Konkurencija Lietuvos pramonėje

SANTRAUKA Abstract Full title of term paper: Analysis of factors, that have influence on Lithuania industry‘s competetive ability Presented at: Vytautas Magnus University, Faculty of Economics and Management, Kaunas, 2006, December Number of pages: 33 (thirty three) Number of tables: 14 (fourteen) As Lithuania has become a member of the EU it is essential to determine the advantages of their opportunities to compete in the industrial section and therefore to evaluate their competitiveness in economic terms. The processes of globalization has given every region incentive to look for new ways to secure their competitiveness so it is important to identify and evaluate factors, which could help to eliminate economic and social retardation. The article reviews M. Porter’s “Diamond” theory used to analyze factors of the industry competitiveness and the influence of the industrial structure on the economic development. The interdependence of the volume of investments export and industry has been assessed. Having researched the most significant factors, which predetermined industry competitiveness, the economic map may be constructed and the economically grounded Lithuanian development strategy worked out. The aim of this article is to formulate and suggest a description of industry competitiveness, using Lithuanian and foreign scientific research results, performing the analysis of these research and scientific literature, which document the need of theoretical decisions and research. In evaluating industry competitiveness, the statistic data analysis and systemization by the Lithuanian Department of Statistics and European Union Board are taken into account. Theoretical generalization of various factors aspects and the analysis of indicators which describes industry competitiveness should be considered as the theoretical results of the work. These results will be useful as the basis of further competitiveness research and development. ĮVADAS Tyrimo problema ir aktualumas Konkurencijos esmės suvokimas ir konkurencingumo stiprinimo metodų įsisavinimas tampa vis aktualesni. Būtina suprasti, mokėti naudoti ir valdymui pritaikyti pagrindinius konkurencingumo terminus, jo vertinimo rodiklius ir modelius, parinkti konkrečiai sričiai tinkamiausias konkurencinės galios didinimo kryptis, žinoti ir atsižvelgti į konkurentų plėtros tendencijas ir bendradarbiavimo su jais galimybes. Pramonė užima svarbią vietą šalies ekonomikoje. O konkurencijos plėtra gali būti tuo veiksniu, kurio ieško valdžia norėdama pagreitinti šalies ekonomikos augimo tempus, nes tai reikštų ir stiprų šalies ūkį. Tačiau besikeičiant rinkų situacijai iškyla daug problemų (integracijos į ES pasekmės, trečiųjų šalių, turinčių pigią darbo jėgą, importo kvotų į ES likvidavimas, šalyje didėjantys darbo kaštai ir kt.), kurias būtina strategiškai įvertinti, siekiant užtikrinti pramonės konkurencingumą. O pramonės konkurencingumo lygio įvertinimas yra svarbus etapas didinant jos konkurencinį pranašumą ir formuojant teigiamą įvaizdį tarpregioniniu ir tarptautiniu lygiu. Turint omenyje, jog į Europos Sąjungos ir pasaulio rinkas daugiausia eksportuojami perdirbti produktai, o ne žemės ūkio žaliava, pramonės konkurencingumo studijos yra svarbios Lietuvos pramonės konkurencijos problemoms integruojantis į Europos Sąjungos rinką įvardyti, jas analizuoti, ieškoti jų sprendimo būdų ir pan. Todėl šiame darbe analizuojami makroekonominiai veiksniai, turintys įtakos pramonės situacijai. Objektas Lietuvos pramonės konkurencingumo veiksniai. Tikslas Įvertinti Lietuvos pramonės konkurencinę būklę. Uždaviniai 1. Atskleisti Lietuvos konkurencingumo reikšmę šalies ekonomikai. 2. Apibūdinti M. Porter „Deimanto“ modelio esmę. 3. Išanalizuoti esamą Lietuvos konkurencingumo situaciją pramonėje remiantis M. Porter „Deimanto“ modeliu. 4. Išanalizuoti Lietuvos konkurencingumą lemiančius veiksnius, remiantis atitinkamais rodikliais. Tyrimo metodai Šiame kursiniame darbe atliekama veiksnių, turinčių įtakos Lietuvos pramonės konkurencingumui, analizė remiantis M. Porter “Deimanto” modeliu. Konkurencingumo rodiklių analizei atlikti buvo naudojami 2005-2008 m. laikotarpio rodikliai. Analizės rezultatai atskleidė pramonės priklausomybę nuo darbo jėgos kainos, sisteminio požiūrio į pramonės plėtrą trūkumą ir parodė, kad yra išnaudojamos ne visos verslo aplinkos teikiamos galimybės. Esamos situacijos pramonės analizė buvo atliekama naudojant Lietuvos statistikos departamento, Euratex, Eurostat duomenis. Teorinėje straipsnio dalyje atlikta mokslinės literatūros analizė naudojant sąvokų interpretavimo, loginio informacijos sisteminimo ir analizės metodus. Tiriamoje dalyje – statistinių duomenų sisteminimas bei dinaminė, struktūros bei santykinių rodiklių lyginamoji analizė, statistinės analizės metodų taikymas. Gauti duomenys vaizduojami grafiniu būdu. Kursinio darbo pabaigoje pateikiami rezultatai ir išvados. 1. Veiksnių, turinčių įtakos Lietuvos konkurencingumui, aptarimas 1.1 Konkurencingumo reikšmė ekonomikai Kiekvienos valstybės ekonominis tikslas – užtikrinti nuolatinę sparčią ekonominę plėtrą, pakankamai didelį ir didėjantį savo šalies gyventojų gyvenimo lygį. Siekiant šio tikslo svarbiausia – palaikyti aukštą šalies konkurencingumo lygį. Žodis „konkurencija kilęs iš lotynų kalbos žodžio „concurrentia“, kuris reiškia tam tikrą kova, varžybas.. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad konkurencingumas ypač sudėtingas ir daugiareikšmis reiškinys, kurio lygis priklauso ne tik nuo ekonomikos plėtros, bet ir nuo pasiektų rezultatų kitose ūkio srityse. Konkurencingumo sampratą ekonomistai interpretuoja įvairiai. Vieni mokslininkai, kaip K. Anisimovaitė ir J. Marcišauskienė savo tiriamajame darbe „Veiksnių, turinčių įtakos Lietuvos tekstilės ir siuvimo sektoriaus konkurencingumui, analizė“ (2008), teigia, kad konkurencingumas priklauso nuo to, kaip įmonės geba valdyti turimus išteklius, tokius kaip finansai, darbuotojai, technologijos, marketingo gamybos ir kitos funkcinės žinios, starteginis pranašumas, galimybių išnaudojimas. A. Griffiths, F. R. Zammuto darbe „The academy af management reviem volume 30“ (2005) įmonių konkurencingumą aiškina remdamiesi valstybėje esama institucine sistema, pramonės struktūra bei kitomis valstybės charakteristikomis. Konkurencingumo sąvoka yra labai plati ir sudėtinga. Bendriausia prasme konkurencingumą galima apibrėžti kaip tam tikros veiklos subjektų gebėjimą pirmauti tuo pagrindu turėti geresnius nei kitų subjektų rezultatus (K. Anisimovaitė ir J. Marcišauskienė (2008)). Panašiai teigia ir žinomas ekonomistas, plėtros teorijų kūrėjas, J. Šumperteris konkurenciją apibrėžia kaip naujo ir seno kovą. O E. Vabalo nuomone (2001), konkurencingumas – tai tam tikra sudėtinga santykinė charakteristika, apibūdinanti objekto ar subjekto gebėjimą konkuruoti ir kintanti atsižvelgiant į laiką, vietą bei sąlygas. Tokia konkurencingumo sąvoka yra siaura ir neatspindi sąvokos platumo, nes konkurencingumą galima nagrinėti tiriant įvairių lygių objektus ar subjektus – valstybę, valstybės regionus ar miestus, šalies ūkio šakas, atskiras įmones ar organizacijas, jos padalinius ar įmonių junginius, jų gaminius. Konkurencija yra teigiamas reiškinys, skatinantis gamybos tobulėjimą, gaminių kokybės gerinimą, papildomų paslaugų teikimą, kainų mažinimą ir kt. Tačiau tai , kad ji įmonei suteiktų optimalią naudą, būtina gerai pažinti konkurenciją veikiančias jėgas ir mokėti prie jų prisitaikyti, sukurti tokią konkuravimo strategiją, kurios dėka būtų galima numatyti ir taikyti efektyvius konkuravimo būdus bei priemones, būtina pritaikyti tam tikrą konkurencingumo modelį, kuris palngvintų konkurencinių pranašumų formavimą. Siekdamos padidinti konkurencingumą, įmonės visų pirma turi užtikrinti aukštą produkcijos kokybę, diegdamos naujas technologijas, inovacijas, tobulindamos gamybos procesą, keldamos darbuotojų kvalifikaciją, pasinaudodamos prekės ženklo galia ir kt. veiksniais. Taip pat reikia išnaudoti ir mažiau žinomus tačiau vertingus konkurencingumo didinimo būdus, tokius kaip logistikos metodų taikymas, informacinių technologijų diegimas, jungimasis į klasterius, aljansus ir pan. Visa tai gali duoti įmonei didžiulę vertę konkuruojant ne tik vietinėje, bet ir tarpatautinėje rinkoje. 1.2 M. Porter „Deimanto“ konkurencingumo modelis Žymus amerikiečių mokslininkas M. Poreter savo darbe „The Competitive Advantage of Nations“ (1990) teigia, kad valstybėje esančių įvairių pramonės šakų tarptautinė sėkmė priklauso nuo aplinkos, kurioje tos pramonės įmonės konkuruoja. Pasak jo yra keturi tiesiogiai pramones konkurencingumą lemiantys „Deimanto“ veiksniai (žr. 1 pav.). M. Porterio teigimu, „Deimanto“ modelis rodo, kad šie veiksniai veikdami veikdami kartu sukuria verslo aplinkos dinamiškumą, stimuliuoja ir intensyvina konkurenciją, o valstybės ekonominė politika turi taip tobulinti „Deimanto“ veiksnius, kad įmonės galėtų daug sėkmingiau pasiekti didesnį produktyvumą. 1 pav. M. Porterio „Deimanto“ konkurencingumo modelis Gamybos veiksnių būklė bei aplinkos sąlygos – tai įmonių gebėjimai, pagrįsti kvalifikuotos darbo jėgos, gamtos išteklių, kapitalo ar reikalingos infrastruktūros pagrindu siekiant konkurencinių pranašumų. Gamybos veiksnių kaina ir kokybė yra svarbūs kiekvienai įmonei, kadangi nuo to priklauso ir įmonės gaminamų produktų ar teikiamų paslaugų kaina, o kartu ir konkurencingumas. Paklausos sąlygos lemia įmonės gaminamų produktų ir teikiamų paslaugų pardavimų skaičių. Kitaip sakant, juo didesnė paklausa, tuo didesnė įmonės apyvarta, daugiau pardavimų, daugiau galimybių išnaudoti masto ekonomiją ir kelti savo produktyvumą. Paklausos sąlygas galima įvardinti kaip tikrąsias inovacijas ir technologinę pažangą skatinančias jėgas, kadangi įmonės jautriausiai reaguoja į artimiausių joms vartotojų poreikius. Būtent dėl vartotojų poreikių augimo analizės produkcijos diferenciacijos ir kokybės didinimas suteikia konkurencinius pranašumus. Susijusios ir palaikomosios pramonės šakos. Tai susijusių ir aptarnaujančuų šakų sektoriai, kurie yra konkurencingi tarptautiniu mastu ir pačioje valstybėje. Sėkmingai veikiantys pramonės sektoriai linkę dalytis į segmentus ir kooperuotis. Taip įmonės gali įgyti konkurencinių pranašumų, nes sukuria prielaidas koncentruoti pajėgumus pagrindinei veiklai plėtoti, kitas veiklas palikdami tiekėjams. Įmonės strategija, struktūra ir konkurencija yra pagrįsta reikalavimu, kad įmonės būtų organizuotos ir valdomos, kaip reikalauja vietinės ir išorinės konkurencijos sąlygos. Sprendimai dėl pramonės įmonės valdymo ir restruktūrizavimo yra nuolat priimami kiekvienoje įmonėje. Vyriausybės vaidmuo. Vyriausybės investicijų ir inovacijų politika turi užtikrinti ūkio sektorių plėtros programų įgyvendinimą ir sudaryti sąlygas, skatinančias gaminti naujus produktus, parengti teisinę bazę, darbo saugos reikalavimams užtikrinti. Ekonominė vyriausybės politika gali daryti įtaką konkurenciniams pranašumams dėl darbo jėgos kokybės, kapitalo, iniciatyvos, technologijos. Galimybių vaidmuo. Galimybėmis laikomi išoriniai, kartais netikėti įvykiai – „grynos“ inovacijos, technologijos šuoliai, kainų svyravimai, politinių sistemų pasikeitimai, karai ir kt., kurie dažnai turi milžinišką įtaką konkurencinių pranašumų atsiradimui, stiprėjimui ar išnykimui. Tarptautinio verslo vaidmuo. Daugelis įmonių plečia savo rinkos dalį užsienio šalyse ir jau veikia pasaulinės korporacijos, kurios, pasirinkdamos geriausią savo veiklai vietą, užima svarbias pozicijas tarptautiniame versle. Jų vaidmuo paprastai turi lemiamos reikšmės kitų įmonių konkurenciniams pranašumams. Taigi, konkurencingumą lemiančių veiksnių yra be galo daug tiek įmonės viduje, tiek ir jos išorinėje aplinkoje, todėl tik juos numačius ir tinkamai įvertinus įmonės gali sustiprinti savo pranašumą konkurentų atžvilgiu ir toliau efektyviai gerinti veiklos rezultatus. 1.3 Pramonės reikšmė šalies ekonomikai Pramonė yra vienas labiausiai išsivysičiusių sektorių, kartu turintis ir senas, ir naujas tradicijas. Ši sritis yra viena pagrindinių šalies eksportuotojų. Lietuvos pramonė Konkuruoja daugelyje ES bei pasaulio rinkų. Didžiąją dalį savo produkcijos (daugiau nei 90%) Lietuvos gamintojai eksportuoja (apie 84% į ES) ir tik 10% parduoda vidaus rinkoje. Prekyba tarp ES ir Lietuvos sparčiai auga. Pagrindiniai pramonės strateginiai elementai – tai lankstumas, graitas pristatymas ir aukšta kokybė. Į kokybę orientuotos tarptautinės kompanijos, pradedant nuo logistikos ir baigiant tekstilės, perka iš Lietuvos pagamintą produkciją. Pagrindiniai sunkumai Lietuvos pramonei kyla dėl išaugusios Azijos, ypač Kinijos, gamintojų konkurencijos. Įsigaliojus Kinijos narystei Pasaulio prekybos organizacijoje (PPO) ir laipsniškai mažėjant prekybos suvaržymams šios šalies gamintojų prekybai gaminiais, Lietuvos gamintojai nespėję savarankiškai išplėtoti savo marketingo ir technologinių procesų, pamažu praranda Vakarų įmonių užsakymus, kurie persikelia vis toliau į Rytus – į NVS ir Tolimųjų Rytų šalis (Kiniją, Indiją, Bangladešą). 1. 4 Baltijos jūros regiono procesai, jų įtaka socialinei ir ekonominei plėtrai, procesų specifika Teigiama, kad regionas turi konkurencinį pranašumą, jei jame sudaryta palanki aplinka verslui ir produktyviai naudojami turimi ištekliai. ES valstybėse regionų konkurencingumui įvertinti naudojami tokie rodikliai: • Verslo įmonių veikla; • Technologijų lygis ir investicijos; • Tiesioginės užsienio investicijos; • Žmogiškieji ištekliai; • Infrastruktūra; • Viešojo administravimo įstaigų veikla. Baltijos jūros šalis veikia tie patys globalūs arba Europos procesai, tačiau galima išskirti tendencijas, būdingas daugiau šiam regionui arba atskiroms valstybėms. Regione yra sukurta nemažai institucijų bendradarbiavimo formų, bet tokio bendradarbiavimo rezultatai nėra labai pastebimi. Kur kas platesnė konvergencija yra verslo srityje. Vakarų valstybėse atliekama daug tyrimų, kurių pagrindu nustatomi veiksniai, lemiantys sparčią vienų regionų plėtrą, kitų ekonominį atsilikimą. M. G. Meier (1995) nurodo tokias ekonominio atsilikimo priežastis ir kartu pasekmes („užburto rato“ teorija): • Gamybos veiksnių nemobilumas; • Žemas darbo efektyvumas; • Ribota darbo ir prekybos specializacija; • Mažas verslumas; • Inovacijų stoka. Vienas iš išskirtinių Baltijos šalių ekonomikos bruožų - didelis BVP augimas, viršijantis augimą kitose ES šalyse. Lietuvos ekonomika auga lėčiau nei kitų Baltijos šalių. Pagrindinė Baltijos šalių ekonomikos augimą skatinanti jėga yra vidaus paklausa, tačiau nemažą įtaką turi ir išorės paklausa. Tarp didžiausią įtaką Baltijos šalių augimui turinčių šalių yra ES šalys. ES ekonomika visoms trims valstybėms daug svarbesnė (eksporto į ES dalis Lietuvoje sudaro 62 proc., Latvijoje – 75 proc., Estijoje – 64 proc.) nei ryšiai su JAV ar net Rusija. Iš ES šalių reikėtų išskirti Skandinavijos šalis, kurių TUI dalis ypač didelė. Svarbios Baltijos šalių ekonominės partnerės yra Vokietija (daugiau negu 10 proc. Latvijos, 8,1 proc. Lietuvos ir 5 proc. Estijos eksporto), Jungtinė Karalystė (beveik 8 proc. Latvijos eksporto, 4 proc. Lietuvos) ir Danija. Dėl ekonomikos sulėtėjimo ES gali perkelti dalį gamybos į Baltijos valstybes, nors jos jau nebėra patraukliausios dėl pigios darbo jėgos. Tačiau sustiprėjus eurui gali sumažėti eksporto galimybės už euro zonos ribų (ypač už ES ribų). Svarbi visų trijų Baltijos šalių problema yra darbo jėga. Visoms Baltijos šalims integruojantis į pasaulio ekonomiką kvalifikuota darbo jėga masiškai pradėjo emigruoti, palikdama įmones – tai labai didelis pramonės plėtros stabdis. Lyginant su kitomis ES šaminis, Baltijos regiono pramonės darbuotojų darbo užmokestis yra labai mažas, o infliacija nemažėja, nes vietinė paklausa kyla. Infliaciją paspartino ir besiplečianti paskolų rinka. ES lėšų naudojimas. Lietuva, Latvija ir Estija iš ES biudžeto gauna didžiausią finansavimą vienam gyventojui, palyginti su kitomis naujomis valstybėmis narėmis, tačiau šios lėšos dažnai panaudojamos neefektyviai: ES lėšos naudojamos ne tiek ilgalaikėms (pvz., technologijų pokyčiams, socialinėms reformoms), kiek trumpalaikėms ekonomikos problemoms spręsti. Baltijos šalyse dėl ekonomikos lėtėjimo ir kvalifikuotų darbuotojų emigracijos darbo užmokestis mažėja. Lietuvoje vyrauja tokios pat tendencijos kaip ir kitose Baltijos šalyse. Svarbu tai, kad valstybės mokslinių tyrimų infrastruktūra dėl mažų investicijų technologiškai ir morališkai nusidėvėjo ir labai atsiliko. Todėl valstybė turi papildomai investuoti į MTEP, kad sukurtų modernią, rytojaus poreikius atitinkančią mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir išugdytų naują tyrėjų kartą, išsaugotų turimą mokslinį potencialą ir gebėjimą rengti kvalifikuotą darbo jėgą. Tačiau Lietuvoje, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, viena iš prasčiausių MTEP sistemos ypatybių yra silpnas MTEP sistemos ir jos valdymo institucijų intelektinis potencialas, neveiksminga politika ir vadyba. 1.5 Pramonės sektoriai, kuriuose Lietuva turi arba gali įgyti kokurencinį pranašumą Lietuva dabar pereina iš antrosios ekonomikos išsivystymo stadijos į trečiają (iš investicinės į inovacinę stadiją). Trečioji ekonomikos išsivystymo stadija pasižymi tuo, kad darbo našumo augimas ir pramonės restruktūrizacija į aukštesnės pridėtinės vertės veiklas yra esminis ekonomikos augimo veiksnys. Lietuvos ekonomikai peršokti iš antrosios stadijos į trečiąją nėra galimybių, nes nėra atitinkamos socialinės ir infrastruktūros bazės, kvalifikuotos darbo jėgos, nėra ir tokiam verslui plėtoti pakankamo kapitalo. Įvertinus esamą Lietuvos pramonės struktūrą ir globalias tendencijas A. Miškinis, G. Kasnauskienė, A. Mockaitis ir E. Vaiginienė (2006) numato Lietuvos pramonės spartaus augimo ir galimo proveržio kryptis šiose srityse (išdėstyta ne prioriteto tvarka): • chemikalų ir chemijos produktų gamyba, • maisto produktų ir gėrimų gamyba, • medienos ir medienos gaminių gamyba, • aplinką tausojanti energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių. Aukštųjų technologijų verslas, atsižvelgiant į anksčiau apibūdintą jo specifiką ir ypač į jo įtaką tradicinių pramonės šakų plėtrai, yra svarbus pramonės augimo veiksnys, tačiau jis turėtų orientuotis ne tik į eksportą, bet ir į regioninę rinką ir kurti produktus, kurie padėtų tradicinėms Lietuvos pramonės šakoms tapti inovacijas naudojančiu ūkiu. Aukštųjų technologijų verslas turėtų formuoti visų pramonės sektorių bendradarbiavimo tinklus ir taip atlikti socialinį ekonominį vaidmenį – skatinti visos pramonės augimą ir technologijų atnaujinimą. Tačiau kol kas Lietuvos aukštųjų technologijų verslas nėra integruotas į vietinę pramonę, veikia tik keletas įmonių, kurios kuria produktus, skirtus eksportuoti į užsienio rinkas, todėl Lietuvos ekonomikoje vaidina nežymų vaidmenį. Moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra, remiantis mokslininkų: A. Miškinio, G. Kasnauskienės, A. Vaiginienės (2006), E. Vabalo (2001), A. Sabonienės (2000) straipsniais, yra ne vienintelis ir toli gražu ne pagrindinis inovacijų veiksnys. Vis labiau palaikoma nuomonė, kad reikia skirti dėmesio gebėjimams, sudarantiems sąlygas plėsti ir skatinti inovacijas. Šie gebėjimai yra svarbūs visam ūkiui, nes tik platus intensyviai sąveikaujančių inovatyvių subjektų tinklas gali sukurti tarptautiniu mastu konkurencingą valstybę. G. Maršalas (1999) savo darbuose teigė, kad vidinis įmonės žinių bei personalo vadybos organizavimas ir šių procesų valdymas yra būtini inovacijų varikliai. Tai įrodo, kad vadinamosios žemųjų ir vidutinių technologijų įmonės naudoja modernius valdymo ir bendradarbiavimo (vidinio ir išorinio) metodus. Artimiausius 5–10 metų Lietuva negali tikėtis ekonominio proveržio aukštųjų technologijų versle. Lietuvos ūkio technologijų atnaujinimo šaltinis šiuo metu yra ir toliau bus pasaulinė rinka – iš jos bus importuojami pažangiausi įrenginiai ir perimamos inovacinių technologijų žinios. Mokslinių tyrimų plėtra, atitinkanti pasaulinės plėtros tendencijas, ir jos derinimas su studijomis, žinių mainų skatinimas visuomenėje ir versle gerintų pramonės gebėjimus perimti žinias bei inovacijas ir spartintų technologijų atnaujinimą. Tik sukūrus modernią tradicinę pramonę ir klasterizuotą ūkį, veikiantį globaliuose tinkluose, galima tikėtis užsienio investicijų ir esminės aukštųjų technologijų verslo plėtros Lietuvoje. Tinklinė sąveika tarp įmonių ir socialiniai tinklai, palaikantys įmonių veiklą regione, yra labai svarbūs. Tai ištekliai įmonių inovaciniams gebėjimams plėtoti. Įvairių formų veikla tinkle yra svarbus veiksnys įmonei, suteikiantis jai galimybę jaustis saugiau ir dinamiškiau reaguoti į pasaulinės aplinkos pokyčius bei naujus globalizacijos iššūkius. Valstybė turi stengtis skatinti tokios tinklinės sistemos kūrimą. Todėl priemonės, padedančios kurti tinklinę visuomenę ir ekonomiką, turėtų būti vienas iš prioritetų. 1.6 Lietuvos pramonės susijusių ir aptarnaujančių šakų įtaka Mokslininkų darbuose (stairpsniuose) (A. Miškinis, G. Kasnauskienė, A. Vaiginienė, 2006; E. Vabalas, 2001; A. Sabonienė, 2000; ir kt.) pabrėžiama Lietuvos įmonių bendradarbiavimo lankstumo stoka, o tai vertinama kaip neigiamas veiksnys didinant konkurencingumo lygį šalyje. Technologinė, tarptautinio marketingo, finansinė kompetencija nebegali būti sukaupta vienoje įmonėje, klasterio suformavimas padėtų kooperuoti žinias ir jų panaudojimą. Klasterizacija padidintų ne vienos įmonės, bet visų tarpusavyje bendradarbiaujančių įmonių konkurencingumo galimybes, sukurtų geresnes sąlygasinovacijoms, įmonės taptų produktyvesnės (lengvesnis perėjimas prie specializuotos informacijos, didesnis įmonių pelningumas, konkurencija vidaus ir tarptautinėse rinkose, lengvesnis išėjimas į kitas rinkas, bendro tiekimo galimybės). Šalyje, kaip teigiama Lietuvos pramonės klasterių plėtros programinėje studijoje, pastebima vis daugiau sparčiai besiformuojančių klasterių, turinčių geras perspektyvas ateičiai. 1.7 Lietuvos pramonės išorinių veiksnių įvertinimas Išanalizavus M. Porter sukurto „Deimanto“ modelio keturis veiksnius, svarbu nustatyti ir išorinių veiksnių įtaką Lietuvos pramonės konkurencingumui. Vyriausybės vaidmuo. Svarbiausi uždaviniai, kuriuos reikėtų realizuoti siekiant strateginio Lietuvos pramonės plėtotės tikslo, būtų sukurti stabilią ir verslui palankią makroekonominę, teisinę bei infrastruktūrinę aplinką, skatinančią investuoti į šiuolaikinės pramonės plėtotę; stiprinti bendruosius šalies pramonės konkurencingumą lemiančius veiksnius; sukurti efektyvią Nacionalinę inovacijų sistemą; parengti ir realizuoti užsienio investicijų pritraukimo į Lietuvos pramonę bei jos infrastruktūrą strategiją; parengti ir realizuoti tikslingą klasterių į šalies pramonę diegimo strategiją; ekonominėmis ir kitokiomis priemonėmis skatinti įmonių vadovų bei specialistų kompetencijos tobulinimą; tobulinti korporacinį pramonės valdymą, skatinti įmonių ir įvairių interesų grupių bendradarbiavimą. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, MTEP finansavimas nėra pakankamas. Todėl MTEP infrastruktūra paseno, mokslinis personalas senėja, mažėja mokslininkų skaičius, taip pat menksta jų aktyvumas. Viena iš didžiausių problemų yra neveiksmingas MTEP sistemos valdymas ir jos organizacinė struktūra, kuri neužtikrina efektyvios veiklos. Lietuvos MTEP sistema turi vykdyti mokslinius verslui svarbių technologinių krypčių (info-bio-nano-cogno) tyrimus. Pamažu į Lietuvos tradicinę pramonę perkeliami jų rezultatai ją (Lietuvos pramonę) paverstų inovatyviu ir aukštesnės pridėtinės vertės produktus gaminančia sritimi. Galimybių vaidmuo – tai įvykiai, kurių įmonės negali kontroliuoti. Lietuvai galima ir būtina pasinaudoti kitose, ypač kylančios ekonomikos šalyse, sukaupta patirtimi. Ne viską galima pritaikyti iš to, kas buvo ir yra daroma didelėse pramoninėse šalyse. Antra vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad Lietuva yra didžiulės ES rinkos dalis, ir turėti omenyje, kad globalizacija leidžia pasiekti radikalius ekonomikos lūžius naudojantis kitose šalyse sukauptais ištekliais. Pavyzdžiui, gali būti panaudotas ne tik šalyje sukauptas kapitalas, bet ir tas, kurį galima pritraukti iš kitų šalių, taip pat kiti gamybos veiksniai – technologijos, darbo jėga ir pan. Sparčių technologinių pakitimų poveikis yra keleriopas. Įdiegus naujausias technologijas, galima įgyti konkurencinį pranašumą. Tačiau jei tai pirmas padaro konkurentas, galima prarasti ir jau įgytas pozicijas. Be to, įdiegus naujas technologijas, neretai mažinamas darbuotojų skaičius, o tai didina nedarbą šalyje. Taip pat gana greitai kinta vartotojų reiklumas produktams. Netgi jei nauja technologija ir nėra kokybiškai kitokia, psichologinis poveikisvartotojams yra žymus – jie neretai rinksis analogišką produktą, bet pagamintą naudojant naujesnę technologiją. Komplikuota tai, kad Lietuvai naujos technologijos gali būti per daug sudėtingos, kad būtų efektyviai panaudotos. Našumo problema globalioje ekonomikoje yra esminė. Strateginiu požiūriu tai yra valstybės gerovės šaltinis. Technologijos, tarp jų organizacinės ir vadybos technologijos, yra pagrindinis našumą skatinantis veiksnys. Tačiau ekonomikos subjektų požiūriu pats našumas nėra jų veiklos tikslas. Į technologijas niekas neinvestuoja vien dėl technologijų naujovių. Todėl ekonominės plėtros koncepcija turi būti kuriama remiantis techninės kaitos, įmonių pajėgumo ir valstybės institucijų tarpusavio ryšių analize. Tarptautinio verslo vaidmuo. Lietuvos pramoninių įmonių produkcijos kiekis dažnai yra per didelis vietinei rinkai, todėl didesnę dalį produkcijos eksportuoja, taip dirbant užsienio rinkoms. Konkurencingumo stiprinimui nemažą įtaką turi plačiai žinomas prekės ženklas. Šalies pramonėje dominuoja daugybė įmonių, kurios sėkmingai konkuruoja ne tik vietinėje, bet ir užsienio rinkose dėl savo prekės ženklo. Tiesioginės užsienio investicijos yra vienas svarbiausių veiksnių, sudarančių palankias sąlygas pasiekti spartesnės technologinės pažangos ir efektyvesnės žinių bei inovacijų sklaidos. Lietuvos patrauklumas investicijoms dažniausiai apibūdinamas palankia geografine padėtimi, palyginti gera darbo jėgos kokybe, transproto infrastruktūra, Vyriausybės pastangomis reaguoti į siūlymus, kaip gerinti verslo aplinką. 2. Vei.ksnių, turinčių įtakos Lietuvos konkurencingumui, analizė 2.1 Lietuvos pramonės gamybos veiksnių įvertinimas Žinių, kurios yra susijusios su pramone yra pakankamai; svarbiausias dalykas efektyviai jomis pasinaudoti. Šalyje yra nemažai organizacijų, kurios teikia daugybę informacijos apie pramonės naujoves, rinkos tyrimus, vykdomus projektus ir iniciatyvas, finansavimo galimybes, reguliavimo priemones ir kt. Svarbiausi jų Lietuvos inovacijų centras, Lietuvos įmonių asociacija, Verslo inkubatorius. Lietuvoje pramonei priklauso per 65% smulkių ir vidutinių įmonių ir apie 35% stambių įmonių. Ilgą laiką, analizuojant Lietuvos pramonės konkurencingumą, buvo akcentuojamas pagrindinis šio sektoriaus pranašumas – tai pigi ir kvalifikuota darbo jėga. Lietuvos pramonėje paskutiniu metu trūksta įvairios specializacijos darbuotojų, kurių skaičius 2008 m. sumažėjo beveik 3%. (žr. 2 pav.) 2 pav. Užimtų gyventojų skaičius gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis 2005 – 2008 m., tūkst. Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Lyginant su kitomis ES šalimis Lietuvos pramonės darbuotojų darbo užmokestis yra labai mažas. Pavyzdžiui, lyginant su Suomija, kurioje darbo užmokestis (DU) nėra pats didžiausias ES, Lietuvos pramonėje dirbantys uždirba apie 8 kartus mažiau. 3 pav. Šalies pramonės darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2005 – 2008 m., Lt Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis 3 pav. matyti, kad kiekvienais metais pramonės darbuotojų darbo užmokestis srityje augo. Nuo pat 2005 m. kiekvienais metais vidutinis DU padidėdavo 2006 m. – 17% pradinio atlyginimo, 2007 m. šoktelėjo beveik 21 %, o 2008 m. – 20%. Šį augimą sąlygojo didėjantis minimalus darbo užmokestis Lietuvoje bei išaugęs pramonės darbuotojų emigracijos lygis i kitas ES šalis. 2.2 Lietuvos pramonės paklausos sąlygų analizė Nuo 2004 m. Lietuvos pramonė tapo ES sudėtine dalimi. Pasikeitusi situacija vidaus ir išorės rinkose turėjo didžiulę įtaką konkurencingumui. Dabartinė padėtis problematiška, nes dauguma smulkių įmonių parduoda savo sąlygiškai pigesnę produkciją, sukurdamos vis mažesnę pridėtinę vertę. Didelė grėsmė kyla tai pramonės daliai kuri gamina kokybišką produkciją, o pardavimų apimties mažėjimui didelės įtakos turi prastai išvystyta marketingo ir verslo plėtros kompetencija, todėl šiandien dauguma įmonių yra ties išnykimo riba. Didelė užsienio rinkose parduodama produkcijos dalis parodė, kad šalies įmonėse gaminama produkcija yra konkurencinga užsienio šalių gamintojų atžvilgiu. 2005 – 2008m. laikotarpiu eksporto kiekis pinigine verte išaugo beveik 26 %, (žr. 4 pav.) Tai galėjo lemti didėjančios šių gaminių kainos dėl žaliavų ir darbo jėgos brangimo. 4 pav. Lietuvos pramonės eksporto dinamika 2005 – 2008 m., mln. Lt Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Konkurencinga pramonė yra pagrindas išlaikyti ir didinti gerbūvį, kartu realizuojant platesnius socialinius, aplinkosauginius ir tarptautinius tikslus. Tik spartus produktyvumo augimas gali užtikrinti pramonės konkurencingumą, Lietuvos pramonės įmonės nuolatos didina produktyvumą, o greitas technologijos vystymasis skatina juos kokybiškai naujai organizuoti ekonominį gyvenimą, norint pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis. Tai leidžia ne tik mažinti kaštus, bet ir plėsti rinkas. Pastaraisiais metais ši veikla labiau orientavosi į užsienio, o ne Lietuvos rinką, todėl eksportuotos produkcijos dalis nuolat augo ir sudarė apie 60 procentų. Apdirbamosios pramonės lietuviškos kilmės prekių eksportas į ES sudarė apie 46 proc. viso eksporto. Vertinant pramonės eksporto dinamiką, svarbu nustatyti jos prilausomybę nuo kitų veiksnių – importo, darbuotojų skaičius analizuojamame sektoriuje, vidutinio mėnesinio užmokesčio bei tiesioginių užsienio investicijų. Analizuojant Lietuvos pramonės importo ir eksporto glaudumą (žr. 6 pav.), pastebėta, kad tarp nagrinėjamų kintamųjų 2005 – 2008 m. vyravo labai stipri tiesioginė priklausomybė (koreliacijos koeficientas lygus 0,98). Remiantis apskaičiuotu determinacijos koeficientu, pramonės pokytis beveik 97% turi įtakos eksporto pokyčiui. Šį ryšį būtų galima paaiškinti taip, kad padidėjus importui į Lietuvą, dalis nacionalinės pramonės „išstumiama“ į kitas rinkas. Taip pat tai galima interpretuoti, kad didesnį eksportą sąlygoja didesnės importuotų žaliavų produkcijai gaminti apimtys. 6 pav. Eksporto priklausomybė nuo importo 2005 – 2007 m. Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2005 – 2007 m. priklausomybė tarp darbuotojų skaičiaus ir eksporto pramonėje buvo tiesioginė – augant darbuotojų skaičiui, eksportas taip pat didėjo (žr. 7 pav.). Gautas koreliacijos koeficientas rodo, kad ryšys tarp analizuojamų kintamųjų yra vidutinis – 0,59. Determinacijos koeficientas lygus 50,8 %, t.y. išaugęs darbuotjų skaičius 1 vienetu turės vidutinę įtaką eksporto pokyčiams. Tai rodo, kad Lietuvos pramonė naudoja jau geresnio našumo, aukštesnio technologinio lygio įrenginius ir mašinas. 7 pav. Eksporto priklausomybė nuo darbuotojų skaičiaus 2005 – 2008 m. laikotarpiu Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Atlikus Lietuvos pramonės eksporto priklausomybės nuo vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio 2005 – 2008 m. laikotarpiu (žr. 8 pav.), gautas stiprus 0,98 koreliacijos koeficientas. Ryšys yra tiesioginis, tai reiškia, kad didėjant vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui, didėja ir eksporto kiekis. 8 pav. Eksporto priklausomybė nuo mėnesinio bruto DU 2005 – 2008 m. Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvos pramonei daro neišvengiamą įtaką eksporto pasikeitimams. 9 pav. matyti, kad tarp analizuojamų kintamųjų vyrauja tiesioginis, stiprus ryšys (koreliacijos koeficientas lygus 0,67). Regresijos koeficientas rodo, kad išaugus 1 mln. Lt tiesioginių užsienio investicijų, eksportas turėtų 0,14 mln. Lt sumažėti. 9 pav. Eksporto priklausomybė nuo tiesioginių užsienio investicijų 2005 – 2008 m. laikotarpiu Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Bendras pramonės produktyvumas auga. Itin teigiama tendencija pastebima pramonės produkcijos kokybės augime – Lietuva tapo vienu iš eksporto į Europos Sąjungą lyderių šiuo požiūriu. Atskirų pramonės šakų ir jų grupių įsijungimas į ES rinką yra pakankamai skirtingas tiek kokybiniu, tiek kiekybiniu aspektais. Natūralu, kad dėl tarptautinio darbo pasidalijimo tam tikros pramonės šakos, realizuodamos konkurencinius pranašumus, yra labiau išvystytos, jų produkcija sudaro didesnę eksporto dalį. Lietuva pateko tarp dešimties sparčiausiai besivystančių pasaulio šalių. Šalies verslininkams sugebėjus persiorientuoti į Europos rinkas - Lietuva šiandien yra 6-oji ES šalių prekybos partnerė tarp naujųjų ES valstybių ir 1-oji tarp Baltijos valstybių. Per pastaruosius keturiolika metų padėtis kardinaliai pasikeitė – Europos Sąjungos valstybės tapo pagrindine Lietuvos eksporto rinka. Didžioji dalis tiesioginių užsienio investicijų taip pat tenka Europos Sąjungos šalims. Šiuo požiūriu galima teigti, kad Lietuvos pramonė jau integruota į vieningą Europos Sąjungos rinką. ES, didėjant užsienio investuotojų dėmesiui, atsirandant pasaulio ūkio kilimo požymiams, galima tikėtis sparčios šalies pramonės plėtros ir artimiausiais metais. 2.3 Investicijos į inovacijos. Reikšmė konkurencingumui Konkurencijos pobūdis ES bei kitose rinkose pergyvena ženklius pokyčius, kurie atsiliepia pramonės sektorių konkurenciniams pranašumams, keičia produktų struktūrą bei konkrečių sektorių svarbą nacionalinei ekonomikai. O kadangi Lietuvos rinka santykinai nedidelė, pramonės raida didžia dalimi priklauso nuo jos sugebėjimo konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Lietuva yra priskiriama prie vienų iš stipresnių šalių tam tikrose pramonės srityse. Veiksniai, lemiantys Lietuvos pramonės konkurencingumą ir augimą formavosi visą praėjusį dešimtmetį. Šiandien mes galime didžiuotis stabilia makroekonomine aplinka, gerai veikiančia teisine aplinka, leidžiantčia verslui geriau planuoti ateitį, investuoti ir augti. Kvalifikuota ir adaptyvi darbo jėga, kuri, nors ir reikalauja nuolatinio tobulinimo, yra žinių ekonomikos pagrindas; aukštos kvalifikacijos, efektyvi bei nedidelių kaštų gamyba suteikia Lietuvai konkurencinį pranašumą regiono ir tarptautinėse rinkose. Galiausiai, vienas pagrindinių veiksnių - unikali geopolitinė ir geoekonominė šalies padėtis. Būtent šis veiksnys didžiąja dalimi lemia tai, kad Lietuva aktyviai dalyvauja šalies, regiono bei visos bendrosios rinkos infrastruktūros plėtros projektuose, svarbiausi kurių - Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo tinklų sujungimas, regiono transporto infrastruktūros tinklo modernizavimas bei integravimas į europinį transporto tinklą, pervežimų galimybių skatinimas, tranzito per Lietuvą paslaugų plėtros pagrindinių transporto magistralių Rytų – Vakarų ir Šiaurės – Pietų krytimis vystymas. Lietuvos pramonėje yra prarandami konkurenciniai pranašumai. Uždarius Ignalinos AE, kuri gamina pigesnę energiją. Lietuva praras pigių energijos išteklių pranašumą. Negalima pamiršti ir žemės bei nekilnojamo turto, kurių kainos labai sparčiai augo (šiuo metu vis dar lenkia daugelį ES šalių senbuvių). Tokiomis aplinkybėmis labai svarbų vaidmenį atlieka įmonėms prieinami finansiniai ištekliai ir gebėjimas tinkamai juos naudoti. Kaip matyti, verslo investicijos kyla iki 2007 m., tačiau 2008 krenta beveik 13 % (žr. 10 pav.). Tikėtina, kad kritimas įvyko dėl krizės. 10 pav. Verslo investicijos. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimas privačiame sektoriuje, palyginti su BVP Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Naujų technologijų diegimas sudaro sąlygas didinti darbo produktyvumą ir pelną įmonėse, laisvai konkuruoti vietinėje bei užsienio rinkose, skatinti investicinį procesą. Kadangi Lietuva net ik naudoja sukauptą patirtį vystant pramonę, nustatyta, kad šalyje yra pradėtos naudoti naujos kartos nanotechnologijos, plazminės inžinerijos, netgi kiekvienais metais daugėja kompanijų besinaudojančių internetu (žr. 11 pav.). Lietuva turi pakankamai gerai išplėtotą komunikavimo, finansinių paslaugų ir transportavimo infrastruktūrą, kuri labai svarbi pramonės plėtrai. Šalyje aukštas kompiuterizacijos lygis. (žr. 11 pav. ) Tai labai naudinga ir reikalinga, bet vien to nepakanka kalbant apie šalies pramonės perspektyvas. 11 pav. Įmonių naudojimasis Internetu metų pradžioje, 2005 – 2008 m. laikotarpyje, proc. Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Lietuva sėkmingai periminėja Europos ir tarptautinius standartus. 2005 metų pradžioje Lietuvos standartais perimtų Europos standartų skaičius sudarė daugiau kaip 80% visų CEN ir CENELEC standartų. Bendras priimtų Lietuvos standarų skaičius kasmet augo. 2006 m. jų buvo priimta 5009, 2007 m. – 8190, 2008 metais – 12.409. Lietuvoje sparčiai diegiamos kokybės vadybos sistemos. Žinia, kad viena iš svarbiausių priežasčių diegti kokybės vadybos arba aplinkosaugos sistemą Lietuvos įmonėse yra noras tapti labiau konkurencinga. Žinoma, kokybės vadybos sistema, įdiegta ir sertifikuota įmonėje ne tik suteikia jai konkurencinį pranašumą prieš kitas, šios sistemos neturinčias įmones tarptautinėje prekyboje, tačiau ir konkurencinį pranašumą dėl geriau, efektyviau organizuotų darbo ir verslo procesų. 12 pav. Lietuvos įmonių investicijos į MTTP 2005 – 2008 m. laikotarpyje Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Konkurencija verčia įmones kurti inovacijas. Inovacijos yra “sudaiktintos” žinios, todėl ekonomikos gebėjimas kurti ir panaudoti inovacijas priklauso nuo esamų žinių kiekio ir kokybės. Aukštasis mokslas ir mokslo tyrimo ir plėtros (MTTP) veikla yra tos visuomenės veiklos sritys, kurioms Lietuvoje skiriamas nemažas dėmesys. Pagal aukštąjį techninį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių mes lenkiame daugumą valstybių, tame tarpe ir tokias technologiniu požiūriu išvystytas kaip Japonija ar JAV. Išlaidos MTTP auga . (žr. 6 pav.) Lietuvos pramoninės įmonės įgyja reikiamą kompetenciją kurti ir gaminti aukštos pridėtinės vertės naujos kartos produktus. Taigi, pagrindinis faktorius, lemiantis efektyvų Lietuvos pramonės integravimąsi į Europos Sąjungos bendrą rinką yra spartus konkurencingumo augimas. 2.4 Lietuvos pramonės susijusių ir aptarnaujančių šakų įvertinimas Įvertinus susijusias ir palaikomąsias pramonės šakas nustatyta, kad Lietuvoje negaminami gamybiniai įrengimai, todėl mažėja konkurencingumo galimybės. Kataloge „Visa Lietuva“ galima rasti 36 prekybines įmones, kurios veikia kaip pramonės mašinų gamintojų atstovai Lietuvoje. Kai kurios jų skelbiasi, kad atlieka įrenginių remonto paslaugas. Tačiau šių įmonių yra tik tam tikruose didesnuose Lietuvos miestuose: Kaune, Vilniuje, Panevėžyje. Todėl dažnai kyla keblumų dėl to, kad paslaugos prieinamos miestuose, kur veikia įmonės. Šių remonto įmonių darbuotojai į gedimo vietą atvyksta ne iš karto, todėl padidėja prastovų skaičius įmonėje dėl gamybos nutraukimo sugedus įrengimams. Analizuojant šalies konkurencingumą, pastebimas žymus importo srautų didėjimas tiriamu laikotarpiu. Importo kiekis pinigine verte išaugo net 1,7 karto (žr. 13 pav.). Tai nėra teigiamas veiksnys, nes importo apimties didėjimas rodo mažėjantį sektoriaus konkurencingumą. Tam įtakos galėjo turėti tai, kad Lietuvos pramonės įmonėse gaminamos produkcijos kainos yra auštesnės už tas, kurias siūlo užsienio įmonės. Taip pat, nepaisant krentančios ekonomikos ir darbo užmokesčio, šalies gyventojai pirmenybę teikia pigesnėms prekėms. 13 pav. Lietuvos pramonės importo dinamika 2005 – 2008 m., mln. Lt Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Vertinant Lietuvos pramonės susijusių ir aptarnaujančių šakų bendradarbiavimą svarbu atkreipti dėmesį į klasterių kūrimą. Geografinė tarpusavyje susietų įmonių, specializuotų tiekėjų, paslaugų tiekėjų, susietų pramonės šakų įmonių ir koncentracija tam tikros krypties asocijuotų institucijų (universitetų, standartų ir prekybinių asociacijų), kurios konkuruoja, taip pat bendradarbiauja, labai padidintų šalies pramonės konkurencingumą. Šiuo metu bandoma kurti daugiau klasterių, kurie suaktyvintų tarpusavio benradarbiavimą ir taip sumažėtų importas, nes padidėtų konkurencija. 2.5 Tarptautinių investicijų įtakos konkurencingumui įvertinimas Labai svarbų vaidmenį Lietuvos pramonės veikloje vaidina užsienio investuotojai, kurie kartu su investicijomis atveža ir naujas technologijas bei idėjas. Lietuvos, kaip ir ES, pramonės dabartinė padėtis strateginiu požiūriu yra problematiška, nes dauguma smulkių įmonių, nepasirinkurios tinkamos startegijos, nepajėgia konkuruoti vietinėje bei užsienio rinkose. Lietuva turėtų nedvejodama pasirinkti inovacinį pramonės plėtros variantą, skatinant ir finansiškai remiant jau pradėjusių ir besikuriančių mokslo bei technologinių parkų, inovacinių centrų ir smulkių inovacinių firmų veiklą. Įvertinus tartautinio verslo vaidmenį nustatyta, kad mažėjančios tiesioginės užsienio investicijos (žr. 14 pav.) rodo pramonės gebėjimą didinti šalies įmonių konkurencingumą. 14 pav. Tiesioginės užsienio investicijos 2005 – 2008 m., mln. Lt Šaltinis: autoriaus sudaryta, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis Siekiant paspartinti pramonės restruktūrizavimą formuojasi technologiškai giminingų gamybos produktų kompleksai (klasteriai, aljansai). Pagrindiniai rezultatai ir išvados 1. Konkurencingumas – teigiamas reiškinys, skatinantis gamybos tobulėjimą, gaminių kokybės gerėjimą, papildomų paslaugų teikimą, kainų mažinimą ir pan. Gerai parinkta kiekybinių vertinimo rodiklių sistema gali visiškai atskleisti įmonių konkurencinius pranašumus, parodyti jos užimamą konkurencinę poziciją esamų ir potenialių konkurentų atžvilgiu tiek vietinėje, tiek tarptautinėje rinkoje. 2. Lietuva jau nėra pigios darbo jėgos šalis, joje trūksta kvalifikuotų darbuotjų, kurių skaičius kasmet mažėja. Žinių, kurios susijusios su pramone, ištekliai Lietuvoje yra pakankami, svarbiau gebėti jais efektyviai pasinaudoti. 3. Lietuvoje negaminami įrengimai, todėl mažėja konkurencingumo galimybės. Todėl yra padidėjęs importo lygis. 4. Mokymo įstaigos – profesinio rengimo centrai, universitetinės ir aukštesniosios mokyklos rengia pramonės specialistus. Tačiau daug jų emigruoja, taip sumažindami kvalifikuotos jėgos resursus ir galimybes. 5. Infrastruktūra vertinama teigiamai, gerai išplėtota komunikavimo, transportavimo infrastruktūra, aukštas kompiuterizacijos lygis. 6. Įvertinus išorinius veiksnius, nustatyta, kad dažniau užsakoma mokslinių darbų bei rengiamos plėtros programos. Galimybių vaidmuo atskleidė, kad narystė ES davė Lietuvos premonei teigiamą poveikį, bet importo liberalizavimas – neigiamą poveikį. 7. Didelė užsienio rinkose parduodamos produkcijos dalis, bet sumažėjusios TUI, parodė, kad šalies įmonėse gaminama produkcija – konkurencinga užsienio šaliu atžvilgiu. 8. Išanalizavus Lietuvos pramonės konkurencingumo rodiklius, nustatyta, kad brangstanti darbo jėga blogina pramonės perspektyvas. Lietuvos įmonės dar turi neišnaudotų galimybių stiprinti konkurencingumą – iš lėto vykdomas informacinių technologijų, logistikos metodų diegimas, technologinių pokyčių bei inovacijų plėtra, persiorientuojama į didesnę pridėtinę vertę kuriančius pramonės produkcijos gamybą. Ištyrus gamybos veiksnių įtaką pramonei nustatyta, kad vienas pagrindinių trūkumų Lietuvoje yra nesugebėjimas pasinaudoti vietinėmis žaliavomis ir paslaugomis ir tarptautine patirtimi bei siūlomomis galimybėmis. Literatūros sąrašas 1. Meier M. G. Leading Issues in Economic Development. 6th ed. USA: Oxford /University Press, Inc. 1995. 2. The Competitiveness of European Industry 1999 // Report EC. Luxemburg, 1999 3. Griffiths, A., Zammuto, F. R. (2005). Institutional Governance Systems and variations in national competitive advantage: an integrative framework. The academy of management review volume 30. 4. Lietuvos ūkio ministerija , pramonės ir verslo departamentas (2001). Lietuvos pramonės konkurencingumas. Vilnius: Lietuvos ūkio institutas. 5. Porter, M. R. (1998) Конкуренция. Москва: Издательский дом Вилагисс. 6. Miškinis, A., Kasnauskienė, G., Vaiginienė, A. (2006). Lietuvos aprangos ir tekstilės pramonės konkurencingumo stiprinimo galimybės. Ekonomika: mokslo darbai, 74. 7. Vabalas, E. (2001). Konkurencingumas, jo lygiai ir apibūdinimas. Lietuvos ūkio konkurencingumas: konferencijos medžiaga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 8. Anisimovaitė, K., Marcišauskienė, J. (2008). Veiksnių, turinčių įtakos Lietuvos tekstilės ir siuvimo sektoriaus konkurencingumui, analizė. Ekonomika ir vadyba: ektualijos ir perspektyvos, 3. 9. Sabonienė, A. (2000). Konkurencinių pranašumų formavimo pramonės įmonėse ypatumai. Ekonomika ir vadyba 2000: aktualijos ir metodologija: tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: Technologija. 10. Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija. Lietuvos eksporto plėtros potencialo didinimas, skatinant inovacijas ir kitus konkurencingumą lemiančius veiksnius (2006). Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/lt/veiklos_kryptys/es_struktūriniai_fondai/2007-2013/MTD_galutine.pdf. 11. Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija. Pramonės plėtotės strategija. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!