M. K. Sarbievijaus "Odė Telefui Likui" analizė

Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja.
Ką materija čia sukuria nerangi.
Tai, kas kyla, bet vėl kils ir nukris atgal.
Sviestas rankos lengvos, pasišokėdamas:
Čia jis siekia dangaus skliautus,
Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.
Veja vakaras vakarą,
Kartais būna blogiau, kartais ir vėl geriau.
Lekia metai lyg debesys,
Su Favonais eikliais tolsta dešimtmečiai.
Amžiai pralekia viesulu,
Ir akimirka ši, lyg užburta dainos,
Tuoj žaibų vežimu nuskries.
Ak, kaip Notus greitus ragina valanda!
Lyros muzika maloni
Nei švilpynė graudi nesugrąžins atgal.
Nors vadinama nuostabia,
Ši daina pagyrų linkusi negirdėt.
Jai beskambant, lemties ranka
Grobia miestus, tautas ir varganoj tėkmėj
Nugramzdina ji karalius:
Puošnūs skeptrai, šlovė, buvusi jų galia
Virsta greit pelenų krūva.
Aukso rūmus ir jų stulbinančias menes
Su visais žmonėmis kartu
Ji palaidos ūmai, bokštus sugriovusi.
O virš griuvenų tų baisių,
Virš kapų, didžiūnus žemės priglaudusių,
Skries lemtis triumfuodama
Ir žvaigždžių orbitas ji nusineš kartu
Sūkury nesuvaldomam.
Kol diena po, dienos bėga gyvenimas,
Tol mums, Telefai, lemta klyst.
Žaidžia ratas lemties, žaidžia mumis, deja.
Gal...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!