Kada gyvenimas praranda prasmę?

Kada gyvenimas praranda prasmę?

A. Kamiu yra pasakęs:„Netekti gyvybės - menkas dalykas bet matyti, kaip mūsų gyvybė netenka prasmės, kaip nyksta mūsų gyvenimo tikslas - štai kas napakeliama.“ Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės, kurie patiria net visai menkus sunkumus, teigia, jog prarado gyvenimo prasmę. Tačiau jie niekad nesvarsto, kaip jaučiasi žmogus, kuris gyvena aplinkoje, kur kiekvieną dieną susidurti su mirtimi yra normalu, arba kaip jaučiasi žmogus, kuris neturi jokių siekių ir norų. Gyvenimo prasmės praradimo tema dažnai pasitaikoma ir literatūroje.

Žmogus, atsidūręs aplinkoje, kurioje nevertinama žmogaus gyvybė, kur žmogus pats praranda žmogiškumą ir kur mirtis tampa kasdienybe, praranda gyvenimo prasmę. B. Sruoga - XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas, modernios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas. Karo metais jis kartu su kitais Lietuvos intelektualais buvo įkalintas fašistinėje koncentracijos stovykloje Štuthofe. B. Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys - "Dievų miškas". Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Tokiose sąlygose išlikti žmogumi yra beveik neimonomas dalykas, žmonės pradeda prarasti protą. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Dėl nežmogiškų sąlygų belaisviai pamiršo svajones, tikslus, kurie skatino žmogų tobulėti. Galiu teigti, jog žiaurumas gali sunaikinti džiaugsmą ir pilnatvės jausmą. Visa, kas prieštarauja žmogiškajai prigimčiai, priverčia žmogų kentėti. Parodoma, kaip žmonės praranda žmogiškumą, galvoja tik apie savo išlikimą, bet jau nemato gyvenime prasmės.

Kai žmogus neturi jokių ambicijų, nenori nieko siekti ir gerinti savo gyvenimą, jo gyvenimas praranda prasmę. J. Tumas-Vaižgantas - XIX a. pab. – XX a. pr. rašytojas neoromantikas, siekęs suprasti savo tautos dvasią, sukurti savitą tautinį stilių. Vaižgantas kūryboje siekė atskleisti tautos dvasią, tautos charakterį. Savo kūrinyje „Dėdės ir dėdienės“ jis vaizduoja Mykoliuką – apysakos pagrindinį veikėją. Mykoliukas gyvena gyvenimą, kuriame nėra prasmės : daugybę jam užkrautų darbų atlieką nesiskųsdamas, o už darbą jam užtenką tik menko atlygio, jam nesvarbu, jog niekas neivertina jo pastangų, jis nebando to pakeisti, nuolat groją tą pačia melodiją savo pasidarytu smuiku, nes nebemato prasmės mokintis naujų melodijų ir net praranda savo meilę, nes nesiryžtą dėl jos kovotį. Galų gale jis ir toliau plaukia pasroviui, nieko ne tobulina, o tiesiog priima viską kaip yra. Jis nesupranta ką norį gyvenime pamatyti ir ko iš jo trokšta gauti, neieško jokių naujų emocijų ir išgyvenimų. Todėl jo gyvenimas yra beprasmis. Kai žmogus neturi noro kažką keisti, tai ir neturi ko siekti. Nieko nesiekdamas žmogus praranda gyvenimo prasmę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!