Oficiali ūkio statistika

1 skyrius. Oficialiosios statistikos uždaviniai ir galimybės 1. Ūkio statistika Terminas “ūkio statistika: naudojamas vietoj termino “ekonominė statistika”. Ūkio statistika: • tiria ūkinių procesų ir reiškinių kiekybę; • pateikia matų sistema konkretiems reiškiniams ir procesams apibūdinti, kompleksinės ūkinių reiškinių analizės būdais; • pateikia statistinių tyrimų atlikimo metodika; • supažindina su statistinių metodų ir ekonometrinių modelių taikymo ūkiniams procesams analizuoti metodika. Ūkio statistika galima suskirstyti į dvi dideles dalis; makro ir mikro ūkio statistika. Makroūkio statistika susieja makroekonominę teoriją su ūkinio gyvenimo praktika, ekonomine politika ir valstybiniu ūkio reguliavimu. Mikroūkio statistika yra mikroekonominės teorijos taikomoji dalis. Pagrindinės mikroūkio statistikos sritys: pragyvenimo lygio analizė, konjunktūros ir paklausos tyrimas firmos lygiu, gamybos veiksnių produktyvumo analizė firmose, statistinės informacijos rinkimas. Statistikos vadovėliuose nagrinėjami statistinės metodologijos klausimai, pateikiamos priemonės įvairioms problemoms spręsti. Statistikas turi atsirinkti pats, kokie metodai gali būti taikomi konkrečiu atveju ir ar gauti rezultatai turi prasmę. Statistikos metodai plačiausiai išvystyti ir pagrįsti tose srityse, kur neiškyla duomenų rinkimo problemos ir nereikia interpretuoti gautus rezultatus. Tai daugiausiai tos sritys, kur analizuojami reiškiniai, kurių įvykimą nulemia atsitiktinumai: pvz., lošimų teorija. Ekonomikoje dažnai iškyla klausimai, kaip statistiškai išmatuoti ekonomikos augimą, našumą, paklausą, o tuo pačiu, ką reiškia konkretus rezultatas ekonominei politikai. Sėkmingam statistikos taikymui reikia išskirti tris etapus: 1. Formuluojamo uždavinio teorinė analizė ir performulavimas statistinėmis kategorijomis; 2. Tyrimo atlikimas ir vertinimas; 3. Rezultatų interpretavimas. Teorinių sąvokų performulavimas į patogesnę praktiniam taikymui formą atliekamas įvairiai: 1. Elementų išvardijimu (aktyvų tipų, specialybių, kt.); 2. Grupavimu pagal tipus (namų ūkių tipai, šeimų tipai, įmonių tipai); 3. Modelio sudarymu (nacionalinio produkto modelis, kainų lygis, būsimo gyvenimo trukmė); 4. Indikatorių taikymu (gerbūvio indeksai, konjunktūros indeksai ir kt.). Tyrimo atlikimui svarbu duomenų rinkimo aprašymas: 1. Pirminis ar pakartotinas tyrimas; 2. Ištisinis tyrimas ar dalinis; 3. Struktūrinis tyrimas ar einamasis; 4. Tyrimo pjūvis: skersinis ar išilginis; 5. Pastovi registracija, periodiškai atliekant vertinimus (užimtumo tyrimas, darbo užmokesčio tarifai) ir periodiniai tyrimai (darbo kainos tyrimas kas 4 metai); 6. Privalomi tyrimai ir laisvanoriški (gyventojų surašymas, apklausos gatvėje); 7. Visuotini ir šakiniai surašymai. Bendra statistinės informacijos schema tokia 1 schema. Tyrimų sistemos struktūra Statistiniai duomenys (makro duomenys) Pirminiai duomenys (iš stebėjimo) Tolimesnio stebėjimo duomenų apdorojimo Globaliniai (gyventojų surašymo, žemės ūkio vienetų surašymas) Šakiniai (pramonės ar statybos įmonių ataskaitos, Nacionalinės sąskaitos Kitos sąskaitos ir sistemos Visuotinis surašymas ar tyrimas (detalizacija) ir didelė aktualizacija (periodiškumas) reikalauja labai didelių sąnaudų, todėl ieškoma kompromisų Ūkio statistika susipina su įvairiais vadybos, marketingo, finansų, apskaitos kursais, tačiau jų nekartoja. Tai yra pagrindinė taikomoji ekonomikos disciplina, kuri savo metodais giliausiai įsiskverbia į kiekvienos šalies ūkinio gyvenimo praktiką. Ūkio statistika savo problemoms spręsti plačiai naudoja matematinės statistikos teorijoje nagrinėtus metodus: įverčių teorija, koreliacinė-regresinė analizė, laiko eilučių analizės metodus. Bet ūkio statistikoje naudojami ir tik jai būdingi metodai: 1. statistinis identifikavimas, 2. statistinis klasifikavimas ir grupavimas, 3. faktorinė indeksinė analizė, 4. įvairių formų statistinis balansavimas ir sintetiniai ekonominiai skaičiavimai, 5. ekonometrinė analizė ir prognozavimas. Statistinis identifikavimas – tai suformulavimas tokių statistinių apibrėžimų, kurie leidžia nustatyti tiriamą masinį reiškinį. Tirdama masinius ūkinius reiškinius, ūkio statistika vartoja makro ir mikroekonominės teorijos, vadybos, marketingo, finansų mokslų sąvokas. Ūkio statistika tas sąvokas sukonkretina, detalizuoja, pritaiko konkretiems reiškiniams empiriškai aprašyti ir nagrinėti. Identifikuotos teorinės sąvokos virsta rodikliais. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas – tai sutvarkytas viduje neprieštaringas tiriamosios ūkinės visumos elementų skirstymas į grupes. Statistinis klasifikavimas ir grupavimas skirtas konkrečios proceso struktūros tyrimui. Norint atlikti tarptautinius ūkinius palyginimus, tenka plačiai naudoti Jungtinių tautų , Europos sąjungos ir kitų tarptautinių žinybų sudarytas įvairias klasifikacijas. Įmonėms, ūkiniams rajonams, miestams ir kt. Ekonominiams subjektams grupuoti reikia specialios metodikos, pagrįstos daugiamatės statistinės analizės metodais. Faktorinė indeksinė analizė – rezultatinių rodiklių pokyčių tyrimas, nustatantis konkrečių veiksnių įtaką nagrinėjamam rodikliui, pvz., kokį lyginamąjį svorį įmonės produkcijos apimties pasikeitime turi darbuotojų skaičiaus ir darbo našumo dinamika. Atliekant kompleksinę ekonominių rodiklių (pelno, produkcijos apimties, gamybos išlaidų ir kt.) analizę, tikslinga faktorinę indeksinę analizę integruoti su regresine-koreliacine analize, ekonometriniais skaičiavimais. Kompleksinė ekonominių rodiklių analizė – svarbi ūkio statistikos tyrimų kryptis. Sudarant statistinius balansus, nustatomi ekonominio proceso susiformavimo šaltiniai ir gautų rezultatų panaudojimas ir paskirstymas. Statistika sudaro ištisą balansų sistemą: konkrečių produktų (metalų, kuro, gyvulininkystės produktų, elektros energijos ir kt), darbo jėgos, kapitalo, prekių apyvartos, gyventojų pajamų ir išlaidų, bendrojo nacionalinio produkto. Balansų sričiai priklauso ir nacionalinių sąskaitų sistema. “sąnaudų-produkcijos” (“Input-output”) lentelės priklauso sintetiniams statistiniams balansams. Ūkio ekonometriniai modeliai, “input-output” analizės matricinės lentelės, įvairūs optimizaciniai skaičiavimai yra atskiri komponentai sintetinių statistinių skaičiavimų, Ekonomikos stabilumo analizei, ūkinės veiklos pokyčiams (plėtrai, pakilimui, gamybos mažinimui, nuosmukiui) tirti, firmų ūkio konjunktūrai nagrinėti reikia atlikti sintetinius skaičiavimus. Ekonometrinė dinaminė analizė ir prognozavimas apima metodus ir skaičiavimus, orientuotus į ilgalaikę retrospektyvinę ūkinių reiškinių analizę ir prognozavimą. Ūkinę statistiką domina tik trumpalaikių prognozių gavimo metodikos, kompleksiniai trumpalaikių prognozių skaičiavimai, atliekami tiek makro, tiek mikro lygiu. Makrostatistiką, nacionalinius balansinius statistinius skaičiavimus kūrė daug mokslininkų: 1918 – 1939 m. K.Klarkas (Anglija), S.Kuznecas, M.Džilbertas, (JAV), R.Frišas (Norvegija). Didžiausią poveikį makrostatistikos mokslui turėjo Dž.Keinso teoriniai darbai. 1936 m. jis paskelbė savo ekonominę teoriją veikale “Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija”. Norint Dž.Keinso ir jo mokinių gautas bendras ekonomikos mokslo išvadas pritaikyti ūkinei politikai pagrįsti, jas reikėjo sukonkretinti, detalizuoti, sukurti specialią ekonominių procesų ir reiškinių analizės techniką. R.Frišo, J.Tinbergeno, S.Kuzneco, V.Leontjevo, T.Kupmanso, D.Mydo, L.Kleino, R.Stouno sukurti ekonometriniai modeliai, nacionalinių sąskaitų sistema, sąnaudų-išeigų matricinės lentelės tapo praktine priemone Keinso teorijos panaudojimo ūkiniam reguliavimui. 2. Ūkio statistikos organizavimas Statistikos praktinė veikla valstybėje yra reglamentuota statistikos ar jai analogišku įstatymu. Statistikos įstatymas numato statistikos valstybėje organizavimą, tikslus, duomenų gavimo būdus, formas bei prievolę, naudojimo sąlygas, taip pat atsakomybę už duomenų pateikimo ir naudojimo tvarkos pažeidimus. Statistinę informaciją gali rengti valstybinės ir nevalstybinės įstaigos, taip gaunama oficialioji ir neoficialioji statistika. Valstybės statistiką tvarko įvairių lygių statistikos tarnybos. Lietuvoje yra Statistikos departamentas (SD) prie Lietuvos respublikos vyriausybės bei administracinių vienetų statistikos skyriai. Statistikos tarnybos organizuoja statistiką šalyje: renka, apibendrina, analizuoja ir skelbia duomenis apie gyventojus, aplinkos apsaugą, juridinių bei fizinių asmenų gamybinę, komercinę bei finansinę veiklą. Svarbiausius statistikos organizacinius bei metodologinius klausimus nagrinėja Statistikos tarnyba. Jos sudėtį ir nuostatus tvirtina vyriausybė. Be valstybinės statistikos, statistinę informaciją gali rinkti, analizuoti bei skelbti ministerijos, bendrijos, partijos, kitos institucijos ir privačios struktūros. Kitose valstybėse statistinės informacijos srautas yra panašiai organizuotas. Dažniausiai tai dalykiškai nepriklausoma institucija, atsakinga šalies parlamentui. Ji įvairiose šalyse kitaip vadinama: Cenzų biuras (JAV), Federalinės statistikos tarnyba (Vokietija), Nacionalinės statistikos institutas (Prancūzija), Valstybinis statistikos komitetas (Rusija). Administraciniu požiūriu statistikos tarnyba gali būti valstybinių institucijų sudėtyje, JAV Cenzų biuras priklauso Prekybos ministerijai. Pagal paskirtį statistinė informacija gali būti naudojama valstybės valdymui įvairiu mastu, verslo vadybai, moksliniams tyrimams bei renkama komercijos tikslu (statistinė informacija kaip prekė). 3. Valstybės statistikos organizavimo ir veiklos principai Statistikos sistema valstybėje dažniausiai yra centralizuota, nes tokia ūkio statistikos prigimtis, o ir kitaip būtų neįmanoma gauti apibendrintos informacijos valstybės mastu. Centralizuota sistema garantuoja metodologinį vientisumą, kuris yra būtinas atliekant makroekonominius skaičiavimus. Kitas organizacinis principas yra regioninis statistikos decentralizavimas. Pvz., Lietuvos rajonų ar miestų statistikos skyriai ne tik teikia duomenis SD, bet ir atlieka statistinės informacijos užsakymus, gautus iš savivaldybių. Vietiniai statistikos organai gali laisvai rengti decentralizuotą statistiką. Neutralumo principas rodo, kad valstybės statistika neturi atsižvelgti ar kitaip nors vienašališkai reaguoti į partijų, visuomenės sluoksnių, seimo ar vyriausybės interesus. Statistika turi būti pagrįsta statistikos įstatyme numatytais principais. Statistika turi atvaizduoti tikrovę tokia, kokia ji yra, tai turi būti garantuota tiek planuojant tyrimus (imčių metodai), tiek matuojant reiškinius bei procesus, tiek naudojant rodiklių skaičiavimo metodiką. Neutralumas yra duomenų objektyvumo sąlyga. Mokslinio savarankiškumo principas reiškia, kad valstybės statistikai niekas negali primesti rodiklių bei įvairių indikatorių skaičiavimo metodų ir metodikų, nuo kurių labai priklauso rodiklių reikšmės, jų interpretavimas. Valstybės statistika turi būti aprobuota Statistikos tarnyboje, kuri turi būti neutrali, nepriklausanti nuo politinių jėgų. Joje turi dirbti specialistai ekspertai, atstovaujantys svarbiausioms valstybės gyvenimo sritims: valdymui, ūkio struktūroms, mokslui, visuomeniniams judėjimams. Legalizavimo principas ir informacijos pateikimo prievolė reiškia, kad fizinių bei juridinių asmenų apklausa dažnai gali būti tam tikras kišimasis į sritis, kurios ginamos Konstitucijos, t.y. kišimasis į asmens laisvės teisę. Tačiau statistikos įstatymu ar vyriausybės potvarkiais gali būti nustatytas privalomas informacijos teikimas. Kartu nustatomi (dėl duomenų apsaugos) registruoti požymiai, rodiklių struktūra, be to, tiksliai apibrėžiamas stebėjimo objektas. Tokia informacijos rinkimo tvarka turi juridinį statusą (pagrindą), vadinamą legalizavimu. Kitaip tariant, teisinėmis priemonėmis reglamentuojama, kaip ir kokią informaciją gali rinkti statistikos tarnybos. Sunku įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, gyventojų surašymo metu būtų siekiama sužinoti apie žmogų ką nors daugiau, negu numato surašymo programa, patvirtinta specialiu vyriausybės potvarkiu. Taip saugomos piliečių, įmonių ar organizacijų teisės. Tačiau tai apsunkina aktualios, operatyvios informacijos gavimą bei jos elastingumą. Šio principo įgyvendinimo išimtis yra oficialūs duomenų šaltiniai, tam nereikia jokių potvarkių, įstatymų ar kitų teisinių aktų. Duomenų teikimo prievolė gali būti numatyta tam tikrai informacijai. Privaloma informacija turi būti reglamentuota įstatymais ir patvirtinta bei detalizuota vyriausybės nutarimais. Kitais atvejais statistinė informacija gali būti renkama savanoriškumo principais. Informacijos teikimo prievolės atveju turi būti garantuotas duomenų tikrumas, visapusiškumas (pagal stebėjimo programą) ir pateikimas laiku statistikos tarnyboms. Privaloma informacija dažniausiai yra administracine tvarka nustatyta įmonėms bendrovėms, įstaigoms, organizacijoms, t.y. juridiniams asmenims, o rečiau - gyventojams. Viena iš svarbiausių privalomos informacijos rinkimo sferų yra įmonių, bendrovių ūkinė-finansinė veikla bei aplinkos apsauga. Už vengimą pateikti duomenis arba pateikimą melagingų duomenų daugelyje šalių yra numatyta administracinė, taip pat ir baudžiamoji atsakomybė (piniginės baudos, laisvės atėmimas). Vardinių duomenų konfidencialumas – ypač svarbus statistinės informacijos organizavimo principas. Be jo, kitomis priemonėmis, kaip parodė ilgametė valstybės statistikos praktika, neįmanoma garantuoti objektyvių duomenų. Pagal šį principą stebėjimo metu surinktus duomenis statistika naudoja suvestinei informacijai gauti. Ji neturi nei vardų, nei adresų, o yra tik apibendrinantys, grupes, visą šalį, konkrečius teritorinius vienetus ar ūkinės veiklos sferas, rodikliai. Statistinė informacija tuo ir skiriasi nuo tos informacijos, kurią naudoja žurnalistai, aprašydami konkrečius įvykius, teisėtvarkos organų darbuotojai, fiksuodami konkretų įvykį ar jo subjektą ir t.t. Statistikos ypatybė yra ta, kad jos nedomina pavieniai faktai, o tik bendras pasiektas lygis, tarpusavio santykiai, dėsningumai laiko ir erdvės atžvilgiu juos nustatant ir kiekybiškai atvaizduojant. Šie statistiniai dėsningumai nėra atskiro, vienkartinio stebėjimo objektas. Jie gali išryškėti tik ištyrus daug to paties tipo reiškinių. Todėl vardiniai (personifikuoti) duomenys yra reikalingi tik tam, kad iš jų gautume apibendrinimus, niekam kitam statistikoje jie nereikalingi ir neprivalo būti naudojami. Tik ių tokios valstybės statistikos organizacijos, kuri tai garantuoja, ir visuomenės, kuri tai supranta, galima tikėtis statistinių duomenų objektyvumo. Visiškai nesvarbu, kas (teisėtvarkos darbuotojai, visuomeninės organizacijos, žurnalistai, valstybės pareigūnai) ir kokias turi teises, personifikuoti duomenys neturi būti prieinami, jie turi būti konfidencialūs. Šio principo turi būti laikomasi visuose statistinio darbo etapuose teisinėmis, techninėmis, ekonominėmis bei organizacinėmis priemonėmis. 4. Statistikos funkcijos valstybėje Valstybėje statistika atlieka svarbias funkcijas: 1. Pažintinę; 2. Valdymo; 3. Viešumo; 4. Kitas Pažintinė funkcija. Statistinis tyrimo principas padeda atskleisti ir nustatyti reiškinių santykius, dėsningumus, kitimo tendencijas tada, kai kiti metodai nepajėgūs to padaryti. Taigi, statistika apibendrintai gali pasakyti, kas vyksta valstybėje, kokie yra susiklostę santykiai, proporcijos bei ryšiai ir kaip jie kinta. Visa tai sudaro prognozinių skaičiavimų, reikalingų valdymo sprendimams priimti, bazę. Valdymo funkcija. Ji seka iš pažintinės funkcijos. Šią funkciją lemia statistinės informacijos poreikis vyriausybės, ministerijų, savivaldybių, firmų sprendimams priimti, įstatymų leidybai. Statistinis valstybės ekonominės, socialinės bei demografinės būklės įvertinimas parodo, ar reikia naujų įstatymų, ar reikia keisti galiojančius. Pvz. Negalima sukurti tinkamo žemės nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės grąžinimo buvusiems savininkams įstatymo, jeigu nebus žinoma, kokia žeme dabar disponuoja valstybė ir kurią dabar galima grąžinti, o kuri užstatyta miestais, nutiesti keliai ir pan.; kiek gyventojų nori atsiimti žemę ir ją dirbti, o kiek jų nori gauti kompensaciją už ją. Neturint duomenų apie vyrų ir moterų gyvenimo trukmę, negalima korektiškai nustatyti išėjimo į pensiją amžių. Be statistinių tyrimų ir atitinkamos informacijos neįsivaizduojama bankų, draudimo kompanijų, masinio aptarnavimo įstaigų ir įmonių veikla. Visur, kur yra tam tikras neapibrėžtumas, be statistinės informacijos negali būti priimami racionalūs ir efektyvūs sprendimai. Viešumo funkcija. Ji rodo, kad valstybėje turi būti sudarytos sąlygos kiekvienam šalies piliečiui susipažinti su ekonomine ir socialine raida. Demokratinėje visuomenėje, kurioje statistika yra labiausiai nepriklausoma, sudarytos informacinės prielaidos valstybės institucijų veiklai vertinti. Valstybės statistinė sistema sudaro tokias sąlygas periodiškai publikuodama statistinius duomenis apie visas svarbiausias valstybės gyvenimo sritis. Valstybės statistikos institucijoje paprastai yra informacijos tarnyba. Ji ne tik platina statistinius leidinius, bet taip pat teikia asmenims bei organizacijoms statistinę informaciją. Rinkos ūkyje statistinė informacija tampa preke ir už ją reikia mokėti. Ekonomiškai išsivysčiusių šalių statistikos tarnybos yra sukūrusios duomenų ir metodų bankus, kaip šalies informacinės sistemos pagrindą. Esant automatizuotiems registrams, žemėlapiams, duomenų bazėms, gerokai palengvinamas ir pagerinamas šalies valdymas, o kartu ir plačiai įgyvendinama viešumo funkcija. Statistikos tarnybos atlieka ir tarpininko rolę. Ją schematiškai galime pavaizduoti taip: Respondentai (B) 1 Statistikos tarnybos (A) 2 Statistinių duomenų vartotojai (N) Rodyklės 1 ir 2 rodo perduodamos informacijos kryptį. 1. mikro duomenis apie “vienetą” – asmenį, įmonę, apie ekonominę padėtį ir kiti. Šių duomenų gavimas ir yra tyrimo tikslas. Paprastai duomenų gavimui naudojami klausimynai, anketos. 2. Šiuo atveju kalbama apie agreguotus duomenis, kurie pateikiami lentelių, grafikų pavidalu. Tai duomenis apie visos pramonės šakos įmones, rajono gyventojus, tai makro duomenys. 5. Valstybės statistikos uždaviniai. Šalies statistinės tarnybos, vadovaudamosi suformuluotais principais, turi atlikti nemažai svarbių uždavinių, nuo kurių sprendimo tiesiogiai priklauso visos valstybės funkcionavimas. Statistikos sistema – tai šalies bendros infrastruktūros dalis. Svarbiausi valstybės statistikos uždaviniai: 1. Statistinės informacijos metodinis ir techninis rengimas bei skelbimas tenkinant šalies ir tarptautinių organizacijų poreikius; 2. Duomenų rinkimas kaupiant įmonių, namų ūkių, gyventojų adresų duomenis, kurie numatyti statistikos ir kitais įstatymais bei vyriausybės sprendimais, ir jų apdorojimas; 3. Statistikos organizavimas šalies valdymo organų užsakymu; 4. Kitų šalių ir tarptautinių bendrijų statistinės informacijos kaupimas ir skelbimas; 5. Makroekonominiai skaičiavimai; 6. Bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis ir institutais rengiant statistinių stebėjimų teisinė bazę; 7. Duomenų banko, kaip automatizuotos informacijos sistemos dalies kūrimas ir palaikymas; 8. Valstybės įstaigų konsultavimas statistikos klausimais; 9. Tyrimų organizavimas, taikant imčių metodus, būsimo stebėjimo vieneto informavimas apie dalyvavimą statistinio stebėjimo procese, tyrimo tikslus, jų teises ir pareigas. 6. Statistinių duomenų apsauga. Informacija valdymo poreikiams ir viešumo funkcija statistikoje turi būti derinama su asmens laisvės teisių bei komercinės veiklos paslapties saugojimu. Todėl visomis prieinamomis priemonėmis (teisinėmis, ekonominėmis, techninėmis bei organizacinėmis) reikia garantuoti, kad asmenų, įmonių, bendrovių ir kitų stebėjimo objektų duomenys, sukaupti statistikos tarnybos, netaptų kokia nors “paieškos” sistema, “pramoninio, techninio bei finansinio šnipinėjimo arena” ar paprasčiausio smalsumo objektu. Reikia taikyti visas įmanomas priemones, kad nebūtų naudojama statistinė individuali informacija. Išvystytos demokratijos šalyse piliečių teises pirmiausia gina įstatymas ir kitos visuomeninės vidaus elgsenos normos. Tai yra nenauja medicinos praktikoje: gydytojas neturi teisės paskelbti savo paciento duomenų; bažnyčios gyvenime: išpažinties paslaptis; banko saugomos savo klientų paslaptys. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje šalių tai įėjo ir į statistikos sferą. Tai užfiksuota 1985 m. Tarptautinio statistikos instituto (vienos iš seniausių tarptautinių mokslinių organizacijų, įkurta 1885 m.) išleistame “Statistikų profesiniame kodekse”. Jame nurodyti statistiko įsipareigojimai asmeniui. Nuo seno yra naudojami įvairūs būdai, saugantys duomenis juos perteikiant: nematomas rašalas, duomenų kodavimas ir kitos priemonės. Teisinėje valstybėje pati svarbiausia duomenų apsaugos priemonė yra teisinė, t.y. duomenų apsaugą garantuoja įstatymas. Tuo tikslu daugelyje valstybių yra išleisti specialūs, labai detalizuoti duomenų apsaugos įstatymai, kurie gina piliečio teises, nors ir čia pasitaiko ir prieštaringų įstatymų (nusikaltėlio paieška ir žmogaus asmens laisvių gynimas). Statistika, norėdama išlaikyti gyventojų pasitikėjimą ir tuo garantuoti duomenų tikrumą , neturi naudoti duomenų kitiems tikslams, o tik apibendrintai informacijai gauti. Kitos valstybinės institucijos savo vardinės informacijos poreikiams turi kurti savas sistemas. Duomenų apsaugos įstatymas, kuris galioja daugelyje šalių grindžiamas principais, nurodytais minėtame kodekse, draudžia naudoti statistinius duomenis profesiniais, teisiniais, politiniais ar kitais tikslais, tiesiogiai nesusijusiais su apibendrintos statistinės informacijos gavimu. Įstatymas personifikuotą informaciją turi saugoti visuose duomenų gavimo, apdorojimo bei analizės etapuose. Tai yra teisinis, organizacinis ir techninis uždavinys. Turi būti numatytos priėjimo prie duomenų, jų saugojimo, vartotojų paskirstymo, duomenų įvedimo, perdavimo ir kontrolės priemonės. Neturi būti jokių galimybių identifikuoti duomenis, išskyrus atvejus, kai gali būti pateikta vardinė informacija pagal labai ribotą požymių skaičių, pvz., rikėjų sąrašų sudarymas. Tokie atvejai turi būti numatyti įstatymais arba specialiais nutarimais ir žinomi visuomenei. 7. Tarptautinis bendradarbiavimas Integracijos procesai Europoje ir pasaulyje, šalies ekonominiai ir politiniai uždaviniai lemia ir tarptautinius statistinius ryšius. Pirmiausia tai atitinkamų statistinių tarnybų pasikeitimas duomenimis, statistikos teisinių, metodinių, techninių ir organizacinių priemonių naudojimas derinant statistiką Europos bei pasaulio statistinių organizacijų sistemose. Vienas iš svarbiausių uždavinių, kuriuos reikia spręsti tarptautiniu mastu, yra suderinti, padaryti palyginamus makroekonominius skaičiavimus. Svarbus uždavinys, kurį turi spręsti Europos šalys, yra derinti prekybos bei socislinę statistiką, parengti koncepciją, o vėliai sukurti Europos integruotą statistinės informacijos sistemą. Neįmanoma suderinti statistinės informacijos be tarptautinių klasifikatorių (prekių, veiklos sričių ir kt.) Svarbūs tarptautinės statistikos sprendimai kuriant aplinkos apsaugos, energijos balansų statistiką, unifikuojant pramonės, prekybos ir finansų stebėjimus. Labai svarbi tarptautinės statistikos plėtojimo sritis yra palyginamoji analizė tiriant vartojimą, pajamas, kainas ir infliaciją, valiutų paritetus. 2 schema. Tarptautinės ir Europos statistikos organizacijos struktūra Šalies statistikos tarnybos ryšiai Kitų šalių statistikos tarnybos Europos organizacijos Tarptautinės organizacijos Europos Bendrijos statistikos tarnyba (Eurostatas, Liuksemburgas) JT statistikos tarnybos (Niujorkas) Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD, Paryžius) JT Europos ekonomikos komisija (Ženeva) Euroaparatas (Strasbūras) JUNESKO (Paryžius) Europos statistikų konferencija (Ženeva) Mitybos ir žemės ūkio organizacija (FAOO, Roma) EFTA statistika Kitos organizacijos 8. Statistinės informacijos šaltiniai. Statistinės informacijos šaltinius galima nagrinėti dviem aspektais: informacijos rengėjo ir vartotojo. Statistikos tarnybos yra statistinės informacijos rengėjos, naudoja įvarius informacijos šaltinius (apie tai dar kalbėsime vėliau). Aptarsime informacijos vartotojo galimus statistinės informacijos šaltinius. Tai valstybės statistikos, kitų statistikos tarnybų bei tarptautinių organizacijų parengta statistinė informacija: metraščiai, informaciniai biuleteniai, statistiniai žemėlapiai ir įvairios diagramos. 3 schema. Statistinių publikacijų sistema BENDROSIOS PUBLIKACIJOS Bendrieji leidiniai (metraščiai) Teminiai leidiniai (jubiliejiniai ir pan) Publikacijos organizaciniais ir metodiniais klausimais Pranešimai spaudai Informaciniai pranešimai Internetas SPECIALIZUOTI LEIDINIAI Gyventojai ir jų užimtumas Pramonė Žemės ūkis Vidaus prekyba Užsienio prekyba Statyba Transportas ir ryšiai Kainos Aplinkos apsauga…… STATISTINIAI ŽEMĖLAPIAI UŽSIENIO STATISTIKOS TARNYBŲ LEIDINIAI APŽVALGOS Visos Lietuvos Statistikos departamento publikacijos pateikiamos Informacinio leidybinio centro kataloge. Statistinis metraštis – tai pagrindinis šalies statistinis leidinys. Jame paprastai pateikiama visos šalies ir jos teritorinių vienetų geografiniai-meteorologiniai duomenys, duomenys apie gyventojus, verslus ir konkrečias ūkio šakas, finansus, kainas, aplinkos apsaugą, visuomenines organizacijas. Pateikiami duomenis ne tik paskutinių metų bet ir ankstesnių. Savo duomenis publikuoja ir EUROSTATAS, JUNESKO, OECD, Pasaulio bankas, Tarptautinis valiutos fondas ir kt. Su daugeliu leidinių galima susipažinti bibliotekose. 9. Klasifikacija. Klasifikacijos Statistinės Kitos Ūkio šakų Prekių ir paslaugų Gyventojų Specialioji Užsienio prekybos Produkcijos statistikoje Harmonizuojant klasifikatorius yra nustatomi perėjimo raktai, galimi keturi atvejai: 1. Vienoje versijoje x pozicija atitinka y poziciją naujoje; 2. X pereina į kelias pozicijas – įvyksta deagregavimas; 3. Kelios pozicijos pereina į vieną – agregavimas; 4. Kelios senos versijos pozicijos pereina į kitą skaičių pozicijų: vienos sujungiamos, o kitos išskaidomos. Viena iš metodologinių problemų yra klasifikatorių sukūrimas visose ūkio statistikos šakose. Uždavinys - tam tikrų kriterijų pagrindu suskaidyti tiriamąjį reiškinį į vienalytes grupes, klases. To pagrindu galima sutvarkyti, užkoduoti visą informaciją. Klasifikacijos pagrindu galima diferencijuoti ir palyginti statistinius duomenis. Klasifikacijos yra derinamos tarp statistikos tarnybų, šalių, harmonizuojamos tarptautiniu mastu. Ekonominėje statistikoje taikomi įvairūs klasifikatoriai COICOP – Individualaus vartojimo išlaidų pagal paskirtį klasifikatorius, CPA – Produktų pagal veiklas ES; CPC – Centrinis produktų klasifikatorius; GP – Produktų sąrašas (pilnesnis nei PRODCOM); GZT – Muitinių tarifai ES; HS – Harmonizuota prekių kodų ir žymėjimų sistema; ISCO-88, ISCO-88(COM) – Tarptautinė standartinė profesijų klasifikacija; ISIC – Tarptautinė standartinė veiklų klasifikacija; CN – Kombinuota prekių nomenklatūra; NACE – Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius ES; NIMEXE – Prekių sąrašas prekybai ES ribose; PRODCOM – Produktų sąrašas statistikai ES; SITC – Standartinis tarptautinės prekybos klasifikatorius; WA – Prekių sąrašas užsienio prekybos statistikai; WZ – Ūkio šakų klasifikatorius. 10. Klaidos ir tikslumas Labai svarbu yra statistinių duomenų tikslumas. Galimos klaidos ir tikslumo kontrolė priemonės pavaizduotos 6 schemoje. 6 schema. Klaidos ir tikslumo kontrolė a) Klaidų rūšys (pagal atsiradimą) Duomenų rinkimo klaidos: Pakartotas stebėjimas ir stebėjimo nebuvimas dėl prasto duomenų rinkimo organizavimo Respondentų klaidingi duomenys. Imties klaidos (atsitiktinė paklaida, sisteminė paklaida) Duomenų apdorojimo klaidos: Kodavimo klaidos, duomenų perdavimo klaidos Analizės klaidos: Neadekvatus modelis; Blogai parinktas metodas. b) Klaidų rūšys (pagal veiksmus) Atsitiktinės Sisteminės c) Oficialiosios statistikos tikslumo kontrolės būdai Tikrinimo metodai atskiruose duomenų rinkimo ir apdorojimo etapuose ištaisant klaidas Papildomi tyrimai imčių metodais (respondento klaidoms išaiškinti) Turinio ir rezultatų kontrolė (palyginimas su rezultatais iš kitų šaltinių, rezultatais gautais kitu metodu Bandomieji tyrimai Pastovi kontrolė (pvz.loginio suderinamumo) 2 skyrius. Nacionalinės sąskaitos Nacionalinių sąskaitų sistema pilnai charakterizuoja pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius: gamybą, pajamas, vartojimą, kaupimą ir turtą. NS Lietuvoje taikant visame pasaulyje diegiamą NS sistemos metodologiją (SNA, 1993) pradėtos sudaryti 1993 m., o nuo 1995 m. - vadovaujantis Europos nacionalinių ir regioninių sąskaitų sistema (ESA 1995), kuri yra labai panaši definicijų, apskaitos taisyklių ir klasifikacijų atžvilgiu. Nacionalinių sąskaitų sistema apima sąskaitas ir balansus. Sąskaitos skirstomos į einamąsias ir kaupimo Sudaromos šios sąskaitos: Sąskaita Balansinis straipsnis Sudaroma Lietuvoje Prekių ir paslaugų sąskaita; - + Einamosios sąskaitos Gamybos sąskaita; BVP + Pajamų formavimo sąskaita; mišrios pajamos + Pirminių pajamų paskirstymo (išdėstymo) sąskaita; nacionalinės pajamos + Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita; nacionalinės disponuojamos pajamos + Koreguotų pajamų paskirstymo sąskaita Koreguotos disponuojamos pajamos + Disponuojamų pakoreguotų pajamų panaudojimo sąskaita; Taupymas + Kaupimo sąskaitos Kapitalo sąskaita. Grynojo turto pasikeitimas taupymo ir kapitalo transferų pasekoje – grynasis kreditavimas ar skolinimasis + Finansinė sąskaita Grynasis kreditavimas ar grynasis skolinimasis + Kitų aktyvų pokyčių sąskaita Grynojo turto pasikeitimas kitų aktyvų pokyčių pasekoje Nuvertėjimo sąskaita Grynojo turto pasikeitimas holdingo pelno ir nuostolių pasekoje Balansai. Grynasis turtas + Likusio pasaulio sąskaita Išorinis prekių ir paslaugų balansas NS naudojami rodikliai. Kodas Rodiklio pavadinimas Definicija P1 Produkcija Gamybos proceso metu sukurtų prekių ir paslaugų verčių suma (P11+P12) P11 Rinkos produkcija Prekės ir paslaugos, kurios turi paklausą ir yra parduodamos ar kitaip perduodamos rinkoje P12 Nerinkos produkcija Tai prekės ir paslaugos, kurios gaminamos asmeniniam vartojimui arba nemokamai perduoti kitiems instituciniams vienetams individualiai arba kolektyviai. P2 Tarpinis vartojimas Tai prekės ir paslaugos, kurios naudojamos gamyboke kaip priemonės (išskyrus pagrindines priemones) D21 Mokesčiai gaminiams Tai mokesčiai (akcizai, PVM, importo, eksporto), kurie mokami si išleidžiama produkcija, kai ji parduodama arba gamintojai ją kitaip panaudoja D31 Subsidijos gaminiams Tai einamieji nekompensuojami mokėjimai, kuriuos gauna įmonė konkrečios prekės ar paslaugos vieneto gamybai arba gamybos ir rinkos kainos skirtumui padengti B1g Bendroji pridėtinė vertė - bendrasis vidaus produktas Ši vertė nustatoma kaip produkcijos vertė, atėmus tarpinį vartojimą (P1- P2). BVP – apibendrinantis dydis, nusakantis rezidentinių vienetų ekonominės veiklos rezultatus. Tai per ataskaitinį laikotarpį rezidentinių vienetų sukurtos bendrosios pridėtinės vertės pagal kiekvieną ekonominę veiklą suma, plius grynieji mokesčiai gaminiams ir importo mokesčiai. Taip pat tai yra gyventojų piniginių pajamų ir įmonių ekonominės veiklos pajamų suma (samdomų darbuotojų darbo apmokėjimas, ūkinių subjektų bei verslininkų uždirbtas pelnas ar mišrios pajamos) K1 Pagrindinio kapitalo vartojimas Gamintojo pagrindinių priemonių atsargų einamosios vertės sumažėjimas, kuris įvyksta blogėjant fizinėms savybėms, dėl moralinio nusidėvėjimo ar atsitiktinių gedimų B1n Grynoji pridėtinė vertė - grynasis vidaus produktas Tai nustatoma kaip produkcijos vertė atėmus tiek tarpinė vartojimą, tiek pagrindinio kapitalo suvartojimo vertę (B1g - K1) D1 Kompensacija dirbantiesiems Samdomiems darbuotojams išmokami piniginiai arba natūriniai mokėjimai už atliktą darbą ir darbdavių įnašai į socialinio draudimo fondus (D11+ D12) D11 Darbo užmokestis Apima visų rūšių atlyginimą už darbą tiek pinigais kaip pagrindinį darbo užmokestį arba papildomas išmokas, tiek suteikta dirbantiesiems preke ar paslaugas kai natūrinius išmokėjimus D12 Darbdavių socialiniai įnašai Įnašų vertė, kuriuos darbdaviai moka į socialinio draudimo fondus, kad jų dirbantieji galėtų gauti socialines pašalpas ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju, atleidus iš darbo ar išėjus į pensiją D2 Gamybos ir importo mokesčiai Privalomi nekompensuojami piniginiai arba natūriniai mokėjimai, kuriuos instituciniai vienetai moka valstybiniams valdžios organams, kai produkcija yra gaminama, parduodama, perduodama ar kitaip panaudojama (D21+ D29) D29 Kiti gamybos mokesčiai Mokesčiai už darbo užmokesčio fondą, žemę, pastatus ir kitus įrengimus, licenzijas, pagrindinio kapitalo naudojimą, finansines operacija ir operacijas kapitalo sąskaitoje, žyminiai mokesčiai, mokesčiai už aplinkos teršimą, tarptautinio pobūdžio sandorius D3 Subsidijos (-) Einamieji nekompensuojami mokėjimai, kuriuos vyriausybė ar nerezidentiniai vyriausybiniai vienetai suteikia įmonėms gamybinei veiklai vystyti (D31+ D39) D39 Kitos subsidijos gamybai Subsidijos, kurias gauna įmonės- rezidentai dėl jų dalyvavimo gamybos procese, išskyrus subsidijas gaminiams B2 Likutinis perteklius ir jam prilygintos pajamos Tai balansuojantis rodiklis, kuris gaunamas taip: pridėtinė vertė minus kompensacija dirbantiesiems, minus mokesčiai gamybai, plius subsidijos gamybai B3 Mišrios pajamos Nekorporuotų įmonių pajamos (likutinis perteklius), kurios gaunamos gamybos rezultate. Tai analogiškas balansuojantis rodiklis D4 Turto pajamos Pajamos, kurias gauna finansinių aktyvų savininkai už lėšų suteikimą arba negamybinių materialinių aktyvų savininkai – už jų perdavimą kitiems instituciniams vienetams (D41+D42+D43+D44+D45) D41 Palūkanos (procentai) Turto pajamos, kurias gauna finansinių aktyvų savininkai už indėlius, vertybinius popierius (ne akcijas), paskolas ir kita. Procentai – pagal tarpusavio sąlygas ir finansinį dokumentą suderinta suma, kurią skolininkas įsipareigoja užmokėti kreditoriui už konkretų laikotarpį, nemažinant pagrindinės įsiskolinimų sumos D42 Įmonės paskirstomosios pajamos Jos susideda iš dividendų, kuriuos išmoka įmonės, ir kito pajamų paskirstymo (D421+D422) D421 Dividendai Turto pajamos, teisę į kurias įsigyja akcininkai turėdami įmonės akcijų D422 Išėmimai iš įmonės pajamų Tai taikoma pusiau korporuotoms įmonėms kaip turto pajamų forma, kuri priskaičiuojama įmonės savininkui pagal lėšas, investuotas į įmonę. Tokių pajamų išėmimas yra ekvivalentus dividendų paskirstymui. D43 Reinvestuotos įplaukos iš tiesioginių užsienio investicijų Tiesioginio užsienio investavimo įmonių santaupos arba nepaskirstytas pelnas nagrinėjami taip, lyg jie būtų paskirstyti ir pervesti užsienio investitoriams pagal jų nuosavybės dalį įmonės kapitalo, o po to vėl investuoti D44 Turto pajamos priskirtos draudimo polisų savininkams Tai pajamos gautos iš gyvybės draudimo rezervų investavimo. Jos turi būti priskirtos subjektams, turintiems draudimo polisus D45 Renta Pajamos iš nuosavybės, kurias gauna materialių nesukurtų aktyvų (žemės, žemės gelmių) savininkai už leidimą, duotą naudotis šiais aktyvais kitiems instituciniams vienetams B5 Pirminis pajamų balansas – nacionalinės pajamos Pirminių pajamų paskirstymo sąskaitos balansinis straipsnis D5 Einamieji pajamų ir turto mokesčiai Privalomi nekompensuojami piniginiai arba natūriniai mokėjimai, kuriuos instituciniai vienetai moka vyriausybinėms institucijoms (D51+D59) D51 Pajamų mokesčiai Juos sudaro pajamų, pelno, kapitalo vertės padidėjimo dėl kainų pasikeitimo mokesčiai. Šiais mokesčiais apmokestinamos atskirų asmenų, namų ūkių arba įmonių pajamos D59 Kiti einamieji mokesčiai Juos sudaro įvairių rūšių mokesčiai, kurie yra mokami periodiškai – dažniausiai vieną kartą metuose. (asmeniniai mokesčiai, išlaidų mokesčiai, namų ūkių mokesčiai už kai kurių licenzijų gavimą, finansinių ir kapitalo operacijų mokesčiai, žyminiai mokesčiai, mokesčiai už tarptautines operacijas) D6 Socialinio draudimo įnašai ir pašalpos Tai yra faktiškai arba sąlyginai paskaičiuoti mokėjimai socialinio draudimo sistemai, norint suformuoti socialinių pašalpų rezervą. Pašalpos – einamieji pervedimai, kuriuos gauna namų ūkiai. Jos tenkina poreikius, kurie atsiranda esant konkrečioms aplinkybėms (ligos, nedarbo, išėjimo į pensiją, tam tikrų šeimyninių aplinkybių atvejais) (D61 + D62) D61 Socialiniai įnašai Socialinio draudimo atskaitymus sudaro darbdavių, samdomųjų darbuotojų, dirbančių ir nedirbančių asmenų atskaitymai į socialinio draudimo programas D62 Kitos socialinės pašalpos, išskyrus socialinius natūrinius pervedimus Jas sudaro socialinio draudimo ir socialinės pagalbos pašalpos D7 Kiti einamieji pervedimai Pervedimai tarp visų rezidentinių institucinių vienetų ir tarp rezidentų ir nerezidentų (D71 + D72 + D73 + D74 + D75) D71 Grynosios negyvybės draudimo premijos Suma mokama už draudiminę gynybą nuo įvairių rizikų (pvz. trečiosios pusės įsipareigojimai už prekių ar nuosavybės sugadinimą, arba asmenų traumos dėl įvairių atsitiktinumų – ligos, avarijos ir pan. ,- pajamų netektys dėl ligos, bedarbystės, nelaimingų atsitikimų) D72 Negyvybės draudimo pretenzijos Sumos, išmokamos sureguliuojant reikalavimus pagal draudiminius polisus, išskyrus gyvybės draudimą, kurias priklauso išmokėti einamojo ataskaitinio laikotarpio metu D73 Einamieji pervedimai vyriausybės sektoriuje Einamieji pervedimai tarp įvairių valstybinių vienetų arba įvairių valstybinio valdymo subsektorių D74 Einamasis tarptautinis bendradarbiavimas Einamieji piniginiai arba natūriniai pervedimai tarp įvairių šalių valstybinių vienetų arba tarp tarptautinių organizacijų valstybinių vienetų D75 Mišrūs einamieji pervedimai Įvairūs einamieji pervedimai tarp rezidentinių institucinių vienetų arba tarp rezidentinių bei nerezidentinių vienetų: Einamieji pervedimai NPI Pervedimai tarp namų ūkių Baudos Loterijos ir azartiniai žaidimai Kompensaciniai išmokėjimai B6 Disponuojamos pajamos Jos gaunamos prie institucinio vieneto arba sektoriaus pirminių pajamų saldo pridedant visus einamuosius pervedimus, išskyrus natūrinius socialinius pervedimus, kuriuos gauna šis vienetas arba sektorius ir atimant visus einamuosius pervedimus, išskyrus natūrinius einamuosius pervedimus, kuriuos šia vienetas išmoka P3 Galutinio vartojimo išlaidos Namų ūkių, NPI, vyriausybės bendra išlaidų suma prekių ir paslaugų įsigijimui individualiam ir kolektyviniam vartojimui (P31 + P32) P31 Individualios vartojimo išlaidos Namų ūkių išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti savo narių poreikių tenkinimui P32 Kolektyvinės vartojimo išlaidos Išlaidos, susijusios su paslaugomis, teikiamomis visiems visuomenės nariams ar atskiros visuomeninės grupės nariams (pvz, namų ūkimas, esantiems konkrečiame rajone) D8 Namų ūkių gryno akcinio kapitalo pensijiniuose fonduose pasikeitimų koregavimas Tai skirtumas tarp mokamos į pensijinius fondus sumos ir sumos, kurią gauna namų ūkiai B8 Grynasis taupymas - kaupimas Disponuojamų pajamų panaudojimo sąskaitos balansinis straipsnis. Parodo tą disponuojamą pajamų dalį, kuri nebuvo išleista prekių ir paslaugų vartojimui P51 Bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas Šis rodiklis parodo pagrindinio kapitalo įsigijimą minus naujo ir esamo pagrindinio kapitalo netekimą, plius kapitalo pagerinimą ir išlaidas susijusias su pagrindinio kapitalo ir visų negamybinių aktyvų nuosavybės teisės perdavimu P52 Atsargų pasikeitimas Atsargas sudaro žaliavos ir medžiagos, nebaigta gamyba, gatavi gaminiai, prekės skirtos perpardavimui. Atsargų pasikeitimas parodo skirtumą tarp šių atsargų lygio laikotarpio pabaigoje ir pradžioje P53 Vertybių įsigijimas minus netekimas Vertybės yra aktyvai, kurie nenaudojami gamybai ar vartojimui, normaliomis sąlygomis nekeičia savo savybių ir yra vertingi gaminiai. Šis rodiklis parodo skirtumą tarp vertybių laikotarpio pabaigoje ir pradžioje K2 Negamybinių nefinansinių aktyvų įsigijimas minus netekimas Šiuos aktyvus sudaro žemė, kiti materialiniai aktyvai, kurie gali būti naudojami prekių ir paslaugų gamyboje, ir nematerialiniai aktyvai, Šis rodiklis parodo skirtumą tarp įsigytų ir atiduotų aktyvų vertės per laikotarpį Aktyvai - turtas Visa fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausanti nuosavybė, turinti komercinę ar menamąją vertę. Aktyvus gali sudaryti konkreti nuosavybė arba pretenzijos (reikalavimai) kitiems nuosavybės savininkams D9 Kapitalo pervedimai (transferai) Kapitalo pervedimai yra apibrėžiami kai[ sandėriai, kurių metu vienas institucinis vienetas gauna aktyvus iš kito institucinio vieneto neatlygintinai. Pervedimai gali būti piniginiai arba natūriniai (D91 + D92 + D99) D91 Kapitalo mokesčiai šiais mokesčiais apmokestinama instituciniams vienetams priklausanti aktyvų vertė arba grynoji nuosavo kapitalo vertė, arba ta aktyvų vertė, kuri perduodama iš vieno institucinio vieneto kitam kaip palikimas, dovana ir t.t. D92 Investicinės subsidijos Investicines subsidijas sudaro piniginiai arba natūriniai kapitaliniai transferai, kuriuos valstybė perduoda rezidentiniams arba nerezidentiniams vienetams finansuoti visas arba dalį išlaidų įsigyjant kapitalą D99 Kiti kapitalo pervedimai Juos sudaro kiti kapitaliniai pervedimai, išskyrus kapitalo mokesčius ir investicines subsidijas. Gali būti didelės kompensacijų sumos už nuostolius, kuriuos dengia draudimo kompanijos arba valstybė B9 Grynasis kreditavimas arba skolinimasis Grynasis kreditas arba skolos parodo finansavimo šaltinių perteklių arba trūkumą, lyginant su išlaidomis nefinansiniams aktyvams Viena iš pagrindinių ūkio charakteristikų yra aktyvai arba turtas Turtas – aktyvai Nefinansinis Finansinis Piniginis auksas ir SST, valiutas ir indėliai, vyriausybės vertybiniai popieriai, paskolos, akcijos, draudimo techniniai rezervai, kitos debitorių – kreditorių sąskaitos: prekybinis kreditas ir išankstinis apmokėjimas, dividendai, nuoma, atlyginimai Sukurtas Nesukurtas Ilgalaikis Trumpalaikis (atsargos) Vertybės Žaliavos ir komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija, pirktos prekės, skirtos perparduoti Nepiniginis auksas, kiti brangieji metalai ir akmenys, antikvariniai ir kiti meno kūriniai, kitos vertybės Materialus Nematerialus Materialus Nematerialus Žemė, požeminiai ištekliai, nekultivuoti biologiniai ištekliai: laukiniai gyvūnai, miškai, vandens ištekliai Patentai, licencijos ir kiti perduodami kontraktai, įgytas prestižas, kitas nematerialus nesukurtas turtas Gyvenamieji pastatai, kiti pastatai ir statiniai, mašinos ir įrengimai, kultivuojami biologiniai ištekliai, gyvuliai, paukščiai, žuvys, bičių šeimos, daugiamečiai sodiniai Mineralų tyrinėjimas, kompiuterių programinis aprūpinimas pramogų, literatūros, vaidybos kūriniai, kitas nematerialus sukurtas turtas Šalies ūkinis gyvenimas gali būti nusakomas srautais: kūrimas, transformacijos, keitimas, ekonominių verčių pervedimas ar anuliavimas. Yra du tipai srautų: sandoriai, kiti srautai. Sandoriai gali būti piniginiai (su atitikmeniu, vienašaliai) ir nepiniginiai (sandoriuose nadalyvauja pinigai, dvipusiai sandoriai, tarptautiniai sandoriai). Sandoriuose dalyvauja fondai ir srautai. Fondai - tai ekonominiai vienetai įvertinti esamame laike (jų stovis, turto ir įsipareigojimų priklausomybė). Srautai yra ekonominis dydis, matuojamas laiko intervale. Konkrečiu laiko momentu, pvz., metų ar ketvirčio gale, yra fiksuojami fondų rodikliai. Pajamos yra vienas iš srautų rodiklių, nustatomos tam tikram periodui, pvz. per metus. Pajamas atitinkantis fondų rodiklis yra atsargos arba kapitalas, jis fiksuojamas laikotarpio pradžioje ir laikotarpio gale. Srautų ir atsargų rodikliai fiksuotam laiko momentui. Kaip fondai atsispindi sąskaitose: 1. Einamosios sąskaitos sandoriai tiesiogiai neveikia balanso. 2. Kaupiamojoje sąskaitoje kinta aktyvų apimtys ir vertė: 3. Kapitalo sąskaitos sandoriai veikia nefinansinius aktyvus, 4. Finansinė sąskaita apima finansinių aktyvų kūrimą, išnykimą ir keitimą Galimi ir kiti aktyvų pokyčiai – apimties pasikeitimai ir vertės pasikeitimai. Schematiškai ekonominius srautus galime pavaizduoti taip: Sandoriai Produkcija Pajamų paskirstymas. Pajamų panaudojimas FONDAI KITI SRAUTAI FONDAI Laikotarpio pradžioje Taupymas + Kapitalo pervedimai Laikotarpio pabaigoje Nefinansiniai aktyvai Kapitalo formavimas Nuvertėjimas Nefinansiniai aktyvai Grynasis skolinimasis Finansiniai aktyvai ir įsipareigojimai (skolos) Finansiniai sandėriai Kiti apimties pasikeitimai Finansiniai aktyvai ir įsipareigojimai (skolos) Svarbi sąskaitybos taisyklė: kaip ir kada fiksuojami sandoriai ir fondai: laikas ir registravimo bazė, vertinimas. Nacionalinės sąskaitos sudaromos: • Visam ūkiui, • instituciniams vienetams (sugrupuotiems į sektorius), • ūkiniams vienetams (sugrupuotiems į veiklas), • rezidentams, kurie turi ryšį su ekonomika šalies teritorijoje. Rezidentas – lot. Liekantis, nuolat esantis valstybėje Instituciniai vienetai • Nefinansinės įmonės (bendrovės), • Finansinės įmonės, • Generalinė valdyba (vyriausybė), • Namų ūkiai, • Nefinansinės įmonės (bendrovės). Nefinansinės įmonės yra įmonės, kurių pagrindinė veikla yra rinkos prekių gamyba bei nefinansinės paslaugos. Rinkos prekės – tai prekės parduodamos už ekonomiškai reikšmingas kainas gamintojui. Tai prekės, kurias gamintojas nori parduoti, o pirkėjas suinteresuotas pirkti. Įmonė (akcinė bendrovė) yra legalus vienetas , sukurtas rinkos prekėms ir paslaugoms gaminti, norint gauti iš to pelną. Įmonės gali būti: dukterinės (kontroliuojamos kitų – pagrindinių įmonių), asocijuotos (susijungimas kelių), holdingo (pagrindinės įmonės, kurios pačios negamina jokios produkcijos), pagalbinės (tai dukterinės įmonės, kurių produkcija priskiriama pagrindinėms), kooperatyvai. Kvazi įmonės (veikia kaip ir akcinės bendrovės) gali būti valdomos vyriausybės, namų ūkių, nerezidenrų. Jos kiekviena atskirai veda sąskaitas. Nefinansinės įmonės skirstomos: Valstybinės, Nacionalinės privačios, Užsienio kapitalo. • Finansinės įmonės: Tai įmonės, teikiančios finansines paslaugas. Finansinės įmonės: Centrinis bankas, Komerciniai bankai, Kiti finansiniai tarpininkai, išskyrus draudimo kompanijas ir pensijinius fondus, Finansiniai pagalbininkai (brokeriai), Draudimo kompanijos ir pensijiniai fondai • Generalinė valdyba (vyriausybė): Centrinė valdyba, Valstijos valdyba, Vietinės valdybos, Socialinės apsaugos fondai. • Namų ūkiai Darbdaviai, Dirbantys savistoviai, Samdomi darbuotojai, Turto savininkai ir transferų gavėjai, Turto pajamų gavėjai, Gyvenantys iš pensijos. • Nepelno institucijos aptarnaujančios namų ūkius. Ūkiniai vienetai Veiklos A Žemės ūkis, medžioklė ir miškininkystė B Žuvininkystė C+D Kasybos ir apdirbamoji pramonė C Kasybos pramonė D Apdirbamoji pramonė E Elektros, dujų ir vandens F Statyba G Didmeninė ir mažmeninė prekyba; automobilių, motociklų remontas, asmeninių ir buitinių daiktų taisymas H Viešbučiai ir restoranai I Transportas, sandėliavimas ir ryšiai J Finansinis tarpininkavimas K Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla L Valstybcs valdymas ir gynimas; privalomas socialinis draudimas M Švietimas N Sveikata ir socialinis aprūpinimas O Kita komunalinė, socialinė ir asmeninė aptarnavimo veikla P Privačių namų ūkių su samdytu personalu veikla Q Tarptautinių organizacijų ir jų padalinių veikla Sąskaitos Prekių ir paslaugų sąskaita. Prekių ir paslaugų sąskaita parodo visus prekių ir paslaugų išteklius (išleidimą ir importą) ir jų panaudojimą (tarpinį vartojimą, galutinį vartojimą, pagrindinio kapitalo formavimą, eksportą). Ši sąskaita visada subalansuota ir neturi likutinio ar balansinio straipsnio. Panaudojimas Ištekliai P2 Tarpinis vartojimas Q(ij) 1883 P1 Išleidimas (Q) 3604 P3 Galutinis vartojimas (C) 1399 P7 Prekių ir paslaugų importas (M) 499 P51 Bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas (I) 376 D21-D31 Mokesčiai minus subsidijos gaminiams (T(q) 133 P52 Atsargų pasikeitimas (AP) 28 Įgytos minus perduotos vertybės 10 P6 Prekių ir paslaugų eksportas (X) 540 Iš viso 4236 4236 Gamybos sąskaita Gamybos sąskaita parodo prekių ir paslaugų gamybą, kuri yra apibrėžta sistemoje. Šios sąskaitos pagrindinis rodiklis yra Bendrasis išleidimas ir Bendrasis vidaus produktas. Bendrasis išleidimas parodo prekių ir paslaugų bazinę vertę (su subsidijomis gaminiams, bet be mokesčių gaminiams), kuri yra rezidentinių institucinių vienetų veiklos rezultatas per tam tikrą laikotarpį, bendrąjį išleidimą sudaro rinkos ir nerinkos prekės ir paslaugos. Bendrasis vidaus produktas yra naujai sukurta vertė ir apibrėžiama kaip bendrojo išleidimo vertė minus tarpinis vartojimas, tai yra balansinis straipsnis. Bendrasis vidaus produktas rodomas rinkos kainomis (su mokesčiais gaminiams, eksporto ir importo mokesčiais, be subsidijų). Pagal atskirus ekonominius sektorius paskaičiuojama pridėtinė vertė gamybos kainomis, kaip Bendrojo vidaus produkto modifikacija. Bendrasis vidaus produktas arba pridėtinė vertė yra ištekliai, iš kurių suformuojamos priminės pajamos Sistemoje. Panaudojimas Ištekliai P.2 Tarpinis vartojimas 1883 P.1 Produkcija 3604 D.21-D.31 Mokesčiai gaminiams minus subsidijos 133 B.1g Bendrasis vidaus produktas 1854 222 1632 K.1 Pagrindinio kapitalo vartojimas (D) B.1n Grynasis vidaus produktas Pajamų formavimo sąskaita Pajamų formavimo sąskaita parodo paskirstomuosius sandorius, betarpiškai susijusius su gamybos procesu. Ištekliai susideda iš Bendrojo vidaus produkto, kurio panaudojimo rūšys apima kompensacijas dirbantiesiems ir mokesčius gamybai bei importui, atskaičius subsidijas bamybai tuo atveju, jei jos įjungtos į produkcijos vertę. Balansinis straipsnis yra pelnas ir jam prilygintos pajamos ar mišrios pajamos. Panaudojimas Ištekliai D.1 Kompensacija dirbantiesiems (W) 762 B.1n Grynasis vidaus produktas 1632 D.11 Darbo apmokėjimas 608 D.12 Socialiniai įnašai 154 D.2 – D.3 Gamybos ir importo mokesčiai minus subsidijos T(t) 191 B.2n/B.3n Grynasis likutinis pelnas/ grynosios mišrios pajamos (P) 679 Pirminio pajamų paskirstymo sąskaita Pirminio pajamų paskirstymo sąakaita parodo pajamų paskirstymą (palūkanos, dividendai, renta ir kita) tarp skirtingų ekonominių sektorių. Dirbančiųjų kompensacija yra namų ūkio pajamų paskirstymo ištekliai. Mokesčiai už gamybą ir importą, minus gamybos ir importo subsidijos yra Vyriausybės ištekliai. Pirminio pajamų paskirstymo sąskaitos balansinis straipsnis yra pirminių pajamų balansas. Panaudojimas Ištekliai D.4 Pajamos iš nuosavybės 391 B.2g/B.3g Grynasis likutinis pelnas/Grynosios mišriosios pajamos 679 D.1 Kompensacija dirbantiesiems 766 D.2-D.3 Gamybos ir importo mokesčiai minus subsidijos 191 D.4 Pajamos iš nuosavybės 416 B.5 g/n Pirminių pajamų balansas 1661 Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita Antrinio pajamų paskirstymo sąskaita apskaito einamuosius mokesčius ir transferus. Pajamų mokesčiai ir socialinės išmokos yra ištekliai Vyriausybei, o tame tarpe socialinės išmokos (pensijos ir pašalpos) – ištekliai namų ūkiams. Ši sąskaita parodo, kaip kiti einamieji transferai pasiskirsto tarp skirtingų ekonominių sektorių. Šios sąskaitos balansinis straipsnis yra bendrosios disponuojamos pajamos Panaudojimas Ištekliai D.5 Einamieji pajamų ir turto mokesčiai -213 B.5 Pirminių pajamų balansas 1661 D.61 Socialiniai įnašai -322 D.5 Einamieji pajamų ir turto mokesčiai -212 D.62 Socialinės pašalpos 332 D.61 Socialiniai įnašai -322 D.7 Kiti einamieji transferai 269 D.62 Socialinės pašalpos 332 D.7 Kiti einamieji transferai 239 B.6 Disponuojamos pajamos 1632 Disponuojamų ir pakoreguotų pajamų paskirstymo sąskaita Ši sąskaita parodo kaip disponuojamos pajamos pasiskirsto tarp galutinio vartojimo ir kaupimo namų ūkių ir Vyriausybės sektoriuose, kurie yra galutiniai vartotojai. Ši sąskaita namų ūkiams turi koreguojantį straipsnį, kur parodyta ne tik individualaus vartojimo išlaidų ir bendrojo kaupimo suma, namų ūkyje, bet ir valstybinių įstaigų individualaus vartojimo išlaidos (švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam draudimui, socialinei apsaugai, sveikatingumui, poilsiui, kultūrai). Pajamų panaudojimo balansinis straipsnis – bendrasis taupymas. Panaudojimas Ištekliai P.3n Grynosios galutinio vartojimo išlaidos 1399 B.6n Grynoios disponuojamos pajamos 1632 P.3b Bendrosios galutinio vartojimo išlaidos 1410 B.6b Bendrosios disponuojamos pajamos 1643 B.8n Grynasis taupymas 233 Kapitalo sąskaita Kapitalo sąskaita fiksuoja sandorius, susijusius su nefinansinių aktyvų įsigijimu ir kapitalo transferus, susijusius su turto perpaskirstymu. Ši sąskaita parodo įvairių rūšių investicijų panaudojimą nefinansiniuose aktyvuose. Balansinis straipsnis yrs kreditavimas arba skolinimasis Aktyvų pasikeitimai Įsipareigojimai ir grynojo turto pasikeitimai P.51 Bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas 376 B.8 Grynasis taupymas 233 K.1 Pagrindinio kapitalo vartojimas -222 D.9 Gauti kapitalo transferai 62 P.52 Atsargų pasikeitimas 28 D.9 Mokėti kapitalo transferai -65 K.2 Negamybinių nefinansinių aktyvų įsigijimas minus realizacija 10 B.9 Grynasis kreditavimas arba grynasis skolinimasis 38 Bendrojo vidaus produkto - pridėtinės vertės vertinimas Išlaidų metodu BVP išlaidų metodu vertinamas kaip galutinio vartojimo išlaidų ir kaupimo suma. Tai sudaro individualaus (namų ūkio) ir kolektyvinio (bendravalstybinio valdymo) vartojimo išlaidos prekėms įsigyti ir paslaugoms apmokėti; bendrosios vidaus investicijos, susidedančios iš pagrindinio kapitalo formavimo, atsargų pasikeitimo ir vertybių įsigijimo, atėmus netekimus; skirtumas tarp prekių ir paslaugų eksporto ir importo. BVP = C + I + PP+IMD + X - M = 1399+376+28+10+540-499=1854 Pajamų metodu BVP skaičiavimui pajamų metodu naudojama pridėtinės vertės išlaidų komponentų suma. Tai sudaro kompensacija dirbantiesiems, susidedanti iš darbo užmokesčio ir socialinio draudimo įmokų, pagrindinio kapitalo suvartojimo suma, mokesčiai gamybai ir importui minus subsidijos gamybai ir pelnas bei mišrios pajamos BVP = W + P + D + T(t) = 762+679+222+191 = 1854 Gamybos metodu Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį vertė, kaip galutinis gamybinės veiklos rezultatas. BVP skaičiuojamas kaip kiekivienos ekonominės veiklos pridėtinių verčių suma, kuri gaunama, iš bendrojo išleidimo atėmus tarpinį vartojimą. BVP nacionalinėse sąskaitose turi būti įvertintas rinkos kainomis. Šis skaičiavimas atliekamas taip: bendroji pridėtinė vertė pagal visas ekonominės veiklos rūšis, paskaičiuota bazinėmis kainomis, plius mokesčiai gaminiams, minus subsidijos gaminiams lygu BVP rinkos kainomis. Pradinis NS rodiklis yra sukurta produkcija – tai faktiškai pagaminta per ataskaitinį laikotarpį produkcija (prekės, paslaugos, darbai). Produkcija turi būti įvertinta nepriklausomai nuo įmonės gautų pajamų ar įplaukų. Kiekvienam instituciniam vienetui šis rodiklis skaičiuojamas skirtingai. Nefinansinio sektoriaus produkcija yra parduotų prekių ir paslaugų vertės ir gatavų gaminių bei nebaigtos gamybos atsargų likučių pasikeitimų suma. Šie rodikliai skaičiuojami, remiantis įmonių ketvirtine ir metine gamybinių ir finansinių rodiklių ataskaita. Finansinio sektoriaus produkcija paskaičiuojama tokiu būdu: Bankų produkcija lygi: gautos palūkanos minus sumokėtos palūkanos, plius pajamos už banko paslaugas. Draudimo kompanijų produkcija lygi: faktiškai besidraudžiančių įnašai plius pajamos iš draudimo techninių rezervų investavimo, minus išmokos, plius (minus) techninių rezervų padidėjimas. Vyriausybės sektoriaus produkcija lygi: visų biudžetinių įstaigų iįlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti, pliusw kompensacija dirbantiesiems, plius pagrindinio kapitalo vartojimas, plius gamybos mokesčiai. Vyriausybės sektoriui priklauso ir “SODROS” bei visų višbiudžetinių fondų produkcija, kuri paskaičiuojama analogiškai. Namų ūkių sektoriaus produkciją sudaro: Savarankiškai dirbančiųjų; personalinių įmonių sukurta produkcija rinkai. Ji paskaičiuojama, naudojant vidutines pajamas bei išlaidas. Gyvenamųjų patalpų savininkų paslaugų produkcija. Šis rodiklis paskaičiuojamas pagal vidutinį nuomos mokestį už vieną kvadratinį metrą ir naujai įvestą gyvenamą plotą. Namų ūkių produkcija, gaminama savo galutiniam vartojimui. Ją sudaro žemės ūkio produkcija. Pelno nesiekiančių institucijų, aptarnaujančių namų ūkį (PNI) produkciją sudaro: išlaidos prekėms ir paslaugoms įsigyti plius kompensacija dirbantiesiems, plius pagrindinio kapitalo vartojimas. BVP = Q + T(q) – Q(ij) = 3604+133-1883= 1854 BVP vertinimas rinkos kainomis Gamybos metodas Pajamų metodas Išlaidų metodas + Visose ekonominėse veiklose sukurtų pridėtinių verčių suma bazinėmis kainomis + Kompensacija dirbantiesiems + Galutinio vartojimo išlaidos + Gamybos ir imoporto mokesčiai + Bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas + Mokesčiai gaminiams - Subsidijos gaminiams + atsargų pasikeitimas - subsidijos gaminiams + likutinis perteklius / mišrios pajamos  Bendrosios vidaus išlaidos + pagrindinio kapitalo suvartojimas + prekių ir paslaugų eksportas - prekių ir paslaugų importas 2.1 Tarpšakinis balansas (input-output lentelės) Šalies ūkio struktūriniuose tyrimuose be nacionalinių sąskaitų svarbi vieta tenka tarpšakinio balanso metodui. Jį naudojant, makroekonomikos struktūros tyrimai įgyja konstruktyvų pobūdį: keičiant galutinio produkto struktūrą, nustatoma bendrosios produkcijos sudėtis ir apimtis. Tarpšakinis balansas yra šalies ūkio matricinis modelis. Šiuolaikinę tarpšakinio balanso metodiką sukūrė V.Leontjevas. Didžiausias jo pasiūlyto metodo privalumas tas, kad jis leidžia be didelių informacijos nuostolių agreguoti daug statistinių duomenų, nustatyti jų tarpusavio priklausomybę, matematiškai apibūdinti svarbiausių makroekonominių rodiklių apimtį ir pasiskirstymą pagal ūkio šakas (veiklas). Ypač svarbi V.Leontjevo idėja, kad tiesioginių ir, svarbiausia, netiesioginių sąnaudų koeficientai, atspindintys įvairių ekonomikos sektorių (ūkio šakų) sąryšį, yra pakankamai stabilūs dydžiai ir juos galima naudoti lyginamajai statistinei analizei. Ši hipotezė buvo patvirtinta ir kitų tyrinėtojų, todėl praėjus vos keletui metų po V.Leontjevo veikalo “Amerikos ekonomikos struktūra 1919-1934 m.” paskelbimo (1941 m.) jo idėjos paplito: sąnaudų-išeigos analizė pradėta plačiai naudoti daugelio šalių tarpšakiniams bei tarpregioniniams balansams, tiesiniams pusiausvyros bei ekonometriniams prognozės modeliams sudaryti. Anglų ekonomisto 1984 m. Nobelio premijos laureato R.Stone pastangomis tarpšakinis balansas tapo integraline nacionalinių sąskaitų dalimi. Nacionalinių sąskaitų ir tarpšakinio balanso sujungimas leido sukurti šiuolaikinę makrostatistiką, padedančią sudaryti sudėtingus ūkio plėtojimo, pusiausvyros ir ciklo tyrimo modelius. TB - tai atviras statiškas modelis, sudarytas kaip šachmatų lentelė. Jame tiek eilutėse, tiek stulpeliuose ūkio šakos išskirtos ta pačia tvarka. Po to lentelės eilutėse išskiriami konkretūs pridėtosios vertės elementai (darbo užmokestis, pelnas), o stulpeliuose – galutinio produkcijos vartojimo elementai (vartojimas, kaupimas ir pan.). Jei balanso duomenys nagrinėjami horizontaliai, tai kiekviena eilutė yra šakos produkcijos suvestinis materialinis balansas, t.y. parodoma, kaip kiekvienos šakos produkcija panaudojama gamyboje (šakose vartotojose), asmeniniam vartojimui, kaupimui. Jei balanso duomenis nagrinėsime vertikaliai, tai kiekvienas stulpelis rodys šakos produkcijos vertinę sudėtį. Svarbiausia TB dalis – vidinė matrica (I kvadratas) – atspindi ūkio šakų metines sąnaudas. Joje atvaizduojami šakų ryšiai. Eilutėje matome, kaip pasiskirsto šakos rezultatai pagal šakas, o stulpeliuose – kokia gautų sąnaudų sudėtis. Lentelės įstrižainės elementai (xjj) apibūdina savo produkcijos (paslaugų) panaudojimą šakoje. Šio kvadrato detalumą lemia šakų nomenklatūra, pasirinkta sudarant tarpšakinį balansą. Tokie duomenys leidžia suskaičiuoti produkcijos gamybos tiesioginių ir pilnųjų sąnaudų koeficientus. Tiesioginių sąnaudų koeficientai parodo vienos šakos produkcijos kiekį, sunaudojamą kitos šakos produkcijos vienetui pagaminti. Pilnųjų sąnaudų koeficientai – tai vienos šakos produkcijos sunaudojimas kitos šakos galutinio produkto vienetui sukurti, jie apima kitų šakų ne tik tiesiogines, bet ir netiesiogines sąnaudas, susijusias su šio produkto gamyba. Antrajame kvadrante vaizduojamas nacionalinių pajamų panaudojimas vartojimui ir kaupimui. Šiame TB skyriuje matome, kokia dalis produkto panaudojama pagrindiniam kapitalui atkurti, kapitaliniam remontui, eksportui bei ūkio nuostoliams atlyginti. Dažnai šie agreguoti kvadrato duomenys publikuojami kaip panaudotas galutinis produktas, į kurį įtraukiamas eksporto ir importo skirtumas. Trečiajame kvadrante atspindima pridėtinė vertė: darbo užmokestis, pelnas, amortizacija. Tarpšakinis ūkio balansas sudaromas pagal grynąsias šakas. Grynosios šakos apima vienarūšius produktus, o apskaitomos statistikoje ūkinės šakos – įmonės, kuriose dominuoja kokios nors produkcijos gamyba. Todėl sąlyginiam šakų išskyrimui reikia duomenų apie įmonės gaminamą šakinę ir nešakinę produkciją. Šie duomenys gaunami įmonėse atliekant specialius tyrimus. Iškyla daug problemų išskiriant grynąsias šakas. Kai nešakinės produkcijos lyginamasis svoris didelis, daugelyje įmonių, sudarant TB, ji paskirstoma atitinkamoms šakoms, todėl negalima tiesiogiai palyginti balanso šakų duomenų su atitinkamų šakų gamybos rodikliais, gautais kitų statistinių tyrimų metu. Todėl turi būti siekiama pateikti palyginamus duomenis. Ši problema iškyla tik analizuojant konkrečias pramonės šakas. Visa pramonė, statyba, žemės ūkis ir kitos šakos TB yra visiškai palyginamos su atitinkamomis šakomis, išskirtomis žinybinės statistikos. TB produkciją galima įvertinti tiek gamintojų, tiek galutinio vartojimo kainomis. Šiuo požiūriu abu vertinimo būdai susiję ir papildo vienas kitą. Duomenys apie produkciją gamintojų kainomis leidžia apibūdinti technologinius ryšius šakų, kurios gamina ar vartoja produkciją, t.y. leidžia apskaičiuoti technologinius tiesioginių vieno produkto sąnaudų kitam produktui pagaminti koeficientus pagal sąnaudų daiktinę – fizinę sudėtį. Šiuo atveju prekybos ir transportavimo bei paruošų išlaidos išskiriamos atskira eilute ir paskirstomos šakoms vartotojoms. Vadinasi, pirmojo kvadranto duomenys parodo šakų ryšius be minėtų išlaidų poveikio. Įvertinus produkciją galutinio vartojimo kainomis, parodomi realūs tarpšakiniai ryšiai, susiklostę tarp tiekėjų ir vartotojų. Taip į vartotojo panaudoto produkto kainą (kartu si visais gamintojų kainų elementais) įtraukiamos ir prekybos bei transportavimo išlaidos gatavai produkcijai pateikti, saugoti ir realizuoti. Vadinasi, sudarant tarpšakinį balansą pagal galutinio vartojimo kainas, gamybos tarpšakiniai ryšiai atvaizduoti tokiomis kainomis, kuriomis faktiškai vartojami produktai. Nagrinėjant TB sudarymo ypatybes, reikia aptarti ir tarpvalstybinius mainus. Bendrame ūkio balanse užsienio prekybos efektas, įvertintas šalies vidinėmis kainomis (vadinamosios įplaukos iš užsienio prekybos), įskaitomas į šalies produktą ir nacionalines pajamas kaip dydis, didinantis šalies produkto apimtį dėl efektyvios užsienio prekybos. Siekiant garantuoti tinkamą tarpšakinio balanso pagrindu atliekamą sąnaudų – išeigos analizę, būtina išskirti konkuruojančius ir papildančius gaminius, nes pastarųjų poreikis gali būti patenkintas tik juos įsivežant, o konkuruojančių produktų gamybai šalyje yra atskira šaka, todėl jie gali būti tiek gaminami šalyje, tiek importuojami. Tai iš dalies nulemia importo įtraukimo į TB būdus. Jų yra įvairių, tačiau dažniausiai vartojami šie du būdai: importuojama produkcija sujungiama su gaminama šalyje ir paskirstoma pagal šakas; importuojama produkcija vaizduojama atskirai išskiriant jos šakinę struktūrą. Standartinėje ekonominėje schemoje tikslo ir priemonių priklausomybė suvokiama taip: priežastis → rezultatas. Čia priemonė (gamyba) yra nepriklausomas kintamasis, o vartojimas, galutinė paklausa – priklausomas kintamasis. Tarpšakinėje analizėje imamas atvirkštinis santykis: tikslas → priemonė, t.y. vartojimas, galutinė paklausa → priemonė (gamyba). Sąnaudų – išeigos analizė pagrįsta statistinėmis lentelėmis. Lentelės vadinamos tarpšakinėmis: jos pateikia tam tikro laikotarpio (paprastai vienų metų) ūkio dinamikos vaizdą, kurio turinį sudaro šakų tarpusavio ryšiai. Dar kartą sudarykime ir panagrinėkime sąnaudų – išeigos lenteles Sąnaudų-išeigos analizės schemos eilutės leidžia stebėti kiekvienos produkcijos rūšies gamybos apimties (output) pasiskirstymą. Visos eilutės apibūdinamos tokia lygybe: produkto išeiga =tarpinė paklausa + galutinė paklausa, t.y. bendroji šakos produkcija lygi galutinio produkto ir gamybinio naudojimo dalių sumai i=1,2,…,n. Tarpinė paklausa yra dalis bendrosios paklausos ir parodo, kad nagrinėjamą produkcija įsigyja pirma, antra ir … kita šaka bei panaudoja kaip žaliavą, t.y. tarpinį produktą. Galutinis produktas (paklausa) yra dalis paklausos ir parodo galutinių produktų (vartojimo ar investicinių) įsigijimą. Lentelės stulpeliai parodo sąnaudų (input) arba kiekvienoje šakoje naudojamų išteklių struktūrą. Stulpeliams būdinga lygybė: šakos sąnaudos = tarpinės išlaidos + pridėtinė vertė j=1,2,…,n. Tarpinės išlaidos (gamybinis vartojimas) yra šakos įsigytos žaliavos. Pridėtinė vertė yra šakos išlaidos, t.y. sukurta vertė, jungianti darbo užmokestį ir pelną. TB eilučių ir stulpelių teisingos tapatybės šios: šakos išeiga = šakos sąnaudos ir bendra paklausos suma = bendra pridėtinių verčių suma . Norėdami atlikti viso ūkio makroekonominę analizę, pvz., suvokti multiplikacijos efektą, turime apskaičiuoti tiesioginių bei pilnųjų sąnaudų koeficientus seka, kad Vadinasi, galime nagrinėti pagrindinį tarpšakinio metodo klausimą: kaip pasikeis I-osios šakos produkcijos apimtis Xi, jeigu, esant fiksuotam tiesioginių sąnaudų koeficientui aij, dydis Fi pakis ΔFi. Taigi teigiama, kad egzistuoja kiekvienos šakos gamybos funkcija, turinti nekintamą apimties efektą (sąnaudos tiesiogiai proporcingos išeigai) ir atmetant išteklių savitarpio pakeičiamumo (substitucijos) galimybę (sąnaudų santykis yra fiksuotas ir nepriklauso nuo produkcijos kiekio). Gamybos funkcija gali būti užrašyta Kaip matome, atsižvelgiama tik į tarpinių produktų sąnaudas, o gamybos veiksnių sąnaudos neparodomos. Išsprendę lygčių sistemą ,i=1,2,…,n, gausime produkcijos pokytį. Matricine forma šią lygtį galime užrašyti X=AX+F Tai yra V.Leontjevo tarpšakinio balanso modelis, kurio sprendinys yra X=(I-A)-1.F=BF, I - vienetinė matrica. Matrica B yra atvirkštinė Leontjevo matricai ir pagal Keinsą vadinama matriciniu multiplikatoriumi. Pagal Keinso teorija AF yra pirminio paskirstymo efektas, A2F - antrinio ir t.t. Kita svarbi Leontjevo modelio priklausomybė yra kainų lygtis, kurią gauname analizuodami TB skiltis x1i+x2I+…xni+Vi=Xi, kur xji=ajiXi, o Vi=viXi, vi pridėtinės vertės, tenkančios produkcijos vienetui, kiekis. Jeigu bazinio laikotarpio visų produktų kainas prilyginsime vienetui, tai pasikeitus pridėtinės vertės daliai, kainos Pi, i=1,n bus skaičiuojamos taip P=A'P+V, A' yra transponuota tiesioginių sąnaudų koeficientų matrica A. Išsprendę kainų lygtį, gausime P=B'V Kadangi kainų modelis ir produkcijos modelis yra analogiški, jie vadinami dualiais. 3 skyrius. Užimtumo ir nedarbo tyrimas Darbas ekonominiame procese atlieka dvejopą vaidmenį: gamybos veiksnys ir pajamų šaltinis. Iš pradžių išsivysčiusiose pasaulio šalyse statistinė informacija apie užimtumą buvo reikalinga nustatant pramonės gamybą ir jos įtaką ekonomikos struktūrai. Po 1930 metų ekonominės krizės, sukėlusios masinį nedarbą daugelyje pasaulio šalių, daugiausia dėmesio skiriama nedarbui ir su juo susijusioms charakteristikoms nustatyti. Siekiama padidinti gamybą, sukurti naujas darbo vietas, susilpninti ekonominius sunkumus, susijusius su bedarbyste. Darbo statistika padeda formuoti ir kontroliuoti programas, skirtas garantuoti dirbančiųjų ir bedarbių gamybinį užimtumą, užtikrinti našesnį darbą. Darbo statistika panaudojama kuriant valstybės politiką užimtumo srityje, apskaitant pajamas. Kiekviena gyventojų kategorija nurodo tam tikrą būklę arba ekonominį aktyvumo ar pasyvumo laipsnį, todėl gyventojai skirstomi į ekonomiškai aktyvius ir neaktyvius. Tokį gyventojų skirstymą numato Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) rekomendacijos, priimtos 1982 m. Ženevoje. Pagal TDO standartus ekonomiškai aktyvius gyventojus (darbo jėgą) sudaro visi gyventojai, kurie tiriamų ataskaitiniu laikotarpiu dirba arba pasirengę dirbti materialinių gėrybių ir paslaugų gamyboje. Ekonomiškai aktyvūs gyventojai savo ruožtu skirstomi į dirbančiuosius ir bedarbius. Prie dirbančiųjų gyventojų priskiriami visi asmenys, dirbantys pagal samdos sutartį, ir asmenys, savarankiškai apsirūpinantys darbu. Bedarbiais laikomi asmenys, sulaukę darbingo amžiaus ir vyresni, kurie yra be darbo, pasirengę tuoj dirbti, aktyviai ieško darbo (arba laukia anksčiau pažadėto darbo). Tai darbingo amžiaus asmenys, kurie neturi mokamo darbo arba savo verslo ir pasirengę dirbti už atlyginimą arba pradėti savo verslą ir yra užsiregistravę darbo biržoje. Ekonomiškai neaktyvūs gyventojai – tai įvairaus amžiaus gyventojai, kurie neįskaitomi į dirbančiųjų ir bedarbių skaičių (vaikai, namų šeimininkės, nedirbantys invalidai, nedirbantys ir neieškantys darbo darbingo amžiaus moksleiviai bei studentai, nedirbantys pensininkai, rentininkai ir kt.). Aktyvių gyventojų koncepcija pagal TDO pagrįsta taisykle: visada pirmenybė teikiama užimtumui, o ne nedarbui ir nedarbui, o ne ekonominiam neaktyvumui. Tiriant ekonomiškai aktyvius gyventojus, būtina nurodyti ekonominės veiklos sferą, profesiją, užimtumo statusą. Tam naudojamos tarptautinės klasifikacijos: Tarptautine užimtumo statuso klasifikacija (JT 1986), Tarptautine profesijų klasifikacija (JT, 1988), Europos ekonominės bendrijos ekonominių veiklų klasifikacija. Be minėtų gyventojų kategorijų, svarbi sąvoka “nevisiškas užimtumas”. Tai būdingas reiškinys tiek išsivysčiusioms šalims, tiek besivystančioms, ypač kaime ir neorganizuotame sektoriuje, kur daug asmenų užsiima įvairiomis marginalinės veiklos rūšimis. Skiriamos dvi nevisiško užimtumo formos: matomas ir nematomas. Matomas dalinis užimtumas, kurį galima tiesiogiai nustatyti atliekant darbo jėgos tyrimus, atspindi nepakankamos apimties užimtumą (kai asmuo dirba ne visą darbo laiką ir pasirengęs dirbti papildomą darbą. Nematomas dalinis užimtumas – tai netinkamas darbo jėgos paskirstymas arba pagrindinis disbalansas tarp darbo ir kitų gamybos veiksnių. Būdingi simptomai gali būti mažos pajamos, nepanaudoti profesiniai įgūdžiai, mažas darbo našumas. Tik analitiniais tyrimais galima nustatyti nematomą dalinį užimtumą. Nustatant nevisišką užimtumą, reikia vadovautis normatyvinėmis koncepcijomis darbo trukmės, standartinių pajamų. Visiškas užimtumas nereiškia, kad absoliučiai nėra bedarbių. Nedarbo lygis, esant visiškam užimtumui, kai ieškančių darbo skaičius lygus laisvų darbo vietų skaičiui, vadinamas natūraliu nedarbo lygiu. Pas mus nedarbas siejamas su privatizacija, su gamybos smukimu, paslėpta bedarbyste. Terminas “paslėpta bedarbystė” atspindi neapskaitomą nedirbačių ūkyje darbingų gyventojų skaičių ir pagal savo kvalifikacinį statusą specialistų perteklių. Specialistų perteklių galima nustatyti taikant apklausos metodą, atliekant jų darbo pobūdžio ir sudėtingumo įvertinimą ekspertų metodu, arba tiriant jų konkretaus darbo turinį darbo dienos fotografijų metodu. Pagrindinė nedarbo kaina – nepagaminta produkcija. Kai ekonomika nesugeba sukurti pakankamo darbo vietų skaičiaus visiems, kurie nori ir gali dirbti, potenciali prekių ir paslaugų gamyba prarandama negrįžtamai. Ekonomistai šią produkciją vertina kaip BVP atsilikimą. Tai apimtis, kuria faktiškas BVP mažesnis už potencialų BVP. Potencialus BVP nustatomas teigiant, kad yra natūralus nedarbo lygis esant normaliam ekonomikos plėtojimosi tempui. Makroekonomistas A.Oukenas matematiškai išreiškė santykį tarp nedarbo lygio ir BVP atsilikimo. Šis santykis, žinomas kaip Oukeno koeficientas, kuris parodo, kad faktiniam nedarbo lygiui viršijus natūralųjį jo lygi vienu punktu, BVP atsilieka 2,5 proc. Nf ir Nn - faktinis ir natūralus nedarbo lygis. Nedarbo lygį įvertinti tiksliai labai sunku, čia lemiamą įtaką turi “šešėlinė ekonomika. Neturint tikslaus bedarbių skaičiaus, neįmanoma tiksliai nustatyti ir bendrojo ekonomiškai aktyvių gyventojų skaičių, todėl šis dažnai pakeičiamas darbingo amžiaus gyventojų skaičiumi. Nors nedarbo lygis yra vienas iš svarbiausių ekonominės padėties indikatorių, jo negalima pervertinti. 4 skyrius Namų ūkių biudžetų tyrimas Tyrimo tikslai 1) suteikti informaciją apie namų ūkio pajamų ir išlaidų lygį, vartojimą įvairiose namų ūkių grupėse; 2) įvertinti skurdo rodiklius, nustatyti skurdo lygį įvairiuose gyventojų sluoksniuose; 3) suteikti informaciją minimaliam gyvenimo lygiui (MGL) nustatyti; 4) atlikti įvairių funkcijų tarp materialinio gerbūvio komponenčių tyrimus, pavyzdžiui: tarp pajamų ir gyvenimo sąlygų, pajamų ir turtinės namų ūkio padėties ir t.t; 5) teikti vartojimo išlaidų struktūrą vartotojų kainų indekso (infliacijos), informaciją Makroekonominių rodiklių skaičiavimui; 6) suteikti informaciją apie maisto produktų suvartojimą, mitybą ir jos pakankamumą įvairiose namų ūkių grupėse; Namų ūkių biudžetų tyrimo objektas Pagrindinis namų ūkių biudžetų tyrimo objektas yra privatus namų ūkis. Namų ūkiu laikomas atskirai gyvenantis vienas asmuo arba asmenų grupė, kuri gyvena viename bute (name), turi bendrą biudžetą ir kartu maitinasi. Jeigu nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, asmuo prie namų ūkio narių nepriskiriamas. Taigi, namų ūkiui nepriklauso: • asmenys, gyvenantys tame pačiame būste, tačiau neskiriantys pinigų namų ūkio narių maitinimuisi arba nevalgantys kartu; • asmenys, turintys bendrą biudžetą, bet gyvenantys atskirai, t.y. skirtinguose būstuose; • šeimos nariai, visiškai išlaikomi valstybės ir gyvenantys atskirai nuo šeimos (pvz., tarnaujantys armijoje, gyvenantys senelių namuose, įkalinimo vietoje ir pan.); • namų ūkyje besisvečiuojantys asmenys (pvz. vasarai pas senelius į kaimą atvežti anūkai); • namų ūkyje gyvenantys samdomi darbininkai, tarnaitės, nuomininkai ir pan.; • šeimos nariai, susiję su šeima materialiniais ryšiais, tačiau tyrimo laikotarpiu gyvenantys atskirai (pvz., studentai, išvykę studijuoti į kitus miestus, asmenys ilgalaikėse komandiruotėse ir pan.) Namų ūkiu gali būti: • šeima, susidedanti iš sutuoktinių su vaikais ar be jų, arba vienas iš tėvų su vaikais; • kartu gyvenantys ir bendrą biudžetą turintys giminaičiai, pvz., brolis ir sesuo, seneliai su anūkais ir pan.; • kartu gyvenantys ir bendru biudžetu susiję asmenys, neturintys giminystės ryšio, pvz., dvi draugės; • vieniši asmenys, gyvenantys iš savo pajamų; • šeimos, susidedančios iš kelių kartu gyvenančių sutuoktinių porų, turinčių bendrą biudžetą. Asmenys, gyvenantys instituciniuose namų ūkiuose ( senelių namuose, įkalinimo įstaigose, tarnaujantys armijoje ir pan.) nėra tiriami. Pagrindinės sąvokos, naudojamos namų ūkių biudžetų tyrime Namų ūkio galva – tai asmuo, turintis didžiausias pajamas. Kadangi namų ūkio narių pajamos atskirais mėnesiais gali labai svyruoti, namų ūkio galva laikomas asmuo, kuris, ūkio narių nuomone, per metus gauna didžiausias pajamas. Kai didžiausias pajamas gaunančio asmens išskirti negalima (pvz., visa šeima ūkininkauja ir pajamų negalima priskirti kuriam nors ūkio nariui), namų ūkio galva laikomas asmuo, kurį nurodo šeima. Socialinė-ekonominė grupė yra nustatoma pagal namų ūkio galvos pagrindinį pajamų šaltinį. Pagal šį požymį yra išskiriamos šios namų ūkių grupės: • žemdirbiai - namų ūkiai, kurių namų ūkio galvos pagrindinis pajamų šaltinis yra asmeninis žemės ūkis; • samdomieji darbuotojai - namų ūkiai, kurių namų ūkio galvos pagrindinis pajamų šaltinis yra samdomas darbas visuomeniniame arba privačiame sektoriuje; • verslininkai - namų ūkiai, kurių namų ūkio galvos pajamos yra iš verslo, amatų, laisvos profesinės veiklos; • pensininkai - namų ūkiai, kurių namų ūkio galvos pajamos yra pensija; • kiti - namų ūkiai, kurių namų ūkio galvos pagrindinis pajamų šaltinis yra įvairios pašalpos, stipendija, pajamos iš turto, bei kiti pajamų šaltiniai. Namų ūkio tipas - yra nustatomas pagal namų ūkio demografinę sudėtį. Yra išskiriami šie tipai: • vienišas asmuo; • vienas suaugęs su vaikais iki 18 m.; • sutuoktinių pora su vaikais iki 18 m.; • kiti namų ūkiai su vaikais iki 18 m. Šiam namų ūkių tipui priklauso namų ūkiai, kuriuos sudaro tėvai su vaikais iki 18 metų ir vyresniais, kelių kartų namų ūkiai su vaikais iki 18 metų, seneliai su anūkais iki 18 metų ir pan.; • sutuoktinių pora be vaikų; • kiti namų ūkiai be vaikų. Disponuojamos pajamos - tai visos piniginės ir natūrinės pajamos, gautos už darbą, iš ūkininkavimo, verslo, amatų, laisvos profesinės veiklos, o taip pat pensijos, įvairios pašalpos, stipendijos, pajamos iš turto, renta. Vartojimo išlaidos - tai piniginės ir natūrinės išlaidos, skirtos namų ūkių vartojimo poreikiams patenkinti, t.y. išlaidos maistui, drabužiams, avalynei, būstui, sveikatos priežiūrai, kultūros, poilsio reikmėms. Tyrimo imtis Per metus tyrime dalyvauja daugiau kaip 8 tūkst. namų ūkių (t.y. apie 670 namų ūkių per mėnesį). Atrinkti namų ūkiai tyrime dalyvauja tik vieną mėnesį. Po mėnesio jie keičiami naujais. Kiekvienam namų ūkiui, dalyvaujančiam NŪBT, garantuojama, kad statistikos tarnybos išsaugos jų pateiktos informacijos anonimiškumą, t.y. bus skelbiami tik suvestiniai duomenys (LR Statistikos įstatymo 13 straipsnis). Kiekvieniems metams namų ūkių biudžetų tyrimui imama 10680 namų ūkių. Visi šalies namų ūkiai yra suskirstyti į 3 grupes: • Didieji miestai, turintys virš 100 tūkst. gyventojų ( Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys) • Kiti miestai • Kaimas Namų ūkių imties dydis kiekvienoje iš šių grupių yra proporcingas gyventojų skaičiui jose. Didžiuosiuose miestuose kasmet imama 4476 namų ūkiai, kituose miestuose 2640, o kaimo teritorijoje 3564. Metinė namų ūkių imtis atsitiktinumo principu padalinama į 12 lygių dalių ir taip gaunama namų ūkių imtis, skirta vienam konkrečiam mėnesiui. Imties rinkimo principai kiekvienoje iš šių grupių yra skirtingi, tai yra kiekviena grupė suformuoja atskirą sluoksnį. Kadangi galimybės namų ūkiams patekti į Namų ūkių biudžetų tyrimą nėra vienodos, rezultatai, gauti konkrečios imties atžvilgiu galioja tik tai imčiai. Norint gauti patikslintus rezultatus atsižvelgiant į tikimybę patekti į imtį, būtina pasverti visus esančius ir naujai sukurtus kintamuosius. Panaudojant svorius tyrimo rezultatai perskaičiuojami visiems Lietuvos namų ūkiams. Svoriai pritaikomi kiekvieno namų ūkio nario duomenims (pajamoms, išlaidoms, suvartojimui). Svoriai pritaikomi skaičiuojant rezultatų lenteles pagal antrinius duomenis. Pasirinkus iš Gyventojų Registro asmenį, suskaičiuojami visi asmenys, kurie registre įrašyti tuo pačiu adresu ir yra sulaukę 16 metų. Kiekvieną konkretų adresą pažymime k, o skaičių asmenų, priregistruotų tuo adresu – j(k). Parametrą j(k) priskiriame kiekvienam namų ūkiui, skaičiuodami to namų ūkio patekimo į imtį tikimybę. Tarkime, kad: Nh –skaičius registre įrašytų asmenų, turinčių 16 metų ir priklausančių sluoksniui h nh – imties dydis sluoksnyje h. Kaip jau anksčiau minėjome, populiacija yra suskaidyta į 3 sluoksnius t.y. h=1,2,3. Namų ūkio k, priklausančio sluoksniui h, patekimo į imtį tikimybė bus tokia: Skaičiuojant įverčius yra taikomas Horvico-Tomsono įverčių skaičiavimo metodas, taigi imties svoriai wk yra: Tačiau informaciją apie namų ūkio sudėtį pateikia ne visi į imtį patekę namų ūkiai. O dalies namų ūkių neįmanoma apklausti dėl imties pagrindo netikslumų. Pažymėkime: nah – atsakiusiųjų į pagrindinio klausimyno dalį A (klausimai apie namų ūkio sudėtį) namų ūkių skaičius sluoksnyje h; n0h – nepriklausančių tiriamai populiacijai imties elementų skaičius ir techninės pasirinkimo klaidos (klaidingi adresai, mirę asmenys). Pataisyta svorių išraiška bus: Norint įvertinti konkretų dydį (konkrečias pajamas, išlaidas ar kitus iš jų paskaičiuotus dydžius) lentelėje, naudojama tokia formulė: kur: x - skaičiuojamas dydis (pajamos ar išlaidos); x1 , x2 , ... , xn - atitinkami dydžiai (individualūs ar apjungti) konkretiems atrinktiems namų ūkiams; n1 , n2 , ... , nn - narių skaičius namų ūkyje; w1 , w2 , ... , wn - svoriai priskirti namų ūkiams. Pasibaigus kiekvienam ketvirčiui yra skaičiuojami suvestiniai tyrimo duomenys už praėjusį ketvirtį ir už laikotarpį nuo metų pradžios, t.y. už pusmetį, devynis mėnesius ir metus. Ketvirtiniai ir metiniai duomenys yra publikuojami Statistikos departamento statistiniame biuletenyje “Lietuvos socialinė ir ekonominė raida”. Čia pateikiama informacija apie namų ūkių vidutines disponuojamas pajamas pagal gyvenamąją vietą, vidutines mėnesines vartojimo išlaidas ir jų struktūrą pagal gyvenamąją vietą, socialines ekonomines grupes, vidutines vartojimo išlaidas deciliuose ir informacija apie namų ūkių gyvenimo sąlygų vertinimą. Ateityje numatoma pagrindiniams rodikliams, tokiems kaip disponuojamos pajamos ar vartojimo išlaidos apskaičiuoti ir pateikti rinkinyje paklaidas. 5 skyrius. Nelygybės ir skurdo matai Asmenų arba grupės asmenų gyvenimo lygio sąvoka yra siejama su daugybe įvairių faktorių tokių kaip: turtas, pajamos, darbas, išsimokslinimas, sveikatos apsauga, kultūrinis gyvenimas, laisvalaikis. Kai kurias iš šių charakteristikų lengva išmatuoti, tačiau įvertinti kai kurias gali būti labai problematiška. Taigi gyvenimo lygis yra daugiamatis fenomenas. Tačiau atsižvelgti į visus šiuos faktorius yra gana sudėtinga. Dėl šios priežasties yra atrenkami keli faktoriai, kurie yra manoma kad jie yra reprezentatyvus. Skurdo sąvoka – daugiaprasmė, ji kinta vystantis visuomenei ir skirtingai suprantama įvairiose šalyse. Išsivysčiusių šalių skurstantis žmogus silpniau išsivysčiusiose šalyse greičiausiai nebus priskirtas skurstančiųjų kategorijai, o pasiturintis ekonomiškai silpnesnių šalių gyventojas išsivysčiusiose šalyse gali būti laikomas vargšu. Net toje pačioje šalyje vienu ir tuo pat metu skurdo samprata nėra vienareikšmė nelygu kokiais faktoriais remiamasi. Todėl nėra universalaus, visoms šalims taikomo skurdo sąvokos apibrėžimo. Skurdas yra reliatyvus, daugialypis reiškinys, reikalaujantis išsamių tyrinėjimų. Skurdo sąvoka stipriai susijusi su gyvenimo lygiu. Europos Konsiliume 1984 m. lapkričio 19 dieną buvo priimtas toks skurdo apibrėžimas: “skurdžiais vadinami asmenys, šeimos, asmenų grupės, kurių ištekliai (materialiniai, kultūriniai ir socialiniai) yra nepakankamai savo šalyje susiklosčiusiam minimaliam gyvenimo būdui užtikrinti. Skurdo ribos Skurdo riba – tai kriterijus, kurio pagalba politikai arba tyrinėtojai suskirsto individus, šeimas arba namų ūkius į skurstančius ir neskurstančius. Kadangi skurdas yra apibūdinamas nevienareikšmiškai, tai ir skurdo ribos gali būti įvairios. Yra 3 pagrindiniai skurdo ribų tipai: • absoliuti • santykinė • subjektyvi Absoliuti skurdo riba - tai minimalus pajamų arba išlaidų dydis būtinoms vartojimo reikmėms patenkinti. Vieną iš populiariausių absoliučių skurdo ribų 1901 metais apibrėžė Rowntree’is. Pagrindinė šio apibrėžimo idėja: sudaromas absoliučiai minimalus vartojimo prekių ir paslaugų rinkinys. Šio rinkinio vertė įvertinta rinkos kainomis ir yra absoliuti skurdo riba. Šis būdas atrodo labai pritaikomas tik iš pirmo žvilgsnio, tačiau jis turi šiek tiek trūkumų. Pagrindinis sunkumas yra nuspręsti kurios prekės ir paslaugos turi būti įtrauktos į tą minimalų krepšelį. Ir kas tai turi padaryti? Jeigu tai yra daroma ekspertų, tai krepšelyje be abejo bus atspindėta jų asmeninės nuomonės, skoniai, užgaidos. Kita problema tai kad skirtingose šalyse ir netgi tos pačios šalies miesto ir kaimo gyventojams reikalingos nevienodos prekės ir paslaugos. Taip pat tai, kas prieš dešimt metų buvo prabangos dalykas, dabar gali būti suvokiamas kaip būtinas poreikis. Šios skurdo ribos pakeistą apibrėžimą pasiūlė Orshansky’is. Jis taria kad santykis tarp minimalių namų ūkio reikmių ir reikmių maistui yra pastovus. Tokiu atveju belieka lengvesnė užduotis – įvertinti tik maisto prekių rinkinį. Įvertinus šį minimalų maisto produktų rinkinį, jis yra padauginamas iš koeficiento, kuris yra gaunamas paėmus geometrinį vidurkį kiekvieno namų ūkio santykį tarp visų išlaidų ir išlaidų maistui. Šis santykis priklauso nuo daugybės ekonominių, klimatinių ir kitokių veiksnių, todėl gali būti labai įvairus. Pavyzdžiui JAV išlaidos maistui sudaro 1/3, o kai kurių buvusios TSRS respublikų 4/5. Gautas skaičius ir yra absoliuti skurdo riba. Nustatant maisto skurdo ribą, pirmiausia yra nustatomas žmogui reikalingas kalorijų kiekis per dieną. Šis kiekis gali būti diferencijuojamas pagal amžių ir lytį. Po to energetiniai reikalavimai pervedami į nebrangių produktų dietą, ir gaunamos būtinos pajamos arba išlaidos reikalingos šiems produktams įsigyti. Tačiau yra žinoma, kad šis koeficientas didėja didėjant pajamoms. Ekonominis vystymasis, pakelia koeficientą, iš kurio yra dauginamas maisto rinkinys, ir tuo pačiu pakelia skuro “slenkstį”. Tai reiškia, kad ši skurdo riba nėra nepriklausoma nuo visuomenės gyvenimo lygio ir todėl negali būti laikoma absoliučia skurdo riba. Kitas šios skurdo ribos variantas, yra žinomas Engel’io skurdo ribos pavadinimu. Pagrindinė idėja yra ta kad, santykis tarp išlaidų maistui ir pajamų yra imamas kaip skurdo rodiklis, darant prielaida, kad skurdesni namų ūkiai maistui išleidžia daugiau negu kad turtingesni. Taigi įvedus šį santykį, jis traktuojamas kaip skurdo riba, ir tie namų ūkiai, kurie išleidžia maistui daugiau negu šis santykis, yra laikomi gyvenantys žemiau skurdo ribos. Ši skurdo riba turi tokį privalumą, kad norint įvertinti skurdą nereikia naudoti ekvivalenčių skalių. Šio ribos trūkumas – negalima įvertinti šio santykio neatsižvelgiant į visuomenės gyvenimo lygį. Santykinė skurdo riba Skurdo riba vadinama santykine, jeigu skurdo “slenkstis” yra apibrėžiamas siejant su tam tikrais, dažniausiai pajamų arba išlaidų, šalies vidutiniais rodikliais ir priklauso nuo jų. Santykinės skurdo ribos yra daug dažniau naudojamos negu absoliučios. Kadangi jos nesusijusios su būtiniausiom reikmėmis, tai jos matuoja ne tiek skurdą, kiek nelygybę visuomenėje. Namų ūkiai, esantys žemiau šios skurdo ribos nebūtinai gyvena nepritekliuje. Jie paprasčiausiai gyvena prasčiau negu kad kiti namų ūkiai. Tai yra pagrindinė idėja kada yra kalbama apie santykinę skurdo ribą. Santykinės skurdo ribos gali būti apibrėžiamos skirtingai. Paprasčiausias būdas yra iš anksto apibrėžti procentą namų ūkių kuriuos mes norime klasifikuoti kaip skurdžius. Atitinkamas procentilis pajamų pasiskirstyme ir bus skurdo riba. Pvz., jeigu mes nutarėme, kad skurdžiais laikysime 25 proc. namų ūkių su mažiausiom pajamom, tai tada skurdo riba bus pirmas kvartilis. Žinoma naudoti šią riba tarptautiniam palyginimui nėra jokios prasmės, nes visuomet skurstančiųjų skaičius bus tas pats, tačiau galima lyginti “slenksčius”. Plačiau naudojama santykinė skurdo riba, kuri yra susijusi su tam tikra išlaidų arba pajamų dalimi. 50 proc. vidutinių pajamų, arba pajamų per ekvivalentą, jeigu yra naudojamos skalės, dažniausiai naudojama santykinė skurdo riba. Kartais dar imama 40, 30, 60 procentų ribos. Kuo mažesni procentą pasirinksime, tuo mažiau turėsime skurstančiųjų. Tokia skurdo riba leidžia palyginti skurstančiuosius tarp šalių. Tačiau kada lyginame tarp rajonų, reikia turėti galvoje kokį vidurkį imame, to rajono, ar visos šalies. Dar kartais vietoj vidurkio yra naudojama mediana. Subjektyvi skurdo riba Objektyvios skurdo ribos visiškai neatsižvelgia į respondentų asmeninę nuomonę apie juos pačius. Subjektyvios ribos suteikia tokią informaciją. Paprastai subjektyvi informaciją apie namų ūkį gaunama iš anketų. Susumavus šia informaciją galima gauti skurdo ribą. Kada realios namų ūkio pajamos yra žemesnės negu nustatyta skurdo riba, tas namų ūkis yra laikomas žemiau skurdo ribos. Yra keletas būdų įvertinti subjektyvią informaciją. Populiariausios – Kapteyn’o subjektyvi skurdo riba, Leyden’o skurdo riba, Deleeck’o. Visoms šioms riboms nustatyti yra naudojami klausimai. SLP ribai nustatyti yra naudojamas klausimas”: Kokios absoliučiai minimalios mėnesinės pinigų sumos užtektų, kad jūsų namų ūkis galėtų išgyventi, t.y. sudurti galą su galu? Kapteyn teigia, kad šis minimumas priklauso nuo namų ūkio dydžio ir realių namų ūkio pajamų. Kuo namų ūkis yra turtingesnis, tuo jis linkęs pervertinti savo minimalias reikmes, tuo tarpu skurdesni namų ūkiai tikriausiai mažiau pervertina savo poreikius. Taigi jis siūlo įvertinti tokią lygybę: , kur f – namų ūkio dydis, y – pajamos, y* - absoliutus minimumas (atsakymas iš klausimo). Ši lygybė yra įvertinama mažiausių kvadratų metodu. Taip pat jis teigia, kad namų ūkiai turintis pajamas artimas tam minimumui, nurodo tą minimumą tiksliau. Taigi jeigu : mes gauname, po įvertinimo prieš tai buvusią lygybę tokią: , kuri duoda skurdo slenkstį pagal namų ūkio dydį. Namų ūkis bus laikomas esančiu žemiau skurdo ribos, jeigu jo pajamos bus žemesnės negu y*, paskaičiuotas tam namų ūkiui. Ekvivalentinės skalės Gyvenimo lygio, skurdo analizei, namų ūkio pajamos arba išlaidos nėra geras rodiklis, kadangi esant tam pačiam pajamų lygiui, namų ūkis iš dviejų asmenų daug geriau gyvena negu kad namų ūkis iš 6 asmenų. Be abejo namų ūkio pajamos arba išlaidos paskaičiuotos vienam namų ūkio nariui jau yra geresnis rodiklis namų ūkio gerovei palyginti. Tačiau asmenys, gyvenantys namų ūkyje yra linkę dalintis ištekliais. Tai reiškia, kad skirtingo dydžio namų ūkiams norint užtikrinti tą patį gyvenimo lygį, reikalingos santykinai mažesnės pajamos, kadangi veikia taip vadinamas “bendro katilo” principas. Pvz., keturių asmenų šeimai tam tikram gyvenimo lygiui palaikyti, nereikia keturis kartus didesnės pinigų sumos negu viengungiui, kadangi tam tikras išlaidų dydis nedidėja tiesiog proporcingai namų ūkio narių skaičiui. Didesnių namų ūkių energijos sąnaudos maisto gaminimui, patalpų šildymui ir apšvietimui tenkančios vienam nariui yra mažesnės, taip pat skaitlingesnės šeimos sutaupo pirkdamos ilgalaikio vartojimo prekes. Taigi eliminuoti skirtingos namų ūkių sudėties ir dydžio įtaką gyvenimo lygiui yra naudojamos ekvivalenčios skalės. Taikant ekvivalentines skales, skirtingo dydžio namų ūkių gyvenimo lygis tampa labiau palyginamas. Tačiau nėra vieningos nuomonės kokias skales naudoti. Kadangi įvairiose šalyse kiekvienas sekantis namų ūkio narys daro skirtinga poveikį namų ūkio vartojimui, skurdo tyrimuose yra naudojamos gana įvairios skalės. Kai kuriuose šalyse naudojamos gan sudėtingos, jų mokslininkų specialiai paskaičiuotos skalės. Tikriausiai plačiausiai naudojama yra taip vadinama OECD skalė. Ji yra apibrėžiama taip: pirmas suaugęs namų ūkyje – 1.0 kiekvienas kitas suaugęs namų ūkyje – 0.7 kiekvienas vaikas (iki 14 metų) – 0.5 Pvz., namų ūkiui susidedančiam iš dviejų suaugusiųjų ir trijų vaikų, bus suteiktas svoris: 1+0.7*1+3*0.5=3.2. Toks svorio namų ūkiui suteikimas leidžia paskaičiuoti taip vadinamas ekvivalenčias vartojimo išlaidas. Kurios yra gaunamos padalinus visas namų ūkio išlaidas iš to svorio. Skurdo rodikliai Nubrėžus skurdo ribą, galima matuoti skurdo lygį šalyje. Dažniausiai naudojami tokie skurdo rodikliai: Skurstančiųjų gyventojų lygis šalyje (headcount ratio) – tai rodiklis, parodantis šalies gyventojų dalį, kurių pajamos yra žemiau skurdo ribos. Jis apskaičiuojamas: , (1) kur q – skurstančiųjų gyventojų skaičius; n – gyventojų skaičius šalyje. Žemų pajamų nuokrypis – tai rodiklis, kuris parodo, kiek vidutiniškai skurstančiųjų pajamos nukrypsta nuo skurdo ribos. Šis rodiklis parodo skurdo gilumą. Jis randamas: (2) kur - i-tojo skurstančiojo pajamos z – skurdo riba Žemų pajamų indeksas – parodo kiek reikia lėšų eliminuoti skurdą šalyje. (3) Kvadratinis skurdo nuokrypis – atspindi pajamų pasiskirstymą tarp skurstančiųjų. Kuo daugiau šalyje yra ypatingai skurstančiųjų žmonių, tuo didesnis bus šis rodiklis. Tai skurdo intensyvumo rodiklis: (4) Apibendrinant (1) – (4) formules, galima užrašyti tokiu būdu: Suteikiant parametrui reikšmes a=0, 1 arba 2 gauname, atitinkamai (1),(3) ir (4) formules. Ekonominėje literatūroje arba skurdo tyrimuose P(a) vadinami FGT indeksais. Lietuvoje naudojami skurdo rodikliai Lietuvoje nėra oficialiai apibrėžtos skurdo ribos, todėl skurdui įvertinti naudojami įvairūs rodikliai: • minimalus vartotojo "krepšelis"; • minimalus gyvenimo lygis (MGL); • skurdo ribos (absoliuti, santykinė ir subjektyvi); • skurdo lygis (gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis). Pagrindinis informacijos šaltinis, kuriuo galima pasinaudoti skaičiuojant anksčiau aprašytas skurdo ribas, o taip pat plačiau nagrinėjant skurdą yra Statistikos Departamento atliekamas namų ūkių biudžetų tyrimas. Nuo 1996 m. šis tyrimas atliekamas pagal naują metodiką, atitinkančią pagrindinius EUROSTAT’o reikalavimus. Žinoma, ir pati tobuliausia metodika nepanaikina duomenų patikimumo problemos. Biudžetų tyrimo metu namų ūkiai turi nurodyti savo išlaidas ir pajamas, o tai vieni jautriausių klausimų ir respondentai ne visada lieka iki galo atviri. Be to, tai vienas brangiausių tyrimų, ir finansinės galimybės riboja atrankos dydį. Nedidelė atranka taip pat daro įtaką duomenų patikimumui, ypač tyrinėjant tam tikrų visuomenės sluoksnių, sudarančių nedidelę dalį visumoje, gyvenimo lygį. Analizuojant skurdą reikėtų pažymėti, kad aki kurios gyventojų grupės (pvz. benamiai, gyvenantys globos įstaigose) nedalyvauja namų ūkių biudžetų tyrime. Nepaisant išvardintų trūkumų, Lietuvoje atliekamas biudžetų tyrimas iš esmės parodo pasiektą šalies gyventojų gyvenimo lygį, leidžia skaičiuoti pagrindinius skurdo rodiklius. Kadangi tyrimo metu gaunama informacija tiek apie namų ūkių pajamas, tiek apie išlaidas, tai apsprendžiant, kurį iš paminėtų rodiklių geriausiai naudoti skurdo analizei, turi duomenų patikimumas. Ekspertų nuomone, Lietuvoje atliekamo namų ūkių biudžetų tyrimo duomenys apie vartojimą yra patikimesni ir geriau atspindi tiriamųjų gyvenimo lygį, todėl įprasta jie ir yra naudojami skaičiavimams. Šiame darbe norint parodyti skirtumus, priklausomai nuo pasirinkto parametro, visus rodikliai paskaičiuoti ir pagal pajamas ir pagal išlaidas. Absoliuti skurdo riba yra pagrindinis ir svarbiausias skurdo rodiklis, apibūdinantis minimalias pajamas (arba išlaidas) būtiniausioms reikmėms patenkinti. Lietuvoje kaip absoliučios skurdo ribos atitikmuo vartojamas minimalus gyvenimo lygis (MGL). Egzistuoja du MGL – taikomas ir skaičiuojamas. Taikomas MGL – tai vyriausybės oficialiai tvirtinamas dydis, pagrįstas tik valstybės biudžeto galimybėmis. Su taikomu MGL yra susiję daug socialinių išmokų, todėl šis dydis ypatingai svarbus pašalpų gavėjams. Skaičiuojamas MGL – dydis, kurio pagrindą sudaro minimalaus maisto produktų rinkinio vertė. Skaičiuojamas MGL oficialiai nėra tvirtinamas vyriausybės. Kartais skaičiuojamas MGL yra dar vadinamas realiu MGL. Santykinė skurdo riba. Ji siejama su tam tikrais pajamų arba išlaidų vidutiniais rodikliais (dažniausiai _ vidurkiu, arba mediana). Ši skurdo riba visiškai priklauso nuo pajamų (išlaidų) pasiskirstymo visuomenėje. Taigi asmenys ar namų ūkiai, kurių pajamos (išlaidos) savo dydžiu yra mažesnės negu tam tikra pajamų (išlaidų) vidurkio, arba medianos dalis, traktuojami kaip gyvenantys žemiau skurdo ribos. Kokią pajamų (išlaidų) vidurkio, arba medianos, dalį laikyti santykine skurdo riba, griežtų rekomendacijų nėra. Dažniausiai tyrinėtojai savo darbuose santykine skurdo riba laiko 50% vidurkio, arba medianos. Subjektyvi skurdo riba yra skurdo rodiklis, kuris grindžiamas tuo, kaip patys žmonės įvertina skurdą. Statistikos departamento paskaičiuota subjektyvi skurdo riba yra apskaičiuojama pagal pačių respondentų atsakymus į klausimą: kokia pinigų sumą, jiems reikalingą būtiniausiems poreikiams patenkinti. Nelygybės rodikliai Pasaulyje bene plačiausiai nelygybei apibūdinti naudojami būdai yra Lorenso kreivė bei jos matematinė išraiška – Džini (Gini) koeficientas. Lorenso kreivė Pajamų pasiskirstymas yra apibrėžiamas taip: F(x) parodo dalį namų ūkių, turinčių pajamas mažesnes už x. įgyja reikšmes tarp 0 ir 1. Tarkime kad vidurkis egzistuoja ir yra lygus . Pasiskirstymo funkcijos pirmas momentas yra apibrėžiama taip: F1(x) galima interpretuojama taip: santykis vidutinių pajamų, tų namų ūkių, kurių pajamos mažesnės už x su visomis vidutinėmis pajamomis.. Jeigu yra tolydi ir egzistuoja F1(x) pirmoji išvestinė, tuomet: Iš šios lygybės seka, kad yra monotoniška, nemažėjanti funkcija. Lorenco kreivė aprašo ryšį tarp ir ir analitinė jos išraiška yra gaunama, suskaičiavus atvirkštinę funkciją, jei tokia egzistuoja. Tarkime ir Lorenco kreivės savybės: (1) , kai (2) , kai (3) (4) (5) Kitas Lorenco kreivės apibrėžimas: , kai Iš šios išraiškos matyti,kad Lorenco kreivė turi analitinį pavidalą, tik kai pasiskirstymo funkcija turi atvirkštinę. • Atstumas tarp Lorenso kreivės ir lygybės linijos yra didžiausiais, kai x. • Lorenso kreivė qL(p). yra simetrinė, jei ir tik jei 1-pL(1-q). • Jei Lorenso kreivė yra simetrinė, tai taškas [p, L(p) atitinkantis vidurkį  guli ant diagonalinio statmens š lygybės (pusiausvyros) liniją. AB – tai absoliučios lygybės kreivė. Taip atrodytų Lorenco kreivė, jeigu visi šalies gyventojai gautų vienodas pajamas: 10% gyventojų gautų 10% pajamų, 20% gyventojų – 20% pajamų it t.t. taigi, esamus pajamų skirtumus vaizduoja plotas, esantis tarp Lorenco kreivės ABC ir absoliučios lygybės tiesės AB. Kuo šis plotas mažesnis, tuo mažesnis ir nelygybės laipsnis. Praktiškai Lorenco kreivei nubraižyti yra naudojamos formulės: , kur - pajamų dalis, tenkanti -tajam intervalui; - žmonių dalis, gaunanti pajamas -tajame intervale. (Lorenso kreivė gali būti išreikšta ir matematiškai, t.y. Džini koeficientu.) Džini Koeficientas Individualiems stebėjimams jis apibrėžiamas taip: n – stebėjimų skaičius, yi – I-tojo namų ūkio pajamos. Tolydiniu atveju Gini koeficientas yra , kur – pajamos arba išlaidos vienam namų ūkio nariui • – vidutinės pajamos vienam namų ūkio nariui – tiriamųjų skaičius Džini koeficiento ryšys su Lorenso kreive: Džini koeficientas parodo santykį ploto tarp absoliučios lygybės tiesės AB ir Lorenco kreivės (ABC) su plotu tarp absoliučios lygybės tiesės ir X ašies. Šio koeficiento reikšmė svyruoja nuo 0 iki 1. Kuo ji didesnė, tuo didesnis ir nelygybės laipsnis. Laikoma, jog koeficiento reikšmė didesnė nei 0.3 rodo šalyje esant esminius pajamų nelygumus. 6 skyrius. Verslo veiksnių ekonominiai-statistiniai matai Ūkinės ir finansinės būklės analizė verslininkams yra pagrindas rengiant įmonės strateginio išsivystymo planus, o bankams nustatant esančio ar potencialaus kliento galimybę efektyviai panaudoti ir grąžinti paskolas. Be patikimos informacijos ir atitinkamos analizės ateityje galima susidurti su verslo ar paskolų portfelio kokybės problemomis. Kiekvienas specialistas, užsiimantis įmonės verslo planų sudarymu ar dirbantis kreditavimo srityje, turi sugebėti tiksliai ir laiku atlikti šią analizę, atsižvelgiant į įmonės, vietovės, atitinkamos šakos veiklos kitimą per keletą ataskaitinių laikotarpių bei būsimą planuojamą ar kredituojamą laikotarpį. Kiekviena įmonė yra skirtinga, turi nevienodą darbuotojų skaičių, gamybos ar paslaugų apimtis ir todėl yra nepalyginami ar sunkiai palyginami jų absoliutūs finansiniai rodikliai. Būtina lyginti tik santykinius rodiklis – koeficientus. Labiausiai informatyvūs yra rodikliai, siejantys balansinės ataskaitos straipsnius su pelno (nuostolių) ataskaitos straipsniais. Skaičiuojant šiuos rodiklius, reikia naudoti tų pačių laikotarpių duomenis tiek iš balansinės , tiek iš pelno (nuostolio) ataskaitos. Reikia lyginti vienodo periodo koeficientus: metinius, ketvirtinius ir pan. Analizuojant įmonių finansinę būklę, nei vienas rodiklis neturi būti naudojamas atskirai. Tik naudojant keletą rodiklių kartu jie nusako tikrą įmonės padėtį, jos stipriąsias ir silpnąsias puses. Vertingiausia yra atlikti to paties sektoriaus (šakos), tipo ir dydžio įmonių palyginamąją analizę., lyginant su vidutiniais arba geriausiais šakiniais, standartiniais arba geriausiais rodikliais. Atlikus finansinių rodiklių palyginamąją analizę, įvertinami pasikeitimai laiko atžvilgiu. Toks lyginimas padeda nustatyti pagrindines gaires, įvertinant įmonės finansinės padėties ir pelningumo pasikeitimus bei tendencijas. Vieni rodikliai gali būti vertinami kaip labai svarbūs ir tiriami nuodugniau, kiti kaip antraeiliai. Jeigu, pav., norima suteikti paskolą labai trumpam laikotarpiui, didesnę reikšmę įgyja įmonės likvidumo, grynųjų pinigų srautų rodikliai, o jei išduodama ilgalaikė paskola, reikėtų atidžiau analizuoti įmonės įsiskolinimo, investicijų pelningumo rodiklius. Apskaičiuojant žemiau pateiktus rodiklius, naudojami įmonių balansų ir pelno (nuostolio) ataskaitų, pateikiami SD, duomenys. Įmonių finansinė būklė vertinama pagal tris rodiklių grupes: pajamų apsaugos, finansinio sverto bei pinigų srauto ir finansinio sverto atitikimo rodiklius. Finansiniai rodikliai gali būti grupuojami ir atsižvelgiant į analizės rezultatų vartojimo interesus: vadybininkų, savininkų, kreditorių ir t.t. Pajamų apsaugos rodikliai Analizuojant šios grupės rodiklius įvertinamas įmonės sugebėjimas užtikrinti ilgalaikes pajamas. Pajamų apsaugos rodiklių grupei priskiriami šie koeficientai: Bendrasis pelningumas Grynasis pelningumas Veiklos pelningumas Turto grąža Nuosavybės (kapitalo) grąža Savininkų ir skolintojų nuosavybės pelningumas Palūkanų padengimo koeficientas Pinigų generavimo Skolų sąnaudų koeficientas Bendrasis pelningumas parodo skirtumą tarp pajamų ir savikainos, t.y. kokia dalis bendrojo pelno tenka vienai daliai pajamų. Šio rodiklio kitimo ribos 10-35 proc. Rodiklio lygis žemesnis negu 10 proc. rodo, kad įmonė turi ūkininkavimo išlaidų padengimo sunkumų, o didesnis negu 35 lygis rodo didelį gamybos pelningumą BP 100 bendrasis pelnas/ pardavimai ir paslaugos. Grynasis pelningumas parodo kokia dalis grynojo pelno tenka vienai daliai pajamų , kiek pelno liko įmonėje po visų kaštų. Išsivysčiusios rinkos sąlygomis jis svyruoja nuo 10iki 25 proc. GP100 grynasis pelnas/ pardavimai ir paslaugos Veiklos pelningumas parodo kaip įmonė dirbo nepriklausomai nuo finansinio sverto, mokesčių bei nusidėvėjimo apskaitos. Rodiklis gali būti lyginamas tik tų pačių veiklos šakų. Rodiklis mažesnis negu 5 proc. laikomas nepatenkinamu. VP 100 (Pelnas prieš apmokestinimąpalūkanų sąnaudosnusidėvėjimo išlaidos) / pardavimai ir paslaugos Turto grąža parodo kaip įmonės vadovai sugeba panaudoti turtą ir gauti pelną nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė yra kreditorių ar akcininkų. Jis atspindi visų įmonių išteklių panaudojimo efektyvumą. Įmonės būklė vertinama kaip labai gera, jei šis rodiklis yra didesnis kaip20 proc., gera – kai rodiklis didesnis negu 15 proc. patenkinama – jei rodiklis >8 proc. Rodiklis gali būti lyginamas su palūkanų normomis ir jei jis yra mažesnis ieškoma išeities padėčiai pagerinti. TG 100 grynasis pelnas/ vidutinė materialaus turto vertė Nuosavybės grąža arba pelnas, tenkantis kapitalui, įvertina bendrą pelno gavimo efektyvumą naudojant akcinį kapitalą, kurį akcininkai investavo į įmonę. Ji parodo, kaip greitai atsiperka investuotas kapitalas ir vadovavimo kokybę. Kuo rodiklis didesnis tuo geriau NG 100 grynasis pelnas/ vidutinė materialaus savininkų nuosavybės vertė Savininkų ir skolintojų nuosavybės pelningumas parodo kaip efektyviai naudojamas nuosavas ir skolintas kapitalas SSNP100 ()/(savininkų nuosavybėtrumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų vidutinė vertė) Palūkanų padengimo koeficientas, tai grynojo srauto ir palūkanų sąnaudų santykis. Rodiklis parodo įmonės pajėgumą sumokėti palūkanas už paskolas. Įmonių finansinė būklė vertinama kaip gera, jei šis koeficientas yra lygus arba virš 1,0 PPK 100 (Grynasis pelnasnusidėvėjimas+grynojo apyvartinio kapitalo pasikeitimas)/palūkanų sąnaudos Pinigų generavimo koeficientas parodo pinigų srauto ir viso turto santykį Rodiklis parodo, kaip efektyviai panaudojamas turtas pinigams generuoti. PGK  100 100 (Grynasis pelnasnusidėvėjimas+grynojo apyvartinio kapitalo pasikeitimas)/ vidutinė turto vertė Skolų sąnaudų koeficiento ryškūs pasikeitimai, lyginant su praeitu laikotarpiu ar giminingų įmonių atitinkamais rodikliais, gali reikšti netvarkingą skolų grąžinimą. SSK  100 finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos / pardavimai ir paslaugos. Aplamai pajamų apsaugos rodikliai parodo bendrą įmonės veiklos efektyvumą. Tik lyginant su panašia veikla užsiimančiomis įmonėmis bei kitomis veiklos šakomis ir su praėjusiais laikotarpiais, galima pasakyti ar įmonės pelningumas yra didelis, ar mažas ir kodėl taip yra. Finansinio sverto rodikliai Analizuojant šios grupės rodiklius įvertinama turto apsauga, skolų apimtys nuosavybėje. Finansinio sverto rodiklių grupei priskiriami šie koeficientai Auksinės balanso taisyklės Įsiskolinimo koeficientas Ilgalaikio įsiskolinimo koef. Trumpalaikio įsiskolinimo Turto struktūros Grynasis apyvartinis kapitalas Grynojo apyvartinio kapitalo koeficientas Skolos – nuosavybės (sverto) Einamojo likvidumo koef. Kritinio likvidumo Manevringumo Prekių apyvartumo Pirkėjų įsiskolinimo Atsargų apyvartumo Grynojo apyvartinio kapitalo apyvartumo Turto apyvartumo Gautinių sumų apyvartumo Ilgalaikio turto apyvartumo Auksinės balanso taisyklės koeficientas parodo kokia dalimi ilgalaikis turtas finansuojamas savininkų (akcininkų) nuosavybe bei ilgalaikiais įsipareigojimais. Negalima ilgalaikių investicijų finansuoti trumpalaikėmis skolomis. Normalu, kai šis koeficientas yra mažesnis arba lygus 1,0 ABT ilgalaikis turtas/ (savininkų nuosavybė+ilgalaikiai įsipareigojimai) Įsiskolinimo koeficientas parodo, kiek įmonės turto yra finansuojama skolintomis lėšomis. Naudojamas ilgalaikio mokumo įvertinimas, kad nustatyti, kokį augimą įmonė gali finansuoti skolindamasi. Aukščiausia optimali riba – 70 proc. Jeigu dydis viršija 100 proc. pagal bankroto įstatymą įmonė yra nemoki. Vertinama labai gerai, jei koeficientas yra 1,0. GAKAK grynojo apyvartinio kapitalo padidėjimas / (grynasis pelnas+nusidėvėjimas) Ilgalaikio turto finansavimo koeficientas parodo, kiek ilgalaikio turto augimą įmonė gali finansuoti vidiniais resursais. Vertinama labai gerai, jei šis rodiklis yra didesnis negu 1,0 ITFKilgalaikio turto padidėjimas/ (grynasis pelnas+nusidėvėjimas) Paskolų grąžinimo koeficientas parodo gavėjo pajėgumą grąžinti paskolą. Kuo didesnis šis rodiklis, tuo didesnė paskolos grąžinimo tikimybė. PGK(nepaskirstytas pelnas+nusidėvėjimas) / trumpalaikės skolos kreditinėms institucijoms. Vidutinė rodiklių reikšmė apskaičiuojama sudedant ataskaitinio laikotarpio pradžios ir pabaigos rodiklio reikšmes ir padalinant iš 2 Įmonių finansinės-ūkinės būklės įvertinimo pagrindiniai kriterijai Vadovaujantis įmonių finansinės-ūkinės veiklos analizės rodiklių reikšmėmis ir tendencijomis, įmonių būklė įvertinama kaip labai gera, gera, patenkinama, nepatenkinama ir bloga. Šis vertinamas duodamas penkių grupių rodiklių požiūriu: Pajamų apsaugos Finansinio sverto Pinigų srauto ir finansinio sverto atitikimo Įmonės veiklos perspektyvos Sugebėjimo valdyti ir reputacijos Vertinimo sprendimai pirmųjų trijų rodiklių grupių požiūriu priimamai paskaičiavus konkrečios įmonės rodiklius ir juos palyginus su pasaulyje priimtais ir taikomais rodiklių dydžiais. Įmonės veiklos perspektyva ir sugebėjimas valdyti bei reputacija nustatoma išanalizavus esamą ekonominę ir rinkos padėtį bei įmonės verslo planą ir gerai susipažinus su vadovybės kompetencija, sugebėjimais, patikimumu. Verslo arba gamybos prezentavimui naudojamas kompleksas procedūrų, atspindinčių verslo ir ekonomikos ypatumus, verslo veiksnių funkcionavimo racionalumą. Įmonės racionalumą žemiausioje grandyje – įmonėje galima nusakyti šiais rodikliais Ekonominiai-statistiniai matai, kurių didinimas indikuoja racionalią veiklą (tiesioginės formas rodikliai) Ekonominiai-statistiniai matai, kurių mažinimas indikuoja racionalią veiklą (atvirkštinės formos rodikliai) Darbo produktyvumo lygis (darbo našumas: verslo rezultato (Q) [produkcijos, paslaugų) kiekis, tenkantis darbo sąnaudų vienetui (T) [vienam darbuotojui per vieną darbo valandą]: wQ/T Darbo imlumas ( darbo sąnaudos verslo rezultato vienetui) tT/Q Pagrindinio kapitalo (ilgalaikio turto) grąža (verslo rezultato kiekis, tenkantis pagrindinio kapitalo (PK) vertės vienetui.: hQ/PK Pagrindinio kapitalo (ilgalaikio turto) imlumas (pagrindinio kapitalo sąnaudos verslo rezultato vienetui) HPK/Q Kapitalo rentabilumas (pelnas (P), tenkantis turto (kapitalo ir pelno suma) vertės vienetui) RP/(PKP) Apyvartinio turto imlumas (apyvartinio turto sąnaudos verslo rezultato vienetui) MAAK/Q Veiklos efektyvumo (racionalumo) lygis (verslo rezultato ar pelno dydis tenkantis turimų verslo veiksnių vienetui: pagrindinio kapitalo, apyvartinio turto (AK) ir apskaičiuoto darbo užmokesčio (F) sumai (fondui)) EQ/(PKAKF) arba EP/(PKAKF) Gamybos ir cirkuliacijos kaštų lygis (gamybos ir cirkuliacijos kaštai (C), tenkantys verslo rezultato vienetui) lC/Q Norint ištirti verslo veiksnių funkcionavimą ir veiklos racionalumą ekonominiai statistiniai matai vertinami skirtingais laikotarpiais. Tegu xi,t yra i-tojo mato lygis laiku t, o xi,t-1 – laiku t-1. Teigiamus tiesioginės formos mato poslinkius apibūdins išraiška Ixi,t xi,t/ xi,t-1 >1 (maksimali). 7 skyrius. Kainų ir apimčių indeksai Indeksų teorija yra naudojama kainų ar apimčių palyginimams: tiesioginiai binariniai palyginimai; grandininiai indeksai ilgalaikių pokyčių analizei. Tiesioginiai binariniai palyginimai naudojami kainų bei apimčių lygiui matuoti. Agreguotų rodiklių defliavimui (kainų įtakos eliminavimui) naudojami tiek binariniai tiek grandininiai indeksai. Indekso konstravimas priklauso nuo palyginimų tipo: palyginimai laike, vietovėse, struktūriniai palyginimai. Gali būti skirtingas palyginimų skaičius: lyginamos dvi situacijos, daugiasituaciniai palyginimai. Kainų indeksų ir kainų statistikos pagrindiniai metodologiniai principai yra: 1. Reprezentatyvumas (tipinių reprezentančių parinkimas); 2. Kainų palyginamumas. Vertė lygi vieneto kainai padaugintai iš kiekio Vienam produktui Agreguota vertė vit - vertė, qit - i-tos prekės kiekis, pit - kaina laiko momentu t. Vt yra agreguota vertė veikusiomis kainomis. V0 yra agreguota vertė bazinėmis kainomis. Apimties indeksas yra. Kiekis yra vienetas prekėms ir paslaugoms matuoti, jis yra adityvus tik žemiausiame lygyje: vienos prekės ar paslaugos. 1. Kainos ir apimties (kiekio) sąvoka gali būti taikoma vienai prekei ar paslaugai; agreguotoms (n>=2) prekėms ar paslaugoms. Kaina yra vieno vieneto vertė. Vertės yra išreiškiamos bendrais vienetais, pvz. pinigais, ir yra adityvios visų prekių ir paslaugų atžvilgių. Kiekiui analogiška sąvoka yra apimtis. Vienos prekės ar paslaugos atveju galimi matai: absoliutūs ir santykiniai. Agreguotoms prekėms ar paslaugoms galimi tik santykiniai matai. Absoliučių dydžių agregavimas galimas pinigine išraiška (kainomis), tačiau ne visada turi prasmę. Fizinius vienetus galima agreguoti vertine išraiška - kaina padauginta iš kiekio. Santykines kainas ar kiekius galima agreguoti. Vidutinių kainų santykį pirmas įvedė Dutot (1738m.): Kainų vidurkis laiko momentu t dalintas iš kainų vidurkio baziniu laikotarpiu. Šis indeksas turėjo du trūkumus: 1. Matavimo vieneto pasikeitimas keisdavo indeksą. 2. Indeksas nepriklausė nuo kiekio. Drobisch (1871 m.) patikslintą indeksą - vieneto vertės indeksą, kuris dabar taikomas oficialiojoje statistikoje užsienio prekyboje vieneto vertės kainų indeksams. Trūkumai: Prekės turi būti matuojamos tais pačiais vienetais. Indeksas gali būti didesnis ar mažesnis negu kiekvienos iš prekių atskirai. Indeksas nerodo kainų pokyčio, jei keičiasi kiekiai. Laspeyres’o ir Paasche indeksai įvesti 1874 m. vartojimo prekių ir paslaugų pokyčiams tirti. L ir P kainų indeksai lygina išlaidas ir yra santykinių kainų svertiniai vidurkiai. Laspeyres’o kainų indeksas Paasche kainų indeksas L kainų indeksas naudoja bazinio laikotarpio kiekius. P kainų indeksas naudoja einamojo laikotarpio kiekius. L svoris parodo I-tos prekės ar paslaugos vertės dalį visumoje baziniu laikotarpiu P svoris parodo I-tos prekės ar paslaugos vertės dalį visumoje einamuoju laikotarpiu L indeksas yra aritmetinis vidurkis su baziniais svoriais P indeksas yra harmoninis vidurkis su esamais svoriais. L indeksas lygina išlaidas einamuoju periodu su išlaidomis baziniu periodu, jei kiekiai yra pastovūs. Todėl taikant L indeksą naudojami tiepatys prekių ar paslaugų matai. P indeksas lygina faktines išlaidas einamuoju laikotarpiu su išlaidomis baziniu laikotarpiu. L indeksų laiko eilutę galima lyginti, nes vardiklis nekinta, tuo tarpu P indekso laiko eilutės nariai yra nepalyginami. L indeksas parodo kainų pokyčius tiesiogiai. P indeksas kainų pokyčius rodo netiesiogiai: einamosiomis kainomis išlaidos auga greičiau nei realiomis. P kainų indeksas labiau tinka defliavimui nei kainų pokyčiams nustatyti. Vartojimo prekių ir paslaugų kainos Vartotojų kainų indekso (VKI) skaičiavimo tikslas - įvertinti pre­kių ir paslaugų, kurias įsigyja, apmoka ir suvartoja gyven­tojai, kai­nų lygio pokyčius laiko aspektu. VKI skaičiuoti naudojamas vienas iš Laspeireso formulės variantų. Laspeireso indeksas yra pastovių bazinių svorių indeksas. Pagrindinė informacinė bazė VKI skaičiuoti yra prekių ir paslaugų reprezentančių kainų ir tarifų registravi­mas atrinktose visų nuo­sa­vybės formų prekybos bei paslau­gų sferos įmonėse ir namų ūkių biudžetų tyrimo duomenys apie gyventojų išlaidas prekėms ir paslaugoms įsigyti. Pasikeitus gyventojų vartojimo išlaidų struktūrai, Statistikos de­par­tamentas peržiūrėjo nacionalinį vartotojų kainų indeksą (VKI). Peržiūrint VKI buvo atsižvelgta į EUROSTAT’o reikalavi­mus, kelia­mus Europos Sąjungos šalims, skaičiuojant suderin­tus pagal me­to­dologiją vartotojų kainų indeksus. Atnaujintam kainų indeksui skaičiuoti parengta gyventojų var­tojamų prekių ir paslaugų svorių sistema, ją sudaro 404 gyven­tojų vartojimo išlaidų pozicijos. Tai yra elementarios prekių ir paslaugų bei jų grupių visumos, kurioms nustatytos piniginės išlaidos. Nauja svorių sistema parengta remiantis 1998 m. spalio mėn. - 1999 m. rugsėjo mėn. namų ūkių biu­džetų tyrimo apie vartojimo išlaidas bei pramonės, vidaus ir užsienio preky­bos, paslaugų statistikos, nacionalinių sąskaitų duomenimis ir kitų institucijų informacija. Žymiausias pokytis svorių sistemoje yra išlaidų maisto pro­duk­tams ir nealkoholiniams gėrimams lyginamojo svorio suma­žėjimas 2.746 procentinio punkto bendrose vartojimo išlaidose. Padidėjo išlaidų dalis transportui - 1.308, būstui, vandeniui, elekt­rai, dujoms ir kitam kurui - 0.647, ryšiams - 0.534 procentinio punkto. Elementarias visumas bei jų grupes atstovauja 639 prekės ir paslaugos reprezentantės. Kas mėnesį registruojama apie 44700 kainų atrinktose visų nuosavybės formų bei įvairių tipų prekybos ir paslaugų sferos įmonėse. Gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainos Gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainų indeksas (GKI) išreiškia prekių, pagamintų Lietuvoje ir realizuotų vidaus rinkoje bei eksportuotų į kitas šalis, pardavimo kainų pasi­keitimą per tam tikrą lai­kotarpį. Vidaus rinkoje par­duo­damų gaminių registruojama kaina yra be pridėtinės vertės ir akcizų mo­kes­čių. Eksportuoti gaminiai įver­tina­mi FOB kainomis; tai reiškia, kad į prekių vertæ įskaičiuo­jamos trans­por­tavimo ir draudimo iki Lietuvos Respublikos muitų sienos išlaidos. Nuo 2000 m. sausio mėn. kainų tyrimui atrinktos 395 pramo­nės įmo­nės. Kiekvieno mėnesio 15 d. jos registruoja 1590 par­da­vi­mo kai­nų. GKI skaičiuoti taikoma Laspeireso formulė, t. y. nau­dojami pasto­vūs svoriai. Produkcijos kainų indeksas skaičiuojamas kaip gaminių repre­zen­tantų individualių pardavimo kainų pokyčių sver­tinis vidurkis, svo­riais naudojant šių gaminių 1998 m. parda­vimo apimtis vertine išraiška. Nuo 1996 m. sausio mėn. skaičiuojami 3 atskiri gamintojų parduo­tos pramonės produkcijos kainų indeksai: visos pramonės produk­ci­jos, apimant gaminius, parduotus vidaus rinkoje ir eksportuotus į kitas šalis; gaminių, parduotų vidaus rinkoje; eksportuotų gaminių. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos statistikos tarnybos (EUROSTAT) reikalavimus nuo 1999 m. sausio mėn. GKI skai­čiuoja­mi pagal penkias pagrindines pramonės produkcijos grupes. Grupės sudarytos atsi­žvel­­giant į prekių paskirtį: energetikos pro­duk­tai, tarpinio vartojimo prekės, gamybos priemonės, ilgalaikio vartojimo prekės, trumpalaikio vartoji­mo prekės. Statybos kainos Statybos kainų indeksas (SKI) parodo pagrindinių nau­jos sta­tybos sąnaudų kainų pasikeitimą per tam tikrą laikotarpį. SKI yra pastovių svo­rių kainų indeksas, jis skaičiuojamas pagal modi­fi­kuo­tą Laspeireso formulę. Statybos kainų indeksas skaičiuojamas kaip medžia­gų, me­cha­nizmų darbo, darbo užmo­kesčio ir kitų sąnaudų, kurių reikia atrinktiems statiniams pastatyti, kainų pokyčių svertinis aritmetinis vidurkis. Indeksui skaičiuoti atrinkta 155 sąnaudų elementai. Kiek­vie­nam tiriamosios nomenklatūros sąnaudų elemen­tui priskirtas lyginamasis svoris, apskaičiuotas nuo bendros statinio vertės. Nuo 2000 m. kainų tyrimui atrinkta 132 statybos ir 49 prekybos įmonės. Kiekvieną mėnesį jos pateikia apie 3700 kainų. Indeksui skaičiuoti atrinkta 10 statybos statinių: 3 tipų gyvena­mieji namai ir po vieną pramonės, švietimo, prekybos, administra­ci­nių pastatų, inžinerinių tinklų, valymo įrenginių bei kelio ir gatvės atkarpą. Atskirai skaičiuojamas remonto kainų indeksas. Kainoms lyginti bazinis laikotarpis yra 1998 m. gruodžio mėn. Svorių sistema parengta remiantis 1998 m. statinių repre­zentantų sąmatine dokumentacija. Eksportuojamų / importuojamų prekių vieneto vertės indeksai (EVVI / IVVI) Eksportuojamų / importuojamų prekių vieneto vertės indek­sai (EVVI / IVVI) išreiškia išvežamų / įvežamų iš / į Lietuvos Res­pub­likos teri­toriją prekių kainų pasikeitimą per tam tikrą laiko­tarpį. Pagrindinis šių indeksų skaičiavimo informacijos šaltinis yra užsienio prekybos statistika, kuri rengiama remiantis muitinių krovi­nių deklaracijų (Bendrųjų dokumentų) duomenimis. Šių duomenų pagrindu gaunama informacija apie kiekvienos prekės vertę ir kiekį. Vertės ir kiekio santykis parodo tam tikro laikotarpio prekės vieneto vertę. Eksportuojamos prekės įvertinamos FOB kainomis; tai reiš­kia, kad į pre­kių vertę įskaičiuojamos transportavimo ir draudimo iki Lietuvos Res­pub­likos muitų sienos išlaidos. Importuojamos pre­kės įvertinamos CIF kai­nomis, tai yra faktiškai už prekes sumo­kė­ta kaina, prie kurios pridedamos krovimo, transportavi­mo, draudi­mo bei kitos su prekių gabenimu iki Lietu­vos Respub­likos muitų sienos susijusios išlaidos. Eksporto / importo apim­tis, įvertinta kitų šalių valiuta, perskai­čiuojama į litus, konvertuojant pagal Lietuvos banko skelbiamus oficialius lito ir užsienio valiutų santykius, kurie galiojo muitinės procedūros įforminimo datą. Eksportuojamos / importuojamos prekės klasifikuojamos, re­mian­tis Lie­tu­vos Respublikos Kombinuotąja muitų tarifų ir užsie­nio prekybos sta­tis­ti­kos nomenklatūra, sudaryta Europos Eko­no­minės Bendrijos Kombi­nuoto­sios prekių nomenklatūros (KN) pagrindu. EVVI / IVVI skaičiuoti taikoma Laspeireso formulė. Bazinės kai­nos ir svoriai keičiami kasmet. Indeksams skaičiuoti kiekvie­nais metais atren­kamos prekės reprezentantės, kurios sudaro apie 70-80 procentų viso eks­por­to ir 50-60 procentų viso importo vertės. EVVI / IVVI skaičiuojami ketvir­čiais. Mokėjimų balansas Mokėjimų balansas (MB) - tai statistinė ataskaita, parodanti atitinkamo laikotarpio šalies ekonominių operacijų su kitomis šalimis vertę. Pagrindinis MB tikslas yra parodyti šalies užsienio ekonominių ryšių subalansuotumo lygį. MB parodo: • prekių ir paslaugų eksportą, importą bei darbo ir investicijų pajamas; • šalies finansinių reikalavimų ir įsipareigojimų kitoms šalims pasikeitimą, • aukso atsargų pasikeitimą, • specialiųjų skolinimosi teisių (SST) pokytį; • neatlygintinus pervedimus. Visos operacijos įvertinamos rinkos kaina, t. y. kaina, užkurią pardavėjas pasirengęs parduoti prekę ar paslaugą, o pirkėjas pasirengęs tą kainą sumokėti. MB sudaromas remiantis buhalterinės apskaitos pagrindiniu dvigubo įrašo principu. Tai reiškia, kad kiekviena ūkinė operacija balanse parodoma du kartus: vieno straipsnio debete, o kito kredite. Jeigu ekonominės vertybės (prekės, paslaugos ar finansiniai aktyvai) perduodamos ar gaunamos neatlygintinai, tuomet tokios operacijos parodomos specialiame straipsnyje - neatlygintini pervedimai (transferai). Remiantis Tarptautinio valiutos fondo (TVF) patvirtintais MB sudarymo metodologiniais nurodymais. Kredite parodomi: a) prekių ir paslaugų eksportas; b) darbo ir investicijų pajamos; c) užsienio finansinių aktyvų sumažėjimas arba įsipareigojimų užsieniui padidėjimas. Debete parodomi: a) prekių ir paslaugų importas; b) darbo ir investicijų išlaidos; c) užsienio finansinių aktyvų padidėjimas arba įsipareigojimų užsieniui sumažėjimas. Šios taisyklės ekonominė interpretacija paprasta - daugelis ekonominių operacijų yra ne kas kita, kaip ekonominių vertybių mainai. Kadangi kreditas žymimas teigiamu ženklu, o debetas - neigiamu, tai visų įrašų suma turi būti lygi 0. Tačiau praktikoje šio balanso pasiekti nepavyksta, nes duomenys, apibūdinantys priešingas tų pačių ekonominių operacijų puses, gaunami iš skirtingų informacijos šaltinių, kurie ne visada sutampa. Pavyzdžiui, duomenys apie prekių eksportą gaunami muitinių deklaracijų pagrindu, o tuo tarpu informacija apie valiutos įplaukas -·eksportuojančių ūkinių subjektų sąskaitas imama iš bankų statistikos ar iš įmonių statistinės atskaitomybės. MB yra numatyta balansuojanti eilutė - Klaidos ir praleidimai. Kaip ir kitose statistinėse sistemose, taip ir MB pirmiausia atskiriamos einamosios ir kapitalo operacijos. Einamojoje sąskaitoje parodomos prekių, paslaugų, pajamų ir einamųjų pervedimų operacijos (einamieji pervedimai traktuojami kaip pajamų perskirstymas). Kapitalo ir finansinėje sąskaitose parodomos operacijos, susietos su finansiniais aktyvais ir įsipareigojimais. Prekes Be tradicinio prekių importo ir eksporto, šiame straipsnyje parodomi ir prekių įsigijimai užsienio uostuose bei prekių reeksportas (reimportas). Prekių eksportas ir importas fiksuojami mokėjimų balanse tuo momentu, kai rezidento nuosavybės teisė į prekes perduodama nerezidentui (arba atvirkščiai).Muitinės deklaracijose ir užsienio prekybos statistikoje importas vertinamas c.i.f. (cost, insurance and freight) kainomis, o eksportas - f.o.b. (free on board) kainomis. Prekių vertę c.i.f. kainomis sudaro faktinė prekių pardavimo kaina ir krovimo, transportavimo, draudimo bei kitos su šių prekių gabenimu iki šalies gavėjos sienos susijusios išlaidos. Prekių vertę f.o.b. kainomis sudaro faktinė prekių pardavimo kaina ir krovimo, transportavimo bei kitos su šių prekių gabenimu iki šalies siuntėjos sienos susijusios išlaidos Kadangi prekių eksporto ir importo apimtys apskaičiuojamos f.o.b. kainomis, tai įgalina palyginti skirtingų šalių duomenis. Sudarant mokėjimų balansą, iš muitinėje deklaruojamų importo prekių vertės atimamos su prekių gabenimu susijusios išlaidos (frachto mokestis), kurios pridedamos prie transporto paslaugų. Todėl skiriasi prekių importo duomenys šalies mokėjimų balanse ir duomenys, gaunami muitinių deklaracijų pagrindu (2001 m. pirmąjį pusmetį šis skirtumas sudarė 641,3 mln. Lt). Svyruojant grynųjų pinigų užsienio valiuta prekybos balansui ir kintant gyventojų indėliams užsienio valiuta šalies bankuose, Lietuvos banko vertinimu dalis šio perviršio priskiriama nedeklaruotam prekių ir paslaugų eksportui, o dalis deficito – nedeklaruotam prekių importui. Dėl skirtingos skaičiavimo metodikos ir susidaro neatitikimai tarp Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir mokėjimų balanse pateiktų užsienio prekybos duomenų. Paslaugos. Šiame straipsnyje parodomos rezidentų paslaugos, suteiktos nerezidentams, ir nerezidentų paslaugos, suteiktos rezidentams. Darbo ir investicijų pajamos. Šiame straipsnyje parodomos pajamos, gautos už nerezidentams suteiktus ir iš jų gautus gamybos veiksnius (darbo jėga, kapitalas) Darbo pajamose rodomas gautas rezidentų atlyginimas už darbą nerezidentinėje šalyje (pavyzdžiui, sezoninių darbininkų atlyginimas). Investicijų pajamose parodomos pajamos, gaunamos už disponuojamus užsienio finansinius aktyvus, ir atvirkščiai. Tai dividendai už turimus nerezidentų nuosavybės vertybinius popierius, palūkanos už skolos vertybinius popierius, palūkanos už indėlius užsienio bankuose, palūkanos už paskolas ir kitos investicijų pajamos. Transferai - ekonominė operacija, kurios metu nerezidentas perduoda rezidentui prekes, paslaugas ar finansinius aktyvus, mainais negaudamas jokio ekvivalento. MB atskiriami einamieji ir kapitalo pervedimai. Einamieji pervedimai - tai paveldėtas turtas, dovanos, humanitarinė ir techninė pagalba bei kita. Kapitalo pervedimai - tai įsiskolinimų nurašymas (abipusiu susitarimu), migrantų turtas, investicijų projektai ir kita. Finansinėje sąskaitoje parodoma užsienio aktyvų ir įsipareigojimų užsieniui kaita. Finansinės sąskaitos neigiamas balansas parodo rezidentų turimų užsienio finansinių aktyvų padidėjimą arba rezidentų įsipareigojimų užsieniui sumažėjimą. Finansinės sąskaitos teigiamas balansas reiškia, kad sumažėjo rezidentų užsienio finansiniai aktyvai arba padidėjo rezidentų įsipareigojimai užsieniui. Finansinėje sąskaitoje finansiniai aktyvai ir įsipareigojimai klasifikuojami pagal funkcinį požymį: • tiesioginės investicijos; • investicijų portfelis; • kitos investicijos; • oficialiosios tarptautinės atsargos. Tiesiogine užsienio investicija pagal TVF metodiką bei ES statistikos tarnybos metodinius nurodymus yra laikoma tokia investicija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalaikiai ekonominiai finansiniai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijose 10 procentų balsavimo teisių pripažįstama kaip žemutinė riba, nuo kurios tiesioginis užsienio investuotojas turi galimybę dalyvauti valdant tiesioginio investavimo įmonę. Užsienio investicija, mažesnė kaip 10 procentų balsavimo teisių, priskiriama ne tiesioginėms investicijoms, o investicijų portfeliui. Tiesioginėms užsienio investicijoms priskiriama ne tik pirminis kapitalo investavimas, bet ir visos vėlesnės operacijos tarp investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės. Tiesiogines užsienio investicijas sudaro: • akcinis kapitalas (akcijos įvertintos rinkos kaina), • • reinvesticijos (tiesiogiai užsienio investuotojui priklausanti pelno (nuostolio) dalis, kuri jam ataskaitiniu laikotarpiu nepaskirstyta dividendų forma, o likusi įmonėje) kitas kapitalas (tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės tarpusavio įsipareigojimai skolinantis ir skolinant aktyvus). Investicijų portfelis - nuosavybės vertybiniai popieriai, nepriskirti tiesioginėms investicijoms, vertybiniai skolos popieriai ir kitos finansų rinkos priemonės. Kitos investicijos klasifikuojamos pagal finansinių priemonių rūšis: indėliai ir grynieji pinigai, paskolos, įsiskolinimai už prekes ir paslaugas bei kiti finansiniai aktyvai ir įsipareigojimai. Oficialiosios tarptautinės atsargos - tai centrinio banko ar kitos jo funkcijas vykdančios institucijos kontroliuojami užsienio aktyvai, kurie prireikus gali būti panaudoti MB deficitui finansuoti ar kitiems panašiems tikslams. Oficialiąsias tarptautines atsargas sudaro: • valstybei priklausantis piniginis auksas, • specialiosios skolinimosi teisės (SST), • atsargų pozicija TVF, • centrinio banko aktyvai užsienio valiuta (konvertuojamąja valiuta banknotais ir monetomis, • lėšos, esančios užsienio bankų sąskaitose), • užsienio vyriausybių likvidūs vertybiniai popieriai (įskaitant atpirkimo sandorius) ir kiti likvidūs aktyvai. Duomenys apie oficialiąsias tarptautines atsargas kaupiami vadovaujantis TVF metodologija. Anksčiau buvo skelbiamos oficialiosios tarptautinės atsargos grynąja verte, t. y. atėmus atpirkimo sandorius. Dabar skelbiamos oficialiosios tarptautinės atsargos bendrąja verte. Šalies skola užsieniui apima valstybės ir ūkio subjektų skolą. Ją sudaro: • skolos vertybiniai popieriai, • gautos ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos (įskaitant paskolas, įskaitomas į tiesioginių užsienio investicijų sudėtį), • nerezidentų indėliai Lietuvos bankuose, • nerezidentų suteiktas trumpalaikis prekybos kreditas, • kiti trumpalaikiai finansiniai įsipareigojimai nerezidentams. Mokėjimų balansas sudaromas vadovaujantis principiniais TVF ir ES statistikos tarnybos metodiniais reikalavimais, pateikimo ir publikavimo standartais. Lietuvos bankas nuo 1995 m. rengia ataskaitinius šalies mokėjimų balansus, koordinuoja visus darbus, susijusius su informacijos, reikalingos mokėjimų balansui sudaryti, rinkimu, ir metodologiškai vadovauja šiems darbams. Informaciją, reikalingą MB sudaryti, Lietuvos bankui rengia ir teikia ministerijos, organizacijos ir kredito įstaigos pagal su Lietuvos banku suderintą apimtį, struktūrą ir terminus. Ūkio subjektai Statistikos departamentui teikia statistinės atskaitomybės formas, kuriose pateikiami ataskaitiniai duomenys apie ekonomines operacijas su nerezidentais. Statistikos departamentas Lietuvos bankui teikia duomenis apie: • prekių eksportą ir importą (muitinių deklaracijų pagrindu), • • duomenis apie šalies visų nuosavybės formų ekonomikos subjektų (išskyrus bankų sektorių) finansinius komercinius santykius su nerezidentais, tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvą ir ūkio subjektų tiesiogines investicijas užsienyje, • humanitarinę užsienio pagalbą. Lietuvos banko specialistų iniciatyva Statistikos departamentas parengė programą ir atliko prekių importo skaičiavimus pagal prekes gabenusių transporto priemonių priklausomybę rezidentams ar nerezidentams. Šie skaičiavimai leido patikslinti frachto mokesčio dydį, kuris mokamas nerezidentams už prekių gabenimą, bei sumažinti transporto paslaugų importo dydį. Finansų ministerija teikia duomenis: • apie gautas ir grąžintas užsienio paskolas valstybės vardu ir su valstybės garantija, • paskolų panaudojimą ir jų tvarkymo išlaidas, • apie gautas įplaukas iš nerezidentų už privatizuotus objektus Lietuvos Respublikoje, • sumokėtus tarptautinių finansų organizacijų nario mokesčius, • biudžeto konsulines pajamas. Užsienio reikalų ministerija teikia duomenis • apie Lietuvos Respublikos ambasadų ir atstovybių padarytas išlaidas, • • apie šalies dalyvavimą tarptautinėse ne finansų organizacijose (stojamieji ir nario mokesčiai),• apie užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų techninės pagalbos projektų vykdymą,duomenis apie pridėtinės vertės mokesčio grąžinimą užsienio ambasadoms ir atstovybėms, reziduojančioms Lietuvoje. Ūkio ministerija teikia duomenis apie įsteigtas bendras su užsieniu ir užsienio kapitalo įmones (įsteigtos įmonės įstatinio kapitalo dydį ir jo struktūrą). Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos teikia duomenis apie atvykusių į Lietuvą ir išvykusių iš jos asmenų skaičių pagal pilietybę ir transporto rūšis. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba teikia duomenis apie gautas iš užsienio ir pervestas į užsienį lėšas, skirtas pensijoms mokėti, bei duomenis apie Lietuvoje reziduojančių užsienio diplomatinių tarnybų sumokėtas socialinio draudimo įmokas už samdomus Lietuvos piliečius. Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas teikia duomenis apie į vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų sąskaitas įtrauktų vertybinių popierių (iš jų Vyriausybės vertybinių popierių) pasiskirstymą tarp rezidentų ir nerezidentų (iš viso, pagal šalis ir investuotojų grupes). Lietuvos bankas, sudarydamas MB, remiasi išvardytais statistiniais duomenimis, informacija, kurią surenka iš komercinių bankų ir savo struktūrinių padalinių, ekspertiniais vertinimais ir papildomais skaičiavimais 8 skyrius. Generalinė aibė, imtis Tegu turime aibę objektų, kuriuos reikia ištirti pagal tam tikrą požymį. Visą šią aibę vadiname generaline aibe. Generalinė aibė gali būti tiek baigtinė tiek begalinė. Kartais baigtinės generalinės aibės galime tirti visus elementus ir mus dominantį požymį nustatyti tiksliai. Tačiau daugelyje konkrečių situacijų visų generalinės aibės elementų ištirti neįmanoma, o tik jų dalį, ją paėmus tam tikru būdu. Generalinės aibės paimta tyrimui dalis vadinama imtimi. Imties elementų skaičių vadiname imties tūriu. Matematinės statistikos metodai ir leidžia spręsti apie tiriamojo požymio reikšmių pasiskirstymą generalinėje aibėje (visumoje) pagal šio požymio reikšmes imtyje. Ne bet kokios imties tyrimas duos teisingus rezultatus. Imtis turi būti reprezentatyvi, t.y. teisingai atspindėti tiriamojo požymio savybes generalinėje aibėje. Imtis yra reprezentatyvi tuomet, kai imties ėmimo metu kiekvienas generalinės aibės elementas turi vienodą tikimybę būti paimtas. Taip parinkus imtį, didėjant jos tūriui, imties charakteristikos artėja prie generalinės aibės charakteristikų. Egzistuoja įvairūs imties paėmimo būdai: Paprastas atsitiktinis, sluoksniuotas (rajoninis), mechaninis, serijinis, kombinuotas. Trumpai aptarsime kiekvieną iš jų. Paprastas atsitiktinis. Tegu visos populiacijos elementų skaičius yra N. Tyrimui pasirenkamą dalį žymėsime n. Paprastos atsitiktinės imties atveju kiekvienas generalinės aibės elementas turi vienodą tikimybę būti paimtas. Privalumai: paprastesnis imties sudarymo planas, paprastesnės įverčių skaičiavimo formulės, nesunkiai skaičiuojamos paklaidos. Trūkumai: pagal paprastosios atsitiktinės imties paėmimas paprastai brangesnis, nevienalytei visumai (generalinei aibei) gaunama didelė įverčių paklaida. Techniškai sudaryti paprastąją atsitiktinę imtį yra nesudėtinga, reikia turėti visų generalinės aibės elementų sąrašą ir pagal atsitiktinių skaičių lentelę, arba kompiuteriu naudojantis atsitiktinių skaičių generatoriumi. Paprastas atsitiktinis išrinkimas gali būti su grąžinimu į generalinę aibę arba be grąžinimo. Išrenkant su grąžinimu į imtį elementas gali būti paimtas keletą kartų. Šis paėmimo būdas kartais taikomas mažose generalinėse aibėse. Tikslesnis ir efektyvesnis yra išrinkimas be grąžinimo. Atsitiktinai paimame imtį, kyla klausimas, koks turi būti minimalus imties tūris n, kad su pasirinkta tikimybe p, gautume norimą tikslumą . Atsakymas į šį klausimą priklauso nuo imties paėmimo būdo ir nuo sprendžiamo uždavinio. Tegu tikslumu  reikia įvertinti nagrinėjamo požymio X vidutinę reikšmę. Jeigu imtį paimame iš generalinės aibės tūrio N paprastu atsitiktiniu būdu su grąžinimu, tai minimalus imties tūris turi būti n =x2 2 / 2 ir jei elementus išrenkame be grąžinimo n =x2 2 N / (N2 + x2 2), 2 yra tiriamojo požymio dispersija, o x yra standartinio normaliojo pasiskirstymo (p+1)/2 eilės kvantilis. Tuo atveju, kai norime įvertinti tam tikro įvykio A tikimybæ p1 tikslumu , minimalus imties tūris randamas iš aukščiau pateiktų formulių, paėmus 2= p1(1-p1) Vertindami minimalų imties tūrį, paprastai nežinome nei 2 nei p1, todël šiuos dydžius pakeičiame jų įverčiais, gautais iš ankstesnių tyrimų. Sisteminė imtis naudojama sudarant imtis iš populiacijos sąrašų, registrų. Sakykime, kad reikia sudaryti n elementų sisteminę imtį iš N elementų populiacijos. Tam reikia turėti populiacijos elementų sąrašą, kuriame kiekvienas iš elementų turëtų savo eilës numerį (nuo 1 iki N). Tegu q = N/n yra sveikas skaičius. Iš atsitiktinių skaičių lentelës pasirenkamas skaičius r (1

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!