Kafkos biografija ir kūrybos bruožai

Franco Kafkos biografija, kūrybos bruožai 1. Kafkos kilmė, gimtasis miestas, išsilavinimas, kūrinių kalba. Žymiausi Kafkos kūriniai. Francas Kafka (Franz Kafka, 1883–1924) – vienas žymiausių XX a. rašytojų, austras, rašęs vokiečių kalba. Kilęs iš pasiturinčių žydų šeimos, Kafka augo Prahoje, tada dar priklausiusioje Austrijos-Vengrijos imperijai. 1906 m. Francas Kafka apgynė teisės daktaro disertaciją Prahos vokiečių universitete ir pradėjo dirbti valdininku agentūroje. Darbas neteikė jam jokio džiaugsmo, todėl daugiau dėmesio ir jėgų jis pradėjo skirti kūrybai. Žinomiausi autoriaus darbai yra novelė „Metamorfozė“ bei nebaigti romanai „Procesas“ ir „Pilis“. 2. Santykių su tėvu ypatingumas, jų įtaka jo gyvenimui, kūrybai. Jo tėvas – Hermanas Kafka. Dėl uždaro Kafkos būdo visą gyvenimą truko konfliktas su labai valdingu tėvu, geidusiu, kad sūnus būtų toks kaip jis, niekinusiu „nevykėlio“ sūnaus literatūrinę kūrybą. Santykiai tarp tėvo ir sūnaus ryškūs beveik visuose F. Kafkos kūriniuose. F. Kafkos „Laiškas tėvui“ (beje, niekad nepasiekęs adresato, bet tapęs atskiru kūriniu), vienas įdomiausių jo autobiografinių dokumentų, yra tiesiog nepaprastai išsamus tų liguistų tėvo ir sūnaus santykių liudijimas: „Kartais įsivaizduoju išskleistą pasaulio žemėlapį ir Tave, išsitiesusį įstrižai jo. Ir rodosi man tuomet, kad savo gyvenimui galiu rinktis tik tas vietas, kurių Tu arba nesi uždengęs, arba kurios Tau nepasiekiamos.“ 3. Veiksniai, lėmę uždarą, vienatve dvelkiantį, skausmingą Kafkos gyvenimą, nepasitikėjimą savimi. Įtempti santykiai šeimoje, nemėgstamas darbas, politinė situacija, neįdomios studijos, nenusisekę siekiai kurti šeimą (mylėjo net keletą kartų, bet šeimos kurti niekada neišdrįso). F. Kafka turėjo du jaunesnius brolius – Georgą ir Henriką. Georgas mirė būdamas penkiolikos mėnesių, o Henrikas – būdamas šešių. Rašytojas taip pat turėjo tris jaunesnes seseris, jos pergyveno Kafką, tačiau visos trys vėliau buvo išvežtos ir mirė koncentracijos stovyklose. 4. Istorinė to meto Prahos situacija, lėmusi Kafkos uždarą būdą. Prahoje labai ryškėjo nacionaliniai prieštaravimai, taip pat vidiniai prieštaravimai vokiečių bendruomenėje – vokiečiai nelaikė žydų sau lygiais. Tad Kafka negalėjo pritapti nei prie vokiečių, nei prie žydų. Vaikas labai smarkiai juto tą izoliaciją, jis buvo uždaras, mėgo fantazuoti. Pirmasis pasaulinis karas stiprino žmogaus nuopuolio, nevilties, kančios, beprasmybės temas. Svetimas jis jautėsi ne tik šeimoje, ne tik biurokratinėje įstaigoje, bet ir gimtajame mieste. Prahą jis mylėjo, bet visą gyvenimą svajojo iš jos pabėgti. F. Kafka – vokiškai kalbantis Prahos žydas – jautėsi gyvenąs trigubame gete: atskirtas nuo gimtosios vokiečių kalbos, izoliuotas nuo čekų kultūros, likęs be žydiškų šaknų. Jo tėvai buvo asimiliavęsi, judaizmą išpažino tik formaliai. O F. Kafka buvo įsitikinęs, jog priklausyti kuriai nors tautai su tvirtomis istorijos, kultūros ir religijos tradicijomis – esminė visaverčio žmogaus gyvenimo sąlyga. 5. Kafkos testamentas ir jo kūrinių likimas. Autorius rašė labai daug, tačiau kruopščiai atrinkinėjo kūrinius, kuriuos laikė vertais publikuoti. Testamentu F. Kafka pavedė savo artimiausiam draugui rašytojui M. Brodui sudeginti visą jo nespausdintą literatūrinį palikimą – grožinius kūrinius bei jų fragmentus, laiškus ir dienoraščius. Tačiau šis neįvykdė testamento, argumentuodamas, kad tokio palikimo sunaikinimas būtų per didelis nuostolis literatūrai. Dar daugiau – Brodas pats ėmė tvarkyti bei ruošti spaudai Kafkos kūrinius, tarp kurių buvo trys romanai bei didelis pluoštas novelių, laiškų ir dienoraščių. 6. Kafkos kūrybos bruožai. • Jo kūrybinis metodas dažniausiai apibūdinamas kaip „fantastinis realizmas“. • Savo kūriniuose dažniausiai nagrinėja ieškojimo, tiesos, kovos, valdžios, kaltės, bausmės, meno problemas. • Jo prozoje žmogus išgyvena asmenybės suskilimą, nori ir bando pabėgti nuo savęs, virsti kažkuo kitu, įsivaizduoja save kaip kitą „aš“. • Kūrinių veikėjai nuolat išgyvena baimę, kaltę, dažnai patiria kokią nors iracionalią ar nepagrįstą bausmę. • Pabrėžiama bejėgiškumo savijauta, kurią sukelia negatyvi erdvė (pvz., Gregoro dulkinas, purvinas, troškus kambarys). • Nuolat fiksuojamos ribos (dažnas užvertų durų ir langų motyvas). • Aplinka, kurioje gyvena veikėjai, – slogi terpė, kurioje geriau mirti negu gyventi. 7. Kafka ir ekspresionizmas. Jis nepriklausė jokiai rašytojų grupei, nesivadovavo jokiais literatūriniais manifestais, tačiau pagal savo amžių Kafka priklausė ekspresionistų kartai, tad jo kūryboje randame šiais krypčiai būdingų bruožų: • jis atmetė realistinį vaizdavimo būdą, jautriai reagavo į istorinius epochos lūžius, totalinį visuomenės susvetimėjimą; • kūrybai būdingi filosofiniai, etniniai ir metafiziniai būties aspektai; • vaizduoja paslaptingus, fantastinius, dažnai šiurpius įvykius; • meno kūrinys ima labiau šokiruoti nei žadinti savęs ir pasaulio pažinimo jausmus; • žmogus pasaulyje jaučiasi svetimas, todėl jam kyla neviltis ir nuobodulys; • absurdo jausmas kyla, kai suyra įprasta kasdienybės tvarka, kai žmogus pasilieka akis į akį su priešišku ir svetimu pasauliu. 8. Kafkos kūrybai įtaką darę filosofai ir jų idėjos. ARTŪRAS ŠOPENHAUERIS. Valia – nesuvoktas ir aklas instinktas. Ji trokšta būti patenkinta, tačiau taip niekada neįvyksta. Todėl žmogaus gyvenimas yra kančia. SIORENAS KIERKEGORAS. Baimė yra teigiamas jausmas. Ji parodo, kad žmogus išgyvena egzistencinę krizę ir gali tobulėti. Aukštesne egzistencijos stadija filosofas laikė tikėjimą. FRYDRICHAS NYČĖ. Filosofas nihilistas (neigėjas). „Dievas mirė! Mes jį nužudėme!“ Senosios vertybės išblėso, o naujosios orientuotos į galios principą. Filosofas ragina kurti naujas vertybes ir naują tvarką. 9. Kafkos kūrybos sąsajos su absurdo literatūra. Sąvoka absurdo literatūra išpopuliarėjo tik XX a. šeštame dešimtmetyje. Ir ši literatūra teigė gyvenimo beprasmybės idėją. Fantastiniai vaizdai ir absurdiškos situacijos. Negatyvumas, troški aplinka, negalėjimas rasti išeities. Veikėjų elgesys dažnai keistas, primenantis absurdiškas situacijas. Veikėjai dažnai užguiti, niekam nereikalingi, vieniši. Jo rašymo stilius – kuklus, santūrus, uždaras, pasakojama taip, kad patikėtum. Viskas aišku, bet niekas nesuprantama – taip kuriama pasaulio absurdiškumo idėja. Šie dalykai sieja Kafką su absurdo literatūra. 11. Režisierius Paulius Ignatavičius apie Kafkos kūrybą, pristatydamas spektaklį „Nuosprendis-metamorfozė“ pagal Kafkos kūrinį, teigė: „Kafka tiki gyvenimu, suvokdamas, kad jis iš esmės beprasmis. Jis eina dėl to, nes reikia eiti. Rašo dėl to, nes negali nerašyti. Jam kūryba tai tarsi priebėga iš gyvenimo absurdo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!