Lietuvių liaudies raudos

Tautosaka skirstoma į dvi pagrindines dalis, rūšis: pasakojamąją ir dainuojamąją. Pasakojamosios tautosakos žanrai – pasaka, sakmė, padavimas, anekdotas. Dainuojamosios – daina, sutartinė, rauda.
Tautosakos kūriniai, ypač dainos, būdavo atliekamos tam tikru metu, tam tikroje situacijoje, susijusios su gamtos ciklu ir su žmogaus darbų tikslu bei asmeninio gyvenimo įvykiais. Dėl to dainos skirstomos į tokias temines grupes kaip darbo dainos, vestuvių dainos, kalendorinių apeigų ir pan. Mažesnes grupes sudaro jaunimo, vaikų, meilės dainos ir kitos. Norint suvokti liaudies dainos turinį, meninį savitumą, būtina žinoti apie jos atsiradimo ir atlikimo aplinkybes.
Į liaudies kūrybą ne visada buvo žiūrima kaip į vertybę, kažkada ji laikyta „niekais“, atgyvena. Susidomėjimas tautosaka Europoje padidėjo XVIII amžiuje. Ją imta užrašinėti, publikuoti. Dėmesys lietuvių liaudies dainoms radosi pradėjus tyrinėti lietuvių kalbą. Mažosios Lietuvos evangelikų kunigas Pilypas Ruigys 1747 m. parašė lietuvių kalbos žodyną, į kurį įdėjo tris dainas – kalbos senumui ir skambumui pailiustruoti.
Rauda yra ypatinga tautosakos rūšis, užimanti vidurį tarp dainuotinės ir sakytinės poezijos. Ji ne dainuojama, bet recituojama: ištiktas nelaimės žmogus tęsiamai ir ritmingai reiškia savo skausmą. Pasak svetimtaučių metraštininkų, senovėje lietuviai apraudodavę mirusius savo vadus ir kunigaikščius, apsakydami jų darbus; paprastų žmonių raudodavę jų artimieji giminės. Metraštininkai paliko ir vieną kitą senoviškos raudos nuotrupą, išvertę ją į lotynų, vokiečių ar lenkų kalbą.
Tokiu būdu sumini mirusiojo visus turtus ir gėrybes: vaikus, artimuosius, arklius, avis ir t. t, įterpdami šiuos žodžius: Tad kodėl tu numirei?
Ir visa tai Lietuvoje ir Žemaitijoje dar neišnyko, - tokia rauda dar gana dažnai pasitaiko tarp valstiečių.
Lietuvių liaudyje raudos išliko ligi mūsų dienų, nors senoviški laidotuvių papročiai jau seniai išnyko.
Vestuvių raudos
Vestuvių nuotaka rauda kviesdama į vestuves, atsisveikindama su tėvais, giminėmis ir rūtų darželiu, išvažiuodama iš namų, važiuodama į jungtuves. Verkaudama nuotaka atsisveikina su pakelės medžiais, akmenimis, tiltu ir pan.
Nuotakos verkavimas suprantamas kaip ypatingos pagarbos forma, apeiginis kvietimo ar atsisveikinimo būdas. Iškeliaujanti nuotaka verkauja net prieš...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!