Pagrindinė biografija apie Viljamą Šekspyrą bei jo kūryba

Biografija Viljamas Šekspyras priklauso paskutiniajam Renesanso laikotarpiui. Jis ištobulino dramos žanrus – tragediją, komediją, istorinę dramą – ir tapo naujųjų laikų dramaturgijos pradininku. Rašytojas gyveno Anglijos politinio ir ekonominio pakilimo laikotarpiu, karalienės Elžbietos I laikais. Tai buvo didelių visuomeninių pakeitimų, politinių konfliktų metas, be to, Renesanso epochos pabaiga. Šekspyras giliai suvokė sudėtingą žmogaus situaciją toje dramatiškoje epochoje. Apie V. Šekspyro gyvenimą žinoma labai mažai. Jis gimė 1564m. balandžio 23d. nedideliame miestelyje Stretforde, pirštinių siuvėjo ir prekiautojo vilna šeimoje. Čia lankė gramatikos mokyklą, išmoko skaityti ir rašyti angliškai, taip pat pramoko lotynų ir graikų kalbų. Aukštesnio išsimokslinimo neįgijo. Apie 1587 m. atvyko į Londoną, 1590 m. pradėjo reikštis kaip dramaturgas. V. Šekspyras buvo ir aktorius, nors niekada nevaidino pagrindinių vaidmenų. Nuo 1594 m. jis susiejo savo veiklą su viena geriausių Londono trupių, kuri vadinosi Lordo Šambeliono žmonėmis. 1598 m. trupė pasistatė Globe teatrą, kurio dalininku tapo ir V. Šekspyras. Šiame teatre pastatyti geriausios klasiko tragedijos. Keturiasdešimties dramaturgas vėl apsigyveno Stretforde, bet kurį laiką nenutraukė ryšių su teatru. Paskutinės pjesės parašytos apie 1612 m. Per likusius savo gyvenimo metus V. Šekspyras nieko nebesukūrė. Mirė 1616 m., pasak legendos, per savo gimtadienį. Viljamas Šekspyras Kūrybos bruožai Maždaug per dvidešimtį kūrybinio darbo metų Šekspyras sukūrė 37 dramos kūrinius ir apie pusantro šimto sonetų. Jo kūrybinė veikla paprastai skirstoma į tris laikotarpius. Pirmuoju kūrybos laikotarpiu (1590—1600) Šekspyras parašė geriausias komedijas ir dramines kronikas. Iš komedijų labiausiai žinomos tokios, kaip „Užsispyrėlės sutramdymas", „Du veroniečiai", „Vasarvidžio nakties sapnas", „Vindzoro šmaikštuolės", „Daug triukšmo dėl nieko", „Dvyliktoji naktis", „Kaip jums patinka". Jiems būdingas optimizmas, tikėjimas žmogaus kilnumu, gėrio pergale. Komedijos kupinos gyvenimo džiaugsmo, tikėjimo, kad žmogus gali įveikti kliūtis ir pasiekti laimę. Jų teigiamieji herojai - tikri Renesanso epochos žmonės. Tai drąsios, energingos, veiklios asmenybės, kovojančios dėl savo laimės, niekinančios feodalinės visuomenės prietarus. Antruoju kūrybos laikotarpiu (1601—1608) rašytojas sukūrė savo didžiąsias tragedijas -,,Hamletą", „Karalių Lyrą", „Otelą", „Makbetą" ir kt. Jose dramaturgas atskleidžia sudėtingus tikrovės prieštaravimus ir nesutaikomus konfliktus. Visa tai išryškina asmeniniai herojų pergyvenimai, jų santykiai su aplinkiniu pasauliu. Todėl tragedijų veikėjai turi didelę apibendrinančią moralinę ir socialinę prasmę. Jo herojų paveikslai pasižymi įvairiapusiškumu ir gyvumu, psichologiniu sudėtingumu ir dvasinio pasaulio turtingumu. Įtemptos dramatinės situacijos, monologai ir dialogai padeda rašytojui išryškinti herojų pergyvenimus, jų siekius ir troškimus, jų tragišką likimą. Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu (1609—1612) Šekspyras sukūrė keletą romantinio pobūdžio dramų: „Cimbelinas", „Žiemos pasaka", „Audra". Šiose dramose jau nėra tokių stiprių charakterių ir konfliktų, kaip antrojo laikotarpio kūriniuose, bet ir jose atsispindi humanistinė rašytojo pasaulėžiūra. Ir čia Šekspyras smerkia neteisybę ir smurtą, išaukština kilnius žmogaus jausmus. Fantastine forma dramaturgas piešia gražesnį žmonijos gyvenimą, vaizduoja žmogaus pastangas užkariauti gamtą. Šekspyras buvo ne tik įžymiausias anglų Renesanso dramaturgas, bet ir poetas - sonetų kūrėjas. Jo sonetai daugiausia parašyti pirmuoju kūrybos laikotarpiu ir apdainuoja draugystę, meilę, žmogaus bei gamtos grožį. Kaip ir dramose, juose taip pat atsispindi ir visuomeniniai bei filosofiniai klausimai. Šekspyro sonetai pasižymi minčių ir jausmų gilumu, poetinių priemonių vaizdingumu. Kūriniai Tragedijos: • Hamletas; • Karalius Lyras; • Makbetas; • Otelas; • Romeo ir Džiuljeta; • Antonijus ir Kleopatra; • Ričardas II; Komedijos: • Dvyliktoji naktis; • Vindzoro Šmaikštuolės; • Daug triukšmo dėl nieko; • Užsispyrėlės sutramdymas; • Du veroniečiai; • Vasarvidžio nakties sapnas; • Kaip jums patinka; Romantinio pobūdžio dramos: • Cimbelinas; • Žiemos pasaka; • Audra; 154 sonetai bei kelios didelės poemos Šekspyro laikų Anglija ir jos teatras Šekspyras geriausius savo kūrinius sukūrė epochoje, Anglijos istorijos istorijoje gavusioje Elžbietos epochos vardą. Elžbietos I valdymo metais (1558-1603) baigėsi religinės vidaus kovos, galutinai įsitvirtino anglikonų bažnyčia. Anglija sutriuškino nenugalimąją Ispanijos armadą, tapo galinga jūrų valstybe ir pradėjo kolonijinę ekspansiją. Juodasis Anglijos istorijos metas – Prancūzijai pralaimėtas Šimto metų karas, Raudonosios ir baltosios rožės karas, karalienės Marijos (Kruvinosios Meri) laikų protestantų skerdynės liko praeityje. Šekspyras užaugo ir subrendo ypač patriotiškai nusiteikusioje visuomenėje, kuri susiformavo stiprioje, savimi pasitikinčioje tautoje. Visuomenės entuziazmas kiek priblėso tik Elžbietos I valdymo pabaigoje. Melo, veidmainystės, pataikavimo atmosfera, pavaizduota „Hamlete“, manoma, atskleidžia Anglijos karalienės paskutiniųjų valdymo metų dvaro aplinką. 1603 m. į valdžią atėjęs karalius Jokūbas I buvo Šekspyrui palankus. Šekspyro gyvenamuoju laikotarpiu susikūrė nacionalinę anglų drama. XVI amžiuje Anglijos universiteto protai (taip buvo vadinami Oksfordo ir Kembridžo universitetus baigusieji jauni dramaturgai) susižavėjo iš Italijos plintančia mada – pjesėmis, sukurtomis pagal klasikinį romėnų modelį. Susidarė sąlygos susiformuoti anglų dramaturgijai. Nuo interliudijų pereita prie tragikomedijų ir viduramžių misterijų pavyzdžiu sukurtų kronikų iš Anglijos istorijos. Anglijoje profesionalias aktorių grupes išlaikė turtingi bei kilmingi žmonės. Šekspyro trupės aktoriai buvo teatro savininkai ir dalydavosi gautą pelną. Karalienė Elžbieta I Londonas. XVI amžius „Hamleto“ siužeto ištakos Hamleto vardas minimas airių ir skandinavų metraščiuose. Pasakojimą apie Hamletą „Danų istorijoje“ apie 1200 metus parašė Saksas Gramatikas. 1514 metais šis veikalas buvo išspausdintas Paryžiuje. Skolintis siužetus Renesanso laikais buvo įprastas dalykas. Tarp 1589 ir 1594 metų anglų teatruose buvo vaidinamas kūrinys apie Danijos princo Hamleto kerštą dėdei už tėvo nužudymą. Greičiausiai šis kūrinys ir įkvėpė Šekspyrą sukurti savo tragediją. Į domu, kad sūnui, gimusiam 1585 metais, Šekspyras buvo davęs Hamneto (angliška vardo forma) vardą. „Hamletas“ tapo žymiausiu Vakarų pasaulio kūriniu. Sukūrimo data ir pirmieji leidimai. Tiksli „Hamleto“ sukūrimo data nežinoma. Tai turėjo būti apie 1600 metus. Manoma, kad pirmasis 1603 metų leidimas yra „piratinis“ – išleistas be autoriaus žinios. Tekstų specialistų nuomone, antrasis leidimas (1604) paruoštas pagal autoriaus rankraštį. Rengiant kanoninį „Hamleto“ leidimą buvo pasinaudota ir pomirtiniu Šekspyro kūrybos rinkiniu (1626). Modernieji „Hamleto“ leidimai yra parengti šių pirmųjų trijų teksto derinimo principu. Visą kūrinį suskirstė trijų teksto derinimo principu. Visą kūrinį suskirstė veiksmais ir scenomis, paruošė veikėjų sąrašą ir remarkas 1709 metais Nikola Rou (Nicholas Rowe). „Gaublio“ teatras. XVII amžiaus graviūra Pirmieji „Hamleto“ vertimai ir pastatymai Lietuvoje Pirmą kartą su Šekspyro kūriniais Lenkijos-Lietuvos visuomenė susipažino Zigmanto Vazos laikais: 1616-1617 metais su Šekspyro repertuaru Respublikoje gastroliavo anglų aktorių grupė, vadovaujama Dž. Gryno (J. Green). XIX amžiuje Vilniuje Šekspyro kūriniai vaidinti lenkų kalba. Jurgis Baltrušaitis yra vertęs Šekspyrą į rusų kalbą. Šekspyro dramos į lietuvių kalbą pradėtos versti XIX a.pab. „Hamletas“ lietuviškai pirmą kartą išleistas 1909 metais. Po Antrojo pasaulinio karo „Hamletą“ išvertė Aleksys Churginas. Būtent šis vertimas kelis kartus perleistas ir vaidintas Lietuvos teatruose. 1964 metais JAV „Hamletą“ išvertė Alfonsas Nyka - Niliūnas. Pirmą kartą „Hamletas“ pastatytas 1932 metais (režisierius Michailas Čechovas). Šeštajame dešimtmetyje (1959m.) Akademiniame dramos teatre Hamletą vaidino aktorius Henrikas Kurauskas (režisierius Juozas Rudzinskas). Jaunimo teatre „Hamletas“ statytas du kartus. Devintajame dešimtmetyje jį pastatė Irena Bučienė, o 1997 metais režisierius Eimuntas Nekrošius. Vaidinti Hamletą jis pakvietė roko dainininką Andrių Mamontovą. Hamletas – Andrius Mamontovas 1997 Tragedija „Hamletas“ Hamleto vardas minimas airių ir skandinavų metraščiuose. Šekspyro laikais anglų teatruose buvo vaidinamas kūrinys apie Danijos princo Hamleto kerštą dėdei už tėvo nužudymą. Greičiausiai ši pjesė ir tapo pretekstu Šekspyrui sukurti tragediją „Hamletas“. Penkių veiksmų tragedijos veikėjai yra Danijos karalius Klaudijus, mirusio karaliaus sūnus ir dabartinio sūnėnas princas Hamletas, Norvegijos princas Fortinbrasas, karaliaus šambelionas1 Polonijus, Hamleto draugas Horacijus, Apolonijaus sūnus Laertas, Danijos karalienė, Hamleto motina Gertrūda, Hamleto mylimoji, Polonijaus duktė Ofelija, taip pat dvariškiai, kareiviai, duobkasiai, damos, tarnai, Hamleto tėvo dvasia. Veiksmas vyksta Elsinore. Tragedija komponuojama taip, kad visų įvykių centre atsiduria danų princas Hamletas. Tačiau ir antraeiliai personažai – Klaudijus, Gertrūda, Ofelija, Apolonijus – išgyvena savo tragediją. Kūrinio įtampa nuolat auga, įvykis keičia įvykį, bet svarbiausia yra Hamleto požiūris į tai, kas vyksta, jo mintys ir jausmai. Viduramžių legenda apie kerštą virsta filosofiniu kūriniu, verčiančiu mąstyti apie pasaulyje egzistuojantį blogį, apie žmogaus paskirtį žemėje, jo silpnumą ir neteisybę. Kūrinio pradžioje matoma, kaip tradicinės gyvenimo vertybės subyra Hamleto akyse, jį apima siaubas ir neviltis. Net kyla minčių apie savižudybę. Įsitikinus, koks menkas gali būti žmogus, griūva visi autoritetai, Hamletas gali pasikliauti tik savimi. Iš pradžių jis nežino, kaip elgtis, tiesa jam skleidžiasi pamažu vystantis veiksmui. Hamletas apdovanotas įžvalgiu protu, jis siekia suvokti reiškinių priežastis, jų esmę. Jis neskuba keršyti už tėvą, nes jam rūpi išsiaiškinti blogio priežastis, be to, svarbu suvokti savo poelgių prasmę. Mąstydamas apie patirtas nelaimes ir savo pareigą, apie gyvenimo prasmę ir kiekvieno žmogaus laukiančią mirtį, Hamletas subręsta, sustiprėja, įgyja jėgų ginti savo gyvenimo principus. Dvasinė kaita yra vienas svarbiausių Hamleto charakterio bruožų. Šekspyras nepateikia iki galo suformuluotų tiesų – išvadas turi padaryti patys tragedijos žiūrovai arba skaitytojai, mąstydami apie veikėjų charakterius, tragiškai susiklėsčiusius jų likimus. „Hamleto“ scena su tėvo šmėkla Hamleto ir Ofelijos santykiai tragedijoje „Hamletas“ Tragedija „Hamletas“ yra vienas sudėtingiausių ir giliausių Šekspyro literatūrinių šedevrų, dar ir šiandien nagrinėjamas ir komentuojamas kritikų. Tai kūrinys, kuriame atskleidžiamos bei nagrinėjamos ne tik tokios svarbios ir aktualios problemos kaip melas, išdavystė, nepasitikėjimas, neapykanta ir kerštas. Tarp visų šių neišsprendžiamų konfliktų ir padėčių be išeičių verpeto įsipina ir meilės linija. Hamleto ir Ofelijos santykiai tragedijos pradžioje atrodo kaip patys tyriausi ir nuoširdžiausi jaunuolių jausmai. Padėtį pakeičia Ofelijos brolio Laerto mąstysena. Jo manymu Hamleto meilė yra „...vien juokai, vien žaismas jauno kraujo,/ Pavasario ankstyvojo žibuoklė,/ Saldus vienos akimirkos dvelkimas...“. Laertas perspėja Ofeliją netikėti Hamleto meilės prisipažinimais. Tikindamas ją, kad Hamletas yra „...kilmės savosios vergas...“, brolis nori, kad Ofelija būtų atsargi, blaiviai vertintų mylimojo žodžius. Labai panašios nuomonės yra ir merginos tėvas Polonijus. Jis net uždraudžia Ofelijai susitikti su Hamletu. Ofelija turi paklusti tėvo valiai, todėl neprieštarauja dėl tokio sprendimo. Tačiau iš tiesų mergina yra sutverta grožiui, švelniems ir tyriems jausmams: ji myli Hamletą, yra gera duktė ir jautri sesuo. Hamletas, ir taip sukrėstas motinos skubotų vestuvių, sužino apie savo tėvo žmogžudystę. Jam skaudu matyti nesvetingą pasaulį. Jo akyse subyra gyvenimo vertybės, jį tarsi grandinėmis sukausto neviltis ir siaubas. Griūva visi Hamleto autoritetai ir tobulumo pavyzdžiai, lieka tik pasitikėjimas ir pasikliovimas savimi. Jis puikiai supranta visa, kas vyksta šalia jo ir pripažįsta, kad gėris pralaimi kovą ir turi tarnauti blogiui, neteisybei, melui, išsišokimui, apgavystei ir niekšybei. Visos svarbiausios dvasinės vertybės pamintos, išniekintos. Jis sugniuždytas pasaulio neteisybės. Taigi Hamletas pradeda nebetikėti mylimąja, matydamas, kad ji pasiduoda aplinkos blogiui. Šitaip Ofeliją pasiekia net dvi skaudžios naujienos: Hamletas pareiškia jos niekada nemylėjęs, ir tas pats mylimasis Hamletas nužudo jos tėvą. Trapi Ofelijos prigimtis neišlaiko tokių smūgių, ji netenka proto ir, įkritusi į upelį, nuskęsta. Sužinojusį tai Hamletą vėl užplūsta švelnūs jausmai: „Aš ją mylėjau, ir manosios meilės/ Trisdešimt tūkstančių švelniausių brolių/ Prilygti neįstengtų...“ Taigi Hamleto ir Ofelijos jausmai galėtų būti vienintelė pozityvi sija tragedijoje. Bet net meilė šiame kūrinyje – tragiška. Išryškėja veikėjų charakterių priešprieša: Hamletas, kaip mąstantis, protaujantis žmogus, - ir Ofelija, kuri vadovaujasi jausmu ir nuojauta. Šiuo Ofelijos paveikslu Šekspyras labai ryškiai atskleidė tragediją sielos, sugniuždytos jai nesuvokiamų gyvenimo prieštaravimų. Ofelija - Giovanna Mezzogiorno 1996m. Karalienės Gertrūdos paveikslas Viljamo Šekspyro „Hamletas“ dramoje karalienė Gertrūda yra Hamleto motina. Gertrūda dramoje yra ne valdovė, o būtent Karalienė - motina, neįsivaizduojanti savo gyvenimo be sūnaus, be jo neegzistuojanti. Nors ji visoje dramoje pasirodo labai retai, tačiau visą tą laiką išgyvena savo tragizmą ir miršta tik kūrinio pabaigoje. Ji - Hamleto moters idealas(mylinti ir nuolanki žmona, gera motina), tačiau Karalienės elgesys priverčia Hamletą suabejoti ar verta pasitikėti moters meile. Jį sukrečia mintis, kad idealas gali būti taip lengvai išduodamas. Skubotas karalienės vedybas galima traktuoti kaip to meto esminių moralinių vertybių pamynimą. Ištekėdama už Klaudijaus karalienė, Hamleto nuomone, išniekina savo buvusio vyro ir jo tėvo atminimą. Gertrūda gedi tik vieną mėnesį, tačiau ištekėjus už buvusio vyro brolio atrodo gedulą pamiršta(kito kelio ji ir neturi), ji susitaiko su tuo daug greičiau negu jos sūnus(Visi, kas gyvas, miršta, gamtoje/Sustoję pakeliui į amžinybę.)Kaip rūpestinga motina, ji stengiasi, kad ir Hamletas visa tai greičiau pamirštų(O Hamletai, mesk tas nakties spalvas/Ir draugiškiau į Daną pažiūrėk!)Šioje dalyje atrodo juntamas tik mažytis motiniškas nerimas dėl per daug didelio sūnaus sielvartavimo dėl tėvo mirties. Mylėdama savo sūnų karalienė stengiasi jį suprasti, tačiau aplinkiniai vis dažniau ją tikina, kad Hamletas linkęs į beprotybę: laiškas parašytas Ofelijai(Paklausta ar ji mano, kad Hamletas galėjo išprotėti iš meilės Ofelijai ši atsako, kad taip), jų pokalbis miegamajame(Kaltinimai Klaudijui).Hamleto kreipimasis į šmėklą, kurios karalienė nemato, dar labiau sustiprina motinos siaubą ir leidžia jai neišgirsti sūnaus žodžių. Nuo mažo nerimo dėl per didelio liūdesio Gertrūda pereina prie didelio susirūpinimo dėl sūnaus beprotystės. Kuo toliau, tuo stipriau Karalienės nuotaika keičiasi į sudėtingesnę. Hamletas kreipiasi į karalienės sąžinę, kalba jai kaip motinai ir kaip žmogui, mėgina ją įtikinti, bet neperkalba, nepadaro savo sąjungininke kovoje prieš Klaudijų, tik sukelia jai skausmo. Karalienei visa tai sunku girdėti, atrodo, kad Klaudijaus menkinimo ji tarytum negirdi ar nenori girdėti, tik ginasi.Bet karalienė tėra instinktų, kūniškų potraukių žmogus, kuriam dorovės principai neturi jokios reikšmės. Pasukus blogio keliu sunku sugrįžti atgal, lengviau plaukti pasroviui. Netikėti sūnaus žodžiai ja priverčia, manyti, jog tai yra beprotystė ir viską pateisinti kuo lengviausiu būdu: parodyti, jog nėra kalta, o prieš tiesą užmerkti akis. Tuomet ir susidaro įspūdis, kad visas toks yra karalienės gyvenimas. Tačiau anksčiau ar vėliau paaiškėja visa tiesa ir tada pasidaro per vėlu. Karalienės negalime teisti, nes tai būdinga daugeliui žmonių. Ir vis dėlto pokalbis su Hamletu Gertrūdos kambaryje kažkaip pakeičia jos požiūrį. Karalienė labiausiai norėtų šį skaudų, šiurpiomis aplinkybėmis vykstantį(Apolonijaus mirtis) pokalbį baigti: „O Hamletai, nutilk!“, „Nekalbėk daugiau!“, „Jau užteks, gana!“ Joje vyksta dramatiška sielos kova, bet ji nebegali ištverti baisių sąžinės priekaištų, kuriuos sužadino sūnus savo karštomis kalbomis. Aišku, jog karalienei tik ginantis, jų susikalbėjimas darosi neįmanomas, ir Hamletas vienišas lieka kovoti. O, karalienė taip tik dar karta sudaužo supratingos motinos idealą. Bet tai priverčia Gertrūda susimąstyti ir suprasti savo klaidas.Ji suvokia savo nuopuolį ir kaltę, reaguoja į Hamleto žodžius(„Tu atgręžei akis į mano sielą:/Aš ten matau juodas, gilias dėmes,/Kurių nebenuplauti“, „Tu mano širdį perplėšei pusiau“),bet nebeturi jėgų ką nors pakeisti. Sužinojusi Klaudijaus niekšybę, pasibaisėjusi karalium ir pati savimi, karalienė savo poelgiais atskleidžia, kad jos veide vis daugiau nerimo, ir daugiau jautrumo sūnui. Ji jau taip aklai nebepasitiki Klaudijumi.(Karalius: Negerk , Gertrūda! Karalienė: Prašau atleisti, Pone, bet aš gersiu.) Apibendrinimas: karalienė nuoširdi visur - ir kalbėdama su karaliumi Klaudijum, žavėdamasi jo valdovišku orumu, ir rūpindamasi Hamletu, sielvartaudama dėl jo tariamo pamišimo. Dažna ir nenuosekli nuotaikų kaita, kuri galų gale pereina į visišką pasimetimą. „Hamletas“ (monologas „būt ar nebūt“) Hamletas Būt ar nebūt – štai kur klausimas. Ir kas gi Yra kilniau: ar dvasioje iškęsti Strėles ir sviedmenis nuožmaus likimo, Ar griebtis ginklo prieš marias nelaimių Ir baigt jas kovoj? Numirt – užmigt, Ir viskas. Šitaip pagaliau nutraukti Širdies skausmus ir begalybes smūgių, Kuriuos paveldi kūnas,- štai ko mums Uoliausiai reiktų siekt! Numirt – užmigt; Miegot, galbūt sapnuot: tai čia kliūtis! Nes kas sapnuosis amžinai užmigus Ir nusimetus žemiškus varžtus? Tai mus ir stabdo; ir tiktai dėl to Nelaimės mūsų taip ilgai gyvena. Nes kas gi kęstų rūsčią laiko rykštę, Puikuolio panieką, engėjo smurtą, Pamintą teisę, meilės atstumtos Kančias, valdžios skriaudas ir neteisybes Kuriom apmokamas kantrus teisusis, Jei tik galėtų visa tai lengvai Užbaigti durklu? Kas gi prakaituotų Po gniuždančia gyvenimo našta? Bet baimė to, kas mūsų laukia mirus,- Neatrastos šalies, kurią pasiekęs Negrįžta joks keleivis, žlugdo valią Ir verčia esamąjį blogį vilkti Neieškant naujo, nepatirto mums. Taip sąmonė paverčia mus bailiais Ir įgimtąją ryžtingumo spalvą Suluošina išblyškusi mintis, O užmojai lakaus momento puikūs, Neryžtingumu iš kelio iškreipti, Praranda veiksmo vardą. Bet tyliau! Ofelija! […] Hamletas – Henrikas Kurauskas 1959 Interpretacija V. Šekspyras „Hamletas“ (monologas „būt ar nebūt“) V. Šekspyras didysis vėlyvojo renesanso menininkas, anglų nacionalinis poetas ir pasaulinės reikšmės dramaturgas. Pasaulio kultūros istorijoje Šekspyras visų pirma yra tragedijų autorius. Žymiausios jų yra: „Romeo ir Džiuljeta“, „Otelas“, „Karalius Lyras“, „Makbetas“, „Hamletas“. Didžiojo dramaturgo kūrybos centre aktualios valdovo ir tautos, individo laisvės ir atsakomybės, valdžios ir dorovės, žmogaus gyvenimo prasmės problemos. Tragedija „Hamletas“ atskleidžia žmogaus egzistencijos problemas. Pasaulis tragedijoje atrodo tarytum netekęs moralinių pagrindų, jame iškyla neįveikiamos blogio jėgos, kurios slopina valią veikti. O kokios problemos ir kaip yra sprendžiamos šioje Hamleto ištraukoje? Monologe „būt ar nebūt“ Hamletas nekalba apie niekšingą motinos bei Klaudijaus elgesį apie kerštą. Vienišas herojus kelia lemtingą esminį klausimą: ar susitaikyti su likimu ir išsaugoti gyvybę („būt“), ar pasipriešinti blogiui, imtis veiksmo, pakilti kovai, kuri turi baigtis tragiškai, nes blogis neaprėpiamas, todėl prasminga kova reikštų neišvengiamą pražūtį („nebūt“). Taigi ar gyventi susitaikius ir kenčiant dvasioje, ar žūti kovoje už savo principus, tiesas, idealus? Iš tiesų Hamletas klausia gyventi jam ar mirti. Tai ir yra pats sunkiausias klausimas žmogui. Hamletas nemato ypatingos šio pasaulio vertės, tai rodo epitetas „nuožmaus likimo“, hiperbolė „marias nelaimių“, todėl lengvai ryžtųsi kovai, vadinasi, mirčiai: „Numirt užmigt,/ Ir viskas.“, bet jį stabdo metafizinis klausimas, o kas žmogaus laukia po mirties? Jei mirtis primena miegą ji nėra baisi, bet jei mirtis ne pabaiga, jei žmogaus sąmonė išlieka ir yra pasmerkta amžinybę sapnuoti nežinia kokius sapnus? Sapnas ir yra ta „kliūtis“, kuri neleidžia Hamletui prasmingai pasirinkti mirties, todėl gal geriau kęsti šio gyvenimo vargus: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!