Knutas Skujeniekas

 Knutas Skujeniekas yra Lietuvoje gerai žinomas poetas. Apie šį autorių įvairiose publikacijose dažnai minimi jo, kaip poeto nuopelnai. Tačiau jis lietuvių literatūros konteksto dalimi tapo kur kas anksčiau, nei į lietuvių kalbą buvo išversta jo eilėraščių rinktinė „Aš esu toli viešėjęs“. Šio latvių poeto giminystės su Lietuva ištakų galima ieškoti jau pradedant jo tėvu Emiliu Skujenieku, kuris lietuvių literatūrą vertė į latvių kalbą ir atvirkščiai, o prieškariu yra gyvenęs Lietuvoje. Beje, ir pats K. Skujeniekas iki lietuviškosios rinktinės pasirodymo apie sąsajas su mūsų žeme jau eiliavo: „man žvaigždė per nemuną kalba / žila protėvių prokalbe“. 1993 m. šis latvių poetas tapo Jotvingių premijos laureatu, yra Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narys. K. Skujenieką Nemuno žemės link traukė poetai V. Bložė, S. Geda, literatūrologas, puikus latvių literatūros žinovas K. Nastopka ir kiti Lietuvos kultūros pasaulio žmonės. Latvių literatūros kontekste K. Skujeniekui įsitvirtinti buvo kur kas sunkiau nei lietuviškajame. Iš Mordovijos lagerių jis grįžo jau kaip susiformavęs poetas, su dideliu pluoštu eilėraščių, tačiau sovietiniai latvių literatūros „klasikai“ visaip stengėsi neleisti K. Skujeniekui prabilti tikru balsu, jam primygtinai taikė autsaiderio vaidmenį. Jis debiutavo tik 1978 m. kuklaus formato, bet polifoninio skambesio rinkiniu „Lyrika ir balsai“. Šioje knygoje, be originalių K. Skujenieko eilėraščių, skelbiami vokiečių, serbų, graikų, kubiečių, lietuvių, makedonų, ispanų, lenkų, švedų, ukrainiečių, amerikiečių poetų kūrybos vertimai. „Lyriką ir balsus“ K. Skujeniekas palydėjo šiais žodžiais: ,,Poezija – ypatingas gyvenimo būdas, potraukis atskleisti ir suvokti, pajausti ir išsakyti, nueiti iki kito žmogaus“. To meto ideologizuota kritika vengė objektyviai kalbėti apie poeto talentą, tačiau negalėjo paneigti jo, kaip vertėjo, puikių gebėjimų. Tuomet kūrybingi jauni poetai pradėjo burtis, ir susiformavo talentingų pasaulinės poezijos vertėjų grupė. Greta K. Skujenieko stojo Uldis Berzinis, Egilas Plaudis, Leonas Briedis, vėliau prie jų prisišliejo Hermanis Margeris Majevskis, Pėteris Brūveris. Sovietinė knygų leidyba stengėsi K. Skujenieką pasmerkti tylai. Tik 1986 m. pasirodė antroji poeto knyga – meilės lyrikos rinkinys „Įrišk balton skarelėn“. 1990 m. išėjo didžiausias poeto eilėraščių rinkinys „Sėkla sniege“. Jame – 1963-1969 m. lageryje parašyti eilėraščiai. Tačiau tik pastaraisiais metais atsivėrė K. Skujenieko kūrybos lobiai – jiems prireiks net aštuonių solidžių „Raštų“ tomų. 2003 m. pradžioje pradėti leisti „Raštai“ (tuomet planuota išleisti keturis tomus) K. Skujeniekui buvo sukėlę dvejonių: ,,Žinau, kad „Raštų“ leidyba kūrybingą žmogų gali visiškai paralyžiuoti. Ar taip nutiks su manim, nežinau“. Ir prisipažino, kad nori „šį leidimą maksimaliai priartinti prie savo realios egzistencijos“, be to, šiuo metu mažai rašąs, „gal imsiuos kokio vertimo projekto“ (tuo metu jis galėjo turėti galvoje S. Gedos eilėraščių rinktinę „Sokratas kalbasi su vėju“, kurią K. Skujeniekas ir leidykla „Nordik“ Lietuvos rašytojų sąjungoje šių metų sausio 27 d. pristatė kartu su „Aš esu toli viešėjęs“). K. Skujenieko kūrybinį kelią galima apibūdinti latvių poezijos milžino Janio Rainio žodžiais: „Poezija nugali viską, netgi mirtį; poezija atgaivina viską, netgi praeitį; poezija kuria viską, netgi ateitį; poezija įeina visur, net į šiandieną – visi būties būdai poezijoje gyvena drauge, kartu ir sykiu“. Sovietinis režimas buvo suteikęs K. Skujeniekui galimybę atgailauti, tačiau, pasak poeto, kodėl jis turėjęs atgailauti – tai būtų prisipažinimas, jog esi kaltas už atvirai ištartą tiesos žodį. Tad ir eilėraščiai, sukurti lageryje, stoiški. Dėl politinių sąlygų leisdamas pavėluotai „Sėklą sniege“, K. Skujeniekas perspėjo skaitytojus: „Poetas nenorėjo kurti kulto apie savo sunkiausią gyvenimo tarpsnį. Antra, norėjau atsistoti ant kojų latvių poezijoje“. Šioje knygoje yra tie eilėraščiai, kuriems, anot autoriaus, likimas buvo atėmęs laisvę. K. Skujenieko lietuviškąją eilėraščių rinktinę poetas Vladas Braziūnas sudarė chronologiniu principu, o ne tokia tvarka, kaip tie kūriniai buvo publikuoti Latvijoje. Rinktinėje pristatoma 1963-2003 m. kūryba. Nežinančiajam, jog „Sėklos sniege“ eilėraščiai, pradedantys rinktinę „Aš esu toli viešėjęs“, parašyti lageryje, jų turinys net neleidžia suponuoti tokios minties. Kenčiančios sielos virpesius galima iššifruoti tik per sinchroniškus gamtos judesius, kai žodis yra tarsi virpanti erdvė. Kad tokios tonacijos K. Skujenieko eilėraščiai sukurti gūdžiais sovietmečio metais, galima tik žavėtis poetinio talento blyksniais lagerio subkultūros apsuptyje. Anot poeto, anuometinė jo poezija yra ne lagerinė, o tik lageryje rašyta. Žinoma, žinančiajam konkrečias eilėraščio sukūrimo aplinkybes, galima vieną kitą eilutę identifikuoti su įkalinimo aplinka. Egzistenciniai motyvai labai trapūs, eilutės ar atskiro žodžio trajektoriją gimtųjų namų link gaubia dvasinga latvio mentaliteto aura. Lagerio aplinkoje žmogiškiesiems išgyvenimams perteikti pasiremiama net mitologija – sukuriamas atvirkštinis mito apie Orfėją ir Euridikę variantas (eil. „Neatsigręžk“). Šiame rinkinyje yra ir 1968 m. sukurtas „pas leišius gert alaus“ su žaismingu „umpapa umpapa umpapa“ ritmu, jį ne kartą literatūros vakaruose ir bičiulių būrelyje su nepakartojamo žavesio intonacija skanduodavo autorius. K. Skujeniekas per pusės amžiaus kūrybinį kelią liko ištikimas inteligentiškai žodžio ištarmei. Artėjant šių dienų link, jo eilėraščiuose stiprėja intelektualumas, lakoniškumas, gilėja potekstė, griežtėja eilėraščio struktūra ir forma, bet išlieka labai aiškios ir tvirtos moralės kategorijos, kurių nė kiek nepajudina aplinkui siautėjantis postmodernistinis pavienių ir palaidų žodžių srautas. Skambesnės tylos akimirkos tarp eilučių. K. Skujeniekas yra prasitaręs, kad „profesionali, talentinga lyrika yra kur kas objektyvesnė nei subjektyvesnė“. Sielos būsena dažnai susitapatina su poetui labai artima liaudies dainų dvasia, jų vitališkumu, neprarandamas šiaurietiškas santūrumas, mąslus žvilgsnis į gyvenimo esmę ir būtį. Tarp intelektualinės patirties proveržių šmėsteli viena kita kasdienybės realija: „naujakalbė sugurus svetimybė / tokia bekūnė karštligiška bigė / ji iš ekranų ir spaudos ji dėbso / ir iš poezijos madingų tekstų“. Tarpsniai mėgsta paišdykauti su žodžiu, kai „aplinkui žvaigždėš šlaištoš“. Jau tapo tradicija šiuolaikinius latvių poetus Lietuvoje pristatyti dvikalbiu leidiniu. Dabar Rašytojų sąjungos leidykla serijoje „Šiuolaikiniai pasaulio poetai“ išleido „Aš esu toli viešėjęs“ K. Skujenieko rinktinę, kurią pas lietuvių skaitytojus palydėjo inteligentiškas literatūrologo Kęstučio Nastopkos žodis. Į lietuvių kalbą išversta bemaž pusantro šimto K. Skujenieko eilėraščių. Vertimo kokybė negali kelti rimtų problemų, nes eilėraščius vertė didžiulę vertimo patirtį turintys poetai S. Geda, V. Braziūnas, J. Strielkūnas, o knygą redagavo rimta latvių literatūros specialistė Lilija Kudirkienė. Vienintelė problema verčiant rimuotą latvių poeziją į lietuvių kalbą yra ir bus bemaž neįveikiamas identiškas vienskiemenių rimų perteikimas, nes lietuviškų vienskiemenių žodžių paprastai nėra didelis pasirinkimas. Be to, originale rimas esti nepaprastai tikslus, to, deja, vertime didžiuma atvejų negalima pasiekti, tad kūrybingai ieškota kitokių perteikimo būdų. Tai, ką mes skaitome, jau lyg tolstanti praeitis – su jos metais ir poetui likimo skirtais išbandymais. Užverčiame rinktinę su šiais žodžiais: „aš esu to pasaulio / kurio gangreit jau nebėr“. Tačiau latviškasis K. Skujenieko pasaulis tik praėjusių metų pabaigoje visavertiškai atsivėrė lietuviškosios kultūros aplinkoje. Į pagaliau pasirodžiusią poezijos rinktinę „Aš esu toli viešėjęs / Es pabiju tālos ciemos“ taip pat įdėtas Kęstučio Nastopkos straipsnis, primenantis autoriaus biografiją. Tiesa, pakeistas pavadinimas – „Knuto Skujenieko amplua“ virto į „Daugiabalsę poeziją“, išbraukti kai kurie sakiniai. Palyginti su ankstesniais vertimais, rinktinėje kai kurie žodžiai paversti deminutyvais: žolė – žolytė (p. 195), žodis – žodelis (p. 203). Deminutyvų nevengia ir pats K. Skujeniekas, tačiau juos naudoja specialiai tautosakiniam turiniui išreikšti skirtuose eilėraščiuose.        K. Skujeniekas primena, vieno eilėraščio žodžiais tariant, kriaušę it varpo šerdis jau senokai besidaužančią į lietuvių langus. Knuto figūra suprantama kone kaip archajinio dievo personifikacija (K. Nastopka jam pritaikė lokio įvaizdį) arba tiesiog vaizdinys iš folkloro: dievas, pasivertęs seneliuku, vaikšto po kaimo – dabar jau ir po miesto, pasaulio – pirkias ir panosėje kikena. K. Skujenieko poezijos lyrinis „aš“ irgi toli viešėjęs, daug matęs, patyręs, „kultas ir mintas“, todėl ir atrodo įgijęs mistinių galių. Jis – tarsi dievišku emanacijos būdu išskaidomas, išbarstomas kūnas, poetinė metonimizacija, labiausiai aktualizuojant balsą – žodį: „eik mano burna / alsuot ir galvoti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!