Kas žmogui teikia ramybę?

Vidinės ramybės žmogui padeda siekti religija, mat pastarosios iškeliamos vertybės yra orientuotos į santarvę ir bendrą visos kūrinijos gėrį. Kalbėdama apie religiją, nesu linkusi jos sprausti tik į krikščionybės rėmus, mano nuomone, derėtų ją asocijuoti su dvasingumu plačiąja prasme, o dvasingumas, žinia, būdingas visoms pasaulio religijoms. Minint dvasingumą ir stengiantis apibrėžti dvasingo žmogaus vertybes, derėtų prisiminti Mathias Jungo veikalą „Mažasis princas mumyse“ ir jame apibrėžtą būtiškosios nuostatos žmogaus sąvoką. Anot Jungo, tai toks žmogus, kurio didžiausia vertybė yra santykis su kitu žmogumi. Tad dvasingumas padeda žmogui suvokti materijos menkumą ir santarvės svarbą, o iš šio suvokimo kyla dvasios ramybė. Kitas pavyzdys – lietuvių rašytojos Jurgos Ivanauskaitės dvasinės paieškos. Rašytoja nuodugniai tyrinėjo budizmą, ne kartą keliavo į Tibetą, apie savo dvasinęs keliones išleido trilogiją. Tačiau gyvenimo pabaigoje, sužinojusi, jog serga vėžiu, Ivanauskaitė atsigręžė į tradicinę mūsų krašto religiją – krikščionybę. Krikščioniško mokymo tiesos padėjo rašytojai rasti ramybę, santarvę su savimi ir kitais paskutiniais gyvenimo mėnesiais. Tai, jog religija gali padėti rasti vidinę ramybę, liudija ir literatūra. Vienas žymiausių XIX a. pab.–XX a. vid. lietuvių rašytojų Juozas Tumas-Vaižgantas augo itin religingoje šeimoje. Pamaldžios motinos noras jaunajam Tumui buvo svarbesnis už jaunuoliškas abejones ir jis pasirinko kunigo kelią. Kitaip nei kitas žymus rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, to niekada nesigailėjo, nors ir abejojo savo pašaukimu. Vaižgantui labai būdinga krikščioniška nuostata – siekti visuotinio gėrio. Aršiausiai gėrio Tumas siekė savo tautai – stengėsi dėl Lietuvos laisvės, o vėliau nesibodėjo kritikuoti nepriklausomos šalies ydų, norėdamas, jog tauta tobulėtų. Visur ieškojo „deimančiukų“, net ir savo kūrinių kritikuotinuose personažuose. Pavyzdžiui, apysakos „Dėdės ir dėdienės“ pagrindiniai veikėjai Severja ir Mykoliukas, nors ir sulaukia aršių kritikos strėlių už pasyvumą, vis dėlto pagiriami už darbštumą*. Tačiau dar stabtelkime prie Mykoliuko personažo, mat jis puikiai iliustruoja religijos svarbą ramybės paieškose. Pasyvusis Mykoliukas, nemokantis kovoti už savo laimę, praranda vienintelę gyvenimo meilę – Severją....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!