Literatūra - būdas pažinti pasaulį ir save (rašinys)

Literatūra - būdas pažinti pasaulį ir save

Literatūra, kaip meninis išraiškos būdas, nuo seno yra ne tik žodžių rinkinys popieriuje, bet ir galingas įrankis atskleisti gilesnius pasaulio ir žmogaus prasmės sluoksnius. Skaitymas yra labai svarbus, nes jis leidžia mums tyrinėti įvairias perspektyvas, išplėsti pasaulio supratimą ir rasti ryšius tarp skaitomų istorijų ir problemų, su kuriomis susiduriame gyvenime. Skaitydamas grožinius kūrinius, skaitytojas tarsi susitapatina su herojais, kartu išgyvena jų nesėkmes, džiaugiasi sėkmėmis. Rašytojų klasikų – Jono Biliūno, V. Mykolaičio – Putino, B. Sruogos – kūryba ne tik atkleidžia kūrėjų laikmetį, bet tuo pačiu padeda skaitytojui geriau pažinti save, ieškoti savojo „aš“.

Literatūros kūriniuose dažnai skaitytojai semiasi išminties, kokiems nereikia būti. Kūriniai, kuriuose tikroviškai atskleisti patys žiauriausi žmonių išgyvenimai, kova už išlikimą, žmones jaudina, verčia perkainoti gyvenimo vertybes. Rašytojas B. Sruoga romane „Dievų miškas“ pasakoja apie nekaltus žmones, kurie atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje ir kovodami dėl savo gyvybės „tampa žvėrimis“ juos engiantys ir iš jų besityčiojantys stovyklos prižiūrėtojai neverti žmogaus vardo. Praradę bet kokį gailestingumą, žemindami nekaltus žmones jie kartu naikina viską, kas žmogiška, vertinga, teisinga, humaniška. Taigi skaitytojas suvokia, kad pasaulis ir jo žmonės būna neteisingi, atstumiantys, praradę visas žmogiškąsias savybes jo širdyje gimsta empatija ir noras padėti nekaltai kaltiems.

Užjaučiame ir mokomės atleisti skriaudas tiems, kurių visai kitoks vertybių suvokimas. Skaitydami personažų istorijas, mokomės suprasti ir bandyti juos pateisinti ar pasmerkti. Psichologinės novelės pradininkas Lietuvoje J. Biliūnas padeda suvokti vertybių poelgius įvairiose situacijose. Novelėje „Lazda“ pasakotojas mus nukelia į baudžiavos laikus. Dvaro prižiūrėtojas be gailesčio primuša tėvą už tai, kad šis „papešė“ žolės ir sušėrė jaučiams. Gyvenimo ratas apsisuko ir tas pats Dambrauskas, sumušęs tėvą, apsigyvena pasakotojo tėvų name, nes liko be savo kampo. Tėvas atleido savo skriaudėjui ir tik gavęs iš jo prisiminimui lazdą, kuria kažkada buvo sumuštas, liūdnai nusišypsojo. Nekeršyti ir sugebėti atleisti – labai nelengva. Lazda tampa Dambrausko atsiprašymo ir atgailos atminimas bei dėkingumo ženklas už suteiktą pagalbą. Pasakotojo tėvas pasakojo šią istoriją savo vaikams, nes nori, kad šie išmoktų atleidimo ir pagalbos kitam žmogui. Taigi J. Biliūno kūrinys parodo, kad tik atleisdami ir suteikdami progą pasitaisyti pagelbėsime klystančiam ir išsaugosime savo žmogiškąjį orumą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!