Lietuvos valstybės ir teisės teorijos konspektai

2. Lietuvos valstybės istorijos etapų charakteristika ir Lietuvos teisės istorijos periodai. Kad Lietuva būtų valstybė, jį privalo turėti savo valdžią, o valdžia negali egzistuoti be teises. Lietuvos teisės periodizacija pagai teisės pobūdi; žodinė teisė ir rašytinė teisė. Periodizacija: l. Dd statutinis laikotarpis. Ši laikotarpį galima detalizuoti: > Papročių teisė, kuri susiformavo atsiradus valstybei, o visuomenei skirstantis į luomus. Paprotinė teisė - valstybės sankcionuotas paprotys. Dėl luominio pobūdžio paprotinė teisė formavosi į: 1) feodalų paprotinę teise, kuri politinių santvarkų raidoje išaugo i valstybes reguliuojamą rašytinę teise. Pirmuoju tokiu žinomu dokumentu yra 1387 m. Jogailos privilegija. 2) Kitų socialinių luomų ir grupių paprotinė teisė formavosi 2 kryptimis: a) būsimas miestiečių luomas. Iki pat 19 am. išsaugojo savo rašytinę teise, vadinama Magdeburgo teise, gyvavo ir Rygos miesto teisė. b) Valstiečių luomas pateko į feodalų jurisdikciją, todėl nesusiformavo šiam luome rašytinė teisė. 3) išsiskiria ir Didžiojo Kunigaikščio teisinė padėtis, kurios visiškai sutapatinti su feodalų teise neįmanoma. Feodalu ir didžiojo kunigaikščio santykiai kūrė tą teise, kuri rašytine forma kaip 2 tipų privilegijos: a) žemės privilegijos - reguliavo visos valstybės santykius. b) Sritinės privilegijos - reguliavo specifinius centrinės valdžios santykius su konkrečiomis valstybėje esančiomis teritorijomis. Šios privilegijos ėmė formuotis Gedimino valdymo laikotarpiu. LDK miestai priklausė Didžiojo Kunigaikščio valdžiai. Mišrų teisinių santykių formavimą atskleidžia Gedimino bendravimas su: Popiežiumi, Hanzos miestais, vienuolių dominikonų ir pranciškonų ordinais, Rygos miestu, Livonijos ordinu. > 1387-18-10 m. - 1) kai atsirado rašytinė teisė, lygiagrečiai galiojo ir paprotinė teisė, kuri daugiau dominuoja privačiame gyvenime. Rašytinė teisė buvo privileginė - jos nebuvo kodifikuotos. 2) 1529 - 1840 - kodifikuotos teises ar statutų teisės laikotarpis. Priimami įstatymai jau buvo vadinami konstituciniais. 3) 1918 -1940 -Lietuvos respublikos įstatymų įvedimas bei galiojimas. 4)Po 1990 03 11 - nepriklausomos Lietuvos įstatymai. Valstybingumo raidųs etapai. Kiekviena valstybė periodizuojama pagal jos valstybine santvarka. 1)13 arą prad. - 14 am- pab, - Lietuvos kunigaikštystė. Tai laikotarpis, kada susikūrė Lietuva (nuo Mindaugo Lietuvos). Lietuva vystosi į luominę monarchiją. Tai ankstyvojo feodalizmo valstybė, kuriama centralizuota monarchija. Plečiasi šalies plotas, valstybė tautiniu atžvilgiu šiame laikotarpyje yra mišri ir nevienalytė. Valstybės valdovas ir įstatymų leidėjas buvo kunigaikštis. 2) 14 am. pab. - 1569 m. LDK. Lietuva virsta LDK, valstybingumo plėtotė,-suartėjimas su Lenkija. Vytenio valdymo metu pradedamas naudoti herbas. Pagal Krėvos sutartį (1385 m.) Lietuva pnšliejama prie Lenkijos. LDK sustiprėja Vytauto laikais. 1387 m. pirmą kartą juridiškai įtvirtinti luomai: dvasininkai, miestiečiai, bajorai. 16 am. LDK galutinai perauga į luomine monarchiją, tarn lemiamą įtaką padėjo- didikai - kunigaikščiai. 3) 1569 - 1795 m. Lietuvos-Lenkijos respublika. Valstybės žlugimas. Po 1569 m. Liublino unijos Lietuvos-Lenkijos valstybė vadinama vienu vardu Žečpospolita. Auga ponų, didikų, bajorų įtaka. Visa tai priveda prie valstybės padalijimų 1772, 1793, 1795 m. 18 am. reformos neduoda jokių rezultatų. 4) 1795 - 1918 02 16 - Lietuva Rusijos imperijos ir Kaizerinės Vokietijos sudėtyje. Žečpospolita pasidalina Austrija, Prūsija, Rusija. 1795 - 1915 m. - Lietuva Rusijos imperijos sudėtyje. 1915 - 1918 m. - Lietuva Kaizerinės Vokietijos valdžioje. 5) 1918 02 16 - 1940 06 15 Lietuvos Respublika. a) 1918-1926- atkuriama valstybė, sušaukiamas Steigiamasis Seimas. b) 1926- 1940 m. Prezidentinė respublika - autoritarinis A.Smetonos valdymas iki 1940 m, 6) 1940 06 15 - 1990 03 11 - antroji sovietų okupacija Lietuvoje. a) 1940-l941-Lietuvąokupuoja Rusija. 1940 08 03-Lietuvaįtraukiama i TSRS sudėtį. b) 1941-1944-1941 0622 -Lietuvą užgrobia Hitlerinė Vokietija, įveda okupacinį režimą. c) 1944 1990 - 1944 m. vasarą Lietuvą vėl okupuoja TSRS. 1990 03 11 - Lietuva atkuria nepriklausomybę. 1992 09 01 tarybinė armija išeina iš Lietuvos. 3. Teisės mokslo raida XVI-XIXa. Lietuvoj e teise susidomėta XVIa.. todėl, kad pasirodė Lietuvos Statutai. Teisės lygis -pakankamai aukštas. Ją žinojo vakarų valstybės. Priežastys, dėl ko vystėsi teisės mokslas: l .XVIa. plinta renesansas, humuruzmas yra pagr. žmogaus susivokimo idėja. Žmogus - vertybė. 2. Skerbiasi protentatizmo idėjos, kurios kovoja ir kritikuoja katalikų bažnyčią, katalikų baž. privilegijas. Tai prieštarauja Kanonų teisei. 3. XVIa. pagyvėjo prekiniai - ekonominiai santykiai. Lietuva tarpininkė tarp Rytų ir Vakarų, o prekvha reiĮįįįįa'ijatfrisiniu žinių. 4. Politinė priežastis. LDK bajorai plačiau įtraukiami į politinę veiklą. 1566m. pfgflsaa veiki Pavietų Seimeliai, Kanuose svarstomi ir priimami įstatymai. XVIa. teisinįsjjitelektas;...LDK teisinis intelektas pripažįstamas kaip aukšto lygio: Mykolas Lietuvis, Andrius Volanas, Petras Roizijus, A.Rotundas bei Sapiegos ir Radvilos. Teisinis Syietimas. Prasidėjo 1565m. ,kai P.Roizijus tapo Šv. Jono bažnyčios klebonu. Jis ėmėsi nuo 1567m. dėstyti teise: Kanonų, Magderburgo ir net Lietuvos. Ši mokykla ėmė rengti teisininkus - praktikus, įsikūrusi Vilniaus akademijai teisės mokslas iškart nebuvo dėstomas. Teisės fakultetas įsikuria 1644m. Jame buvo 3 katedros (2 Kanonų ir l Civilinės t), įsigalėjus Lietuvoje Jezujitų ordinui, jie vengė kurti teisės fakultetą nes teise dėstė ne kunigai(pvz. Italijoje). Beto Žečpospolitos universitetuose buvo teisės fakultetai ir jie buvo nesuinteresuoti konkurentais. 1641 m. Lietuvos pakancleris Kazimeras Leonas Sapiega savo lėšomis skyrė teisės ir medicinos fakultetų įkūrimui 30000 Auksmų per metus. Fakuteto veikimas nėra tolygus, jį apsprendė ten dirbantys profesoriai. 17a. akcentuotinas A.Olizarovskis - italas iš Paduvos universiteto. Išgarsėjo veikalu "Apie politine žmonių sąjungą". A.Olizarovskis kelia teisės reformų idėjas, sako kad reikia teisę padaryti visiems. 18a. pakilimas siejamas su Jaronirno Stainovskio vardu. 1783rn. pradėjęs dėstyti, nuo 1799-1806m. ėjo VU rektoriaus pareigas. Jo veikla siejama su poslinkiais visuomenėje, valstybėje. Žečpospolitoje po Pirmojo padalinimo panaikintas Jėzuitų ordinas, Švietimas atskirtas nuo bažnyčios. VU siaurinamas Kanonų teisės dėstymas, Aristotelio teorijos pagrindai, o jų vietoje plečiamos tiksliųjų moksių kalbų tinklas. Stramovskis kviečiamas skaityti prigimtinės teisės kursą. Paskaitų pagrindu išleidžia "Prigimtinės, politinės teisės, politinės- ekonominės ir tartautinės teisės mokymas". Veikalas susideda iš 4 daliu. 19a. 1-oje pusėje iškyla teisės specialistas Ignas DamlaviČius. 1814m. jis dėstė VU. 1823m. tapo profesonumi(34m.}. Jo iniciatyva dėstoma Lietuvos teisės istorija. I.Danilav'ičius atgamino Rcizijaus propagauta dėstymą: ne vieno kodekso negalima sukurti be praeities patirties. Buvo pritaikytas trečiasis LDK Statutas Carinės Rusijos valdymo sąlygoms. Nacionalinis dokumentas nebuvo atmestas: būtent civilinis kodeksas. 1840m. Statutas nustojo galioti. Baigėsi tautinė įstamdavystė, pereinama prie Rusijos įstatymų. Iki 14 am. pabaigos Lietuvoje nebuvo išlikę tiesioginių teisės Šaltinių ,apie kuriuos galima būtų spręsti apie to meto vidaus ekonominius ir socialinius santykius. Iki 14 am. pabaigos vyravo paprotinė teisė, kuri susiformavo, atsiradus valstybei, o visuomenei skirstantis į luomus. Dėl luominio pobūdžio paprotinė teisė formavosi i feodalų paprotinę: teisę ir kitų socialinių grupių paprotinę teisę. Feodalų paprotinė teisė politinių santykių raidoje išaugo į valstybės reguliuojama rašytinę teisę. Pirmuoju rašytinės teisės dokumentu laikom 1387 m, Jogailos Žemės privilegija bajorams (valstybinė privilegija, skirta bajorų luomui). Kitų socialinių luomų ir grupių paprotinė teisė formavosi 2 kryptrrnis: būsimasis miestiečių luomas ir gausiausia feodalinėje visuomenėje socialinė kategonja - valstiečių luomas. Sis luomas pateko į feodalų jurisdikciją, todėl jame nesusiformavo rašytinė teisų, tuo tarpu miestiečiai iki pat 19a. pradžios išsaugojo iš svetur atėjusią Magdeburgo teisę. Didžiojo kunigaikščio teisinė padėtis taip pat išskirtina. Jo padėties tapatinti su feodaline teise negalima. D.K. turėjo viršenybę ir politinę galią, dėl jo turtinės padėties. Jis buvo pats stambiausias feodalas valstybėje. Jis turėjo organizuoti valdžios aparatą, turėjo reguliuoti luomų tarpusavio santykius, išsaugoti savo politinį, ar valdinį savarankiškumą. Suteikdamas feodalams teisinį imunitetą ir atiduodamas į jų priklausomybę valstiečius, D.K. naudojosi tokiu pat imunitetu valstybės atžvilgiu. Neleido kištis feodalams į jo santykius su jo valstiečiais, tačiau reguliavo privilegijomis feodalų santykius su valstiečiais. Jis kūrė valdžios aparatą. Viena jo dalis buvo susijusi su valstybės valdymu, kita dalis tvarkė D.K. priklausomybėje esančius Žmones. Feodalų ir D.K. santykiai ir kūrė tą teisę, kuri vėliau rašytine forma susiformavo kaip 2 tipų privilegijos, vadinamos žemės privilegijomis - reguliavo visos valstybės santykius, sritinės - reguliavo specifinius centrinės valdžios santykius su konkrečiomis teritorijomis, . Lietuvos didieji kunigaikščiai prijungtose baltarusių ir ukrainiečių žemėse paliko senus visuomeninius santykius. Tos sritys turėjo savo teisę ir papročius privilegijos saugojo sričių papročius ir • teises nuo didžiojo kunigaikščio urėdų pažeidimų. Privilegijose aptariami gyventojų ir didžiojo kunigaikščio vietininko arba vaivados santykiai. Nemažai dėmesio skiriama teismo proceso ir teisės klausimais. LDK miestai priklausė DK valdžiai. Jie sudarė papildomą ekonominę ir politinę bazę ir rarnsH Valdant feodalus. Miestams teikiamų teisių specifika buvo dvejopa. Miestams buvo suteikiama savivalda, o miesto viduje jo gyventojai skirstėsi dar pagal tautine it religinę priklausomybę bei profesiją. 7. LDK Mindaugo krikšto ir karūnacijos tarptautinė reikšmė Lietuvai. Labai svarūs diplomatiniai laimėjimai sustiprino Mindaugo ir Lietuvos valstybės padėtį. 1254m. buvo sudaryta taika su Velnine ir Haliču. Kaip ir krišto atveju, šiam susitarimui prireikė kompromisų, juo labiau kad ir pačioje Lietuvoje, net vr Mindaugo šeimoje, atsirado rusiškų problemų. Žuvus Vismantui, jo našlė tapo antrąja Mindaugo žmona, krikštijantis gavusia Mortos vardą. Morta tapo karšta katalike ir vokiečių dvasįškijos Lietuvoje atrama. Tokiomis aplinkybėmis natūrali pirmosios žmonos vaikų opozicija įgavo tikybinį pobūdį. Vyriausias Mindaugo sūnus VaiŠelga priėmė stačiatikybę, juo labiau kad jis valdė Juodąją Rusiją (Naugarduką, Volkoviską, Slanimą). Lygiai kaip ir Morta, VaiŠelga karštai išpažino savo naująjį tikėjimą. Sudarydamas taiką Mindaugas ir Danielius turėjo atsižvelgti į savo vasalų siekius. Išeitis buvo rasta, pripažįstant Lietuvai jos prijungtą Juodąją Rusiją, bet kartu jos žemėmis patenkinant valdovų aplinkos asmeninius interesus. Danieliaus sūnus Romanas, kuriam nepavyko savo vedybomis įsitvirtinti Austrijoje, gavo JuodąjąRusijąkaip Mindaugo vasalas. Veikiausiai Šiuo metu, pripažindamas Mindaugo viršenybę, Polocke įsitvirtino Tautvilas. Šios kompensacijos buvo padarytos Veišelgos sąskaita, kuris pasitraukė į vienuolyną. Ne vien tik tuo buvo išsklaidomi Mindaugo pirmosios žmonos vaikai: VaiŠelga turėjo išleisti savo seserį už kito Danieliaus sūnaus - Svarno. Iš popiežiaus Mindaugas gavo patvirtinimą prijungtoms prie Lietuvos rusų žemėms. Šitaip teisiškai buvo apsaugotos pietinės ir rytinės Lietuvos sienos. Krikštas ir karūnacija ne viską išspredė Lietuvos Šiaurinėje bei vakarinėje kaiminystėje. 1253m. mderą turėjo pasitraukti jau anksčiau ordinokapitulos stumiamas magistras Andrius Štirlandas. Mindaugas neteko rimto sąjungininko. Tačiau vokiečių ordino vadovybei buvo naudinga ir toliau išlaikyti savo dviprasmišką poziciją, leidžiančią plėsti įtaką Lietuvoje, Todėl Eberhardas Zeinas buvo atšauktas 1254m. pavasaų iš Livonijos. Pakeitęs Andrių Stirlandą Anomas Zangershauzenas atvirai nestojo prieš Mindaugą, o jo įpėdinis Burhardas Hornhauzenas apsikeisdavo su Lietuvos karaliumi net geros valios laiškais ir dovanomis. Viso to pasekmės - Šėlos (1255m.) ir pakaartotinio Žemaitijos dovanojimo Livonijos ordinui raštai. Lietuvos vyskupui Mindaugas 1254m. užrašė žemes Žemaitijoje, bet nepajėgdamas jose išrinkti dešimtinės, Kristijonas tais pačiais metais perleido dešimtine Livonijos ordinui, kuris jį išlaikė. Pastarasis 1254m. išsirūpino popiežiaus globos deklaracija sau ir iš Mindaugo gautoms žemėms. Visi tuo Vokiečiu (ir Livonijos) ordinas aiškiai brandino Mindaugui tokią situaciją, kurioje buvo atsidūręs Rytų Pamario kunigaikštis prasidedant pirmajam prūsų sukilimui. Mindaugas irgi nesėdėjo sudėjęs rankų. 1255rn. jis gavo popiežiaus Aleksandro TV leidimą karūnuoti savo sūnų, kas įtvirtino Lietuvos monarchijai tęstinį karalystės rangą. Įpėdinių Mindaugui užteko. Septinto dešimtmečio pr. nebeminimas ištikimas Mindaugo seserėnas Lengvenis, bet jį pakeitė kitas seserėnas Treniota, plataus akiračio žmogus, gabus karvedys ir nesiskaitantis su jokiomis priemonėmis politikas. Jo iškilimas turėjo rimtų pasekmių, [šoriškai pasiekusioje diplomatiniu laimėjimų Lietuvos karalystėje tvytojo politinė įtampa. Iškilo katalikų Bažnyčios, kuriai vadovavo vokiečių dvasininkai, integravimo į valstybę klausymas. Lietuvos karaliaus dvarą draskė prieštaravimai, ir Vokiečių ordino vadovai gerai tai matė. Lietuvos diduomenės buičiai dar buvo svarbus karo grobis. Taika su Livonija uždarė kelią į Šiaurę, bet geri santykiai su Voluine ir Haliču atvėrė galimybes pietuose. Apie 1256m. haličėnų ir lietuvių kariaunų siautėjimo Rusijoje banga. Šie veiksniai užkliudė Aukso ordos interesus. 1253-1259m. žiema pasirodė didelė totorių kariuomenė, vedama geriausio ordos karvedžio Burundajaus. Tačiau pavojaus akivaizdoje Lietuvos diduomenė veikė sutelktai. Pagrindinės lietuvių jėgos vengė mūšio ir traukėsi į šiaurės vakarus. Ši taktika pasitvirtino: totoriai ir rusai Lietuvą paliko. Tačiau išsekintas vidaus karo metu kraštas vėl buvo nuniokotas. Vyskupas Kristijonas paliko Lietuvą ir daugiau joje nepasirodė. Prie Burundajaus sukrėstos Lietuvos artėjo puolantys stambūs kryžiuočiai, o jotvingius - haličėnai. O pati Lietuva išgyveno skausminga monarchijos kūrimąsi bei integravimąsi į Europa. . 8. Gedimino laiškai kaip teisės šaltinis. Gedimino valdymo laikotarpio (1316-1341) išliko jo diplomatijos dokumentų (1322-1338). Gedimino valdymo laikų rašytiniu privilegijų dar nebuvo, tačiau iš to neto diplomatinių dokumentų matyti valstybės toleruotas atskirų jos dalių savitumas. Kokiomis konkrečiomis teisinėmis formomis Gedimino valdymo laikotarpių buvo reguliuojami ekonorriiniai-socialiniai santykiai nėra žinoma. Gedimino diplomatiniai dokumentai atskleidžia juos tik iš dalies ir tam tikroje teisinių santykių srityje. Diplomatiniai dokumentai liečia valstybinius santykius su popiežiumi, Hanzos miestais, dominikonų ir pranciškonų ordinais, Rygos miestu, Livonijos ordinu. Teisiniai santykiai tuo metu ir Lietuvoje ir jos prijungtose žemėse klostėsi pagal savarankiškus bendravimo procesus.valstybinės organizacijos atliko sargybinio funkcijas ir jų funkcijos teisės kūrimo sferoje buvo gana pasyvios - jie įtvirtindavo esamus santykius, sankcionuodavo papročius, t.y. kūrė paprotinę teisę ir priiminėjo teisminius sprendimus. Paprotinės teisės galiojimą Lietuvoje nusakė Gedimino 1323 m. taikos sutartis su ordinu, su Revelio žemės danų vietininkų, vyskupais ir Ryga. iŠ sutarties matome, kad valstybėje pripažįstamos dvi savarankiškos Lietuvos ir Rusijos kraštų paprotinės teisės. Toki, tik konkretesnį pripažinimą randame ir 1338 m. Gedimino prekybinėje sutartyje su ordinu. Tokia tvarka išsilaikė iki 16 am. pradžios. Valstybės centralizacija vyko D.K, valdžios aparatui padedant ir tai turėjo reikšti tos valdžios primatą, kuriant teise tais atvejais, kai tik iškildavo reikalas reguliuoti naujus teisinius santykius, kūnų neapėmė paprotinė teisę. Svetimos teisės panaudojimo pavyzdžių Gedimino valdymo metu gali būti jo siekimas, stimuliuojant ir plečiant prekybą, bei amatus valstybėje, receptuoti Rygos mieto teisę Lietuvos miestams. Rygos teisės recepcija siejamas su Gedimino 2 1323 m. kreipimaisi į Hanzos miestų priklius ir amatininkus, kviečiant juos atvykti ir garantuojant jiems kaip privilegiją. Santykių reguliavimą Rygos teisės pagrindu. Gedimino pažadą galima vertinti kaip prielaida galimai Rygos teisės recepcijai, nes iš esmės kvietimas tebuvo diplomatinė akcija, kurioje slypėjo ne tik ekonominiai, bet ir politiniai interesai. Teiginiui apie Rygos teisės recepciją pagristi labiau tinka minėta 1323 m, taikos sutartis, Gediminas pasižada apsaugoti atvykusios šalies - sutarties dalyvių - pirklius, ginti jų interesus pagal Rygos mieto teisę, kūną jie vadovaudamiesi atlieka savo operacijas ir netrukdomai gali išvykti atgal. Manoma, kad Rygos teisė buvo suteikiama ir savo pirkliams, kurie prekiavo su Ryga. Taigi 1323 ra. Gedimino taikos sutartis su ordinu buvo oficialiai pripažįstamas Rygos teisės galiojimas Lietuvoje konkrečiai socialinei grupei. Tai pirmoji ir kartu tarpvalstybiniu mastu sankcionuota D?K? privilegija ne tik svetimšaliams pirkliams Lietuvoje, bet ir Lietuvos pirkliams, sulyginant jų teises, tiek krašto viduje, tiek už jo ribų. Rygos teisės pnpažinimas pirkliams reiškė, kad turimus ginčus jie galės spręsti pagal Rygos civilinės teisės normas, o savo asmenį apginti pagal Rygos baudžiamosios teisės nuostatas. Faktiškai tai buvo Rygos teisės, kaip miesto teises transformavimas į personaline teisę kiekvienam konkrečiam asmeniui. Rygos teisės galiojimo pagalbine reikšmę ir netgi laikiną jos pobūdį nusakė 1338 m. prekybinė sutartis su ordinu. Joje nekalbama apie Rygos teisės persomfikavima, .o nurodoma, kad visi nesutarimai sprendžiami pagal teise to krašto, kuriame jis kilo. Rygos teisės galiojimą Lietuvoje galima vertinti kaip personifikuota reiškinį, tik vėliau ji galėjo išaugti į tam tikros miesto gyventojų dalies ar bendruomenės privilegiją. Teismai. Pagal 1323 m. taikos sutartį ginčus nagrinėjo vietos teismai, o jų sprendimais nepatenkinti asmenys galėjo kreiptis į D.K. , kuris turėjo padėti pasiekti teisingumą. 1338. m. prekybinė sutartis sakė; kad bylos dėl kilusių ginčų, nežiūrint pirklio priklausomybės galėjo būti sprendžiamos ginčo ar nusikaltimo vietos teisme, o ginčus "dėl seno nusikaltimo" turėjo nagrinėti tame teisme, kuriam atsakovas yra pavaldus. Svetur vykusią pirklių ginčai numatyti spręsti ginčo vietoje pas tų pirkliu vyresniuosius. Aukščiausias teismo funkcijas vykdė D.K.. 9. Pamedės teisyno (1340) baudžiamoji teisė. Teisė skirstoma į privačiąją ir viešąją. Viešajai teisei priskiriami turtiniai ir valstybiniai nusikaitimai, privačiajai - nusikaltimai asmeniui. Teisynas neturi .vieningos straipsnių sistemos. Valstybiniai nusikaltimai ir juos atitinkančios teisės normos turi aprašomąją dispoziciją ir griežtai apibrėžtą sankciją. Turtiniai nusikaitimai ir juos atitinkančios teisės normos turi aprašomąja aitą kazuistinę dispoziciją ir neturi sankcijos. Pakanka tik to, kad nusikaltęs asmuo bus baudžiamas. Nusikaltimai asmeniui ir juos atitinkančios teisės normos turi kazuistinę dispoziciją ir neturi sankcijos. Pakanka tik to, kad nusikaltęs asmuo bus baudžiamas. Teismas yra vienintelė instancija, kuri turi teisę spręsti dėl nusikaltėlio atsakomybės ir jam skinamos bausmės. Teismai nustatydavo kokią panašią teisės normą atitinka nusikaltimas, nustatydavo nusikaltėlio kaltę ir paskirdavo jam bausmę. Kitų asmenų bandymai susidoroti su nusikaltimo vietoje pagautu nusikaltėliu buvo baudžiami mirties bausme, o nusikaltėlis buvo paleidžiamas. Konkrečiai nėra nustatytas baudžiamosios atsakomybes asmeniui atsiradimo amžius. Tik vienam straipsnyje dėl vaiko nuskandinimo yra pasakyta, kad 9 metai yra mažamečio amžius ir kad už tokio amžiau vaiko veikas atsako jo tėvai. Bausmės. Pagrindinis bausmių tikslas yra ne atlyginti žalą nukentėjusiajam, o įbauginti žmones. Bausmė pasižymi žiaurumu arba kelis kartus viršija žalos dydį. Paprotinei teisei būdinga kompozicija yra nustumiama į antrą planą. Dabar ji taikoma tik nusikaltimuose asmeniui. Bausmių rūšys yra piniginė išpirka, kūno sužalojimai bei mirties bausmė. Piniginė išpirka. + Paprastoji išpirka - numatyta už konkretu nusikaltimą. + Dviguba išpirka - numatyta už nusikaltimus prieį, labiau saugomus visuomeninus santykius bei jei nusikaitimas buvo padarytas naudojantis specialiomis priemonėmis (pvz. ginklu). * Kaklo išpirka -ji taikoma už nusikaltimus pneš normalų teismų darbą, taip pat už bandymą pakeisti vokiečiu feodalų užgrobtų žemių ribas, jos dydis priklausė nuo nusikaltėlio socialinės bei turtinės padėties. Kūno sužalojimai - ausies nukirtimas - buvo taikomas tuomet, kai prūsas tvirtindavo nevogęs, kai jo kaltė buvo patvirtinama liudytojų. Mirties bausmė - buvo taikoma už dokumentų klastojimą, už vokiečių nuodijimą ir tuo atveju, kai asmuo, nubaustas kaklo išpirka negalėjo jos susimokėti. Valstybiniai nusikaltimai. » Veikos, nukreiptos prieš vokiečius. • Veikos nukreiptos prieš normalų teismo darbą. • Veikos, pažeidžiančios kelių saugumą. • Veikos, trukdančios baudžiaviniu santykiu įtvirtinimui. + Dokumentų klastojimas. Valstybiniams nusikaltimams yra būdinga kaltės prezumpcija. Nesvarbus nusikaltėlio subjektyvįnis ryšis su įvykusiu faktu. Veikos, nukreiptos prieš teismo darbą. Teismo darbą vykdė kamerenai ir jų padėjėjai pakamerenai. Jie turėjo teisę ieškoti iianamųjų, imti įkaltus, kviesti į teismą. Pareigūnų veiksmai nebuvo suvaržyti. Jie nebuvo baudžiami už tai, kad jie užmušiu ar sužalotų asmenis, bandžiusius jiems pasipriešinti. Už šios rūšies nusikaltimus buvo baudžiama kaklo išpirka. Nusikaltimai: » Sistemingas (4 kartus) neatvykimas į teismą. » Nusikaltėlio slėpimas. • Trukdymas imti įkaitą. • Bandymas apkaltinti pareigūną nesąžiningumu pneš savo poną. Nusikaltimai kelyje. Nukentėjęs asmuo, pasiskundęs teismo pareigūnams, kad jis buvo sužeistas kelyje, privalėjo pasibaigti teisminiu nagrinėjimo, kitaip nukentėjusysis turėjo teismui atlyginti išlaidas už savo gydymą bei kitus nuostolius. Prūsai už šios rūšies nusikaltimus buvo baudžiami dvigubai didesne bausme. Padidintos kelio bausmės buvo skirtos ateivių interesų apsaugai, bei apsaugai asmenų, kurie jiems tarnavo. Šiai nusikaltimų rūšiai priskiriamas ir tykojimas prie kelio. Tai vienintelė teisyno norma, kuri rengimąsi įvykdui nusikaltimą traktavo kaip baigtinį nusikaltimą. Nusikaltimai prieš baudžiamu]ų'santykių įtvirtinimą. Jiems priskiriami bandymas atimtus feodalo žamę arba jos ribų ženklų perkėlimas ar sulaužymas. Turiniai nusikaltimai Turiniai nusikaltimai apėmė vagystę, plėšimą, turto sužalojimą. Vagystė. Atsakomybe už vagystę buvo individualizuojama. Anksčiau buvęs kaimo bendruomenės atsakomybės principas nuneigiamas, nurodant, kad vagystės pėdsakų atsekimas iki kaimo nieko nebereiškia. Nukentėjusysis, apkaltinęs kitą asmenį vagystę ir apie tai metus ir vįeną dieną nepranešęs teismo pareigūnams, turėjo pats už tą vagyste atsakyti. Bandymas padėti vagiui išvengti atsakomybės prilyginamas vagies padarytam nusikaltimui. Netgi vogto daikto grąžinimas be pono žinios buvo baudžiamas. Čia galioja nekaltumo prezumpcija. Nusikaltimo pavojingumą nulėmė žalos dydis. Bausmė už vagystę buvo diferencijuota - už smulkias vagystes, kurių žaia buvo į vertinama iki pusės ketvirčio markės buvo baudžiama 3 markių bauda, už stambias (pvz. arklio vagystė) buvo baudžiama mirtimi arba buvo leidžiama išsipirkti kaklą už 17 markiu. Bausmė kelis kartus viršijo žalos dydį. Buvo skiriamos atviros ir slaptosios vagystės, tačiau pavojingumo požiūriu skirtumo tarp jų nenurodoma. Asmens, kuris buvo kaltinamas atvirąja vagyste padėtis buvo lengvesnė, nei asmens, kuris buvo kaltinamas slaptąja vagyste - jarn reikėjo mažiau liudytojų. Svarbus kaltės įrodymas - vogtojo daikto suradimas. Žmogus, pas kurį buvo atrastas daiktas savo kaltę galėjo paneigti tik tuomet, jei nurodydavo iš ko pirko daiktą, ar pristatydavo liudytojus, su kūnais gėrė pirkimo magaryčias. Vogtas daiktas buvo atimamas ir grąžinamas šeimininkui. Plėšimas. Konkrečios šio nusikaltimo sąvokos nėra. Apkaltintas plėšimu asmuo galėjo įrodyti savo nekaltumą. Konkreti bausmė taip pat nebuvo nustatyta. Numanoma, kad buvo baudžiama pagal nusikaltimo asmeniui ir turtinio nusikaltimo sutapimą. Turto sužalojimas. Apie turto sužalojimą kalba tik du straipsniai - tai arklio uodegos nupjovimas bei prūso namo puolimas, išlaužius tvorą bei vartus. Sankcijos už šios rūšies nusikaltimus nėra numatyta. Nusikaltimai asmeniui. Nusikaltimai asmeniui yra nusikaltimai gyvybei, nusikaltimai sveikatai, lytiniai nusikaltimai, nusikaltimai žmogaus orumui bei namų ramybės ardymas. Nustatant atsakomybę už nusikaitimus asmeniui, buvo atsižvelgiama į nukentėjusiojo vertę - socialine ir turtine. Nusikaltimai gyvybei. Šiai nusikaltimo rūšiai priskiriami paprastas nužudymas, tyčinis nužudymas bei kvalifikuotas nužudymas. » Paprastas nužudymas. Tai nužudymas neturint piktos valios - tai nužudymas dėl neatsargumo, muštynėse, susikivirčijus. Bausmė yra lygi nukentėjusiojo vertei pagal socialine ir turtine padėtį. » Tyčinis nužudymas. Tyčios įrodymas labai svarbus atsakomybės požymiu. Įrodžius tyčią teisme, nukentėjusysis turėjo susimokėti kaklo išpirką. Vyksta daug diskusijų, ar tai buvo vienintelė bausmė, ar bausmės sudėtinė dalis (kita dalis - nukentėjusiojo vertė pagal socialinę ir tunne padėtį). » Kvalifikuotas nužudymas. Tai nužudymas, panaudojant ginklus, moters nužudymas, nužudymas, kai tai galėjo paliesti valstybės saugumo interesus. Bausmės už nužudymus nėra konkretizuotos. Kaltininko mirtis neatleidžia nuo atsakomybės - ji pereina artimiesiems - tai paprotinės teisės liekana. Tačiau teisyne yra normų, keičiančių paprotinės teisės nuostatas: + Už dvynių nužudymą baudžiama už kiekvieno atskirai. * Už brolio nužudymą baudžiama kaip už svetimo nužudymą. » Keletas asmenų, prisipažinusių nužudę, buvo baudžiami atskirai, jie turėjo susimokėti baudą pagal nukentėjusiojo verte. Grupinis nusikaltimas nėra sunkinanti aplinkybė. Žmogaus gyvybė buvo ginama nuo pat jo pradėjimo dienos - nužudžius nėščia moterį, už vaisiaus nužudymą buvo atsakoma kaip už pusės vyro. Nusikaltimai sveikatai. Nusikaltimai sveikatai apėmė lengvus sumušimus (kraujas, mėlynės), sužesimus, sužalojimus bei galvos sužalojimus. Sužalojimai buvo vertinami ne ūk kaip pasekmės, atsiradusios nukentėjusiems asmenims, bet ir atsižvelgiant i jų pavojingumą, i tai, kokie gyvybiškai svarbūs centrai buvo pažeisti. Nustkaltimai sveikatai, kaip ir nusikaitimai gyvybei buvo skirstomi i paprastuosius ir tyčinius. Už tyčinius sužalojimus asmuo turėjo išsipirkti kaklą. » Lengvas sumušimas - šis nusikaltimas minimas tik normoje apie pasikėsinimą išžaginu moterį. Nustatyta. kad už tokį sumušimą moteris gali prisiteisti. * Sužeidimai - tai bet kokių.žaizdu padarymas, jei tik jos nepriskiriamos pr.e sužalojimų ar galvos žaizdų. » Sužalojimai - tai piršto (pirštų) nukirtimas vienu smūgiu, danties (dantų) išmušimas vienu smūgiu, kai ranka ar kita kūno dalis sužalojama laip, kad reikia išimti kaulą, ausies nukirtimas, nosies nukirtimas, negalimų uždengti rantįų veide padarymas. Šitokia sužalojimų klasifikacija parodo, kad jam nebuvo svetimas estetinis kriterijus, vertinant nusikaltimus sveikatai. » Galvos sužeidimai - tai sužeidimai, pavojingi sveikatai, todėl atskiriami nuo sužalojimų. Kai asmuo kitam padarydavo keletą sužalojimų, jis turėjo atsakyti kaip už vieną, kiti buvo perkvalifikuojami i sužeidimus. Jei žmogus buvo sužeidžiamas grupės asmenų, tai kaltinamieji turėjo atsakyti tik už tuos sužeidimus, kūnuos patys padarė. Bausmes už nusikaltimus sveikatai nenurodomos. Tik iš straipsnio apie nosies nukirtimą nurodoma, jog už sužalojimą baudžiama dvigubai didesne suma, nei už sužeidimą. Manoma, kad sankcijos čia išliko iš paprotinės teisės normų. Lytiniai nusikaltimai. Iš šių nusikaltimų aprašomas tik pasikėsinimas į moters išžaginimą. Moteris tai galėjo įrodyti tik krauju ir mėlynėmis. Vyras galėjo paneigti savo kalte prisiekdamas, jei drįsdavo. Moteris teisyno nelaikoma bejėge būtybe -jos kaltinimo pagrįstumui ji turėjo šauktis pagalbos arba sužaloti vyrą. Šiuo atžvilgiu teisynas padaro motery ir vyrą lygiaverčiais - moteris nužudžiusi vyrą, atsako taip pat, kaip ii vyras. Nusikaltimai orumui - teisynas aptaria du pažeidimus - tai metimas i asmenį daikto arba viešas antausio sudavimas kaimo bendruomenės susirinkime. Už pastarąjį buvo baudžiama: 3 markės bendruomenei, Yt nukentėjusiajam, už pirmąjį - l/3 markės nukentėjusiajam. Namų ramybės ardymas - buvo skirstomas i viešąjį ramybės ardymą ir ramybės ardymą patalpose. Apie-bausmes žinoma tik tiek, kad už ramybes ardymaS^patalpose buvo baudžiamas dvigubai mažesne bausme, nei viešasis.' 10. Pamedės teisyno (1340) baudžiamasis procesas. Procesas buvo nesudėtingas, jei kaltinamasis prisipažindavo, taip pat bylose dėl vokiečių ir prūsu baudžiamųjų santykių. Kitų veikų įrodinėjimo procesas buvo pamuš u smulkiai reglamentuotas. Ginče laimėdavo tas, kas turėjo geresnių įrodymų. Nukentėjusioji ir kaltinamoji šalys buvo laikomos lygiomis procesiniu požiūriu, jos rungtyniavo tarpusavyje teismo akivaizdoje. Teismo vaidmuo buvo pasyvus. Kai asmuo neigdavo savo kaltę, procesas paprastai susidėdavo iš 3 stadijų: parengiamosios, teisminio rungtyniavimo ix priesaikos. Parengiamoji stadija - šioje stadijoje šalys rinkdavo įrodymus, reikiamus dokumentus. Esminę reikšmę turėjo liudininkų suradimas. Liudininkai buvo skirstomi į tiesiogiai stebėjusius įvykius ir į liudytojus-priesaikos pagalbininkus. Liudininkai buvo reikalingi ne tik nusikaltimo išsiaiškinimui, bet ir nukentėjusiojo ir kaltinamojo vertės kategorijai nustatyti, jei nebuvo dokumentų. Liudininkai, kurie tiesiogiai stebėjo įvykius, buvo labiau vertinami, jų reikėjo mažiau, nei priesaikos pagalbininkų (6 ir 11). Priesaikos pagalbininkai - tai bylos dalyviai, kurie savo priesaikomis pasakydavo, kad kaltinamasis (nukentėjusysis) yra teisingas žmogus ir negalėtų įvykdyti nusikaltimo ar meluoti, pergalėjo būti samdomi už pinigus,.o vargšai žmonės galėjo patys kelis kartus prisiekti. Rungtyniavimo stadija - šalys teismui pateikdavo įrodymus. Teisynas nereikalavo iš kaltintojo priesaikų dėl smulkiu nusikaitimų, dėl svarbesnių nusikaitimu buvo numatytos priesaikos. Priesaikos pagalbininkų skaičių nulemdavo įrodymų svarba bei nusikaltimo sunkumas, įrodymų svarba lengvindavo kaltintojo padėti. Priesaika - buvo skiriamos dvi priesaikų rūšys: paprastoji priesaikai ir priesaika prieš šventybes. Priesaikos būda nulemdavo nusikalamo sunkumas- Priesaikos ceremonija buvo atliekama po rungtyniavimo stadijos. Prieš priesaiką dar buvo galima atsiimti kaltinimą, po jos - ne, po priesaikos teismas paskelbdavo savo nuosprendį. Procesas buvo vedamas vokiečių kalba, o priesaika buvo verčiama specialaus vertėjo. Prisiekti turėjo tik ta šalis, kuriai leisdavo teismas, prisiekti turėjo kiekvienas atskirai. Žodžių iškraipymas darė priesaiką negaliojančia. Apkaltinamojo teismo nuosprendžio vykdymas buvo užtikrinamas įkaito paėmimu, jei tai nebuvo mirties nuosprendis ar ausies nukirtimas. Nuteistasis, turėjo parūpinti žalos atlyginimą nukentėjusiajam, kaklo išpirką bei teismo pajamas. jffr 11. 1387m. privilegijų bruožai. Seniausias rašytinės teisės šaltinis - 1387 m. Jogailos žemes privilegija. Ji buvo išleista bajorams katalikams, noroit o -n ,- ff. - \tW\t4Af,VV - -^t?' paskatinti jų knkštijimasi. Ji buvo nukreipia prieš pagonis, kūne šia privilegija negalėjo naudotis. Joje sakoma, kad | suteikiama nuosavybės teisė turtams^ kad bajorai gali laisvai tekinti savo dukteris kur tik nori t^gaii rinkti sau teismą. ' \r . - . 1-oji Jogailos 1387 m. žemės privilegija bajorams katalikamslbuvo suteikta jiems teisę valdyti turtus, pilis, apskritis, dvarus, miestus, kaimus, jei jie paveldėti iš tėvų,-J.įvedė dešimtainės mokėjimą bažnyči ai.iap lamai ja suteikiamas teritorinis ir teisminis imunitetas, niekur bažnyčia nebuvo taip privilegijuota kaip Lietuvoje»miestiečiams suteiktos Magdeburgo teisė, ši privilegija davė pradžią teisiniu atžvilgiu susidaryti luomams: dvasininkija, bajorija, miestiečiai ir valstiečiai.rpagai šią privilegija valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių Kunigaikščiui., foajorai galėjo laisvai išleisti dukras už vyrų, tačiau tik už kataliku, našlės gali ištekėti ii pirmojo vyro airtą grąžinu vyro giminei ar lieka našlauti ir valdo numirusiojo vyro turtą.V bajorai atleidžiami nu prievolių Didžiajam Kunigaikščiui, išskyrus naujų pilių statybą, kai saukiami visi gyventojai. 12. 1413,1434 ir 14-47m, privilegijų bruožai. 1413 m. Horodlės privilegija -savotiškas naujas aktas: 1. bažnyčiai suteiktos tokios privilegijos kaip ir Lenkijoje. 2.Lietuvos bajorai gavo lenkų bajorų herbus. 3. įgijo privilegijas ir laisves kaip ir Lenkijos bajorai. 4. patvirtintos teisės į jų paveldėtus turtus ir turtusįjautus pagal DK raštus, perleisti juos galėjo DK leidus. 5. bajorai gavo teise paveldėti turtą. 6. bajorai nebuvo atleisti nu pilių statymo, karo tarnybos, duoklių pagal senus papročius, šias privilegijas gavo tik bajorai katalikai ir turintys lenkų bajorų herbus. 1434 m, Žygimanto privilegija - davė bajorams, nedalyvaujant lenkams. l . tokias pačias teises gavo tiek katalikai, tiek stačiatikiai . 2. bajorai įskųsti be teismo nebus persekiojami. 3. bajorai turėjo teisę paveldėti turtą, parduoti, iškeisti, kitaip perleisti, tačiau šie aktai turėjo būti sudaromi prie DK arbajo pareigūno akivaizdoje. 4. išliko tos pačios bajorų teisės. 5. Vytauto ir Žygimanto bajorams duoti turtai turėjo būti valdomi pagal duotus raštus. 6. bajorų veldamai ir kiti valdiniai - bajorų žmonės nuo kitų darbu išskyrus pilių statybą, remontą, karo tarnybą. 7. stačiatikiai galėjo naudotis suteiktais lenku herbais. 8. bajorai teisiami tik teismuose. - _- 9. bajorai turėjo plačias teises išnaudoti veldamus. 1447 m. Kazimiero privilegija. šia privilegija gavo todėl, kad jie sutiko išleisti Kazimierą į Lenkijos sostą. 1. patvirtintos jau buvusios bajorų teisės. 2. garantuojama lietuviams bažnytinės vietos. 3. bajorai ir miestiečiai nebus baudžiami be teismo. 4. individuali atsakomybė. 5. laisvai išvykti į užsienį, išskyrus priešų šalis. 6. bajoru teisės laisvai disponuoti visais turtais, tam leidimas turėjo būti įformintas prie DK ar priėjo pareigūnų. našlės gavo teise valdyti vyro turtą ir laisvai disponuoti joms užrašyta knena. moterys ir merginos galėjo laisvai ištekėti už vyrų katalikų be pranešimo DK. 9. bajorai valstiečiai nebuvo atleisti nuo prievolių valstybei, atleisti buvo nuo prievolių DK dvarams. 10. bajorai negalėjo priimti pabėgusių DK žmonių. 11. bajorai galėjo teisti savo valdinius. Vaznys buvo siunčiamas ūk bajorui atsisakius teisti, tačiau bauda mokama bajorui. 12. juridinės baudžiavos pagrindas - labai didelė valstiečių priklausomybė bajorams. tai buvo juridinis bajoru savarankiškumo pagrindas. 13. DK įsipareigojo nemažinti Lietuvos teritorijos ir neskirti svetimšalių vietininkai ar kitais pareigūnais, tačiau ši privilegija nenustatė bajorų dalyvavimo valdant valstybe, nes bajorai dar nesudarė vieningo luomo. 13. 1492m. privilegijos reikšmė. 1492 m. Aleksandro privilegija. Tai yra sutaria su ponais - DK įsipareigojo nekeisti ir nenaikinti sprendimų, priimtu ..kartu su Ponu Taryba, pasižadėjo laikytis ponų patarymų, nors su jais ir nesutiktų, be Ponų Tarybos negalėjo keisti valdininku ir skirti naujų, negalėjo sumažini vietininkų ir kitu valdininkų pajamų, neturėjo teisės paprasrų žmonių pakelti į bajorus, ponai pasidarė savarankiški ekonomiškai, politiškai, siekė paimto i savo rankas valstybės vald>ma. draudžiama ne bajorui užimti valstybinį postą-lai buvo sąlyga luomų susiformavimui, įsteigta Ponų Tanba. 1506 m. Žygimantas pirmasis buvo priverstas patvirtinti Aleksandro duota, privilegiją. 14. Kazimiero teisyno baudžiamoji teisė. Jablonskio manymu, šis normų rinkinys (25 str), tėra trumpa instrukcija apie teismų darbo suvienodinimą. Buvo ginčijamasi dėl galiojimo erdvės, tačiau, pagal profesorių A. Janulaiti, jis galiojo visoje LDK. Teisyno normos apima baudžiamąją, civilinę, administracinę teisę, bei teismo organizaciją, procesą. Išsamiau baudžiamosios teises institutai. nėra nagrinėjami. K. t. baudžiamosios normos apima vien turtinius nusikaltimus: vagystę, savavališką miško kirtimą, tuno atėmimą užpuolant. Vagystė. I vagystės sąvoka įeina ir laisvieji valstiečiai. Tam pagrindą davė 1447 m. žemės privilegija. Todėl teisyne viena iš nelaisvė valstiečio pasitraukimo nuo savo pono formų -jų prisiviliojimas - imta traktuoti kaip vagystė. Šis nuostatas buvo įtrauktas ir i 1529 LS. Vagystė taip pat: paklydusio arklio, žirgo arba rastų daiktu pasisavinimas, nes jie pagal senovę priklauso didžiajam kunigaikščiui. Pagal k.t. turto vagystė yra aktyvus veikimas o vagystė pasisavinimo būdu - ii neveikimas. Nelaisvu valstiečių vagystė buvo kvalifikuojama tada, kai jie nuo vieno feodalo pabėgdavo pas kitą, aktyviai padedant tam, kuris juos prisiviliodavo. Pats feodalas nebūtinai turėjo dalyvauti, užteko, kai tai buvo padaryta jo valdinių ir su jo žinia. Vogimo būdas nusikaltimo kvalifikavimui įtakos neturėjo. Tačiau manoma, kad atvira vagystė lengvino kaltės įrodymą. Nusikaltimo subjektais vagystėje galėjo būti ir patys feodalai ir nu jų priklausomi žmonės, iŠ kūnų atskirai paminėti parobkai (patriarchaliniai vergai - tarnai, bernai), valkatos ir pono ar bajoro žmonės, didžiojo kunigaikščio žmonės. Parobkų teisinio statuso suvienodėjimas su kitais feodalo žmonėmis nesulygino bausmės. Nukentėjusiais vagystėje, sprendžiant baudžiamąją bylą, galėjo būti ir feodalai, ir nuo jų priklausomi valstiečiai. Jie nusikaltimo subjektais pasidarydavo taip atvejais, kai neįvykdė teismo nuosprendžio nubaustam mirti asmeniui. Į tokių asmenų ratą papildomai įtraukiami ir tokie asmenys, kurie teisme skųsdami įrodinėjo įtariamojo vagyste kaltumą (jais galėjo būti ir liudytojai ir specialūs sekėjai). Pagal 1447 m. žemės privilegiją,. feodalams buvo suteikta teisė teisti jiems priklaususius valstiečius. Tai patvirtina ir Kazimiero teisynas. Jei valstietis nevykdė teismo nuosprendžio, ji baudė feodalas, kuriam jis priklausė. O savavališkai nevykdantis teismo nuosprendžio asmuo turėjo būti baudžiamas didžiojo kunigaikščio, jam pasitarus su Ponų taryba. Iš nusikaltimo subjektų rato galima išskirti asmenys, priklausiusius nuo feodalo, nepaisant to, kad jie bylose galėjo savarankiškai dalyvauti. Ne jiems buvo atiduodamas nusikaltėlis, teismo nuosprendžiui įvykdyti. Manoma, kad tokį nuosprendi vykdė tas, kuris naudojosi teisę į teismo pajamas. Nei prie plėšimo tikrąja prasme, nei prie vagystės, nepriklausė miško savavališkas kirtimas ir turto atiminėjimas užpuolant. Ši norma nukreipta pneš feodalų savivalę, kai jų ginčai buvo sprendžiami jėga, apeinant nustatytą ginču aiškinimo tvarką. Amžiaus riba baudžiamajai atsakomybei nėra aiški. Randame tik vaikų materialinės atsakomybės pradžią - nuo 7 m. K.t. pažangiai išspęstas nusikaltėlio ir jo šeimos narių atsakomybės santykis. Nusikaltėlis, kaip nusikaltimo subjektas, visiškai atribojamas nuo šeimos. Seimą už jo vagyste atsakė tik tada, kai žinojo arba vogtu daiktu pasinaudojo. Atsakomybė buvo tik materialinė. K.t. bausmės dydis siejamas ne tik su skriauda, bet ir su nusikaitimo-pakanotinumu (recidyvįl). Recidyvo iškėlimas praplečia ir bausmės tiksią: bausme įstatymų leidėjas siekia ne tik patenkinti nukentėjusįjį bei įbauginti nusikaltėli, bet ir įspėti nusikaltėlį ateityje1 nusikalsti. Čia bausmes tiksle pastebime nusikaltimo prevencijos užuomazgas. Kaitės įrodymas pagal K.T. buvo: vagies sugavimas su vogtu daiktu, savanoriškas pnsipažinimas, įrodymai :'gerais" liudytojais, prisipažinimas kankinant. Seklio parodymai, kai nerastas vogtas daiktas, jeigu anksčiau apkaltintasis nebuvo įtariamas vagyste, negali būti pagrindas mirties nuosprendžiui. Svarbi vieta k.t, buvo skirta kaltei nustatyti, tai rodo, detalaus įrodymų rinkimo ir kaltės įvertinimo reglamentavimą. Esminis kriterijus skiriant bausmę - nusikaltėlio socialinė priklausomybė. Kai kūne straipsniai liečia feodalų savivalę, kiti apskritai vagis ir jų bendrininkus, dar kiti - priklausomus žmones. Nusikaltus feodalui konstatuojama, kad tai nusikaltimas teisei, už kurį jis bus nubaustas didžiojo kunigaikščio, pasitarusio su Ponų taryba. Bausmė valstiečiams už vagyste susidėjo iš: prievolės atlyginti už padarytą žala ir pačios bausmės. Realizuoti prievole atlyginti už padarytą žalą padėjo detaliai sureguliuotas nusikaltėlio šeimos nanų materialinės atsakomybės institutas. Prievolė atlyginti žalą apėmė tokius reikalavimus: • Atlyginti savo turtu privalėjo pats nusikaltėlis • Jei jis turto neturėjo, o apie vagyste žinojo ar vogtais daiktais pasinaudojo šeima, tai ji turėjo atK ginti • Jei Šetma turto neturėjo, tai savo darbu nukentėjusiajam ji turėjo atlyginti žalą. • Nusikaltėlio šeimos nariams buvo palikta teisė išsipirkti, padengiant nuostolius. + Jei nusikaltėlis netureio turto ir Šeima nežinojo apie nusikaltimą, tai pavogtas daiktas buvo grąžinamas nukentėjusiajam. Jei daiktas buvo prarastas, ir nusikaltėlis neturėjo turto, ir šeima neprivalė]o atsakui metreliai. Jei 10 Bausmė turėjo būti ketvenopa: 1. pavogtas daiktas turėjo būti atimamas teismo naudai, 2. jei pavogto daikto nebuvo, priteisiama teismo naudai tokia suma, kurios venas pavogtas daiktas 3. išplakimas ir įdėjimas į kaladę - tai lietė tik parobkus. 4. pakorimas. Mirties bausmė buvo skinama kaip papildoma priemonė, nes teismo pajamos buvo priteisiamos visais atvejais, ji buvo taikoma recidyvo atveju arba kai pavogto daikto vertė buvo didesnė nei pusė kapos grašių (karvė, arkjys, žirgas). Atsakomybė asmenų, kurie namuose slaptai laikė valkatas. Jei tuo metu, kai pas ką nors buvo slaptai laikomi valkatos įvyko vagystė, juos priglaudės žmogus į teismą turėjo pristatyti valkatas, arba save pateisinti. Priešingu atveju jis pats turėjo atsakyti už įvykusią vagystę. Manoma, kad tada atsirasdavo tik materialinė atsakomybė, nes valkatas laikiusio asmens veiksmuose nebuvo tiesioginės kaltės. 15. Kazimero teisyno baudžiamasis procesas. Baudžiamąjį procesą įtakojo: ginčo ar teisės pažiedimo pobūdis ii jų išsprendimui sukurta teismų sistema. Baudžiamoji teisė iš esmės buvo skirta feodalinės nuosavybės ginimui Pagal kėsinimosi objektą nustatomo dvi veikų rūšys: * paprasta manotos, arklio žirgo, feodalui priklausiusio Žmogaus vagystė įvairiomis formomis. + Antra rūšis lietė feodalų savivaliavimą dviem aspektais: kai apėmė feodalų bandymą nuosavybės klausimus reguliuoti jėga (miško kirtimas, kito feodalo užpuldinėjimas); antras aspektas - nustatytos mirties bausmės nevykdymas savanaudiškais ar kitais tikslais. Pagal šiuos kėsinimosi objektus K.T. teismus skyrė į dvi rūšis: 1. Feodalų organizuojami teismai dėl įvairiu vagysčių 2. Didžiojo kunigaikščio organizuojami teismai dėl feodalų savivaliavimo. Baudžiamasis procesas prasidėdavo nuo nusikaltimo padarymo momento ir susidėjo iš pnešteisminės lt teisminės stadijų, P ries te išminė j e stadijoje nukentėjusysis ar seklys ieškojo nusikaltėlio. Teismingumas. Didžiojo kunigaikščio žmones ir vagyste nusikaltusius feodalus teisti privalėjo didžiojo kunigaikščio vietininkas (tijūnas), o kunigaikščių, ponų ir bajorų žmones -patys feodalai arba jų įgalioti asmenys. Nukentėjusiam asmeniui buvo suteikta teisė reikalauti bendro teismo, kuriama dalyvautų ir jo, ir nusikaltėlio feodalai arbaju atstovai. Tai sudarė prielaida objektyvesniam bylos tyrimui. Nesant tiesioginių kaltės irocrymų, buvo leidžiamas seklių susektą įtariamąjį kankinti. Didelė reikšmė skinama . geriems liudytojams. K.t numatyti civiliniai teismai , kūnuos turėjo sudarinėti patys feodalai, kilus ginčams dėl žemės ar kitokio turto. Ignoravus teismuų ginčą arba pradėjus savavaliauti, atsiranda feodalų baudžiamoji atsakomybė. Feodalų tarpusavio turtiniams ginčams spręsti buvo numatyti dviejų rūšių teisinai: * Kai ginčo objektas buvo žeme, šalys turėjo kviesti trečiuosius asmenys (trečiųjų teismas) - tekūnus, kūne, dalyvaujant ginčo šalims, sprendė bylą. + Mažiau svarbiems civiliniams ginčams spręsti tarp feodalų turėjo būti kviečiami teisėjai, kurių neapskųstas sprendimas turėjo būti vykdomas pnevarta. Tokių reikalavimų ginčams spręsti nesilaikymas ir savivaliavimas yra laikomas baustiniu žemės teisės pažeidimu. Šitokių nusikaitimų subjektams ir turėjo būti organizuojamas Didžiojo kunigaikščio teismas. Teisynas reikalavo, kad feodalas, patyręs skriaudą dėl savavališko miško kirtimo ar užpuolimo, skųstųsi didžiajam, kunigaikščiui, o jei jo nebūtų šalyje - Ponų tarybai (nuosprendi turėjo priimti kunigaikštis). Bendruomeninė santvarka sukūrė visas ekonomines ir socialines prielaidas, kad susiformuotų klasinė visuomenė su valstybine organizacija ir prievartos sistema,ekonomiškai pajungtai visuomenės daliai išlaikyti savo valdžioje. 16. Lietuvos valstybės santvarkos XIH-XIVa.pab. bruožai Lietuvos centralizuotos feodalines monarchijos ypatybė - stipn didžiojo kunigaikščio valdžia. Feodalinio valstybės susidarymo laikotarpiu laisvi bendromenimnkai jau buvo pasidaliję žeme, todėl jos neužgrobė nobiliai ir pati valstybė. Laisvi laukininkai alodiiunkai tapo pavaldūs didžiajam kunigaikščiui. Stambiųjų kunigaikščiu buvo nedaug. Didysis kuniaikštis rinkosi tarnybinius žmones iš turtingų laukimkų, kūne sudarė socialini jo valdžios pagrindą. Ankstyvas rusu žemiu prijungimas ir tai, kad iki pat XIV a. pabaigos nebuvo Bažnyčios valdų, leido didžiajam kunigaikščiui išlaikyti savo rapkose didelį domeną. Už tarnybą jis dalijo žemes Baltarusijoje. Didysis kunigaikštis turėjo savo patarėju iš stambiausių feodalu ir karo vadu. Iš jų vėliau susiformavo didžiojo 11 kunigaikščio taryba. Didysis kunigaikštis rėmėsi kariuomene ir besikuriančiu centriniu bei Vietiniu valdininkų aparatu. 1387 m. priėmus krikščionybe, rėmėsi ir bažnytiniu aparatu, nes Bažnyčia taip pat tapo valstybine organizacija. Stambus bajorai buvo didžiojo kunigaikščio vietininkai, dvarų laikytojai, valstiečių tijūnai ir seniūnai. Už tarnybą jie gaudavo dali surinktų duoklių. Didžiojo kunigaikščio valdžia nuo XIII a. buvo paveldima, tačiau paveldėjimo tvarka nebuvo nustatyta. Didžiojo kunigaikščio sūnus turėjo bendrą teise i valdžią, kuri buvo įgyvendinama taip: kunigaikštystė broliams buvo padalijama arba visi jie valdė jąnepasidaliję.. Didysis kunigaikštis turėjo aukščiausia valdžią visose žemėse, o kai kurias iš jų valdė jo broliai. Valstybe politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Iš pradžių valstybės teritorija sutapo su didžiojo kunigaikščio valdoma žemo. Palaikant santykius su užsieniu didysis kunigaikštis buvo visos valstybės galva ir vyriausiasis karo vadas. Sričių kunigaikščiai valdė savarankiškai, tačiau klausė didžiojo kunigaikščio įsakymų karo metu, remontavo pilis, tiesė kelius, rūpinosi valstybės sienų apsauga. Didįsis kunigaikštis buvo vyriausiasis teisėjas ir priimdavo skundus iš sričių gyventoju. VįeiįriJsj/aldymas. Administracinis vietos vienetas buvo valsčius. Valsčių centrai buvo feodalu puys. Pilių savininkai vykdė Didžiojo kunigaikščio valdžia savo teritorijoje. Jie organizavo kariuomene, naudodami valstiečiu darbą ir lėšas statė Uyirtinimus. tiesė kelius. Centrinės ir vietinės valdžios rvšiai buvo silpni, todėl feodalai savavaliavo ir 'dainai nukentėdavo nuo kryžiuočiu antpuoliu. 17. Ponų Taryba ir jos veiklos funkcijos. Stambieji feodalai turėjo visišką imunitetą ir stipną valdžią savo valdose, karinius būrius ir administracini aparatą. Tačiau kad būtų galima įvairiems feodalų sluoksniams paskirstyti surinktas pajamas, išlaidas, nustatyti prievoles, ginti šalį, vykdyti užpuolimus, jie turėjo palaikyti nuolatinius ryšius. Tokius ryšius garantavo kolektyvinis stambiu feodalų diktatūros organas - Ponų taryba. XTVa. Ponų taryba nebuvo nuolatinis organas. Taryboje dalyvavo didž. kunigaikščio broliai, kt. kunigaikščiai, kartais pakviesti įtakingi bajorai ir Vilniaus miestiečiu viršūnės. Lenkijos pavyzdžiu LDK atsirado nauji valdininkai: kancleris, žemės ir rūmų iždininkai, pakamorė ir t.t. Jie visi pateko i Ponų tarybą. Galutinai Ponų tarybos sudėtis nusistovėjo Aleksandro ir Žygimanto I valdymo metais. Iš jos išsiskyrė vyresnieji ponai, su kuriais did. kunigaikštis nuolat tardavosi XTV-XVa. Ponų taryba buvo de jure ir de facto. Valdant mažamečiui Kazimierui, Ponų taryba pasidarė vyriausias organas ir Kazimieras vėliau pripažino tokiąjos reikšme. Ponų taryba tapo LDK taryba, ji pavaduodavo did. kunigaikšti jo nesant ir rūpinosi valstybes reikalais. Aleksandras 1492 m. privilegija įtvirtino Ponų tarybos teises. Did. kunigaikštis negalėjo keisti nutarimų, pnimtu kartu su Ponų taryba, negalėjo be šios tarybos pritarimo vykdyti savo nutarimo, skirti i valstybės tarnybą, leisti iždo lėšas. Ponų tarybos narius skyrė did. kunigaikštis ponų sutikimu. Ponų tarybos branduolį sudarė stambiausių feodalų šeimos. Ponas veikė savarankiškai greta did. kunigaikščio. Einamuosius reikalus did. kunigaikštis tvarkė be Ponų tarybos. Visų ponų suvažiavimas (seimas) buvo šaukiamas išskirtiniais atvejais. Teisės aktus be didž. kunigaikščio Ponų taryba priimdavo relai. 18. Seimo formavimasis iki XVIa.vidurio. kurie nėra Ponu tarybos nariai. !6a. p.r Ypąč_ aktualus tapo karo ir mokesčiu karo reikalams .-gausimai. Jie tiesiogiai etė tarnybinius bajoras - svarstvti karo prievolės ir mokesčiu karo reikalams,dydi. Tokie seimai vadinti didžiausiais, nuo 1512rn. nustatyta, kad iš kiekvieno pavieto i šoki Seimą atvyktu.po 2 bajoru šlėktų atstovus, šie atstovai renkami bajoru susirinkimuose kuriuos šaukia seniūnas, Didvsis Kunigaikštis turėjo kviesti bajoru šlėktų atstovus i seimą baioru atstovi; valstiečiai buvo atleisti nuo duoklių ir mokesčių,valstybe! ėmė I Statutą ir ėmė leisti įstatymus/Taip seimas isiiungia i istafrfnu leidybą.. Po to oaiorai :eises ir jas įtvirtinti istatvrmskai. Tačiau ;amvouuu atstovu oajoni nuolat reikalavo iš Didzioio kumsaikscio plėšt įdavimai seime nebuvo onvaSomi. Seimo sudėtis juridiškai nebuvo nustatua Seimuose visada dalvvauaavo r iti—-—. •—-— vyskupai, vaivados, kaštelionai arba ponai- paiždmuikis. kancleris, etmonas, pakamorė žemes rūmu maršalkos. eniūnai. tijūnai, stačiatikiu vvskupai. Bajorai turėjo teise i seimą atvvkti patvs. Seime dominavo kunigaikščiai ir ponai. baus vaidmens. Jie buvo kviečiami pasakyti savo nuomone kuriuo nors klausimu. Ponu tarnvba o bajorai neyąidjįr ririding karinę jėgą, lamvbimų bajoru atstovai buvo kviečiami i Seimą kai reiKe;c 12 apsvarstydavo visus projetosjrpran.ešcįavo nutanmij turini bajoru atstovams, kuriame dalyvavo ir bajoru atstovai. Likvidavus dalines kunigaikštystes, reikėjo šaukti seimus bendriems valstybes reikalams aptarti. IkįJ6a. šešto dešimtmečio nebuvo teisės aktiį nustatančių seimo sudėti. Baigra atstovus, Ueima riiTJc_da.yo. vietos urėdai, ponai. Seimo reformų klausima bajorai iškėj_ė_ 1.565 m. reformos būtinai reikėjo, nes i seimą atyvkcįavo ne vis: Saukiami bajorai ir dėl kildavo klausimas, gali atvykusieji spręsti klausimus.ar ne. I6a. viduryje susidarė šlėktų bajoru luomas._apemes visas bajorą grupes ir juridiškai lygiomis jeisėrnis ir jie taip pat reikalavo savo klausimus svarstys seimas. Pavietuose įsteigiami pavietu seimeliai, kuriuose dalyvauja vaivados, kaštelionai ir žemės urėdai. Seimeliai susirenka prieš 4 savaites iki seimo, apsvarsto didžiojo kumgaikščio atsiustame ra^te -.įkeltus klausimus ir pavieto_bei vaivadijos reikalus. Po to išrenka po kiekvieno žemės teismo gasiuntiniijs j seimą ir paveda iierns išdėstyti seime pavieio bajoru nuomonę didžiojo bjnigaikščiojj_keitaisklausimais__iTpavieto poreikius. 1566-! 567m. Gardino seime susitarta dėl seimo darbo tvarkos- Jei ponas vėluoja j posėdi be priežasties daugiau nei 2 dienas netenka teisės balsuoti tiek dienii. kiek vėlavo ir turi sutikti su viskuo. Bajoras tokiu atveju visai negali balsuoti ir negali išvykti. Seimo nutarimai teikiami s_gniūnui iki 2 savaičių iki poseiminio seimelio, Seimas buvo pagrindinis valdžios organas, o didysis kunigaikdtis tapo tik pirmu oi ujjrgdu valstybėje. Jau 1566m. Statulas nusiatė._kad valstybės gynimo klausimus sprendžia seimas, kuriame dalyvauia_jcuiugaikštėliai, ponai tarėjai, maršalkos ir kiti Žemės ir rūmu urėdai, pavietų pasiuntiniai. Seimas svarstydavo ir kitus vaistvbės reikalus, kad būtu tenkinami ir kitų bajoru interesai. Seimai buvo šaukiami pagal reikalą. Ponų tarybos prašymu ir patarimu. I588m. statutas pabrėžė, kad įstatymai būtu leidžiami ir seime, visu luomų sutikima (luomais laikomi pasiuntimai). Seimo nutarimai buvo įtvirtinu seimg konstitucijose, kuriuos pasirašo senatoriai ir bajoru atstovai. Buvo dar vienas seimo darbo reikalavimas -vienašališkumo principas^ Seimai sprendė karojrjaikos klausimus, ekonominius ir firiansiniiis reikalus, svarstė santykius su užsienio šalimis, įvairias sutartis, tvarkė iždąj_.skyrė mokesčius, nustatė muitus, rinkliavas ir net kainas. Tam tikraisjįtyejais seimas buvo aukščiausias .teisino organas. Jis sprendė didžiojo kunigaikščio įžeidimo, valstybinių.nusikaltimu, bajoru garbės paneigimo, valdininku nužudymo irju sužalo] imo bylas. Seimas nnko.didįjį kunigaikštįjr j_š_dalies kontroliavo ujo veikla^ Kunigaikštis turėjo atsakyti i paklausimiLs ir įvairius priekaištus.. Seimas buvo jepdalu atstovaujamasis organas. Didysis kunigaikštisršaukėjonus ir stambius žemvaldžius į seimą asmeniškai, bajorai buvo kviečiami bendrais šaukimais. Pagal l_567m. nuostatus raštai dėl seimo šaukimo buvo siunčiami pilies teismui p_rieš_2 savaites iki sesijos. Seimo kancleris bendrame posėdyje informuodavo ponus ir bajoru atstovus apie didžiojo kunigaikščio pareigą. Be to klausimus atskirai apsvarstydavo• ponai ir baįoru atstovai. Juos apsvarstę vėl susirinkdavo j bendra ppsėtiijr paimdavo sprendimą vienbalsiai. Nesutinkantiems dažnai grasindavo, o kartai priversdavo sutikti su daugumos nuomone. Tokai tvarka buvo priimami sprendirnajjcaro. mokesčiu, prievqiiu_ir jotais klausimais. Apskritai seimas nebuvo efektyvus, nes bajoru atstovai buvo suvaržyti pavieto seimeliu instrukcijomis. Iškilus naujoms aplinkybėms negalėjo, jų išspręsti. Kai iškildavo rimtas pavojus, didysis kunigaikštis negalėjo jų išspręsti. Kai iškildavo rimtas.Gaypjus didysis kunigaikštis ir ponai nelabai paisydavo bajoru nuomonės, tačiau tada galėio kilti nepasitenkinimas, pavojus, kad pavietuose bajoraj_ nevykdys Seimo nutanmu fpvz.: nennks mokesčiu, nes; seime: tam nepritarė). 22 Pavietų seimeliu atsiradimas ir j ų paskirtis - - Pavietą seimeliai buvo organizuoti 1565 m. Vilniaus Seimo .nutarimu. Seimeliai turėįo_rūpintis visais pavieto reikalais, te;srngum_u_įr..gynyba. Į seimelius suy.ažiuodavo.p_ą_yįętQ urėdai, kagtelionai, burmistrai, ponai ir bajorai. 1567 m, Gardino seimas nustatė _pn valomą bajorą dalyvavimą seimeiiuose. Be priežasties neatvykusius bajorus baudė_bauda_ir atimdavo teise prieštarauti priimtiems nutarimams, 1. Pirmieji pavietu seimeliai buvo sušaukti 1566 m. Bajorai gaudavo didžiojo kumsaiksčio ii/?/ver?ū/g_šaukti__pavie_tų seimelius:, jame.būdavo surašyti numatomi svarstyti seime klausimai. Be jo v universale galėjo būti j vairių didžiojo kunigaikščio Jsakymų. Gavę kunigaikščio universalą, pavieto semunas šaukė bajoriĮjgimeli (vadinama j3n_e6s_ęįm_įnju meiio, o ne .savo, nuomone. Šiems delegatams i_sak\'davo priminiijiidžiajam kunigaikščiui apie bajorą teisiu pažcicinius arba pažadu neįvykdymą,., prašyt! nauju teisiu ir pnvtįegjjįt. imai aie mokesčius arba ruošiamus karo žygius būdavo i Forminti didžiojo kunigaikščio universalu. KiU vidau; reikalai -surašyti į seimo konstitucijas. Bėjo, atskiri pavietai laukdavo, kad seimas išspręsta jų reikalus. Pavietinis seimelis paviete turėjo būti sušauktas per 4 savaites po seirngjesijos. Lietuvos statute neparašvra, kad seimo nutarimai lineliuose gali būti svarstomi ir kjjtikupjami. Bajorai turėjo su jais susipažind ir juos vvkdvti. Seimo konstimciĮOj iškabina.'nos prie bažnyčių ir pan. Poseiminio seimelio nutarimai vadinos; iaudemuomis būdavo skelbiamos turauc mone- pasiūlydavo posgimmmose seimeliuose Pasibaigus seimui buvo Čaukiami Doseiminiai įeirr.cliai. kur buvo sus-ipažinainama su geimo onimtais nutanmais artais__dįdysis kimigaikštis, norėdamas sužinoti visu baiorujvac apsvarsf/ti.seimo.iškeltus. bet_neisspre_stus klausimus 13 ^ — Rinkiminiai seimeliai paviete rinko kandidatus ft?o 1563-1566 m. reformosį j žemės teismo teisėjo, pateisėjo raštininko viela. Rinkiminė teisė nuolat būdavo keičiama, sr 1588 m. Statutas suteikė teise rinkti pakaman. karuža ir 19. Lietuvos valstybės santvarkos XTVa.pab.-XVIa.vid. bruožai LDK XIV a. viduryje turėjo didele teritoriją. Įjos sudėtį įėjo nemaži rusų, baltarusų ir ukrainiečiu žemės plotai. Atskirų sričių ekonominiai ryšiai buvo silpni, nes viešpatavo natūrinis ūkis ir feodalų tėvonijos buvo uždaros, Feodalai apsiribojo tik artimiausia nnka. Didysis kunigaikštis neįstengė centralizuoti tokios didelės teritorijos valdymo ir todėl vietose liko vasalinės kunigaikštystės, valdomos didžiojo kunigaikščio giminaičių arba tenykščiu vietinių kunigaikščiu. Jau valdant Gediminui, LDK susidėjo iš pusiau savarankiškų dalinių kunigaikštysčių. Gedimino sūnūs valdė Kernavės ir Slonimo žemes, Trakus, Žemaitiją, Gardiną ir Brestą; vietiniai rusų kunigaikščiai — Volynę, Turovą, Pinską, Naugarduką,. Polocką ir kai kūnas kitas žemes. Daliniai kunigaikščiai turėjo savo sostine^ kariuomene,, valstybini aparatą ir rinko pajamas. Jie mokėjo duokle didžiajam kunigaikščiui duodavo jam dovanu, priimdavo atvykusi, karo aiveju_sįusdavo tam tikra skaičių kanų. Kartais didysis kunigaikštis sukviesdavo dalinius kunigaikščius tartis svarbiais valstybiniais reikalais. Antai Jogaila,tarėsi._su savo dinastijos kunigaikščiais dervbu suLenkiją_metu. Gediminas paliko Lietuvos Kunigaikštyste 7 sūnums. 1345m. .Algirdas ir Kęstutis atėmė valdžią iš Jaunučio jėga. Vilniaus ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Algirdas, o Kęstutis buvo Traku ir Žemaitijos kunigaikštis. Kili pripažino Algirdą didžiuoju kunigaikščiu ir buvo jo vasalai, tačiau Algirdas nesikišo į vasalų vidaus reikalus. Dalinių kunigaikščių atskirumas neigiamai atsiliepė ekonominei, politinei ir kultūrinei raidai ir silpnino pačią valstybe. Vytautas panaikino feodalini rusų žemiu savarankiškumą ir atėmė valdžią iš Gediminaičių: iš Skirgailos atėmė Polocką, iš Švitrigailos —Vitebską, iš Kaributo — Seversko Naugardą, iš Vladimiro — Kijevą, iš Teodoro KarijotaiČio — Podolę, iš Teodoro Liubartaičio — Volynę. Valdyti šias žemes paskyrė vaivadas. Ekonomirųd didžiojo kunaigkščio valdžios pagrindą sudarė dideli žemės plotai, miškai, pievos ir vandenys. Socialinė jo valdžios atrama buvo vidutiniai ir smuikus bajorai. Jis turėjo nominalią teisę disponuoti visos teritorijos žeme. Iki Vytauto valdymo LDK susidėjo iš atskirų žemiu. Valstybę politiškai vienijo didžiojo kunigaikščio valdžia. Vytautas dėl daliniu kunigaikščių maištų panaikino stambias Polocko, Vitebsko, Smolensko, Naugardo-Seversko, Ki­jevo, Podolės ir Volynės kunigaikštystes. Jis paėmė panaikintų kunigaikščių turtus ir tuo sustiprino ekonominį savo valdžios pagrindą. Valdžios stiprėjimą rodo didžiojo kunigaikščio aparato didėjimas. Vytautas 1411 m. paskyrė Žemės maršalką, kuris tvarkė ūkio ir teismo reikalus, įsteigė kanceliariją, vadovaujama kanclerio, pradėjo leisti teisės aktus vidaus reikalais. Nuo XV a. vidurio didžiojo kunigaikščio valdžia silpnėjo. Lemiamą reikšme čia turėjo ekonominių ir politiniu bajoru teisiu išplėtimas ir sutartiniai ryšiai su Lenkija. Plėtojantis feodaliniams santykiams, dėl ekonominio ir politinio bajoru įsigalėjimo, kovu dėl didžiojo kunigaikščio sosto ir personalinės unijos su Lenkija bajorai apribojo didžiojo kunigaikščio valdžia: jis neteko svarbių įstatymų leidybos ir teismo prerogatyvų. 20. Lietuvos visuomenės struktūros XTVa.pab.-XVIa.vid. bruožai. Bajorų padėtis. Visuomenės pagrindinės klasės buvo dvi: feodalai ir nuo jų priklausomi valatiečiai. Miestiečiai tik formavosi i klase ir taip pat buvo feodalų valdžioje. Istorijos šaltiniai rodo, kadjauXH[a. Lietuvoje buvo trijų rūšių žemės nuosavybė: didžiojo kunigaikščio domenas, didikų (nobilių) tėvonijos ir laisvųjų valstiečių žemė. Didikai vis labiau pajungdami valstiečius konsolidavosi į luomą. Livonijos ir Kryžiuočių ordinų puolimai vertė jungtis sparčiau. Gausiausia buvo smulkių tarnybinių bajorų grupė. Ją papildydavo didžiojo kunigaikščio pakelti i bajorus turtingi laisvi valstiečiai. Ne tokia gausi buvo stambių bajorų, tarnavusiu didžiojo kunigaikščio rūmuose, grupė. Pačioje viršūnėje buvo didžiojo kunigaikščio dinastijos grupė. Bajorai, naudodamiesi valstybės aparatu, laikė savo rankose žemės nuosa- 14 3. Leidimas sandeliui laikyti (tik dideliems miestams). 4. Pikliai, atvykę iš kitur, turėjo savo prekes pardavinėti urmu vietos pirkliams, turėjo ir sau reikalingas prekes iŠ tų pačių vietos pirkliu pirktis urmu. 5. Leidžia ganyti gyvulius tuose vietose, kur pirma, imti medžio namų statybai ir malkų iš tam tikro rajono aplink miestą netoliau kaip už mylios. Tvarkomieji ir vykdomieji tokių mietų organai buvo savivaldybes, vaitas, kunuo turėjo klausyti visi miestiečiai (jo padėtis paveldima ar perduodama, parduodama). Vaitas su vietos bendruomene rinko tarybos narius (nuo 6 iki 24), iš jų tarpo jie išsirinkdavo l metams burmistrą" (2,4,6,12). Su jais vaitas tvarkė teismo ir administracijos reikalus. Nepatenkinti vaito teimu, apeliuodavo didžiajam kunigaikščiui, o dėl tarybos sprendimų - apeliavo vaitui. Išimtį sudarė žydai, kurie spietėsi apie tam tikras savivaldybės bendruomenes, apie savo sinagogas ir kapus. Jie rinkdavo savo vyriausiuosius, kurie sudarydavo kolegija. Ši kolegija uždėdavo dvasios bausmę, taip pat nagrinėjo pilietines žydų bylas. Dėl visų bylų, kūnuos nelietė tikybos, galima buvo apeliuoti gaspadodaus vietininkui, t.y. - vaivadai, seniūnui ir deržavcui, žiūrint kas iš jų buvo skiriamas miete. 1776 m. Magdeburgo teisė buvo panaikinta iš visų mažesniu miestų ir paliko tik 11 didžiausių ir seniausių Lietuvos miestų: Vilniuj;, Lydai, Trakams, Kaunui. 1791 m. taip pat buvo palikta kaip pamatas platesnei tų miestu savivaldybei. Magdeburgo teisė geriausiai prigijo lietuvių gyvenamose vietose. 23. Liublino unija ir Lietuvos valstybingumo problema XM-XVHIa. Jau 1385 m. Krėvos aktu lenkų magnatai siekė inkorporuoti Lietuvą i savo karalystės sudėtį. Lietuvos ponai stengėsi išlaikyti savarankiškumą ir kartu savo valdžia. Bajorai, norėdami palaužti ponų viešpatavimą ir gauti lenkų šlėktos turimas teises, stengėsi suartėti su Lenkija, Lietuvos didieji kunigaikščiai palaikė Kunigaikštystės atskirumą, nes tuo garantavo sau galimybę būti renkamais i Lenkijos karaliaus sostą. Lenkijos ponai per personalinę unija norėjo pajungti Lietuva. Maskvos valstybės iškėlimas ir nesisekantys karai dėl Rusijos žemiu Lietuvos feodalus privertė ieškoti sąjungos su Lenkija. XVI a. viduryje Lietuvos bajorai juridiškai gavo lygias teises su ponais; valstybinė santvarka buvo keičiama ir panašėjo į Lenkijos santvarką- abejose valstybėse buvo bajoriška demokratija, skyrėsi tik teisės sistema. Atsirado vaivadijų ir vaivadų, turinčiu didele galią. Pavietuose sudaryti bajorų seimeliai ir teismai, nusistovėjo teismo sudėtis, konsolidavosi vieningas vadinamųjų šlėktų luomas ir stiprėjojo diktatūra. XVI a. viduryje Lenkijos didikai sustiprino ekspansiją į Rytus ir pradėjo kurti unijos su Lietuva projektus, kad prasiskverbti i Baltarusijos ir Ukrainos žemes. Abiejų šalių interesai Livonijoje taip pat buvo bendri. Lietuvos" feodalai matė, kad vieni neįstengs išlaikyti baltarusių ir ukrainiečių žemių, ir todėl turėjo pradėti derybas su Lenkija dėl unijos. Lietuvos savarankiška politika silpnėjo. Be to, Žygimantas Augustas neturėjo įpėdinių, todėl kilo pavojus nutrūkti personalinei unijai. Lietuvos bajorai reikalavo sudaryti uniją, ir kai Žygimantas Augustas, Lenkijos senatorių verčiamas, savo įsakymu prijungė pne Karalystės Palenkę, Volynę, Braslavlį ir Kijevą,.Lietuvos bajorai pasijautė gerokai silpnesni ir 1569 m. liepos l d. Liubline pasirašė unijos aktą. Liublino aktas buvo pasirašytas lygiomis teisėmis kaip tarptautinė dviejų. valstybių sutartis. Ji skelbė: l . Lenkijos karalystė ir LDK viena Respublika, kuri sujungia i vieną dvi tautas ir valdžias; 2. joje buvo išrenkamas vienas bendras karalius ii bendras seimas: šlėktų pasiuntiniu rūmuose buvo Lietuvos bajoru delegatai, o senate - vyskupai, vaivados, kaštelionai, penki ministrai ir Žemaičių seniūnas; 3 . Lietuvos DK panaikinama, skelbiama Lietuvos-Lenkijos karalystė; 4 sosto paveldėjimas LDK panaikinamas (atsisakė karalystės naudai), 5 . sutartys su užsienio valstybėmis sudaromos tik bendrai; 6. muitai, rinkliavos nuo savo gamybos produktų panaikinami1. 7. Lietuvoje nebebus Saukiami atskiri seimai; 5. laisvas dvarų ir valdų įsigijimas; 9, Lietuvoje nepasikeitė centrinės įstaigos ir teismu sistema. Liublino unija nesukūrė bendros valstybės. Lietuva ir Lenkija buvo lygiateisės sąjungos narės. Bendn organai sudaromi tik gynybos ir užsienio politikos klausimais. liko Lietuvos teritorija ir sienos, nors ir apkarpytos; liko kelios tautos (po ii t.); 3 . liko sava teismu sistema; 4. -//- kariuomenė ir finansai; 5 . -//- vietos valdymo organai, savarankiškas teismas; 6. bendras karalius ir seimas ne virš abiejų santykių, o dualistiniai (iŠ abiejų) - karaliams buvo pavesti taikos ir 15 vada: valstybingumas yra. suverenitetas liko visais vidaus reikalais ir nebuvo sprendžiami karo. taikos ir užsienio politikos klausimai. 16 Reikšmė: Dis aktas buvo pirmiausias, kurį galima pavadinti unijos aktu. Jis sukūrė savotišką 2 valstybių junginį, kurio Ugi šiol nebuvo. Aktas nesuliejo Lietuvos su Lenkija: liko visiškai atskira valstybės teritorija, atskira valdžia, kariuomenė, iždas, atskiros teisės. Visa tai leido Lietuvai ir toliau gyventi savarankiškai. Seimas buvo bendras, bet jame kiekviena valstybė svarstė savo reikalus ir leido savo įstatymus. Nors unijos aktas ir leido, tačiau lenkai Lietuvoje dar ilgai negalėjo įsigyti dvarų, o valstybinių urėdų Lietuvoje jie niekuomet negalėjo gauti. Unijos akas paliko daug spragų, kurias dar padidino lietuvių noras savarankiškai gyventi ir savos valstybinės tradicijos. Tuo būdu valstybinė Lietuvos organizacija ir toliau išliko visiškai savarankiška. Tačiau Lietuva palengva artėjo prie Lenkijos. Lietuvos bajorai nuolat lenkėjo ir kartu su lenku valdžia kovojo dėl luominių teisių plitimo, palengva taip pat buvo vienodinami šlikę skirtumai valstybinėje organizacijoje. Tuo būdu XVIII a. gale, kai abiejų valstybių bajorų visuomenės jau buvo susiliejusios, buvo bandoma galutinai sujungti ir valstybes, bet jau nebepavyko, nes kaip tik tada abi valstybes žlugo ir jų žemės buvo užgrobtos kaimynų. Papildymas 1569 Liublino akto 3 - įas paragrafas skelbė: lenkų karalija ir LDK yra vienas nedalomas vienalytis kūnas, viena ir bendra valstybė, kuri iŠ dviejų valstybių, tautų susijungė į vieną visuomenę. Liet ir Lenk. santykius normavo būtent 1569 aktai, jų buvo ne vienas. Vėlesniais laikais tuo klausimu jokiu aktų neatsirado. Esami aktai daug ko neišsprendė. Kiti unijos akto paragrafai paliko visiškai nepaliestą valstybinę Liet. organizacija.. Išliko aiškiai apibrėžta LDK teritorija. Joje veikė savas administracijos aparatas, finansų sistema, sava kariuomenė, sava teisė, atskiri teismai. T.y. liko viskas, kas buvo prieš uniją. Tik įvesti bendri valdovų rinkimai ir įkurtas bendras Seimas - įstatymų leidybos įstaiga. Liublino Seime lenkai siekė unitarinės valstybės ir tai įrašė jo dokumente deklaratyvius paragrafus, kuriuos sugriovė Liet. atstovai, formavę feodaline valstybę. Tuose aktuose nebuvo net valdovų rinkimo tvarkos nustatymo, neaišku, kaip veiks bendras Seimas. Visa tai išsprendė pats vėlesnis abiejų valstybių praktinis bendravimas ir gyvenimas. Siu valstybių dvilypumas išliko iki pat jų nepriklausomybės žlugimo. Karalius - faktiškai bendra galva, bet ne bendra institucija. Semias atskirai sprendė Lietuvai įstatymus, nes abi valstybės turėjo skirtingus interesus. Nuo XVTIa. vid. kas trečias Sermas vyko Lietuvoje. Ieškota kompromiso, Seimas panašus į dviejų valst. atstovu kongresą. Iki XVTfl a. pab. atskira buvo - valst. įstaigos, ministrai, maršalkos, kancleriai, iždininkai, hetmonai, iždai, kariuomene, mokesčių sistemą, muitai. Unijos sudarymo momentu Lietuvos valst. organizacija buvo maždaug tokia pat kaip ir Lenk. ir Europoje, taip vienodėjo tų pačiu pareigūnu kompetencija, teisės. Abi valst. buvo grynai luominės, bajoriškos. o jų piliečiai susieti luominiais interesais. Naudodamasi luominėmis teisėmis Lietuvos bajorija saugojo atskiras valst. organizacijas, bet koks kitos vaist. kišimasis i valst. organizaciją buvo Liublino unijos nuostatu laužymas. Tik XVTH a. (Stanislovas Augustas) prasidėjus reformoms buvo bandoma stiprinti centro valdžią, sumanyta įkurti bendrą iždą, kariuomenę. 1773 - 1775 Seimas įkūrė bendrą edukacinę komisiją (paėmė švietimą i pasaulietines rankas) ir nuolatinę tarybą (valdžių priežiūra). 1788 - 1792 ketverių metų reformų Seime buvo priimta bendra įstatymų sargyba su atskiromis komisijomis. Čia liet ir lenk. buvo po lygiai, jie pirmininkavo pakaitomis. Tai žingsniai link abiejų valst. umtanzacijos. Visos tos reformos vyko ypat. sąlygomis, nes Liet. ir Lenk. žemes pradėjo užgrobinėti kaimynai, Seime buvo visokių parsidavėlių, kūne vykdė svetimų valst. užduotis, tačiau nei 1791 05 03 Konst, nei kitos reformos Liet. atstovų nebuvo sutiktos su entuziazmu, savarankiškos valst. Šukiai, susikuria konfederacija, įkuriama atskira Liet. eduk. kom. 1793 Liet. ir Lenk teisės sulyginamos skiriant tą patį narių sk., tačiau visos reformos nebuvo spėtos įgyvendinti. 24. Lietuvos visuomenės struktūros XVI-XVIQa. bruožai. XV a. pabaigoje ir XVI a. pirmoioj'e pusėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ėrnė sparčiau plėtotis žemės ūkis, amatai ir prekimai-pinigimai santykiai. Feodalai stiprėjo ekonomiškai ir politiškai. Plėtėsi prekyba su Ryga ir Vakaru Europos miestais. Nuolatiniai karai vertė didįjį kunigaikšti stiprinti šalies gynybą ir dalyti feodalams žeme kartu su valstiečiais. Bajorai nuolat prašė žemės ir kitų naudmenų motyvuodami tuo, kad neįstengia atlikti karo tarnybos. Seniūnijose ir valsčiuose žemes jiems duodavo vietininkai ir seniūnai, o po to tai patvirtindavo didysis kunigaikštis. Gavę žemės laikinai valdyti, bajorai labai ją alino ir plėšė valstiečius, todėl didysis kunigaikštis pradėjo duoti žeme iki gyvos galvos. Laikinai duota žeme bajorų praš\mu didysis kunigaikštis atiduodavo paveldimai valdyti be tiesės perleisti kitam. Ilgainiui bajorą: išprašydavo iš didžiojo kunigaikščio raštą dėl laikinai valdomos žemes pavertimo tėvonine žeme. XVTa. pradžioje atsirado žemių, įkeistu už skolas. Įkeistos žemes kaupėsi feodalų rankose ir stiprino ekonominę jų galiu. 17 Vieningas bajorų luomas išsirutuliojo iŠ trijų feodaliniu grupių: buvusių daliniu kunigaikščių, ponu bajorų ir tarnybinių bajorų. Iš pradžių ponai bajorai susilygino su daliniais kunigaikščiais. Susilyginus dviem stiprioms feodalų grupėms, trečioji — vidutiniai ir smulkūs feodalai — stengėsi gauti vis daugiau žemės, teisių ir privilegijų. Bajorų ir ponu teisės buvo sulygintos karo dėl Livonijos metu. Bajorai pradėjo bodėtis užsitęsusiu karu, reikalavo sau daugiau teisiu ir reiškė nepasitenkinimą ponu potitika. Reikalavo, kad ponai atsisakytu savo išimtinių teisiu, kad būtu renkamas seimas, visiems vienodas teisumas. 1562m. žygio ties Vitebsku metu bajorai pareikalavo unijos su Lenkija, bendro karaliaus ir seimo, tokių pačių teisiu kokias turėjo lenku šlėktos ir pareiškė, kad, kol nebus patenkinu jų reikalavimai, neduosią lėšų karui. Ponai, vengdami skilimo feodalų klasės viduje, nutarė atsisakyti savo išimtinių politinių teisiu ir sulyginti visų feodalinių grupinių teises, Visi bajorai turėjo formalią teisę rinkti didįjį kunigaikštį, o tikrųjų i rinkimus jų atvykdavo nedaug ir viską nulemdavo ponai. Vienintelė bajorų prievolė — karo tarnyba. Pašauktinė j u kariuomenė buvo pagrindinė karinėjėga. Pagal 1588 m. Statutą, į visuotini šaukimą rurėjo atvykti visi pilnamečiai bajorai žemvaldžiai su savo arkliais, pašaru ir maistu. Karo tarnyba buvo susujusi ne su bajoro asmeniu, bet su žemės valdymu. Jeigu šeimoje buvo keli suaugę broliai, tai į karą jodavo vienas išju su palydovais pagal valdomos žemės plotą. Nepilnamečiai, našlės ir sergantys bajorai turėjo atsiųsti vietoj savęs tinkama karį.. Padidėjus Žemės ūkio produktų paklausai, bajorai ėmė plėsti savo žemes ir didinti valstiečiams prievoles.'Buvusioje valstiečių žemėje kūrėsi palivarkai. Lietuvoje rinka buvo siaura, prekiniai—piniginiai santykiai plėtojosi lėtai, nes bajorai vis daugiau produktų parduodavo užsienyje ir ten pirkdavosi reikalingus dalykus. Iš užsienio jie gabeno vyną, dalgius, plieną, peilius, gelumbe, popierių, šilką, auksą, odos dirbinius, dažus, ginklus, pietų kraštų vaisius. Dvarų ūkiui užmezgus ryšius su užsienio rinka, amatai ir prekyba nusmuko. Miestuose nebuvo naudojamas samdomasis darbas, todėl cechinė gamyba nesiplėtė. Žemės ūkyje samdomasis darbas taip pat nebuvo naudojamas. Lietuvoje stiprėjo feodaliniai, o ne kapitalistiniai santykiai. Šiaurės karo metu (1700—1709m.) Lietuva ūkiškai visiškai nusilpo. 1708m. prasidėjo badas, o vėliau — maras. Baudžiavinis ūkis pakriko dėl darbo jėgos trukumo. Dėl ūkio nuskurdimo ir kitų šalių konkurencijos grūdu eksportas iŠ Lietuvos beveik sustojo. Bajorai neieškojo būdų kaip išbristi iš knzės, stengėsi išsaugoti sau Žemes ir baudžiauninkus. Žeme jie ėmė dalyti valstiečiams už trečdalio arba ketvirtadalio derliaus činšą. Stambūs feodalai pradėjo steigti manufaktūras savo dvaruose manufaktūrose baudžiauninkai dirbo nemokamai arba už mažą užmokestį. Dėl prievartinio darbo ir nepakankamo darbininkų sugėjimo gaminiai buvo prastos kokybės ir negalėjo konkuruoti su importiniais. Kapitalistinio ūkio raidą stabdė bajorų politinis viešpatavimas ir jų privilegijos. Dvasininkų padėtis, Dvasininkai, kaip ir anksčiau, buvo privilegijuoti, laisvi nuo mokesčių ir prievolių. Jie gaudavo dešimtine ir išnaudojo savo valstiečius ir amatininkus. Rinkdavo kalėdinę ir kitas bažnytines duokles. Ėmė mokesčius už santuoką, vaikų krikštijimą u- mirusiųjų laidojimą. Gamindavo įvairius paveikslėlius, rožančius ir pan. ir versdavo tikinčiuosius juos pirkti. Globojo nepilnamečius įpėdinius, našles, organizuodavo yvainas religines šventes ir surinkdavo nemažas pajamas. Dideles pajamas gaudavo iŠ smuklių, kūnas steigė ne tik miesteliuose, bet ir kaimuose. Valstiečių padėtis. Prekiniu-piniginių santykių plėtra vertė feodalus reikalauti iŠ valstiečių daugiau darbo ir natūrinės rentos. Būtinumas gauti didesnių pajamų pirmiausia paskatino didįjį kunigaikštį panaikinti senas žemėvaldos ir žemdirbystės formas. Jam reikėjo vis daugiau lėšų kariuomenei samdyti, nes bajoru pašauktinė kariuomenė nebuvo kovinga. Pradėtas valstiečių žemės valdymo reorganizavimas ir tai pavadinta valaku reforma. Valaku reformos uždaviniai buvo šie: 1) atskirti didžiojo kunigaikščio valstiečių valdomas žemes nuo bajorų žemių ir atimti iš jų užgrobtas žemes; 2) išmatuoti Žeme valakais ir įkurdinti juose valstiečiams paskirti prievoles pagal žemės kieki ir jos kokybę; 3) nustatyti dirbamos žemės plotus didžiojo kunigaikščio dvaruose ir sunormuoti valstiečių darbą; 4) išaiškinti ir nustatyti įvairius pajamų Šaltinius; 5) suorganizuoti naują valstiečių administraciją. Didžio i o kuru ga įks_čio_ valsč i110 s e j/a laku reĮprrna_bu v o bĄJ g ta i į 6 5 m. XVI a^antroj o j e p ūse je visi Įidu ti ni ai ir s iambūs ieodalai vykdė valaku reforma savo valdose. Buvo panaikinta valstiečiu žemės nuosavvbe. senos.pąr^gjmės_Dngy_oįė__sĮ nuo senovės susiformavusį jų gyvenimo ty_arka^_ries_.įi riętiko issiv^'sčiujiemj^feodaiiriiams santykiams. Feodaline renta nustatydavo nuo sjclypoj.r feodalai galėjo lengvai keisji rejnto3jprma_ir dvdi. Galėjo .lengvaipriderinti valstiečiu 18 išnaudojimo formas prie bensipĮejĮiančįgs prekinės gamybos. Si reforma buvo tolesnis feodalinių santykių ir baudžiavinės santvarkogjraiLdos etapas. Valstiečiu padėtis nuolat bloaėjo. Palivarkai buvo,piečiam.: atimant iš valstiečiu žeme ir paliekant seimai pojpusg valako. Tą patį darė _ir_y_alstybiniu bei bažnytjruujįemiu iaflcytojai. _Sęrqūnai ir dvaru yąldYtQiai.sĮeig_ė_palįygrkus savo nuožiūrąJPlęgiaat. gajiyjgkus_,_vąl5U'ečiaras daugėto lažo dienu. Lažinis flkis negalėjo gyvuoti be feodalų valdžios valstiečių asmeniui. Tokią valdžią feodalai XVII a. turėjo neribotą: valstiečius parduodavo, kartu su žerne ir be jos, turėjo visą administracinę ir teismo vaidžią, baudė fizinėmis bausmėmis. XVTHa. susidarė kelios valstiečių kategorijos: prievolininkai, bajorai ir žemininkai. Daugiausia buvo prievolininkų, ku­rie turėjo nuo ketvirtadalio iki viso valako žemės. Jie atliko lažą arba mokėjo Činšą, o dažniausiai —lažą ir činšą. Valstybinių ir bažnytinių žemių valstiečiai, be mokesčių (padūmės), turėjo mokėti kvartą ir hiberną (mokesčius kariuomenei išlaikyti). Atskira valstiečių kategorija buvo bajorai ir žernininkai. Išnykus bajorų pašauktinei kariuomenei, jie skyrėsi nuo valstiečių tuo, kad neatliko lažo. o mokėjo činšą. Daugiausia gyveno valstybinėse žemėse, tačiau jos savininkais nebuvo. Žemininkai XVHI a. nebuvo žemės savininkai. Jie naudojosi sodybine ir gauta dvaro žeme ir mokėjo už ją činšą, atliko dvarui sargybą prie rūmų, prižiūrėjo turguose tvarką, padėjo sumnkti iš valstiečių mokesčius, saugoti ir ginti dvaro žemių ribas. Miestiečių padėtis. Valakų reforma palietė ir miestiečius. Miestų, neturinčių Magdeburgo teisių, žemės buvo išmatuotos valakais ir už jas nustatyti mokesčiai. Miestiečiai už valaką geros žemės mokėjo 50 grasių, už vidutinės — 40 grašių ir už blogos - 30 grašių. 25. Lietuvos Statutu atsiradimo priežastys, parengimas ir priėmimas. LDK Statutai - svarbiausias teisės šaltinis. Pirmasis statutas priimtas 15&9m. rugsėjo 29d, XVIa. vyko įstatymų kodiukaciia Europos šalyse, tuo pačiu ir LDK vykdė kodifikaciją. Buvo pritaikomi įstatymai to meto poreikiams. LDK XVIa. buvo nuo Baltijos iki Juodosios jūros, taigi šiose teritorijose veikė įvairi teisė (naudotasi savo paprotine teise). Iš teisinės pusės bajorams buvo sunku spręsti klausymus, todėl reikėjo vieno dokumento. Kazimero teisynas yra per daug kuklus dokumentas, tačiau jis perkeltas i pirmąjį LDK Statutą. Bajorai Seime kreipėsi į LDK Didįjį Kunigaikštį dėl šio dokumento. Po 8 metų 1522m. bajorai pakartotinai kreipėsi į kunigaikšti. Statutų kūrimas buvo ilgalaikis procesas, nes reikėjo apdoroti didelį medžiagos kiekį, surinkti medžiagą iš įvairių LDK vietų. Žinoma, kad Did. Kunigaikštis sudarė komisiją rengti statutą (5 atstovai lietuviai ir 5 atstovai slaviškos kilmės). LDK Statutai yra labai toliarantiški nacionaliniu atžvilgiu. Pirmojo LDK Statuto parengimo garbė tenka kancleriui Goštautui, kuris turėjo puikų to meto teisini išsilavinimą. 26. Lietuvos Statutų teisės šaltiniai. (LDK teisės šaltiniai). Pirmykštėj bendruomeninėj santvarkoj santykiai tarp bendr.nanų buvo reguliuojami papročiais.Papročiu rinkinių nerasta. Susi dar ant feod. santykiams, papročių turinys buvo keičiamas. Paprotinės teisės normos reguliavo feodalų ir jų valstiečių santykius, nes did.kunigaikščio(dk) valdžia nesikišo į feodalų vidaus reikalus pagal feodalinį. principą-Žemės savininkas turi valdžią toje žemėje gyvenantiems žmonėms. Ikistatutimu laikotarpiu (iki XVIa.3d) LT,matyt, turėjo tik paprotines normas.Iš rašyt.dokumentu be Magdeburgo teisių yra žinomi 2 teisės aktai:Prūsų (Pamedės) teisynas (1340) ir Kazimiero teisynas (1468). Pamedės teisynas buvo skirtas ll pavergtų prūsų sluoksniui (XHJa. kolonizavo kryžiuočiai į-laisviesiems prūsams. Jie savo teisine padėtimi buvo atriboti nuo kolonizatorių, kt. etninių grupių, turėjusių savo teises, t.p. nuo įbaudžiavintu prūsų, vad. valstiečiais.istorikų nuomone-Prūsų teisynu naudojosi ir žemaičiai. Pagal Teisyną santuoką galėjo nutraukti ir vyras,ir moteris. Turto paveldėjimas-tėvo linija. Krienas-vedybinis mokestis, iki baudžiavos buvo mokamas jaunosios tėvui ar seniūnui; po to, feodalams moteris buvo didelėj pagarboje. Nusikaltimu rūšys-l)viešajai tvarkai (kėsinimasis į vokiečių gyvybe, nusikaltėlio tyčinis slėpimas, sistemingas neatvykimas į teismą);2)turtiruai (vagystė ir turto sužalojimas.Atskiros bausmės pagal pasisavinto turto verte.Atsižve!giama-atvira vagyste ar ne.Bandymas padėti vagiui išvengti atsakomybės prilyginamas vagystei);3)nusikaltimai žmogui (gyvybei, lytiniai,žmogaus orumui ir namu 19 ramybės ardymas). Nužudžius nėščią moterį-vaisiaus žuvimas vertinamas puse vyto. UŽ išžaginimą-mirtis. Nusikaltimai sveikatai:sužeidimai;sužalojunai,galvo5 žaizdos. Bausmės rūšys :piniginė išpirka (paprasta,dvigubaXaklo);kūiio sužaiojimas;rmrties bausmė. Apie paprotinės TN galima spręsti iš teismų sprendimų: parduodant sklypą turi dalyvauti keli liudininkai, kūnais galėjo būti bet kokie socialiniai sluoksniai, pneŠ perkant sklypą jis buvo aprodomas pirkėjui. Teismas susitarimą patvirtindavo aktu. XVa. teismo sprendimuose minimas kepurės metimas-Teisėj aš ginčą sprendė pagal pasiūlytas lažybas. Kepurę statė ir už rašytinius parodymus. Statant kepurę už pinigus, bylą pralaimėjusi Šalis netekdavo tos sumos.AtsisakyU lažintis reiškė byla pralaimėti. Seniausias žinomas rašytinis teisės šaltinis-1387m. Jogailos žemės privilegija bajorams katalikams. Greta žemės privilegijų buvo leidžiamos ir sričių privilegijos. Privilegijos saugojo sričių papročius ir teises nuo did.kunigaikščių urėdų pažeidimų. Nemažai dėmesio skinama teismo procesui ir teismo klausimams, 1387m. privilegija '(3 teisiniai dokumentai): I-Vilniaus vyskupui įsteigė bažnytine žemėvaldą, H-suteikė lengvatų bajorams (bajoro turtas, žemė ir ją dirbantys žmonės buvo pripažinta jo tėvonija, privačia nuosavybe. Jiems Ūko prievolė dalyvauti karo žygiuose), LH-Vilniaus miestiečiams (Vilnius gavo Magdeburgo teisės,savivaldą), Ši privilegija-teisinis pagrindas katalikų dvasininkų,bajorų ir miestiečių luomams susidaryti. 1468m. Kazimiero Teis, reguliavo įeismo procesą, žemėsjančijLsprgngįmo1,atsakomvbės už_iy.vagystes ir_ki. Suteikė teisęjjaiorams teisti ir bausti savo priklausomus_žrngses,Baj oru, žęmėsjįinčus turėjo^ spręsti pakyiesti_teisėjai. Nustatė nusikaltėlio asmenine atsakomybe už..p_adąr\ią.riusįkaltiiTią_(atsakomybė nuo Vm.anižiausyBendnninkavirng msiifutas. Bausmės dydis paklausė nuo nusikaltimo, ojgjekto vertės ir nusjkalt. jakartoimumo. Statutai: 1529,1566,1588. Tai-labai aukštos teisinės kultūros paminklai. Jų šaltiniai-romėnų, papročių teise,teismų sprendimai. I St. turi 13 skyrių, n ir UI po 14. Jie apima beveik visas vi suom. gyvenimo sritis, tik nereguliuoja bajorų ir baudžiauninkų tarpusavio santykių. lame St. dominuoja ponų privilegijos, n St. skirtas daugiau bajorų turtai ir asmeniui apsaugoti, atsiranda baudž.TN. ffi St. buvo greit parengtas, nes Liublino unijos akte buvo straipsnis, kad LT įstatymai turi atitikti Lenkijos įstatymus. Tai padaryta nebuvo. Renkant Lenkijos karalių Zigmantą UI Vazą (?) lietuviai pateikė jam tvirtinti UI Statutą. Statutuose vyrauja luominis principas. Jų kalba-senoji baitarusų. Be to, teisės šaltiniai buvo ir seimų priimtos konstitucijos, Magdeburgo miesto teisė, kanonų teisė. 27. Civilinės teisės institutai Lietuvos statutuose. Ekonominės, feodalinės santvarkos pagrindas buvo žemės nuosavybė. Žemė tuo metu buvo pagrindinė gamybos priemonė. Feodalinės žernės nuosavybės formos: l ) alodas; 2)lenas. Alodinė atsirado dėl išsiskyrimo iš bendruomeninės nuosavybės. Tai privati, paveldima žemės nuosavybe ankstyvo feodalizmo laikotarpiu, ją galėjo turėti ne tik feodalai bet ir valstiečiai. Vėliau alodas virto beneficija, po to feodu. Leninė paremta hierarchine feodalu luomų sistema. Feodalinė žemės nuosavybė jungė specifinę feodalo valdžia toje žemėje gyvenantiems valstiečiams ir baudžiauninkams. Vyravo apribotos nuosavybės teisė. Visi 3 statutai skyrė žemes nuosavybės sritis: L_didžioio kunigaikščio dojnenag 2._gonų_ir bajoru [stambiu) aiodinė nuosavybėj*. Gauta_už tarnyba . že_mė._-į Laįgyų valstiečiu, žemė. Iš jįgrneno DK. 2audavoja_iamų^parūp_rnd_a_vo žemęjr _ valstiečiais bajorus ir dvasininkus. Domenas nuolat mažėjo. Daugiausia žemės buvo_gaųtgs igjarnybos^Gręta laikino valdymo įsigjiįi paveldimas - tėvonija, kuri tapo pagr. žemės nuosavybės forma. Bajorai prarasdavo nuosavvbe tik padare nusikaitimą. Statutai skiria dvarus: D _ tėvoninis - gautas paveldėjimo keliu; 2_}jjžtąrr.ąųta5_^- ne visiška nuosavybė. Jei.tamybinis/b3Jorąs_pasįtraufa^ F_eodalmė5 jemės nuo_savybes teisė buvo igyiama tokiais būdais: pa ve įdėjimu pjaunama užjamvba įr.pirkįmu.J 5a. įsigalėjo senaties institutas.. _l_529_Statutas leido baiorui įkeisti visa turtą. rkąito_Iaikyto;as turėio teisę naudotis turtu ir_p_rivajėio ajlikli prievoles. jei_jutarnje,riebuyo numatvta kitaip. PagajJI ir,IJI statutus, bj3jorai_turėįo teise laj_s vai disponuoti žeme, nepaįgant, kokiu būdu ii įgytą, jie galėjo ž_eme. parduoti, dovanoti, užstatyti, palikti testamentu kam nors. III statutas suteikė bai orams išimtine teise -turėti nuosavybe. S tatiitai_gnp_ąžino žemės bendrosios nuosavybės institutą. Bendrasav įninkąs turėjo teise rgikaiąųti išskirti jam priklausančia turto dalj.._paĮybos_.ąpifonTiiiiamos raštu teismeji irašomos ^teismo knvsas. Radinvs ir lobis buvo'laikomi žemės savininko nuosavvbe. Buvo drajjdžjama medžioti svetimose naudmenose. Statutai pripažino K ponu ir bajoru migkuos.gjjųyo galima turėti bartįniu medžiu ir p_ag_al papročiiis jais .naudo U j: Į.ęidžiarna_ru.Įėti ežeru, ir šienauįamu plotų. Statutai, draujiė naikin_ti_ gulbių ir sakalų _ĮJ2 dus, Už_migko_padeginia 'puvo išieškomi nuostojiai. Paveldėjimo teisė. Vvru ir moterų turto payeldėjimo_teį_ses nebuvo Įvgios. Statutai sk>Tė tėvo ir motino sjurtą. Tėvo turtą paveldėjo sįlnūs^duiaen's karėjo teisę_gauU 'a tėvo palikimo k_arp kraitį ,_Jeį. nebūdavo sūnų., visa bajoro p_aUkįma paveldėdavo dukten'S lygiomis dajimis. Žmona, po '-yro mirties ąaudavo savo kraičio gararitiru .turtą. Buvo žinomas ir testamentmis turto payeĮdgilmas. Testamento negąiė'LQ_paiikti nepilnamečiai, vienuoliai, sijnūs neatsįsj:\Tg^mio_Iėyo ūkio, baudžiauninkai ir asmenys, kuriems per teismą atimtos, turtinėsjeisės. Valstiečių turtą taip_pat payeMėdgvg sjinus. ,_Uii turtas ajitekjfey^bajopįj. Valstiečio ūkyje brohaijjaveldėjimo teisės neturėjo. __ Pr.eyoJmėjgisė_JPagal statutus grievpjjaesjgises rgįk.ėjo_atĮifeti asmeniškai. Soli dariosjtsakomybės^kaiprieyol niūrėjo atlikti keli asmenys, nebuvę BtWQ^nor^os_jDii_kimo~pardavimg^ nuomos, įkeitimo, pasaugos ir paskolos sutartvs. Jei būdavę parduotas gyetįmas jungs, tai savininkai jj atgaudavo, o pirkėjas savo sumokėtu piiugu_dąjyiiejįtodjivo__į| nesąžiningo pardavei o. Didesne nei JJ3 Įcapų_grą_šįų_sumgk,ėĮo_s paskolas jįrtaiti_re_Įkėįc . sydai^tir^Ui/TŲrto įkeitimo k pasąugps_sutąitysjatp pjit.fajjvojudjromos_raštu. Saugoma turtą praradus, už ji re ikejo^atly ginti Globa buvo skinama nepilnameaan^_,v^ams:.b€TnjĮ^ąms..^_l^mjrgąuėĮns įki _GJgbėį3.s_kartĮĮ_SŲ_yazniuir liudytojais sudarydavo vąilcu turto sąrašą ir j&aukdavQ_jį.į_Žčrngs teismo knygas._Globėj_asJšĮaįkj;r_mokė vaikus atsižvelgdamas į .jų . njito_dydį. Už rūpminĮąsLgiobėias gąudayo_Į/10 dali vaiku ūkio pajamų. Jis atsakė už 28. Seimus teisės Lietuvos Statutuose., statutai nuodugniai reguliavo santuokos sudarymo tvarka, kraičio ir įkraičio davimą, vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų santykius. Moterys ir merginos norėjo teisę draugų patarimu laisvai ištekėti, tačiau turėjo gauti tėvų o jeigu šių nebuvo, dėdės arba brolių sutikimą. Už šio reikalavimo nevykdymą jos netekdavo teisės gauti kraičio ir paveldėti motinos turto. Santuoka buvo įforminama bažnyčioje pagal kanoną teisę. Santuoka panaikinti galėjo tik bažnytinis teismas. Tėvas skirdamas ištekančiai dukrai kraiti paimdavo iš žento raštą. Kuriuo šis trečdalį savo turto skirdavo įkraičiui ty. Garantuodavo kraitį savo turtu. Jeigu tokio rašto jaunosios tėvai negaudavo tai vyrui mirus, Žmona negalėjo atgauti kraičio nes tas turtas buvo gražinamas į tėvo ūkį. Mirusio tėvo įpėdiniai turėjo teise pusę įkraičio išpirkti. Jeigu našlė ištekėdavo tai vaikai turėjo jai sumokėti už įkraiu 30 kapų grašiu arba duoti ketvirtadalį to turto naudotis iki gyvos galvos. Nenorėjusi antrą karta ištekėti ji kartu su savo vaikais naudojosi vyro turtu ir įkraičiu. Kai tėvas mirdavo neišleidęs dukterų už vyrų joms kraitis buvo duodamas pagal testamentą. Nesant turto tiek kiek buvo nurodyta testamente broliai turėjo duoti seserims kraičio viena ketvirtadali dvaro. Jeigu dukterys ištekėdavo be kraičio tėvui esanc gyvam tai po jo mirties neturėdavo teisės ieškoti kraičio. Statutai draudė santuoką tarp pirmosios eilės giminių už tokią santuoką iš sutuoktiniu atimdavo pusę dvaro, o jo žmona netekdavo kraičio ir puses dvaro tokia santuoka buvo panaikinama o vaikai laikomi gimusiais neteisėtoje santuokoje. Vyras nebuvo skiriamas į valstybinę tarnyba . Už dvigubą santuoka numatyta mirties bausmė. Jei sutuoktiniai nežinodavo kad šie giminaičiai turto neprarasdavo, vaikai teisėtoje santuokoje galėdavo paveldėti turtą. Bet santuoka panaikinama už dvipatyste statutai numatė -vyrui - mirties bausmę. Žmona baudžiama mirties bausme kai ištekėjo už vedusio vyro ir apie tai nežinojo. 29. Baudžiamoji teisė Lietuvos Statutuose: nusikaltimai asmens sveikatai, garbei ir dorovei. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas buvo Did. Kunigaikščio nustatytos visuomeninės tvarkos pažeidimas ir padaryta nukentėjusiajam skriauda. Bausmė taip pat buvo dvilypė: atlyginimas nukentėjusiajam už padarytą skriaudą ir bauda Did. Kunigaikščiui iždui arba bajorui, kuns teisia nusikaltėlį. Jeigu nusikaltėlio turto nepakakdavo atlyginti nukentėjusiajam ir sumokėti bauda, iždas nieko negaudavo. Pinigine bauda buvo 3 rūšių: gaivine, smurto ir kompensacija. Gaivinęs baudos dydis priklausė nuo nukentėjusiojo luomo. Jeigu nužudytas bajoras, tai bauda buvo 100 kapu grašių, už valstiečių nužudymą -l O kapų grašių. Smurto bauda - 20 kapu grašių - buvo skinama už bajorų dvarų užpuolimą. Jeigu užpuolimo metu buvo nužudyta ar sužeista žmonių, buvo skinama gaivine-bauda. Už moterų nužudymą arba jų sužalojimą buvo skiriama dviguba bauda. Kompensacija buvo skiriama už sužeidimą, įžeidimą, turto pagrobimą. Už sužeistą bajorą skyrė baudą 12 ilgųjų sidabrinių lazdelių, Už valstiečio - 1-2 lazdeles. Jau 1529m. Statutas nugjatė_pnricipa. kad niekas be kaltės_neiun_nukentėti, Togė'i rj.ebųyp_kreipjamgs..dgrnesys_i nusikaltimo padar/mo motyvus įr_kąkes .torrrja. Antra .pagrindinė bansmė už sunkius nusikaltimus buvo mirties 'bausme pakariant. Ją skirdavo už valstybės išdavimą, dezertyravimas iš karo lauko, už pareigūnų nužudymą, už plėšimą ir pakartotine vagystę. Mirties bausme 1529 m. Statute sudaro 10 procentų visų bausmių. Mirties bausme baudė valstiečius už bajorų nužudymą. Asmenį suklastojusį. dokumentus, baudė mirties bausme sudeginant ant laužo. Statute minima ir Joitėjimo bausmė iki 6 savaičių. Kalėjimu bausdavo už didžiojo kunigaikščio ir Ponų tarybas sprendimu paniekinimą, teisėjo įžeidimą. Bajorams taikydavo ištrėmimo bausme, kai jie buvo kaltinami nužudymu ir neatvykdavo į teismą. Toki bajorą paskelbdavo banita, t. y. ištremtu, ir uždrausdavo su juo bendrauti ir suteikti pagalba. Net'už jo nužudymą atsakyti nereikėjo. Statutuose buvo numatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas KvaliJikuocu nužudymu laikytas vyro ar žmonos, tėvo, motinos ar giminaičio nužudymas. Toks žudikas buvo baudžiamas mimes bausme. Tėvai už vaikų nužudymą 21 buvo baudžiami kalėjimu ir turėjo 4 kartus prie bažnyčios garsiai pasakyti, kad tai jie padarė. Už nužudymą per muštynes, jeigu jas pradėjo žudikas, taip pat už nužudymą dvikovoje buvo baudžiama mirties bausme. Buvo aiškus luominis bausmių politikos principas. Nužudęs paprastą žmogų bajoras baudžiamas gaivine bauda ir jam nukertama ranka, o paprastą žmogų baudė mirties bausme vien už bajoro sužalojimą. Griežtai buvo baudžiami už grupinius nusikaltimus. Jeigu paprastu žmonių grupe nužudydavo bajorą, tai 3 iš tos grupės buvo nubaudžiami mirties bausme. Už nužudymą dėl neatsargumo reikėjo mokėti išpirką ir su dviem liudytojais prisiekti, kad tai atliko dėl neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jeigu buvo įvykio liudytojų ir nukentėjusioji Šaukėsi pagalbos, nusikaltėlį baudė mirties bausme ir bauda už negarbe. Mirties bausme baudė ir merginos pagrobėją už privertimą tapti jo žmona. Žiaurias bausmes Statutai numatė už pilies ar namų padegimą. Padegėja sugavus vietoje, savininkui reikėjo su 6 liudytojais prisiekti, kad pastarasis padegė, ir tada padegėjas buvo sudeginamas ir iš jo turto išieškomi nuostoliai. Statutai visapusiškai reglamentavo vagystę ir turto pagrobimą. Bausmės dydis vagiui priklausė nuo pavogto turto vertės ir vagystės kartotinumo. Trečią kartą pavogęs, kad ir mažaverti daiktą, vagis buvo baudžiamas mirties bausme. Vagyste buvo laikomas ir nelaisvų žmonių išvedimas arba pagrobimas. Už nusikaltėlių, nubaustų mirties bausme, slėpimą ir už pasinaudojimą nusikaltimo vaisiais Statutai numatė, tokias pat bausmes kaip už patį nusikaltimą. Be to, buvo išieškoma turtuipadaryta žala. Už padėjimą padaryti nusikaltimą buvo baudžiama kalėjimu ir reikėjo atlyginti nuostolius. Jeigu nusikaltimą padarydavo tarnas, o ponas jo nenorėdavo atiduoti teismui , tai turėjo sumokėti baudą už prievartavimą, gaivinę ir prisiekti, kad neliepė tarnui padaryti to nusikaltimo. 30. Baudžiamoji teisė Lietuvos Statutuose: nusikaltimai vaįstybeįjr teisingumus Bąųdžiamosio_s atsakomybės pagrindas buvo PK nustatytas visuomeninės,.tvarkos pažeidimas ir gadąryta nukentėjusiam dvilypė; jjlygmįmąsjiukentėjusiarn už padarytą skriaudą ir bauda D K. iždui arba bajorui, kuris teisė nusikaltėlį. Nusikaltimu vadinamas keletas terminu, tai reiškė nevienodą veiksmu pavojingumai! atsakomybe: Vystup - išsišoko, pažeidė tvarka. Skoda - riasįkgigtarna veika .pažeidžiama .nustatyta tvarka įTjumvbė, pAVQJingą_y_isuornengL Zločynstvo- piktądąrvbėjvykdžius..sunkius husjkaltunus,.Vyną ^nusikaltimas padarytas dgjjiusjkaltėlio kaltės Baudžiamosios teisės daugiausia.. ,^^nes_bausĮnėmi3 apsaugoma teodalu rmosąyvbė ir asmens .neliečiamumas, Slopinamas pnkiąuggmu^ž^ior4u_pąsj^_risgin]maj. 3T_bruožai: Lį_atvįra pn^aita_[prie^/arto_s_ir ngt; smurto aktai teisėti. jeLvvkdo feodalas priklauso žmonėms "kumščio teise". Net tarp feodalu: dvaru užpuoijmai^apįpjgšimai:.2') atviros prievartos luomiškas pobūdis, Nusikaistaim yj;ika:JJ skrjaudoj_pąd^ pažeidimas;.2}_Šią veika pažeidžiamas įstatymas ir papročiai. Todėl nusikaltimo samprata: l) padaroma žala;.2) pažeidžiami Įstatymai, '-•teismo tvarka. ^Statutuose nustatoma, tendenciją - nusikaltimo sampratos kitimas, bausmių griežtinimas. I statute - 3knjoda_j^ukgn^jusi^amj.r_nMsiatyt_Q_s tvarkos gažeiQima.s__jNTųjcentėi^ tgįsmuijr pats dalyvauja teismo procese. Nusikaltėlis turi atlyginti žala ir sumokėti už skriaudą^ Viešoji b.au_smg_nęt.ng visada p_askinama^jkmaina į gi oažgidžiami vąlsts'besji DK interesai. Nukenigjusy.5is_rųn_tei.5e_ susitarti dėl atlyginimo, net atleisti. Pašalinis asmuo galėjo išpirkti nusikaltėli nuo bausmes. Pirmavo nukeniėiusioįo interesai: asrngninės ir turtinės bausmės taikomo_s DK tik tada kai sumokėtas nukentėjusiajam. Toks nusikaltimo traktayimag_-7 paprotinės teises^Lekaną/Taciau vąldžiąjebuyo visiškai abejinga."nes pažeidžiami istat\Tna.i. papročiai ir ardomas pAklusnurnąs, todėl sumokėjęs atlygi, nusikaltėiis,mokėjo tokią pat bau.ja yajsiybei, arba et mirties bausmė/Nustatytas principas, kad nukentėjusiajam ir sumokėti bauda, iždas nieko nešaudavo. Mirties bausme skirdavo už valstybės išdavimą. de_zert\Tayima_iš^karo laukos_ūareigunu nužudymą., nlėšima. Kalėjimo__bauda iki 6_sayaič;u už DK ir Ponu tarvbos sprendimu panaikinimą, teiseįo ižeiolimąjgajorams taikvdavo ištrėmimo,bausme už nužudvma ar neatvykimą ijeisma. Toki bajorą paskelbdavo baruta,_t:y^ ištrerrim_įr_uždrausgavg__sujuo bendrąuuir suteikti pagalbą. II_statutasnusikaitimg_gampr_ata gerokai išplečia nes i-) iijsivvsto feodalmiai santykiai'. 2} baudžiavinarni valstiečiai; 3) nusikalstamu,veiku feodalams pagąusėįg. 22 III statutas- pirmiausia nustatė alsakomybę_už valstybinius nusikaltimus. Baude_rnirtigs bausme., atimdavQ_garbe ir konfiskuodavo tųrtą._UŽ bajoro .dvaro, kaimo, užpuolimą lt žmonių nužudvrną._b_audė mirties bausme, bauda už prievarta išįe.žkQJ_ayQ_antsto_lis. ..Nustatytas kvalifikuotas ir paprastas nužudymas. Kvalifikuotu nusikaltimu laikytas vyrojir 7jnQnojJė_vo. mptmos^^ Tėvai_už vaiku nužudymą_buvo L baudžiami kalėjimu ir turėjo įkartus jgrij^bažnyčios garsiaLpasgk>įi, kad jie tai padarė. Buvo aiškus luommės_bąusmįu politikos principasJSuŽUde_5 p^prą^^Qgų^aigr_as..baudži_amas^g,aivine bausme ir įamjmkertama ranka, o paprasta žmogų baudė mirties bausme, vien 'JŽ_ baĮorQ_5UŽglojimą.,_Gnežiai_ baudžiama ir__už ^rupimus nusikaltimus.Jeijgapr_astu žmonių grupė nužudvQavo_bąiĮpra,_taj_3 . Ll_tQ3_gTįPės_nubaudži_aiĮu mirugs jausme. Ijž nužudymą dėl neatsajgumo_reikėįo mokėti išpirką ir su 2 liudytojais reikėjo prisiekti kad tai atsitiko dėi neatsargumo. Už merginos išžaginimą, jei buvo Įvykio Jiudytoiu ir nukentėjusioji šaukėsi pagalbos. nusikaitėiį_baudė mirties bausmei ir bg.uda_už_neg_arbe_,.Mi.rtigs baųsm_ė_ir už ..giergnios jagrobur^ir privertima tapti jp_ žmona, yisapujišįai regjamejĮtuojama vagystėjr tugo grobimas. Bausmėgjiydjs pntdausė niig pagro_bto_turto vertės ir_vagysj:ės kaito tmumo. Trečia_ kgrta_buvg baudžiama rmrtirrd.JJž riusikaltėįi nubausta mirtig5__bau_snig. jo slėpimą ir pasinaudojimą msikaĮti.mQ_ vaįsiaLS -^ p^__baĮį_smės.^^p_ir.užpatj__nĮisikaltiĘią.._Už padėjima_padaryT_uĮU5ikaUima bovo ^oaudžjarna. kalėj imu_ir rejkėjp ajjygjniį tarnas. Q_ponas nenorėdavo įo_aiidugti, tgi .ąjrėdavg_sųmQ_kėti_bąŲdį_už prievarta, gaivinę ir prisiekti , kadjięijepg tarn ujpadaryty0 nusjkal_tim,g. Vaikai ir ligoniai buvo baudžiami švelnesnėmis bausmėmis. Nugik_aitiiĮip objekto, galėjo b utį lik Žpi ogus. Paka!tinarnasĮĮuo_!4m. (II) ir i 6 m. CDT) statutas, Už Ln^ilnamgči_g_padaryta^žaią_atsako tėvai..ar_gįmįĮiės_išjo turto^QirtijriĮ.as -sunkinanti aglinkybė. NusįjcąĮtjmg objektas - 5auMi^s_gėn^ir_jnĮgresaA.J^umatyti_atyeiaį- _kai keiksmai aiIikji.__Q niisikaltiino nėra;,_l Įbūtįrioj_i gmtisL 2} ; 4 Į savQ_teisės igvyeridinimas-^j) vagie sjęrsekiojunąs. Tai aLŽlaa_i ir padariniu ątgakyti jigręikįa, Nusikaltimu, rūšys^ l ^yąlgiybiiuai: jpstg ižeidimas_,jvalstybčs išdavimas'- 2 Apolitinio ..pob_udžJQ: valstybėj ^trukdymas, sukilimas už_grobuL valdžią; J) .k_ariniai: vengimą^ atlikti _k_amę. tarnybą pasitrgukjnią§_iš_pQstQ. pabėgimas iš mūšio;,. 4) teisingumui: teisėįu ir teismo pareigūnu neatvykinias j ^tejsma, bausmės už neteisingus nuosprendžius ar sprendimus, pikmaųdžiąyimasjanivbme Ęad_ėtimi; 1} valdymo tvarkai: jlapjas_sinĮklLu steigimas^ dr^dima^ažiu^i čįgQnjins;,$iagTng_ns gyvybei,. ave_ikatgi: nužudv-mav, tyčia, netyčia, neatsargumas, ajjiukti_nar._7) garbėj: ngteigiama tik bajoru, d^asimnkTjju^aįku^žmgnujodžiu, raštu. v_eiksmu; SĮiIuošinirnai, sužaiojiraai- sumušimai'. 9_Į dorovei: j sžasinimas. prostitucim, ištvirkavimas, sąvadavimag. krauigmaiša, tikvbiniai. siekiant 31. Paveldėjimo teisė Lietuvos statutuose. Buvo nustatytas testamentinis ir įstatyminis paveldėjimas, l statute minimas testamentas kartu su turto užrašymu. Pagai jį buvo leidžiama palikti trečdalį dvaro. Testamentas turėjo būti pareikštas didžiajam kunigaikščiui arba pavieto urėdinuikui. Kilnojamąjį turtą ir įgytą dvarą kiekvienas turėjo teisę palikti kam norėjo testamentu. Neturėjo teisės sudaryti testamentą šie asmenys; nepilnamečiai, vienuoliai, sūuūs neatsiskyrė nuo tėvo ūkio, asmenys atiduoti kito valdžion kartu su turtu, belaisviai ir nelaisva dvaro šeimyna, nepilnapročiai. Testamentas turėjo būti sudarytas žemės ar pilies teisme. Testatorius turėjo pasirašyti testamentą jeigu jis mokėjo rašyti ir uždėti antspaudą- Liudytojai turėjo taip pat pasirašyti ir uždėti antspaudus. Kiekvieną kam nors paliekamą daiktą reikėjo aiškiai apibūdinti. Testatorius turėjo teisę testamentą pakeisti. Taisyti straipsniai buvo laikomi negaliojančiais. Testamento liudytojais neturėjo teisės būti ; 1) asmenys neturintys teisės sudaryti testamento 2) moterys 3) testamento vykdytojai arba globėjai 4) asmenys galintys pagal testamentą tam tikrą turtą. Testamentu nieko nebuvo galima palikti belaisviui arba šeimynykščiui. Pirma reikėjo paleisti šiuos asmenis į laisve o po to tuo pačiu testamentu palikti tuną. Taip pat testamentu buvo paliekamas turtas vaikams. Tėvas suteikia teisę tam tikrais atvejais vaikams, kaip nevertiems nieko nepalikti: 1) jeigu sūnus arba duktė pakėlė ranką prieš tėvus 2) jeigu vaikai tėvams padarė skriaudą ir be jų sutikimo ėmė turtą. 3) jeigu sūnus arba duktė šmeižė tėvus kuriems grėsė mirties bausmė. 4) jeigu duktė nedorai elgėsi 5) jeigu vaikai tėvus apleido senatvėje. Kelio tarnai nepnvilegijuotų miestų miestiečiai ir paprasti žmonės turėjo teisę pagal testamentą palikti kam norėjo tik trečdali kilnojamojo turto, o 2 trečdalius turėjo palikti vaikams. Jeigu vaikų nebuvo 2 trečdaliai atitekdavo ponui. Pagal įstatymą tėvonijas ir motinos turtą paveldėdavo kunigaikštuku, ponų, šlėktų ir miestiečių sūnūs bei dukterys. Tačiau brolių ir seserų paveldėjimo teisės nebuvo lygios. Žmona po vyro mirties gaudavo tik įkraitį, sūnūs visą kita tėvo turtą ir privalėjo atlikti karinę tarnyba. Nesant vaikų žmona našlė gaudavo tik įkraiti, visas kitas turtas tekdavo vyro giminaičiams kurie turėdavo atlikti karine tarnybą.. procesas Lietuvos stalu t uoje. 23 Buvo 3 Lietuvos statutai^ 1 529. 1566, j .5 88 metais. Tai buvo labai aukštos, teisia ės k^JJJūr^jammkiag. Jąjaltiaiais buvo romėnu teisjĮjpaprotiii^isė.leismu.sprgndįrngi..Jįe apima _b_evgjj

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!