Laikas ir erdvė Marcelijaus Martinaičio poezijos rinkiniuose „Kukučio Baladės“ ir „K. B. Įtariamas“

VILNIAUS UNIVERSITETO ĮVADAS Naujo tipo subjektą Kukutį XX amžiaus septintajame dešimtmetyje į lietuvių lyriką įved÷ poetas, eseistas, vert÷jas Marcelijus Teodoras Martinaitis (g. 1936). Pirmą kartą personažas pasirod÷ balad÷je „Nakvyn÷ pas žemaitį Kukutį“ eil÷raščių rinkinyje „Saul÷s grąža“ (1969). 1977 metais knygoje „Kukučio balad÷s“ prad÷jo savarankišką gyvenimą. Autentiškas, ryškus, nepakartojamas, analogų lietuvių literatūroje neturintis žemaitis Kukutis ÷m÷ migruoti iš kartos į kartą, iš vienos epochos į kitą: dabar tas Kukutis gal net labiau žinomas negu aš, - sako poetas.1 Tikroviškumo ir netikroviškumo samplaikoje, pasakos logiką2 turinčioje erdv÷je valstietiškos pasaul÷jautos Kukutis įsitvirtino kaip mitinis personažas. Jo gyvenimas dabar jau turi du periodus: egzistencija gimtuosiuose namuose, t. y. sovietmečio kultūrin÷je erdv÷je, ir ne-namų, arba svetimame pasaulyje, postmodernizmo kultūros plotm÷je. Pastarasis etapas atsiskleid÷ palyginus neseniai - 2004-aisias metais eil÷raščių rinkinyje „K. B. Įtariamas“. Kaimo socialin÷je aplinkoje gimęs, užaugęs ir subrendęs, šiek tiek susipažinęs su miestu, jame įsikuria pseudonimu K. B. ir miesto kultūros ženklus suima į save. Virtualus personažas naujajame erdv÷laikyje pasirodo kitokiomis kauk÷mis ir tuo jis yra įdomus. Tiek Kukutis, tiek K. B. - epochos amžininkų prototipai. Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi? Magistrinio darbo objektas - balad÷s iš rinkinio „Kukučio balad÷s: „Nakvyn÷ pas žemaitį Kukutį“, „Kukučio galyb÷“, „Kukutis pasakoja apie savo trobą“, „Kukutis kalbina savo gyvybę“, „Kukutis baigdamas paskutinį savo gyvenimą“, „Kaip Kukutis protą atgavo“, „Pasakos pradžia“, „Nuod÷minga Kukučio dvasia“ ir balad÷s iš rinkinio „K. B. Įtariamas“: „K. B. apie įslaptintą veidrodį“, „K. B. girdi paslaptingus balsus“, „K. B. apie šeštąjį nesantį aukštą“, „K. B.: kaip vadinasi tas medis, pagulęs žmogelį?“, „K. B. apie smegenyse implantuotą autorių“, „Pliugžmos pranešimas apie autorių“. Tyrimo tikslas - nustatyti Kukučio ir K. B. laiko ir erdv÷s parametrų panašumus ir skirtumus. Tikslą pad÷s pasiekti uždaviniai: 1) atskleisti, kas yra mitologija, mitas, ryšys su literatūra 2) išsiaiškinti paradokso sąvoką; 3) aptarti J. Lotmano pasaul÷vaizdžio ir teksto sampratą, veidrodiško atspindžio mechanizmo principą; 4) parodyti lyrinio subjekto Kukučio fenomenalumą; 5) nustatyti Kukučio erdv÷laikio parametrus; 1 Samušyt÷ J., „Laiko vinys“: Kukutis, didžioji lesbiet÷ ir Dalai lamos tremtis, in. prieiga per Internetą: http://www.ziniur.lt/apie/pranesimai?item=173 2 Pagal Marcelijus Martinaitis, in., prieiga per Internetą: http://www.mip.lt/temp/w200403061854_MARCELIJUS_MARTINAITIS.doc 4 6) atskleisti K. B. modernumą; 7) patyrin÷ti Kukučio ir K. B. personažų vidinį daugiasluoksniškumą; 8) nustatyti K. B. erdv÷laikio pokyčius. Darbe bus naudojami analiz÷s, interpretacijos ir lyginimo, mitopoetin÷s kritikos metodai, aiškinamasi paradokso sąvoka. Tai pad÷s suvokti baladžių struktūrą, mitologizacijos procesą, paradoksiškumą, alogizmą, daugialypių personažų Kukučio ir K. B. modifikaciją, panašumus ir skirtumus, erdv÷s ir laiko sąsajas. Erdv÷ ir laikas - tokie parametrai, kuriuose atsiskleidžia personažų pasaul÷voka, pasaul÷žiūra bei pasaul÷vaizdis - atvirkščias epochos kultūros vaizdas. Pasaul÷vaizdis bei veidrodiško atspindžio mechanizmo principas bus suprantamas pagal semiotiką Jurijų Lotmaną. Anot mokslininko, „Kultūros tekstas yra pats abstrakčiausias tikrov÷s modelis konkrečios kultūros požiūriu. Tod÷l jį galima apibūdinti kaip tos kultūros pasaul÷vaizdį. [...] Universalumas yra būtinas kultūros teksto bruožas: pasaul÷vaizdis siejasi su visu pasauliu ir iš principo apima viską.“3. Paprasčiausią ir labiausiai paplitusį struktūrinio tapatumo ir susijungimo atvejį vadina enantiomorfizmu, t. y. „veidrodin÷ simetrija, kai abi dalys veidrodiškai vienodos, bet nevienodai išsid÷sčiusios, t. y. viena kitai jos yra dešinioji ir kairioji.“4 „Veidrodinis mechanizmas, sudarantis simetriškas-asimetriškas poras, taip plačiai paplitęs visuose prasmę kuriančiuose mechanizmuose, kad jį galima pavadinti universaliu, apimančiu ir molekulių lygmenį bei bendras visatos struktūras, ir globalinius žmogaus dvasios kūrinius.“5 Erdv÷laikis traktuojamas pagal Kęstučio Nastopkos aiškinimą: „Tuo pat metu erdv÷ įlaikinama ir laikas suerdvinamas - taip siekima įveikti erdvę, ir laiką, juos sulydyti į vieną erdv÷laikį.“6 Pasitelkta literatūrologo Sauliaus Keturakio avangardizmo koncepcija. Sovietinę kultūrą jis vertina kaip bent iš dalies avangardinį ar postmodernistinį fenomeną: „iš sintetiškos socialistin÷s tikrov÷s, kurioje politika, ekonomika ir kultūra buvo labai glaudžiai susijusios, išskiriami atskiri kultūrin÷s laikysenos modeliai, jie atitolinami nuo skausmingos represin÷s sistemos patirties. [...] sovietin÷ kultūra buvo eklektiškas kokteilis iš daugelio labai prieštaringų meno principų - nuo klasiscizmo iki proletkulto, panašaus į vakarietiškąją popkultūrą. Nors oficialioji ideologija buvo marksizmas-leninizmas, tačiau daugeliu atvejų ji buvo tik formalus metapasakojimas, vienijantis labai įvairią kultūros kasdienybę, kurioje vienas greta kito gal÷jo gyvuoti šviet÷jiškas didaktizmas, struktūralizmas, avangardizmas bei avangardas, romantinis, pakyl÷tas kalb÷jimas.“7 Apie mitologizavimo poetiką kalba Vygantas Šiukčius: „Literatūros mitologizavimo 3 Lotman J., Kultūros semiotika: straipsnių rinkinys, sud. A. Sverdiolas, Vilnius: Baltos lankos, 2004, p. 81. 4 Ten pat, p. 16. 5 Ten pat, p. 19. 6 Nastopka K., Toelle H., Mitas estez÷s talkoje, in: Metai, Nr. 10, 2001, p. 84. 7 Pagal: Keturakis S., Sovietin÷s Lietuvos poezija: Avangardizmas ir postmodernizmas, in: Literatūra 43(1), 2001, p. 30. 5 formulę pateik÷ Jamesas Joyce'as Ulise, naratyvine sąmon÷s srauto technika supynęs mitologines, istorines ir literatūrines asociacijas. Mitologizavimo poetiką dažniau naudoja pabr÷žtinai intelektualūs rašytojai, savo pasakojimo esme ir jo konstravimu artimesni filosofin÷s parabol÷s ar intelektualinio traktato žanrui nei konvencionaliai suvokiamam romanui.“8. „Mitologizavimo poetikai būdingas „istorijos" ir „mito" supriešinimas ir sykiu tapatinimas semantin÷mis parale- l÷mis, mitologiniais (ar literatūriniais) simboliais bei motyvais. Tokiu būdu organizuojamas pasakojimas galop pats tampa panašus į mitą, virsta simboliu.“9. Pasak V. Šiukčiaus, mitologiškumas - modernizmo bruožas: „Mitologiškame mąstyme pasaulis yra reliatyvi, groteskiš- ka kintančių formų duotyb÷, tod÷l fikcija ir tikrov÷ n÷ra antiteziškai priešinami ontologiniai orientyrai.“10 Terminas mitopoetika išverstas iš būdvardžio мифопоэтическое, vartojamo Vladimiro Toporovo ir Viačeslavo Ivanovo mitologiniuose tyrin÷jimuose.11 Pagal V. Toporovą mitopoetika (mitokūra) neatsiejama nuo mitologiškumo, simboliškumo ir archetipiškumo. Šios universalios kategorijos tekste - teksto yra generuojamos: „jie patys formuoja ir „kursto“ mitologiškumą ir simboliškumą ir atveria kelią archetipiškumui iš tamsios pasąmon÷s gelm÷s į šviesą“. Mitokūra sujungia mitologizavimą - talpiausių, pavyzdžio galią turinčių tikrov÷s vaizdinių kūrybą - ir demitologizavimą - mitopoetinio mąstymo stereotipus, praradusių „keliamąją“ galią, išardymą, nukreipdama šiuos du skirtingus procesus į bendrą tikslą - palaikyti maksimalius žmogaus ryšius su gyvo žodžio atverta būtiškumo sfera. Kūrybinis mito pradas sudaro atsvarą entropijai, gramzdinančiai į bežadį nebylumą ir chaosą.“12 Mitopoetin÷ kritika tekstuose ieško mitinio mąstymo, archetipų, simbolių ir ritualų apraiškų. „Mitopoetin÷ mintis visuomeninius žmonių santykius išreiškia gamtiniais vaizdiniais, o gamtos tvarką prilygina visuomenei.“13. Mitologin÷s būtyb÷s „vienais požymiais jie sutampa, kitais priešpriešinami. Iš šių dvinarių priešpriešų susidaro aukštesnio lygio mitologin÷s sistemos, kur tie patys santykiai gali būti perteikti įvairiais kodais: socialiniu (vyras vs moteris), erdviniu (dešin÷ vs kair÷), astronominiu (saul÷ vs m÷nulis), gamtos elementų (ugnis vs vanduo). “14. J. Lotmanas teigia, kad „Mitologiniam pasauliui būdingas specifinis erdv÷s supratimas: ji įsivaizduojama ne kaip kontinuumas, kuriam būdingi tam tikri požymiai, o kaip atskirų objektų 8 Šiukčius V., Mitopoetika lietuvių prozoje: tekstų interpretacija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1999, p. 7. 9 Ten pat, p. 11. 10 Ten pat, p. 147. 11 XX amžiaus Literatūros teorijos, sud. A. Jurgutien÷, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006, p. 145. 12 Ten pat, p. 145. 13 Ten pat, p. 147. 14 Ten pat, p. 147. 6 turinčių tikrinius vardus, visuma.“15 Mitologin÷s erdv÷s savyb÷ - „modeliuoti kitokius, neerdvinius (semantinius, vertybinius ir t. t.) santykius. [...] Šiuo požiūriu mitologin÷ erdv÷ visada nedidel÷ ir uždara, nors pačiame mite gali būti kalbama apie kosminius dydžius.“16. Semiotikas pastebi, jog mito teksto siužetai gali remtis tuo, kad herojus perkerta uždaros erdv÷s ribas ir išeina į pasaulį, kuriame „daiktų pavadinimai žmogui nežinomi.“17. Personažai Kukutis ir K. B. išeina iš savo uždaros, kamerin÷s sąmon÷s ribų ir, prisidengę tariamu naivumu, tyrin÷ja išorinio pasaulio „tikrinius“ vardus, ženklus ar pasaulio detales tomis plotm÷mis, kuriomis jie atsiveria, pasirodo. Balad÷se per mitologinę semantiką susiformuoja pasaulio modelis, kuriam būdinga tiek pasakos, tiek realyb÷s logika. Pasaul÷vaizdis atspindi ne tik epochos vaizdą. Jis turi semiotinių ženklų, būdingų kosmogoniniam universumui. Teksto pasaulis tarsi atitrūkęs nuo konkrečios kasdienyb÷s, yra viršrealyb÷s, bet tuo pačiu imituoja gyvenimą-būtį, atskleidžia žmogaus pasaul÷voką. Kukučio daugiareikšmiškumas leidžia jungti įvairias priešpriešas, jis veikia ir kaip gamtos dalis, ir kaip Homo sapiens. Jis - tarsi pats gyvenimas, kuriame sąveikauja gamtos ir žmogiškieji pradai. Dekonstravus realybę, sukuriamas mitinis pasaulis. Jame atsispindi žmonių mąstymas, gyvenimo būdas, moralin÷s ir etin÷s vertyb÷s, epochos kultūros specifika. Visa tai pad÷s išryškinti mitopoetin÷s kritikos metodas. M. Martinaičio balad÷s suprantamos kaip intertekstualūs tekstai. Intertekstualumo sąvoką įved÷ prancūzų literatūros bei kultūros kritiko Roland‘o Barthes‘o mokin÷ Julia Kristeva XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje remdamasi M. Bachtino „dialogiškumo“ sąvoka.18. „Dialogiškumas“ „visų pirma apima balsų dialogą pačiame tekste ir atskirų pasisakymų daugiabalsiškumą; šie reiškiniai aiškinami tuo, kad „kiekvienas konkretus žodis (pasisakymas)“ apie ką nors randa „tą objektą tam tikru mastu diskutuotiną, įvertintą, savotiško ūko arba, atvirkščiai, nušviestą apie jį pasakytų svetimų žodžių šviesos“ (Bachtin, 1979 : 169). Polifoniškas romanas, būdamas „kalb÷jimo įvairov÷s mikrokosmosas“, glaudžiai susieja „epochos socialinių ir ideologinių balsų“ visumą (Bachtin, 1979 : 290), d÷l to dialogas kūrinio sistemoje yra kartu dialogas ir su svetimais žodžiais bei kalbomis, kurių n÷ra kūrinyje.“19 Balad÷se nuolat vyksta dialogas ne tik su savimi, bet ir su „socialiniais bei ideologiniais balsais“. J. Kristeva kiekvieną tekstą traktuoja kaip „citatų mozaiką“: „viskas - arba mažų mažiausiai kiekviena kultūrin÷ sistema ir kiekviena kultūrin÷ struktūra - privalo būti tekstas.“20. Intertekstualumu „vadiname tokią tekstų žaismę, kuri vyksta tiktai vieno teksto viduje. Specialistui intertekstualumas yra 15 Lotman J., Kultūros semiotika, p. 236. 16 Ten pat, p. 236. 17 Ten pat, p. 237. 18 Intertekstualumas, in: Pagrindin÷s moderniosios literatūros sąvokos, sud. D. Borchmeyer ir V. Žmegač, Vilnius: Tyto alba, 2000, p. 149. 19 Intertekstualumas, p. 149. 20 Ten pat, p. 150. 7 sąvoka, kuri nurodo, kaip tekstas „skaito“ istoriją ir kaip ją įterpia į save“21. Panaikinus rašančiojo ir skaitančiojo subjektus, atsiranda „tekstų universalumo“22 vaizdas: „Jame atskiri, subjekto neturintys tekstai regresuojantys iki neapibr÷žtumo, (regressus ad infinitum), nurodo kas kartą į kitą ir iš esm÷s į visus kitus tekstus, kadangi visi jie juk tik dalys „pagrindinio teksto“ (texte general), kuris iš tiesų sutampa su tikrove ir istorija, savo ruožtu jau seniai „virtusiomis tekstu“ (Grivel, 1978).“23 Terminas atsirado v÷liau nei pati teorija. Metodo atsiradimo pradžia siejama su postruktūralizmo formavimusi. Teksto ir kultūrkonteksto sąveikoje vyksta savo ir svetimo žodžio dialogas: Intertekstualumo teorijoje literatūra n÷ra nei intersubjektyvumo, nei savarankiškų užbaigtų kūrinių erdv÷, ji tampa kultūros erdv÷s dalyv÷. Kiekvienas tekstas - visuotinio kultūros teksto dalis, o tekstų sąveika, papildymas, perrašymas, aprašymas, transformacija yra intertekstualumas, kuriam artimos dialogo ir polilogo sąvokos. Anot Rolando Bartheso, intertekstualumas - tai kiekvieno teksto atsiradimo sąlyga, negal÷jimas būti šalia nebaigto teksto. Taigi intertekstualumas tampa tekstualumo prielaida. [...] Tačiau ir intertekstualumo atveju galioja taisykl÷: juo daugiau tekste informacijos, juo daugiau interpretacijos galimybių.24 Dabar intertekstualumas suprantamas dvejopai: kaip metodas „tekstų dialogo fenomenui atskleisti, ir siaurai tekstų santykius nagrin÷jančiai teorijai pavadinti“.25 Sampratos formavimosi eigoje „literatūrologai įžvelgia per÷jimą nuo struktūralizmo į postruktūralistinę paradigmą, išryšk÷ja dvi skirtingos tendencijos - pansemiotizmas ir decentracija. Viena vertus, visa kultūra, taip pat ir nekalbinis sociumas laikoma tekstu, kita vertus, vengiama tradicinių centruojančių literatūrologijos sąvokų „subjektas", „autorius", „skaitytojas", „kūrinys". Statiška abstrakčios struktūros sąvoka pakeičiama dinamiška struktūravimo sąvoka, atmetami uždarumo, struktūrin÷s visumos, sistemingumo, originalumo konceptai.“26 „Kukučio balad÷s“ ir „K.B.“ - savarankiški polifoniški tekstai, juose nuolat vyksta dialogas. Balad÷s pagrįstos siužetu, tad personažų slinktis, jud÷jimas leidžia užmegzti pokalbį su gyvuoju ir „negyvuoju“, nematomu pasauliu, kalb÷tis su savimi ir su Kitais arba su savimi kaip su Kitu. Tekstuose surenkami racionalaus ir iracionalaus pasaulio ženklai. Kukutis - mitologizuotas personažas, tod÷l jam galima viskas, net ir tai, kas atrodo neįmanoma. Realistin÷je ir mitin÷je erdv÷je jis balansuoja ant „šiapus“ ir „anapus“ ribos. Kukutis tai „gyvas“, tai „miręs“, tai tikroviškas, žmogiškas, tai utopinis, jis tarsi ieško id÷jų, prasm÷s būtyje: 21 Ten pat, p. 150. 22 Ten pat, p. 150. 23 Ten pat, p. 150. 24 Meržvinskait÷ B., Intertekstualumo aspektai Henriko Radausko poezijoje („Čiurlionis“), in: Komparatyvistika ir kultūros savivoka: Tarptautin÷ mokslin÷ konferencija: VPU, Tartu universitetas, Limožo un., 2004, p. 220. 25 XX amžiaus Literatūros teorijos, p. 304. 26 Meržvinskait÷ B., Intertekstualumo aspektai Henriko Radausko poezijoje („Čiurlionis“), p. 200. 8 Toks estetinis modelis, kai literatūros tekstas kuriamas išlaisvinus id÷ją nuo ryšio su realybe, yra būdingas konceptualizmui. Sovietin÷je literatūroje konceptualizmas kaip meno srov÷ atsirado septintajame dešimtmetyje, Nikitos Chruščiovo atšilimo laikais.27 M. Martinaičio balad÷se realizuojamos id÷jos turi konceptualizmo srov÷s bruožų, perimama ir tęsiama mito kūrimo tradicija. Apie Kukutį parašyta nemaža mokslinių darbų. Daugiausia d÷mesio skiriama balad÷ms, naujieji eil÷raščiai mažiau tyrin÷ti ir interpretuoti, dar rečiau lyginami min÷ti rinkiniai. Marcelijus Martinaitis „Kultūrą ir istoriją griaunančio paradokso poetas, jungiantis modernumą ir tradiciją, kuriantis tautosakin÷je, mitin÷je ir archetipin÷je erdv÷je, iš kurios kyla amžinieji ir esminiai būties klausimai. M. Martinaitis sumodernino lietuvių lyriką atsigręždamas į archajinę sąmonę ir savo eil÷raštyje rekonstruodamas archetipus – kaip turiningiausią meninį įvaizdį. Jis nuslopino jausmų lyriką, pakeisdamas ją nuostaba, klausimu apie gyvenimo esmę, paradoksaliu būties apmąstymu, samprotavimu. Poeto eil÷raštis artimai susijęs su tautosakos poetika, jame dažnai svarbi ne metaforų kalba, bet pasl÷ptas samprotavimas, artimas liaudiškai mįslei.“28 M. Martinaičio epin÷ lyrika sovietin÷s literatūros modernizme išsiskyr÷ Ezopo kalba: paradoksu, ironija bei grotesku, mitologizacija, tekstų daugiasluoksniškumu ir daugiaprasmiškumu. Tokios autentiškos intonacijos ir mitinio personažo tipas sovietinio laikotarpio lietuvių kultūroje - fenomenalus reiškinys. Saulius Keturakis tautosakiškąją M.Martinaičio kūrybą gretina su vakarietiškuoju postmodernu29, baladžių atsiradimą sieja su avangardizmu. Kartos (M. Martinaitis, A. Baltakis, Just. Marcinkevičius, V.P. Blož÷, J. Vaičiūnait÷, T. Venclova, J. Juškaitis, J. Strielkūnas, S. Geda) kūryboje varijavo skirtingos estetin÷s orientacijos: „agrarin÷s kultūros tradicija bei etnokultūrin÷s tradicijos ženklai; buities ir būties reikšmių sąsajos, prasmin÷ istorijos dramatizmo, gamtos amžinumo ir žmogaus laikinumo raiška; ryškus etinis (moralistinis) imperatyvas; romantin÷ žanrin÷ orientacija; folkloro poetika; atviro ir aforistinio kalb÷jimo nuostata (deklamacin÷ retorika); mitų perkūrimas ir sykiu poetinį kartos balsą atnaujinantis gilesnis mitinio mąstymo klodas; poezijos polifoniškumas; avangardinis eksperimentinis pasaul÷vaizdžio ir kalbos pobūdis; miesto kultūros pasaul÷vaizdis bei stilistika ir kita“.30 XX amžiaus Vakarų literatūroje meninis vaizdas universal÷ja, „literatūra atsigręžia į 27 Keturakis S., Avangardizmo recepcija sovietin÷s Lietuvos poezijoje, in: prieiga per Internetą: http://www.literatura.lt/TXT/43(1)keturakis.htm. 28 Martinaitis, Marcelijus, in: prieiga per Internetą: http://enci.sviesa.lt/lt.php/straipsniai/kultura/literatura/marcelijus_martinaitis_1936 29 Keturakis S., Avangardizmo recepcija sovietin÷s Lietuvos poezijoje. 30 Jakait÷ D., Šiuolaikin÷ lietuvių literatūra (1980-2002): pagrindin÷s tendencijos: Paskaitų konspektas, in: prieiga per Internetą: 9 daugelį mitologinių šaltinių, padedančių įveikti empirinį chaosą.“31 Baltų literatūra taip pat žvelgia į senuosius Rytų ir Vakarų mitus, baltiškąją tautosaką. Lietuvoje „literatūrai mitologizacija neretai teik÷ ne tik poetiškumo ar visuotinumo, bet ir atv÷r÷ istorinio mąstymo perpektyvą, tapo svarbia projekcija į tautos ateitį“32. M. Martinaičio „K. B. įtariamas“ pasirod÷ tais pačiais metais, kaip ir G. Radvilavičiūt÷s „Suplanuotos akimirkos“, M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, A. Andriuškevičiaus „Rašymas dūmais“, D. Zelčiūt÷s „Atgal į vandenį“, D. Čepauskait÷s „Nereikia tikriausiai būtina“, kurias Eugenijus Ališanka priskiria prie įdomesnių ir skaitytinų, nes juose esama „kūrybiško tradicijos brendimo ar atsinaujinimo ženklų“33. S. Parulskio, R. Šerelyt÷s, J. Kunčino knygose jis pastebi detektyvinį pamušalą, kuris „palengvina siuvin÷jimo darbus“34. Tokį pamušalą turi ir „K. B.“, bet, anot E. Ališankos, knyga gaivi, patraukia „teminiu ir struktūriniu vientisumu. Mitas yra amžinas, tačiau ir jam būdinga atsinaujinti bent jau forma. M. Martinaitis atnaujina savo mitą, suteikdamas jam šiuolaikin÷s poetikos bruožų.“35. „ K. B. įtariamas (2004) radikaliai skiriasi nuo ankstesn÷s kūrybos – nelieka žem÷s metaforų. Šioje kriminalin÷je poezijoje veikia keistas personažas. Jis vienišas, kažkuo įtariamas ir įtarin÷jantis, gyvenantis netikrumo ir baimių pilname šiuolaikiniame pasaulyje. Eil÷raščiuose parodijuojami oficialūs kanceliariniai raštai, reklaminiai tekstai, meil÷s laiškai.“36. Valentinas Sventickas šioje poezijoje įžvelgia socialines permainas lydinčio netikrumo atvaizdus „(rimtos intencijos čia supintos su nuotaikinga „kriminaline poezija“), meno ir menininkų poetin÷ reabilitacija“37. M. Martinaičio knyga literatūrologų vertinama palankiai. Ji įdomi lyginamuoju aspektu kaip sovietmečiu gimusio ir savarankiškai cirkuliuojančio iš vienos balad÷s į kitą mitologizuoto antropomofizuoto personažo Kukučio istorijos tąsa. „K.B.“ personažas veikia kitoje erdv÷je ir laike tarsi pasąmon÷s vaizdinys ar pakitusios etin÷s ir folklorin÷s kultūros „sąmon÷“. Naujoje aplinkoje siekdamas išlikti jis modifikuojasi, esti neapibr÷žtas ir mįslingas. K.B. knyga „yra intriguojanti kaip mūsų laikų egzistencinis detektyvas.„38. Egzistencin÷s filosofijos kaip žiūros ir atspirties plotm÷je susiduria dvejopa būtis, buvimo būdas sąlygojamas sovietmečio, kurio „esm÷ buvo visuotin÷ totali cenzūra, persmelkusi http://209.85.135.104/search?q=cache:jBRyUD7G8sgJ:hu.su.lt/documents/Siuolaikine_lietuviu_literatura.doc+Dalia +Jakait%C4%97+literat%C5%ABra+1980-2002&hl=lt&ct=clnk&cd=1&gl=lt&lr=lang_lt. Žiūr÷ta: 2007 08 10 31 Gaižiūnas S., Lietuvių literatūra ir XX a. Europos literatūros kontekstai, in: XX amžiaus lietuvių literatūra, Vilnius: Vaga, 1994, p. 88. 32 Ten pat, p. 88. 33 Kvietkauskas M., Tarp žemiškų eil÷raščių ir poetiškų romanų: 2004-ųjų knygos. Prieiga per Internetą: http://www.tekstai.lt/metai.200504/knygos04.htm 34 Ten pat 35 Ten pat 36 Marcelijus Martinaitis, in: prieiga per Internetą: http://www.lituania2007.eu/?g=virsutinis_meniu&l=lt&n=martinaitis_marcelijus&p=informacinis&m=68 37 Kvietkauskas M., Tarp žemiškų eil÷raščių ir poetiškų romanų: 2004-ųjų knygos. 38 Kmita R., Detektyvas, įtariamas poezija, in: prieiga per Internetą: http://www.tekstai.lt/metai/200503/detektyv.htm. 10 beveik viską“39 ir atgauta Nepriklausomyb÷, užgriuvusi visu laisv÷s žavumu ir sunkumu. „Baisiausias mums režimo įvarytas kompleksas ir buvo savo gyvenimo baim÷, kurios mes ir dabar dar vis neįveikiame, neretai tapę ne vien tekstų, bet ir savo gyvenimo „cenzoriais“.40 Gyvenimo prasm÷s, laim÷s ir „baim÷s“ motyvai šiuose kūriniuose ryškūs. Mito, mitologijos samprata bei sąsajos su literatūra bus apžvelgta, darbo pirmojoje dalyje, išsiaiškinta, kas yra paradoksas. Atskleista J. Lotmano kultūros teksto, semiosferos ribiškumo ir netolydumo, pasaul÷vaizdžio bei veidrodinio atspindžio mechanizmo principo sąvokos. Antrojoje dalyje - personažo Kukučio fenomenalumas, laiko ir erdv÷s ribos. Trečiojoje - K. B. modifikacija bei laikas ir erdv÷s sklaida. K. B. personažas bei erdv÷laikis bus lyginamas su Kukučiu bei jo erdv÷laikiu. 39 Martinaitis M., Lietuviškos utopijos, Vilnius: Tyto alba, 2003, p. 51. 40 Ten pat, p. 56. 11 1. TEORINöS PRIELAIDOS 1.1. Mito ir mitologijos kilm÷, ryšys su poezija Mito konceptas mitologinių tyrin÷jimų eigoje buvo suprantamas ir aiškinamas įvairiai. Graikų sąvoka mythos pradžioje reišk÷ kalbą, veiksmą. Mythos dar nevadinti Ksenofano (apie 530 metus pr.Kr.) pasmerkti pasakojimai apie dieviškų esybių ir antžmogių (kentaurų, titanų, gigantų) nuotykius, nors ir buvo teigiama, kad tai visiškos nesąmon÷s ir barbarų sukurtos istorijos. Marcel Detienne aiškino, jog Mythos gimsta su gandu. Jis tarpsta apgaulinguose pasakojimuose, suvedžiotojų kalbose, gundančiose ir prievartaujančiose.“41 V amžiaus pr. Kr. pabaigoje istorikas ir karvedys Tukididas (~460-404 pr. Kr.), “Peloponeso karo istorijos” autorius, istorinį pažinimą atskiria nuo pramanų. Tuo pačiu laikotarpiu Platono filosofijoje kritika nukreipiama prieš poetus ir logoi kūr÷jus - mimetinę mitologijos prigimtį: raiškos būdus, formules, muzikinius bei ritminius pavidalus, nes jie nenuginčijamai priklauso polimorfiškam, aistrų ir geismų pasauliui, maitinančiam „žemesniąsias sielos apraiškas“.42 Dom÷jimasis mitais, istorija, archeologija sudar÷ sąlygas atsirasti mitologijai. Mitologijos mokslo pradžia - 1850 metai. Tad pirmasis mito gyvavimo periodas - nuo Antikos iki XIX amžiaus vidurio, antrasis - nuo XIX amžiaus iki dabartinių laikų. Mokslo objektas - ne vien mitų atsiradimas, vystymasis, struktūra ir pan. Marcel Detienne išskiria tris mitologijos bruožus: 1) tai, kas rašoma; 2) heterogeninis vaizdinys, nesantis nei literatūros žanru, nei tam tikru pasakojimo tipu; 3) mitologijos diskursas, turintis prasmę.43 A.J. Greimas mitologijos sampratą apibūdina taip: „jinai yra žmonijai būdinga figūratyvinio mąstymo forma, sprendžianti pagrindines ideologines ir filosofines problemas.“44 XIX amžiaus pabaigoje ir moderniojoje literatūroje mitą religijos mokslas apibr÷žia kaip „autoritetingą apreiškimo žodį“ (W.F.Otto, K.Kérenyi) ir šventąją istoriją, bylojančią apie antgamtinių esybių atsitikimus ir veiksmus „pirmykščiais laikais“ (M. Eliade). 45 Mituose išskiriama mitologinis mąstymas - aplinkos, gamtos sudvasinimas ir mistifikavimas. Mitinis mąstymas pirmiausia pastebimas Rytų civizacijose. Nuo II tūkstantmečio pr. m. e. vidurio ir X a. pr. m. e. arijų genčių maldose - himnuose dievams - „Rigvedose“, taip pat, 600-300 m. pr. Kr. kurtose „Upanišadose" (religiniai- filosofiniai kūriniai) - tęstin÷je indų šventųjų raštų Shruti dalyje, kitose indų Vedos rinkiniuose randama mitologijos užuomazgų. Mitologinis - religinis mąstymas inspiravo filosofijos atsiradimą Indijoje. Buvo komentuojama 41 Detienne M., Permąstyti mitologiją, in. Mitologija šiandien: Antologija, sud: Greimas A. J., Keane T. M., Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 166. 42 Ten pat, p. 168. 43 Ten pat, p. 168. 44 XX amžiaus Literatūros teorijos, p. 140. 45 Ten pat, p. 194. 12 senov÷s indų Vedų religiniai himnai. Šių tekstų kalba - metaforin÷. Indų mitinių pasakojimų interpretavimas daugiau remiasi alegorija, o ne analogija. Antropomorfinis mąstymas būdingas graikų mitams. Dauguma mokslininkų nurodo, jog mito ir mitologijos formavimosi bei terminų sampratos ištakos - Heladoje. Mitai atgaivinami ir interpretuojami VIII-VII a. pr. Kr. Heziodo ir Homero poetiniuose tekstuose - giesm÷se apie Mūzas. Buvo tikima, kad Mūzos - tai poezija, o mitai - Mūzų skelbiama tiesa, kuria reikia tik÷ti. Pirmieji pasakojimai, gimę gilioje senov÷je (Babilone, Kinijoje, Graikijoje, Romoje ir t.t.), buvo apie pasaulio sukūrimą, tvarką, gamtos reiškinius, atspind÷jo žmogaus pasaul÷žiūrą. Iš jų ÷m÷ formuotis tarpusavyje susijusios ir viena kitą sąlygojančios pirmykšt÷s religijos: fetišizmas, magija, totemizmas ir animizmas. Religijos, kaip v÷liau ir mitai, siek÷, kad būtų tikima antgamtinių reiškinių egzistavimo tikrumu, jų galiomis ir žmogaus geb÷jimu tam tikrais veiksmais valdyti tuos reiškinius; būtinas emocinis nusiteikimas. Fetišizmas teig÷, kad antgamtiškų savybių turi negyvi daiktai. Šiuo metu taip pat garbinami amuletai, akmenys ir pan. Magija (gr. mageia) - užkeikimai, burtai, apeigos - veiksmai, kuriais siekiama įtakos daiktams, žmon÷ms, aplinkai, įsivaizduojamoms dvasioms, augalams, gyvūnams. Su gydomąja magija, būrimu Taro kortomis, skaičių simbolika ir t.t. galime susidurti kasdien. Pasakojimai apie stebuklus įsikišus magijai - tarsi mitai keliauja iš lūpų į lūpas. Totemizmas pripažįsta, jog atskira žmonių gimin÷ turi savo prot÷vius: kokį nors augalą ar gyvūną. Indijoje ir dabar karv÷ - šventas gyvulys. Animizmas (lot. anima - siela) tiki, kad žmon÷s, gyvosios būtyb÷s ir negyvi daiktai turi „sielą“, kuri yra nemirtinga. Žmogaus antrininkas - „siela“ - sapnų metu išeina iš fizinio kūno, „mato“ ir „buvoja“ nerealiose erdv÷se ir iracionaliame laike. Kilo klausimas, ar „siela“ sugrįžta žmogui nubudus. Logiškai paaiškinti neįmanoma, kadangi siela nemateriali. Tod÷l animizmas, kaip ir kitos religijos ir mitai, pagrįsti tik÷jimu, emociniu nusiteikimu, įsitikinimu antgamtinių j÷gų poveikio galia žmogaus likimui ir geb÷jimu pakreipti antgamtinius reiškinius norima linkme.46 Dabar kai kurie tyrin÷tojai (Pr. Dundulien÷s, J. Balio pasek÷jai) mitus kildina iš animizmo. Pagal S.Freudą tokiuose pasakojimuose pasireiškia į pasąmonę išstumtų troškimų vaizdiniai. Vadinasi, mitas - psichinių procesų atspindys. Carlas Gustavas Jungas (1875-1961) atsiriboja nuo S. Freudo psichoanaliz÷s ir mąstymą grindžia archetipais, kolektyvin÷s pasąmon÷s medžiaga ir produktu. Tokia koncepcija kildinama iš Platono id÷jų, „eidos“: „Archetipai yra unus mundus tarpininkai: sąveikaudami su psichika, jie dinamiškai tvarko vaizdus ir id÷jas; su fiziniu pasauliu – bendrieji materijos ir energijos principai. Tad archetipai yra anapus fizinio pasaulio “nepriežastinio sutvarkymo”.47 46 Čertkovas A., Komarovas V., Pokalbiai apie religiją ir ateizmą, in: prieiga per Internetą: http://propaganda.antraspasaulinis.net/temp/uploader/images/Pokalbiai%20apie%20religija%20ir%20ateizma.doc. 47 Archetipo koncepcijos vystymasis, in: prieiga per Internetą: http://www.spauda.lt/plato/archetype.htm. 13 Vladimiro Toporovo nuomone mitas n÷ra atsitiktinumas, „bet būtinyb÷ ir d÷sningumas, lydintis žmoniją per visą jos egzistenciją kaip tam tikras giluminis žmonijos gyvenimo resursas“48, galintis išspręsti uždavinius. Už mitų personažų „slyp÷jo mitopoetika ir būtent ji buvo ta stichija ir tas kontekstas, kuriuose formavosi premitai ir jų dalyvių vaizdiniai“49. Mitopoetikoje jis išskiria mitą ir ritualą, be kurių mitopetika netektų vientisumo ir būtų neišbaigta. Jis teigia, jog „Mitas - žodis, ritualas - veiksmas“50. Jie vienas be kito negali apsieiti: „mitas, pradedamas skirtumų, kontrastų ir opozicijų, ryžtingai atsuka nugarą nenutrūkstamumui, nor÷damas pertvarkyti ir pažeisti pasaulio tvarką, o ritualas kyla iš priešingos pus÷s.“51 Jis iš esm÷s pritaria Lévi-Srausso teorijai apie mitus ir ritualą. Claude Lévi Strauss‘as mituose įžvelg÷ intelektualines mąstymo operacijas ("Mitologikos" (1964-1971)). Jis nepasikliov÷ teiginiu, jog „aiškias id÷jas gali sukelti miglotos emocijos“52. Mitą traktuoja kaip kalbinį ir nekalbinį reiškinį, turintį savo diskursą. Šis diskursas - atvira sistema, priešingai nei istorijos diskursas. Mitai visada turi prasmę, jie n÷ra sukurti laikino proto sutrikimo metu. Analizuodamas mitą prancūzų struktūralistas jame randa tris modelius: lingvistinį, formalųjį ir muzikinį. Mitą „turime suvokti kaip visumą, įsisąmonindami, kad pagrindin÷ mito reikšm÷ perduodama ne įvykių seka, o, jei taip galima pasakyti, įvykių paketais, net jei tų įvykių laikas pasakojime visai skirtingas.“53 Northropas Frye‘us, kaip ir Lévi Strauss‘as, paneigia, jog „kolektyvin÷je pasąmon÷je“ slypi archetipai, kuriuos menininkas „pagauna“ ir perteikia savo kūriniuose. Jis teigia, kad archetipai „sud÷tiniai kintamieji“ „asociacijų pluoštai“54, perduodami vaizdiniais. Asociacijas, kaip išmoktas, tam tikros kultūros žmon÷s atpažįsta, informaciją jomis greičiausiai perduoda poetas.55 Lévi Strauss‘as mitologiją skiria į mitą, nes jis išskaido pasaulį į priešingybes, ir ritualą: Išgyvenimo t÷km÷ nuolatos stengiasi ištrūkti iš mitin÷s minties tinklo, išgriebiančio tik ryškiausius kontrastus. Ritualas, skaidydamas ir vis labiau smulkindamas operacijas, be perstojo jas kartodamas, imasi kruopštaus lopymo; jis užkamšo plyšius ir šitaip puosel÷ja iliuziją, kad įmanoma siekti prasm÷s priešinga kryptimi, atkuriant tolydumą pradedant netolydumu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!