Kompiuterio sandara

Kompiuterį sudaro trys stambiausios pagrindinės dalys: sisteminis blokas, įvesties ir išvesties įrenginiai bei išoriniai informacijos kaupikliai. Šiame skyriuje išsamiau aptarsime asmeninio kompiuterio sisteminį bloką, į kurį įeina procesorius, vidinė kompiuterio atmintinė, informacijos kaupikliai. Norėdami geriau suprasti čia pateiktą medžiagą, turėtume prisiminti bei pakartoti medžiagą apie dvejetainius skaičius ir apie kompiuterinius informacijos matavimo vienetus (I vadovėlio dalis).
Kompiuterių yra įvairių įvairiausių, tačiau jų pagrindinės dalys panašios. Kiekvienas kompiuteris turi sisteminį bloką, kuriame yra procesorius bei vidinė atmintinė, vieną ar keletą įvesties ir išvesties įrenginių (klaviatūra, pelė, vaizduoklis, spausdintuvas, skaitytuvas ir pan.) bei išorinius informacijos kaupiklius (diskai, kompaktiniai bei optiniai diskai). Štai ir visa kompiuterio sandara (2.1 pav.). Tiesa, visa tai labiau būdinga asmeniniems kompiuteriams, kurie mus labiausia domina, tad apie juos ir kalbėsime.
Įvesties įrenginiais, dažniausiai klaviatūra ir pele, žmogus perduoda informaciją sisteminiam blokui, o pastarasis, naudodamasis išvesties įrenginiais, paprastai vaizduokliu ir spausdintuvu, pateikia rezultatus. Informacija tvarkoma, perdirbama, keičiama sisteminiame bloke, taigi jis – svarbiausia kompiuterio dalis.
Sisteminį bloką sudaro viena pagrindinė plokštė, kurioje sumontuojamos kitos plokštės, o šiose – įvairios mikroschemos (vienas ar keli mikroprocesoriai bei vidinės atmintinės), diskų kaupiklis, diskasukių įrenginiai, energijos šaltinis ir pan. (2.2 pav.).
Procesorius. Pirmųjų skaičiavimo mašinų procesoriaus darbą atliko elektroninės lempos – jų buvo daug, jos užimdavo daug vietos, išnaudodavo daug elektros. Dėka fizikos pasiekimų šio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo išrasti tranzistoriai. Jie pakeitė elektronines lempas ne tik įvairiuose buitiniuose prietaisuose (pavyzdžiui, radijo imtuvuose) bet ir kompiuteriuose.
Mokslininkai toliau tyrė, kaip dar būtų galima sumažinti tranzistorių. Ir štai 1964 metais mažytėje silicio plokštelėje, mažesnėje už pieštuko smaigalį, pavyko sutalpinti keletą tranzistorių – taip buvo gauta pirmoji vadinamoji integrinė schema. Šių schemų atradimas buvo toks svarbus, kad susikūrė net nauja mokslo šaka – mikroelektronika.
Maždaug apie 1970 metus mikroelektronikoje pasiektas vienas žymiausių laimėjimų – sukurtos integrinės schemos, sudarytos iš šimtų tūkstančių elementų. Jas imta vadinti mikroschemomis (2.3 pav.). Kiekviena tokia...

Daugiau informacijos...