Mitologija ir tautosaka Juozo Žlabio - Žengės eilėraščiuose

Tikrasis ir iki galo išsilaikęs tarp nedaugelio keturvėjininkų buvo poetas, rašytojas, publicistas Juozas Žlabys-Žengė. Avangardizmu alsuojanti jo poezija suteikė naujoviškesnį atspalvį XXa. lietuvių literatūrai. 1926m. J. Žlabys „Keturiuose Vėjuose“ išspausdino eilėraščių ciklą „Pavasario gramatika“. O štai eilėraščių rinkinys tuo pačiu pavadinimu išėjo 1992m., sudarytas Leono Gudaičio. Aš prie šio rinkinio trumpam ir apsistosiu.
Skaitant J. Žlabio eilėraščius, prieš akis iškilo ryškių nuotaikų atspalvių paletė. Ir netgi kiekvienas eilėraštis, ne tik jo nuotaika, turi kokią nors spalvą. Be spalvinių „varjacijų“ labiausiai dėmesį patraukė lietuvių liaudies tautosakinių ir mitologinių motyvų gausa. Atrodo, visa tai nieko bendra negali turėti su futuristinio pagrindo eilėraščiais, tačiau J. Žlabys savo poezijoje tautosakinius ir mitologinius elementus įkurdino kuo puikiausiai. Visą poezijos rinktinę „Pavasarių gramatikos“ apžvelgti šiame darbe neįmanoma, bet eilėraščiai, kuriuose ryškūs lietuvių liaudies lobyno bruožai, gana išsamiai analizuoti.
Puikiai puikiai.
Šlama berželis
Meiliai meiliai.
Karklas linguoja
Laisvai laisvai,
Vėjas niūniuoja
Mielai mielai...
Mano širdis plaka
Ramiai ramiai,
Meilė gyvent teka
Guviai guviai.
Tai penkiolikmečio Juozo Žlabės eilėraštis, parašytas 1914m. Pirmiausia į akis krenta daugybė deminutyvinių formų, žodžių pakartojimų. Giružė, pievužė, berželis – tokie meilūs žodeliai dažni lietuvių liaudies dainose, o taip pat ir J. Žlabės eilėraščiuose. Deminutyvai, pavartoti poezijoje, lygiai taip pat, kaip ir dainose, daro itin nemažą švelnumo, gerumo, giedros nuotaikos įspūdį. Peržvelkim poeto eilėraštį „Karas“. Pavadinimas sukelia rūsčias nuotaikas, tačiau deminutyvai jas kiek sušvelnina, suteikdami labiau graudulingą toną:
Drauguži, prie upės krantelio
Taip siaučia ugnelė baisinga.
Negaila jai brolių – žmonelių,
Visiems ji taip baisiai mirtinga.
Drauguži, klausyk: čia arti
Žemelė vis dunda ir dunda.
Iš ties jos dalis čia karti –
Kiečiausia širdužė pajunta...
Ugnelė baisinga jau ne tokia baisi, kaip ugnis, galbūt ji kaip ir motulė, priglaudžia pavargusius, pabėgti nuo jos nebesugebančius brolius – žmonelius. Žemė ir ugnis – nuo seno lietuvių garbinamos stichijos. Tai maitintojos ir gyvybės teikėjos, o kartu ir jos atėmėjos. Su mirtimi susitaikoma, tačiau skaudžiai, kad net kiečiausia kario širdis pavirsta širduže. Lietuvių liaudies dainose apie karą taip pat minima,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!