Jeigu reikėtų išskirti labiausiai kontrastuojančius veikėjų paveikslus remiantis kokiu nors kūriniu, tikriausiai pats puikiausias pavyzdys būtų žymiausio ir talentingiausio graikų tragiko, Atėnų piliečio, sukūrusio apie 120 tragedijų, Sofoklio žymiausias visų laikų kūrinys, tragedija „Antigonė“ ir joje vaizduojami Antigonės bei jos sesers Ismenės paveikslai. Tad šioje kalboje aptarsiu ir sugretinsiu šių vaizduojamų veikėjų asmenybes.
Antigonė – drąsi, ryžtinga, savimi pasitikinti, už tradicines vertybes kovojanti moteris. Jos neįtikėtinai didelė drąsa ir požiūris į svarbiausias vertybes išsiskiria iš visų Sofoklio tragedijos veikėjų. Ji įprasminą gražiausią literatūrinį moters paveikslą savo veiksmais ir asmeninėmis savybėmis. Jos išdidume regima stipri valia, gilus protas, dar gilesnis jausmas ir skausmas už savo artimus žmones. Antigonė nors ir labai jauna, bet jau spėjo pajusti gyvenimo ir kitų atsiųstą panieką. Būdama Edipo, pasmerktojo aklojo tėvo dukra, patyrusi viešą šeimos gėdą turi pasirinkti ar pasiduoti neteisybei, ar pakilti aukščiau visų ir kovoti iki galo. Būtent todėl Antigonė pasirenka pastarąjį variantą. Ji buvo tas žmogus, kuris nepaisydamas tuo metu moterų beteisiškumo, baimės valdovui ir jo įstatymams, drįso stoti į nuožmią kovą su visą valdžią turėjusiu karaliumi Kreontu. Viskas prasidėjo dėl Polineiko ir Eteoklio kovos. Šis įvykis ir Kreonto aklas požiūris į svarbiausias vertybes išprovokavo drąsiąją Antigonę, kuri turi visiškai skirtingą mąstymą. Karalius nesutiko palaidoti Polineiko, kuris anot jo buvo bendruomenės išdavikas, nes puolė savo gimtąjį kraštą ir brolį, tačiau Antigonei tai visiškai nesvarbu, nes kad ir kaip jos brolis atrodytų prasikaltęs, jis yra brolis, tas pats kraujas: „Jokios nėr gėdos kraujo giminės mylėti“. Antigonė kovoja už svarbiausias šeimos vertybes nebijodama nieko ir žinodama, kad už tai reiks paaukoti savo gyvybę. Šioje tragedijoje ji iškeliama kaip ypatinga moteris, kuri kovodama už teisybę miršta kaip neteisingo karaliaus įsakymo auka. Tačiau herojės mirtis garbinga, ieškanti teisybės ir besipriešinanti nedorybei. Taigi, Antigonė kūrinyje iškyla kaip bebaimė, pasiaukojanti, teisinga, garbinga ir už savo artimus viską atiduodanti asmenybė.
Ismenė Sofoklio...

“Antigonė” šią Sofoklio tragediją naujųjų laikų žmonės praminė tragedijų karaliene.Ji iš tiesų verta tokio vardo,nes meniškai kalba apie didelius,reikšmingus dalykus.
Antigonė stipri,drąsi,ryžtinga,o kartu jautri,mylinti kitus.Ji saugo tas vertybes,kurias ne žmogus davė,o dievai.Antigonė yra gražiausias žmogus tragedijoje,nes laikėsi amžinų Dievų nustatytų papročių ir įstatymų.
Ismenė, yra savotiška Antigonės priešingybė.Jinai, paklusni.baili ir nedrąsi mergina.Ismenė mano,kad nė viena...

Pasirinkau šią temą, nes man patiko kūrinys „Antigonė“ bei jo visapusiška reikšmė ir skirtingos nuomonės visuomenėje. Visų pirma man yra svarbūs Antigonės svarstymai apie laukiamą moterų elgesį ir jų tikrąjį vaidmenį visuomenėje. Šiandien norėčiau supažindinti jus su Antigone ir jos sese Ismene, o taip pat palyginti dvi tragedijos herojes ir kaip jos atspindi priešingus moterų vaidmenis sociume.
Kalbant apie patį autorių reikėtų paminėti, kad Sofoklis yra žymus graikų tragikas, gyvenęs nuo 495 iki 406 metų prieš Kristų. Jis yra sukūręs apie 120 tragedijų, iš kurių išliko tik 7. Sofoklis gimė netoli Atėnų, Kolone, kurio vardą poetas vėliau įamžino Edipo tragedijoje. Turtingo ir garbingo ginklų fabrikanto sūnus Sofoklis buvo gražiai išauklėtas ir išmokytas. Nuo pat jaunystės visą gyvenimą jis buvo ir liko menininkas, nors atėniečiai jam suteikė ir karo vado ir valstybės iždininko pareigas. Gražios figūros ir veido, sveikas, ligų neliečiamas, visur saiką ir harmoniją išlaikąs Sofoklis buvo atėniečių garbinamas ir vadinamas net pačių dievų numylėtiniu. Jis mirė prieš pat Peloponeso karo pabaigą.
,,Antigonė” yra Sofoklio tragedija, parašyta remiantis Tėbų mitų ciklu. Antigonė ir Ismenė per trumpą laiką prarado savo tėvą, motiną ir du brolius. Jų broliai, Eteoklis ir Polineikas, dėl sosto kovojo iki mirties, dėl to jų dėdė, Kreontas, perėmė valdžią. Naujas karalius įsakė, kad Eteoklis būtų palaidotas, o Polineiką liepė palikti nelaidotą. Kiekvienas, kuris drįs palaidoti Polineiko kūną, liks užmuštas akmenimis. Iš kitų graikų legendų ir pasakojimų, tokių kaip Homero „Iliada“, žinome, jog senovės graikams tinkamas mirusiojo laidojimas buvo ypač svarbus ritualas. Todėl laikydamasi papročių ir nepaisydama Kreonto draudimo, Antigonė ryžtasi palaidoti Polineiką. Antigonė pasakoja Ismenei, kad ji laidos brolio kūną, ir kad tikisi sesers pagalbos. Ismenė galvoja, kad jos sesė pamišo, ir bando priminti apie jų dėdės įsakymą.
Pati Antigonė yra narsi, ryžtinga. Ji nebijo karaliaus. Ji myli abu savo brolius ir negali sutikti, jog Polineiko palaikai būtų išniekinti. Antigonė gimusi...

Kiekvienam būdingas savitas gyvenimo vertybių suvokimas, nes kiekvieno iš mūsų požiūris skirtingas. Vertybės daro gyvenimą visavertiškesnį ir prasmingesnį. Žmogus iš prigimties yra laisvas, todėl laisvė pasirinkti yra viena iš prigimtinių jo savybių. Kiekvienas žmogus mąsto ir supranta supantį pasaulį kitaip. Apie tai pasakoja ir žymiausias graikų tragedijų kūrėjas, atėnų pilietis Sofoklis. Tragedijoje „Antigonė“ Sofoklis nagrinėja žmogaus vertybių sampratą per santykius su šeima ir valstybe.
Vertybių išsiskyrimą kūrėjas pateikia per dviejų seserų – Antigonės ir Ismenės – paveikslus. Nors abi jos yra seserys, tragedijoje vaizduojamos kaip visiškos priešingybės. Jau tragedijos pradžioje matome abi seseris skirtingai suvokiančias situaciją ir priimančias skirtingus sprendimus. Antigonė nori slaptai pasikalbėti su Ismene apie nutikusią nelaimę ir pakviesti ją kartu palaidoti brolį Polineiką. Tačiau Ismenė nėra tokia tvirta kovotoja:“ta bėda ne mano pajėgoms“. Antigonė tuo tarpu nesupranta, kaip jai galima uždrausti laidoti brolį: „ne jam uždraust, kas mano priedermė šventa“. Abiejų seserų nuomonės čia ir išsiskiria, nes Antigonė pasiryžusi laužyti kvailus įstatymus ir palaidoti brolį kaip priimta, net jei tai kainuos jai gyvybę. Ismenė tuo tarpu nėra tokia tvirta ir bijo laužyti įstatymus, nes supranta, kuom tai baigsis: „niekingai žūsime, jei šalies įstatymų, Karaliaus valios ir valdžios negerbsime“. Ji priima šiandienos situaciją kaip nepakeičiamą, nes „kieno galia didesnė, tas ir valdo mus“. Antigonė tuo tarpu ryžtinga ir veržli. Ismenei atsisakius padėti nusprendžia veikti viena ir palaidoti brolį. Puikiai supranta kas bus, bet mirtį mato garbingą: „tuomet man gera bus ir mirti“. Ismenė atvirai jaučiasi silpna ir linkusi vis tiek būti priklausoma nuo karaliaus sprendimų ir įstatymų, nors Dievai ir viršesni: „žmonių nepaisyt valios aš per daug silpna“.
Ismenei baisu dėl visos šios situacijos, ji linkusi tylėti apie šį pokalbį, niekam neprasitarti. Tačiau Antigonė elgiasi priešingai ir nori, kad visi sužinotų apie jos planą ir poelgį, todėl liepia Ismenei netylėti ir skelbti visiems. Ji jaučia pareigą palaidoti brolį kaip pridera:...

Ismenės ir Antigonės dialogas yra moralinio principingumo įrodymas. Abi seserys turi savo įsitikinimus ir jų siekia, taip įrodydamos savo moralinį principingumą. Ismenė nesiryžta palaidoti brolio, nes bijo nepaklusimo pasekmių. Ji susitaiko su moteriai žemesne padėtimi ir nenori nieko daryti. Kai tuo tarpu Antigonė ryžtingai gina žmogiškąsias vertybes ir yra pasiryžusi pagerbti mirusį brolį. Įvyksta įsitikinimų konfliktas ir padidėja įtampa, nes abi seserys skirtingai žvelgia į situaciją, viena...

Sofoklis- žymiausias graikų tragikas, Atėnų pilietis, gyvenęs 495-405m. pr. Kr. Visą savo ilgą gyvenimą jis praleido tėvynėje, matė jos klestėjimą amžiaus viduryje ir nuosmukį Pelaponeso karo metais. Sofoklis 24 kartus pelnė 1-ąją vietą dramaturgų varžybose. Jis sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių liko tik septynios. Vienoje iš žymiausių- dramoje „Antigonė”- rašoma apie dvi skirtingas seseris.
Antigonė- Pagrindinė kūrino veikėja, Eteoklio ir Polineiko sesuo. Karalius paskelbia įstatymą, draudžiantį laidoti Polineiką. Antigonė ryžtasi nepaklusti Kreontui.Ji maištauja prieš karalių, nes jo įstatymai jai atrodo nereikšmingi. Jai didesnė vertybė, dėl kurios ji pasiruošusi paaukoti savo gyvybę yra mirusio žmogaus pagerbimas, nes laikėsi dievų įstatymų, kurie teigė, kad visus mirusiuosius reikia atiduoti Hadui. Nepalaidoti žmogaus Graikams buvo negarbinga ir toks elgesys buvo laikomas barbarišku. Ji yra drąsi, supranta, kad jos apsisprendimas sukels konfliktą su Kreontu, kadangi jo įstatymas neleidžia to daryti. „ Už gyvybę svarbesnė garbė”,- teigia gyvenimo filosofijos atstovas Artūras Šopenhaueris. Būtent šiuo principu vadovaudamasi Antigonė priešinasi Kreontui, nebijodama žmogaus rūstybės. Ko gero, būtų buvę protingiau paklusti Kreontui ir nemaištauti, bet tuomet Antigonė būtų išdavusi savo vertybes- gerbti artimą žmogų ir vykdyti savo pareigas. „ Jokios nėr gėdos kraujo gimines mylėti”,- atrėžia ji Kreontui. Ji įsitikinusi, kad mirusio priešo nebereikia laikyti priešu. Jos kilni širdis myli abu brolius. Antigonė neišsigąsta bausmės už savo poelgį, ji elgiasi kilniai, nes neišsisukinėja nuo bausmės, nemeluoja, kad to nepadarė. Tai rodo, kad ji yra dvasiškai stipri ir laisva asmenybė. Nors ji nubausta mirties bausme, Antigonė nesigaili, ką padarė, neatsižada savo įsitikinimų, nes suvokia, kad jos misija- meilė žmogui. „Ne apkęsti, o mylėti aš gimiau”. Toks jos gyvenimo principas. Senovėje būta...

Tragedijoje Antigonė įkūnija drąsą ir heroizmą. Tragedijos situacija tokia. Protagonistės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios. Abu broliai dvikovoje žūsta,o karaliaus valdžią perima dėdė Kreontas. Jis įsako Eteoklį palaidoti garbingai, pagal šalies papročius, o Polineiką kerštaudamas laidoti uždraudžia. Tačiau žuvusiųjų sesuo Antigonė nepaklūsta įsakymui ir ryžtasi palaidoti brolį. Kūrinyje labiausiai žavi Antigonės drąsa. Ji nebijo jos laukiančių bausmių ir karaliaus rūstybes. Ji myli abu brolius ir negali leisti, kad Polineiko palaikai būtų išniekinti.  Taip pat Antigonė pasikliauja Dievais. Jos manymu Hado nuostatai visiems vienodi, cituoju Antigonę “ mirusio priešo nereikia laikyti priešu”.  Tad brolio laidojimas nebūtų nusižengimas Žmogiškumui, priešingai - , Antigonė vadovaujasi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais, saugo protėvių moralės nuostatus. Ji saugo tas vertybes, kurias davė dievai.  Taip pat Antigonė yra mylinti savo šeimą.  Supykęs dėl Antigonės nepaklusnumo Kreontas įsako ją užmūryti oloje. Antigonę pražudė meilė jos mirusiam broliui. Tačiau ji nesigaili to, ką padarė, neatsižada savo įsitikinimų, nes ji nenusižengė žmogiškumui ir dare tai iš meilės broliui. Ji sako “ Gimiau ne, kad nekęsti, o mylėt  padėčiau” Ši citata rodo, kad Antigonėi svarbiausia vertybė yra meilė šeimai. Apibendrinant galiu pasakyti, kad Antigonė mirė kaip neteisingo karaliaus įsakymo auka, tačiau jos mirtis buvo prasminga, nes tai ką darome dėl sau brangių žmonių visada reikšminga. Todėl ji tapo ryškia pasiaukojimo figūra.
Ismenė įkūnija nuolankumą ir paklusimą įstatymui. Nors Antigonę ir Ismenę sieja kraujo ryšys, jų požiuris į pasaulį skiriasi. Ismenė skirtingai nuo Antigonės yra nuolanki, klauso karaliaus Kreonto įstatymo ir atsisako padėti seseriai palaidoti brolį Polineiką.Ji sako Antigonei „Ta bėda ne mano jėgoms“ Tai rodo kad, Ismenė yra paklusni. Ji klauso...

Visą savo ilgą gyvenimą praleidęs tėvynėje, matęs jos klestėjimą amžiaus viduryje ir nuosmūkį Paleponeso karo metais. Sofoklis sukūrė apie 120 tragedijų, iš kurių liko tik septynios. O vieną iš geriausių naujųjų laikų žmonės praminė tragedijų karaliene, tai yra Sofoklio drama ,,Antigonė’’.
Pagrindinė Sofoklio tragedijoje veikėja- Antigonė. Antigonė ir Ismenė per trumpą laiką prarado savo tėvą, motiną ir du brolius. Jų broliai, Eteoklis ir Polineikas, dėl sosto kovojo iki mirties, dėl to jų dėdė, Kreontas, perėmė valdžią. Naujas karalius įsakė, kad Eteoklis būtų palaidotas, o Polineiką liepė palikti nelaidotą. Kiekvienas, kuris drįs palaidoti Polineiko kūną, liks užmuštas akmenimis. Iš kitų graikų legendų ir pasakojimų, tokių kaip Homero „Iliada“, žinome, jog senovės graikams tinkamas mirusiojo laidojimas buvo ypač svarbus ritualas. Todėl laikydamasi papročių ir nepaisydama Kreonto draudimo, Antigonė ryžtasi palaidoti Polineiką. Antigonė pasakoja Ismenei, kad ji laidos brolio kūną, ir kad tikisi sesers pagalbos. Ismenė galvoja, kad jos sesė pamišo, ir bando priminti apie jų dėdės įsakymą.
Antigonės paveikslas dramoje- ji pasižymi drąsa, pasiaukojimu, ištikymybė šeimai, jautri ir mylinti. Taigi Antigonė negalėjo leisti, kad jos brolis Polineikas bus nepalaidotas. Antigonė dėl vyro ar sūnaus nebūtų sulaužiusi Kreonto įstatymo, nes jos manymu,...

Antigonė tai Sofoklio tragedija, parašyta reminatis Tėbų mitų ciklu. Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą ,tada Polineikas su savo armija puolė miestą, ir broliai dvikovoje žūsta, karaliaus valdžią perima dėdė Kreontas. Jis įsako Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą. Žuvusiųjų sesuo Antigonė nepaklūsta įsakymui ir ryžtasi palaidoti brolį.
Antigonė buvo tikinti , ji vadavosi ne rašytais įstatymais, o žmogiškaisiais. Kreonto draudimas palaidoti brolį prieštarauja žmogiškumo normoms. Taipogi jinai buvo drąsi , herojiška , ryžtinga , nes išdrįso nusižengti karaliaus įstatymui palaidodama savo brolį Eteoklį. Antigonė nebijojo atsikalbinėti prieš Kreontą ,nes jinai jau...

Antigonė – ryškiausia Sofoklio kūrinio veikėja, kuri išsiskiria iš visų. Antigonė turi seserį vardu Ismenė, tačiau ši yra visiška Antigonės priešingybė ir tai išskiria seseris kaip du skirtingus pasaulius. Tad šioje kalboje apžvelgiami veikėjų paveikslai bei argumentuotai aptariama, kuo šios seserys yra skirtingos.
Stereotipai rodo, kad dvi seserys – tai neišskiriamos draugės, kurios visada viską daro kartu. Jos visada elgiasi panašiai, išpažįsta panašias idėjas. Tačiau pamirštant tai, ką rodo stereotipai, labai dažnai pasitaiko, kad dvi seserys – tai ne kas kita – kaip du skirtingi poliai – du skirtingi pasauliai, kurie nėra suderinami. Tai nesumenkina biologinio ar dvasinio ryšio svarbos, tačiau tai parodo, kad seserys ne visada būna identiškos. Pavyzdžiui, tokį atvejį reprezentuoja Sofoklis savo žymiojoje tragedijoje, pavadinimu „Antigonė“. Sofoklis kadaise buvo žymus graikų tragikas bei Atėnų pilietis, parašęs per 120 tragedijų, iš kurių šiandien likę tik keletas, kurių viena ir yra „Antigonė“. Kūrinyje „Antigonė“ atskleidžiama dviejų seserų – Antigonės bei Ismenės. Antigonė – aktyvi, drąsi ir narsi veikėja, nebijanti jokių iššūkių bei turinti ypač gilias vertybes. Na, o Ismenė – tai namų moteris, kurios baimė yra aukščiau visko bei trukdo atrasti dar glaudesnį ryšį su Antigone. Tad šiame kalbėjimo pavyzdyje yra analizuojamas šis Sofoklio aprašytų seserų atvejis, kuriame išryškėja dviejų seserų skirtumai.
Žmogaus gyvenime būna daug pasirinkimų. Internetiniame puslapyje bernardinai.lt Virginijos Adomonytės straipsnyje teigiama, kad rinktis tenka kasdien, gal ir nežymiuose dalykuose, bet nuolat. Dažnai apsispręsti ir pasirinkti nėra lengva, nes žmogus niekada negali žinoti, kokios bus jo pasirinkimo pasekmės. Todėl pasirinkimo situacijos vienos sunkiausių žmogaus gyvenime ir gali atskleisti jo stiprybę ar silpnumą. Gal būtent dėl šios priežasties tokiose situacijose atsidūręs žmogus dažnai vaizduojamas literatūros kūriniuose. Jau Antikos laikotarpio kūriniuose svarstoma ši tema ir atskleidžiamas tiek situacijos sudėtingumas, tiek jos pasekmės.
Vienus priima lengvai, kitus sunkiau, visus pasirinkimus lemia charakterio savybės,aplinka kurioje gyvena, dažnai žmogus priima sprendimus, kad esamas gyvenimas taptų...