Klasicizmas muzikoje

Tam tikrus laikus pergyvenusiai ir vėlesnėms kartoms pavyzdžiu tapusiai muzikai apibūdinti vartojamas žodis – klasikinė .
KLASIKINIO STILIAUS FORMAVIMASIS .
Švietimo epocha XVIII a. sukilo prieš senąsias dvasines vertybes . Religinį misticizmą pakeitė racionalus moralizavimas . Religingumas siejosi ne tiek su bažnyčia, kiek su asmenine tikėjimo patirtimi . Švietėjai norėjo panaikinti luomus, stojo už švietimo plėtotę, prabilo apie prigimtines žmogaus teises .
Koncertinės buržuazijos organizacijos veikė Londone jau XVII a. pabaigoje . 1725 m. Paryžiuje buvo ren-giamas viešųjų koncertų ciklas „Dvasiniai koncertai“. XVIII a. antroje pusėje atsirado keli garsūs koncertų ciklai bei juos rengiančios draugijos vokiškai kalbančioje Europos dalyje – Leipcige, Vienoje, Berlyne . Tokio muzikinio gyvenimo sąlygomis į reikšmingas pozicijas iškilo muzikinė spauda ir kritika .
XVIII a. viduryje naujoji publika nusiteikė prieš praėjusios epochos skonį . Vietoje sudėtingai papuoštų melodijų ir harmoninės įtampos pirmenybė dabar buvo teikiama natūraliam paprastų melodijų jausmingu-mui . Melodijas lydinti harmonija taip pat turėjo būti paprasta, be įmantrių disonansų .
Naujojo stiliaus instrumentinė muzika buvo pradėta kurti Italijoje . Domenikas Skarlatis parašė 555 sona-tas klavesinui, kurios paruošė dirvą svarbiausiam klasicistinės romantinės epochos formos principui – so -natos formai . Klasikinės sonatos formos pagrindas yra dviejų pagrindinių tonacijų ir jas atitinkančių skir - tingų temų priešprieša . Sonatos formą surado ekspozicija, temų perdirbimas ir repriza . Ekspozicijoje pri-statomos dvi pagrindinės tonacijos . Norint aiškiau atskirti šias tonacijas, kiekvienai suteikiama būdinga tema (pagrindinė – judri, energinga ir šalutinė – lyrinė). Tarp jų įterpiama jungiamoji partija, o ekspozici – jos pabaigoje baigiamoji partija . Temų perdirbimas yra vidurinioji sonatos formos dalis, kurioje rutulioja-ma ekspozicijoje pateikta muzikinė medžiaga . Šios dalies pabaigoje dažniausiai pasiekiamas aukščiausias dramaturginis formos taškas – kulminacija . Reprizoje kartojama ekspozicijos muzikinė medžiaga tik joje nėra tonacijų konflikto . Repriza yra atsvara perdirbimo kulminacijai ir tai yra svarbiausia formos dalis .
XVIII a. viduryje įvyko esminiai instrumentinių ansamblių sudėties pokyčiai ....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!