Krikščionybės pristatymas

Apie 4 pr. Kr. Judėjoje gimsta pranašas Jėzus Nazarietis. Jo mokymas labai skiriasi nuo kitų (romėnų politeizmo ir Judaizmo) religijų: jis skelbia, kad visi prieš Dievą yra lygūs, kiekvieno valdovo valdžia turi būti nuo Dievo, mylėk savo artimą, kaip save patį, ir išsigelbėjimą per išganymą. Tuo metu Romos imperiją valdo Tiberijus. Atsiranda Jėzaus pasiekėjų (12 apaštalų), kurie keliauja kartu su juo, ir skleidžia naująją religiją. Tačiau nei romėnams, nei judėjų dvasininkams tai nepatinka, todėl apie 30 m. Pontijui Pilotui įsakius Jėzus nukryžiuojamas.
Pagrinde 2 apaštalų – Petro ir Pauliaus – dėka krikščionybė ima plisti po visą Romos imperiją. Ypač žiauriai su jais buvo elgiamasi Nerono laikais – 64 metais imperatorius pradėjo krikščionių kankinimus ir žudynes.
Imperatoriai suprato, kad krikščionybės nenugalės, todėl imperatorius Konstantinas 313 m. Milano (Tolerancijos) ediktu suteikia bažnyčiai dideles laisves. O imperatorius Teodisijus I 380 m. Tikėjimo ediktu paskelbia krikščionybę valstybine religija ir uždraudžia pagonių susirinkimus. Krikščionybė „nugali“.
354-430 gyveno Šv. Augustinas, katalikų bažnyčios filosofas, krikščioniškosios teologijos pradininkas.
Didžiojo tautų kraustymosi metu Bažnyčia Europoje įgijo dar ir politinį, karinį, bei socialinį vaidmenį: vedė derybas su barbarais, gelbėjo mietus nuo plėšikavimo, dalijo maisto produktus, išlaikė ligonines, steigė mokyklas ir vienuolynus.
Krikščionybės įtaka buvo tokia didelė, kad užimtose Vakarų Romos imperijos teritorijose barbarai ėmė kurti jau krikščioniškas valstybes. Labai svarbus įvykis buvo frankų Merovingų dinastijos karaliaus Chlodvigo perėjimas į krikščionybę 498 m. Vėliau Frankų karalystė tapo krikščionybės skleidėja vakaruose. Rytuose krikščionybę skleidė Bizantija.
III. katalikai teigė, kad Šv. Trejybę sudarantys Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šv. Dvasia yra lygus, o stačiatikiai šios lygybės nepripažino;
IV. bažnytinės katalikų apeigos buvo atliekamos lotynų kalba, o stačiatikių – graikų kalba;
V. katalikai žegnojosi 5 pirštais, o stačiatikiai – 3;
Katalikų popiežius ir Konstantinopolio patriarchas siekė platinti „savo“ krikščionybę, todėl tarp jų ir kildavo konfliktai. Galiausiai kai nepaisydamas patriarcho popiežius 1054 m. paskyrė vyskupą Sicilijai, jie prakeikė vienas kitą ir atskyrė nuo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!