Katastrofizmo pasaulėjautos atspindžiai Antano Škėmos romane „Balta drobulė“

 Katastrofizmo pasaulėjautos atspindžiai Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ Antanas Škėma romanu „Balta drobulė“ atsiskleidžia kaip katastrofinės pasaulėjautos rašytojas. Katastrofizmas - viena iš XXa. kultūros, istoriosofijos tendencijų, kuriai atsirasti įtakos turėjo globalinės katastrofos, pasauliniai karai, masinės žudynės. Ši pasaulėjauta pasižymi pesimistiniu požiūriu į kultūros, civilizacijos ateitį bei pranašauja jų greitą žlugimą, žmonijos pabaigą (dėl vidinės raidos arba išorinių priežasčių). Globalinės pasaulio griūties nuojauta lietuvių literatūroje atsirado Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Romane vyrauja pesimistinis požiūris į kultūros ateitį. Antanas Garšva Amerikoje jaučiasi tartum chaotiškoje „tautų mišrainėje“. Tokia jausena atskleidžiam jau pačioje romano pradžioje pagrindiniam veikėjui einant į darbą. Žingsniuodamas peronu Garšva atkreipia dėmesį į dvi juodaodes, savo mokasinus, kurie yra tarsi nuoroda į indėnų kultūrą. Iš pasakotojo pozicijos pamatome ir dar vienos šalies – Anglijos bruožą („Garšva užtraukia škotiškų marškinių ziperį.“), o užkandinėje parduodami „7 up, coca cola, sendvičiai su kumpiu, sūriu“ reprezentuoja pačią Ameriką. Tad nenuostabu, jog žmogui, patekusiam į Niujorką, kuriame susipina įvairiausių šalių motyvai, darosi sunku suprasti, kas sava, o kas svetima, bei išsaugoti savo kultūros savitumą. Idėją, jog viskas aplinkui yra suvienodėję, plėtoja ir Garšvą supančio daiktų pasaulio vaizdas. Jis dirbtinis, teatrališkas, o autentiški dalykai pakeisti nieko vertais surogatais. Visa netekę savo tikrosios reikšmės – viešbučio krautuvėlėje šalia surikiuota ir europietiška, ir tolimųjų rytų, ir Afrikos simbolika. Tačiau ji – tai tik tikro meno parodija, todėl Garšvai kelia ne susižavėjimą, o pasibjaurėjimą, pasireiškiantį stipria ironija („Olandiškosios kepuraitės – suamerikonėjusio olando atsidūsėjimai“). Niveliuoti aplinkos daiktai yra praradę ne tik savo esmę, bet ir vertę – vienodai blizga tiek žiedas už dešimt dolerių, tiek tūkstančio dolerių vertės laikrodis. Katastrofinei pasaulėjautai artimi egzistencializmo atstovai teigia, kad aplinka žmogui neturi jokios prasmės, o chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus sąmonei. Tad kultūrinė maišatis, sekimas kitų primestomis idėjomis kiekvienai tautai reiškia katastrofą bei veda prie išnykimo. Kūrinys atskleidžia ir dar vieną katastrofizmo bruožą – neigiamai vertinamą civilizacijos ateitį. Garšva Amerikoje apsuptas susvetimėjusių, vien savo materialine gerove besirūpinančių žmonių. Todėl ne be reikalo romane taip akcentuojamos daiktų kainos – viskas vyksta iš išskaičiavimo, nebelieka jokio artimo tarpusavio ryšio. Aplinkiniai yra praradę amžinąsias vertybes, o jų vietą užima naujosios – lengvabūdiškumas, susvetimėjimas, nejautra kitų išgyvenimams bei noras nieko neveikti, ilsėtis, tačiau tuo pat metu turėti viską („Tegyvuoja mano poilsio valandos. Amerikoniškasis idealas.“). Tačiau, anot Garšvos, žmogus turi kentėti, nes kančia – tai pati tikriausia sąmoningo asmens būsena, priverčianti kažko siekti, tobulėti. Tad jei visuomenė ir toliau vertins tik daiktus bei patogumus, nieko nedarys savo jėgomis, pasaulis ims regresuoti, kol civilizacija visai išnyks. Katastrofų, disharmonijos pilname pasaulyje žmonės turi būti vieningi, vertinti vieni kitų gyvybes, o ne būti tarpusavyje konkurentai bei rūpintis tik tuo, kaip sukaupti kuo didesnį turtą, kuris po mirties vis tiek netenka prasmės. Lietuvių literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris šiuo klausimu yra pasakęs : „Antano Škėmos žmonės gyvena mūsų amžiuje, kuriame pasaulio rėmai jau taip sukrypę, kad dar nuo poros atominių bombų ir visai sugrius.“ Romane taip pat dažnas žlugimo nuojautos ir jos raiškos motyvas. Atskleidžiamas ne tik pasaulio, bet ir žmogaus gyvenimo trapumas. Dar mokydamasis gimnazijoje Garšva ima suvokti gyvenimo absurdiškumą. Studijuodamas pesimistinius Šopenhauerio raštus herojus atranda, jog gyvenimas – tai blogis ir paveiktas tos minties pasiryžta savižudybei. „Mirtis graži, mirtis dieviška“- drąsino tuomet save Garšva, bet, laimei, sąmonei nugalėjus šio sumanymo atsisako. Tačiau mirties vaizdai vėliau lydi jį visą gyvenimą. Personažo supratimu, Dievas yra apleidęs pasaulį, todėl jame gali vykti tokie baisūs dalykai kai karai, masinės žudynės bei tremtys. Pats patyręs istorijos žiaurumą, jis jautriai išgyvena kitų karo aukų kančias („Apvaizda mane paskyrė lavonų stebėtoju. Rytprūsiuose mačiau negyvą moterį

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!