Pastraipa: „Mamatės paveikslas Šatrijos Raganos „Sename dvare“.
Šatrijos Ragana savo kūrinyje „Sename dvare“ sukūrė idealios motinos paveikslą. Kaip leidžia teigti apysakos lyrinė įžanga ir pabaiga, rašytoja tarsi norėjo sugrįžti į prarastą aukso amžių – savo vaikystę, kai augo laiminga su seserimi ir broliais, su mylinčiu tėvu, kurio anksti neteko, ir brangia motina. Kūrinyje vaizduojama mamatė Marija be galo atsidavusi savo vaikams, ne savo pomėgius, o jų auklėjimą laiko didžiausia savo pareiga. Mamatei svarbiausia užauginti dorus žmones. Koks gi tas auklėjimas? Rašytoja, pati būdama puiki pedagogė, atskleidžia krikščioniškųjų vertybių ugdymo svarbą, auklėjimą, paremtą Biblijos mokymu. Mamatė aiškina, kad reikia daryti gerus darbus, tada vaiko sieloje užauga daug auksinių plunksnelių – tai patinka Dievuliui. Mirus Kazelei, mamatė įkalba Irusią atiduoti pačią gražiausią suknelę ir taip įrodyti, kad savo geriausiai draugei jai nieko negaila. Netgi mirtis vaikams nėra baisi – mamatė išmokė tikėti pomirtinio gyvenimo grožiu, tad išsiskyrimas bus laikinas. Be to, mamatė – lietuvybės puoselėtoja. Vaizduojamas kūrinio laikas – XIX a. pabaiga, spaudos draudimo metai. Mamatė nori, kad jos vaikai prisidėtų prie tautinio atgimimo. Ji sako, kad vaikai turi mokytis lietuvių kalbos, privalo išmanyti savo krašto istoriją. Doras žmogus, anot mamatės, turi būti patriotiškas. Mamatė ugdo vaikų meninį skonį. Visi trys vaikai noriai klausosi mamatės skambinamų klasikinės muzikos kūrinių. Meno grožį jaučiantis žmogus ir elgiasi dažniausiai dorai. Didelę reikšmę auklėjimui turi veikėjų ryšys su gamtos pasauliui. Jų apsilankymas dauboje – įspūdingame gamtos kampelyje – atskleidžia tikėjimą gėriu. Vaikai gėrisi žydinčiais augalais, žaliuojančiais medžiais ir tiki, kad čia gyvena geroji žynė, sauganti šitą grožį ir daranti gerus darbus. Taigi šiame kūrinyje ideali motina tai krikščioniškos pasaulėjautos asmenybė, ugdanti dvasines vaikų vertybes.
Pastraipos įvertinimas – darbas grupėmis.
• Ar tinkamas teiginys? (pabraukite vienu brūkšniu, pakomentuokite; pasiūlykite savo tezę).
• Ar aiškūs pastraipos akcentai? (sunumeruokite Mamatės bruožus, pakomentuokite; praplėskite savo teiginiais).
• Ar teiginiai pastraipoje pakankamai išplėtoti? (ar yra bruožo...

Mamatės ir vaikų santykiai: nuoširdūs, šilti.
Ypač tai ryšku atskleidžiant mamatės ir dukters jausmus. Meilę ir švelnumą veikėjos išsako ne tik žodžiais, bet ir darbais: Irutė pasislėpusi sode siuvinėja mamatei saltiesėlę; mamatė siuva jai anklodėlę - ši detalė neatsitiktinė, ji turi ir alegorinę (perkeltinę) prasmę, mama trokšta apsaugoti, apginti savo vaiką. Įdomūs ir raštai, kokiais mamatė margina anklodėlę - žvaigždės simbolizuoja svajones, kažką aukšto ir tauraus; rateliai - harmonijos simbolis. Motina su dukra praleidžia labai daug laiko, jos kartu dirba, kalbasi, skaito, tai padeda stiprinti dvasinį ryšį. Mamatė aiškina vaikams svarbiausias gyvenimo tiesas, paliudija jas savo darbais, elgesiu, gyvenimu. Motina aiškina ir sudėtingus būties klausimus, kalbasi apie gyvenimo laikinumą, mirtį. Peršasi išvada, kad labai svarbu, jog esminiais gyvenimo momentais šalia vaiko būtų jautrus, suprantantis suaugęs žmogus, kuris negąsdindamas, bet ir nieko neslėpdamas paaiškintų būties tiesas. Rašytoja dažnai parodo, kokios nepanašios yra Irusia ir mamatė, kaip skirtingai jos suvokia pasaulį, tačiau tai natūralu, nes kyla iš skirtingos patirties, skirtingo gyvenimo suvokimo. Vaikai puikiai jaučia mamos norus, svajones, aistrą (ištrauka apie skambinimą pianinu): Irutė prašo tėvelio nepertraukti mamos skambinimo. Net mažasis Jonelis stengiasi pralinksminti susimąsčiusią mamatę, naiviai pasiryždamas tuojau užaugti, viską išmokti, uždirbti daug pinigų ir nusivežti mamą į Paryžių, parodyti pasaulį, kurio jaunoji moteris taip ilgisi.
Mamatė su vaikais eina pasivaikščioti, jie vaizduojami gamtos prieglobstyje, kur patiria palaimą, džiaugsmą, atitrūksta nuo kasdienybės, pailsi, nuramina dvasią. Vaikai ima kurti pasaką apie našlaitę, gyvybės medį, stebuklingą ąžuolą. Mamatė skatina vaikų vaizduotę, gamtos grožio pajautimą. Mamatei labai svarbu, kad vaikai augtų dori, norėtų daryti gera kitiems. Prisiminkime ištrauką, kur Nika įsivaizduoja esąs riteris, toks vaiko noras atrodo naivus, bet riteriškumas suvokiamas kaip savo elgesio kontroliavimas, pagalba kitiems, gero žmonėms darymas. Tai kilnu ir tokia forma mamatė padeda ugdyti vaikui dorą, garbingumą, dvasios taurumą. Mamatė moko vaikus laikytis žodžio, suvokti savo nusižengimus ir priimti pelnytą bausmę (nusižengusiam...

Ištisus amžius santykiai tarp tėvų ir vaikų yra viena iš labiausiai nagrinėjamų temų literatūroje. Prancūzas Onore de Balzakas, vienas iš realizmo pradininkų, romane ,,Tėvas Gorijo“ aprašė tėvų ir vaikų santykius ir iškėlė pagrindinę problemą – vaikų nedėkingumą. Šią temą tęsė ir rusų rašytojas Ivanas Turgenevas romane ,,Tėvai ir vaikai“. Lietuvių rašytojai taip pat rašė apie tėvų ir vaikų santykius, gilinosi į tai, kokios vertybės šeimoje diegiamos jaunam žmogui, kokia atsakomybė tenka tėvams auklėjant, auginant vaikus, jais rūpinantis, su jais bendraujant. Rašytojai tarsi sutaria, jog dažnai nuo to, kas pasėjama šeimoje, priklauso, kokioje visuomenėje gyvensime: ar doroje ir tolerantiškoje, ar svetimumo ir pykčio pertekusioje. Remdamasi lietuvių rašytojų: Šatrijos Raganos, Jono Biliūno ir Vinco Mykolaičio-Putino kūryba pabandysiu išsiaiškinti, kokie lietuvių literatūroje atskleidžiami tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai , kaip jie formuoja jauną žmogų ir veikia jau subrendusią asmenybę.
Apie tėvų ir vaikų santykius rašo XIX a. pabaigos - XX a. pradžios lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas, kuris savo novelėje ,,Ubagas“ atskleidžia, kad santykiai tarp vaikų ir tėvų yra sudėtingi, kai kuri nors pusė siekia tik naudos sau. Pagrindinis kūrinio veikėjas Petras Sabaliūnas, doras, dosnus žmogus ir mylintis tėvas patiria žiaurią gyvenimo neteisybę. „Ubage“ atskleidžiama didelė šeimos santykių šiurkštumo išraiška: sūnus išvaro tėvą iš namų, neatsižvelgdamas į tai, kad tėvas jį su didele meile augino,juo rūpinosi. Pastarasis išgyvena nepakeliamą skausmą, kadangi yra atstumiamas sūnaus, kurį pats užaugino ir šeimos, kurią sukūrė. Galima manyti, kad pavadinime minimas „ubagas“ visai ne elgetaujantis senelis – tai jo sūnus yra dvasios „ubagas”, išvijęs ligotą tėvą iš namų, atėmęs senelį iš savo vaikų ir visiškai paniekinęs šeimos vertybes. Petras Sabaliūnas pasakotojui primena ir ,,Senų žmonių pasaką“. Joje pasakojama, kaip sūnus išveža į mišką savo seną tėvą ir ten jį palieka kartu su rogėmis. O sūnaus vaikas sako, kad reikia pasiimti roges, nes jis neturės su kuo atvešti savo tėvo, kai...

Dvaras nuo senų laikų buvo vaizduojamas ne tik kaip statinys, bet ir kaip kultūros židinys

Nežinomas autorius yra pasakęs, jog vaikams turime duoti šaknis ir sparnus, nes būtent jie yra viso pasaulio ateitis. Tačiau skirtingoje aplinkoje augantys vaikai turi ir skirtingas sąlygas savo individualybei skleistis. Tai pastebėjo ir lietuvių literatūros kūrėjai. Neoromantizmo atstovė Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ vaizdavo šiluma, šviesa ir rūpesčiu apgaubtą vaikystės pasaulį, o XX a. vidurio moderniosios literatūros atstovas Jurgis Savickis novelėje „Kova“ nupiešė visiškai skirtingą aplinką, apgaubtą šalčiu, vienatve ir ydomis.
XIX a. pabaigos – XX a. pr. krikščioniškosios pasaulėžiūros rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare” subtiliai vaizduoja saugioje, šiltoje erdvėje augusio vaiko pasaulį. Marijos Pečkauskaitės vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose, kurių aplinka formavo jos pasaulėjautą bei kūrybą. Ypač mylimas buvo Užvenčio dvaras, o 1922 m. ji parašė reikšmingiausią savo kūrinį – autobiografinę apysaką „Sename dvare", kur atsispindi būtent Žemaitijoje praleistos dienos. Irutė - pagrindinė apysakos veikėja, visas veiksmas bei jo pasekmės pasakojamos per jos suvokimo prizmę. Ji - maža mergaitė, dvaro šeimininkų dukra, tačiau jos mintys toli gražu nėra vaikiškos. Mergaitei rūpi visi šio pasaulio nuskriaustieji, užmirštieji, jai gaila seno žydo Šmulkos, senos babulės, pas kurią visada lekia su pilna pintine gėrybių. Šios mergaitės galvoje - daugybė minčių, kurios dažnai neaplanko net suaugusio žmogaus. Mintys apie žmogaus gyvenimą, mirtį bei pomirtinį egzistavimą nuolat sukasi jos galvoje. Būtent vidiniai monologai, dienoraščio forma, psichologiškumas, bandymas kurti intelektualų pasakojimą ir išskiria Šatrijos Raganos apysaką iš kitų to meto kūrinių. Mamatė, kaip vadina savo motiną, Irusios gyvenime atlieka svarbiausią vaidmenį, būtent ji suformavo erdvę, kurioje augo mergaitė. Jų santykiai vaizduojami itin šiltai, poetizuojami ir idealizuojami. Marija ugdo savo vaikų vidinį pasaulį, kūrybiškumą, žmoniškumą, stengiasi suprasti jų mintis bei poelgius bei ugdyti kitas gerąsias savybes, kuriomis turi išsiskirti žmogus. Irutė puikiai žino, kad ją su motina sieja ypatingas ryšys. Jų santykiai paremti meile, draugyste, tarpusavio pasitikėjimu bei rūpesčiu. Juos geriau pajusti padeda tai, kad pasakojama dukros...

Dažname lietuvių rašytojų kūrinyje moteris yra vaizduojama kaip puiki šeimininkė, ūkiu, namų buitimi besirūpinantis žmogus. Tačiau, Šatrijos Ragana apysakoje ,,Sename dvare“ vaizduoja moterį, laužančią tradicijas.
Mamatė Marija yra dvaro šeimininkė, 3 nuostabių vaikų mama ir dvaro pono Liudviko žmona. Ji yra švelni, dora, sąžininga moteris, kuri niekuomet nieko nenuskriaustų. Vis dėlto ją slegia kaltė, kad ji nėra gera namų šeimininkė, jai nelabai rūpi ūkis ar pinigai, materialinis pamatas. Mamatė - šeimos žmogus, be galo mylintis ir atsidavęs savo vaikams, ir kurį labiau domina žmogaus dvasinė būtis. Šios moters savybės puikiai atsiskleidžia analizuojant apysakos ,,Sename dvare“ epizodus.
Mamatės Marijos savybės – švelnumas, meilė, pagarba, rūpestingumas kuria jos, kaip šeimos žmogaus paveikslą. Tai galima įžvelgti epizode su dukra Irusia. Kalbėdama apie mirtį, Mamatė vaiką supažindina su žiauriu pasaulio faktu, jog „kiekvienas žmogus turi mirti“. Šio pokalbio metu nenuslėpdama tiesos, o atskleidus ją Irusiai, parodo savo rūpestį ir susirūpinimą vaiko ateitimi. Švelnioji Mamatės pusė atsiskleidžia tuomet, kai ji nutyli apie iš dvaro vagiančią Uršulę ir teisindamasi savo vyrui, sako „baisu sugauti žmogų už rankos“. Ji švelniai užstoja Uršulę, teisindama ją „manau, tą vieną kartelį nori lašelį pieno motinai nunešti“. Tai labai gerai atspindi ir parodo jos švelnumą. Vienas ryškesnių epizodų, kur Mamatė yra vaizduojama kaip dorovinga motina, yra tuomet, kai siūlo dukrai atiduoti savo gražiausią jupelę mirusiai draugei. Tai parodo ne tik jos švelnumą, rūpestingumą, bet ir norą išugdyti savo vaikus dorovingai ir krikščioniškai „Stengiuosi vaikams įkvėpti, kad žmogaus vertė pareina ne nuo jo...

Remdamiesi vadovėliu ir chrestomatija, atlikite užduotis.
1. Aptarkite apysakos ,,Sename dvare” parašymo aplinkybes (atsakymą siekite su istoriniu ir biografiniu kontekstu).
Šatrijos Ragana pradėjo rašyti šį kūrinį pastūmėta artimų žmonių netekties - brolių ir tėvų mirties (ypač brolių). Taip pat buvo priversta persikelti iš savo senųjų namų - senojo dvaro, vaikystės namų netoli Užvenčio. Rašytoja norėjo atsisveikinti su artimais jai žmonėmis ir artimais tėviškės namais per kūrybą. Kūrinys sukurtas iš prisiminimų (Šatrijos Raganos vaikystės), jos motinos garbei, iš prisiminimų (begalo stiprus buvo jų ryšys). Įtaką padarė ir tautinio sąjūdžio judėjimas, knygnešystė, spaudos draudimas.
2. Nusakykite apysakos veiksmo vietą ir laiką.
Pagrindinis apysakos veiksmas vyksta senajame dvare, senojo dvaro sode - XIX a. pabaigos – XXa. pradžios Lietuvoje, to laikmečio Lietuvos dvare (Žemaitijoje).
3. Aptarkite kūrinio pasakotoją.
Pasakotojas – mergaitė Irusia, kurios idealas yra jos motina, iš kurios ji viską išmokusi (kaip mylėti gamtą, muziką, Dievą), tačiau yra ir epizodų, kai tą mažą mergaitę pakeičia suaugusi moteris, turinti daug patirties, daug gyvenimo nugyvenusi. Taip pasakotojas (mamatės užrašuose) yra ir minėta motina.
Patriotizmo, tautinės savimonės, lietuvybės, tema, nutautėjimo, sulenkėjimo problemos, ištikimybės, pareigos šeimai tema, motinos ir dukros be galo artimo ryšio tema, mirties ir gyvenimo, amžinybės tema, žmogaus paskirties žemėje tema, religijos, auklėjimo tradicijų tema, nusivilimo tema, meno svarba žmogui, jo sielai, šeiminių santykių tema (tėvų ir vaikų, motinos ir tėvo), motinystės prasmė, atminties tvarumo ir svarbos tema.
Moters sielos pasaulis
1. Marija rašo dienoraštį: ,,kartais užeina didelis noras iškrauti nors mažą dalelę to, kas ten, sieloje, susirinko. Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.“ Kodėl Marija rašo dienoraštį? Ar yra daugiau priežasčių?
Marija jaučiasi vieniša dvare, nesuprasta, rašydama dienoraštį ji tarsi “išlieja” savo kūrybiškumą, jausmus, apmąsto savo gyvenimo vertę, egzistencinius klausimus.
Remdamiesi ,,Mamatės užrašais“, užpildykite lentelę.
Apie ką kalbasi su savimi dienoraštyje?
Citatos
Komentaras
1. Apie savo tikrąją tautinę tapatybę.
“Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela.”
“Nors pati užauklėta lenkų kalba, tačiau myliu...

Liudvikas - Mamatės vyras, Jonuko, Niko ir Irusios tėtis.
Atsakingas, darbštus ūkininkas, atsiduodantis darbui, o šeimą laikantis būtinu dalyku - vertybe.
Pirmiausiai, jis jautė nepasitenkinimą ir galbūt pyktį Mamatei dėl to, jog ji visiškai neatsidavė ūkiui, jai nebuvo įdomus visas tas darbas, ši teikė pirmenybę pagalbai kitiems žmonėms, kuriems, ji tikėjo, tos pagalbos ir jos pačios reikėjo labiau. ,,O tau maloniau svajoti, ar nors vienai vaikščiojant… Tikrai ne už ūkininko tau reikėjo ištekėti…” Kadangi darbą laikė neatsiejama gyvenimo dalimi, niekada nesuprato žmonos polinkio į meną, skambinimą pianinu, skaitymą. Jam tai atrodė visiškas laiko švaistymas ir nereikalingas dalykas. Dvasinis tobulėjimas ir gyvenimas atrodė tarsi beprasmis. Būtent dėl to laba pykdavo ant Marijos, kai ji tą darydavo. ,,Gal kuomet suprasi, kad ne viskas darytina, kas malonu.” Dėl tokių nuolatinių replikų šios poros santykiai buvo ganėtinai šalti ir nejaukūs. ,,Ar aš kalta, Liudvikai, kad nesvajojame dviese!” Liudvikas buvo ūkio žmogus todėl nesuprasdavo ir neišjausdavo dvasinių dalykų. „Gaila, kad visos tavo ypatybės yra labai žalingos namų poniai ir šeimininkei." „ Švelnumas puikus daiktas, bet pirmų...

Per daugelį metų moters padėtis pasaulyje nuolat keitėsi. Ilgą laiką engiamos vyrų, dabar moterys užima be galo svarbią jos dalį. Nagrinėjant šiuos pokyčius, iškyla daugybė klausimų apie moters vietą bei svarbą bėgant laikui, į kuriuos atsakymą galima rasti įvairių epochų literatūroje, kurioje buvo kuriamas spalvingas moters įvaizdis. Moters paveikslo įvairovę regime ir lietuvių literatūroje: vienos jų yra šeimos saugotojos, kitos gundytojos, o dar kitos tapo menininkų mūzomis. Vis dėlto skirtingų laikotarpių kūrėjų darbuose moters paveikslai išties skyrėsi. Šiuos skirtumus atrandame ir tarp Lietuvos tautinio atgimimo ir nepriklausomybės pradžios rašytojos Šatrijos Raganos, vaizdavusios XIX a. moterį dvaro aplinkoje bei lietuvių išeivijos rašytojo Antano Škėmos, sukūrusio XX a. didmiesčio gyventojos paveikslą.
XX a. pradžios neoromantikė Šatrijos Ragana lietuvių literatūrą praturtino moters paveikslu apysakoje „Sename dvare“. Rašytoja su meile pavaizdavo moterį dvaro aplinkoje, sunkiai nešančią šeimos naštą. Kasdieniško gyvenimo aplinkoje rašytoja parodė, kokia iš prigimties graži lietuvė moteris. Ji dora, mylinti savo vyrą ir vaikus, tvarkinga ir darbšti, galinti išbristi iš bet kokių gyvenimo sunkumų, nors kartais ir palūžta. Apysakoje mamatė matoma savo dukros Irusios akimis. Liūdesio apgaubta jos būtis bei aplinka, kurioje ji turi gyventi: ji valdingo vyro žmona, dvaro šeimininkė. Tačiau būtent šios pareigos slegia mamatę. Ji negali būti gera šeimininkė, ji bodisi gyvenimo „tarnyba“, nori gyventi pasirinkdama, o ne paklusdama. Nuobodžios jai yra šios žemės giesmės. Čia „viskas taip paprasta, paprasta: nebėra milžinų“ o jos siela veržiasi ten, „kur balti kalnai, mėlyni ežerai.“ Tuo tarpu ji, mamatė, verčiama būti realaus gyvenimo žmogum. Ji prikalta prie žemės, prie to, jos supratimu, nublukusio Grožio atvaizdo. Todėl Marija bėga nuo kasdienybės, semiasi jėgų ir stiprybės iš idealių, išgalvotų dalykų. Tad neabejodami galime teigti, jog ši moteris yra tikra romantikė. Paklusnioji mamatė savo būtį suvokia kaip gamtiškąjį pradą, tad tikrąjį gyvenimo džiaugsmą ji randa gamtoje. Gamta yra visų mamatės išgyvenimų ir minčių fonas. Marija mano,...

Autorė į dvarą žvelgia išsilavinusio žmogaus akimis, matančiomis iš dvaro sklindančią knygos ir rašto reikšmę. Ji pirmoji lietuvių rašytoja, panaudojusi dienoraščio motyvus. Apysakoje, dvaras vaizduojamas, jo gyventojų – aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) akimis. Dvaro buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai – visa, kas patenka i šių veikėjų akiratį, yra jų išgyvenama ir apmąstoma.
„Sename dvare“ – dvasinio atsiminimo kūrinys. Jis pradedamas lyrine įžanga, kuri tarsi užmezga to, kas praeina ir kas išlieka, ryšį. Tą ryšį įprasmina, simbolizuoja baltos rožės, ir realios, dabar matomos, ir kartu tos, kurių jau nebėra, bet visdar gyvuoja atmintyje: „Raudoniems saulylėdžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane pro langą“. Baltos rožės primena mirusią motiną, gyvąją vaikystės šalies dvasią. Iš atminties kūrinyje ji kils baltų rožių lydima, supama. Rožė, rožės... „Sename dvare“ jos nuolat pasikartoja. Jos susietos su mamate, tad ir teksto pradžioje rožių vaizdas yra atsiminimo impulsas. Pro gamtą pradedamas matyti žmogus. Mamatė vaizduojama su rožėmis, turinti ypatingą ryšį: eina aprie jų, žiūri į jas, lyti, traukia kvapą, klausosi. Ji poetiškai perteikia rožių kalbą: rožės jai kalba apie anapusį, ypatingas grožybes, laimę. Ir kai Irutė įsega rožę mamatei į kasas, simboliškai ją puošia ir tarsi nujaučia dar tolimą atsisveikinimą - rožė „atrodė lyg sidabrinė žvaigždė“, kito pasaulio, kitos erdvės ženklas. „Baltų rožių sidabrinės akys“ yra reikšmingiausia preliudijos metafora. Fiksuojamas staigus pamatymas, lyg paslapties prasivėrimas: „ Ir ūmai pamačiau, kad tarp mamatės ir baltų rožių yra panašumo...“ Atsakymas į mamatės klausimą, kuo rožės yra į ją panašios („... meilios meilios ir taip liūdnai žiūri, kaip ir tu“), vėl sugrąžina prie preliudijos.
Toliau pasakojime, artimu pasakai, prabylama pie dvarą: „Už miškų, už upių, tarp daubų ir kalvų stovi dvaro medinis rūmas“. Pristatomi veikėjai, pasakojamos įvairios gyvenimo situacijos. Dvaras ir jo aplinkos vaizdai (tvenkinys, gėlynai, sodas) persmelkti romantinei pasaulėjautai...