Jurgio Kunčino gyvenimo ir kūrybos apžvalga

PRATARMĖ XX a. antroje pusėje radosi naujas terminas – postmodernizmo literatūra, – nurodantis naujus pokyčius Vakarų kultūroje bei literatūroje. Vienas iš postmodernizmo požymių yra intertekstualumas. (Šio termino kūrėja J. Kristeva jį taip apibūdina: „Intertekstualumu mes vadiname tokią tekstų žaismę, kuri vyksta tiktai vieno teksto viduje. Specialistui intertekstualumas yra sąvoka, kuri nurodo, kaip tekstas „skaito” istoriją ir kaip į ją įterpia save”.) Tatai reiškia, kad vyksta daugkartinis teksto kodavimas, nuolatinis citatų žaismas, ankstesnių tekstų sankaupa, naujoviškas kartojimas to, kas jau kitų yra pasakyta (parašyta). Postmodernistinėje literatūroje dažnai naudojamas neišsakymo principas, nes, priešingai, užbaigtumas suprantamas kaip sąstingio ar net mirties išraiška. Todėl postmodernistai visokeriopai manipuliuoja atviro diskurso, žaismo simbolinėmis prasmėmis ir kitomis priemonėmis, vengia duoti kūrinyje vienareikšmius atsakymus. Tuo pabrėžiama intuicijos ir galima skaitytojo improvizacijos svarba. Jurgio Kunčino biografija Jurgis Kunčinas – poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Gimė 1947-01-13 Alytuje, Mirė 2002-12 13 Vilniuje. Abu jo tėvai pedagogai. Rašė eilėraščius nuo pat mažens.  Vilniaus universitete studijavo germanistiką, dirbo įvairiose redakcijose. Pirmoji jo publikacija pasirodė 1968 m. Yra parašęs literatūrinės kritikos, satyrų, esė, radijo pjesių, kino scenarijų. Publikuodavo esė laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Valstiečių laikraštis“, „Šiaurės Atėnai“. J. Kunčinas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (nuo 1989 m.), PEN centro narys (nuo 1995 m.). Žinomiausias jo romanas yra „Tūla“ (1993 m.). Už šį romaną J. Kunčinui 1993 m. paskirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią metų knygą. Taip pat jis yra gavęs „Nemuno“ žurnalo premijas už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.), Alytaus miesto Kultūros premiją (1996 m.), literatūrinę Vilniaus miesto premiją (1996 m. už novelių knygą „Laba diena, pone Enrike!“). J. Kunčino kūrinių yra versta į anglų, rusų, latvių, švedų, estų, lenkų, baltarusių ir vokiečių kalbas. 2004 m. režisierė Agnė Marcinkevičiūtė sukurė apie Kunčiną dokumentį filmą „Beveik laimingas“. J. Kunčinas mirė ir yra palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje, greta Ričardo Gavelio. Dalis J. Kunčino kūrinių ir vertimų išleista tik po mirties. Jurgio Kunčino kūryba • 7 romanai: Glisono kilpa (1992), Tūla (1993), Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis (1997), Kilnojamosios Röntgeno stotys (1998), Kasdien į karą: La strada (2000), Bilė ir kiti (2002), Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras (2004). • 6 poezijos rinkiniai – Takas per girią (1977), Atidėtas rugsėjis (1984), Liepų ratas (1988), Labas, sraige, kur eini? (1989), Atgimimo kryžius (1990), Namai be žiburių (1991), 7 apsakymų rinkinius – Vaizdas į Mėnulį (1989), Baltųjų sūrių naktis (1995), Menestreliai maksi paltais (1996), Didžiosios Žiurkės šešėlis: [vieno miestelio istorijos] (1996), Laba diena, pone Enrike! (1996), Niekieno namai: [Alytaus novelės] (1999), Užėjau pas draugą: trumpi apsakymai (2003) • 4 publicistikos ir satyros rinkiniai – Vainikas „soscinei“: [apybraižos] (1989), Ašutai iš Gyvenimo Švarko: [liūdnos satyros] (1998), Laisvė yra brangi: [satyros, memuarai, įspūdžiai] (2001), Grožio niekad negana: [satyros] (2001). • Taip pat rašė radijo pjeses bei kino scenarijus. • Iš vokiečių kalbos išvertė W. Borcherto, H. Böllio, G. Grasso, R. Musilio, H. Fallados, H. Brocho, E. Canetti, I. Bachmann, M. Reicho-Ranickio, F. Dürrenmatto ir kt. rašytojų kūrinių. KŪRYBOS BRUOŽAI: Poetizuojama vidinė individo autonomija kaip alternatyva visuomeninio gyvenimo absurdui. Kūriniai ironiški, bet drauge jautrūs ir įtikinantys. Pasakojama apie „nevykėlių kartos“ žmones, nemokančius ir nenorinčius prisitaikyti prie gyvenamojo laiko. Knygose užfiksuota daugybė konkrečių gyvenamojo laiko detalių, papročių, žmonių tipų, Vilniaus vietų. Dažniausiai vaizduojamas bohemiškas sovietmečio menininkas, nenorintis ar negalintis tapatintis su sistema. Istorinis kontekstas • Lietuvai priklausant sovietinei Rusijai kūriniai yra cenzūruojami, todėl autoriai priversti naudoti alegorinę kalbą. [Alegorija - paslėptos reikšmės vaizdas, pasakojimas] • Dėl okupacijos daug lietuvių yra ištremti į Sibirą ar kitas atšiaurias Rusijos vietas. • XX a. pabaigoje pradeda formuotis nepriklausomų laikų literatūra, kuri tampa panaši į tuometinę Vakarų Europos ar Amerikos. Jurgis Kunčinas rašė XX a. antroje pusėje, kada Lietuva priklausė sovietinei Rusijai, todėl labai ryški tu laikų inteligento valkatystės tema. Savo kūryboje skaudžiai atvirai rodo XX a. pabaigos įvairias Lietuvos gyvenimo puses: puolusių žmonių likimus, laisvę meilę, sutrūkinėjusius žmonių santykius, tautos bohemos gyvenimą, priešinimąsi visuomenės normoms. Tokioje erdvėje natūraliai kyla žmogiškumo, pilietinės atsakomybės, žmogaus įsipareigojimo klausimų, kurie skatina mąstyti, ar išties postmodernizmo epochoje nyksta vertybių prigimtis ir palengva įsigali sumaištis. Kunčino pasakojimai, parašyti pirmuoju asmeniu, yra autobiografiški. Bene išsamiausiai jie atskleidžiami pirmajame romane Tūla (parašytas 1991, išleistas 1993), kurį dauguma kritikų laiko geriausiu Kunčino kūriniu, būtent todėl šiandien labiausiai aptarsiu ir išnagrinėsiu šį romaną. Jurgio Kunčino romanas ,,Tūla‘‘ Autobiografinis romanas „Tūla“ parašytas 1991 m., išleistas 1993 metais. Jį dauguma kritikų laiko geriausiu J. Kunčino kūriniu, atskleidžiančiu valkatos, bohemiečio, paraštės žmogaus gyvenimą. Siužetas Romano veiksmas - bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto, ir dailininkės Tūlos punktyrinė meilės istorija - apima beveik dešimt metų. Bet įvykių nedaug. Veikėjai susitinka Vilniaus dailės parodų rūmų kavinėje aštunto ir devinto dešimtmečio sandūroje, iš karto vienas kitą atpažįsta kaip lemtą žmogų, savaitę drauge praleidžia Tūlos nuomojamame kambaryje Užupyje. Paskui jie važiuoja pas Tūlos tėvus į Kauną, tėvai nepritaria dukros pasirinkimui, ir mylimieji išsiskiria. Įsiskaudinęs vyriškis išvyksta į Klaipėdą ir toliau gyvena bohemiškai. Vėliau jis patenka į Vilniaus psichiatrijos ligoninės Vasaros gatvėje II skyrių, kur gydomi žmonės, sergantys priklausomybe nuo alkoholio, kelis kartus mieste ir ligoninėje susitinka su Tūla. Pasakotojas rašo mylimajai laiškus ir eiles, ima įsivaizduoti esąs šikšnosparnis, naktimis skrendantis pas ją. Uždarytas į vadinamąjį girtuoklių kalėjimą, gydymo ir darbo profilaktoriumą, ten praleidžia pusantrų metų, beveik kasdien rašo Tūlai, tačiau atsakymo į laiškus beveik niekada nesulaukia. Išėjęs iš kalėjimo susitinka su baltaruse menininke, kupriuke Marina, ir jie drauge su jos sūnumi važiuoja į Krymą. Jis tos moters nemyli, yra jai neištikimas ir grįžta į Lietuvą. Toliau gyvena taip, kaip yra pasirinkęs, nors toks gyvenimas veda į pražūtį. Sykį, sumuštas chuliganų, vos lieka gyvas. Praėjus septyneriems metams nuo pažinties, veikėjai susitinka Vilniuje, Sereikiškių parke. Dabar Tūla su tėvais gyvena Pagudėje ir yra tik dienai atvažiavusi į Vilnių. Mylimieji plaukia laivu į Valakampius, meilės naktį praleidžia Užupyje prie Vilnelės. Daugiau jie nebesusitinka, o po kurio laiko pasakotojas sužino, kad Tūla sudegė pirtyje ant miškų upelės kranto. Jis ten nuvyksta, suranda miške užkastą urną su Tūlos pelenais ir palaidoja kadaise mylimosios nuomotame kambaryje po grindimis. Romanas apie jausmus ir laiką Romanas sukomponuotas kaip užrašai, daugiausia skirti Tūlai. Jie aprėpia ne tik pagrindinių veikėjų pažinties laiką, bet ir kitus svarbius tarpsnius. Minimi Antrojo pasaulinio karo metai, trumpai prisimenamas septinto dešimtmečio vidurys. Pasakojimas vingiuoja nuo vienos temos prie kitos, vienas prisiminimas pažadina kitą, nutolstama ir vėl grįžtama prie pagrindinės linijos. Kai kurie romano puslapiai parašyti kaip nerimuota poezija, realistinis pasakojimas pinasi su fantastika. Veikėjas, negalėdamas pasiekti mylimosios, skrenda pas ją pasivertęs šikšnosparniu ir nematomas dalyvauja jos gyvenime, - tokie fantastiniai intarpai tik sustiprina romano įtaigą, leidžia skaitytojui geriau pajusti visa apimantį pasakotojo ilgesį. Romanas autobiografiškas, beveik visi veikėjai turi prototipus, minimos konkrečios vietos ir to laiko detalės. Rašytojo žodžiais, „Tūla“ - tai romanas apie jausmus, bet pirmučiausia apie laiką, apie tam tikrą laikotarpį Vilniuje. Veiksmo aplinka - sovietmetis Romano vyksmas plėtojasi sovietmečiu, daugiausia paskutinį jo dešimtmetį, tad vaizduojamoji erdvė pilna to laiko nuorodų - minimi gatvių pavadinimai, paminklai, kurių dabar jau nėra, išnykusios kavinės. Veikėją sovietmetis yra palietęs tiesiogiai, lemtingai paveikęs likimą, suformavęs ar deformavęs asmenybę. Iš universiteto jis išmestas dėl konflikto su karine katedra. Viena iš priežasčių, dėl kurių išyra pasakotojo šeima, - žmonos stojimas į partiją (antra priežastis - neištikimybė su garsiu tapytoju). Mano ekspati buvo iš ryžtingų moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir po saule, ir po mėnuliu. Saule švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai priimta, o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbruvis tapytojo Romano Būko veidas. Tokius žmones pati partija vadina kovingais ir principingais, - amžinai kam nors įsipareigojusi, nuolat skubanti, nerami ir įtūžusi mano antroji pusė puikiai derėjo ir funkcionierių, ir Romano Būko pašonėje. Tik giliai širdyje ji šaipėsi iš savo partijos, gal net nekentė jos, kaip nekentė užsikimšusio klozeto, srutų dušuose ir už lango šmėsčiojančių žiurkių. Dar - mano girtų kalbų, kad toji partija pati padvės... Užsimenama ir apie sovietmečiu įprastus kūrybos apribojimus, antai pasakotojo bičiulis savo bute nutapo freską „Rusų kunigaikščiai kloja savo vėliavas po kunigaikščio Kęstučio kojom", kažkas įskundžia jį „meno tarybai", kurso vadovas primygtinai pataria uždažyti ir ateityje nepaisyti nei Kęstučio, nei Algirdo, jau geriau Žalgirio mūšį, o dar geriau - Stalingradą. Pasakotojas šaiposi iš sovietinio režimo, jį demaskuoja. Vadinamasis girtuoklių kalėjimas, arba profilaktoriumas, panašus į Stalino laikų lagerius. Čia niekinamos asmens teisės, ypač kultūros žmonių. Tai primena ir vokiečių koncentracijos stovyklų aprašymus, pažįstamus pirmiausia iš Balio Sruogos „Dievų miško“. Pasakotoją dažnai matome kaip abejotinos moralės valkatą, ir nesyk jis gali pasirodyti nesimpatiškas. Bet santykis su režimu jį atskleidžia kaip labai įžvalgų, kritišką, tiksliai formuluojantį mintį, ironišką žmogų, gebantį analizuoti gyvenamojo meto situaciją ir pasipriešinti jai pačia savo laikysena - atsisakymu eiti į kompromisus. Vilniaus tema Vienas svarbiausių pasakotojui rūpimų dalykų yra ryšys su Vilniumi, savęs ieškojimas juntant Vilnių fiziškai ir mąstant apie jį. Vilnius - tai pirmiausia Užupis, kuriame gyveno jo tėvai ir giminaičiai, o vėliau Tūla ir daugybė pažįstamų. Be Užupio, romano žemėlapyje itin svarbūs Vilnelės tiltai, Bernardinų bažnyčia, Savičiaus gatvė su namu, kuriame gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia, „Ryto" kavinė ir Vasaros gatvės ligoninė, profilaktoriumas Rasų gatvėje, Vilniaus kalvos. Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje visados dangus - žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį, pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių - valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dvasios ubagų kvartalą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!