Nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos magistrinis darbas

ĮVADAS Pastarųjų metų statistiniai duomenys rodo nepilnamečių nusikalstamumo didėjimo tendencijas. Ypatingai nerimą kelia tai, kad nepilnamečiai teisės pažeidėjai vis labiau “specializuojasi” sunkesniuose nusikaltimuose, tokiuose kaip vagystės iš butų, plėšimai, smurtiniai nusikaltimai, kurių šioje teisės pažeidėjų grupėje per pastaruosius porą metų ypač padaugėjo. Jeigu prisiminsime tai, jog daugelio tyrimų, nagrinėjančių asocialaus elgesio problematiką, duomenys rodo, kad vaikų ir paauglių agresyvus, delinkventinis elgesys sudaro prielaidas asocialaus elgesio pasireiškimui suaugusiojo amžiuje, galima laukti ir atitinkamo bendro nusikalstamumo rodiklių padidėjimo ateityje. Todėl prevencinis ir intervencinis darbas, susijęs su nepilnamečių nusikalstamumu, ir ypatingai efektyvaus jo kryptingumo nustatymas tampa vis aktualesnis. Autoriai, nagrinėjantys prevencinių programų efektyvumą, (C. Hollin, D. Andrews, G. Patterson, A. Kazdin, T. Dishion ir kt.), teigia, kad prevencijos, arba nusikaltėlių reabilitacijos koncepcijoje svarbus vaidmuo tenka įvairiems darbo su nusikaltusiu asmeniu psichologiniams aspektams. Be abejo, negalima ignoruoti, nepaisyti bendrasocialinės nusikalstamumo prevencijos reikšmės, t.y. vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų, jaunimo užimtumo centrų veiklos jų tinklo plėtros, įstatyminės bazės tobulinimo, švietimo, išorinės nusikalstamumo kontrolės (stebėjimo kamerų, signalizacijų įrengimas, galimybių nusikalsti apribojimas ir kt.) ir pan.. Tačiau, kaip rodo, tyrimai bei prevencinio darbo su teisės pažeidėjais patirtis įvairiose šalyse, vien aplinkos sąlygų keitimas, jų kontroliavimas, bausmių griežtinimas nėra pakankamos poveikio priemonės nusikalstamumo mažinimui. Individualaus darbo su teisės pažeidėju akcentavimas prevenciniame darbe remiasi prielaida, kad šie asmenys pasižymi tam tikrais socialinio pažinimo ypatumais. K. Dodge, L. Berkowitz ir kitų autorių agresyvių vaikų ir paauglių socialinio pažinimo ir funkcionavimo tyrimai jau įrodė, kad agresyvūs vaikai netinkamai apdoroja gaunamą socialinę informaciją, kad jiems trūksta socialinių problemų bei konfliktų sprendimo įgūdžių. Būtent pastarųjų sugebėjimų rėmuose, pasak tyrinėtojų (K. Rubin, L. Bream, L. Rose-Krasnor), galima apibrėžti socialinę kompetenciją, t.y. sugebėjimą sąveikauti su kitais socialiai priimtinais būdais. Tai, kaip asmuo reaguos konkrečioje situacijoje, priklauso nuo to, kaip jis interpretuos aplinkos stimulus, bei kaip vertins savo paties elgesį. Informacijos apdorojimo tendencijos, kaip rodo tiek Dodge, tiek kitų autorių, nagrinėjančių asmens kognityvinio funkcionavimo ypatumus, tyrimų duomenys, labai priklauso nuo ankstesnio patyrimo, kurio pagrindu formuojasi tokie asmenybiniai kintamieji kaip įsitikinimai, nuostatos, vertybinė sistema ir pan. Tokiu atveju, svarbiu prevencinio darbo su teisės pažeidėjais aspektu tampa būtent darbas su šiais informacijos apdorojimo procesą veikiančiais veiksniais; juos veikiant įvairiose stadijose būtų galima tikėtis pokyčių probleminiame elgesyje. Bet kokio prevencinio darbo tikslų, darbo metodų pasirinkimas turi būti paremtas empiriniais tyrimais. Tuo tarpu asocialių asmenų socialinio informacijos apdorojimo tyrimuose vis dar yra nemažai neaiškumų. Nors jau yra įrodyta, jog agresyvūs vaikai linkę aplinkiniams priskirti priešiškus ketinimus jų atžvilgiu dėl netinkamo informacijos apdorojimo, nėra pakankamai duomenų apie tai, kokie kognityviniai modeliai ir kaip prisideda prie asocialaus elgesio pasireiškimo, koks šių kognityvinių modelių turinys, t.y. kas per juos yra projektuojama į aplinką, kokie socializacijos patyrimai galėjo turėti įtakos vienokių ar kitokių kognityvinių modelių susiformavimui. Nemažai šiais klausimais yra nuveikta tiriant ir dirbant su depresyviais ir į depresiją linkusiais asmenimis (A. Ellis, A. Beck, J. Young), tačiau yra palyginus mažai tyrimų, nagrinėjančių asocialių, teisę pažeidžiančių asmenų kognityvinius modelius, jų veikimo ypatumus. Tokie tyrimai galėtų išryškinti problemines nepilnamečių teisės pažeidėjų socialinio bei kognityvinio funkcionavimo sritis, kurių pagrindu būtų galima formuoti aiškesnes individualaus darbo su šiais asmenimis gaires. Šio darbo tikslas būtent ir yra patyrinėti nepilnamečių teisės pažeidėjų kognityvinius modelius, t.y. pagrindinius jų įsitikinimus, kurie atspindi bazines kognityvines schemas, disfunkcines kognityvines schemas, kuriomis jie vadovaujasi, taip pat bus bandoma ieškoti šių kognityvinių konstruktų sąryšio su socialinės aplinkos, kurioje individas augo, ypatumais. 1. LITERATŪROS ANALIZĖ 1.1. ĮSITIKINIMŲ IR KOGNITYVINIŲ SCHEMŲ SAMPRATA Įsitikinimų samprata yra gana plati ir naudojama paaiškinti individo motyvaciją, elgesį bei emocinių, adaptacijos ir kitų psichikos sutrikimų etiologiją (pvz., Crick & Dodge, 1994). Daugelyje psichologijos žodynų sąvoka “įsitikinimai” apibrėžia subjektyvų kurio nors teiginio laikymą teisingu (Psichologijos žodynas, 1993), nulemiantį bendrą asmenybės kryptingumą, vertybinę orientaciją bei įtakojantį jos suvokimą ir elgesį (Психология, 1990). Kai kurių autorių darbuose (I. Ajzen, M. Fishbein; A Adler) įsitikinimai traktuojami ir kaip tam tikros subjektyvios normos arba socialiniai reikalavimai, kuriuos asmuo išsikelia sau pats (Dreikurs, 2000), arba galvoja, kad juos jam kelia kiti asmenys, kurie yra reikšmingi subjektui (International encyclopedia of Psychology, 1996). Bandura terminu “įsitikinimai” apibrėžia subjektyvų asmens įvertinimą, kiek jis ar ji sugeba efektyviai susidoroti su nerimą keliančiomis situacijomis (cit. pgl. Mineka & Thomas, 1999). Tuo tarpu Epsteinas įsitikinimus laiko baziniais asmenybės konstruktais (cit. pgl. Diržytė, 2001) ir jais grindžia kognityvinės patyriminės savasties teoriją, kurioje pagrindiniai įsitikinimai atskleidžia prielaidas apie save, pasaulį ir santykį su pasauliu, kuriomis remdamasis individas veikia. Šie įsitikinimai skirstomi į aprašomąsias ir motyvacines schemas, kurių pirmosios atspindi individo požiūrį į save ir pasaulį, o motyvacinės schemos atskleidžia individo įsitikinimus apie savo tikslų įgyvendinimo būdus bei kaip išvengti neigiamo patyrimo (Epstein, 1990). Šios schemos, veikiamos emocijų, sąlygoja mąstymo ir elgesio tendencijas. Būtent emociniam komponentui yra skiriama gana daug dėmesio įsitikinimų sampratoje, nes, kaip jau teigė ir senovės Graikijos filosofai, emocijų pagrindas yra įsitikinimai ir troškimai (Lyons, 1999). Emocinis komponentas padeda atpažinti vyraujančias individo kognicijas. Be to, per emocijas galima pažinti ir neįsisąmonintas individo įsitikinimų schemas (Epstein, 1990). Pasak Becko nuo šių konstruktų, t.y. įsitikinimų schemų, priklauso kognityviniai, emociniai bei motyvaciniai procesai, į kuriuos remiasi visa asmenybės struktūra (Beck & Freeman, 1990). Įvairūs emociniai ir adaptacijos sutrikimai daugelio šiuolaikinių psichologų yra aiškinami būtent šių kognityvinių schemų disfunkcija, kadangi jų pagalba individas interpretuoja įvykius ir priima sprendimus. Neadaptyvių ir neracionalių įsitikinimų sistemos daro individus jautrius tiems gyvenimo patyrimams, kurie neigiamai veikia silpnas jų kognityvinio funkcionavimo vietas (Beck & Freedman, 1990), ir taip sutrikdo individų prisitaikymą socialinėje aplinkoje (Pervin, 1996). Taip yra todėl, kad šios schemos laikomos baziniais pažintinės veiklos elementais (cit. pgl. Diržytė, 2001), kurie formuojasi ankstyvojo patyrimo metu, ir daugelis šių schemų, ypač disfunkcinės, veikia kaip psichiniai rėmai apdorojant vėlesnį patyrimą (Young, 1999). Epsteinas dar papildo, kad pagrindiniams įsitikinimams poveikį daro ne tik ankstyvojo patyrimo kasdienių patirčių visuma, bet ir pavieniai ypatingai reikšmingi individui gyvenimo įvykiai (Catlin and Epstein, 1992). Taigi, įsitikinimai veikia kaip baziniai pažinimo konstruktai ir atspindi individo įsivaizdavimus apie save, pasaulį ir savo santykį su pasauliu, kuriuos individas laiko teisingais. Šių įsivaizdavimų sistemos, anot Becko, suformuoja stabilesnes struktūras – schemas, kurios stipriai veikia individo kognityvinį, emocinį ir socialinį funkcionavimą; susiformavusios ankstyvojo patyrimo ir emociškai reikšmingų įvykių pagrindu jos veikia kaip modelis vėlesnio patyrimo interpretacijai. Toliau ir pabandysime aptarti įsitikinimų formavimosi ypatumus, o būtent – kokie patyrimo veiksniai įtakoja vienokių ar kitokių įsitikinimų atsiradimą. 1.2. ĮSITIKINIMŲ FORMAVIMASIS 1.2.1. Įsitikinimų formavimosi aspektai ontogenezėje Kaip jau buvo minėta, kalbant apie įsitikinimų sampratą, daugelis tyrinėtojų sutinka, kad įsitikinimai formuojasi ankstyvojo patyrimo pagrindu. Vienas svarbiausių tokio patyrimo rezultatų – individo tapatumo (angl. identity) susiformavimas, kurį M. Lewis laiko vienu iš socialinių uždavinių, ir, be to, pirmuoju, kurį individas turi įvykdyti vystymosi metu (Lewis, 1990). Tapatumo formavimasis glaudžiai siejasi su savasties (angl. self) vystymusi ir laikomas esminiu suprantant ir aiškinant socialinius tarpusavio santykius, kadangi, anot Lewis, “santykiai patys savaime yra vystymosi produktas, ir brandūs santykiai įmanomi tik susiformavus brandaus tapatumo lygiui” (Lewis, 1990). Tapatumo formavimasis siejamas su žinių apie save vystymusi (Guidano & Liotti, 1983). Šio proceso metu susiformuoja įsitikinimai apie save, kurių pagalba individas suvokia save, savo panašumą ir skirtingumą nuo kitų, t.y. individas suvokia “kas jis yra ir kur priklauso” (Lewis, 1990). Tapatumas formuojasi jau turimų žinių apie save (angl. self-knowledge) pagrindu, kurios paauglystėje, susiformavus individo savianalizės įgūdžiams, yra perstruktūruojamos į įsitikinimus ir teorijas, kuriomis individas vadovausis ateityje galvodamas apie save (Guidano & Liotti, 1983). Toks žinių transformavimas formuoja individo požiūrį į save ir kartu požiūrį į tikrovę, apimantį individo įsitikinimus apie savo vietą kitų gyvenime bei kitų vietą jo/jos gyvenime (Guidano & Liotti, 1983). Tapatumas pasiekiamas palaipsniui pereinant nuo biologinės asmenybės individualizacijos kūdikystėje prie psichologinės individualizacijos vaikystėje, formalizuojant turimas žinias apie save paauglystėje (Guidano & Liotti, 1983). Pradžioje vystosi kūdikio sugebėjimas atskirti save nuo kitų, suvokti savo pastovumą ir įsitraukti į sąveiką su kitais, ko pasekoje formuojasi savivoka. Lewis (1990) šį procesą vadina egzistenciniu tapatumu. Vėliau vaikas įgyja “kategorinį tapatumą”, kuris atspindi vaiko sugebėjimą apibūdinti save tam tikromis kategorijomis, tokiomis kaip amžius, lytis, vaidmuo ir pan., bei priskirti sau tam tikras savybes (Lewis, 1990). Toks savęs diferenciavimas prasideda su paprasčiausiomis kalbos formomis (Lewis, 1990). Tokiu būdu įvairūs asmeninio patyrimo aspektai yra objektyvizuojami, t.y. yra pavadinami, nors nemažai jų lieka taip vadinamo subjektyvaus “aš” dalis, kuri nėra prieinama kitiems ir yra atskirta nuo objektyvaus “aš”, kadangi savybių įvardijimas (“geras”, “protingas”, “ juokingas” ir t.t.) neapima visų patyriminių elementų, kurie yra susisteminti vaiko patyrime (Markus & Cross, 1990). Tai greičiausiai atsitinka dėl ribotų žmogaus galimybių suvokti stimulinę medžiagą, t.y. individo gebėjimo reaguoti tik į ribotą stimulų kiekį vienu momentu (Blackwell, 1999). Jeigu remsimės Lewiso pateiktomis savęs suvokimo schemos vystymosi stadijomis, 8-9 mėn. vaikas jau sugeba diferencijuoti pažįstamus stimulus nuo nepažįstamų, ir atitinkamai į juos reaguoti (Lewis, 1990). Reagavimo būdas bus greičiausiai pasirinktas vadovaujantis instinktyviais jausmais, kadangi šiame amžiaus tarpsnyje emocijos dar nėra diferencijuojamos. Kylantys jausmai, galima sakyti, remiasi “elementariu supratimu” (Изард, 2000), grubiai tariant, “pažįstamas-nepažįstamas”. Nepažįstamų stimulų atsiradimas aplinkoje sutrikdo kūdikio turimą malonumo-nemalonumo (malonumo-skausmo) pusiausvyrą. Kadangi nemalonių pojūčių norima išvengti, siekiant atstatyti pusiausvyrą, didesnis dėmesys skiriamas maloniems stimulams, taip atrenkant stimulinę medžiagą ir sudarant prielaidas atitinkamiems savęs suvokimo schemos aspektams1. Vaikas toliau plėtoja savęs suvokimo schemas, kurios papildo ankstesnius sensomotorinius pojūčius apie save bei sujungia kitų požiūrius su savo požiūriu į save, tokiu būdu apie 7 ar 8 metus jau turėdamas suformavęs gana aiškias ir stabilias savęs schemas. Kai kurių autorių, pavyzdžiui Eder, teigimu, netgi 3,5 metų vaikas turi nuoseklų požiūrį į save (Markus & Cross, 1990). Tai patvirtina Guidano ir Liotti, teigiantys, kad kūdikystėje susiformuoja gana stabilus žinių branduolys, kuris nors ir nėra aiškiai apibrėžtas, visgi “atlieka reguliacinę funkciją detalizuojant ir interpretuojant vėlesnį patyrimą gerokai prieš vaiko sugebėjimą įsiminti ir apmąstyti tas žinias” (Guidano & Liotti, 1983). Pereinamuoju laikotarpiu šios ankstyvosios savęs schemos yra toliau vystomos seksualinės brandos, kognityvinių bei aplinkos pokyčių kontekste ir tampa stabiliomis emocinėmis-kognityvinėmis struktūromis, kurios, skirtingai nei ankstesniais vystymosi etapais, pereinamojo laikotarpio pabaigoje nebepriklauso nuo santykių konteksto, iš kurio kilo, ir tokiu būdu yra atsparesnės pokyčiams. (Guidano & Liotti, 1983) Jei kalbėsim apie vystymosi skirtumus tarp lyčių, tai šie skirtumai elgesio ir kognityvinių modelių atžvilgiu išryškėja būtent paauglystės laikotarpiu. Mergaitės žymiai anksčiau identifikuojasi su moteriškai lyčiai būdingais vaidmenimis, perima savo lyčiai būdingus elgesio modelius, nuostatas ir pan., kadangi berniukai ir mergaitės lytiškai bręsta ne tuo pačiu metu (Cairns & Cairns, 1986). Kartu su savęs schemomis vystosi ir du jų komponentai – individualumas (angl. self-identity) ir savigarba (angl. self-esteem), kurių pirmasis apima bendras savybes ir požiūrius, kuriuos individas laiko “savais” – tai įsisąmoninti savęs vaizdiniai, kuriuos individas turi susiformavęs; kitas komponentas – savigarba – yra glaudžiai susijęs su tuo, kaip individas save vertina. Kartu su savęs priimtinumu, savigarba atspindi santykį tarp individo įsitikinimų savo “vertės” atžvilgiu ir nuolatinio savo elgesio ir emocijų įvertinimo (Guidano & Liotti, 1983). Visiems šiems vertinimams ir įsivaizdavimams savęs atžvilgiu įtakos turi informacija, gaunama iš kitų ir apie kitus, nepaisant to, kad ankstyvaisiais periodais vaikas dar neturi išvystęs pakankamų sugebėjimų palyginti savęs su reikšmingais kitais ir pastarųjų palyginti tarpusavyje. (Markus & Cross, 1990) Ta informacija, kaip jau buvo minėta, formuoja tam tikrą bazinį žinių apie save konstruktą, įtakojantį vėliau gaunamos infromacijos įsisavinimą ir apdorojimą. Taigi apžvelgiant įsitikinimų formavimosi aspektus būtina aptarti ir aplinkos, kurioje individas veikia, poveikį šiam procesui. 1.2.2. Socialinis kontekstas ir socialinė aplinka kaip įsitikinimų schemų determinantės Asmens tapatumas arba savęs suvokimo schemos, kaip jau buvo minėta, neišvengiamai formuojasi sąveikaujant su aplinkiniais. Baldwino teigimu, asmens savęs supratimas formuojasi imituojant kitus, o kitų suvokimas įtakojamas žinių apie save didėjimu. (cit. pgl. Lewis, 1990) Tie “kiti” gali būti suskirstyti į dvi stambias grupes, kurios šiame darbe apibrėžiamos kaip socialinis kontekstas ir socialinė aplinka. Socialinis kontekstas yra apibrėžiamas kaip kultūrinis ir visuomeninis fonas, kuriame gyvena ir veikia individas (ekonominė-politinė sistema, kultūra, klasinė struktūra ir pan.), o socialinė aplinka apima artimąją individo aplinką, t.y. asmenis, su kuriais individas artimai bendrauja (tėvai, broliai/sesrys), bei bendraamžius ir mokyklos kontekstą. 1.2.2.1 Socialinis konteksto vaidmuo įsitikinimų schemų formavimesi Socioekonominių veiksnių (politinių jėgų, klasinės struktūros, ekonominių procesų ir kt.) įtaka savęs suvokimo schemų formavimuisi tyrinėta labai mažai. Visgi šie veiksniai, sociologų teigimu, nustato individo vietą visuomenėje, o savęs konstruktams yra svarbūs tuo, kad nustato vaidmenų buvimą. Būtent vaidmens suvokimas (angl. role identities), jų manymu, geriausiai apibūdina savęs konstruktus, kadangi jis apibrėžiamas kaip savęs matymas tam tikrame vaidmenyje (Markus & Cross, 1990) Panašiai manė ir A. Adleris: žmogaus veiksmai gali būti galutinai suprasti tik tuo atveju, jei jie bus nagrinėjami socialiniame kontekste. (Dreikurs, 2000) Būtent visuomenė teikia priimtino socialinio elgesio standartus, vertybes, tradicinius konfliktų sprendimo būdus bei modelius (Патаки, 1987; Cairns & Cairns, 1986; Gečėnienė, 2002), sudaro prielaidas formuotis adaptyviam arba neadaptyviam individo elgesiui (Millon, 1990). Ir visgi visuomeninių, kultūrinių ir ekonominių santykių sistema individo įsitikinimų schemų formavimuisi turi greičiau netiesioginį poveikį, ypatingai ankstyvaisiais gyvenimo metais. Procesų, vykstančių toje sistemoje, poveikis vaiką dažniausiai pasiekia perėjęs artimosios socialinės aplinkos “filtrą”. Be abejo, paauglystės laikotarpiu, kuomet vienas svarbiausių uždavinių individui yra psichosocialinė identifikacija, t.y. savo vaidmens visuomenėje suvokimas (Эриксон, 1996), individas jau turi pakankamai išvystytus įgūdžius analizuoti gaunamą informaciją nepriklausomai nuo to socialinio fono, kuriame užaugo (Guidano & Liotti, 1983). Taigi jis gali pats nuspręsti kokius vaidmenis jis atlieka ar gali atlikti visuomenėje. Šiuo amžiaus tarpsniu tiesioginis “plačiosios” visuomenės poveikis individui savęs ir kitų suvokimui yra kur kas didesnis ir dėl to, kad paauglio socialinių sąveikų skaičius yra kur kas didesnis, nei, sakykim, 5-6 metų vaikui, kurio socialiniai santykiai daugiau ar mažiau ribojasi šeima ir kiemo draugais. Iki paauglystės socialinio konteksto poveikyje gana didelis vaidmuo tenka tėvų elgesiui, reakcijoms į įvairius socialinius reiškinius. Kaip pavyzdį galima imti masinės informacijos priemonių poveikį, kadangi jos daugiau ar mažiau atspindi socialinius, ekonominius ir kitus visuomenės procesus (tiesa, tai būtų galima traktuoti ir kaip papildomą “filtrą”). Yra eilė tyrimų, rodančių, kad televizijoje demonstruojamas smurtas ir agresija, padidina agresijos pasireiškimą vaikų elgesyje (Rutter, 1998) ir toks poveikis išlieka daug ilgiau, jei demonstruojamas smurtinis elgesys sulaukia pritarimo iš artimiausios aplinkos žmonių (Valickas, 1997): pavyzdžiui, demonstruojant muštynes tėvas pritaria sakydamas “taip, duok tam asilui į galvą” ir pan., arba ką nors sumušus pasigirsta pagiriamieji žodžiai. Be to, mažamečio analitiniai sugebėjimai dar nėra pakankamai išvystyti: stebėdamas agresiją televizijos ekrane jis tai priima kaip tikrovę, kadangi iki stabilios vertinimo sistemos išsivystymo (vėlyvoji paauglystė), individas ankstyvosiose vystymosis stadijose linkęs įvairius reiškinius priimti kaip neginčijamą realybę ir gaunamą informaciją interpretuoja priklausomai nuo konteksto (Guidano & Liotti, 1983). Įsitikinimų formavimuisi įtakos gali turėti ir kultūriniai socialinio konteksto aspektai. Šiuo pagrindu susiformavę įsitikinimai dažniausiai reiškiasi per nuostatas vienos ar kitos rasinės ar etninės grupės atžvilgiu, ir kartu per individo požiūrį į save kaip tos grupės atstovą, tuo pačiu įtakojant ir požiūrį į kitus bei pasaulį apskritai. Tokiu principu pagrįstas stigmatizacijos mechanizmas (Valickas, 1997). Apskritai, asmenų, reiškinių priskirimas tam tikrai kategorijai yra naudingas žmogui, nes padeda žmonėms greičiau apdoroti gaunamą informaciją. Be to, šis mąstymo ir suvokimo dėsningumas yra neišvengiamas (Macrae & Bodenhausen, 2001; Crick & Dodge, 1994). Tačiau būtent jo pagrindu formuojasi stereotipai bei veikia stigmatizacijos mechanizmas. Pernelyg didelis ir rigidiškas kategoriškumas tiek minėtų rasinių bei etninių grupių, tiek įvairių socialinių grupių, kaip pavyzdžiui, homoseksualių asmenų, sergančių lytiškai plintančiomis ligomis, teisės pažeidėjų, ar turinčių elgesio sutrikimų vaikų, atžvilgiu gali sutrikdyti šioms grupėms priklausančių asmenų savęs suvokimą. Čia vėlgi veikia identifikacijos kitų asmenų reakcijų pagrindu mechanizmą, kurį Cooley (1902) vadina “veidrodžio efektu”: jis remiasi principu, kad nekintantys, pastovūs socialinės sąveikos modeliai daro poveikį savęs suvokimo schemoms (cit. pgl. Lewis, 1990). Viena vertus, tai vyksta prisitaikant prie kitų asmenų lūkesčių individo, kaip tam tikros rasinės ar etninės grupės atstovo, atžvilgiu; iš kitos pusės atitinkamai grupei priskiriamos savybės, lūkesčiai jos atžvilgiu gali būti interiorizuoti ir tapti individui “savu” bruožu, atitinkamai sudarant prielaidas vienokiam ar kitokiam elgesiui (Markus & Cross, 1990) . Bendrai imant, socialinio konteksto poveikis įsitikinimų apie save, kitus ir savo santykį su kitais gali pasireikšti dvejopai: tiesiogiai ir netiesiogiai. Tiesioginiu poveikiu galima laikyti visuotinai reiškiamas pažiūras tam tikrų vertybių ar socialinių grupių, kurias pats individas gali suvokti ir analizuoti, kartu formuodamas savo vertybinę sistemą, požiūrį tiek į save, tiek į kitus bei savo vietą visuomenėje. Netiesioginio poveikio atveju, socialinė informacija tarsi “perfiltruojama” ir priimama jau kaip antrinis – artimiausios individo aplinkos asmenų interpretacijos – produktas. Tokia “filtruota” informacija apie tikrovę bei pačių “filtruotojų” reakcijos į “pirminę” socialinę informaciją didžiausią poveikį daro kūdikystėje ir vaikystėje, kuomet per sąveiką su artimiausia socialine aplinka formuojasi bazinės pažinimo schemos. 1.2.2.2. Socialinės aplinkos poveikis Didžioji dalis tyrinėtojų, nagrinėjančių asmens elgesio, psichinių sutrikimų priežastis, socialinių kognicijų formavimosi, adaptacijos, socializacijos ypatumus, pabrėžia artimiausios socialinės aplinkos reikšmę ankstyvaisiais vystymosi etapais (Guidano & Liotti, 1983; Patterson ir kt., 1984; Epstein, 1990; Catlin & Epstein, 1992; Young, 1999; Beck, 1990, 1999; Matulonis, 2002, ir kt.). Youngas (1999) teigia, kad tėvai ir socialinė aplinka įtakoja individo vystymąsi penkiose patyrimo srityse, t.y. vystant tarpasmeninį ryšį ir pripažinimą santykyje su kitais, įgyjant autonomiją ir jaučiant pasitenkinimą savo poelgiais, apibrėžiant vidines elgesio ribas, formuojant vidinį kryptingumą ir išreiškiant save, bei pasireiškiant spontaniškumui, kuris sukelia teigiamas emocijas (Young, 1999). Šių pirminių uždavinių įgyvendinimas glaudžiai siejasi su Eriksono krizinių situacijų įveikimu, kai priklausomai nuo jų išsprendimo formuojasi teigiami arba neigiami individo psichosocialinio funkcionavimo parametrai (Эриксон, 1996). Šiuos parametrus Youngas laiko kognityvinėmis schemomis, kurios, vystymosi eigoje įgijusios vienokį ar kitokį pobūdį, išlieka pastovios visą gyvenimą ir veikia kaip individo kognityvinį, emocinį funkcionavimą bei tarpusavio santykius ir elgesį organizuojantys principai2 (Young, 1999). Šiuolaikinėje psichologijoje ir psichoterapijoje retai besilaikoma nuostatos, kad kartą susiformavę asmenybiniai parametrai išlieka nepakitę visą likusį gyvenimą, kaip kad buvo manoma psichoanalizės šalininkų. Pirminis žinių apie save branduolys (Guidano, 1983) vystymosi eigoje yra papildomas nauja informacija. Tokiu būdu, kalbant Eriksono terminais, ankstesnės vystymosi stadijos krizė gali būti išspręsta vėlesnėse stadijose per sąveiką su kitais asmenimis arba kartu su kito psichosocialinio parametro vystymusi teigiama linkme (Эриксон, 1996) Santykiuose su artimąja socialine aplinka, ypač ankstyvosiose vystymosi stadijose, daugelio autorių yra pabrėžiamas emocinis jų aspektas. Būtent tarpasmeninių santykių kokybės pagrindu formuojasi bazinis “jausminis tonas” (Guidano, 1983), atitinkantis Eriksono “bazinio pasitikėjimo ar nepasitikėjimo” vystymąsi (Психология личности, 1999). Šio “jausminio tono”, dėka individas formuoja pasaulio suvokimą, kaip saugios ir palankios arba grėsmingos ir nepalankios individo atžvilgiu vietos (Epstein, 1990; Эриксон, 1996). Vėlesnėse vystymosi stadijose šis pasitikėjimo ar nepasitikėjimo pasauliu parametras daro įtaką kitų parametrų, tokių kaip autonomija, iniciatyvumas, įgūdžiai (meistriškumas) (Эриксон, 1996), vystymąsi: pavyzdžiui, “jausminui tonui” įgavus nepasitikėjimo kitais pobūdį, sustiprėja saugios aplinkos poreikis, nes vaikas turi polinkį pervertinti potencialų pavojų iš išorės. Tokiu būdu yra apsunkinamas savarankiškumo vystymasis, sutrinka atsiskyrimo nuo tėvų procesas (Guidano & Liotti, 1983), gali sustiprėti vaiko nerimastingumo tendencijos, susidaro prielaidos atsirasti socializacijos, adaptacijos proceso sutrikimams. Kita vertus, vyraujančios emocinio vaiko priėmimo tendencijos šeimoje, kurios yra teigiamo “jausminio tono” vystymosi pagrindas neužtikrina efektyvaus individo funkcionavimo visose gyvenimo situacijose. Epsteino ir Catlino (1990) tyrimai parodė, kad individai, kurie kurių tėvų priėmimas buvo aukštas, yra jautrūs aplinkos pokyčiams. Tarpu, esant žemam priėmimo iš tėvų pusės lygiui, individai nėra tokie jautrūs specifiniams įvykiams, kadangi tėvų priėmimas remiasi dominuojančia individo tendencija priimti būtent jų požiūrį į pasaulio palankumą, kontroliuojamumą ir pan. (Epstein, 1990). Pirmosios individų grupė jautrumas aplinkos poveikiams išryškėja tose situacijose, kur patiriamas poveikis skiriasi nuo patyrimo šeimos aplinkoje, kadangi pastarieji formuoja tam tikrus lūkesčius aplinkos atžvilgiu, kuriems nepasiteisinus, padaromas daug stipresnis poveikis kognityvinei asmenybės struktūrai. (Epstein, 1990) Taigi, įsitikinimų savęs ir pasaulio atžvilgiu pobūdį lemia ne tik kasdienis patyrimas santykiuose su tėvais, bendraamžiais, bet ir reikšmingi gyvenimo įvykiai, kurie dažniausiai individui yra reikšmingi emocine prasme (Catlin & Epstein, 1992). Kasdienis bendravimas su tėvais ar bendraamžiais gali nepadaryti tokio poveikio, kaip, pavyzdžiui, pirmasis vaiko susitikimas su klasės auklėtoja, pirmoji diena mokykloje ar darželyje ar pirmasis įsimylėjimas bei pirmas pasimatymas. Bet kokio naujo patyrimo metu, ypač jei jis yra emociškai reikšmingas, nauja informacija veikia turimas kognityvines schemas, priderinant ją prie jau esančių įsitikinimų schemų, senąsias schemas susiejant naujais ryšiais, arba naujos informacijos pagrindu formuojant naujas schemas (cit. pgl. Diržytė, 2001). Tokiu būdu įsitikinimų schemos gali įgauti labiau teigiamą arba labiau neigiamą pobūdį, atitinkamai veikdamos individo socialinį elgesį adaptyvaus ar neadaptyvaus prisitaikymo linkme. 1.3. ĮSITIKINIMŲ SCHEMOS IR NEADAPTYVUS ELGESYS 1.3.1. Įsitikinimų schemų ryšys su neadaptyviu elgesiu: trumpa tyrimų apžvalga Becko, Youngo, ir kognityvinės krypties psichoterapeutų klinikinis individų, turinčių emocinių ir kitų psichinių sutrikimų (valgymo sutrikimų, obsesinio-kompulsinio sutrikimo), stebėjimas ir tyrimai rodo, kad jų elgesinės reakcijos labai dažnai yra aktyvuojamos disfunkcinių įsitikinimų schemų, kurios yra susijusios su sunkiu traumuojančiu patyrimu (cit. pgl. Diržytė, 2001) ir kurios stiprėja pasikartojant panašaus pobūdžio patyrimams (Beck, Freeman & associates, 1990). Youngas yra išskyręs 18 ankstyvųjų schemų, kurios sutrikdo adaptyvią individo sąveiką su kitais. Jos formuojasi veikiant nepalankiems socializacijos aspektams, kuriuos Youngas suskirstė į penkias sritis: (1) atskyrimas ir atstūmimas, (2) sutrikęs autonomiškumas ir pasiekimai, (3) ribų sutrikimas, (4) nukreiptumas į kitus, (5) perdėtas sujaudinimas ir slopinimas. Youngas individo vystymąsi vienoje ar keliose šių sričių labiausiai sieja su vaiko ir tėvų tarpusavio santykiais ankstyvaisiais gyvenimo periodais (Young, 1999), kai tuo tarpu Epsteinas pabrėžė ir vėlesnių įvykių svarbą. Priklausomai nuo jų reikšmingumo individui, tie įvykiai veikia jo pagrindinius įsitikinimus, kuriais vadovaudamasis individas veikia ir kuriems susilpnėjus ar nepakankamai išsivysčius sutrinka ir individo santykiai tiek su pačiu savimi, tiek ir su kitais (Epstein, 1990; Epstein, 1992). Turinčių polinkį nusikalsti agresyvių asmenų kognityvinės schemos ir jų ryšys su pasireiškiančiu asocialiu elgesiu pradėtos nagrinėti palyginti neseniai, ir išsamių tyrimų šioje srityje dar nėra daug (Beck, 1990; Beck, 1999; Lypsey, Chapman & Landenberger, 2001). Daugiau buvo nagrinėjamos agresyvių vaikų ir paauglių socialinės kognicijos bei atribucijos (Dodge & Frame, 1982; Lochman, 1987; Garber, Quiggle, ir kt. 1991; Pepler, King & Byrd, 1991). Šie kognityviniai konstruktai dažniausiai formuojasi pirminių kognityvinių schemų pagrindu, t.y. yra įtakojami to paties ankstyvojo patyrimo, o jų pobūdžio vystymasis vyksta pastiprinant vienas ar kitas tendencijas socialinės sąveikos metu (Crick & Dodge, 1994). Remiantis asocialaus elgesio tyrimų duomenimis, galima teigti, kad pats kognityvinių schemų formavimosi modelis asocialaus elgesio atveju yra panašus į depresijos, patologinio nerimo ir kitų psichinių sutrikimų kognityvinių schemų formavimosi modelį (Garber, Quiggle, Panak ir kt., 1991): per ankstyvąjį patyrimą santykiuose su šeimos nariais, per sąveiką su kitais artimiausios aplinkos subjektais, bei emociškai reikšmingų įvykių poveikyje tam tikras įsitikinimas yra užtvirtinamas kognityvinėse struktūrose (Beck, 1990; Guidano & Liotti; Young, 1999), taip sustiprinant šiuo atveju asocialaus, nusikalstamo elgesio tendencijas. Individualūs skirtumai socialiniame elgesyje atsiranda dėl galimų biologinių predispozicijų bei temperamento ypatumų, skirtingų augimo ir auklėjimo sąlygų, šeimos charakteristikų, socialinio konteksto ypatumų ir pan. (Valickas, 1997). Įsitikinimų sistemų vaidmuo elgesinių reakcijų formavimesi dar labiau pabrėžiamas ir analizuojant tendencijas nusikaltimų prevencijos ir intervencijos srityje. Planuojant, ieškant efektyvių būdų užkirsti kelią nusikalstamumui, ypač mažamečių ir nepilnamečių tarpe, į prevencines programas vis dažniau įtraukiami įvairūs psichoterapiniai kintamieji, liečiantys poveikį tokiems kognityviniems asmenybės elementams, kaip nuostatos, vertybinė sistema, pasaulėžiūra ir pan., bei elgesiui (Hollin, 1994; Rutter, Giller & Hagell, 1998). Prevencinių strategijų efektyvumo tyrimai parodė, kad būtent į šiuos kintamuosius, t.y. į individo kognicijų bei elgesio keitimą, nukreiptos prevencinės programos darė labiausiai pastebimą poveikį nusikalstamo elgesio tendencijų sumažėjimui (Hollin, 1994, 1993a, 1993b; Lipsey, Chapman, & Landenberger, 2001; Mpofu & Crystal, 2001; Rutter, Giller & Hagell, 1998), kas ypač buvo stebima dirbant su nepilnamečiais teisės pažeidėjais. Minėti kognityviniai konstruktai, kaip žinome iš to, kas buvo anksčiau pasakyta apie kognityvinių schemų formavimąsi, veikia jau daugiau kaip išvestinis “produktas”, kurio pagrindą sudaro ankstyvieji patyriminiai išgyvenimai (Guidano, 1983). Taigi toliau aptarsime nepilnamečių teisės pažeidėjų kognityvinių schemų bei jų funkcionavimo ypatumus, galinčius turėti įtakos jų elgesinių reakcijų vystymuisi. 1.3.2. Nepilnamečių teisės pažeidėjų įsitikinimų schemų formavimosi asmenybinės ir socialinės prielaidos Jau buvo minėta, kad ryšys tarp asocialaus elgesio ir su juo susijusių kognityvinių schemų dar yra pakankamai nedaug tyrinėtas. Visgi, kaip ir kiti prisitaikymo socialinėje aplinkoje sunkumus sukeliantys psichiko sutrikimai, nusikalstamas elgesys yra pagrįstas viena iš dviejų kognityvinių difunkcijų: kognityviniu gaunamos informacijos iškraipymu (angl. cognitive distortions) arba nepakankamu kokios nors kognityvinės funkcijos (atminties, dėmesio ir kt.) išsivystymu (angl. cognitive deficit) (Kendal, Ronan & Epps, 1991). Kaip teigia Moffit ir Silva, delinkventinių tendencijų pasireiškimas yra susijęs su verbalinės, atminties bei vizualinės-motorinės integracijos trūkumu (cit. pgl. Farrington, 1995). Kita vertus, galima daryti prielaidą, kad polinkį į nusikalstamą elgesį pagrindžianti kognityvinio funkcionavimo disfunkcija yra sąlygojama pirminių kognityvinių schemų disfunkcijos. Žvelgiant iš raidos psichologijos perspektyvos, tai yra visai įmanoma, kadangi ankstesnių vystymosi stadijų “rezultatai” neretai yra perkeliami į sekančias vystymosi stadijas, tokiu būdu veikdami tolesnį individo vystymąsi (Эриксон, 1996; Dreikurs, 2000), tiek socialinės sąveikos įgūdžių formavimosi, tiek pažintinėje sferoje. Pavyzdžiui, pirmųjų gyvenimo metų krizę išsprendus nepasitikėjimo parametro “naudai”, sekančios stadijos – autonomija arba neryžtingumas – krizės įveikimas yra apsunkinamas tos aplinkybės, kad, neišsivysčius pasitikėjimo pasaulio palankumu parametrui, individas nesijaučia pakankamai saugus, kad galėtų savarankiškai tyrinėti aplinką (Психология личности, 1999). Tokiu būdu jis tarsi apriboja savo socialinio pažinimo lauką, dėmesį sutelkdamas į saugumo poreikio patenkinimą (selektyvus dėmesys), kuris labai susijęs su kitų asmenų, daugiausia tėvų, rodomu dėmesiu individo atžvilgiu. Taip pat gali būti fiksuojama tik tam tikro pobūdžio informacija (selektyvus įsiminimas), vienų stimulų poveikį pervertinant, o kitų pakankamai neįvertinant (International Encyclopedia of Psychology, 1996) ir pan. Be to, esant tokioms vaiko vystymosi tendencijoms sutrinka atsiskyrimo nuo tėvų procesas, gali vystytis žemas frustracijos tolerancijos lygis, padidėja emocinis sužadinamumas ir pan. Tai gali sudaryti prielaidas vystytis įvairiems psichiniams sutrikimams (Beck, 1990). Savaime suprantama, kad tokie ir panašūs vystymosi dėsningumai sutrikdo normalaus socialinio mokymosi procesą, apribojant vaiko galimybes išvystyti reikiamus tarpasmeninės sąveikos, problemų sprendimo, sprendimų priėmimo įgūdžius (Hollin, 1993b). Ir, pirmiausia, socialinio mokymosi procesą trikdo sutrikusi sąveika su šeimos nariais. Dažniausiai literatūroje minimos artimiausios linkusio nusikalsti asmens aplinkos charakteristikos yra nepastovi ir prieštaringa bausmių sistema, bloga tėvų priežiūra arba hipergloba (Valickas, 1997), tėvų tarpusavio nesutarimai arba nepilna šeima, tėvų psichopatologija bei netinkami elgesio modeliai šeimoje (Farrington, 1995), taip pat ir pačių tėvų ir vaikų santykiai bei santykiai tarp brolių ir seserų (Dreikurs, 2000). Atitinkamai per sąveiką su sutrikusia artimiausia socialine aplinka formuojasi ir sutrikęs individo savęs ir savo vietos pasaulyje suvokimas (Dreikurs, 2000; Guidano & Liotti, 1983; Lewis, 1990). Paauglystėje, kai formuojasi stabili emocinė-kognityvinė struktūra (Guidano & Liotti, 1983), dėl sutrikusios ankstesnės raidos individas gali aiškiai nesuvokti savo vietos pasaulyje, neaiškiai suvokti savo vaidmenis, tiek dabartinius, tiek būsimus. Būtent toks vaidmenų neaiškumas yra būdingas nepilnamečiams teisės pažeidėjams (Эриксон, 1996). Kaip teigia Oyserman ir Markus, paaugliai, turintys polinkį į nusikalstamą elgesį, dažnai išgyvena baimės, nerimo jausmus galimų socialinių vaidmenų3 atžvilgiu, kadangi nėra susiformavusios pozityvių, “laukiamų” vaidmenų schemos4, arba jos yra nesubalansuotos su laukiamais individo socialiniais vaidmenimis šeimoje bei visuomenėje (cit. pgl. Markus & Cross, 1990). Turint omenyje tai, kad identifikacija su tam tikru socialiniu vaidmeniu formuojasi pirminių savęs suvokimo schemų pagrindu (Guidano & Liotti, 1983, Young, 1999), galima daryti prielaidą, kad sutrikęs funkcionavimas tam tikrame vaidmenyje yra susijęs su disfunkciniu pirminių savęs schemų išsivystymu. Visų pirma, savęs schemos vystosi santykyje su tėvais (Valickas, 1997; Lewis, 1990; Guidano & Liotti, 1983), taigi esant artimiausios socialinės aplinkos trūkumams (vieno iš tėvų nebuvimas, tėvų psichopatologija, bloga tėvų priežiūra ir pan.) atsiranda sutrikimai ir savęs suvokime. Nepalankių aplinkos sąlygų poveikyje formuojasi sutrikęs savęs suvokimas santykyje su kitais asmenimis, sutrinka individo pasitikėjimas savimi ir kitais, saugumo šeimoje, o vėliau ir santykiuose su kitais, pojūtis (Beck, 1999). Kuomet tokios tendencijos yra patvirtinamos, - tai vyksta panašiose sąveikos situacijose aktyvuojant pirmines kognityvines schemas (cit. pgl. Diržytė, 2001), - pirminės įsitikinimų schemos yra užvirtinamos. Individas, pasak Becko, išvysto asocialių koncepcijų ir įsitikinimų rinkinį, kuris modeliuoja kitų žmonių žodžių ir veiksmų interpretaciją. Autoriaus nuomone, linkusių nusikalsti asmenų kognicijose vyrauja pažeidžiamumo schemos savęs atžvilgiu, o kitus žmones šie individai suvokia kaip priešiškus jų atžvilgiu. Tokio kognityvinių schemų pobūdžio įsivyravimas yra sąlygojamas jautrumo atstūmimui, neigiamam įvertinimui, dominavimo – paklusimo situacijoms (Beck, 1999). Be to, Damon ir Hart tyrimai parodė, kad delinkventai žymiai rečiau palyginus su socialiais vaikai ir paaugliais siekia kokio nors tarpasmenio ryšio su kitais; pavyzdžiui, jie daug rečiau stengiasi pelnyti kitų asmenų palankumą, arba prisiderinti prie šeimos (cit. pgl. Markus & Cross, 1990). Tai vėlgi gali liesti pirminio pasitikėjimo pasauliu schemos disfunkciją bei atstūmimo baimę. Individo prisitaikymo socialinėje aplinkoje sutrikimus įtakojančios kognityvinės schemos informacijos apdorojimo procesą gali veikti įvairiais būdais. Vienu atveju, individas gali naudoti strategijas, padedančias palaikyti esamą schemą, kitu atveju – siekiama tam tikrą schemą nuneigti, išstumti, ir pan. trečiu atveju veikia dar kitokie mechanizmai. Toliau ir bus aptarti literatūroje išskiriami schemų veikimo mechanizmai. 1.3.3. Neadaptyvių įsitikinimų schemų veikimo būdai Literatūroje yra išskiriami trys pagrindiniai neadaptyvių schemų veikimo būdai – tai schemos palaikymas, schemos vengimas ir schemos kompensacija (Beck, 1999; Epstein, 1990; Guidano & Liotti, 1983; Young, 1999). Dažniausiai tai yra ankstyvojo išmokimo metu įsisavinti būdai susidoroti su didelį emocinį sužadinimą sukeliančiomis situacijomis, kurias individas interpretuoja kaip grėsmingas savo koncepcinei sistemai (Epstein, 1990). Neadaptyvioms schemoms veikiant vienokiu ar kitokiu būdu atsiranda įvairūs kognityviniai iškraipymai, mąstymo klaidos, kurias Beckas apibrėžia kaip savavališkas išvadas, selektyvų abstrahavimą, perdėtą apibendrinimą, padidinimą arba sumenkinimą, dichotominį mąstymą ir pan. (Beck, 1999; Diržytė, 2001) Šios mąstymo klaidos atitinkamai toliau stiprina kognityvines schemas, tokiu būdu užtvirtindamos ydingą tarpasmeninės sąveikos ciklą. 1.3.3.1. Schemos palaikymas Schemų palaikymas (angl. schema maintenance) apima procesus, kurių pagalba neadaptyvios kognityvinės schemos yra pastiprinamos (Young, 1999). Veikiant šiam mechanizmui yra išlaikoma stabili koncepcinė sistema, o tai, anot Epsteino yra būtina įprasminant pasaulį ir savo elgesio priežastis. Beje, bazinių įsitikinimų schemų palaikymas tinka ne tik įsitikinimams, kurie laikomi disfunkciniais, bet ir įsitikinimams, kurie laikomi tinkamais (Epstein, 1990). Visgi, Youngo manymu, elgesinės reakcijos, aktyvuojamos palaikant tam tikrą įsitikinimų schemą, ilgainiui tampa neadaptyvios; jų adaptyvumas pasireiškia tik šeimyninėje aplinkoje ankstyvaisiais vystymosi etapais (Young, 1999). Vėlesniais gyvenimo etapais, plečiantis tarpasmeninių sąveikų ratui, šios schemos gali tapti kognityvinių iškraipymų ir save pateisinančių poelgių priežastimi. (Young, 1999) Išskiriamos įvairios disfunkcinių schemų palaikymo strategijos, kurių pagrindinės yra įsitikinimų struktūravimas tokiu būdu, kad jos negalėtų būti kvestionuojamos; selektyvus įvykių suvokimas ir interpretavimas paremiant esamus įsitikinimus; bei patyrimo, patvirtinančio turimus įsitikinimus, ieškojimas ir įvykių šia linkme modeliavimas. (Guidano & Liotti, 1983; Epstein, 1990) Šių strategijų panaudojimą galime gana aiškiai stebėti agresyvių vaikų ir paauglių elgesyje. Ko gero, dažniausiai panaudojama strategija yra selektyvus įvykių, kitų žmonių žodžių, veiksmų suvokimas ir interpretacija. Gouze teigimu, agresyvūs vaikai koduoja mažiau aplinkos veiksnių (Garber, Quiggle, Panak ir kt., 1991). Dažniausiai jie atsirenka tą informaciją, kuri patvirtina išankstinę nuostatą, kad aplinkiniai yra priešiški jų atžvilgiu; tai veikia netgi tuo atveju, jei socialinė informacija yra neutrali, neapibrėžta ar net teigiama (Dodge & Frame, 1982) Beje, priešiškų aplinkinių ketinimų atribucijas generuoja ir linkę į depresiją vaikai. Tik jų atveju skiriasi atsakomųjų reakcijų pasirinkimas: depresyvūs vaikai yra linkę pasitraukti iš situacijų, kurios sukelia vidinę įtampą (Garber, Quiggle, Panak ir kt., 1991) Dažniausiai į delinkventinį elgesį linkusių vaikų ir paauglių schemų palaikymo strategijos susijusios su nepakankamai išvystytais socialinės interakcijos įgūdžiais: kadangi agresyvus vaikas ankstyvojo išmokimo metu yra įsisavinęs agresiją kaip konfliktų, problemų sprendimo būdą, arba kaip tikslo pasiekimo priemonę, neturint alternatyvios strategijos, jis nuolat pateks į tokias situacijas, kuriose gaus “patvirtinimą” apie kitų neigiamo modalumo reakcijas jo atžvilgiu, kadangi kiti linkę vengti “sunkių”, agresyvių vaikų (Beck, 1999). Dodge ir jo bendradarbių tyrimai vaikų, pasižyminčių tiek agresijos, tiek depresijos simptomatika, parodė, kad jie taip pat naudoja panašias rigidiškas elgesio strategijas: šie vaikai elgdamiesi agresyviai nuolat patiria frustraciją ir jaučia nusivylimą, kai nepasiseka pasiekti savo tikslų (Garber, Quiggle, Panak ir kt., 1991), taip sustiprindami pirminę neadaptyvią schemą. 1.3.3.2. Schemos vengimas Šis schemos veikimo būdas, priešingai nei schemos palaikymas, pasireiškia tuo, kad individas siekia išvengti situacijų (funkcinis vengimas), minčių ir vaizdinių (kognityvinis vengimas) bei jausmų (emocinis vengimas), liečiančių disfunkcinę schemą ir galinčių sukelti nemalonius pojūčius (Young, 1999). Toks veikimo mechanizmas labai primena Freudo išskirtus psichologinės gynybos būdus tokius kaip represija ar neigimas, kurie pasireiškia situacijose, kai palietus jautrią vietą, individui kyla “skausmingas” nerimas ir jam norisi pastarojo išvengti (Plužek, 1996). Be to, Epsteino teigimu represija yra ne kas kitas kaip išankstinio apibendrinimo išraiška, ir jos pagrindu atsirandantis elgesys siekia to paties tikslo kaip ir apibendrinimas – palaikyti neadaptyvią schemą (Epstein, 1990). Šis schemų veikimo mechanizmas retai pasireiškia linkusių nusikalsti asmenų elgesyje, kadangi jie nėra linkę naudoti pasitraukimo strategijų; tai daugiau būdinga į depresiją linkusiems asmenims (Garber, Quiggle, Panak, ir kt., 1991). Kita vertus, schemos vengimas gali reikštis ne tiek per elgesį, kiek kognityvinėje ir emocinėje plotmėje (Young, 1999). Jie gali vengti prisiminti kai kuriuos vaikystės aspektus, kai, pavyzdžiui, jautėsi atstumti, nemylimi ir pan., vengti demostruoti prieraišumo išraiškas (Markus & Cross, 1990) nes jie susiję su nemaloniomis, netgi skausmingomis emocinėmis reakcijomis. Visgi tai daugiau yra teoriniai pasvarstymai, kuriems patvirtinti reikia išsamių empirinių tyrimų. 1.3.3.3 Schemos kompensacija Schemos kompensacija, kaip schemos veikimo būdas, ko gero, dažniau pasireiškia linkusių nusikalsti individų elgesyje, nei schemos vengimas. Šis mechanizmas atspindi individo tendenciją pasirinkti kognityvines ir elgesio strategijas, kurios yra priešingos toms, kurios labiau atspindėtų ankstyvąsias schemas (Young, 1999). Jei prisiminsime A. Adlerio minimas tikslingo elgesio prielaidas, tai viena jų ir yra menkavertiškumo kompensavimas per valdžios, pranašumo siekimą (Dreikurs, 2000). Nusikalstamas elgesys gali būti traktuojamas gali būti traktuojamas kaip viena menkavertiškumo kompensavimo formų. Adleris yra išskyręs dvi vaikystės situacijas, formuojančias nepilnavertiškumo jausmą, kurios siejasi su dvejomis disfunkcinėmis šeimos charakteristikomis, sudarančiomis sąlygas agresyvaus, asocialaus elgesio vystymuisi – tai hipergloba ir nepakankama priežiūra. Tiek vienu, tiek kitu atveju vaikas neišvysto pakankamų sugebėjimų realizuoti savo galimybes, tikslus ir pan.; dėl to jis nepasitiki savimi ir jaučiasi blogesnis, menkesnis už kitus. Taigi tokias įsitikinimų schemas kompensuodamas agresyvaus, nusikalstamo elgesio pagalba, vaikas stengiasi pasijusti ypatingu (Dreikurs, 2000). Individas gali siekti dominavimo, jo kognicijose gali pradėti vyrauti disfunkcinė titulavimosi schema (Lipsey, Chapman, & Landenberger, 2001), kurios pagrindą sudaro įsitikinimas, kad individas yra pranašesnis už kitus, turintis specialias teises, privilegijas, kad jam negalioja bendros socialinės taisyklės ir pan. (Young, 1999). Iš kitos pusės, schemos kompensacija gali būti traktuojama ir kaip anksčiau minėto schemos vengimo forma – tam tikras jungtinis emocinio, kognityvinio ir funkcinio vengimo būdas. Darant tokią prielaidą, kompensacinės elgesio strategijos būtų panaudojamos išvengti emocinio pažeidžiamumo, skausmingo savo menkavertiškumo suvokimo (emocinio ir kognityvinio vengimo aspektai), siekiant patekti į situacijas, kuriose individas galėtų “įrodyti”, kad jis visgi yra šio to vertas (funkcinio vengimo forma). Vengimo aspektas schemos kompensavimo procesuose gali pasireikšti ir tuo, kad individai nesugeba atpažinti (arba pripažinti) juose slypinčios savo pažeidžiamumo. Nepavykus kompensuoti schemos individas dėl to tampa dar labiau emociškai pažeidžiamas (Young, 1999). Siekdamas atstatyti emocinę pusiausvyrą ir teigiamą savęs vertinimą, savo reikšmingumą, individas gali imtis ir įvairių nesocializuotų elgesio formų, tokių kaip melavimas, nepaklusnumas, bėgimas iš pamokų arba jos nelankymas, grasinimai, smurtinis elgesys, kito nuosavybės gadinimas ir pan. (Beck, 1999) Apibendrinimas Apžvelgiant tai, kas buvo pasakyta, galima teigti, kad įsitikinimų, kaip bazinių pažinimo elementų, poveikis individo socialinei interakcijai yra nepaneigimas. Šios įtakos pobūdis ir stiprumas daug kuo priklauso nuo visuomenės, kuriai individas priklauso, socioekonominių bei kultūrinių ypatumų, nuo individo santykių su artimiausios socialinės aplinkos žmonėmis, t.y. tėvais, broliais ir seserimis, ankstyvaisiais gyvenimo metais. Kai kurių mokslininkų teigimu, būtent ankstyvasis vaikystės patyrimas turi didžiausios įtakos stabilios įsitikinimų sistemos susiformavimui, ir jau pradinės mokyklos laikotarpio pradžioje (7-8 metai) galima stebėti gana pastovias vaikų kognityvines schemas, liečiančias savęs, kitų ir savo santykio su kitais vertinimus. Lytinės brandos laikotarpiu, kuris, beje, nevienodai prasideda mergaitėms ir berniukams, formuojantis analitiniams sugebėjimams, pirminės įsitikinimų schemos yra iš naujo įvertinamos naujų socialinių sąveikų kontekste ir tampa stabiliomis emocinėmis – kognityvinėmis struktūromis, kuriomis individas vadovausis ir suaugusiojo amžiuje. Visgi žinių apie save ir pasaulį branduolys, susiformavęs vaikystėje, neretai išlieka nepakitęs ir veikia tolesnės informacijos apdorojimą; dėl to gali atsirasti tendencingumas suvokiant ir interpretuojant tam tikrus aplinkos stimulus, kitų žmonių elgesį, požiūrius ir pan., kas gali sukelti įvairius prisitaikymo sunkumus. Nepilnamečių teisės pažeidėjų statusas būtent ir yra šiems asmenims kylančių prisitaikymo sunkumų išraiška. Jiems sunku prisitaikyti prie jų amžiaus žmonėms keliamų socialinių reikalavimų, kadangi daugelis iš jų yra labai jautrūs bet kokios kontrolės, dominavimo apraiškoms. Toks jautrumas greičiausiai yra susijęs su požiūriu į save, kaip į blogesnį, prastesnį už kitus, o įvairios deviantinio elgesio formos, tokios kaip melavimas, bėgimas iš namų, mokyklos nelankymas, psichotropinių medžiagų vartojimas, vagystės, ir įvairūs kiti nusikaltimai neretai yra kaip bandymas palaikyti “teigiamą” savęs vertinimą, kompensuoti nepilnavertiškumo jausmą. Tačiau dažniausiai tokio elgesio pasekmės yra stiprėjančios neigiamos kitų reakcijos į nepilnametį nusikaltėlį; tai tarsi pastiprina pirminę schemą, kad individas yra nepriimtinas, nevertas meilės, pagarbos ir pan. Tai savo ruožtu gali sąlygoti stiprėjančias priešiškumo kitų atžvilgiu tendencijas. Visgi, kaip buvo minėta, tyrimų nagrinėjančių nepilnamečių teisės pažeidėjų įsitikinimus, beveik nėra. Todėl šiame darbe ir bus bandoma išsamiau panagrinėti minėtus šios socialinės grupės kognityvinius konstruktus. Tyrimo tikslas – nustatyti nepilnamečių teisės pažeidėjų įsitikinimų savęs, pasaulio ir santykio su pasauliu atžvilgiu ypatumus, ir kuo jų įsitikimai skiriasi nuo kontrolinės grupės (moksleivių, besimokančių bendrojo lavinimo mokyklose) įsitikinimų. Tyrimo uždaviniai: 1) Nustatyti, kokios yra vyraujantyss nepilnamečių teisės pažeidėjų įsitikinimai ir neadaptyvios schemos; 2) nustatyti kokie yra vyraujantys moksleivių įsitikinimai ir neadaptyvios schemos; 3) palyginti nepilnamečių teisės pažeidėjų ir moksleivių įsitikinimus bei neadatyvias schemas. Hipotezės H1: Nepilnamečių teisės pažeidėjų įsitikinimai savęs, pasaulio ir santykio su pasauliu atžvilgiu yra mažiau pozityvūs, palyginus su tais pačiais bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių įsitikinimais. H2: Nepilnamečių teisės pažeidėjų mažesnis įsitikinimų pozityvumas susijęs su labiau nei moksleivių išreikštomis neadaptyviomis įsitikinimų schemomis. 2. TYRIMO METODIKA 2.1. Tiriamieji Tyrime dalyvavo specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų ugdytiniai bei vienos Vilniaus m. bendrojo lavinimo mokyklos 6 – 11 klasių moksleiviai. Iš viso tyrime dalyvavo 188 12–18 metų vaikai. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo tikslas buvo ištirti nepilnamečius, į duomenų analizę nebuvo įtrauktos 18 metų subjektų anketos (viso 5). Atmetus anketas, kurios buvo nepatikimos, t.y. nepilnai ar neteisingai užpildytos, rezultatai buvo skaičiuojami remiantis likusių 167 nepilnamečių duomenimis: 75 specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų ugdytinių bei 91 bendrojo lavinimo mokyklos moksleivio. Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį yra pavaizduotas 1 lentelėje. Bendrojo lavinimo mokyklos moksleiviai kontrolinei grupei pasirinkti remiantis prielaida, kad bendrojo lavinimo mokyklos moksleivių elgesys yra pakankamai socialiai priimtinas, kadangi jie nėra nukreipti į nepilnamečių globos institucijas ar pan. 1 lentelė Tiriamųjų pasiskirstymas pagal lytį Institucija Lytis Mergaitės Berniukai Specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai 38 37 Bendrojo lavinimo mokykla 49 43 Viso: 87 8 2.2. Tyrimo metodai ir metodikos Įsitikinimų ir neadaptyvių schemų ištyrimui buvo naudojami S. Epsteino Pagrindinių įsitikinimų skalė (Basic Believes Inventory) (žr. 1 priede) ir J. Youngo Ankstyvųjų neadaptyvių schemų skalė (Early Maladaptive Schema Scale) (žr. 2 priede). Pagrindinių įsitikinimų skalė. Pagrindinių įsitikinimų skalės autorius – Massachusettso univeristeto (JAV) profesorius Seymour Epstein. Ši skalė buvo sudaryta 1991 metais ir yra skirta įvertinti pagrindinius asmenybės įsitikinimus arba kognityvines schemas. Ši skalė paremta prielaida, kad intelektas gali būti protinis ir patyriminis; pastarasis apima praktinį, socialinį ir emocinį intelektą bei parodo individo sugebėjimą mokytis tiesiai iš patirties. Pagrindinių įsitikinimų skalė atspindi bazines kognityvines schemas, kuriomis individas vadovaujasi kasdieniniame gyvenime. Pagal tai, kokios schemos žmoguje dominuoja, galima daryti prielaidas apie tam tikrą emocinį patyrimą. (cit. pgl. Diržytė, 2001; Catlin & Epstein, 1992). Klausimyną sudaro 102 teiginiai, į kuriuos tiriamasis atsako, remdamasis savistaba. Tiriamasis prašomas pažymėti, kiek tiksliai išvardinti teiginiai atitinka jų patyrimą ir sutampa su tiriamojo nuomone. Kiekvieną teiginį tiriamasis turi įvertinti 5 balų skalėje: nuo “tikrai ne” (1) iki “tikrai taip” (5). Pagrindinių įsitikinimų skalę sudaro 9 skalės: 1) Bendras įsitikinimų pozityvumas (pvz., “Pasaulis man yra geras”); 2) Savęs vertinimas (pvz., “Apskritai, aš patenkintas savimi”); 3) Santykių vertinimas (pvz., “Man tikra našta bendrauti su žmonėmis”); 4) Pasaulio palankumo vertinimas (pvz., “Jaučiu, kad iš gyvenimo gausiu skaudžią pamoką”); 5) Gyvenimo prasmingumo vertinimas (pvz., “Kartais abejoju, ar iš viso kas nors yra vertinga”); 6) Asmeninio kryptingumo vertinimas (pvz., “Aiškiai žinau, kas esu ir ko noriu”); 7) Pasaulio kontroliuojamumo vertinimas (pvz., “Jaučiu, kad tikrai valdau savo likimą”); 8) Optimizmas (pvz., “Manau, jog viskas turi savo šviesiąją pusę”); 9) Validumo skalė (pvz., “Kartais turėdavau atidaryti duris, kad įeičiau į kambarį”). Ankstyvųjų neadaptyvių schemų skalė. Ankstyvųjų neadaptyvių schemų skalę sudarė J. E. Young. Jis išskyrė 18 kognityvinių schemų, kurias suskirstė į penkias grupes, atspindinčias schemų sritis, kuriose pasireiškia sutrikęs individo funkcionavimas (Young, 1999). Šiame tyrime buvo naudotas sutrumpintas Ankstyvųjų neadaptyvių schemų skalės variantas. Jį sudaro 75 teiginiai, kurių kiekvieną reikia įvertinti 5 balų skalėje – nuo “tikrai ne” (1) iki “tikrai taip” (5). Tiriamųjų prašoma pasirinkti atsakymą, kuris geriausiai juos apibūdina. Pagal tai paaiškinama, kiek stipriai išreikšta konkreti schema. Kiekvienai schemai įvertinti skiriami 5 teiginiai. Klausimyno pagalba išskiriama 15 neadaptyvių kognityvinių schemų: 1) emocinės paramos stygius; 2) apleidimas, nestabilumas; 3) nepasitikėjimas, žala; 4) socialinė izoliacija; 5) gėda, defektyvumas; 6) nesėkmės; 7) priklausomybė, nekompetentingumas; 8) pažeidžiamumas; 9) įsipainiojimas, silpnas ego; 10) pasislėpimas, pritarimo ieškojimas; 11) pasiaukojimas; 12) emocijų slopinimas; 13) negailestingi standartai; 14) titulavimasis; 15) nepakankama savikontrolė. 2.3. Tyrimo procedūra Tyrimas buvo atliekamas laisvų pamokų metu (bendrojo lavinimo mokykloje) ir laisvu nuo pamokų laiku (specialiuosiuose auklėjimo ir globos namuose). Tyrimo metu pirmiausia pildyti buvo pateikiamas Pagrindinių įsitikinimų klausimynas kartu su anketa; po to buvo pateikiamas Ankstyvųjų neadaptyvių schemų klausimynas. Vidutiniškai klausimynų pildymas moksleiviams užpildyti anketas prireikė vidutiniškai užtrukdavo 40 minučių, specialiųjų auklėjimo ir globos namų auklėtinių atveju – 1 valandą. 3. REZULTATŲ ANALIZĖ IR APTARIMAS 3.1. Statistinė rezultatų analizė Statistinei rezultatų analizei naudojami standartizuoti tiriamųjų duomenys, pervesti į T balus. Skalių T balai pateikti 4 priede. Nepilnamečių teisės pažeidėjų ir moksleivių pagrindinių įsitikinimų ypatumai 2 lentelėje pateikti nepilnamečių teisės pažeidėjų ir vidurinės mokyklos moksleivių pagrindinių įsitikinimų skalių vidurkių palyginimo rezultatai. Kaip pastebime, šių dviejų socialinių grupių visų skalių vidurkių skirtumai yra statistiškai reikšmingi (p 0,05). 5 lentelė Nepilnamečių teisės pažeidėjų pagrindinių įsitikinimų vidurkių palyginimas pagal lytį Skalės pavadinimas Mergaitės Berniukas t P Įsitikinimų pozityvumas M 42,89 47,84 -2,456** 0,016 Sd 9,38 8,02 Savęs vertinimo skalė M 41,61 48,73 -3,626* 0,001 Sd 8,08 8,92 Santykių vertinimo skalė M 48,16 44,38 1,734 0,088 Sd 10,98 7,64 Pasaulio palankumo vertinimo skalė M 42,66 49,05 -3,065* 0,003 Sd 10,13 7,82 Gyvenimo prasmingumo vertinimo skalė M 43,39 49,59 -3,072* 0,003 Sd 9,16 8,30 Asmeninio kryptingumo vertinimo skalė M 45,53 49,16 -1,654 0,102 Sd 10,08 8,94 Pasaulio kontroliuojamumo vertinimo skalė M 42,42 50,24 -4,107* 0,001 Sd 7,70 8,75 Optimizmo skalė M 45,42 46,57 -0,532 0,596 Sd 8,21 8,77 * reikšmingumo lygmuo 0,01 ** reikšmingumo lygmuo 0,05 Čia ir kitur: jei jau labai nori palikti, tada rašyk 0,05). Mergaičių vidurkių skirtumai abiejose socialinėse grupėse (8 lentelė), kaip ir pagrindinių įsitikinimų analizėje (žr. 4 lentelė), yra didesni nei berniukų ir pastebimi beveik visose neadaptyvių schemų skalėse. Kaip ir bendrame schemų vidurkių palyginime tarp dviejų socialinių grupių, nerasta vidurkių skirtumo silpno ego ir negailestingų standartų schemose (p > 0,05). Didžiausi vidurkių skirtumai mergaičių atveju stebimi netobulumo (t = 5,657; p 0,05). Nepilnamečių teisės pažeidėjų tarpe neigiama koreliacija tarp pagrindinių įsitikinimų ir neadaptyvių schemų daugeliu atveju yra gana stipri (10 lentelė). Tiesa, su pagrindiniais įsitikinimais šioje socialinėje grupėje, nei berniukų, nei mergaičių atveju (žr. 11 ir 12 lentelėse) statistiškai reikšmingai nekoreliuoja negailestingų standartų schema (p > 0,05). Silpniausi statistiniai ryšiai tarp skalių nepilnamečių teisės pažeidėjų tarpe stebimi pasiaukojimo, titulavimosi bei silpno ego (įsipainiojimo) schemų atvejais. Pagrindinių įsitikinimų koreliacija su pastarąja yra silpniausia: statistiškai reikšmingas (p 0,05). Toliau nagrinėjant skirtumus tarp lyčių, nepilnamečių teisės pažeidėjų tarpe jie pastebimi ir tame, kad mergaičių atveju, yra gana stiprus ryšys (p 0,05). Vidurinės mokyklos moksleivių berniukų tarpe yra teigiama ir statistiškai reikšminga sąveika tarp nekompetencijos schemos ir optimizmo skalės (r = 0,446; p

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!