Oskaras Vaildas

ĮVADAS Oskaras Vaildas (Oscar Fingal O'Flahertie Wills Wilde, 1854 m. spalio 16 d. - 1900 m. lapkričio 30 d.) - airių rašytojas, poetas ir dramaturgas. Jis yra vienas iš tragiškiausių ir įdomiausių pasaulinio garso genijų. Rašytojas išgarsėjo visame pasaulyje išleidęs pasakų rinkinius „Laimingasis princas ir kitos pasakos“ (1888), “Granatų namelis” (1891) romaną „Doriano Grėjaus portretas“ (1891), pjeses „Idealus vyras“ (1895), „Kaip svarbu būti rimtam“ (1895) ir kitus kūrinius. Rašytojas pasižymėjo keistomis ir neįprastomis pažiūromis. Wilde nuėjo savitu nuostabiu keliu, kuriame susijungė gerumas, sąmojis, estetika ir menas. Jam buvo svarbu aplink save regėti vien grožį, tačiau likimas jam skyrė kitokį kelią. Po pasaulinės šlovės, jis patyrė didžiulį nuopolį. 1895 metais grožio dainius įkalinamas kalėjime kur patiria daug kančių ir skausmų. Būdamas kalėjime Wilde rašo laišką lordui Alfer Douglas, del kurio kaltės jis ir atsidūrė kalėjime. Prisiminimai apie keistą draugystę paįvairinami pasakotojo dvasinės būsenos aprašymais. 1. OSCAR WILDE‘O ASMENYBĖ IR KŪRYBA Poetas gimė įdomioje šeimoje. Jo tėvas, seras William Wilde'as, buvo ausų ligų specialistas, archeologas ir chirurgas, tačiau garsėjo ir kaip alkoholiu piknaudžiaujantis žmogus. Oskar Wilde‘o motina buvo kilusi iš konservatyvios protestantiškos šeimos, ji taip pat buvo rašytoja, garsėjanti kandžiais, persmelktais neurotiško nacionalizmo eilėraščiais. Oskar‘as nebuvo labai laukiamas šeimoje, jo motina troško pagimdyti dukra, o ne sūnu. Del šios priežasties ji Oskar“ą vaikysteje puošė įvairiais raukiniais ir kokardomis, bei augino jam ilgus plaukus. Rašytojas lankė privačią mokyklą, vėliau Trejybės koledžą Dubline, o iš čia įstojo į Oksfordo universitetą. Oksforde pasaulinio garso genijus atskleidė save kaip asmenybę. Čia jis tapo „estetikos profesoriumi“, Wilde sukūrė savo asmeninį aprangos stilių, kuriuo jis išsiskyrė is aplinkinių. Rašytojas puošdavosi dideliu žaliu kaklaraiščiu, laisvais marškiniais su atverčiama apykakle. Jis buvo dažnai pajuokiamas visuomenės, tačiau tai lėmė jo išgarsėjimą. Labiausiai jį išgarsino turne po Jungtines Amerikos Valstijas. Jis ten išvyko dėstyti paskaitas apie estetikos ir meno principus. Ši kelionė jį išgarsino Amerikoje ir Europoje. Jis ėmė pasakoti pasauliui apie savo skausmus ir kančias, apie savo meilę ir karus taip, kaip iki jo niekas nebuvo to daręs. Poetas laikė save išimtim iš taisyklių, todėl niekada nevengdavo ekstravagancijos. Jis puikiai mokėjo suderinti minčių gilumą su humoru. Rašytojas labai nemėgo kvailiu, tačiau dažnai priversdavo tokiais pasijusti garsius ir protingus žmones. Jis sugebėdavo ištisas valandas išlaikyti auditoriją pakerėtą, kadangi galėjo kalbėti visomis temomis išvengdamas nuobodulio. Rašytojas gyveno ir kūrė laikotarpiu, kai Anglijoje buvo labai vertinama prancūziškas manierizmas, visuomene buvo konservatyvi ir dažnai neleisdavo atsiskleisti talentingiems menininkams. Tačiau nepaisant to Oscar Wilde sugebėjo užsitarnauti daugelio žmonių pagarbą ir susidomėjimą.Wilde itin gerai pažino antikinę kultūrą bei meną. Tai buvo tikras meno aristokratas, suformulavęs meno amžinybės koncepciją. 1884 metais Oscaras vedė turtingo Dublino valdininko dukterį ir įsikūrė prašmatnioje Londono dalyje. Jo šlovė nuolat augo. Deja, 1895 metais nuaidi teismo procesas, kuriame garsus rašytojas pasmerkiamas kalėti už homoseksualizmą. Be to, netrukus jis paskelbiamas ir bankrutavusiu. Ant jo galvos liejasi prakeikimai ir patyčios. Įžymus ir gerbiamas žmogus tapo visuomenės atstumtuoju. Jį palieka žmona, teisiškai atimami vaikai. Tai buvo sunkus ir tragiškas rašytojo gyvenimo periodas. Po dvejų metų Wilde išėjo laisvėn. Bet tai jau buvo kitas žmogus. Rašytojas net gi pasivadina kitu vardu – Sebastian Melmoth. Anglijoje jam neliko vietos, be to, dabar jis buvo vargšas. Likusių draugų padedamas, jis apsilanko Italijoje, Šveicarijoje bei Prancūzijoje. Miršta Wilde Paryžiuje 1900 metų lapkričio 30 dieną, mirties išvakarėse meninkas priima katalikybės tikėjimą. Po penkerių metų pasaulis sužino apie Oscaro Wilde kalėjime rašytą išpažintį. Tai pažinimo ir atgailos laiškai, kuriuose - Wilde'o atsivertimo istorija. 2. LAIŠKAI IŠ GILYBĖS Skausmu persmelktuose laiškuose rašytojas atskleidžia smulkias savo gyvenimo detales, pasakoja apie santykius su seru Alfred Douglas. Greta prisiminimų pateikiamas įspūdingas sielos peizažas. Wilde aprašo kaip jautėsi kiekvieno įvykio metu, kokia jo būsena kalėjime, taip pat galime matyti jo ateities viziją. Patyręs daug skausmo ir kančių jis tikisi atrasti ramybę ir susitaikymą savo sieloje. Kūrinyje apsvarstoma daugybė rašytojui aktualių temų: kančios, meno ir esteikos, atleidimo. O.Wilde rašė išpažintį paskutiniais savo buvimo Redingo kalėjime mėnesiais. 1897 m. rankraštis įteiktas O. Wilde draugui Robert Ross, kad šis perduotų Alfred Douglas, kuriam jis ir buvo skirtas. 1905 m. Robert Ross paskelbė sutrumpintą šios išpažinties variantą Berlyno žurnale "Die neue Rundschau”. Visas tekstas pasirodė tik 1962 metais „De Profundis" pavadinimu. De profundis lotynų kalboje reiškia „Iš gilybės". Šie žodžiai yra 129 psalmės pradžia: „Iš gilybės šaukiuos į tave, Viešpatie". Kūrinio paantraštėje taip pat yra paliktas autoriaus variantas – „Epistola: In Carcere et Vmculis" „Šiame kūrinyje Wilde‘as atvirai išpažįsta savo audringus gyvenimo metus ir savo begalinę meilę Boziui: “Brangus Bosi – ilgai ir bergždžiai pralaukęs, aš ryžausi parašyti tau pats” Rašytojo nuopolis ir patekimas į kalėjimą yra svarbiausias jo gyvenimo įvykis, jis pats teigia: „Mano gyvenime būta dvieju lemtingų posūkių – kai tėvas išsiuntė mane į Oksfordą ir kai visuomenė pasiuntė mane į kalėjimą“ 2.1 Oscar Wilde požiūris į meną ir estetiką Menas ir estetika yra Oscar Wilde gyvenimo esmė ir „aukščiausioji realybė“. Patį gyvenimą rašytojas traktavo tik kaip kūrybos išraiškos būdą, o žmogų kaip simbolį, kurį įprasmina menas. Mene, kaip ir gyvenime, svarbiausia atrasti grožį. Oscar‘as Wilde ieškojo visapusiško grožio ir tobulybės, jis teigė, kad „meninko gyvenimas yra ne kas kita kaip savęs tobulinimas“ Dar studijuojant Oksforde susiformuoja rašytojo estetinės pažiūros, jis gauna „estetikos profesoriaus“ vardą. Laiškuose autorius teigia, jog meninkas turi ieškoti tokių egzistavimo būdų, kuriuose siela ir kūnas atspindėtu vidų, o esmę atskleistų forma. Laiškuose yra akcentuojama vaizduotės reikšmė. Pasak Oscar Wilde jos trūkumas skatina Alfred Douglas būti paviršutinišku ir netobulu: „Tai vis ta pati tavo yda – „iš tiesų fatališkas tavo vaizduotės skurdumas.“ Lordas įkalino vaizduotę sieloje, tapdamas godžiu ir kerštingu: „Tavo vaizduotė kentė tokį pat įkalinimą kaip ir aš. Tuštybė apkaustė grotomis kalėjimo langus, o kalėjimo sargas buvo vardu neapykanta.“ 2.2 Kristaus ir menininko sulyginimas Kaip minėjome Oscar‘ui Wilde menas yra svarbiausia iš visų gyvenimo sričių. Meninnko asmenį rašytojas įžvelgia net Kristaus asmenybėje. Menininko pagrindinis tikslas yra siekti tobulybės ir grožio, tokį patį tikslą turi ir Jėzus. Oscar Wilde teigia: „Aš regiu kur kas artimesnį, glaudesnį ryšį tarp tikrojo Kristaus gyvenimo ir tikrojo menininko gyvenimo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!