surasti prieglobstį, ramybės šaltinį. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir globėja. Ši tema yra itin dažna lietuvių literatūroje, nes tik gamtos dėka lietuviai iškentėjo sunkumus ir negandas, gamta žmogui tapo gyvenimo atrama.
Vienas ryškiausių švietimo epochos rašytojų Kristijonas Donelaitis savo poemoje „Metai“ vaizdavo stiprų, artimą ryšį tarp gamtos ir būrų gyvenimo. Kūrinyje svarbiausia vertybė yra gamtos puoselėjimas, nes nuo jos priklauso būrų gyvenimas, todėl poemoje yra aprašoma daug gamtos vaizdų, kurie lyginami su žmogaus gyvenimu. „Metuose“ pabrėžiama saulelės svarba – ji mylima, artima, gyvybės šaltinis. Savo atėjimu ji budina pasaulį, atneša šviesą šilumą. Kristijonas Donelaitis pabrėžia, jog gamta neskirsto, nesirenka žmonių rašydamas, kad blusos ir uodai visus vienodai kanda. Gamta yra žmonių mokytoja, todėl ypatingas dėmesys skiriamas gandrų porai – žmogui iš jų reikia mokytis darbštumo, pasitenkinimo kukliu maistu ir nepamiršti Dievo. Taip pat Kristijonas Donelaitis sako, jog reikia mokytis ir iš lakštingalos: paprastumo, kuklumo, pasitenkinimo tuo, ką turi. Kūrinyje „Metai“ autorius pabrėžia, jog reikia paklusti gamtos tvarkai, nes jos nesilaikymas yra žmogaus nelaimių priežastis. Kai kūrinyje prasideda rudens epizodas ir pradeda keistis aplinka, dar kartą parodoma, jog žmogus priklauso nuo gamtos, nes kai ji keičiasi – keičiasi ir žmogaus gyvenimas. Kristijonas Donelaitis poemoje stengėsi įrodyti, jog žmonėms iš gamtos galima daug ko pasimokyti, reikia ją mylėti ir dėkoti jai už jos gerumą, nes be artimo ryšio tarp gamtos ir būrų, jų gyvenimas būtų buvęs be galo sunkus.
Vienas žymiausių lietuvių romantizmo autorių Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ rašė apie dvasinį miško ir žmogaus ryšį. Šiame...

Darbas yra gan dažnai pasitaikanti tema ne tik gyvenime, bet ir literatūroje. Nepaneigsi šio fakto, jog darbas yra būtina pareiga ir neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, o dirbantis žmogus vystosi ne tik profesiškai, bet ir dvasiškai. Dažnam žmogui mylimas darbas įprasmina gyvenimą – juk visi mylime daryti tai kas mum patinka, o teigiamos pasekmės visada sunkiai plušantį žmogų apdovanoja. Anglų posakis teigia : „Hard work pays off“ (sunkus darbas atsiperka). Tačiau darbas turi dvilypę prasmę – nepaisant visų ankščiau išvardintų teigiamų savybių, kai kuriems darbas gali būti tikras pragaras. XX amžiaus katastrofų laikotarpio rašytojas Antanas Škėma romane „Balta Drobulė“ atskleidė darbo absurdą ir beprasmybę, o apšvietos epochos poetas Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ aprašė darbo naudą bendruomenei, bei individui.
Lietuvių egzodo rašytojas Antanas Škėma romane „Balta Drobulė“ aprašė situaciją, kuri leidžia suvokti, koks darbas gali būti beprasmiškas, įkyrus ir atbukinantis. Pagrindinį veikėją Antaną Garšvą rašytojas pavaizdavo lyg save patį – Garšvos potyriai, išgyvenimai, tas pats liftininko darbas sutampa su pačio Škėmos gyvenimu. Rašytojas antro pasaulinio karto metais išvyksta iš sovietų okupuotos Lietuvos ir tęsia savo gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Antanas Garšva jaučiasi esąs svetimas naujoje aplinkoje – jis nemoka anglų kalbos, nepripranta prie kitokios amerikiečių kultūros, patiria krizę kaip menininkas – kapitalistinei, pinigų ištroškusiai JAV visuomenei nėra reikalingas svajojantis, mąstantis meno žmogus ar parašyti lietuviški romanai ir eilėraščiai. Nerandant sau norimos vietos svetimoje aplinkoje, Garšvai nėra iš ko rinktis. Jis yra priverstas dirbti bukinantį liftininko darbą Niujorko viešbutyje, neturintį jokio protinio, ar dvasinio pagrindo. Visą dieną važinėti liftu aukštyn ir žemyn, spausti mygtukus ir privalėti šypsotis viešbučio lankytojams – šie bruožai atspindi Antano Garšvos kasdieninį darbą, kurį galima būtų palyginti su Sizifo mitu, bylojančiu apie graikų mitologijos dievą, pasmerktą stumti didelį akmenį į kalną tam, kad jis vėl atsidurtų kalno papėdeje. Šį mitą ir Garšvos liftininko darbą sieja beprasmybė ir absurdas –...