Lietuvos mokesčių sistema - formavimasis bei dabartinė sistema

ĮVADAS Mokesčių sistema — tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abiejų pusių intereso suderinimo paieška. Mokesčių sistema yra apibrėžiama kiek skirtingai, tačiau visi apibrėžimai akcentuoja, jog mokesčių sistema apima visus mokesčius, kuriuos valstybė ima iš mokesčių mokėtojų į šalies bendravalstybinius fondus. Tai reiškia, kad mokesčių mokėtojai-ūkio subjektai (įvairių rūšių įmonės) ir gyventojai-mokesčius moka į kelis bendravalstybinius fondus: į šalies nacionalinį biudžetą (valstybės ir savivaldybių biudžetus) ir į specialiuosius tikslinės paskirties fondus: VSD fondo biudžetą ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Daugelį šimtų metų įvairiose pasaulio šalyse bandoma nustatyti, kokią įtaką mokesčių politika daro visuomenei. Tačiau žinoma yra tik tai, kad mokesčių padariniai gali būti labai įvairūs, dažnai vieni kitiems priešingi. Kai kas mano, kad galima geriausiai pažinti daiktų esmę ir duoti jų nusakymą pagal tų daiktų esmę ir pagal tų daiktų padarinius, bet tokio daiktų pažinimo ir nusakymo metodo neįmanoma pritaikyti mokesčių esmei nustatyti. Tais tokiais skirtingais, dažnai vieni kitiems priešingais, mokesčių padariniais ir labai nevienodais jų privalumais turbūt ir galima paaiškinti tą didelį įvairių amžių, ar to paties amžiaus įvairių ekonomistų bei teisininkų tiekiamą mokesčių nusakymų skaičių bei įvairumą. Keičiantis ekonominei pasaulio struktūrai kartu keičiasi visuomeninio bei politinio gyvenimo sąlygos. Dėl to kinta ir žmonių pažiūros į mokesčius. Mokesčiai būtini valstybės funkcijoms vykdyti. Visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies gyventojas turėtų prisidėti prie valstybės išteklių mokėdamas mokesčius, tad kažkurios dalies pinigų, kad nebūtų labai skaudu su jais išsiskirti, net nereikėtų laikyti savais, kuriuos kažkas kažkam išplėšia — tai pasakytina ir apie darbuotojus, ir apie verslininkus. Žinoma, šios sumos dydis ir yra didžiausių diskusijų objektas. Taigi norint suprasti mokesčių politikos esmę bei jos įtaką šalies ekonomikai nepakanka išanalizuoti vien tik šių dienų mokesčių sistemą, bet svarbu žinoti tos sistemos kaitą įvairiais istoriniais laikotarpiais. Ypač tai svarbu kalbant apie Lietuvos mokesčių politiką, nes šiuo metu mokesčių sistema Lietuvoje nėra nusistovėjusi. Darbo objektas – Lietuvos Respublikos mokesčių sistema. Darbo tikslas – išanalizuoti LR mokesčių sistemą, bei jos įtaką šalies ekonomikai. Darbo uždaviniai: 1. išanalizuoti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą bei jos raidą; 2. susipažinti su Lietuvos mokesčiais; 3. išnagrinėti kokie pokyčiai buvo Lietuvos mokesčių sistemoje; Darbo metodai – mokslinės literatūros, interneto puslapių analizė, sisteminimas, lyginimas ir apibendrinimas. 1. LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS FORMAVIMASIS Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado, kai tik susikūrė valstybė. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks mokesčio apibrėžimas: “Mokestis-mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka.” Mokesčių raida parodo, jog mokesčius nustato aukščiausia valstybės arba administracinio teritorinio vieneto valdžia. Mokesčių esmė yra tai, kad valstybė turi sukaupti tam tikrus piniginius (ar natūrinius) išteklius savo veiklai, t.y. funkcijoms vykdyti. Mokesčių esmę apibūdina ir kiti jų bruožai. Valstybė jai būtinus išteklius kaupia įstatymų nustatyta tvarka, prievarta imdama mokesčius iš mokėtojų: tam tikrų gyventojų sluoksnių, ūkio subjektų (net iš kitų valstybių). Mokesčių esmę taip pat atskleidžia: a) tikslai, kurių įgyvendinimui valstybė ima mokesčius; b) mokesčių turinį apibūdinantys elementai, tai subjektas (kas privalo mokėti mokestį); objektas (kas mokestinama); šaltinis; mokesčio tarifas; mokesčio lengvatos ir kiti bruožai. Valstybės funkcijų vykdymui reikia didelių finansinių išteklių. Svarbiausias, iš esmės vienintelis tokių išteklių šaltinis, žinomas nuo seniausių laikų, yra mokesčiai. Jeigu valstybės išlaidoms padengti mokesčių nepakanka, valstybė yra priversta imti užsienio bei vidaus paskolas ir kartu atsiranda papildomų išlaidų palūkanoms mokėti. Kitas kelias-didinti mokesčius. Taigi mokesčiai turi būti, nes jie yra kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas. Dabartiniai mokesčiai – tai ilgų istorinių, ekonominių, politinių ir socialinių pokyčių rezultatas. Lietuvos mokesčių sistemos raidoje galima išskirti pagrindinius etapus, kuriuos pateiksime 1 paveiksle. 1 pav. Mokesčių sistema. 1.1. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai LDK veikusius mokesčius galima apibūdinti keliais bendrais bruožais. Visų pirma, iki XVI a. mokesčiai paprastai būdavo mokami natūra. Pokyčiai pačiame gyvenime (prekinių – piniginių santykių įsivyravimas), javų eksporto pagyvėjimas XVI a. pradžioje, pinigų poreikio karams su Maskva padidėjimas – pagrindinės priežastys, kodėl natūriniai mokesčiai buvo pradėti keisti piniginiais. Žinoma, piniginius mokesčius buvo sunkiau mokėti, kadangi norint gauti tam tikrą sumą pinigų reikėjo parduoti produktus, t. y. juos paversti preke. Tai savo ruoštu skatino piniginių – prekinių santykių plėtrą. Kitas svarbus LDK mokesčių bruožas – mokesčių privilegijos ir lengvatos šalies feodalams, kurie nuolatinių mokesčių nemokėjo. Trečiasis tuometinės mokesčių sistemos bruožas – netolygus mokesčių naštos paskirstymas, „sunkesni“ mokesčiai valstiečiams, miestiečiams, pirkliams. Ypač tai buvo žymu iki XVI a. vidurio (t. y. iki Valakų reformos, kuri vienodžiau paskirstė valstybines prievoles, padidina mokėtojų skaičių ir iždo pajamas). Ketvirtasis bruožas – didelė LDK mokesčių įvairovė: pagalvės, žemės, verslo, pelno, svaigalų, dešimtinės ir kt. Buvo imami ir tikslinio pobūdžio mokesčiai: kaladžių, sidabrinė, karo. Pinigai Kunigaikščio iždui buvo gaunami ir kontribucijomis, tačiau karo ir kitiems reikalams to nepakako. Valstybės iždą papildė ir muitai. Muitai buvo žymus valstybės pajamų šaltinis, kurį valstybė naudojo kariuomenės išlaikymui, krašto apsaugos organizavimui, biudžeto „skylių“ lopymui. Lietuva XVII – XVIII a. pradėjo naudoti patį „jauniausią“ mokesčių elementą – deklaraciją, kai kitose Vakarų Europos šalyse ji įsigaliojo nuo XIX a. antrosios pusės. Vertinant mokesčių sistemą LDK, galima daryti išvadą, kad vieninga mokesčių sistema tuo metu nebuvo sukurta. LDK teritorijoje veikė ne viena, o kelios mokesčių sistemos, o 1625 m. – 1642 m. priimti įstatymai, kuriuose nustatyta, kas turi būti nurodyta inventorizuojant mokesčius. 1.2. Rusijos imperijos metų mokesčiai 1795 m. Rusijos imperijos prisijungus beveik visą Lietuva, buvo įvedama rusiškai mokesčių sistemai analogiška apmokestinimo tvarka. Apmokestinamuoju vienetu tapo „revizinė siela“ – vyriškos lyties gyventojas, iš kurio buvo imamas pagrindinis tiesioginis mokestis – pagalvės, Rusijoje įvestas Petro I laikais. Pagalvės mokestį mokėjo neprivilegijuoti luomai, t. y. valstiečiai, miestiečiai, amatininkai. Pagalvės mokestis buvo pakankamai „sunkus“ mokesčių mokėtojams dėl: • nuo 1822 m. buvo mokamas vienodas mokestis, neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo ekonominį pajėgumą; • pagalvės mokestis nuolat didintas; • kadangi mokesčių mokėtojų surašymai buvo atliekami kas 15 metų, o bendra privaloma mokėti mokesčio suma nustatoma atsižvelgiant į revizinių vienetų skaičių, pagalvės mokestį tekdavo mokėti už mirusius, neįvertinant gimusių skaičiaus. Po baudžiavos panaikinimo buvo keičiama ir mokesčių sistema, įvedant valstybinius ir vietinius mokesčius. 1875 m. įvedamas valstybinis žemės mokestis. Šio mokesčio bendrąją sumą gubernijoms nustatydavo Finansų ministerija, įvertindama žemės kainą. Kalbant apie kitus mokesčius reikėtų paminėti, kad dauguma tiesioginių mokesčių (nekilnojamo turto, verslo, piniginių kapitalo pajamų) buvo proporciniai. Jų tarifai sudarė 5 - 7,4% apmokestinamųjų pajamų, išskyrus verslo pelno mokestį, imama iš įmonių, kurių pelnas viršijo 3% pagrindinio kapitalo, o nuo 1916 m. įvestas pajamų mokestis. Carinės Rusijos mokesčių sistema rėmėsi netiesioginiais mokesčiais. Praktiškai didžioji pajamų buvo surenkama degtinės monopolio ir alkoholio akcizų dėka. Tuo pačiu buvo renkami ir kiti netiesioginiai mokesčiai: tabako, cukraus, naftos produktų, degtukų ir šovinių tūtelių, fiskaliniai – monopoliniai, muitai bei rinkliavos. 1.3. Vokietijos okupacijos laikotarpio mokesčiai Lietuvos istorijos periodas, su kuriuo buvo susijusios ir tam tikros pertvarkos mokesčių sistemoje - tai Vokietijos okupacijos laikotarpis, t. y. 1915 – 1918 m. Šiuo metu buvo kuriama tokia finansų sistema, kuri turėjo ne tik išlaikyti okupacinę administraciją be Vokietijos pagalbos, bet ir padėti materialiai. Mokesčių sistema sukurta tokia, kad atitiktų tarptautinės teisės normas ir būtų įprasta vokiečių finansininkams, nes tik taip buvo įmanoma užtikrinti geresnį ir paprastesnį mokesčių administravimą. Pačių mokesčių forma priartinta prie Prūsijos mokesčių, tačiau išlaikytas ir tam tikras panašumas su carinės Rusijos okupacijos metų mokesčiais. Visa mokesčių sistema buvo grindžiama ne tiek lygių pajamų apmokestinimu, kiek techninio vykdymo paprastumo principu. Taigi 1915 m. lapkričio mėn. buvo nustatyti tokie mokesčiai: proporcinis žemės, progresinis nuomos arba nuomos vertės bei pirklių, pramonininkų ir laisvų profesijų žmonių už žemės sklypus, esančius miesto vietovėse, mokamas prekybos bei pramonės verslo mokestis. Buvo atgaivintas pagalvės mokestis kuriuo vėl buvo apmokestinti vyriškos lyties gyventojai nuo 15 iki 60 metų amžiaus. Didžiausią lyginamąjį svorį bendroje tiesioginiais mokesčiais surinktoje pajamų sumoje sudarė žemės mokestis. Nagrinėjant tuometinių netiesioginių mokesčių grupę, galima pasakyti, kad tuo metu ypač svarbūs buvo fiskaliniai – monopoliniai mokesčiai. Tačiau fiskaliniai monopoliai ypač apsunkino tų prekių vartotojų padėtį, padidindami jų kainas ir taip sumažindami pirkėjų perkamąją galią. Tuo metu veikusių muito mokesčių dėka būdavo surenkama daugiau kaip pusė visų iš netiesioginių mokesčių surenkamų įplaukų. Papildomai, be jau minėtų tiesioginių ir netiesioginių mokesčių, Lietuvai buvo įvestas žyminis mokestis, turgaus rinkliava, kelionės leidimų rinkliavos. Valdžiai nesugebant subalansuoti pajamų su išlaidomis būdavo įvedami tam tikri vienkartiniai mokesčiai arba žymiai padidinami veikiančių mokesčių tarifai. Taigi Lietuvos mokesčių sistema Vokietijos okupacijos metu yra akivaizdus pavyzdys, kaip kraštas gali būti alinamas per mokesčių sistemą. 1.4. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokesčiai Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį galima būtų padalinti į du etapus: 1. iki nacionalinės valiutos - lito įvedimo; 2. po lito įvedimo. 1922 m. spalio 1 d. Lietuvoje įvesta nacionalinė valiuta – litas. Jo įvedimas bei vykstantis ekonomikos augimas apsprendė ir tvirtesnį finansų pagrindą. Trumpai apžvelgiant pagrindinius to laikotarpio tiesioginius mokesčius, valstybinio žemės mokesčio dydis priklauso nuo žemės rūšies. Jo dėka surenkamos įplaukos sudarė trečdalį visų tiesioginių mokesčių įplaukų. Kadangi žemė yra vienas iš svarbesnių ir labiau apčiuopiamų objektų, ją buvo stengiamasi apmokestinti iš karto. Be to, bežemiai ir mažažemiai, išskyrus savanorius, už gautą pagal žemės reformą žemę 36 metus turėjo mokėti išperkamuosius mokesčius. Egzistavo ir su nekilnojamojo turto įsigijimu susiję mokesčiai: tai nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo arba pripažinimo mokestis. Pagrindiniu patentiniu mokesčiu buvo apmokestinamos prekybos, pramonės įmonės, skirstant jas į tam tikras rūšis. Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, be pagrindinio patentinio mokesčio, būdavo imami ir dažnai kaitaliojami verslo mokesčiai: pridedamasis valstybinis prekybos ir pramonės įstaigų mokestis (1919 – 1924 m.), amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigų bendrųjų pajamų mokestis, prekybos, pramonės, kredito ir amato pelno mokestis. 1931 m. pastarąjį mokestį pakeitė verslo pelno mokestis, kuris buvo imamas pagal įmonės gaunamą pelną. Neapskaitinės įmonės, kurios neprivalėjo atsiskaityti viešai, mokestį mokėjo nuo grynųjų pajamų. Visoms įmonėms buvo taikomas neapmokestinamasis minimumas. 1928 m. buvo pradėtas rinkti papildomas draudimo priežiūros mokestis iš draudimo įstaigų nuo gyvybės draudimo ir visų kitų draudimo rūšių surinktų premijos sumos. Kiek vėliau įvedamas asmeninis mokestis – darbo pajamų mokestis, kuriam taikyta laipsniška progresija, sumažinant dvigubai neapmokestinamą minimumą. 1939 m. įvesti ir tam tikri papildomi 25% mokesčiai nekilnojamam turtui ir įmonėms bei asmenims, kurie buvo apmokestinami verslo mokesčiu, išskiriant amatininkus, bei 25% ir 50% padidintos darbo pajamų mokesčio normos. Taip pat visoms įmonėms, išskyrus valstybines bei savivaldos, įvestas įmonių kapitalo mokestis. Nuo 1940 m. paskelbtas ir viršpelnio mokesčio įsakymas, kuriuo numatyta, kad pelnui viršijant nustatytą ribą imamas mokestis: taikomas didesnis šio mokesčio tarifas, jeigu skirtumas tarp nustatytos ribos ir faktiškai įmonės gauto pelno aukštesnis. Tuo metu Lietuvoje buvo ir netiesioginiai mokesčiai. Akcizais apmokestinti alkoholiniai gėrimai, tabakas, degtukai, mielės, arbata, cukrus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įvesti ir muitai. Buvo paskelbtas pirmasis laikinasis Lietuvos muitų įsakymas ir įvežamųjų muitų tarifas. Muitų tarifai nustatyti remiantis vadinamuoju Smith’o principu: mažesni tarifai – būtinio naudojimo prekėms, didesni – ne pirmo būtinumo prekėms. Iš pat pradžių Lietuvoje veikė tik importo muitai, kurių tarifai buvo nustatomi tokie, kad sudarytų geras sąlygas gamybos priemonių ir sunkesnes vartojimo prekių, kurių buvo galima pasigaminti patiems, įvežimui. Po 1924 m. pasirodė ir eksporto muitai, taikomi maisto produktams. Apskritai visi tuometiniai muitai buvo daugiau fiskalinio pobūdžio. Nemažai dėmesio buvo skiriama ir kovai su kontrabanda. Konfiskuotos prekės būdavo viešai parduodamos. Trečdalis sumos atitekdavo kontrabandininką sulaikiusiam asmeniui. Apibendrinant duomenis, pateiktus apie nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistemą, galima teigti, kad nemaža mokesčių našta krito ant gyventojų pečių ir ji nuolatos didėjo. 1.5.Tarybinės Lietuvos mokesčiai 1940 m. Lietuvoje įvesta sovietinė mokesčių sistema, kurios pagrindinis bruožas – „sunkių“ mokesčių likvidavimas ir mažesnių įvedimas bei lengvatų taikymas darbo žmonės ir jų atleidimas nuo tam tikrų mokesčių (pavyzdžiui, valstiečiai buvo atleisti nuo nesumokėtų mokesčių ir baudų), didinant mokesčius turtingiesiems ir priverstinai išieškant nesumokėtus senuosius mokesčius. Finansų sistema kito iš esmės, kadangi ja buvo siekiama įgyvendinti aprašyta klasine politika. Lietuva savarankiškos mokesčių sistemos nebeturėjo ir visi joje esantys objektai buvo apmokestinami centralizuotai. Lietuvoje veikusi mokesčių sistema buvo keičiama: 1940 m. rudenį padidintos verslo pelno mokestis privačioms prekybos ir pramonės įmonėms, amatininkams, dirbantiems su samdomais darbininkais. Socialinio ūkio sektoriaus apmokestinimas atskiriamas nuo privataus sektoriaus apmokestinimo, panaikinant pirmajai mokesčių mokėtojų kategorijai verslo mokesčius, akcizus, patentinį ir kitus mokesčius, o vietoje jų įvedant naujus: • valstybinėms įmonėms ir organizacijoms – apyvartos mokestį ir atskaitymus iš pelno; • kooperatyvinėms bendrovėms ir organizacijoms – apyvartos ir pajamų mokesčius. Gyventojai mokėjo pajamų, žemės mokesčius. 1940 m. padidinamas žemės mokestis turintiems didesnius ūkius bei tiems, kurie nuolat naudojo samdomą darbo jėgą, o valstiečiai atleidžiami nuo dar nesumokėtų išperkamųjų mokesčių. Vėliau žemės mokestis pakeičiamas griežtos progresijos 0,9 – 55% žemės ūkio mokesčiu. Kalbant apie sovietinę mokesčių sistemą, negalima pamiršti ir papildomų, paslėptų sovietinių mokesčių, surenkamų iš gyventojų „savanoriškų“ paskolų pavidalu. Paskolų sąlygas nuolat keisdavo, o galiausiai jų grąžinimo laikas būdavo nukeliamas, neatsižvelgiant į infliaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje vėl įsitvirtino okupacinė rusų valdžia. Kaip ir anksčiau, buvo akcentuojamas visuotinis finansinių biudžeto pajamų šaltinių politinis pobūdis. Jis buvo plėtojamas prievarta, ir tai rodė valdžios patirtinį nusistatymą mokesčių ir rinkliavų klausimais. 1941 metais biudžetas daugiausia formuotas iš valstybinių ir kooperatinių įmonių bei organizacijų pajamų ir gyventojų mokėjimų (iš tikrųjų prievartinių mokėjimų, įmokų pagal valstybės paskolas). Valstybinės įmonės turėjo į biudžetą įnešti apyvartos mokestį ir atsiskaitymų iš pelno įmokas. Kooperatyvinės įmonės privalėjo ketvirtadalį viso gauto pelno atiduoti valstybės biudžetui pajamų mokesčio forma. Buvo privalomi gyventojų mokėjimai, asmenys, užsiimantys žemdirbyste, be kitų mokesčių, buvo apmokestinami dar žemės ūkio mokesčiu. 1953 – 1990 metų laikotarpiu renkami mokesčiai nebuvo pastovūs. Dažniausiai keisdavosi jų nustatymo ir administravimo, mokestinių įplaukų atskaitymo į biudžetą tvarka. Atskaitymai į valstybės biudžetą paprastai buvo daromi iš: apyvartos mokesčio; kolūkių pajamų mokesčio; viengungių, vienišųjų ir mažašeimių piliečių mokesčio; miško pajamų; įplaukų realizuojant valstybinę paskolą; mašinų ir traktorių stočių pajamų. Nuo 1960 metų dar papildomai priimti mokesčiai: pavienių ūkių, arklių mokestis; piniginės daiktinės loterijos mokestis. 1985 – 1990 metais Lietuvos biudžetas buvo formuojamas iš: valstybinio mokesčio; trobesių mokesčio ir žemės rentos; rinkliavos iš transporto priemonių savininkų; kolūkinio turgaus vienkartinės rinkliavos; kurortinės rinkliavos. Be to, į šią biudžetų įplaukų grupę buvo įskaitomos ir kino filmų demonstravimo pajamų įplaukos. Trobesių mokesčio objektas – gyvenamieji namai, fabrikų bei gamyklų pastatai, sandėliai, prekybos ir kiti pastatai, priklausantys kooperatinėms organizacijoms arba asmenims, kurių ūkių įstatymo nustatyta tvarka neapmokestindavo žemės ūkio mokesčiu. Mokestį už žemės rentą imdavo, tiek už pastatais užstatytą, tiek už neužstatytą žemę, perduotą nuolat naudotis. Transporto priemonių savininkų mokesčiu buvo apmokestinami asmenys, turintys nuosavus automobilius, motociklus, jachtas, valtis, arklius ir kitus transportui naudojamus gyvulius. Mokesčio dydis priklausė nuo transporto priemonės rūšies bei pajėgumo ir vietovės. Kurortinę rinkliavą rinkdavo iš piliečių, atvykstančių poilsiauti į kurortines vietas. Kino filmų demonstravimo pajamų mokestį mokėdavo valstybės, kooperatinės ir visuomeninės įmonės bei organizacijos, taip pat įstaigos, kurioms buvo leista rodyti mokamus kino seansus. Šį mokestį mokėtojai privalėjo įnešti į biudžetą pagal nustatytas normas nuo bendrųjų pajamų, gautų pardavus bilietus. Paminėsime tarybinės Lietuvos mokesčius: 1. Apyvartos mokestis. Jį į biudžetą mokėjo valstybinės įmonės ir organizacijos bei kooperatinės (išskyrus kolūkius) ir kitos visuomeninės organizacijos, už realizuojamas, jų pačių pagamintas arba supirktas prekes. Mokestis imamas pagal normas procentais nuo apyvartos arba tvirtomis sumomis nuo prekės vieneto; taip pat jis buvo mokamas ir kaip skirtumas mažmeninių kainų, atskaičius atitinkamas nuolaidas, ir įmonės didmeninių kainų (be apyvartos mokesčio) arba kaip skirtumas tarp pramonės didmeninių kainų (su apyvartos mokesčiu) ir įmonių didmeninių kainų (be apyvartos mokesčio). 2. Atskaitymai iš pelno. Įmonių ir organizacijų finansiniuose planuose numatyti atskaitymai iš pelno buvo mokami į biudžetą ketvirčio plane nustatytos sumos. 3. Kolūkinių pajamų mokestis. Jį mokėjo žemės ūkio ir žvejų artelės, turėjusios pajamų iš žemės ūkio ir iš visų pagalbinių įmonių. Pajamų mokestį apskaičiuodavo patys mokėtojai – kolūkiai nuo piniginių pajamų ir natūrinių pajamų (išreikštų pinigais, pagal kolūkių praėjusių metų apyskaitos duomenis) po 12,5 proc. nuo apmokestinamos pajamų sumos. 4. Vartotojų kooperacijos ir visuomeninių organizacijų įmonių pajamų mokestis. Kai mokėtojas – organizacija ar įmonė – iki mokėjimo termino nepateikdavo rajono finansų skyriui buhalterinės apskaitos ir balanso bei pajamų mokesčio apskaičiavimo, finansų institucija priskaitydavo pajamų mokestį 110 proc. nuo praėjusiame ketvirtyje apskaičiuotos mokesčio sumos. Jeigu praėjusį ketvirtį nebuvo pajamų mokesčio įmokų dėl to, kad ankstesnį ketvirtį negauta pelno, tai eilinių įmokų būdavo priskaitoma ir į biudžetą įmokama 110 proc. nuo pajamų mokesčio sumos, apskaičiuotos už paskutinį ketvirtį, kuriame gauta pelno. Vėliau, pristačius apyskaitinį balansą, pajamų mokestį perskaičiuodavo pagal balansinį pelną. 5. Pramogų mokestis. Šį mokestį mokėjo kino teatrai, kino įrenginiai, klubai, cirkai ir kitos paslaugų įmonės. 6. Miško pajamos. Rajono finansų skyriai prižiūrėjo, kad miško paruošėjai paimtų laiku ir visus miško kirtimo bilietus paskirtam miško kirtimo fondui. Kartu griežtai tikrindavo, kokias priemones įgyvendindavo miškų ūkis, kad visiškai būtų realizuotas pagrindinis ir papildomas miško kirtimo fondas. Visi miško kirtimo bilietus gavusieji, miško paruošėjai, privalėjo nustatytais terminais įmokėti į biudžetą priklausantį kelmų mokestį. 7. Gyventojų mokesčiai. Rajonų finansų skyriai apmokestindavo gyventojus šiais valstybės ir vietiniais mokesčiais: pajamų mokesčiu; viengungių, vienišųjų ir mažašeimių piliečių mokesčiu; žemės ūkio mokesčiu; pavienininkų ūkių, arklių mokesčiu; pastatų mokesčiu ir žemės renta. Gyventojų pajamų mokestį mokėdavo darbininkai, tarnautojai, literatai, meno darbuotojai, asmenys, vertęsi privačia praktika arba amatais, turėję miesto vietovėje sklypus, kiti „tarnybiniai bei užsienio piliečiai ir asmenys apmokestinamas pajamas kartu apmokestindavo ir viengungių, vienišų ir mažašeimių mokesčiu be pilietybės“, gavę savarankiškų pajamų. Gyventojų pajamų mokesčio apmokestinimo tvarka ir neapmokestinamas minimumas galiojo kaip ir imant pajamų mokestį. 1975 – 1989 metais valstybės vietinių mokesčių bei rinkliavų grupei, buvo priskiriama: valstybinis mokestis, trobesių mokestis ir žemės renta, transporto priemonių mokestis. Šių mokesčių visas įplaukas paprastai įskaitydavo į vietinių biudžetų pajamas. Be to, į šią vietinių biudžetų pajamų grupę skirdavo ir kino filmų demonstravimo pajamų mokesčio įplaukos. 2. DABARTINĖ MOKESČIŲ SISTEMA Lietuvos valstybės mokesčių sistema dar tik kuriama, ir būsimajam ar jau dabartiniam verslininkui bei vadybininkui, administratoriui norint nestabilioje veikloje veiklos bei finansų rinkų konkurencinėje aplinkoje priimti kvalifikuotus sprendimus, svarbu šiuos sudėtingus finansinius santykius pažinti, suvokti analizuoti. Paskutiniais metais pakeitimų mokesčių sistemoje buvo be galo daug. Visų pakitimų rezultatus geriausiai galime matyti metų gale susumavus bendrus rezultatus. Iš to, kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams šalyje skiriamas didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai. Visi šie klausimai yra gana sudėtingi. Daugeliu klausimų prieiti vieningą įstatymų kūrėjų ir mokesčių mokėtojų nuomonę labai sunku. 1990-1991 metais Lietuvoje, kaip ir kitose postkomunistinėse valstybėse, pradėjus formuoti rinkos ekonomiką atitinkančią mokesčių sistemą buvo priimtas pagrindinių mokesčių (fizinių asmenų pajamų, juridinių asmenų pelno, bendrojo akcizo, individualaus akcizo, muitų) paketas. Tačiau mokesčius reguliuojantys norminiai aktai tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių nuolat buvo keičiami, tobulinami: • Nuo 1994m. gegužės mėn. vietoj bendrojo akcizo mokesčio įsigaliojo į Vakarų Europos šalių patirtį orientuotas pridėtinės vertės (PVM), o vietoj individualaus akcizo mokesčio – akcizų mokesčio įstatymas; • Buvo patikslintos muitų už importuojamas prekes ir muitų už eksportuojamas prekes tarifų normos; • Nuo 1995m. įsigalioja įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. 2.1. Mokesčių funkcijos ir savybės Patys seniausiai apmokestinimo faktai istorijoje užfiksuoti molinėse lentelėse, rastose kasinėjant Lagašo mieste, valstybėje, kuri gyvavo prieš šešis tūkstančius metu (dabartinė Irako teritorija). Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos tokiomis pagrindinėmis idėjomis: Mokesčiai - tai kaina už valstybės teikiamas paslaugas. Pirmieji šios teorijos šalininkai buvo A.Smitas ir D.Rikardas. Šiame amžiuje šią teoriją plėtojo Dž.Bjukanenas ir Dž.Hiksas. Valstybė įgyvendina savo politiką atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o už tai jai priklauso tam tikras atlygis, kurį ir sudaro renkami mokesčiai. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. Pirmas tokį požiūrį į mokesčius savo knygoje "Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija" (1936 m.) išdėstė Dž.Keinsas. Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo netobulumą. Siekdama visuomeninės paklausos ir pasiūlos pusiausvyros, valstybė gali veikti taikydama atitinkamą valstybės pajamų/mokesčių politiką. Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsininkai (atstovai - E.Domaras, A.Hansenas, K.Klarkas, F.Peru ir kiti) ir neoklasikai (M.Fridmanas, Dž. Mydas, R.Solou ir kiti) tęsė diskusiją apie valstybės mokesčių politikos pritaikymą ir efektą. Nors šių dvejų teorijų skirtingos principinės "šaknys", požiūris į valstybės vaidmenį ekonomikoje yra artimas ir gana racionalus Tai patvirtina ir dabartiniu metu populiarus ekonomistų argumentas, kad valstybės kišimasis į ekonomiką turi būti gerai apgalvotas, pamatuotas ir suderintas atsižvelgiant į rinkos dėsnius. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz., P.Samuelsonas, A.Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą derinti su optimaliais privačiaisiais ir valstybiniais interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui turėtų būti skirta ir nuosaiki valstybės išlaidų bei mokesčių politika. Mokesčiai - tai pajamų išlyginimo priemonė. Šios teorijos šalininkai (Ž.Furasje, S.Kuznecas, R.Tiboldas ir kiti) įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos ir nukreipiamos - iš turtingųjų neturtingiesiems. Pagrindinį vaidmenį čia turėtų atlikti tiesioginiai mokesčiai (pajamų, turto) pritaikius progresyvinius tarifus, o verslo mokesčiai turi mažėti, kad nebūtų slopinama iniciatyva ir stabdoma gamybos plėtra. Nors akcentai skirtingi, visose ekonominėse teorijose išskiriamos kelios esminės funkcijos, per kurias atsiskleidžia socialinis-ekonominis mokesčių vaidmuo: • Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės formuojamos per šalies mokesčių sistemą (pvz., Lietuvoje mokestinės įplaukos sudaro apie 95 proc. nacionalinio biudžeto pajamų).  • Perskirstomoji funkcija susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų lėšos, sukauptos nacionaliniame biudžete, perskirstomos subsidijų, paramos ir kitų pervedimų (transferų) forma gyventojams, ūkio subjektams, ekonominės veiklos sferoms, regionams. • Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė per mokesčių sistemą (įvesdama naujus mokesčius, keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas ir t.t.) reguliuoja išteklių pasiskirstymą ekonomikoje, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veikla bei veikia makroekonominius procesus (augimą, infliacija, užimtumą). 2.2. Mokesčių kvalifikacija Pasaulio šalyse imami įvairūs mokesčiai, jie savitai ir klasifikuojami. Pažymėtina, kad mokesčių rūšys bei jų skaičius priklauso nuo valstybės fiskalinės politikos. Šalių mokesčių sistemoje dažnai išskiriami tiesioginiai ir netiesioginiai mokesčiai. Tiesioginiai mokesčiai nustatomi mokesčių subjektų turtui bei pajamoms, jie imami tiesiai iš mokesčių mokėtojų. Šiuo atveju atsižvelgiama į mokesčių mokėtojų pajamingumą ir šeimyninę padėtį. Be to, kiekvienas mokėtojas tiksliai žino, kokią dalį valstybės išlaidų jis apmoka. Tiesioginių mokesčių sistema pradėjo formuotis 18-19 amžiuje ir paplito 20 a. Mokesčių klasifikacija yra pagrįsta ne tik pačia mokesčių esme, bet ir mokesčių rinkimo būdais, mokesčių tikslais bei padariniais. Pagal tai, kas ima ir tvarko mokesčius, yra: • Valstybiniai mokesčiai, kuriuos ima centrinė valdžia, remdamasi šalies įstatymais, ir nukreipia į valstybės biudžetą (pajamų, pelno, muitų mokesčiai); • Vietiniai mokesčiai, kuriuos ima vietos valdymo organai atitinkamoje teritorijoje ir skiria į vietos biudžetus. Taip pat mokesčiai skirstomi į: - Proporcinius mokesčius. Esant proporciniam mokesčiui žmonės moka pagal tą patį tarifą. Šiuo atveju absoliutusis mokesčio dydis yra tiesiogiai proporcingas žmogaus pajamų dydžiui. Proporcinis mokestis yra vadinamas lygiuoju mokesčiu. Kai žmogaus pajamos didėja, jo mokamas mokestis didėja tokiu pat greičiu, kaip ir jo pajamos (pastovusis tarifas). - Progresinius mokesčius. Kurie reiškia, kad kuo daugiau žmogus uždirba pajamų, tuo didesnę dalį jis sumoka mokesčių. Pajamoms didėjant vienu greičiu, mokestis didėja didesniu greičiu. - Regresinius mokesčius. Taikant regresinius mokesčius, didesniu tarifu yra apmokestinamos mažesnės pajamos ir mažesniu – didesnės. Tokio mokesčio pavyzdžiu galėtų būti pridėtinės vertės mokesčiai. Kiekvieną kartą, kai yra perkamos prekės, vartotojas sumoka ir pridėtinės vertės mokestį, nes pastarasis yra įskaičiuojamas į prekės kainą. Mažesnes pajamas gaunančiam žmogui tenka didesnė mokesčio našta, negu žmogui, kurio pajamos didesnės. 2.3. Dabartiniai Lietuvos mokesčiai Šiuo metu veikiančią Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro šios mokesčių rūšys: 1. fizinių asmenų pajamų mokestis; 2. juridinių asmenų pelno mokestis; 3. atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą; 4. žyminis mokestis; 5. įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis; 6. žemės mokestis; 7. pridėtinės vertės mokestis; 8. akcizai; 9. muito mokestis; 10. mokestis už valstybės gamtos išteklius; 11. mokestis už aplinkos teršimą; 12. prekyviečių mokestis. Paminėsime keletą mokesčių grupių: 1. Fizinių asmenų pajamų mokestis (FAPM). Šiuo mokesčiu apmokestinami tiek respublikos gyventojų, tiek juridinių asmens teisių neturinčių įmonių pajamos. Kas moka FAPM Lietuvoje? Išskiriamos keturios asmenų grupės: 1. Asmenys, gaunantys su darbo santykiais susijusias pajamas (šalies ir užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės); 2. Asmenys, gaunantys su darbo santykiais nesusijusias pajamas iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įsteigtų Lietuvos teritorijoje bei užsienyje, taip pat gaunantys pajamas iš šalies ir užsienio gyventojų bei iš komercinės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse. Šie asmenys gali būti šalies ir užsienio valstybių piliečiai ar asmenys be pilietybės; 3. Juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalinės) įmonės ir ūkinės bendrijos. 4. Užsienio valstybių įmonės, kurių veiklą reglamentuoja užsienio valstybių įstatymai ir kurių buveinė yra užsienio valstybėje. Nuo 2009 m. sausio 1 d. nustatomas visoms pajamoms, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno, vienodas — 15 proc. pajamų mokesčio tarifas. Privalomo sveikatos draudimo įmokos (6 ir 9 proc.) atskiriamos, jų mokėjimas nustatomas Sveikatos draudimo įstatyme. Nuo su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų ir autorinių atlyginimų (išmokamų vykdant individualią veiklą ar pagal vienkartines sutartis) prievolė išskaičiuoti sveikatos draudimo įmokas nustatoma mokestį išskaičiuojančiajam asmeniui. Pagal gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (GPMĮ) pakeitimo kitoks – 20 proc. pajamų mokesčio tarifas nustatomas pajamoms iš paskirstytojo pelno. Tokioms pajamoms priskiriami dividendai (įskaitant ir skirstant vieneto pelną ar mažinant įstatinį kapitalą vieneto dalyvio gautas lėšas ar gauto turto tikroji rinkos kaina). Pajamoms, gautoms iš paskirstytojo pelno, nepriskiriamos neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos. Neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos iš apmokestinto pelno, viršijančios 4000 Lt apmokestinamos taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. [8] 2. Juridinių asmenų pelno mokestis. Šį mokestį moka: 1) Juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurių veiklą reglamentuoja LR įmonių įstatymas; 2) Juridiniai asmenys, užsiimantys nekomercine veikla, bet gavusieji pajamų iš komercinės veiklos. Pelno mokestis imamas nuo apmokestinamojo pelno. Nustatant apmokestinamąjį pelną, iš bendrųjų įmonės įplaukų (tai realizavimo ir nerealizacinių įplaukų suma) atimami faktiški gamybos ir cirkuliacijos kaštai bei įmonės išlaidos, tenkančios realizuotai produkcijai (išlaidos, susijusios su materialinėmis sąnaudomis, komandiruočių išlaidos, darbo apmokėjimo išlaidos, socialinio draudimo įmokos ir t.t.), taip pat atimamos išlaidos labdarai ir paramai. Nuo 2009 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio (ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais) Lietuvos vienetų ir nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 20 proc. pelno mokesčio tarifą. Kredito unijoms, Centrinei kredito unijai taip pat nustatomas 20 proc. pelno mokesčio tarifas. Nuo 2009 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio 20 proc. pelno mokesčio tarifas taikomas laivybos vienetų fiksuotai pelno mokesčio bazei (be jokių atskaitymų), taip pat vieneto gautai paramai, panaudotai ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį bei iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos daliai, viršijančiai 250 MGL dydžio sumą (be atskaitymų). Nuo 2009 m. sausio 1 d. pajamoms iš paskirstytojo pelno (dividendų) numatomas taikyti 20 proc. pelno mokesčio tarifas. Užsienio vienetų pajamoms, gautoms ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, nuo 2009 m. sausio 1 d. taikomas 20 proc. mokesčio tarifas pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje; pajamoms už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų ir sporto veiklą bei metinėms išmokoms (tantjemoms) už stebėtojų tarybos narių veiklą. Pelno nesiekiantiems vienetams nustatoma papildoma pelno mokesčio lengvata, pagal kurią ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos iš veiklos, vykdomos tenkinant viešuosius interesus, gautos pajamos, kurios skiriamos tokiai veiklai finansuoti. Nuo 2009 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio vienetams vykdantiems investicinį projektą – atliekantiems investicijas į ilgalaikį turtą, skirtą naujų, papildomų produktų gamybai ar paslaugų teikimui arba gamybos (ar paslaugų teikimui) pajėgumų didinimui, arba naujo gamybos (ar paslaugų teikimo) proceso įdiegimui, arba esamo proceso (jo dalies) esminiam pakeitimui, taip pat su tarptautiniais išradimų patentais apsaugotų technologijų įdiegimui, už mokestinį laikotarpį apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas gali būti sumažinamas iki 50 procentų. Šią sumą viršijančios išlaidos gali būti perkeliamos į vėlesnius keturis vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius. Apmokestinamasis pelnas gali būti sumažintas tik per 2009-2013 metų mokestinius laikotarpius patirtomis išlaidomis. Tačiau už kiekvieną mokestinį laikotarpį apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas negalėtų būti sumažintas daugiau kaip 50 procentų. Pelno mokestį apskaičiuoja ir sumoka į atitinkamą biudžetą pats mokėtojas. Per metus mokami avansiniai mokėjimai. Mokėtojas atsako už tai, kad pelno mokestis būtų teisingai paskaičiuotas. Jeigu mokėtojų pateiktose mokesčio apyskaitose apmokestinamasis pelnas ir pelno mokestis yra sumažinti, į biudžetą išieškoma nuo sumažinto apmokestinamojo pelno apskaičiuota pelno mokesčio suma ir dvigubo jos dydžio bauda. 3. Atskaitymai nuo realizavimo pajamų pagal LR kelių fondo įstatymą. Šie atskaitymai turi tikslinę paskirtį – sukaupti lėšas valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Atskaitymus moka juridinio ir fizinio asmens teises turinčios įmonės, taip pat bankai. Žemės ūkio įmonės ir žemės ūkio bendrovės už parduotą žemės ūkiui priskiriamą pirminę gamintojų produkciją bei pačių gamintojų supirktą, perdirbtą produkciją, teikiamas paslaugas šių įmonių bendrovių nariams bei ūkininkams atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti nemoka. Įmonės, kurių veikla yra mišri, atskaitymus atlieka atskirai nuo kiekvienos veiklos įmonių apimties. Atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti įmonių įskaitomi į gamybos kaštus. Į realizavimo pajamas, nuo kurių skaičiuojamas kelių mokestis, neįtraukiamas iš pirkėjų gaunamas PVM. 4. Žyminis mokestis. Be nuolatos per metus mokamų mokesčių tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims tenka mokėti vienkartinius mokesčius už įvairius jiems valstybinių institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Žyminis mokestis – tai visi juridinių ir fizinių asmenų mokami mokesčiai už valstybės institucijų atliekamus veiksmus ar išduodamus juridinę galią turinčius dokumentus. Ši valstybinė rinkliava imama už leidimų verstis licencijuojama veikla išdavimą, akcinių bendrovių vertybinių popierių emisijos įregistravimą, už vienerius metus galiojančių leidimų išdavimą (ypač didelis leidimo parduoti gyventojams alkoholinius gėrimus tarifas), už LR muitinės tarnybų atliekamus veiksmus, už Valstybinės higienos inspekcijos atliekamus veiksmus ir t.t. [8] 5. Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis. Šio mokesčio objektas yra šalies teritorijoje juridiniams asmenims ir juridinio asmens teisių neturinčioms įmonėms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas, kuriam nustatyta teisinė registracija. Nustatytas toks metinis mokesčio tarifas: • nekilnojamajam turtui, kuris naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai – 1% to turto mokestinės vertės; • nekilnojamajam turtui, kuris nėra naudojamas mokėtojo įstatuose numatytai veiklai daugiau kaip vienerius metus – 5% to turto mokestinės vertės. Nuo mokesčio atleistos šios įmonės, įstaigos ir organizacijos: • sveikatos apsaugos įmonės ir įstaigos; • mokslo ir studijų įstaigos; • švietimo įstaigos; • kultūros įstaigos ir organizacijos; • sporto įstaigos; • socialinės globos ir rūpybos įstaigos; • vaikų ikimokyklinės įstaigos; • žemės ūkio įmonės; • labdaros fondai bei labdaros organizacijos; • valstybinės įmonės. Nekilnojamojo turto mokestine verte laikoma šio turto pradinė vertė, indeksuota taikant Vyriausybės nustatytus koeficientus. 6. Žemės mokestis. Žemės mokesčio objektas – privati žemė, mokesčio mokėtojas – privačios žemės savininkas. Žemės mokestis skaičiuojamas nuo žemės kainos, apskaičiuotos pagal LR Vyriausybės nustatytą valstybės parduodamos žemės nominalią kainą. Atsižvelgiama į tikslinę žemės paskirtį, naudojimą, našumą, buvimo vietą ir kitus faktorius. Už aukcione įsigytus žemės sklypus mokestis imamas nuo aukciono kainos. Žemės mokestis įskaitomas į įmonės išlaidas. Valstybinės žemės nuomos mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys už nustatyta tvarka jiems suteiktą arba išnuomotą valstybinę žemę. [8] 7. Pridėtinės vertės mokestis. Tai netiesioginis mokestis, kurį taiko daugelis šalių. Stojant į Europos Sąjungą, šio mokesčio buvimas šalyje yra būtina sąlyga. Valstybės pajamų formavimo požiūriu pridėtinės vertės mokestis (PVM) turi daug privalumų – įgalina išplėsti mokesčio bazę, juo nesunku apmokestinti ne tik prekes, bet ir paslaugas, jo mechanizmas neleidžia išvengti apmokestinimo. Užsienio patirtis rodo, kad PVM įvedimas gana sudėtingas. Tai patvirtino ir Lietuvos praktika. PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtoji vertė bei importuojamos prekės, o mokestis skaičiuojamas nuo realizuojamų prekių (teikiamų paslaugų) apmokestinamosios vertės. Taip yra todėl, kad PVM apskaičiuoti paprastai naudojamas netiesioginis atimties metodas, kuris nenumato pačios pridėtinės vertės nustatymo. Šio metodo pagalba mokesčio mokėtojui išskaičiuojamas ankstesnėje prekių judėjimo stadijoje sumokėtas mokestis, tokiu būdu veikia kompensavimo sistema. Jos esmė – mokesčio perkėlimas galutiniam vartotojui. Pastarasis šį mokestį sumoka pirkdamas prekes (paslaugas), todėl yra tikrasis mokesčio mokėtojas. Pagal nurodytą PVM įstatymo pakeitimo įstatymą  nuo 2009 m. sausio 1 dienos: — padidintas šiuo metu taikomas standartinis 18 procentų PVM tarifas iki 19 procentų; — panaikintas lengvatinis 5 proc. PVM tarifas, išskyrus lengvatinį 5 procentų PVM tarifą vaistų ir medicinos pagalbos priemonių tiekimui asmenims, kuriems šių prekių įsigijimo išlaidos visiškai ar iš dalies kompensuojamos (ši lengvata taikoma iki 2009 m. birželio 30 d.) bei PVM lengvatą šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą) ir už į gyvenamąsias patalpas tiekiamą karštą vandenį arba šaltą vandenį karštam vandeniui paruošti bei šilumos energiją, sunaudotą šiam vandeniui pašildyti) (ši lengvata  bus taikoma  iki 2009 m. rugpjūčio 31 d.); — laikinai iki 2009-03-01 taikomas 18 proc. PVM tarifą cigaretėms ir kitam apdorotam tabakui, kurie paženklinti iki 2008-12-31 užsakytomis banderolėmis. Dėmesys atkreiptinas į tai, kad minėti pakeitimai neturės įtakos PVM tokioms neapmokestinamoms paslaugoms (prekėms), kaip: sveikatos priežiūra, ne pelno siekiančių asmenų teikiamos kultūros paslaugos ir kita — jos ir toliau išliks PVM neapmokestinamos. Pasikeitus PVM tarifams, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad už tiekiamas prekes ir teikiamas paslaugas PVM apskaičiuojamas taikant PVM tarifą, galiojantį prievolės apskaičiuoti PVM atsiradimo momentu (apmokestinimo PVM momentą reglamentuoja PVM įstatymo 14 straipsnis). Taigi nuo 2009 m. sausio 1 d. standartinis 19 (lengvatinis — 9) procentų PVM tarifas bus taikomas: — Prekėms ir paslaugoms, kurios bus tiekiamos (teikiamos) nuo 2009 m. sausio 1 d.; — Prekėms, importuojamoms nuo 2009 m. sausio 1 d.; — Prekėms, įsigyjamoms iš kitų ES valstybių narių nuo 2009 m. sausio 1 d. [8] 8. Akcizai. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio valstybių, įvestas akcizų mokestis. Tai gana paprasta netiesioginio mokesčio forma. Dažniausiai akcizai nustatomi prekėms, turinčioms neelastingą paklausą (alkoholiniams gėrimams (įskaitant alų), tabako gaminiams, kavai, bei maisto produktams su kakava, bižuterijai, elektros energijai ir t.t.). Akcizus į biudžetą turi mokėti tam tikrų prekių gamintojai ir importuotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys bei juridinio asmens teisių neturinčios įmonės. Akcizų tarifai vienoms prekėms nustatomi absoliučia suma (litais) prekės kiekio ar svorio vienetui, kitoms prekėms – apmokestinamosios vertės procentais. Lietuvoje pagamintų prekių apmokestinamoji vertė – tai prekių pardavimo kaina be PVM, o importuojamų prekių – muitinė prekių vertė pridėjus muitą. Akcizai, skirtingai negu PVM, sąskaitose faktūrose bei mokėjimo dokumentuose nenurodomi. Taikomi akcizai alkoholio produktams nuo 2009 m. sausio 1 d: 2 pav. Alkoholinių gėrimų akcizo pokytis (Lt) Iš paveikslo matome, kaip kito akcizai po 2009 metų mokesčių reformos. Alui taikomą akcizą už 1 procentą faktinės alkoholio koncentracijos alaus hektolitre padidinti nuo 7,7 lito iki 8,5 lito.  Panaikinti akcizų lengvatą, taikytą mažosioms alaus darykloms. Tarpiniams produktams, kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra ne didesnė kaip 15 procentų tūrio, akcizų tarifą padidinti nuo 180 litų iki 198 litų už produkto hektolitrą.  Tarpiniams produktams, kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra didesnė kaip 15 procentų tūrio (tarifinė grupė 250), padidinti akcizų tarifą nuo 276 litų iki 304 litų už produkto hektolitrą.  Etilo alkoholiui taikomą akcizų tarifą padidinti nuo 3840 litų iki 4416 litų už gryno etilo alkoholio hektolitrą.  Taikomi akcizai naftos produktams nuo 2009 m. sausio 1 d: 3pav. Naftos produktų akcizo pokytis (Lt). 3 paveiksle matome, kaip pasikeitė naftos produktų akcizas. Bešviniam benzinui taikomą akcizų tarifą padidinti nuo 1116 litų iki 1500 litų už 1000 litrų produkto. Benzinui, turinčiam švino, akcizų tarifą padidinti nuo 1454 litų iki 2000 litų už 1000 litrų produkto. Žibalui taikomą akcizų tarifą padidinti nuo 947 litų iki 1140 litų už 1000 litrų produkto;  Gazoliams taikomą akcizų tarifą padidinti nuo 947 litų iki 1140 litų už 1000 litrų produkto.  Naftos dujoms ir dujiniams angliavandeniliams (išskyrus gamtines dujas) taikomą akcizų tarifą padidinti nuo 432 litų iki 1050 litų už toną produkto. [8] 9. Muito mokestis. Muitai – tai vieni seniausių pasaulyje taikomų mokesčių. Jie imami pagal LR muitų įstatymą. Muitų tarifas – tai susistemintas mokesčių, kuriais apmokestinamos įvežamos į LR muitų teritoriją bei išvežamos iš jos prekės ir kitos vertybės, normų rinkinys. Muitų tarifo struktūrą sudaro: prekės kodas, prekės aprašas, prekės matavimo vienetas, autonominio importo muito norma, konvencinio importo muito norma, preferencinio importo muito norma. Autonominiai importo muitai taikomi prekėms, importuojamoms iš užsienio valstybių ar jų grupių, su kuriomis LR nėra pasirašiusi prekybos režimą nustatančių tarptautinių sutarčių arba kurios, prekiaudamos su Lietuva, netaiko jai diskriminacinių veiksmų. Konvenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, kurioms pagal LR tarptautines sutartis yra suteiktas didžiausio palankumo prekyboje statusas. Preferenciniai importo muitai taikomi importuojamoms prekėms, pagamintoms valstybėse ar jų grupėse, su kuriomis LR yra pasirašiusi tarptautinės laisvosios prekybos sutartis. Prekių muitinė vertė yra kaina, priklausanti sumokėti už parduodamas prekes, kartu su į šią kainą neįskaičiuotomis, bet pirkėjui tenkančiomis išlaidomis. Prekių muitinės vertės nuorodos yra smulkiai pateikiamos LR Vyriausybės nutarime „Dėl prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“. Mokesčiai mokami litais arba konvertuojama valiuta pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir užsienio valiutos kursą, taikomą mokesčių apskaičiavimo dieną. Mokesčiai mokami muitinės įstaigai, pradėjusiai eksporto arba importo muitinės procedūrą. [8] 3. MOKESČIŲ ĮTAKA ŠALIES EKONOMIKAI Per ilgą mokesčių teorijos istoriją jos kūrėjai — ekonomistai, sociologai, filosofai — svarstė, kokia mokesčių sistema yra geriausia. Išvada, kad idealas čia sunkiai pasiekiamas, ir viskas priklauso nuo to, koks yra valstybės piliečių mentalitetas ir sutarimas, kokių tikslų jos žmonės siekia. Kiekvienu atveju yra kompromiso rezultatas, vadinasi, bent kam nors šiek tiek negera. Tačiau bendriausiais bruožais, gera mokesčių sistema yra tokia, kai valstybė gauna adekvačias (ne per dideles, nei per mažas) ir stabilias pajamas valstybės poreikiams finansuoti. Dar mokesčių sistema turi užtikrinti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Teisingas apmokestinamas užtikrinamas tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei savo pajamų proporcingą dalį. Čia galima išskirti dvejopą proporcingumą — proporcingai gaunamai iš valstybės naudai ir proporcingai savo gebėjimams mokėti. Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintis lygias ekonomines galimybes (matuojama pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėti mokesčius, būtų vienodai apmokestinami. Vertikalusis teisingumas pasireiškia tada, kai skirtingas galimybes turintys asmenis apmokestinami skirtingai, t.y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms, vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams. Svarbiausias keliamas klausimas, kokio dydžio sumą reikia surinkti, kad vyriausybė galėtų patenkinamai finansuoti valstybės ir visuomenės bendras reikmes, neįlįsdama į per dideles skolas, tačiau kad gyventojams nedingtų paskatos užsiimti ekonomine veikla. Pageidautina, kad mokesčių našta per daug nesiskirtų nuo naštos kitose šalyse. Išsivysčiusiose šalyse mokesčių dydis vidutiniškai yra 38, o neturtingose — 18 proc. BVP. Lietuvos maždaug 30 proc. mokesčių lygis yra bene žemiausias ES . Mokesčių reikėtų surinkti daugiau, tačiau, atvirkščiai, keliamas klausimas, ar nevertėtų jų mažinti. Visuotinai pripažinta, kad proporcingai daugiau moka turtingesni, tačiau turtingųjų pas mus nedaug (ne turtais, skaičiumi), tad išeina, kad daugiausiai biudžeto turi sunešti eiliniai pajamų mokesčio mokėtojai: fizinių asmenų pajamų mokestis sudaro apie trečdalį biudžeto, o pelno mokestis — kelis procentus. Turtingose šalyse pajamų mokestis duoda dvigubai įplaukų nei PVM, visiškai atvirkščiai nei pas mus. Tačiau mūsų šalies mokesčių sistema atrodytų labai puikiai, pradėjus ją lyginti su situacija Baltarusijoje, Ukrainoje arba Bolivijoje. Paprastai, atrėmus argumentą, kad Lietuvą slegia nepakeliama mokesčių naštą, griebiamasi kito argumento — pas mus labai didelis darbo jėgos apmokestinimas, t.y. labai „brangu“ nusisamdyti ir išlaikyti darbuotoją, kad darbuotojui galima būtų sumokėti bent tūkstantį, bendrovė turi uždirbti 1700 litų, (jei 2000 — apie 3500 litų), o tai jau yra nepakeliama. Tačiau ir mūsų mokami pajamų mokesčiai nėra tokie dideli. Nuo 2009 m. Lietuvoje pasikeitė, kai kurių mokesčių tarifai, tokių kaip gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, socialinis mokestis (žr. 4 paveikslą). Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio ir pelno mokesčio tarifai, galima sakyti, yra vieni mažiausių tarp ES šalių narių. Kaip paveiksle matyti, kad gyventojų pajamų mokestis sumažėjo nuo 27 proc. iki 15 proc., o PVM padidėjo 1 procentu, tai yra nuo 18 proc. pakilo iki 19 proc.. 4 pav. Gyventojų pajamų ir PVM mokesčio pokytis po 2009 metų (%). Išankstiniais Finansų ministerijos duomenimis, pernai į nacionalinį  (valstybės ir savivaldybių) biudžetą, be Europos Sąjungos paramos lėšų, įplaukė 23 mlrd. 600,6 mln. litų pajamų, t.y. 694 mln. litų arba 2,9 proc. mažiau nei buvo patvirtinta plane. Iš viso nacionalinis biudžetas pernai gavo 27 mlrd. 82,6 mln. litų, iš jų – ES paramos lėšos sudarė 3 mlrd. 482 mln. litų. 5 paveiksle pateikiama, pagal Finansų ministerijos duomenis, kiek buvo planuojama ir kiek kaip įvykdytas valstybės biudžeto planas. 5 pav. Į valstybės biudžetą surenkamų mokesčių dydis (mln.lt.). Galutiniais Finansų ministerijos duomenimis, pernai į valstybės biudžetą be ES lėšų buvo gauta 19 mlrd. 718,9 mln. litų, t.y. 740,2 mln. litų arba 3,6 proc. mažiau nei planuota. 2008 m. patvirtintas valstybės biudžeto pajamų planas buvo 25 mlrd. 571,9 mln. litų, iš jų – 5 mlrd.112,8 mln. litų ES paramos lėšos. Pernai neįvykdytas pajamų iš pridėtinės vertės mokesčio planas. Pajamų iš šio mokesčio į valstybės biudžetą buvo surinkta 9 mlrd. 242,5 mln. litų arba 921,6 mln. litų mažiau nei planuota. Be to, pernai taip pat neįvykdytas valstybės biudžeto pajamų iš akcizų planas. Galutiniais Finansų ministerijos duomenimis, akcizų į valstybės biudžetą 2008 m. buvo surinkta 3 mlrd. 354 mln. litų, o tai 166,2 mln. litų mažiau nei planuota. Nacionalinio biudžeto pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio buvo gauta 323,9 mln. litų mažiau, nei planuota, iš viso – 5 mlrd. 106,3 mln. litų. 2008 m. pelno mokesčio surinkta 2 mlrd. 910,2 mln. litų, o tai 199 mln. litų daugiau negu buvo planuota. Valstybės finansų padėtis yra liūdna. Ilgiau gyventi su senaisiais 1990-1994m. priimtais mokesčių įstatymais nebuvo galima, kadangi ekonominiai santykiai buvo labai sparčiai pažengę į priekį, mokesčių įstatymai pilni elementarių spragų, mokesčių administravimas išsiderinęs bei sustabarėjęs, pajamų lygis nukritęs (ne vien tik dėl 1998-1999m. krizių, bet taip pat ir dėl skylėtos bei iškreiptos mokesčių sistemos), mokesčių našta visiškai neteisingai paskirstyta, visu savo sunkumu slegianti fizinį asmenį – didelis efektyvus pajamų mokesčio tarifas, neišvengiamai didinami (dėl integracinių procesų bei įsipareigojimų) akcizų tarifai, daromos tiesiog vaikiškos klaidos turto vertės padidėjimo pajamų apmokestinime (neapmokestinant vertybinių popierių vertės padidėjimo pajamų), tuo pačiu dar labiau sumažinant pajamas iš pelno – klasikinė schema–nemokami dividendai, bet išdalinamos akcijos ir jos paskui parsiduoda. Visa tai iš tikrųjų liudijo tik vieną dalyką – mokesčių sistema visiškai neteisinga [1]. Pagrindinis reformos siekis buvo kaip nors pabandyti perpaskirstyti mokesčių naštą tarp gyventojų ir įmonių, kadangi Lietuvoje pajamos iš pelno mokesčio nuo pat 1997m. labai sparčiai mažėjo, kol 2000-2001m. pasiekė kritinę 3-4procentų (lyginant su buvusiais 7-8 procentais) nuo visų biudžeto pajamų ribą) todėl pirmas žingsnis, kuris buvo žengtas tai pelno mokesčio reforma. Nors paskutiniais metais pelno mokesčio surenkama vis daugiau nei planuota. Žymiai svarbesniu dalyku yra ne patys mokesčiai (su jų didesniais ar mažesniais tarifais, su didesnėmis ar mažesnėmis lengvatomis) bet jų administravimas, manyčiau, kad modernus, efektyvus, individualus (be jokios abejonės neperžengiant mokesčių mokėtojų lygiateisiškumo principo, kurio esmė yra jog analogiškos bylos turi būti sprendžiamos vienodai būdu), bei svarbiausia lankstus administravimas sudaro geras verslo sąlygas šalies viduje, kas be jokios abejonės skatina valstybės ekonominį augimą. Jau šiemet valstybė greičiausiai išleis ne vienu milijardų litų daugiau nei surenka, kaip kad buvo numatyta biudžete. Panašu, kad šis skirtumas bus gerokai didesnis. Pirmoji problema yra ne kas kita, kaip noro subalansuoti biudžetą, trūkumas. Tai elementarus nenoras daryti sunkius sprendimus. Juk politikams žymiai lengviau tiesiog pasiskolinti ir padalinti daugiau pinigų visiems, nei aiškintis, kodėl neužtenka vienam ar kitam projektui ar institucijai. Rinkimai jau praėjo, o ekonomikos sunkmetis tik įsibėgėja, tad panašu, kad teks elgtis atsakingai. Vis dažniau girdimas ir dar vienas argumentas, kodėl nereikia subalansuoto biudžeto. Neva biudžetas turi būti ne šiaip subalansuotas, kad pajamos atitiktų išlaidas, o subalansuotas cikliškai. Ši koncepcija reiškia, kad ekonomikos pakilimo laikais būtinas biudžeto perteklius, nuosmukio laikais gi – valdžiai patartina skolintis ir leisti kuo daugiau. Tariama tokios politikos nauda yra ta, kad valdžios išlaidos pagyvina ekonomiką. Ši koncepcija buvo ir išlieka labai populiari. Deja, ji dar niekad nepadėjo išbristi iš ekonominių sunkumų. Ir nenuostabu, nes siūlymas sunkiais ekonomiškai laikais valdžiai daugiau išlaidauti remiasi klaidingomis prielaidomis. Biudžeto deficitas guls ant mokesčių mokėtojų pečių, didins infliaciją, o tai tikrai neprisidės prie lengvesnio išlipo iš ekonominių problemų. Mokesčių sistemą daro sudėtingą ir neskaidrią mokesčių lengvatos bei visokios išimtys. Visiškai be jų apsieiti neįmanoma dėl mokesčių objektų sąvokų objektyvaus painumo, be to, lengvatas teikti labai naudinga politiškai, tiksliau, politikams. Neapmokestini naujų įmonių - atseit rūpiniesi naujomis darbo vietomis. Tačiau kartu mokesčių sistemoje atsiranda skylė: kai kurios įmonės niekada nemokės mokesčių, nes bus amžinai naujos, nors tos pačios. Gera naujiena, kad deklaruojant užsienyje uždirbtas pajamas, yra taikoma nauja svarbi nuostata. Jeigu pajamų mokestis jau bus sumokėtas užsienio valstybėse, su kuriomis Lietuva yra pasirašiusi dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, gautos pajamos Lietuvoje nebus apmokestinamos. Žmonės ateityje tikrai sugrįš į tėvynę, galės oficialiai investuoti, pradėti savo verslą Lietuvoje [1]. Atleidi nuo mokesčių užsienio investuotoją - atseit skatini užsienio investicijas, bet iš tikrųjų tik dovanoji mokesčius kitai šaliai. Skirtingi "gyvybiškai svarbių" objektų apmokestinimo tarifai būtinai bus panaudoti mokėti mažesniems mokesčiams, pereinant į privilegijuotas objektų kategorijas. Skylių kaišymo darbas turi būti nuolatinis ir atliekamas profesionaliai. Tuo užsiimsianti institucija, atrodo, gimsta ir Lietuvoje, ir tai verta pagyrimo [2]. Krizės laikais išsitekti į išlaidas sunku. Tačiau tai daryti būtina. Ir ne tik panaikinti biudžeto deficitą, bet ir sumažinti mokesčius. Kitaip ekonominių sunkumų našta guls tik ant vartotojų ir verslo, kuris šios naštos gali ir nepakelti, ypač kai ekonominė politika Lietuvoje verslui toli gražu ne pati palankiausia. Mokesčių mažinimas ir valdžios išlaidų subalansavimas daug kam atrodo nerealus uždavinys. Priėmus nuoseklų išlaidų, mokesčių ir mokesčių lengvatų mažinimo paketą kiekvienam Lietuvos gyventojui kitais metais liktų per 1000 litų daugiau, nes valdžia atitinkamai išleistų mažiau . Reikalingos valdžios paslaugos gi galėtų būti pilnai ir pakankamai finansuojamos. Ekonomikai tai būtų didžiulis palengvinimas. Ir jis  būtų tikras, palengvinantis ekonominę veiklą tiems, kas randa vietą rinkoje, o ne butaforinis – kitų sąskaita palengvinantis gyvenimą tiems, kas randa praėjimus valdžios koridoriais. IŠVADOS 1. Mokesčių sistema – tai sudėtingas reiškinys, kuris, laikui bėgant, pastoviai keičiasi. Turbūt neįmanoma sukurti pastovios ir tobulos mokesčių sistemos. Tačiau mokesčių sistema turi būti aiški, skaidri, teisinga ir efektyvi, nes nuo minėtų savybių priklauso šalies ekonominio vystymosi tempai, o kartu ir piliečių pragyvenimo lygis. Mokesčių sistemos tikslas – užtikrinti valstybės finansinius išteklius, todėl svarbu užtikrinti mokesčių sistemos neutralumą. Tai galima pasiekti atsisakius įvairių mokesčių lengvatų ir išimčių. Mokestis – tai mokesčio mokėtojui mokesčio įstatyme nustatyta piniginė prievolė, siekiant gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Mokesčių sistema atliks savo funkcijas ir efektyviai veiks tuomet, kai ji bus suformuota remiantis apmokestinimui keliamais uždaviniais ir apmokestinimo principais: teisingumo, ekonominio efektyvumo, administracinio paprastumo, mokestinių įplaukų produktyvumo ir elastingumo. 2. Mokesčių prasmę ir vaidmenį, išorinį jų savybių reiškimąsi atspindi dvi mokesčių funkcijos: fiskalinė ir reguliavimo. Fiskalinė mokesčių funkcija garantuoja pajamų į valstybės iždą surinkimą iš ūkio subjektų ir gyventojų. Vykdant reguliavimo mokesčių funkciją, siekiama skatinti ūkio subjektus sukurti patvarią mokestinę bazę, plėtoti verslus (gamybą, prekybą, komerciją ir t.t.) ir būti stabiliais mokesčių mokėtojais. Ši mokesčių funkcija didina gyventojų užimtumą ir jų pajamas, perkamąją galią, lemiančią netiesioginių mokesčių įplaukas į nacionalinį biudžetą ir tikslinės paskirties įmokas į tikslinės paskirties fondus. Lietuvoje pagal šį požymį yra sutinkami dviejų rūšių mokesčiai: valstybiniai ir vietiniai. Valstybės mokesčius ima centrinė valdžia ir jie mokami į valstybės biudžetą. Tuo tarpu vietinius mokesčius surenka vietos valdymo organai ir jie mokami į savivaldybių biudžetus. Mokesčius suklasifikuoti galima pagal apmokestinimo objektus ir tarifus. Lietuvoje apmokestinami šie objektai: pajamos, pelnas, turtas, vidaus prekės ir paslaugos, šalies ištekliai, prekyba ir prekybos sandoriai. Daugumai mokesčių Lietuvoje taikomi proporciniai ir vienetiniai tarifai. Tai supaprastina mokesčių apskaičiavimą. Akcizų apskaičiavimui taikomi mišrūs tarifai. Dar yra progresiniai mokesčių tarifai.Lietuvoje svarbiausi mokesčiai yra gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis ir akcizai. 3. Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema sukurta po nepriklausomybės atkūrimo 1990 – 1996 metų laikotarpiu priimti visų pagrindinių mokesčių įstatymai, tai pelno mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio ir akcizų įstatymai, kurie atitinka šiuolaikinę Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą, skatinančią sparčią lietuvos ekonomikos raidą, stabilias biudžetų pajamas, teisingą ir proporcingą mokesčių paskirstymą, konkurenciją ir suderinti su Europos Sąjungos teisės aktais.Mokesčius galima grupuoti priklausomai nuo juos surenkančio organoLietuvos mokesčių. Lietuvos mokesčių sistema nėra vieningai sutvarkyta visuma. Kol kas ji labai trumpo, labai nestabilaus vystymosi, pereinamosios ekonomikos produktas. Be joje sprendžiamų fiskalinių uždavinių, kaip ir kitų šalių mokesčių sistemose, Lietuvos mokesčių sistemoje atsispindi politinių ir ūkinių grupių interesai. Todėl reformuojant Lietuvos mokesčių sistemą, reikia atsižvelgti į visos visuomenės įvairiapusiškus interesus, suformuoti ją taip, kad skatintų šalyje ekonomikos augimą ir vystymąsi bei teisingą surinktų mokestinių pajamų perskirstymą.politika nukreipta į besąlygišką didėjančio biudžeto formavimą. Taikomi mokesčių tarifai nėra dideli, palyginti su daugelio kitų šalių analogiškų mokesčių tarifais, tačiau labai išplėsta mokesčių bazė, neaiškios ir dažnai keičiamos mokesčių bazės apskaičiavimo taisyklės, neatsižvelgiama į apmokestinimo principus. Tai mažina mokesčių sistemos aiškumą, trikdo ne tik mokesčių mokėtojus, bet ir jų surinkėjus. Be to, šie pokyčiai labai apsunkina mokesčių skaičiavimo ir jų apskaitos procedūras. LITERATŪRA: 1. Lionginas J., „Mokesčių sistema privalo būti stabili“ [internete]. [žiūrėta 2009-02-15].

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!