Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei? kalbėjimas

Ką reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei? Šiuolaikinėje visuomenėje yra įvairiausių skirtingų pareigų, kurios formuoja žmogaus gyvenimo būdą ir asmenybę, tačiau būtent įsipareigojimas tėvynei gyvuoja dažno širdyje ir suvienija. Pareigą savo šaliai galima suprasti ir įsivaizduoti skirtingai, tai priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, aplinkos, kurioje jis užaugo, ar bendros tautos savimonės. Dėl šių skirtumų natūraliai kyla klausimas, ką iš tiesų reiškia būti įsipareigojusiam tėvynei? Mano manymu, gimtosios kalbos vartojimas ir jos puoselėjimas yra viena iš svarbiausių piliečio pareigų šaliai. Nuo pat seniausių laikų tautos išskirtinis bruožas buvo kalba, kuri ,,lydėdavo” žmogų nuo gimimo iki mirties. Tačiau laikui bėgant tikroji gimtosios kalbos prasmė sumenko. Šiais laikais žmonės yra vis labiau linkę vartoti žargonus, darkyti gimtąją kalbą, o emigravę ją galiausiai išvis pamiršti. Panaši problema Lietuvą ištiko ir XVI amžiuje, kai plačiai paplito Lietuvos bajorų lenkėjimas, gimtosios kalbos paniekinimas ir nesirūpinimas jos ugdymu. Istorikų manymu, pirmieji polonizacijos požymiai pradėjo reikštis jau 1387m. sudarius Krėvos sutartį ir taip oficialiai įteisinus ryšius su Lenkija. Ši problema tapo opi, kai šviesiausia asmenybė Renesanso epochos Lietuvos katalikų bažnyčioje Mikalojus Daukša pasmerkė gimtosios kalbos niekinimą 1599m. išverstoje ,,Postilės“ lenkiškoje ,,Prakalboje į malonųjį skaitytoją“. Nors pagrindinis ,,Postilės“ tikslas buvo neleisti Lietuvoje plisti protestantizmui ir skleisti krikščionybę, Daukša išreiškė visiškai naują ir originalią idėją, kad vienos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir bene svarbiausias bruožas – gimtoji kalba. Jis lenkiškai kreipėsi į Lietuvos bajorus ir dvasininkus pareikšdamas, kad ,,<...> Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba.“ ,,Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Daukša teigia, kad su tauta susieta žmogaus prigimtis reiškiama būtent per gimtosios kalbos vartojimą, todėl jos paniekinimas prilyginamas prigimties išsižadėjimui ir kvailam priešinimuisi gamtos bei Dievo tvarkai. Tokia netvarka ir sumišimas yra iliustruojami gamtos pasaulio pavyzdžiais: ,,Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas <...>?“ Taip Mikalojus Daukša priartėjo prie tautinės valstybės idėjos, kuri labai aktuali buvo XIX amžiaus pabaigoje. Šiuo laikotarpiu išsilavinęs jaunimas pradėjo suprasti gimtosios kalbos vartojimo svarbą ir sąmoningai ėmė vengti lenkų kalbos suvokdamas, kad tauta gali išlikti tik kurdama kultūrą gimtąja kalba. Panašų atsivertimą išgyveno ir vienas pagrindinių tautinio sąjūdžio ideologų, publicistas, poetas ir prozininkas, literatūros kritikas Vincas Kudirka. Mokydamasis gimnazijoje Kudirka vengė kalbėti lietuviškai, gėdijosi savo tautybės ir manė, jog jis ir lietuvis ir lenkas (,,Mat prisipažinimu pusiau prie lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis.“). Vincas Kudirka savo tautinį atbudimą sieja su pirmuoju lietuvišku laikraščiu ,,Aušra“, kuris tuo metu telkė lietuvius, brėžė visuomeninio ir kultūrinio darbo gaires. 1890m. grįžęs į Lietuvą visuomenės veikėjas pasinėrė į kultūrinę veiklą rūpindamasis ,,Varpo“ leidimu. Gimtosios kalbos svarbos suvokimas grąžino Kudirkai pareigos šaliai jausmą ir pavertė herojiško aukojimosi visuomenės labui pavyzdžiu. Taigi, gimtosios kalbos vartojimas ir puoselėjimas yra viena iš svarbiausių tautiškai susivokusio žmogaus pareigų tėvynei. Įsipareigojimas tėvynei taip pat yra darbas, kova, reikalaujanti herojiškos aukos bei atsakomybės. Sugebėjimas eiti tokiu gyvenimo keliu yra dvasiškai subrendusio ir visiškai tėvynei atsidavusio žmogaus bruožas. Ne bet kas ryžtasi dėl savo šalies aukoti laiką, asmeninę laimę ar net sveikatą.Toks pavyzdys pateikiamas XVI amžiaus LDK poeto, reformato. Lotyniškai hegzametru Jono Radvano parašytoje poemoje ,,Radviliada“, kuri yra didžiausias tų laikų lietuvių literatūrinis herojinis epas, aiškiai vaizduojantis tėvynės gynėją idealą – Mikalojų Radvilą Rudąjį. Šio būsimo karvedžio auklėtojas Mūsajas nuo pat pradžių jam bando įdiegti pagrindinę tiesą: tarnavimas tėvynei, paklusnumas ir pagarba protėviams yra svarbiausias savo šaliai įsipareigojusios asmenybės bruožas. Nors atsispirti dvasios pagundoms nėra lengva užduotis, tik eidamas šiuo keliu Radvila pasiekė tokių žygdarbių, kurie, pasak peomos vertėjo Sigito Narbuto, ,,pelno nemarią nugalėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių lūpose.“ Todėl galime daryti išvadas, kad Jonas Radvanas sukūrė ne tik didingą tėvynės vaizdinį ir galingos Lietuvos mitą, bet ir herojiškai pavaizdavo tėvynei atsidavusio žmogaus idelą, kuris yra pavyzdys ir įkvėpimas būsimoms kartoms. Žmogų, apsisprendusį herojiškai aukotis tėvynei, aukštino ir XIX amžiaus pabaigos - XX amžiaus pradžios lietuvių romantizmo poetas Jonas Mačiulis – Maironis. Kūryboje katalikų dvasininkas dažnai nagrinėja žmogaus ryšį su tėvyne ir teigia, kad išauštų nauja diena, būtinos visų žmonių pastangos ir atsidavimas. Raginimas aukotis ir dirbti dėl savo šalies atsispindi eilėraštyje ,,Užtrauksme naują giesmę“, kuriame kviečiama: ,,Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,/ Šarvuoti mokslu atkakliu!/ Paimsme arklą, knygą, lyrą,/ Ir eisim Lietuvos keliu!“. Taip pat puikus pavyzdys yra eilėraštis ,,Skausmo balsas“, kuriame lyrinis subjektas peikia išsižadėjusius idealų: ,,O jūs, kurie taip daug žadėjot/ Ir norus skelbėte gražius,/ Kur šventą ugnį tą padėjot/ ir tuos sumanymus plačius?“ Lietuvai besiaukojančią asmenybę pavaizdavo ir žymus XX amžiaus antrosios pusės lietuvių poetas, dramaturgas, prozininkas ir vertėjas, pelnęs didžiulę skaitytojų meilę ir pripažinimą Justinas Marcinkevičius. Poeto kūryba aprėpia ne tik žmogui kylančius egzistencinius, bet ir istorijos, tautinio sąmoningumo klausimus. Istorinės – poetinės dramos ,,Mažvydas“ pagrindinis veikėjas yra pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Apie jo gyvenimą išsaugota labai ne daug duomenų, todėl poetui dažnai tekdavo pasikliauti intuicija ar fantazija. Kūrinyje vaizduojamas herojaus vidinis konfliktas, kurio centre yra rinkimasis tarp pareigos Dievui ir tėvynei. Po ilgų dvejonių ir asmenybes prieštaringumų Mažvydas pripažįsta, kad pareiga savo šaliai ir gimtajai kalbai vis dėlto buvo svarbesnė. Tai matyti ne tik iš pašaukimo apmąstymų (,,Bijau prisipažinti, kad ne dievui/ Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui,/ Kurį reikėjo iš mirties vaduoti,/ Kuriam pavidalą reikėjo rast...“), bet ir iš pokalbių su šeimos nariais (Kristupu, Benigna). Nors dramos pabaigoje Mažvydas suabejoja, ar jo pasiaukojimas Lietuvai buvo toks prasmingas, kad tam reikėjo paaukoti gyvenimą ir šeimą, galiausiai matyti, kad paskutinė scena, kurioje balsu kartojamas žodis ,,Lie-tu-va!“, parodo visišką atsidavimą ir pasišventimą tėvynei, kurie įprasmina Mažvydo gyvenimą. Vadinasi, kad darbas dėl tėvynės yra dalis įsipareigojimo jai, tačiau tai gali tapti labai didelė auka. Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų jaučiame bent menkiausią pareigą tėvynei. Gimtosios kalbos vartojimas, puoselėjimas ir aukojimasis dėl šalies yra vienas iš svarbiausių įsipareigojusio tėvynei žmogaus bruožų. Taip pat darbas dėl tėvynės yra dalis įsipareigojimo jai ir būtent patys žmonės yra atsakingi už savo šalį ir tik nuo jų priklauso, kokia ji bus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!