Monetarinių pinigų politikos modelių privalumai bei trūkumai

Įvadas Darbo autoriai drįsta teigti, kad Lietuvoje pinigų politikos galimybės reguliuojant šalies ekonomika taikomas labai ribotai jeigu iš vis taikomos, ekonomikos reguliavimas atliekamas išimtinai fiskalinės politikos priemonėmis. To pasėkoje augant BVP pastebimas įplaukų į biudžetą santykinis sumažėjimas, ekonomikos nesubalansuotumas, ilgametė defliacija ir t.t. Lietuvos centrinis bankas nepagristai teisinasi neva Lietuvoje taikomas fiksuotas valiutos kursas (litas yra pririštas prie bazinės valiutos Euro fiksuotų kursu), tačiau tai tik savo neveiksmingumo pateisinimas bei pinigų politikos galimybių reguliuoti ekonomika ignoravimas. Todėl darbe nagrinėjamos ekonomikos teorijoje plačiai išnagrinėtos monetarinės, pinigų politikos galimybės reguliuoti šalies ekonomika. Darbo objektas - šiuolaikinio ekonominio mąstymo pagalba išanalizuoti monetarinių pinigų politikos modelių privalumus bei trūkumus. Darbo uždaviniai. Darbe keliami tokie uždaviniai: 1. Apibrėžti monetarinės politikos svarba reguliuojant ekonomika 2. Nustatyti įvairių monetarinės politiko modelių privalumus bei trūkumus 3. Išanalizuoti centrinio banko vaidmenį reguliuojant ekonomiką 4. Lietuvos bei JAV pavyzdžiui išanalizuoti monetarinės politikos privalumus bei trukumus Tyrimo metodai. Suformuluota mokslinė problema buvo sprendžiama rinkos ekonomikos kūrimo procesų kontekste, o tai ribojo praktinės patirties ir kiekybinių metodų taikymo galimybes. Kadangi pinigų politika Lietuvoje apsiriboja Lito prisirišimų prie Euro, todėl tyrimų metu buvo remiamasi ir loginės indukcijos metodu. Sudėtingai vadybinei problemai spręsti buvo naudojama ir sisteminės analizės logika. Visa tai leido sukurti integruotą tyrimo metodologinę bazę, su kurios pagalba buvo identifikuotos universalios, monetarinės politiko požiūriu svarbiausios kokybinės pinigų politikos charakteristikos. 1. MONETARINĖS POLITIKOS ESMĖ IR PROBLEMOS ANALIZĖ 1.1. Monetarinis-liberalusis ekonomikos modelis ir jo kritika Monetarizmas – teorija, kurios pagrinde ekonominio stabilumo užtikrinimas pinigų politikos priemonėmis (pinigų kiekio planavimu, palūkanų normomis, infliacijos pažabojimu). Pinigų politika, kaip vienas iš makroekonomikos valdymo svertų, turi sudaryti prielaidas, kad ekonomikos subjektas pats priimtų sprendimus, atitinkančius valstybės interesus. Monetarizmo pagrindiniai teiginiai yra šie: • rinkos ekonomika reguliuojasi pati savaime, laisvosios rinkos (laisses faire – leisti daryti) ir nematomos rankos (invisible hand) veikimo principais; • valstybės įsikišimas į ekonomiką turi būti minimalus. Šiuolaikinio monetarizmo lyderiu laikomas Nobelio premijos laureatas Miltonas Fridmanas (g. 1912 m.), įkūręs Čikagos ekonomikos mokyklą. Monetaristinę koncepciją plėtojo toliau Davidas Rikardo, Modiljani. Monetarizmo požiūrio pasekėjams galima priskirti F.Naitą, Dž.Vinerį, G.Saimoną, H.Hempferį, F.Haieką. Monetarizmo idėjos sudarė „šoko terapijos“ pagrindą, kuri buvo daugiau ar mažiau efektyviai taikoma Brazilijoje, Meksikoje, Argentinoje, o taip pat eilėje pokomunistinių šalių pereinant prie rinkos ekonomikos. Monetarizmas – tai alternatyvi teorija Džono Meinardo Keinso makroekonomikos teorijai. Keinso teorijos pagrindinis teiginys – rinkos ekonomika pati savaime (savireguliacijos principu) negali pasiekti stabilumo, jai būdingi gamybos apimties ir nedarbo lygio svyravimai, iškraipymai; ir vyriausybė privalo kištis į ekonomiką, vykdyti ekonomikos stabilizavimo politiką, siekdama išvengti ekonominių krizių ir siekdama ekonomikos augimo. Dž. M. Keinso makroekonominio reguliavimo modelis buvo gelbėjimosi inkaras Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Didžiajai Britanijai 30-ųjų metų „didžiosios depresijos“ ir pokario laikotarpiu, tačiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, atsiradus stagfliacijai, ši teorija buvo smarkiai kritikuojama ir ją pakeitė monetarizmas. Monetarizmo modelio esmė glaudžiai siejama su liberaliuoju rinkos modeliu. Laisvosios rinkos ekonomikos šalininkai – neoliberalai, neoklasikinė ir „mainstreem’o“ srovė (pvz., Ronaldas Reiganas – JAV, Margaret Tetčer – Didžiojoje Britanijoje) – tęsė tas pačias idėjas ekonominėje politikoje, jų nuostatos – tikėjimas rinkos jėgų savireguliavimu ir nepasitikėjimas valstybės intervencija. Svarbiausi ekonominės politikos tikslai – ekonomikos augimas, valiutos ir kainų stabilumas, ekonominės pusiausvyros – ekonominio stabilumo siekimas. Nesunku pastebėti, kad monetariniame-liberaliajame modelyje makroekonominiams tikslams teikiamas prioritetas. Todėl, kaip taisyklė, pinigų ir fiskalinė politika – patys svarbiausi ekonominės politikos svertai. Faktiškai anksčiau aptarti Mastrichto kriterijai – tai monetariniam požiūriui atstovaujantys ekonominės politikos indikatoriai: • nacionalinės valiutos stabilumas; • kainų stabilumas arba žemas infliacijos lygis; • biudžeto deficitas; • palūkanų norma; • valstybės skola; • einamosios sąskaitos deficitas. Šalies vyriausybės tikslas – fiskaline bei monetarine politika reguliuoti gamybos apimtį, užimtumą ir ekonominį augimą. Ši ekonomikos sistema apima industrines pasaulio valstybes (anglo-saksų arba neoamerikietiškojo modelio), kai kurias Azijos šalis (Taivanį, Pietų Korėją, Singapūrą, Honkongą, Tailandą ir Malaiziją). Nors šioms šalims būdingos bendros ekonomikos sistemos charakteristikos, tačiau jos viena nuo kitos skiriasi. Šiuos skirtumus sąlygoja valstybės ekonomikos reguliavimo apimtis bei pobūdis. Bet tai nereiškia, kad vienas kuris nors reguliavimo tipas yra pranašesnis už kitus. • Anglo-saksų arba neoamerikietiškajam modeliui būdingas nežymus valstybės ekonomikos reguliavimas. Pagal šią teoriją, „geriausia“ yra ta vyriausybė, kuri mažiausiai „kišasi“ į ekonomiką. Modelio šalininkai prekių, paslaugų ir išteklių paskirstymą siūlo spręsti rinkos principu (paklausos ir pasiūlos sąveika). Praktika rodo, kad šie principai yra gana efektyvūs sprendžiant ekonomines problemas. Be to, visuomenė labiau suinteresuojama dirbti, rizikuoti, kurti, jei valstybė nepiktnaudžiauja dideliais mokesčiais. Valstybės reguliavimas dažnai sąlygoja atskirų bendrovių, šakų ar kitų struktūrų monopolinių pozicijų stiprėjimą. Ekonominiu požiūriu visuomenė visuomet patiria nuostolių, kai susiformuoja kokia nors monopolija. Tuo pat metu monopolistai, apsaugoti vyriausybės nutarimų bei prekybos apribojimų, gauna didelius pelnus. Politikams kartais būna netgi sunku atlaikyti stambių bendrovių ar profsąjungų spaudimą. Ekonomikos sistema, neskatinanti valstybinio ekonomikos reguliavimo, nesumažina monopolizmo susidarymo tikimybės ir jo poveikio politiniams sprendimams. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos sistemos apibūdinamos kaip mišrios sistemos, pagrįstos rinkos elementais bei žymiu valstybiniu sektoriumi. • Azijietiškam modeliui („penki tigrai“ – Pietų Korėja, Taivanis, Singapūras, Malaizija, Tailandas) būdingos subsidijos ir protekcionizmo tarifai kai kuriose naujai susiformavusiose veiklos srityse. Tai ypač svarbu tuo atveju, kai vyriausybė numato, jog didelė paklausa tarptautinėje rinkoje išsilaikys ilgą laiką ir kad nacionalinės bendrovės pranašesnės, lyginant su užsienio konkurentais, o sąlygoja gaminamos produkcijos konkurencingumą pasauliniu mastu. Valstybinis reguliavimas šiuo atveju padeda labiau prisitaikyti prie tarptautinės konkurencijos. Be to, šios apsaugos priemonės yra laikinos. Šiam modeliui būdinga stipri orientaciją į eksportą. Ekonominis augimas šiuo atveju pasiekiamas vykdant eksportą skatinančią politiką, o ne „ginant“ savas bendroves vidaus rinkoje. Kita ypatybė – palyginti nedideli mokesčiai, didelis užimtumo lygis, aukštas darbuotojų išsilavinimas. Azijietiškam modeliui būdingi ir įvairūs valstybinio reguliavimo lygiai. Visais atvejais valstybinio reguliavimo tikslas yra nacionalinių bendrovių ar šakų konkurencingumo tarptautinėse rinkose didinimas. Pvz., tiek Japonijoje, tiek Pietų Korėjoje vyriausybės nustatė nedidelę palūkanų normą, skatindamos kapitalo imlius gamybos metodus bei stambaus verslo, galinčio sukurti eksportines rinkas ir sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose, vystymąsi. Šiuolaikinio monetaristinio-liberaliojo modelio koncentruota išraiška – Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko ir kt. tarptautinių organizacijų vykdoma ekonominė politika, kuri suvedama praktiškai į tris nuostatas: kainų liberalizavimą, privatizavimą, stabilizavimą. Šia prasme ypač paminėtina, taip vadinama, tarptautinių finansinių organizacijų ir amerikietiškojo „establishmento“ sukurta „Vašingtono konsensuso“ doktrina. Daugelio ekonomistų teigimu, „Vašingtono konsensuso“ principai buvo skurti siekiant elementariai kontroliuoti silpną besiplėtojančių šalių ekonominę politiką, kad šios neiššvaistytų joms teikiamų užsienio kreditų. Tarptautinio valiutos fondo politikos tikslas buvo ne tiek sužadinti ekonomikos augimą ir efektyvumą, kiek šių silpnų valstybių kontrolė ir priežiūra. Tuo ir galima paaiškinti labai paprastą kontrolės metodų pasirinkimą ir primityvią priežiūros technologiją, kai visi makroekonominės analizės aspektai suvedami į liberalizavimą ir formalų pinigų kiekio planavimą. Tuo pačiu TVF užblokavo ir visu kitu, ne mažiau svarbiu ekonominės politikos sričių prioritetu ir veiksmų pasirinkimo laisvę. Tokia politika, nors ir neskatino ekonomikos augimo, tačiau užtikrino kontrolę, skaidrumą ir valdymą, kas buvo labai svarbu TVF ir užsienio prekybiniam kapitalui, kontroliuojant atskirų šalių rinkas. Kaip pažymi žymus Vokietijos publicistai – Hansas Peteris Martinas ir Heraldas Šumanas savo knygoje “Globalizacijos spąstai (1996 m.) “sukurta finansinė sistema slepia savyje didžiulės griaunamosios jėgos užtaisą visai socialinei sferai, gyvybiškai svarbiai veiklai ir socialiniam pasauliui”.Buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas, pripažintas pasaulio ekonomikos autoritetas profesorius Jozefas Stiglicas teigia, kad makroekonominis stabilumas – tai klaidingas tikslas. Ironiška tai, kad makroekonominis stabilumas prieštarauja fundamentinei stabilumo esmei – gamybos ir užimtumo stabilizavimui. Anot J.Stiglico, „patys svarbiausi ekonomikos tikslai – tai ekonominių neigiamų pasekmių prevencija ir minimizavimas“. Nenuostabu, kad radikalaus monetarizmo ideologija pagrįsta ekonominė politika pasirodė visiškai neadekvati laukiamų rinkos pokyčių rezultatams. Viena iš šios politikos autorių prognozių neišsipildė – padarytoms klaidoms nėra lygių ekonominio prognozavimo praktikoje. Mažai kas atsimena, kad liberalizuojant kainas buvo prognozuota, jog stabilizavimas bus pasiektas kainoms išaugus mažiau nei tris kartus. Tuo tarpu kainos padidėjo Lietuvoje 10-15 kartų, kitose šalyse – 20 kartų, o stabilumas taip ir nepasiektas. Prieš pradedant privatizaciją buvo prognozuota, kad po to sparčiai didės gamybos efektyvumas. Realiai visi gamybos efektyvumo rodikliai žymiai sumažėjo – darbo našumas nukrito daugiau nei 30%, energijos panaudojimo efektyvumas – trečdaliu. Pagal savo mastą gamybos, pramonės potencialo nuosmukis, ekonomikos efektyvumo kritimas neturi lygių ekonominės raidos istorijoje taikos metu. Kaip teigia žymus vengrų ekonomistas Janošas Kornaji savo garsioje knygoje „Deficitas“, planinės sistemos žlugimo ir ekonomikos liberalizavimo toli gražu nepakanka suformuoti visaverčiai rinkos ekonomikai. Rusijos Mokslų Akademijos Ekonomikos skyriaus akademijos -sekretoriaus Dmitrijaus Lvovo nuomone, pasitelkiant didžiulius pinigus, kurie mokami diegiant amerikietiškąją „mainstreem“ propagandą, knygų leidybai, stažuočių finansavimui, tarptautinių konferencijų rengimui, grantų teikimui, pastaruoju metu pastebimas neturintis precedento ekonominės minties suprimityvėjimas. Lietuva – ne išimtis. Mūsuose formuojama tokia ekonominė politika, kurios pagrindinius parametrus siūlo TVF ekspertai, o paskui tvirtina Lietuvos Vyriausybė ir Centrinis bankas memorandumo pavidalu. Vienas labiausiai mūsuose paplitusių ekonominio mąstymo stereotipų – tai „gyvenimo pagal išgales“ nuostata, todėl, esą, reikia mažinti valstybės išlaidas. Normalioje rinkos ekonomikoje valstybės išlaidų mažinimas – tai efektyvi biudžeto deficito (ir kitų makroekonominių rodiklių) mažinimo priemonė. Tačiau, kai tik pas mus bandoma mažinti valstybės išlaidas, tučtuojau tuo pačiu metu, – tačiau jau prieš mūsų norą, – ima mažėti pramonės produkcija, įmonės pradeda stabdyti savo veiklą, ima didėti jų skolos, mažėti apmokestinimo bazė, o kartu – ir mokestinės įplaukos. Po to vėl seka biudžeto deficito padidėjimas, – užburtas ratas užsidaro. Pasaulio įžymieji ekonomistai teigia, kad atsižvelgiant į makrolygmenį, būtų teisingiau kalbėti apie kitą „gyvenimo pagal išgales“ prasmę, t.y. gyventi pagal išgales daugeliui šalių trukdo Tarptautinio valiutos fondo politika. Taigi objektyvaus pagrindo beatodairiškai vykdyti Lietuvai tokią TVF “primetama” ekonominę politiką nėra. Taip – profesinės kompetencijos, sugebėjimo atstovauti šalies nacionalinius interesus ir ekonominio saugumo klausimas. Monetarinio modelio kritikos kontekste įdomus dabartinės 2001-2002 m. JAV ekonomikos krizės pavyzdys, kuris siejamas pasaulio ekspertų su struktūrinėmis (t.y. JAV ūkio šakų, sektorių) problemomis. Teroristinis 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolis suvaidino lemiamą vaidmenį – sudavė stiprų smūgį jau pradėjusiai silpnėti JAV ekonomikai. Tačiau 2002 m. I pusmetyje JAV ekonomika atsigavo ir nelauktai pradėjo sparčiai augti. Šio rezultato priežastis – JAV pagaliau atsisakė monetarinio liberaliojo ekonomikos valdymo modelio koncepcijos ir pradėjo vykdyti keinsistinės krypties politiką. T.y. ekonomikos augimas buvo pasiektas stipriu valstybės įsikišimu – tiesiogine finansine pagalba iš federalinio biudžeto. Federalinio biudžeto išlaidų suma Amerikos ekonomikai palaikyti per krizės laikotarpį pasaulio ekspertų vertinama 50 mlrd. dolerių į mėnesį. Maždaug dar pusę šios sumos sudarė tiesioginės injekcijos iš federalinio biudžeto, kurios nuo 150 mlrd. biudžeto proficito privedė prie deficito, prilygstančio visam Amerikos biudžetui. Analogiško dydžio pagalbą dar suteikė Federalinis rezervų bankas (FRB) atskiroms finansinėms ir pramonės struktūroms (bankams, draudimo kompanijoms, oro transporto vežėjams ir kt.). Tuo pačiu metu FRB tęsė savo bandymus skatinti ekonomikos augimą mažinant palūkanų normą (net iki 1,5%!). Toks JAV monetarinės politikos pasikeitimas priešinga kryptimi pasaulio ekspertų vertinamas kaip didvyriškas poelgis, kuris padėjo JAV prezidentui Bušui „išlaikyti savo veidą“ ir prezidento postą. Tai buvo padaryta vieno iš autoritetingiausių JAV ekonomistų – tuometinio finansų ministro Polo O’Nilo ir JAV prezidento ekonomikos patarėjų grupės vadovo – Lourenso Lindsėjaus – žinomo ekonomikos ir finansų intelektualo. Krizės rezultate sumažėjusių užsienio investicijų JAV prieaugis buvo mažesnis nei mokėjimų balanso einamosios sąskaitos deficitas. Šis reiškinys vertinamas minėtų ekonomistų kaip natūrali JAV struktūrinės krizės ir „beprasmiškų pastangų taikyti monetarinius metodus (mažinant palūkanas) pasekmė“. Pasaulio ekspertų skaičiavimai rodo, kad 2000-2001 metais valstybės pagalbos mastas, kuris užtikrintų JAV BVP nemažėjimą, turėtų sudaryti apie 200 mlrd. dolerių į mėnesį. Tokio masto valstybės paramos negali sau leisti net JAV, todėl keinsistinių metodų taikymo galimybės yra ribotos. Struktūrinės krizės mastas JAV viršijo finansines šalies galimybes. Tai privertė JAV ieškoti naujų būdų išeiti iš krizės. Buvo iškeltas uždavinys – jau ne palaikyti finansines rinkas, o skatinti ekonomikos augimą, nes buvo aiškiai suprasta, kad monetariniai svertai neskatina ekonomikos. Taigi buvo suprasta, kad monetariniai metodai neveikia sunkios krizės metu, ir valstybinė parama turi būti padidinta. Kaip tai padaryti, kaip padidinti šalies finansus – tai antraeilis klausimas, kurio šiame tekste nenagrinėsime (karas su Iraku, pripažinti dolerio nuvertėjimą ir įteisinti silpną dolerį, žaliųjų dolerių pakeitimas rausvais ir pan.). JAV susiformavo dvi pozicijos, kaip gelbėti šalies ekonomiką. Pirmajam požiūriui atstovauja „užkietėjęs monetaristas ir konservatorius“ Alenas Greenspenas – FRB prezidentas. Anot jo, didžiausia Amerikos ekonomikos grėsmė 2003 metais – depresinė defliacija, t.y. dolerio nuvertėjimas. Tam, kad paskatinti ekonomiką, tereikia tik padidinti pinigų kiekį tiesioginės emisijos būdu, kad išpirkti JAV valstybės vertybinius popierius. Tai paskatins aukštas technologijas taikančių eksporto šakų plėtrą ir eksportuojantį JAV ūkio sektorių. Antroji pozicija būdinga JAV ekonomistams, kurie teigia, kad jeigu dabar nebus pašalintos struktūrinės disproporcijos ir iškraipymai, JAV ekonomikos augimas yra neįmanomas. Tačiau iškyla problema, ar užteks biudžeto pajamų, kad išspręsti rimtas socialines JAV problemas – dėl dolerio devalvacijos pakelti nusmukusį gyvenimo lygį, sumažinti padidėjusį nedarbą, išvesti nekilnojamo turto rinką iš nuosmukio. Prezidentui F.Ruzveltui prireikė 10 metų, kad realizuoti savo programą Didžiosios depresijos 1929-1933 metais, kuri buvo nukreipta į struktūrinius, o ne į monetarinius pokyčius. Tačiau pagrindinė struktūrinė problema, dėl ko „negali būti JAV ekonomikos augimo“, yra tai, kad krizės pasekmių išdavoje „mirštančios“ ūkio šakos prasiskverbė į visas Amerikos ekonomikos sritis. 2000 m. pabaigoje jos sudarė apie 20% visos JAV ekonomikos. Šiandieną JAV yra aišku, kad kol šalies BVP nesumažės 20-25% (t.y. kol nebus reorganizuotos šios „mirštančios“ šakos), ekonomika negalės augti. Ekspertai teigia, kad toks scenarijus yra nepalankus dabartiniam JAV prezidentui, todėl bus siekiama struktūrines reformas atidėti iki sekančių rinkimų (po jų), o šiuo metu bus atgal sugrįžta prie monetarinio Alano Greenspeno plano. Principinis Lourenso Lindsėjaus požiūris rėmėsi atsisakymu nuo „stipraus“ dolerio, kurio sparti devalvacija iššauktų viso pasaulio globalinę depresiją. Tačiau JAV tokiu atveju turėtų šansą išeiti iš krizės technologinių ir karinių privalumų dėka, kurie būtų sustiprinti tais finansiniais ištekliais, kurie dabar skiriami „stipriam“ doleriui palaikyti. Šio projekto pagrindinis trūkumas – jo įgyvendinimas automatiškai sužlugdytų tarptautines finansines organizacijas, kurias kontroliuoja Wall Street’o investiciniai bankai: Merill Linch, Goldman and Zaks ir kt. Šių finansinių institucijų vaidmuo ir svoris pakankamai didelis, kad finansuoti alternatyvinį projektą, kuris reikalauja, kad būtų paliktas stiprus doleris, ir išeitis iš krizės turi būti surasta panaudojant kitų pasaulio šalių išteklius, stiprinant amerikietiškąją įtaką pasaulyje. Dolerio devalvacija šioms tarptautinėms finansinėms organizacijoms reiškia mirtį, ir jos kreipėsi į JAV prezidentą. Lindsėjus ir O’Nilas , kurie išgelbėjo JAV ekonomiką po rugsėjo 11 akto, buvo atstatydinti. Į jų vietas buvo paskirti kur kas mažiau autoritetingi Goldman ir Zaks kompanijos žmonės. 1.2.Pinigų politikos samprata bei esmė Pinigų politiką apibrėšime kaip centrinio banko vykdomų priemo­nių, reguliuojančių pinigų pasiūlą arba palūkanų normą, visumą sie­kiant įgyvendinti nustatytus ekonominius tikslus. Centrinio banko pagrindinis tikslas yra reguliuoti pinigų pasiūlą. Tinkamai reguliuojant pinigų pasiūla pasiekiamas didelis užimtumas, stabilus gamybos didėjimas, neaukštas infliacijos lygis. Šie tikslai sutampa su vyriausybės fiskalinės politikos tikslais. Be šių, centrinis bankas gali siekti ir siauresnių, vadinamųjų tarpinių tikslų. Populiariausi iš jų - pinigų kiekio arba palūkanų normos kontrolė. Ypač akivaizdus ekonomikoje esančio pinigų kiekio ir infliacijos lygio ryšys. Todėl centrinis bankas, siekdamas palaikyti priimtiną infliacijos lygi, sieks stabilizuoti pinigų kieki, tačiau šiuo atveju lieka nekontro­liuojama palūkanų norma. Dėl nenumatytų priežasčių gali kisti pinigų paklausa ir atitinkamai svyruoti palūkanų norma.1 Palūkanų normų stabilumas yra gana svarbi sąlyga priimant verslo arba namų ūkio subjektams sprendimus investuoti. Palūkanų normos svyravimai gali sudaryti netikrumo atmosferą dėl priimamų sprendimų teisingumo ir apskritai dėl ateities. Taigi šis centrinio banko tikslas ne­retai gali būti pageidaujamas. Centrinis bankas, siekdamas palaikyti stabilią palūkanų normą, keičia pinigų pasiūla atsižvelgdamas i paklau­sos pokyčius. Šie du tikslai - pinigų kiekio ir palūkanų normos stabilizavimas - yra nesuderinami. Stabilizuojant palūkanų normą svyruoja pinigų kiekis, ir atvirkščiai. Keinsistų nuomone, palūkanų normos stabilizavimas yra svarbesnis tikslas, tuo tarpu monetaristai mano priešingai. Lietuvos Respublikos banko Įstatymas, priimtas 1994 m., nustato pagrindini Lietuvos banko tikslą - siekti Lietuvos Respublikos kainų stabilumo, kuris siejamas su pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sis­temos patikimu funkcionavimu. Kai ekonomika išgyvena nuosmuki ir yra didelis nedarbas, iškyla būtinybė skatinti gamybos plėtrą. Šiuo atveju pinigų pasiūlos plėtimas didins vi­suminę paklausą, kuri savo ruožtu skatins nacionalinio produkto didė­jimą. Tokia pinigų politika, vadinama skatinamąja, gali padėti ekonomikai išbristi iš nuosmukio. Kai BNP didėja pernelyg spar­čiai ir iškyla ekonomikos „perkaitimo", t.y. infliacijos, grėsmė, tikslinga vykdyti varžomąją pinigų politiką ribojant pinigų pasiūlos didėjimą. Sumažėjusi pinigų pasiūla mažins visuminę paklausą ribodama pernelyg spartų BNP didėjimą. Gamybos ribojimas mažins ir infliacinį kainų lygi. Taigi vykdydamas pinigų politiką, centrinis bankas turėtų remtis gana tiksliais apskaičiavimais. Priešingu atveju jo veiksmai gali sukelti nuosmuki arba infliaciją ir turėti neigiamų padarinių ekonomikai. Pi­nigų, kaip ir fiskalinę, politiką komplikuoja ir vėluojančios priemonės, nors šiuo atveju vėluojama daug mažiau negu įgyvendinant fiskalinės politikos priemones. Pinigų pasiūlos reguliavimas. Pinigų pasiūlos reguliavimas gali skatinti arba stabdyti ekonominį augimą. Centrinis bankas pinigų pasiūlą šalies ūkyje gali reguliuoti naudodamas tris pagrindines priemones: rezervų reglamentavimą, atviros rinkos operacijas ir diskonto normą. Tai klasi­kinės pinigų politikos priemonės. Rezervų reglamentavimas. Bankų privalomi rezervai formuojami kaip šių bankų indėliai centriniame banke. Atskirų sąskaitų rūšių gali būti nustatomos skirtingos privalomų rezervų normos. Centriniam ban­kui sumažinus privalomų rezervų normą komerciniai bankai mažesne indėlių dalį gali laikyti centriniame banke, o didesnę jų dalį naudoti pa­skoloms ir taip išplėsti pinigų pasiūlą. Centriniam bankui padidinus re­zervų normas komerciniai bankai didesnę indėlių dalį privalo laikyti centrinio banko sąskaitose, todėl iš apyvartos išimama dalis pinigų ir pinigų pasiūla mažėja. Taip mažinant privalomuosius bankų rezervus daugėja pinigų, ir atvirkščiai. Atvirosios rinkos operacijos. Tai vertybinių popierių, pavyzdžiui, obligacijų, pirkimas ir pardavimas antrinėje vertybinių popierių rinkoje. Prireikus didinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas ima pirkti vertybinius popierius. Komerciniai bankai visada nemažą aktyvų dalį turi palūka­nas teikiančių vertybinių popierių pavidalu. Pinigai, kuriuos komerci­niai bankai gauna už parduotus vertybinius popierius, padidina jų per­teklinius rezervus. Perteklinius komercinių bankų rezervus padidina ir piliečiai, pervedę i komercinius bakus pinigus, gautus už parduotus vertybinius popierius. Bankai, naudodami perteklinius rezervus pasko­loms teikti, didina pinigų pasiūlą. Ir atvirkščiai, kai reikia mažinti pinigų pasiūlą, centrinis bankas parduoda vertybinius popierius. Komerciniai bankai, pirkdami juos, mažina savo atliekamus rezervus ir taip siaurina paskolų teikimo galimybę. Kita vertus, pertekliniai rezervai mažėja ir piliečiams išimant iš bankų pinigus, reikalingus vertybinius popierius pirkti. Visa tai sukelia pinigų pasiūlos mažėjimą.2 Atliekant vertybinių popierių pirkimo ir pardavimo operacijos tarp centrinio banko ir komercinių bankų grynieji pinigai nenaudojami. Centrinis bankas, pirkdamas iš komercinių bankų vertybinius popierius, paprasčiausiai padidina komercinių bankų rezervus, laikomus centri­niame banke, sudarydamas sąlygas jiems išplėsti paskolų operacijas. Centrinio banko galimybės supirkinėti vertybinius popierius iš komer­cinių bankų teoriškai yra neribotos, o atitinkami Įnašai i komercinių bankų sąskaitas vadinami pinigų spausdinimu (kredito emisija). Šias operacijas riboja tik centrinio banko atsakomybė už pinigų politikos padarinius. Diskonto norma. Centrinis bankas gali teikti paskolas komerciniams bankams veikdamas kaip „bankų bankas". Palūkanų norma už tokias paskolas yra vadinama diskonto norma. Centrinio banko paskolas ko­merciniai bankai paprastai naudoja siekdami padidinti savo rezervus iki reikiamos normos, jei jų rezervai išsenka netikėtai atsiėmus indėlius arba dėl kitų nenumatytų aplinkybių arba siekdami plėsti savo krediti­nes galimybes. Centrinio banko paskolos komerciniams bankams tei­kiamos atliekant atitinkamus įrašus bankų sąskaitose. Tokios paskolos (diskontai) didina bankų rezervus ir taip leidžia jiems plėsti pinigų pa­siūlą. Keičiant diskonto normą galima tam tikru mastu reguliuoti pinigų pasiūlą. Jei ji didėja, tai skolinamas! mažiau, mažėja ir pinigų pasiūla, ir atvirkščiai. Diskonto norma paprastai yra keliais procentais didesnė už paskolų rinkos paskolų normą. Nors centrinio banko teikiamų paskolų apimtis nesudaro didelės paskolų rinkos dalies, tačiau centrinio banko nustatoma diskonto norma yra orientyras kitiems paskolų rinkos sub­jektams ir todėl jos keitimas turi įtakos visos paskolų rinkos palūkanų normoms. 1.3.Pinigų politikos įgyvendinimo instrumentai Centrinio banko pinigų politika pagrįsta tuo, jog pinigų kiekio po­kytis gali paveikti makroekonominius procesus ir - tai ypač svarbu -nacionalinio produkto apimtį. Išsamiau panagrinėsime atveji, kaip centrinis bankas gali paveikti šalies gamybos apimtį. Pinigų kiekio, cir­kuliuojančio ekonomikoje, pokyčiai veikia visumine paklausą, tačiau ne tiesiogiai, o per palūkanų normą. Iš tikrųjų pinigų pasiūlai didėjant pa­lūkanų norma, atitinkanti pinigų rinkos pusiausvyra, mažėja. Mažėjanti palūkanų norma skatina investicijas, kurios, kaip su­dėtinė visuminių išlaidų dalis, didina visuminę paklausą. Pakitusi visu­minė paklausa pakeičia prekių ir paslaugų rinkos pusiausvyrą ir nustato didesnę pusiausvyros nacionalinio produkto apimtį (įskaitant ir daugi­namąjį poveiki). Šį procesą, atspindinti keinsistinį požiūrį į pinigų kie­kio ir gamybos apimties pokyčių sąveiką.3 Monetaristai šią schemą papildo tiesioginiu pinigų kiekio poveikiu visuminei paklausai. Jie teigia, jog padaugėjus pinigų padidės visuminės pajamos, kurios savaime padidins namų ūkio išlaidas, nes, monetaristų manymu, kuo žmonės turi daugiau pinigų, tuo daugiau jų ir išleidžia. Priešingas procesas vyks, jei centrinis bankas mažins pinigų kieki. Ma­žinant pinigų pasiūlą, palūkanų norma, ribojanti investicijas, didėja ir mažina visuminę paklausą, kuri nustato ir mažesni pusiausvyros nacio­nalinį produktą. Taigi centrinis bankas, reguliuodamas pinigų pasiūlą, didina arba mažina visuminę paklausą ir kartu skatina arba riboja BNP gamybą. Centrinio banko veiksmų, reguliuojant pinigų pasiūlą, padariniai yra tokie pat kaip ir vyriausybės fiskalinės politikos. Skirtumas tik tas, jog centrinis bankas veikia BNP dydi ne tiesiogiai keisdamas visuminę pa­klausą, kaip fiskalinės politikos atveju, o reguliuodamas pinigų pasiūlą. 1.4.Lietuvos banko pinigų politika ir lito patikimumo įstatymas Lietu­vos Respublikoje veikiantis vadinamasis valiutų valdybos modelis ir Lietuvos Respublikos lito patikimumo įstatymas apriboja Lietuvos banko galimybes reguliuoti pinigų pasiūlą klasikiniais centrinio banko metodais. Lietuvos bankas privalo garantuoti, kad bendras išleidžiamų i apyvartą litų kiekis bet kuriuo metu neviršytų Lietuvos banko laikomų aukso atsargų ir konvertuojamos užsienio valiutos rezervo vertės, ap­skaičiuotos pagal bazinę valiutą. Lietuvos bankas gali keisti bendrą litų kieki apyvartoje tik atitinkamai keisdamas turimas aukso atsargas ir keičiamos užsienio valiutos rezervą. Tai reiškia, jog Lietuvos banke yra apribota lito emisijos galimybė (jis gali išleisti i apyvartą papildomą kieki litų tik tuo atveju, jei tai leidžia turimi rezervai, t. y. jei turimų re­zervų vertė ir litų kiekio apyvartoje santykis atitinka Lietuvos Respubli­kos lito patikimumo įstatymo reikalavimus). Oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas parinktos bazinės valiutos (šiuo metu tai euras) atžvil­giu. Kadangi Lietuvos bankas Įpareigotas supirkti pateiktus eurus ir li­tus nustatytu kursu be apribojimų, tai pinigų pasiūla Lietuvos Respub­likoje priklauso ir nuo valiutų rinkos konjunktūros. 2. Pinigų politikos efektyvumas Kaip ir fiskalinės politikos atveju, pinigų politikos efektyvumo klau­simu egzistuoja skirtingi požiūriai - keinsistinis ir monetaristinis. Jau minėta, jog pinigų kiekio pokyčiai ekonomikoje per palūkanų normas ir investicijų dydžio pokyčius keičia visuminę paklausą ir kartu nacionalini pusiausvyros produktą. 2.1. Keinsistų požiūris į pinigų politika Keinsistų požiūris į pinigų kiekio poveikio nacionaliniam produktui mechanizmą. Keinsistų manymu, pinigų pasiūlos pokyčio poveikis visuminei pa­klausai yra netiesioginis - tik per investicijų pokyčius atsižvelgiant ir į dauginamąjį poveiki. Padidėjusi visuminė paklausa nustato didesnį pusiausvyros nacionalini produktą ir visumi­nes pajamas. Keinsistų nuomone, pinigų paklausa yra gana elastinga palūkanų normai. Sumažėjus palūkanų normai sumažėja ir pinigų laikymo kaštai, todėl padidėja namų ūkio subjektų grynųjų pi­nigų paklausa. Namų ūkio ir ūkio subjektai patenkina pinigų paklausą, didesnę savo pajamų prieauglio dalį pasilikdami pinigų pavidalu, o ma­žesnę dalį skirdami finansiniams aktyvams, t. y. akcijoms ir obligaci­joms, įsigyti. Nors padidėjus pinigų kiekiui ekonomikoje padidėja ir namų ūkio pajamos, tačiau, keinsistų nuomone, padidėjusios pajamos neatsiliepia vartojimui.4 Vartojimo išlaidos, jų nuomone, yra gana sta­bilios ir nepriklauso nuo pinigų kiekio, esančio ekonomikoje, pokyčių. Taigi namų ūkio pajamų didėjimas didins tik vartotojų turimą grynųjų pinigų kiekį bei jų investicijas i vertybinius popierius, t. y. tik namų ūkio santaupas. Verslo investicijų paklausa mažai priklauso nuo palūkanų normos, nes jas lemia ekonominė padėtis bei pardavimų perspektyvos. Todėl investicijų paklausa yra mažai elastinga palūkanų normos atžvil­giu. Keinsistai mano, kad pinigų pasiūlos pokyčiai mažai veikia visumine paklausą. Nemažas pinigų pasiūlos pokytis sukelia palyginti nežymų palūkanų normos, in­vesticijų bei visuminių pajamų pokytį. Nežymiai padidėjusi visuminė paklausa net įvertinus dauginamąjį poveiki nedaug padidins visumines pajamas. Todėl keinsistai teikia pirmenybę fiskalinės poli­tikos priemonėms, tiesiogiai reguliuojančioms visuminę paklausą. 2.2. Monetaristų požiūris į monetarinę politika Monetaristų požiūris yra priešingas keinsistų požiūriui. Visų pirma jie teigia, jog pinigų pasiūlą ir visumine paklausą sieja ne tik netiesiogi­nis, bet ir tiesioginis ryšys, turintis poveikį vartojimui. Todėl padidėjus namų ūkio pajamoms subjektai, priešingai, nei teigia keinsistai, daugiau ima pirkti ir prekių, ypač ilgalaikio vartojimo. Dalį pinigų jie pasilieka sau, kitą dali išleidžia finansiniams aktyvams bei prekėms Įsigyti. Monetaristų požiūri į pinigų pasiūlos bei visuminės paklausos ryšį. Pinigų paklausa monetaristų nuomone, ne tiek priklauso nuo palūkanų normos dydžio, kiek nuo sandorių apimties, t.y. nuo nacionalinio produkto dydžio. Todėl pinigų paklausa nėra elastinga palūkanų normos atžvilgiu. Investicijų paklausa, pasak monetaristų, priešingai, yra elastinga palūkanų normos atžvilgiu, todėl net ir nežymus palūkanų normų pokytis smarkiai didina investicijų apimti. Taigi, monetaristų nuomone, pinigų pasiūlos didėjimas lemia nemaža palūkanų normos kritimą ir dėl to padidėja investicijos. Didesnės investicijos padidina visumines išlaidas. Šį netiesiogini poveiki dar su­stiprina ir tiesioginis poveikis, padidinantis asmeninio vartojimo išlaidas. Taigi pinigų pasiūlos didėjimas sukelia gana dideli vi­suminių pajamų didėjimą. Monetaristų teigimu, pinigų pasiūlos įtaka visuminei paklausai yra didžiulė. Monetaristų požiūris i pinigų poveikį nacionalinio produkto gamybos apimčiai.5 Priešingai nei grynoji fiskalinė politika, kuri, kaip teigia monetaristai, yra mažai veiksminga, pinigų politikos priemonės labai veikia na­cionalinio produkto apimti. Tačiau pinigų poveikio mechanizmas gana sudėtingas. Būtina įvertinti ir vėlavimo poveiki. Be to, ekonominiai procesai sunkiai nuspėjami. Todėl yra pavojus, jog aktyvūs centrinio banko veiksmai reguliuojant pinigu pasiūla gali tik destabilizuoti eko­nomiką. Monetaristų rekomendacijos, kaip naudoti pinigų politikos priemones nesukeliant neigiamų padarinių, pagristos klasikinės mainų lygties analizės išvadomis. Vienas iš šios lygties variantų, vadinamas Fisherio lygtimi. Darant prielaidą, kad pinigų apyvartos greitis v yra pastovus (šia prielaida yra grindžiama kiekybine pinigų teorija), iš mainų lygties da­roma išvada, jog nominalusis BNP padidės tiek pat, kiek ir pinigų kiekis. Tačiau trumpojo ir ilgojo laikotarpio pinigų kiekio padidėjimas vei­kia skirtingus dešinės lygties pusės danginamuosius. Trumpojo laiko­tarpio pinigų kiekio didėjimas labiau, veikia gamybos apimtį negu kainas. Todėl jeigu ekonomika išgyvena nuosmukį, tai pinigų kiekio padidėjimas sukelia nedideli kainų didėjimą ir žymų gamybos didėjimą, beveik lygų pinigų kiekio M didėjimui. Ir atvirkščiai, pinigų kiekio ma­žėjimas sukelia žymų gamybos mažėjimą, o tai gali būti ekonomikos nuosmukio pradžia. Tuo tarpu ilguoju laikotarpiu, kai gamybos apimtis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!