NATO istorija, plėtra

KAS YRA NATO? Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija – *NATO 1buvo įkurta 1949 m. balandžio mėn. Vašingtone. Laisvos ir nepriklausomos valstybės susivienijo, kad diplomatinėmis, esant reikalui ir karinėmis priemonėmis išsaugotų tarptautinę taiką bei savo nepriklausomybę. Vienos ar kelių narių užpuolimas yra laikomas visų Aljansui priklausančių valstybių užpuolimu. NATO veikla yra pagrįsta lygiateisiu politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Ši organizacija nevykdo savarankiškos politikos, o sprendimai priimami visų ją sudarančių valstybių sutarimu. NATO ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija yra vienintelės Europos organizacijos, kurių veikloje aktyviai dalyvauja JAV ir Kanada. Svarbiausias NATO tikslas yra išsaugoti visų jos narių nepriklausomybę, užtikrinti saugumą, puoselėti demokratiją bei žmogaus teises ir garantuoti taiką euroatlantiniame regione. Šio tikslo šalys siekia bendradarbiaudamos saugumo klausimais, įsipareigodamos išlaikyti ir plėtoti savo valstybės bei bendrą Aljanso gynybinį pajėgumą. NATO valstybės kartu planuoja gynybą, konsultuojasi ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos ir kitais klausimais. Aljansą sudaro politinės ir karinės struktūros, t.y. Tarptautinis sekretoriatas bei Tarptautinis karinis sekretoriatas. Pagrindinius sprendimus priima politinės struktūros. Pagrindinė ir aukščiausia Aljanso politinė vadovybė yra Šiaurės Atlanto taryba, kuri atsakinga už visus NATO sprendimus. Taryba gali būti sušaukta įvairiais lygiais: visų šalių nuolatiniai atstovai ambasadoriai, užsienio reikalų ar krašto apsaugos ministrai. Svarbiausius sprendimus, kaip nauja strateginė koncepcija, naujų narių priėmimas, priima valstybių ir vyriausybių vadovai. Visi šie susitikimai turi vienodą galią ir atspindi kiekvienos valstybės vyriausybės požiūrį. Kiekviena šalis gali pareikalauti tarybos susirinkimo. Tarybos, kaip ir jai pavaldžių komitetų sprendimai priimami ne balsų dauguma, o tik vienbalsiai XX a. pab. etniniai konfliktai, tarptautinis terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas trečiojo pasaulio šalyse sukėlė rimtą pavojų globaliniam saugumui. 1991 m. valstybių viršūnių susitikime Romoje buvo priimta nauja Aljanso strateginė koncepcija. Ji patvirtino NATO gynybinį pobūdį ir pabrėžė, kad karinė jėga tapo tik vienu iš daugelio saugumo užtikrinimo priemonių. Po Šaltojo karo taiką ir saugumą galima užtikrinti politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Glaudus bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis: Jungtinėmis Tautomis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Sąjunga, Vakarų Europos Sąjunga ir Europos Taryba, - turi padėti Aljansui garantuoti saugumą euroatlantinėje erdvėje, dalyvaujant krizių valdyme ir tarptautinėse taikos palaikymo operacijose už NATO valstybių teritorijos ribų. Šiems tikslams pasiekti Aljansui reikėjo mobilesnės ir lankstesnės kariuomenės. Buvo numatyta mažinti branduolinę ginkluotę, didinti jungtinių ginkluotųjų pajėgų vaidmenį, organizuoti bendras pratybas su "Partnerystė taikos labui " programos dalyviais. Gerokai sumažėjo ir NATO valstybių karinis personalas bei išlaidos gynybai. 1999 m. jubiliejiniame viršūnių susitikime Vašingtone buvo peržiūrėta ir atnaujinta strateginė koncepcija XXI a. Pirmą kartą buvo pripažinta, jog NATO gali vykdyti karines misijas regionuose, kurie neįeina į Aljanso valstybių teritorijas. Pagrindine NATO funkcija vis labiau tampa ne teritorinė gynyba, o taikos ir stabilumo palaikymas neramiuose regionuose. NACIONALINIO SAUGUMO SAMPRATA Lietuvos istorija akivaizdžiai iliustruoja, kad be aiškios nacionalinio saugumo užtikrinimo sampratos mažai tautai išlikti pasaulyje yra sudėtinga. Šiandien, žvelgdami iš naujo amžiaus į praeitį, matome, kad XX a. Lietuvos nepriklausoma valstybė egzistavo 30 metų iš kurių tik puse gyveno demokratijos sąlygomis. Istorijos pamokos Lietuvos valstybei buvo skaudžios, todėl sunku pateisinti kai kurių politikų ir partijų pasisakymus, kad esame maži ir apsiginti nuo didelių priešų vis tiek nepajėgsime. Dar sunkiau suprasti, kai teigiama, kad kariuomenė nereikalinga, o jungimasis į NATO yra tik papildomos išlaidos. Saugumo užtikrinimui nėra daug alternatyvų. Galima rinktis neutraliteto politiką, mažų valstybių sąjungą, sąjungą su viena didele valstybe arba kolektyvinio saugumo sistemą. Trumpai apžvelkime kiekvieną iš šių alternatyvų. Neutraliteto politika nedidelei valstybei yra labai patraukli. Tačiau šią politiką sąlygoja du faktoriai: geopolitinė padėtis ir finansiniai ištekliai. Lietuvai dėl geopolitinės padėties ir nestiprios ekonomikos neutraliteto politikos būtų sunku laikytis. Be to, ir istorinė patirtis, ir dabartinės Europos raida rodo, kad ši politika yra neperspektyvi. Kitas saugumo užtikrinimo būdas būtų Baltijos valstybių sąjunga. Tačiau istorinė patirtis ir šių dienų Baltijos valstybių skirtingi interesai rodo, kad šis kelias nėra pats optimaliausias. Baltijos šalių sukurta karinė sąjunga nebūtų stiprus karinis vienetas, kuris agresijos sąlygomis sugebėtų ilgai priešintis didesniam agresoriui. Dar vienas būdas - ieškoti vieno stipraus sąjungininko, kuris padėtų užtikrinti saugumą. JAV su tokiu siūlymu greičiausiai nesutiktų, nes jau priklauso kolektyvinio saugumo sistemai. Sąjunga su Rusija negalima, nes ši valstybė Lietuvai istoriškai buvo didžiausias grėsmės šaltinis. Be to, yra priimtas Konstitucinis aktas "Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovieties Rytų sąjungas". Ketvirtas būdas garantuoti nacionalinį saugumą būtų jungimasis į kolektyvinio saugumo sistemą, kuriai atstovauja NATO. Šios organizacijos egzistavimo patirtis patvirtina, kad nei viena šalis, priklausanti NATO, per 50 metų nuo jos įkūrimo nebuvo užpulta. Aljanso suteiktos saugumo garantijos sudarytų palankias sąlygas investicijoms, užtikrintų šalies politinį stabilumą bei spartesnę ekonominę pažangą. Lietuvai būtų žymiai pigiau dalyvauti kolektyvinės gynybos sistemoje nei laikytis neutraliteto, nes gynybai reikėtų skirti mažesnį procentą lėšų nuo bendro valstybės biudžeto. 1990 m. atsikūrusios Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasirinko kolektyvinį nacionalinio saugumo užtikrinimo būdą, pareiškusi valią jungtis į NATO. 1996 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kuriame suformuota nacionalinio saugumo užtikrinimo būdai ir priemonės. NARYSTĖS VEIKSMŲ PLANAS Narystės Aljanse siekiančioms šalims veiksmų programoje yra siūlomas veiksmų sąrašas, iš kurių jos gali išsirinkti tuos, kurie joms atrodo naudingiausi pasiruošti narystei. Narystės siekiančių šalių, norinčių ir toliau gilinti savo politinį ir karinį įsitraukimą į Aljanso veiklą, aktyvus dalyvavimas "Partnerystės taikos labui" ir Euroatlantinės partnerystės tarybos veikloje ir toliau lieka esminis dalykas. Narystės veiksmų planas, kuris yra praktinė atvirų durų politikos išraiška, yra suskirstyta į penkis skyrius: • Politiniai ir ekonominiai klausimai. • Gynybos/kariniai klausimai. • Resursų klausimai. • Saugumo klausimai. • Teisiniai klausimai. NATO ISTORIJA Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, santykiai tarp buvusių sąjungininkių JAV ir Sovietų Sąjungos ėmė vis labiau blogėti. Vakarų šalis neramino Sovietų Sąjungos ekspansyvi veikla Vidurio ir Rytų Europoje. Visose šalyse, į kurias įžengė Raudonoji armija, greitai valdžioje įsitvirtindavo komunistų partijos. Pasaulyje formavosi nauja politinė situacija, kurią geriausiai apibūdina 1946 m. Fultone pasakyta V. Čerčilio kalba: "Mes suprantame Rusijos norą jaustis saugiai Vakarų pasienyje. […] Mes sveikiname ją teisėtai užėmusią vietą tarp vadovaujančių pasaulio valstybių. […] Tačiau mano pareiga yra pateikti jums kai kuriuos faktus apie dabartinę padėtį Europoje. Nuo Štetino prie Baltijos jūros iki Triesto Adrijos jūros pakrantėje ant žemyno nusileido geležinė uždanga. Visos vidurio ir rytų Europos senovės valstybių sostinės - Varšuva, Berlynas, Praha, Viena, Budapeštas, Belgradas, Bukareštas ir Sofija […] lieka už šios linijos." Netrukus JAV politinis veikėjas Bernardas Baruchas laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo pavadino Šaltuoju karu. Santykiai tarp Vakarų ir Rytų ypač pablogėjo 1948 m. Vakarų Berlyno blokados metu, kai sovietų kariuomenė be išankstinio įspėjimo užblokavo Vakarų Berlyno antžeminį susisiekimą su Vakarų Vokietija. Agresyvi Sovietų Sąjungos politika Vakarų šalis vertė ieškoti naujų galimybių savo saugumui užtikrinti. Tam buvo palanki ir JAV užsienio politika. Po Antro pasaulinio karo JAV ėmė aktyviau dalyvauti Europos reikaluose. Vakarų Europai buvo labai svarbus Maršalo ekonominės paramos planas bei politinės Trumeno doktrinos nuostatos. Vakarų šalių vadovai suprato, kad užtikrinti saugumą Europoje be Jungtinių Amerikos Valstijų paramos yra nerealu. 1949 m. balandžio 4 d. Vašingtone dvylikos valstybių užsienio reikalų ministrai įkūrė Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją (NATO). Jos nariai įsipareigojo tarptautinius ginčus spęsti taikiomis priemonėmis, o karinio užpuolimo atveju gintis bendromis pastangomis. Pradžioje tai buvo daugiau politinė deklaracija ir sąjungininkai manė, kad tai turėtų pristabdyti Sovietų Sąjungos siekius plėsti savo įtaką Europoje. Tačiau 1950 m. prasidėjęs Korėjos karas pakeitė sąjungininkų nuomonę. Tais pačiais metais sąjungininkai nutarė kurti integruotas karines pajėgas. Paryžiuje buvo įkurta Vyriausioji jungtinių pajėgų Europoje vadavietė, kurios pirmuoju vadovu tapo D. Eizenhaueris. Tolimesnė NATO raida rodė šios organizacijos lankstumą ir reikalingumą. 1952 m. į NATO buvo priimtos Turkija ir Graikija. Tokiu būdu buvo išplėsta saugumo zona Viduržemio jūros baseine. Netrukus NATO buvo pertvarkyta į nuolatinę organizaciją su būstine Paryžiuje. 1955 m. į NATO buvo priimta penkioliktoji jos narė Vokietijos Federacinė Respublika. Jos priėmimas tapo svarbiu žingsniu tolimesniame Europos vienijimosi procese. Vokietijos Federacinės Respublikos priėmimas į NATO paskatino Sovietų Sąjungą 1955 m. įkurti Varšuvos sutarties organizaciją. Pagrindinis šio organizacijos tikslas buvo sudaryti atsvarą NATO blokui, o taip pat jos pagalba efektyviai kontroliuoti Rytų Europos šalis. Šeštajame dešimtmetyje, įkūrus Varšuvos sutarties organizaciją, nusistovėjo jėgų pusiausvyra Europoje. Septintajame dešimtmetyje tarp NATO sąjungininkų iškilo tam tikrų nesutarimų. Prancūzijos prezidentą Š. de Golį neramino anglosaksų vyravimas Aljanse. 1966 m. Prancūzija pareiškė apie savo pasitraukimą iš NATO karinės organizacijos ir bandė ieškoti kitų saugumo kūrimo garantų. Tuo metu NATO vadavietė buvo perkelta iš Paryžiaus į Briuselį. Tačiau Prancūzijos požiūrį į tarptautinę situaciją pakeitė 1968 m. įvykiai Čekoslovakijoje. Prancūzija nusprendė sugrįžti į NATO, o Albanija pasitraukė iš Varšuvos sutarties organizacijos. Kitas svarbus NATO raidos etapas buvo 1982 m., kai Ispanija tapo šešioliktąja NATO nare. Daugiau iki šaltojo karo pabaigos į NATO nebuvo priimta nei viena valstybė. Šaltojo karo metu NATO garantavo Europos saugumą ir politinės padėties stabilumą. Nei viena NATO narė nebuvo užpulta, nei vienoje iš jų neįsigalėjo komunistinės idėjos. Europoje buvo sukurta patikima saugumo sistema, kuri leido Aljanso narėms jaustis saugiai. Nors Šaltojo karo metu išryškėjo nesutarimų tarp atskirų NATO šalių, tačiau kolektyvinio saugumo sistema atlaikė išbandymus. NATO PO ŠALTOJO KARO Pasibaigus Šaltajam karui, pagerėjo santykiai tarp Rytų ir Vakarų. SSRS vadovo M. Gorbačiovo vykdyta viešumo ir pertvarkos politika 9-o dešimtmečio pabaigoje pakėlė "geležinę uždangą", kuri ilgus dešimtmečius skyrė Europą. Pradėjus irti komunizmo sistemai, Vidurio ir Rytų Europos šalys išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos priklausomybės. Pasikeitusi politinė situacija Europoje sudarė prielaidas naujiems regioniniams ir etniniams konfliktams, kurie pasireiškė Sovietų Sąjungoje ir Jugoslavijoje. Šaltojo karo pabaiga užklupo NATO ir visą likusį pasaulį nepasirengusius. Šiuo laikotarpiu NATO vaidmuo dar labiau išaugo. Vakarams iškilo būtinybė pradėti naują dialogą su buvusiomis priešininkėmis. 1990 m. NATO šalių viršūnių susitikime buvo pasiūlyta šešioms buvusio Varšuvos bloko šalims - Lenkijai, Čekoslovakijai, Vengrijai, Bulgarijai, Rumunijai ir Sovietų Sąjungai - pradėti politinį ir karinį bendradarbiavimą ir užmegzti diplomatinius ryšius su Aljansu. Tais pačiais metais Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje buvo paskelbta bendra nepuolimo deklaracija, kuri užfiksavo abipusius įsipareigojimus dėl nepuolimo ir įteisino Šaltojo karo pabaigą. Istorinė realybė vertė NATO koreguoti saugumo koncepciją ir savo politiką, siekiant užtikrinti Europoje ir pasaulyje ilgalaikę taiką ir stabilumą. Šis darbas buvo pradėtas 1990 m. ir truko visą paskutinį XX a. dešimtmetį. NATO valstybių viršūnių susitikimuose buvo siekiama skatinti praktinį bendradarbiavimą, stiprinti pasitikėjimą bei garantuoti taiką pasaulyje. 1994 m. įkūrus programą "Partnerystė taikos labui" buvo pradėtas karinis bendradarbiavimas tarp Aljanso ir kitų šalių. Ši programa, kurioje dalyvauja 27 valstybės, yra orientuota ne į kolektyvinę gynybą, bet į taikos palaikymą. "Partnerystė taikos labui" tapo priimtina ir Rusijai, ir neutralioms valstybėms - Švedijai, Suomijai, Austrijai ir netgi Šveicarijai. Dešimto dešimtmečio antroje pusėje pradėjo formuotis partnerystė tarp Aljanso ir Rusijos. NATO taip pat siekė plėtoti diplomatinius santykius ir su Ukraina, tuo pripažindamas šios branduolinės valstybės svarbą Europai. Svarbu pažymėti, kad XX a. paskutiniame dešimtmetyje NATO pirmą kartą panaudojo karinę jėgą buvusioje Jugoslavijoje. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, esanti tiesiogiai atsakinga už taikos ir saugumo palaikymą pasaulyje, suteikė NATO mandatą imtis griežtų priemonių, kurios turėjo padėti sureguliuoti konfliktą Balkanuose. Tik su NATO pagalba 1995 m. pavyko nutraukti karą Bosnijoje, o 1999 m. - Kosovo albanų genocidą. Pasibaigus Šaltajam karui, vykdydama "atvirų durų politiką", NATO pradėjo plėstis į Rytus. 1999 m., po karštų debatų, į Aljansą buvo priimtos Čekija, Vengrija ir Lenkija. Tai buvo pirmasis Aljanso plėtros etapas, pasibaigus Šaltajam karui. Šio laikotarpio įvykiai vienareikšmiškai parodė, kad prieštaringame šiandieniniame pasaulyje turi būti jėga, kuri užtikrintų saugumą ir taiką. Karas buvusioje Jugoslavijoje parodė, kad NATO yra pajėgi ryžtingai ir efektyviai veikti, ko negalima pasakyti apie kitas tarptautines organizacijas. Todėl tikėtina, kad ateityje Aljansas gali išsiplėtoti į visą Europą apimančią saugumo instituciją, kuri turės visas galimybes ne tik priimti sprendimus, bet ir juos įgyvendinti. Ypač svarbus NATO rados bruožas yra naujų narių priėmimas.1994 m. NATO viršūnių susitikimas patvirtino, jog Aljansas yra atviras ir pasirengęs priimti naujus narius iš Vidurio ir Rytų Europos. Ši plėtra atitinka NATO gynybinį pobūdį ir nėra nukreipta prieš joje nedalyvaujančias valstybes. 1997 m. NATO plėtros samprata buvo patvirtinta aukščiausio lygio vadovų susitikime Madride, kuriame vykdant "atvirų durų" politiką, Slovėnija, Rumunija ir Baltijos šalys buvo paminėtos kaip potencialios kandidatės. 1999 m. Vašingtono viršūnių susitikime pirmojo plėtros etapo metu NATO narėmis oficialiai tapo Čekija, Lenkija ir Vengrija. Taip pat buvo išvardintos septynios valstybės, kurios siekia narystės NATO ir padarė didelę pažangą: Slovėnija, Rumunija, Estija, Latvija, Lietuva, Slovakija ir Bulgarija. Aljanso valstybių vadovai įpareigojo užsienio reikalų ministrus nuolatos prižiūrėti, kaip šalys ruošiasi narystei, o patys peržiūrėti plėtros eigą 2002 m. susitikime. NATO valstybių vadovai patvirtino Narystės veiksmų planą. Jame buvo akcentuota, kad visos kandidatės yra priimamos atskirai ir nei viena ne NATO valstybė ne turi veto teisės svarstant Aljanso plėtrą. ŠIAURĖS ATLANTO SUTARTIS (ištrauka) 5 straipsnis Šalys sutinka, kad ginkluotas užpuolimas vienos ar kelių iš jų atžvilgiu Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus traktuojamas kaip užpuolimas prieš jas visas; dėl to jos sutinka, kad, jei toks ginkluotas užpuolimas įvyktų, kiekviena iš jų įgyvendindama Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje įtvirtintą individualios ir kolektyvinės savigynos teisę, individualiai ar drauge su kitomis šalimis suteiks užpultajai šaliai ar šalims pagalbą imdamasi veiksmų, kuriuos ji mano esant būtinus tam, kad būtų atkurtas ir užtikrintas Šiaurės Atlanto regiono saugumas. 10 straipsnis Šalys visų sutarimo pagrindu gali kviesti bet kurią kitą Europos valstybę, kuri yra pasirengusi laikytis Sutarties principų ir prisidėti prie Šiaurės Atlanto regiono saugumo, prisijungi prie šios sutarties. NATO ŽODYNĖLIS Kas yra NATO? (North Atlantic Treaty Organization- anglų k. Šiaurės Atlanto sutarties organizacija). Tai 19 Vakarų demokratinių valstybių kolektyvinės gynybos organizacija, siekianti apginti nuo išorės grėsmių savo nares, jų piliečių teises ir laisves. Aljanso tikslas- išsaugoti ir išplėsti saugumą bei stabilumą visoje Euroatlantinėje erdvėje. Kas priklauso NATO ? NATO narėmis yra: Belgija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, JAV, Kanada, Lenkija, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Turkija, Vengrija, Vokietija Kaip veikia NATO? NATO veikimo pagrindas- kolektyvinės gynybos principas “visi už vieną.” 1949 m. Vašingtono sutarties 5 straipsnis skelbia: “šalys sutinka, kad ginkluotas užpuolimas vienos ar kelių iš jų atžvilgiu Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas užpuolimu prieš jas visas kiekviena iš jų suteiks užpultajai šaliai ar šalims pagalbą…” Kaip priimami sprendimai NATO viduje? Vienbalsiai, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės-narės nuomonę. Ką reiškia integracija? Valstybė, integruodamasi į organizaciją, įsipareigoja kartu siekti organizacijos tikslų, laikytis jos veikimo principų, prisiderinti prie organizacijos nariams keliamų reikalavimų. Šis procesas vadinamas integracija. Naujasis NATO-kas tai? Naujasis NATO atsisako Šaltojo karo stereotipų ir yra pasirengęs kovoti su naujomis grėsmėmis: regioniniais ir etniniais konfliktais, nestabilumu, kylančiu dėl ekonominių ar socialinių krizių valstybių viduje, terorizmu, masinio naikinimo ginklų platinimu. NATO PLĖTRA NATO plėtra- tai laisvanoriškas šalių įsijungimo į NATO procesas, prasidėjęs 1990 m. NATO plėtros tikslas- užbaigti Šaltojo karo padalijimus Europoje. Pirmasis plėtros etapas baigėsi 1998 m. Lenkijos, Čekijos, ir Vengrijos priėmimu į organizaciją. Kaip įstojama į NATO? NATO pakviečia prisijungti pasirengusią narystei šalį. Pritarus visų NATO valstybių-narių Parlamentams, pakviestoji šalis tampa Aljanso nare. Ko NATO tikisi iš būsimų sąjungininkių? • Pagrindinių demokratinių principų šalyje įtvirtinimo: • Laisvų ir lygių rinkimų; • Pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms; • Rinkos ekonomikos; • Civilinės karinių pajėgų kontrolės. Būsima sąjungininkė turi palaikyti gerus santykius su kaimyninėmis valstybėmis ir paruošti karines pajėgas, kurios atitiktų NATO standartus bei galėtų sėkmingai veikti kartu su NATO karinėmis pajėgomis. NATO IŠLAIDOS Metai Mild. Doleriais 1949 18,7 1959 61,6 1969 106,4 1973 120 1976 170 1977 165,3 1978 189,1 1 lent. NATO šalių karinės išlaidos Valstybės Žmonių sk. kariuomenėje Karinis biudžetas (mln. dol) JAV 2 068 800 113 000 VFR 489 900 21 355 Prancūzija 502 800 17 518 D. Britanija 313 300 13 579 Italija 362 000 5 610 Olandija 109 700 4 208 Kanada 80 000 3 635 Belgija 87 100 3 143 Turkija 485 000 2 286 Graikija 190 100 1 523 Danija 34 000 1 320 Norvegija 39 000 1 291 Portugalija 63 500 568 Liuksenburgas 7 000 37 *Islandija2 —— —— 2 lent. NATO šalių ginkluotosios pajėgos ir karinės išlaidos (1978m.). Naudota literatūra Willson Ted - “NATO handbook. Chronology office of information and press” Nato-11110 Brussel, Belgium 1999. m. Juozas Misevičius - “Šiaurės Erdvė ir Lietuva” Euguims 2001 Vilnius Mitchell James - “NATO 1949 – 1999” Edition Europen, Belgija

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!