Mikroekonomikos pagrindai

Ekonomika („oikos“ – namas, „nomos“ - tvarkymas), pirmą kartą panaudotas Senovės Graikijoj, knygoje „Ekonomikos“, Va. iki m.e. Jos autorius Ksenofontas. Knygoje aprašytas vergvaldžio namo tvarkymas. Yra keli ekonomikos apibrėžimai: 1-mokslas apie visų ribotų išteklių panaudojimo pasirinkimą. Ekonomikos tikslas-patenkinti augančius visuomenės poreikius. 2-ūkio tvarkymas. 3-mokslas apie žmonių elgesį verslo sferoje. Ekonomikos teorijos samprata (daugelyje šalių vadinama politine ekonomija). Mokslas apie turto sukūrimą ir jo pasiskirstymą visuomenėje. Dalis turto atitenka kūrėjui (pasiskirsto), kaip atlyginimas už darbą, o kita dalis yra paskirstoma, nes dalis visuomenės nedirba. Ekonomikos teorijos objektai. 1. Ištekliai – visa tai, kas naudojama žmonių poreikiams tenkinimui. Kapitalo ištekliai – pinigai, nekilnojamas turtas, žmonių ištekliai – kaip darbo jėga; filos. požiūriu – jie visada riboti. 2. Gamyba – ekonominių išteklių naudojimas gaminant produktus ir tenkinant paslaugas, t.y. kaip jie naudojami racionaliausiai. 3. Kapitalas – žmogaus darbu sukurtas produktas, naudojamas prekėms ir paslaugoms kurti; turtas, kuriantis turtą (jis gali būti sudaiktintas, pvz., namas). Pastovusis kapitalas – investavom pinigus (į pasatą, įrenginius), pelną gauname per ilgą laiką. Gautos pajamos turi grįžti per ilgą laiką mažomis dalelėmis, t.y. į kiekvieną produkto vertę turi būti įskaičiuotas ir išlaidų kiekis. Čia yra panaudojama tikimybių teorija. Kintamasis kapitalas – ta kapitalo dalis, kuri grįžta po kiekvienos ūkinės operacijos (apyvartos), pvz. nusipirkome žaliavas, tai žaliavų sunaudotų produktų tam tikras kiekis grįžta realizacijos metu, t.p. grįžta ir energijai panaudotos lėšos. 4. Poreikiai – žmogaus biologinės ir socialinės prigimties reikmės.  pagal kilmę: socialiniai, biologiniai (fiziniai)  pagal būtinumą: pirmaeiliai (užtikrina darbingumą), antraeiliai (jų patenkinimas pagerina darbingumą), trečiaeiliai, komfortiniai (poreikiai ypatingiems patogumams (suteikia ypatingus poreikius)), perspektyviniai (šiuo metu žmogui neaktualūs, bet ateity visuomenė norėtų juos patenkinti).  pagal galimybes realizuoti: realūs (tikrieji)-poreikiai, kuriems patenkinti yra techninės, ekonominės ir intelektinės galimybės, nerealūs, pvz.: pramonė, žemės ūkis jų negamina, mokūs-poreikiai, kuriems patenkinti vartotojai turi išteklių (pinigų), nemokūs-priešinga situacija rinkoje vadinama nemokia, t.y. vartotojas neturi pinigų. Poreikiai yra ryšlūs, t.y. vienų poreikių tenkinimas iššaukia kitus poreikius. Ekonomikos teorijos metodai. Jų yra daug, kai kurie yra naudojami kompleksiškai – pasiekiamas labiau objektyvus rezultatas. Ekonometrika-kai ekonominių reiškinių matavimui naudojami skaitmenys, be jų ekonomika nevaizdi. Abstrahavimas-visų ekonominių ryšių ir jų tendencijų apibendrinimas. Šis metodas priešingas ekonometrikai, t.y. jis be skaitmenų. Grafinis metodas-ekonominių reiškinių vaizdavimas kreivėmis, grafikais, kas labai pagerina aiškumą, vaizdumą. Analizė-praėjusio laikotarpio ūkio raidos, ekonominių reiškinių aiškinimas, aiškinimasis. Be jos neįmanoma tiksliai prognozuoti ateities. Sintezė-ekonominių reiškinių tarpusavio ryšio ir poveikio vienas kitam nustatymas. Sintezės ir loginis metodai yra panašūs, rišlūs, vienas su kitu susiję. Istorinės patirties-kai vertinama tautos patirtis vienoje ar kitoje ūkio srityje. Tai svarbu sudarant strateginius planus. Pvz.: negalima iš prancūzų atimti vynų gamybos tradicijų, nes jie vyną gamina apie 3000 metų. Pragmatizmas-į visus ekonominius reiškinius reikia žvelgti naudos požiūriu (būdinga ekonomikai). Ekonomikoje aktualus klausimas: kokia bus nauda? Altruizmas-(pvz.: labdara), altruizme nėra naudos. Loginis metodas-priklausomybės ryšys tarp vieno ekonominio veiksmo ir kito. ------------------------------------------------------------------------- Gamybos veiksniai Visuomenė gyvuoja ir plėtojasi tik tenkindama materialinius (!) ir dvasinius poreikius. Dvasinės gėrybės gaunamos per ne ūkinę veiklą, t.y. ką sukūrė architektai, kompozitoriai ir t.t. Gamybos funkcija – iš išteklių, kuo taupiau juos naudojant, pagaminti ir paskirstyti materialines gėrybes visuomenei. Gamybos veiksniai – tiesiogiai gamyboje naudojami ištekliai, o ištekliai – įvairios medžiagos, energija ... Pagrindiniai gamybos veiksniai: 1. Darbas-tikslinga žmogaus veikla, kurios metu gamtinius daiktus žmogus apdoroja ir pritaiko savo ir visuomenės poreikiams. Darbą skirsto į: fizinį (jį keičia mašinos, robotai ir pan.), intelektinį, kūrybinį (rašytojų ir pan.). 2. Verslumas-žmogaus fiziniai ir intelektiniai gebėjimai vykdyti verslą. Verslumo veiksniai: išsimokslinimas (tai ką baigė) ir išsilavinimas (savr. žmogaus pasiruošimas darbui). Genetinis paveldas-paveldima iš tėvų, senelių, patirtis profesinėj srityje-matuojama darbo stažu. Po 20, 25 metų gali prasidėti profesinė stagnacija. Amžius-produktyviausias darbinis amžius 25-55 metų. Sveikata-kartais ji apriboja galimybes vykdyti kai kurias funkcijas. Žmogiškasis kapitalas-sujungti į vieną prasmę darbas ir verslumas. Kaštuose žmogiškasis kapitalas sudaro pagrindines kintamąsias sąnaudas. Kaštai-įvairios išlaidos susijusios su verslu. 3. Žemė. Skirstoma į: žemės naudmenys-žemė, naudojama maisto produktams gaminti, naudojama žemdirbystei; bendrosios paskirties žemė-žemė, kuri naudojama infrastruktūrai; gelmių turtai; nežemdirbystės (kitos paskirties žemė), įskaitant vandenis (upės, ežerai ir t.t.). Žemės naudmenys pagal produktyvumą skirstomi į kategorijas: 1 kategorija – derlingiausios žemės, 4 kategorija – mažiausiai produktyvios žemės (smėlynai, akmenynai, žvyrynai). Kadastras (būtinas sukuriant žemės rinką) – dokumentas, kuriame pateiktas oficialus sąrašas objektų ir tų objektų aprašymas, savybės (žemėlapiai, savininkai ir t.t.). Kadastravimas – žmonių darbu sukurtas turtas, naudojamas prekėms ir paslaugoms kurti; turtas naudojama kitam turtui kurti. Kapitalo forma gali būti: realusis kapitalas – toks, kurį galima pačiupinėti; finansinis – pinigai banke, akcijos ir t.t. Reprodukcijos požiūriu kapitalas skirstomas į: pastovųjį (pagrindinį) – kapitalas, kuris savo vertę į naujai gaminamą produktą perkelia per ilgą laiką mažomis dalimis. Jis nusidėvi (amortizuojasi). Nusidėvėjimo rūšys: fizinis (dėl trinties, atmosferos poveikio), moralinis (dėl techninio progreso). Našumas – produkto kiekis per tam tikrą laiko vienetą. Pastoviojo kapitalo atstatymui, t.y. jo remontui ar naujo įsigijimui, kaupiamas nusidėvėjimo (amortizacijos) fondas. Jis privalomas AB ir valstybinei įstaigai. Atskaitymai į nusidėvėjimo fondą: 1. nustatant fiksuotą piniginę nusidėvėjimo per mėnesį normą, pvz.: įsigyjamas 1200Lt vertės įrenginys. Žinoma, kad jis nusidėvės per 10 m. 10x12=120 mėn. 1200:12=10Lt per mėnesį atskaitoma į amortizacijos fondą. 2. nustatant procentinę nusidėvėjimo per mėnesį normą, pvz.: 2%, 3% ir t.t. Nusidėvėjimas yra kontroliuojamas valstybės, nes atskaitymai į jį neapmokestinami. Jie įeina į pastoviuosius kaštus. Kintamasis kapitalas – savo vertę į naujai gaminamą produktą perkelia vienos ūkinės apyvartos laike. 5. Laikas. Svarbu pradėti verslą palankiausiu laiku, pasinaudoti juo. 6. Vieta. Nes ūkinės veiklos apimtis priklauso nuo įmonės vietos. Pagal gamybos proceso kaita gamybą priimta skirstyti į vadinamus laikotarpius: 1. trumpas laikotarpis, t.y. situacija, kai pagrindinis gamybos veiksnys – kapitalas, yra pastovus, o kiti gamybos veiksniai kinta, pvz.: darbas → keičiasi dirbančiųjų skaičius; 2. ilgas laikotarpis, kai keičiasi visi įmonėje naudojami veiksniai, tame tarpe ir kapitalas; 3. labai ilgas laikotarpis, kai kinta gamybos technologijos → praktiškai keičiasi viskas. Gamybos rezultatas – gamybos proceso metu pagamintų produktų kiekis; naujas produktas. Produktas – pagamintas materialus daiktas, ar nemateriali prekė – paslauga, kuri teikia vartotojui tam tikrą naudą, tenkina kuriuos nors poreikius. Gamybos rezultatas yra vadinamas bendruoju produktu ir žymimas BP. Vidutinis produktas → VP – tai produktų kiekis tenkantis vienam darbo vienetui (dirbančiajam). VP = BP/L (L – darbo vienetų skaičius) Ribinis produktas → RP – tai produktų pokytis pakitus darbo sąnaudoms vienu vienetu. Jis turi tendencijas didėti arba mažėti. RP = ∆BP/∆L Gamybos pradžioje didėjant dirbančiųjų skaičiui ribinis produktas didėja, tai paaiškinama tuo, kad vyksta dirbančiųjų darbo specializacija (smulkus darbo pasidalijimas – kai kiekvienas darbuotojas daro savo atskirą darbą). Trumpuoju laikotarpiu (kai kapitalas nekinta) ateina momentas, kai esamas kapitalas neužtikrina kiekvieno dirbančiojo darbo galimybių, toliau gamybos rezultatyvumas mažėja, t.y. kiekvieno dirbančiojo ribinis produktas mažėja, ši situacija gamyboje vadinama mažėjančio (ribinio) rezultatyvumo dėsniu. ------------------------------------------------------------------------ Ekonomikos teorijos raida Ekonomikos teorijos pradininkai – graikų filosofai. Ekonomikos teorijoje išskiriamos tam tikros kryptys (mokyklos):  Senovės graikų mokykla Va. pr. Kr. Egzistavo apie 1000 metų. Ryškiausi filosofų darbai: Platono, Aristotelio, Sokrato, Epikūro, Ksenofonto. Graikų filosofijos esmė: graikų filosofai gynė vergvaldinę ūkio sistemą.  Merkantilizmas (ital. „merkanto“ – auksas, pinigai), ryškiausias atstovas – Tomas Manas. Tais laikais auksas atliko pinigų vaidmenį. Jie propagavo prekybą, bet nevertino žemės ūkio, amatų. Merkantilizmo teorija vyravo apie XI-XIII a. Mokslai buvo slopinami. Religijos teigė, kad visavertis kūrėjas – Dievas.  Fiziokratizmas (ital. „fizio“ – žemė). Esmė – žemė, pagrindinis žmonijos turtas, nes žmonės valgė, valgo ir valgys. Būdinga XIII-XVI a. Vytautas – ryškus fizioktratas. Ryškiausias atstovas – F. Kene.  Utopizmas – viduramžiais visuomenė gyveno sunkiai (feodalizmas). Vyravo badas. Italas Kampanela (knyga „Utopija“ – lygiateisė visuomenė gyvena saloje, kur viskas yra bendra, o pagamintos gėrybės paskirstomos lygiavos būdu), Tomas Moras pareiškė lygiateisės visuomenės kūrimo galimybes. XVII a. pradžia.  Anglų klasikinė ekonomikos teorija. Pripažįstama dar ir dabar. Jos metu sukurti dabartinės ekonomikos pagrindai (XVIII a. pabaiga-XIX a. pradžia). Atstovai anglai A. Smitas (knyga 1776 m. „Tautų turto prigimties ir priežasčių nagrinėjimas“, jis sukūrė pridėtinės vertės teorija, kuri aktuali ir šiandien; jis paaiškina, kad dirbančiojo darbo diena skirstoma į 2 dalis: būtinais darbo laikas – dirbantysis sukuria būtinąjį produktą, už jį gauna atlyginimą, pridedamasis darbo laikas – jo metu kuriamas pridedamasis produktas (pridedamoji vertė), kuris atitenka darbdaviui, tokiu būdu kaupiamas kapitalas), Rikardo (sukūrė pinigų pridedamosios vertės mokesčio teoriją).  Marksizmas (komunizmo teorija). XIX-XX a.; sukūrė vok. moksl. – K. Marksas. Esmė: a) kadangi kapitalą sukuria darbininkas (Smito teorija), reikia, kad jis ir priklausytų dirbančiajam; b) kadangi kapitalistas savo noru turto neatiduos, reikia tą turtą atimti jėga → reikalinga revoliucija; c) kadangi revoliuciją vienoje šalyje užgniauš aplinkinių šalių kapitalistai, reikia proletariatui (dirbantieji žmonės, kurie dirba kapitalistui ir savo turto neturi) vienytis ir vykdyti pasaulinę revoliuciją. 1848 m. buvo paskelbtas Markso manifestas, kuriame buvo šūkis: Visų šalių proletariatai, vienykitės!; d) po to, kai valdžia ir turtas pereis proletariato žinion (turtas taps visaliaudiniu), reikia kurti komunistinę visuomenę (čia remiasi utopistais). Komunizmo teorija nepasitvirtino, Marksą dažnai taisė Leninas, Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas ir jų pasekėjai.  Keinsizmas (Keinesas – anglų moksl.). XIX-XX a. Esmė – mišrios rinkos ekonomikos būtinumo teorijos pagrindėjas. Reikia, kad rinką reguliuotų valstybė, nes laisvoji rinka neišsprendžia daugelio socialinių problemų, rinkai nebūdingas susireguliavimo mechanizmas. ------------------------------------------------------------------------ Priežastys, kurios verčia reguliuoti rinką:  įstatymai → reguliuoti ir apsaugoti nuo vagių ir pan.  teisėtvarka  iš įstatymų ------------------------------------------------------------------------ Ekonomikos formos Šiuolaik. teorijoje ūkyje išskiriami 2 požiūriai į ekonomiką: Klasikinis požiūris, pagal kurį yra 3 ūkio formos: 1. Natūrinis ūkis, kuris egzistavo žmonijos pradžioje tūkstančius metus. Esmė – šeima, gentis, bendruomenė iš turimų išteklių gamina gėrybes savo poreikiams tenkinti. Tik atsitiktiniai ryšiai su kitais ūkio vienetais. Pirmykštės bendruomenės laikais; šiuo metu beveik nėra. 2. Rinkos ūkis, kai ūkio subjektai iš rinkoje pirktų išteklių gamina prekes, kurias parduoda ir kuriomis tenkina savo poreikius. Ūkio vienetai tarpusavy susiję prekių mainais. Turi būti rinka. Rinkos ūkis yra dvejopas: laisvoji rinka → nereikia mokėti mokesčių, bet neišsprendžia soc. problemų (pensinio aprūpinimo). Iš mokesčių išlaikomi: prezidentai, teisėjai ir t.t. Pirmas rinkos mechanizmą nagrinėja anglų ekonomistas Adamas Smitas, jis ją vadina „nematomoji ranka“; mišrioji rinka (pagal Keineso teoriją), kai laisvąją rinką reguliuoja valstybė. 3. Centralizuotas, komandinis ūkis (sukūrė Tarybų Sąjunga). Kai ūkiniai vienetai iš centralizuotai paskirstytų išteklių gamina produktus, kuriuos centralizuotai paskirsto valstybė pagal planą. Neefektyvus ūkis, nes neskatina iniciatyvos, kokybės. Marksistinis požiūris, pagal ji ekonomika gali būti: pirmykštė bendruomenė (atitinka natūrinį ūkį), vergovinis ūkis, feodalinis, kapitalistinis, komunistinis. ------------------------------------------------------------------------- Ekonominės minties raida Lietuvoje Pirmosios raštinės žinios apie Lietuvos ekonominę būklę yra Gedimino laiškuose (užsienio šalių vadovams). Svarbus rašytinis šaltinis – pirmasis Lietuvos statutas (1529 m.). Jis įtvirtino feodalizmą, feodalinę žemėvaldą, pripažino amatus ir kai kurias amatininkų teises. Jis buvo pažangus Europoje. 1579 m. įkūrus VU (pagrindinis ekonominis švietėjas) jame pradėti dėstyti ekonominiai dalykai. 1831 m., kai uždarė VU, ekonominių žinių sklaidos Lietuvoje nebuvo. 1810 m. Vilniuje pradėta dėstyti Smito teorija. XIX a. pab. laikraščiuose, žurnaluose pasirodo pirmieji straipsniai ekonomikos tema lietuvių kalba. 1918 m. (Lietuvoje paskelbta nepriklausomybė) Kaune įsikuria KU, o jame – ekonomikos-teisės fakultetas. Tarybiniu laikotarpiu ekonomikos žinias dėstė VU Dabartiniai žymesni ekonomistai, teoretikai-praktikai: Glaveckas, Prunskienė. ------------------------------------------------------------------------ Prekė ir jos savybės Prekė – žmogaus darbu sukurtas daiktas, tenkinantis kuriuos nors visuomenės poreikius, skirtas mainams arba pardavimui. Prekės savybės: vertė – ją sukuria bet kuris žmogaus darbas, vartojamoji vertė – ji pasireiškia prekės naudingumu; ją sukuria konkretus žmogaus darbas, konkreti veikla, mainomoji vertė – prekės savybė būti mainoma į kitą daiktą; ji atsiranda tik rinkoje. Mainai turi būti lygiaverčiai. ------------------------------------------------------------------------- Pinigai Pinigai yra visuotinis ekvivalentas, t.y. būdas įvertinti sąnaudas ir naudingumą. Jie atsirado Mesopotamijoje, iki to vietoj jų – druska, dramblio kaulas. Monetos pradėtos kalti jau Senovės Egipte, gal ir Kinijoj. Popieriniai pinigai (banknotai) atsirado viduramžiais Italijoje, kuri tuo metu vykdė aktyvią užsienio prekybą. Pirkliai savo monetas keisdavo keityklose (vėliau jos gavo kitą funkciją - saugojimo). Pinigų keitėjas ir vadinosi BANKO. Monetų saugyklos monetų savininkams išduodavo dokumentą apie turto, monetų įnašą, kuris vadinosi „BANKO“ + “NOTTES“. Pirkliai pastebėjo, kad labai patogu atsiskaityti neimant monetų. Vėliau šiuos raštelius pradėjo spausdinti (vengiant padirbimo), o pavadinti jie buvo „banknotais“ ir įteisinti XVI a. Pinigų funkcijos: 1. Vertės matas. Vertės mato patikimumui padidinti, daugelis šalių įvertina nacionalinę monetą auksu. Tam reikia turėti pakankamą aukso kiekį: dabartinis litas nevertinamas auksu, nes neturim aukso. 2. Mokėjimo priemonė. Už viską pirkdami mokame pinigais. 3. Cirkuliacijos priemonė. Rinkos ekonomikoje pagamintas produktas realizuojamas, gaunami pinigai, už juos perkame (išteklių pavidale), vyksta gamyba, pardavimas ir t.t. Tai galima išreikšti formule: PR-P-Pr1 (ištekl.)... G-Pr2-P1-Pr3 (ištekl.)... G. ir t.t. Čia Pr – prekė, P – pinigai, G – gamyba 4. Kaupimo priemonė – tam tikrą laikotarpį verslininkystėje ir pas piliečius kaupiasi „nereikalingi“ pinigai. Jie turi būti kaupiami bankuose. Tuo metu „nereikalingi“ pinigai yra reikalingi kitoms verslininkų grupėms. Jie skolinasi iš bankų. 5. Pasaulinių pinigų. Šią funkciją atlieka didžiųjų stiprios ekonomikos šalių pinigai: XIX a. anglų svaras sterlingas, XX a. Amerikos doleris, šiuo metu pretenduoja Euras. Pinigų kiekis šalyje priklauso nuo šių veiksnių: 1) šalies piniginio vieneto ir kitų šalių valiutos santykio; 2) gamybos ir paslaugų išvystymo lygmens šalyje; 3) Kliringo kiekis (Kliringas – nepiniginių atsiskaitymų kiekis, atsiskaitymai pervedimu iš pirkėjo sąskaitos banke į pardavėjo sąskaitą, atsiskaitymas kreditinėmis kortelėmis, čekiais.) ------------------------------------------------------------------------ Darbo pasidalijimas Darbo pasidalijimas – gamybos (paslaugų) proceso suskaidymas į skirtingas užduotis, kurių kiekviena atlieka kitas darbuotojas. Darbu žmonės pradėjo dalintis dar pirmykštėje visuomenėje. Darbo pasidalijimo veiksniai:  lytis;  išsimokslinimas (prof. įsigijimas);  išsilavinimas (tai, ką gali išmokti žiūrėdamas, skaitydamas);  genetinės savybės (ką davė tėvai);  tradicija (tradic. profesijų pasirinkimas, pvz.: gydytojai ir t.t.);  sveikata Darbo pasidalijimo formos: 1. frakcinis, kai pasiskirstoma pagal veiklos sritis, 2. technologinis – dabų išskyrimas priklausomai nuo jų atlikimo technologijos skirtumo. Darbo pasidalijimo pakopos: 1. pirminis, t.y. pasidalijimas darbo rūšimis; darbo rūšies pasirinkimas, pvz.: medžioklė – vyrai, maisto gamyba - moterys. 2. antrinis, t.y. kurios nors darbo rūšies, darbo srities atlikimas, pvz.: stalius, programuotojas ir pan. 3. tretinis, kai atliekama viena darbo operacija; būdingas šiems laikams, pvz.: auto gamykloje prisuka tik tam skirtus varžtus arba detalę. Darbo pasidalijimo privalumai:  mažesnės išlaidos specializuotam darbuotojui parengti;  kai dirbantysis specializuojasi, jis įgauna įgūdžius, todėl dirba našiau (našumas – pagamintų produktų arba atliktų paslaugų kiekis per laiko vienetą);  specializuotas darbuotojas ekonomiškiau panaudoja įrenginius, nes jis juos pažįsta, žino jų priežiūros ir eksploatacijos taisykles;  specializuotas darbuotojas, pažindamas įrenginius, dažnai pats juos tobulina arba teikia tobulinimo pasiūlymus (racionalizatoriai tobulina įrenginius, kartais jie tampa išradėjais). Darbo pasidalijimo trūkumai:  vienarūšis darbas yra monotoniškas;  kai yra vienarūšis darbas, dažnai gaminama kuri nors detalė, kurios paskirtis nelabai aiški;  specializuotas darbuotojas yra santykiniai nemobilus, t.y. jei reikia keisti darbo vietą, tai jis labai sunkiai eina į kitą darbą. Darbo pasidalijimas – techninio progreso pasekmė ir skatintojas; rinkos pasekmė ir priežastis. Juo metu būtinas nuolatinis ryšys tarp įmonių, firmų, šalių ir net regionų. Integracija – tai šalių suderinti santykiai geresniam gamybos ar paslaugų rezultatui gauti; {arba} vienos pusės reikalingumas ekonominiu požiūriu kitai pusei. ------------------------------------------------------------------------ Ūkio struktūra Įmonė – pagrindinis ūkio subjektas. Tai atskiras ūkinis vienetas, veikiantis savarankiškai, gali turėti atsiskaitomąją sąskaitą banke. Firma – tai yra atskiras ūkinis vienetas (vienas), turinti visas savybes kaip ir įmonė arba apjungia kelias įmones. Ūkis – sistema, susidedanti iš daugelio struktūrų, vykdančių gamybinę ir negamybinę veiklą ar procesą, ir sukuriančių materialines arba dvasines vertybes. Pagal anglišką (Smito) sistemą, ūkio struktūra yra tokia: I Pramonė – kuria materialias vertybes. Pramonė skirstoma į: 1. Gamybos priemonių gamybos. Gamybos priemonė – visi objektai, kurie yra naudojami kitų objektų gamyboj, paslaugose. 2. Vartojimo reikmenų gamybos. Vartojimo reikmenys – tai objektai, kurie patenka galutiniam vartotojui ir iš cirkuliacijos (rinkos) sferos išnyksta (suvalgom). 3. Išgaunamoji (kalnakasybos). II Žemės ūkis – ūkio šaka, susijusi su žemės dirbimu. Šakos: 1. Augalininkystė; 2. Gyvulininkystė. III Transporto ūkis – užtikrina visų ūkio šakų funkcionavimą. Rūšys: 1. Automobilių; 2. Geležinkelio; 3. Vandens; 4. Oro; 5. Vamzdžių; 6. Kinkomasis; 7. Laidinis. IV Prekybos ir viešojo maitinimo V Viešbučių ir turizmo VI Švietimo ir mokslo sistema VII Sveikatos apsaugos sistema VIII Finansų sistema ir bankai IX Energetika – kaip ir transporto ūkis užtikrina daugelio šakų funkcionavimą. Pagal funkcijas ekonomistai-klasikai visas ūkio šakas skirsto į tris stambias grupes: 1. Pirminės ūkio šakos, t.y. šakos, kurios teikia išteklius, žaliavas (miškininkystė, medžioklė ir pan.); 2. Antrinės ūkio šakos. Jos naudoja pirminio ūkio šakos produktus ir gamina baigtinį produktą, kuris tampa arba gamybos priemone, arba vartojimo reikmenimi; 3. Tretinės ūkio šakos. Jos nepriklauso nei vienai iš pirmųjų, veikia autonomiškai ir užtikrina pirminių ir antrinių šakų funkcionavimą (bankai, finansų sistema ir t.t.) ------------------------------------------------------------------------- Nuosavybės santykiai Nuosavybės santykiai – valstybės pagrindiniu įstatymu (Konstitucija) reglamentuotos nuosavybės formos ir jų tarpusavio sąveikos taisykles. Pagal LR numatytos šios nuosavybės formos: 1. Asmeninė – tai objektai, priklausantys vienam asmeniui, naudojami jo reikmėms tenkinti ir nenaudojami gamyboj, paslaugose (kitų asmenų); 2. Individuali – vienam asmeniui priklausantis objektas, tačiau jis gali būti naudojamas gamyboje (paslaugose) savininko rankomis arba samdant kitą asmenį; 3. Partnerinė – tai dviejų, trijų, kartais didesnio asmenų skaičiaus nuosavybė, sujungta bendriems ūkiniams tikslams. 4. Akcinė bendrovė – tai nuosavybė, kuri sukuriama (sukaupiama) parduodant vertybinius popierius – akcijas. AB gali sukaupti didžiulį kapitalą, t.y. didžiulius privalumas, ko negali padaryti individuali įmonė, UAB, partnerinė įmonė. Akcija – dokumentas, pažymintis, kad akcijos turėtojas investavo tam tikrą kapitalą verslui vykdyti ir turi nuosavybės teises. Akcijų paketas – valstybės įstatymais reglamentuotas akcijų kiekis procentais nuo visų realizuotų (parduotų) akcijų, užtvirtinantis sprendžiamąją galią įmonės valdymo procese. Akcijų pardavimas vadinamas akcijų emisija. Akcijų rūšys: 1) paprastos – laisvai platinamos vertybinių popierių rinkoje; 2) privilegijuotos – ypatingus nuopelnus steigiant bendrovę turintis akcininkas; 3) vardinės – įsigyti jas gali tik UAB nariai. Jos gali būti materialiomis ir nematerialiomis: nematerialios – piniginiai įnašai į UAB turtą ir išreikštas akcijomis; 4) pareikštinės – jas gali įsigyti bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, jei AB akcijos yra parduodamos vertybinių popierių rinkoje. Dividendai – akcininkams paskirtos grynojo pelno dalis. AB trūkumas – kapitalo difuzija → t.y. nuosavybė priklauso daugeliui žmonių ir jų atsakomybė proporcinga akcijų skaičiui. Akcijos nominalioji vertė (pradinė vertė) – akcijos vertė užfiksuota akcijoje, kaip dokumente. Akcijos rinkos vertė – akcijos vertė vertybinių popierių rinkoje tam tikram laikotarpiui (momentui). Rinkos vertė kinta. 5. Valstybinė – Valstybei priklauso strateginiai ir labai svarbūs šaliai objektai. 6. Kooperatinė – formuoja piniginių įnašų pagalba kuriam nors verslui, dažniausiai pagalbiniam, vykdyti. ------------------------------------------------------------------------- Ekonominės gėrybės Gėrybė – realios tikrovės objektas, tenkinantis žmonių poreikius, pvz.: žaliavos, energija, vanduo ir t.t. Būdingi bruožai:  ribotos,  jos yra sąmoningos veiklos rezultatas,  rinkoje jos turi kainas,  jos yra nuosavybės objektas. ------------------------------------------------------------------------- Ekonomikos teorijos struktūra Mikroekonomika nagrinėja namų ūkių, firmų, vyriausybės ir kitų savarankiškai sprendimus darančių ūkinių subjektų veiklą ir elgseną rinkoje. Mikroekonomikos objektai:  firmos,  namų ūkis – tai žmonių, kerie bendrai naudoja turimas pajamas, turi bendrą nuosavybę ir kartu daro ekonominius sprendimus, grupė,  rinka,  vyriausybės institucijos. Makroekonomika nagrinėja ekonominę sistemą, kaip visumą, aiškina vieningos ūkio sistemos dėsningumus ir jos funkcionavimo sąlygas, tiria bendrąją ekonomikos veiklą. Makroekonomikos objektai:  bendrasis užimtumas ir nedarbas,  infliacija, kainos,  ekonomikos augimas,  darbo našumo lygis,  palūkanų normos lygis,  valstybės biudžeto būsena. ------------------------------------------------------------------------- Valiutos stabilumas, konvertavimas Nacionaliniai valiutos stabilumo veiksniai:  sudaryti užsienio valiutos rezervą,  vystyti nacionalinę gamybą, didinti jos gamybos apimtį,  riboti infliaciją: naudoti antiinfliacines priemones,  sudaryti aukso atsargas valstybės ižde. Nacionalinės valiutos konvertavimas – laisvas nac. valiutos keitimas į kitos šalies valiutą (pinigus) arba į auksą. ------------------------------------------------------------------------- Rinka Mikroekonomika – eko. šaka, kuri nagrinėja vieno eko. vieneto ūkinę veiklą (pvz. įmonės, firmos, AB ir t.t.) Rinka – piniginių santykių visuma, paremta prekių pirkėjų ir pardavėjų mainais (vyksta per pinigus).  prekiniai santykiai prasideda tada, kai atsiranda mainai pinigai čia – tarpininkas, kuris atsirado seniai (buvo nevisada) Rinka – ūkis kuriame gyvuoja mainai. Rinkos ūkio struktūra: produktų rinka ↔ gamintojai ↕ vartotojai ↔ išteklių rinka ↕ nė vieno iš šių 4 elementų neįmanoma išbraukti Rinka – tarpininkas tarp pirkėjo ir pardavėjo. Pirkėjai – vartotojai, perkantys prekes ir paslaugas, bei firmos perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai – firmos, parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo darbo jėgą, bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys turimus išteklius. Pagrindinės. rinkos funkcijos:  tarpininkas (tarp vartotojo ir gamintojo)  kainodaros funkcija (formuojasi kaina)  konkurencijos funkcija (ji veda prie produktų perkamumo ir geros kokybės)  techninės pažangos funkcija (reikia diegti naujas technologijas, techniką; atsiranda robotai) Rinkos struktūros Rinkos struktūra – rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, t.y. svarbiausių rinkos požymių visuma, apibūdinanti firmų elgseną.  čia susidaro tam tikros sąlygos, kai rinkos dalyviai sugeba organizuoti gamybą taip, kad ji susikoncentruotų (net į vieną vienetą  monopolija)  Tobulos konkurencijos rinka  daug įmonių; visos mažos, arba vidutinės  paprasta įeiti  šios rinkos dalyviai neturi rinkos galios (neturi galimybės reguliuoti kainų)  Monopolinė struktūra (monopolija)  vienas gamintojas (jis gali būti ir vieninteliu pardavėju)  kartais susidaro dėl teisinių priežasčių, pvz., išradimo teisė (patentų teisė)  jų yra keletas rūšių: a) natūrali m. (socialinė), pvz. elektros teikėjas b) kartelis – susitarimas dėl rinkų, arba dėl kainų (slaptai)  įeiti į ją neįmanoma  Monopolinės konkurencijos rinka → kai atskiros įmonės (jų daug ir jos stambios, ~5) gamina panašius produktus savo paskirtimi, bet skirtingus savo techninėmis ir pan. savybėmis: Vilniaus kailiai → kailiai Šatrija → paltai Alytaus dainava → striukės jų paskirtis vienos → žieminis apsiaustas, bet tarp jų vyksta konkurencija  kuo daugiau parduos striukių, tuo mažiau pirks paltų ir kailių, ir atvirkščiai.  Oligopolinė rinka („oligo“ - keletas)  gamina panašią, arba visiškai vienodą produkciją  jų yra keletas  jie konkuruoja tarpusavy, bet konkuruoja ne kaina, bet produkto ypatybėmis, pvz., pieno pramonė – beliko 5 susivienijimai, jie yra oligopolistai (konkuruoja produktų įvairove)  Lietuvoje gali būti 2-20 tokiu būdu konkuruojančių įmonių, jau tada tai bus oligopolinė situacija  Monopsonija – rinka, kurioje vyrauja vienintelis pirkėjas.  Oligopsonija – rinkos struktūra, kurioje yra keli pirkėjai.  Duopolija – rinka, kurioje yra tik 2 pardavėjai.  Abipusė monopolija – rinkos struktūra, kai egzistuoja tik vienas pirkėjas (monopolistas) ir vienas pardavėjas (monopolistas). Rinkos privalumai: 1. skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojai; 2. skatina įgyti naudingų ir reikalingų žinių, įgūdžių; 3. suteikia info apie vietines sąlygas; 4. suteikia eko. laisvę; 5. skatina vartotojus taupiai vartoti retesnius produktus; 6. kainų sistema skatina gamintojus taupyti retus, ribotus išteklius. Rinkos trūkumai: 1. kartais neryžtingam žmogui negali suteikti nieko daugiau kaip tik bado laisvę; 2. visiškai nefunkcionuoja kai kuriuose eko srityse; 3. dažnai gamintojas savo valią primeta vartotojams; 4. kainos ne visada būna beasmenės, nepaveiktos atskirų asmenų; 5. nereguliuojama privačios verslininkystės sistema gali būti pakankamai nestabili; 6. privati veikla gali sukelti nepageidaujamus šalutinio poveikio efektus. Paklausa ir pasiūla – tai yra svarbiausias rinkos ekonomikos bruožas. Paklausa – prekių ir paslaugų kiekis, kurį nori ir gali įsigyti vartotojas už tam tikrą kainą. Paklausos dėsnis: paklausos apimtis kinta priešinga linkme kainos kitimui, t.y.: kaina mažėja – paklausos apimtis didėja, ir atvirkščiai. Paklausos apimtis – prekės kainos ir kiekio sandauga. P D 25 D2 20 D1 D – paklausos kreivė 16 12 8 4 0 200 250 300 350 400 450 500 550 Q Paklausą apsprendžia ne vien kainą, nes jeigu dėl kokių nors priežasčių vartotojai praranda norą įsigyti prekę, paklausa, esant tai pačiai kainai, mažėja. Mažėjant paklausai – kreivė pasislenka į kairę, ir priešingai: jei vartotojai, dėl kurių nors priežasčių sureikšmina tos prekės vertę – prekės paklausa padidėja (kreivė pasislenka į dešinę). Paklausa priklauso nuo: 1. vartotojų piniginių pajamų; 2. vartojimo struktūros; 3. mados; 4. mados fetišo (mados sureikšminimas dėl neaiškių priežasčių); 5. gyventojų struktūros kitimo (tam tikrame) regione; 6. komplementarių prekių kiekio. Pasiūla – prekių kiekis, kurį pardavėjai nori ir gali parduoti už tam tikrą kainą. Pasiūlos apimtis priklauso nuo kainos. Pasiūla priklauso nuo: 1. išteklių ir jų kainų; 2. technologijų, jų kaitos, pažangos; 3. substitutų kiekio, jų kainos (Substitutas (= pakaitalas) – prekė turinti anksčiau vartotos prekės savybes, pakeičiančias ją.). P S 20 S2 16 Kuo mažesnė kaina – tuo 12 A S1 daugiau išpirks! 8 4 0 200 250 300 350 400 Q A – rinkos pusiausvyra susidaro taške A → pusiausvyros kainos ir kiekio taške, kuris tenkina gamintoją ir vartotoją. Rinkos pusiausvyra – situacija rinkoje, kai susidaro pusiausvyros kaina tenkinanti tiek gamintoją, tiek vartotoją, ir pusiausvyros kiekis, kuris tenkina vartotojo poreikius, o gamintojas gauna pakankamai (už tą kainą) pajamų pelnui gauti. Paklausos ir pasiūlos funkcijos Matematiškai paklausos ir pasiūlos kiekio priklausomybę nuo kainos galima išreikšti tokia formule: QD = a + b * P QS = a + b * P a ir b – pastovūs dydžiai, pvz.: pirkėjų piniginės pajamos, vartotojų struktūra ir t.t. Naudodami šias formules galime apskaičiuoti: 1. paklausos apimtį 2. pusiausvyros kainą 3. pusiausvyros kiekį 4. parduodamos (rinkoje esančios) prekės kainą ------------------------------------------------------------------------ Paklausos ir pasiūlos elastingumas Elastingumas – vartotojo arba pardavėjo reakcija į kainos pokytį. ED = ∆Q% / ∆P% ES = ∆Q% / ∆P% procentinius paklausos apimties ir kainos pokyčius gausime: ED = Q2-Q1 / Q1 : P2-P1 / P1 ED = ∆QD / QD : ∆P / P = P / QD * ∆QD / ∆P Paklausos ir pasiūlos elastingumo veiksniai: Substitucija – vartojamų prekių pakeičiamumas. Laikas taip pat didina pasiūlos ir paklausos elastingumą. Kai kurie veiksniai veikia atskirai tik paklausos arba pasiūlos elastingumą. Paklausos elastingumui poveikį turi vartotojo biudžeto dalis, skiriama prekei pirkti. Šių prekių paklausa yra neelastinga. Prabangos ir būtiniausių prekių paklausos elastingumas yra skirtingas: būtiniausių prekių – neelastinga; prabangos prekių – elastinga. Prekių saugojimo galimybės ir kaštai stipriai veikia pasiūlos elastingumą. Gendančių prekių – pasiūlos elastingumas yra labai mažas; negendančių prekių – pardavėjas, reaguodamas į kainos kitimą, gali sparčiai didinti arba mažinti pasiūlą. Pusiausvyra rinkoje: kai prekių dalis lieka nerealizuota, pirkėjai gali rinktis, pardavėjai konkuruoja stengdamiesi viską parduoti ir yra priversti mažinti kainas → tai yra vartotojo rinka. Gamintojo rinka → kai pardavėjai gali pasirinkti, kam parduoti, o kam neparduoti, kokia tvarka parduoti. Kai daugelio prekių rinkoje yra prekių stygius, visai ekonomikai tinka stygiaus arba deficito ekonomikos pavadinimas. Paklausos ir pasiūlos elastingumas Paklausos elastingumo rūšys: 1. Absoliutus – kai labai mažos kainos procentinis pokytis sukelia labai didelį paklausos apimties ir pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą. 2. Absoliutus neelastingumas – kai kainai kintant (mažėjant arba didėjant) paklausos ir pasiūlos apimtis nekinta. 3. Santykinis elastingumas – kai tam tikras kainos procentinis pokytis sukelia didesnį paklausos arba pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą. 4. Vienetinis elastingumas – kai kainos procentinis pokytis sukelia tokį patį paklausos arba pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą. 5. Santykinis neelastingumas – kai kainos procentinis pokytis sukelia mažesnį paklausos arba pasiūlos apimties procentinį pasikeitimą. Elastingumo teorija pritaikoma: 1. kainų kontrolėje nustatant:  maksimalias kainas,  minimalias kainas; 2. reguliuojant kai kurių produktų vartojimą; 3. reguliuojant valstybės pajamas. Mažas kainos pokytis: P50% Jeigu elastingumo koeficientas yra daugiau kaip 2,5 yra laikoma, kad paklausa (pasiūla) yra absoliučiai elastinga, arba labai elastinga. Jeigu elastingumo koeficientas yra mažiau negu 1 yra laikoma, kad paklausa (pasiūla) yra neelastinga. ------------------------------------------------------------------------ Naudingumas – pasitenkinimas, kuris patiriamas suvartojus tam tikrą produktų ar paslaugų kiekį per tam tikrą laikotarpį. Ekonomika skiria 2 naudingumo rūšis: 1. bendrasis naudingumas, (žiūrėti naudingumo apibrėžimą), didėjant suvartotų produktų ar paslaugų kiekiui bendrasis naudingumas lėtėja (mažėja) 2. ribinis naudingumas – bendrojo naudingumo pokytis pakitus produkto vartojimui vienu vienetu, t.y. kiekvienas produktas teikia naudingumą (pvz., vitaminų kiekis, kalorijos ir pan.). Ribinis naudingumas apskaičiuojamas pagal formulę: RN=ΔBN/ΔQ Pirmojo vieneto BN yra skaičiuojamas ir RN ------------------------------------------------------------------------- Vartotojo biudžetinė tiesė Kiekvienas vartotojas pasirenka tokį prekės rinkinį, kuris labiausiai tenkina poreikius ir jis (vartotojas) turi pakankamai tam išteklių (pinigų). P 200 150 100 A 50 B 0 10 20 30 Q Tarkime vartotojas turi 200Lt, nori įsigyti 2 rūšių prekes: maistą (kurio vieneto vnt. kaina yra 2Lt) ir drabužių (kurių vnt. kaina yra 10Lt). Kiekvienas tiesės AB taškas rodo kokį maisto ir drabužių rinkinį gali nusipirkti vartotojas esant pastovioms kainoms ir turimai 200Lt sumai. Jeigu pajamos didėja arba mažėja, esant nekintamoms kainoms, tiesė pasislenka į dešinę (aukštyn), o jeigu pajamos mažėja – tiesė pasislenka į kairę. Vadinasi, biudžetinė tiesė parodo pirkėjo teisę įsigyti tam tikrą kiekį produktų. Ta tiesė dažnai vadinama vartotojo biudžetinė teisė (tiesė). ------------------------------------------------------------------------- Vartotojo indiferentiškumas – vartotojo abejingumas. Šis abejingumas pasireiškia dėl to, kad daug produktų turi substitutų (pakaitalų). ------------------------------------------------------------------------- Kaštai – visų gamyboje (paslaugoje) sunaudotų gamybos veiksnių vertė; arba – sąnaudos (išlaidos), susijusios su verslu. Kaštų rūšys: 1. pagal aiškumą: ◦ eksplicitiniai (tiesioginiai) – aiškūs, užfiksuoti buhalterinėse knygose, pvz., turto mokestis ir t.t. ◦ alternatyvūs – paprastos pajamos, nepanaudojus įmonėje suvartotų gamybos veiksnių geriausiu būdu ◦ implicitiniai (numanomi) – pajamos, kurias verslininkas gautų, panaudojęs turimus išteklius kitu būdu, pvz., asmuo turi 100 000Lt, jis gali įdėti į banką ir gauti 4,5% palūkanų, ir po metų gauti 4 500Lt, arba sukurti reklamos agentūrą ir per metus uždirbti 9% grynojo pelno → 9 000Lt. 2. pagal pobūdį: ◦ pastovūs (fiksuoti) – nepriklausantys nuo gamybos apimties ar gamybos rezultatų, žymėjimas → PK ar FK, pvz., patalpų nuoma, turto draudimas ir pan. ◦ kintamieji (KK) – kaštai, susiję su kintamųjų veiksnių (→ kaštai darbui apmokėti, žaliavos įsigyti ir pan.) sąnaudomis gamybos procese. ◦ bendrieji (BK) – visos sąnaudos, susijusios su produkto (paslaugos) gamyba: BK=PK+KK 3. pagal charakterį: ◦ privatūs – konkrečios įmonės kaštai ◦ visuomeniniai (išoriniai) – kaštai, kuriuos apmoka visuomenė dėl konkrečios įmonės veiklos neigiamo poveikio aplinkai, pvz., prie parduotuvės transporto priemonės išmeta dujas, kuriomis kvėpuoja visuomenė, tepalus įvairius ir pan. ← finansuoja vyriausybės biudžetas. ------------------------------------------------------------------------- Vidutiniai kaštai – apskaičiuojami vienam produkcijos vienetui. Priklausomai nuo veiksnio jie gali būti: 1. vidutiniai pastovieji kaštai (VPK) – fiksuoti (pastovieji) kaštai padalyti iš pagamintų produktų skaičiaus: VPK=PK/Q 2. vidutiniai kintamieji kaštai (VKK): VKK=KK/Q 3. vidutiniai bendrieji kaštai (VBK): VBK=BK/Q arba VBK=VPK+VKK ------------------------------------------------------------------------- Ribiniai kaštai – bendrųjų kaštų pokytis pakitus gaminamų produktų skaičiui vienu vienetu: RK=ΔBK/ΔQ. Ribinius kaštus galima apibrėžti ir kaip bendrųjų kaštų padidėjimą, reikalingą papildomam produkcijos kiekiui pagaminti. ◦ Pirmojo vieneto BK yra lygus RK ◦ PK visada lieka vienodu Jeigu pastovusis kapitalas nekinta gamybos metu, kiti gamybos veiksniai kisdami gali daryti neigiamą įtaką, pvz., blogėja darbo sąlygos, mažėjančiu rezultatyvumu, o reiškinys – mažėjančiu rezultatyvumo dėsniu. Išeitis: reikia keisti pagrindinį kapitalą. ------------------------------------------------------------------------- Pajamos (Pj) – vienas pagrindinių įmonės veiklos tikslų, bet kurio verslo (verslininko) tikslas; atpildas už verslininko (verslo įmonės): • iniciatyvumą • valdymo sprendimų originalumą • naujovių (inovacijų) diegimą • atsakomybę už ekonominę rinką Pajamos gali būti kelių rūšių: 1. pajamos iš pagrindinės veiklos (Pagrindinė veikla – valstybinės institucijos išduotame leidime (licencijoje) sankcionuotos veiklos rūšys). 2. pajamos iš pagalbinės veiklos (Pagalbinė veikla – veiklos rūšys papildančios pagrindinę veiklą ir susijusios su ja. Leidime (licencijoje) jos nefiksuojamos). 3. pajamos iš kitos veiklos (Kita veikla – visos kitos veiklos rūšys, kurios nereikalauja kurių nors ypatingų sąlygų, leidimų ir pan., kurias leidžia valstybės įstatymai, pvz., pajamos už patalpų nuomą ir t.t.). Visos (1, 2, 3) įmonės pajamos sudaro bendrąsias pajamas (BPj). Kintant gamybos apimčiai kinta ir pajamos (už realizuotą produkciją). Reikia skaičiuoti kaip kinta pajamos didėjant arba mažėjant realizuotos produkcijos apimčiai, t.y. reikia skaičiuoti ribines pajamas: RPj=ΔBPj/ΔQ. Ribinės pajamos – bendrųjų pajamų pokytis pakitus realizuotos produkcijos apimčiai vienu vienetu. PASTABA: jeigu kainos nekinta, tai ribinis pelnas lygus kainai. ------------------------------------------------------------------------- Pelnas (Pel) – vienas pagrindinių ūkinės veiklos tikslų. Yra keletas pelno sąvokų: • bendrasis (buhalterinis) pelnas (BPel) – įmonės bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų skirtumas: BPel=BP-BK. • grynasis pelnas (GPel) – iš įmonės bendrojo pelno atimus pelno mokestį: GPel=BPel-PelT (pelno mokestis). • ekonominis pelnas (EPel) – skirtumas tarp visų įmonės gaunamų pajamų ir visų įmonės naudojamų kaštų (eksplicitiniai + implicitiniai) EPel=BPel. • normalusis pelnas – tai, ką įmonė uždirba kai ekonominis pelnas lygus nuliui. Faktiškai tai nėra pelnas, bet skaitosi, kad įmonė atlygina tai, ką sunaudoja savo pajamomis (sumoka atlyginimus ir t.t.). • ribinis pelnas – pelno pokytis pakitus realizacijos apimčiai vienu vienetu: RPel=ΔBPel/ΔQ(realiz.). ------------------------------------------------------------------------- Palūkanos – mokestis už naudojimąsi skolintais pinigais. Dvipusis reiškinys: pinigų skolintojas gauna palūkanas kaip atlyginimą, o pinigus pasiskolinęs (gavėjas) moka palūkanas už naudojimąsi. Palūkanos apskaičiuojamos kaip metinis dydis išreikštas procentais nuo paskolintos pinigų sumos, ir tai vadinama palūkanų norma. Palūkanos skaičiuojamos 2 būdais:  paprastuoju būdu: 1 000Lt →+10%, po metų: 1 100Lt  sudėtiniu būdu: Pt=P0 (1+i)t Pt čia – metų skaičius P0 – pradinis indėlis i – palūkanų norma ------------------------------------------------------------------------- Gamyba tobulos konkurencijos rinkoje Egzistavimo sąlygos: • daug dalyvių, visi smulkūs • nė vienas rinkos dalyvių neturi rinkos galios (nes mažai gamina ir negali paveikti rinką → kainų ir pan.). ◦ tobulos konkurencijos rinkoje beveik visi jos dalyviai beveik viską žino vienas apie kitą; yra daug informacijos. Taigi, jeigu vienas pradės kelt kainą → pasklis info ir mes žinosim, kad jis parduoda daug brangiau savikainos. ◦ jos parduoda homogenišką (vienodą) produkciją. Tobuloje konkurencijoje gamybos funkcija gali būti 3-jopa: 1. įmonės bendrosios pajamos (BPj) viršija bendruosius kaštus (BK): BPj > BK Šiuo atveju įmonė gauna ekonominį pelną, nes eko. pelnas (Pel) lygus: Pel=BPj-BK Įmonė veikia normaliai. 2. įmonės bendr. pajamos mažesnės už bendr. kaštus: BPj

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!