Jupiterio faktai

Jupiteris Turinys • Jupiteris • Sandara ir atmosfera • Didžioji raudonoji dėmė • Magnetinis laukas • Palydovai • Teleskopiniai stebėjimai • Istorija • Įdomūs faktai Saulės sistema Saulės ir planetų dydžių palyginimas • Jupiteris Jupiteris • Jupiteris (sen. lietuvių pavadinimas Indraja) – penktoji pagal nuotolį nuo Saulės, didžiausia ir masiviausia dujinė planeta – milžinė. • Kaip ir kitos planetos, Jupiteris aplink Saulę skrieja ištęsta elipsine orbita (13,06km/s vid. greičiu), kurios viename židinyje yra Saulė. Nuotolis tarp Saulės ir Jupiterio kinta nuo 740 mln. iki 816 mln. km , Saulę apskrieja per 11,86 Žemės metų, sinodinis periodas (vidutinis laiko tarpas tarp gretimų opozicijų) 399d. Jupiterį patogu kasmet stebėti kelis mėnesius. Spindesiu jį pralenkia Venera ir retkarčiais Marsas. Tai - didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo už Žemės didesnis 11 kartų, o masė - 1331 kartą. Jupiteris 2d. • Jupiterio masė didesnė už visų kitų didžiųjų planetų bendrą masę net pustrečio karto. Tačiau iki Saulės masės jam dar toli gražu: iš vienos Saulės būtų galima padaryti beveik 1050 tokių kosminių kūnų kaip Jupiteris. Vidutiniškas Jupiterio tankis - pats artimiausias Saulės tankiui: 0,08 g/cm3 mažesnis už jos tankį. Nepaisant didumo, Jupiteris yra mikliausia planeta, pustrečio karto greičiau negu Žemė apsisukanti apie savo ašį. Viršutiniai atmosferos sluoksniai sukasi nevienodu kampiniu greičiu: prie pusiaujo apsisukimo periodas 5m 11s trumpesnis kaip vidurinėse platumose. Dėl greito sukimosi planeta labai susiplojusi: jos ašigalinis spindulys 4400 km trumpesnis kaip pusiaujinis, taigi paplokštumas lygus net 0,06. Jupiterio pusiaujinis skersmuo lygus beveik 143 000km , o ašigalinis nesiekia 135 000km Sandara ir atmosfera • Jupiterio vidinė sandara modeliuojama teoriškai. Daugelį metų buvo populiari hipotezė, kad Jupiteris turi kietą branduolį, kurį gaubia storas ledo sluoksnis, o pastarąjį - atmosfera. Dabar šios hipotezės atsisakyta. Spektroskopiniai tyrimai rodo, kad Jupiterio atmosferos išoriniuose sluoksniuose gausu vandenilio ir jo junginių - amoniako bei metano. Manoma, kad dėl mažo vidutinio tankio vandenilis yra pagrindinis Jupiterio sandas. Giliau jis gali būti skystas, o arti branduolio, kur slėgis labai didelis ir temperatūra aukšta, vandenilis gali būti metalo būsenos. Sandara ir atmosfera 2d. • Jupiterio centre temperatūra gali siekti 25 000 laipsnių, t. y. daug daugiau negu Žemės gelmėse. Nepaisant to, Jupiteris be abejonės yra planeta, o ne maža žvaigždė; jos gelmių temperatūra per žema, kad vyktų termobranduolinės reakcijos. Tačiau Jupiteris išspinduliuoja daugiau energijos, negu pats jos gauna iš Saulės. Tą papildomą energiją sukelia pastovus, tačiau labai lėtas ir nepastebimas planetos traukimasis, kurio metu išlaisvinama gravitacinė energija. • Jupiterio paviršius dujinis, galbūt skystas, taigi nusileisti į jį negalima. Kai kas teigia, kad po išoriniais debesų sluoksniais, kur yra visi būtini atmosferos sandai ir pakenčiama temperatūra, gali egzistuoti primityvi gyvybė, tačiau ši hipotezė labai abejotina. Sandara ir atmosfera 3d. • Atogrąžų sritys gauna daugiau Saulės energijos, labiau įkaista, ir oras čia kyla aukštyn, užleisdamos vietą vėsesnėms masėms iš ašigalių sričių. Tačiau Jupiteryje vėjai pučia ne išilgai dienovidinių: veikiami Koralio jėgų, kurios šioje planetoje dėl greito sukimosi apie ašį daug veiksmingesnės negu Žemėje, nukrypsta išilgai lygiagrečių. Vėjų greitis atogrąžuose apie - 100 m/s į rytų pusę, apie +20°, -20°l platumų zonoje - apie 50 m/s į vakarų pusę. Šiaurės pusrutulyje dar labiau stiprus rytys tarp 20° ir 30° platumos pučia daugiau kaip 100 m/s greičiu. Arčiau ašigalių atmosfera ramesnė. • Jupiterio oras lekia ne tik horizontalia, bet ir vertikalia kryptimi. Atmosfera daugiau kaista nuo vidinių energijos šaltinių negu nuo Saulės. Todėl atmosferoje stipri konvekcija. Kylančios masės yra karštesnės ir šviesesnės, slūgstančios - tamsesnės. Šviesiosios zonos ir tamsesnės juostos ištįsusios lygiagrečiai pusiaujui. Dėl nevienodo temperatūros pasiskirstymo atmosferoje, dėl vėjų ir konvekcijos regimasis Jupiterio paviršius atrodo labai audringas, sūkuringas. Jis ypač ryškus spalvotuose televizijos vaizduose. Jupiterio debesų spalvotumas priklauso nuo įvairių sudėtingesnių cheminių junginių ir smulkių dalelių priemaišų. Viršutinėje debesuotoje atmosferoje rasta etano (C2H6), acetileno (C2H2), fosfino (PH3), anglies monoksido (CO) ir kitų junginių. Sandara ir atmosfera 4d. • Stebint Jupiterio palydovų orbitas, buvo lengvai nustatyta jo masė, o pagal tai apskaičiuotas ir tankis. Paaiškėjo, jog Jupiterio tankis yra vos 1,33 g/cm³, taigi 4 kartus mažesnis nei Žemės. Tai rodo, kad didelę Jupiterio dalį sudaro lengvos medžiagos. Planetą gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš molekulinio vandenilio (87%), helio (13%), metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, erano, acetileno ir vandens garų priemaišų. Atmosferoje yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako, amonio hidrosulfido ir ledų kristalų. Debesyse matoma 10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų lygiagrečiai pusiaujui juostų. Debesų temperatūra yra 135 K (-138 °C). Atmosferos dujų masės juda tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Baltose juostose jos kyla aukštyn, o rudose - leidžiasi žemyn. Baltose juostose vėjas pučia iš vakarų į rytus, o rudose - priešingai. Vėjo greitis siekia 130 m/s. Baltų ir rudų juostų lietimosi vietose susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yra ovalo formos, 25 000 km ilgio ir 14 000 km pločio. Jis vadinamas Raudonąja Dėme. Rudą, geltoną ir raudoną atspalvius debesims suteikia sieros ir fosforo junginiai. Atmosfera kartu su visa planeta sukasi dideliu greičiu apie ašį, apsisukdama vieną kartą maždaug per 10 valandų. Sandara ir atmosfera 5d. • Jupiteris neturi kieto paviršiaus. Maždaug 1000 km gylyje atmosfera pereina į molekulinio vandenilio vandenyną, kuris yra apie 17 000 km gylio. Po juo yra maždaug 44 000 km storio kieto vandenilio sluoksnis, o centre - apie 10 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Jupiterio centre temperatūra turėtų siekti apie 25 000 K • Jupiterio atmosferoje vėsoka: temperatūra čia apie –140 laipsnių šalčio. Tačiau jei Jupiterį šildytų tik Saulės spinduliai, jo temperatūra turėtų būti dar žemesnė. Didelis šilumos srautas plūsta iš planetos vidaus. Tuo planeta primena žvaigždę, tačiau įšilimo mechanizmas yra visai kitas -Jupiterio vidus įkaista jam traukiantis, kai gravitacinė energija virsta šilumine. Kaip žinia, Saulė gi šviečia dėl termabranduolinių reakcijų, vykstančių žvaigždės gelmėje. Jeigu Jupiteris būtų bent kelis kartus masyvesnis, to galbūt pakaktų, kad jo gelmėse taip pat įsižiebtų termabranduolinės reakcijos. Tada Žemės padangėje matytume ne vieną, o dvi Saules. • Deja, žemiečiai kosmonautai niekada negalės nusileisti po storais Jupiterio debesimis ir nevaikštinės jo paviršiumi. Visų pirma jie svertų keliasdešimt kartų daugiau, o antra – planetos kieto paviršiaus kaip ir nėra. Leidžiantis į planetos gelmes, sparčiai didėja slėgis ir kyla temperatūra, dujinė vandenilio ir helio atmosfera vis tankėja ir pamažu pereina į skystį. Planetos centre yra maždaug 14 000 km spindulio planetos branduolys, kuriame nusėdę įvairūs junginiai su sunkesniais elementais, uolienomis. Didžioji Raudonoji dėmė • Baltų ir rudų juostų lietimosi vietose susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yra ovalo formos, 25 000 km ilgio ir 14 000 km pločio. Jis vadinamas Raudonąja Dėme. Rudą, geltoną ir raudoną atspalvius debesims suteikia sieros ir fosforo junginiai. Atmosfera kartu su visa planeta sukasi dideliu greičiu apie ašį, apsisukdama vieną kartą maždaug per 10 valandų. • Jupiteryje dažnai matomos dėmės, bet dauguma jų greitai išnyksta. Išimtis yra Didžioji Raudonoji Dėmė, kuri stebima daugiau kaip 300 metų; kartais ji trumpam išnyksta, bet visada vėl atsiranda. Dėmė ypač ryški buvo 1878 m.; tai buvo elipsinis 48 000 km ilgio ir 11 000 km pločio plytos raudonumo darinys, kurio paviršiaus plotas buvo didesnis negu Žemės plotas. Ji vėl išryškėjo nuo 1960 m. vidurio. • Ilgai manyta, kad Raudonoji Dėmė gali būti savotiška sala, plūduriuojanti išoriniuose Jupiterio atmosferos sluoksniuose. Jos laikiną išnykimą galima paaiškinti aukščio pasikeitimu, kai nugrimzdusią dėme dengia debesys. Pagal kitą hipotezę, dėmė yra Teiloro stulpas, t. y. viršūnė besisukančių dujų stulpo, kuris atsiranda dėl sutrikusios atmosferos cirkuliacijos, apeinant stambią Jupiterio paviršiaus iškilumą. Bet JAV kosminės stotys "Pionieriai" ir "Vojadžeriai" įrodė, kad Raudonoji Dėmė yra ne kas kita, kaip milžiniškas atmosferos sūkurys - ciklonas. Didžioji Raudonoji dėmė 2d. • Žymiausias Jupiterio sūkurys, primenantis žemiškus ciklonus ir anticiklonus, yra garsioji Didžioji raudonoji dėmė. Ji matoma per teleskopus nuo Žemės ir jau stebima apie 300 metų. Itin įspūdinga ši dėmė spalvotuose Jupiterio debesų televizijos panoramose. • Raudonoji dėmė susidariusi į pietus nuo pusiaujo. Tai rausvas ovalas, kurio ilgiausias skersmuo - apie 30 000 km, trumpiausias - apie 10 000 km. Kinta dėmės dydis, pavidalas ir vieta Jupiteryje. Arčiau pakrasčio dėmę sudarantys debesys skrieja spiralėmis pagal laikrodžio rodyklę. Dar toliau į pietus regima mažesnė balta dėmė, kurios masės juda priešinga kryptimi. Toliau nuo Raudonosios dėmės taip pat randama baltų dėmių, kurios primena vandens paviršiuje susidarančius sūkurius. • Raudonoji dėmė labai patvari. Ir kiti, daug mažesni, sūkuriai tveria ištisus metus ir dešimtmečius, o analogiški Žemės atmosferos sūkuriai - po kelias ar keliolika dienų. Tik mažesni sūkuriai laikosi kur kas trumpiau: po keliasdešimt ir daugiau kaip po 100 dienų. Žemiausia temperatūra (apie 130 K) yra sluoksnyje, kuriame slėgis 100 - 120 mb. Apie 100 km virš to sluoksnio temperatūra pakyla iki 160 K. Daug sparčiau ji kyla einant gilyn: 50 km gylyje nuo žemiausios temperatūros sluoksnio vyrauja amoniako debesys, kurių temperatūra 180 K, 70 km gylyje - amonio hidrosulfido (NH4SH) 200 - 220 K temperatūros debesys ir 100 km gylyje - 240 - 280 K temperatūros vandens garų bebesys. Magnetinis laukas • Skrajoti prie Jupiterio gana nesaugu. Planetą supa 20 kartų stipresnis magnetinis laukas nei žemiškasis. Magnetinio lauko pagauti ir sulaikyti Saulės vėjo elektronai ir protonai sudaro galingus Jupiterio radiacijos žiedus. Naktį kosmonautai Jupiterio atmosferoje stebėtų galingus žaibus. Daugiausia žaibuojama ciklonuose. Vadinasi debesys turėtų pažerti lietaus ar sniego, nes žaibams rastis reikia kritulių. Arti Jupiterio ašigalių, kaip ir Žemėje, matyti polinės pašvaistės. • Jupiterio magnetinis laukas 20 kartų stipresnis negu Žemės. Dėl to jį supa plačios radiacijos juostos, sudarytos iš didelės energijos protonų ir elektronų, "pagrobtų" iš Saulės vėjo. Atmosferoje susidaro polinės pašvaistės ir žaibai. • Jupiteris taip pat turi stiprų magnetinį lauką ir yra radijo bangų šaltinis. Astronomai kol kas negali išsamiai paaiškinti jų kilmės. Jupiterio palydovai • Jupiterio palydovai: Metija, Adrastėja, Amaltėja, Tebė, Ijo, Europa, Ganimedas, Kalista, Leda, Himalija, Lisitėja, Elara, Anankė, Karmė, Pasifė ir Sinopė. Keturis didžiausius Jupiterio palydovus - Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą 1609-10 m. žiemą pro vieną pirmųjų savo teleskopų atrado Galilėjas Galilėjus. Jo atrastus palydovus galima pamatyti pro bet kurį teleskopą ar net žiūroną. • Ganimedas - didžiausias ir ryškiausias iš Galilėjaus atrastų palydovų; jo skersmuo 5260 km, taigi jis didesnis už Merkurijų. Beveik tokio pat dydžio yra Kalista, bet jos masė daug mažesnė, taigi daug mažesnis ir jos vidutinis tankis. Ijo ir Europa yra panašaus dydžio kaip Mėnulis. Kiti Jupiterio palydovai yra daug mažesni. • Jupiterio šeima. Pirmuosius keturis Jupiterio palydovus atrado Galilėjus. Pirmą kartą astronomijos istorijoje pasigaminęs nedidelį teleskopą, jis išvydo tartum sumažintą Saulės šeimos vaizdą. Tie keturi palydovai pavadinti mitologiniais vardais: Ijo, Europa, Ganimedu, Kalista. Jie vadinami ir Galilėjaus palydovais. Dar devyni Jupiterio palydovai atrasti vėliau, nuo 1877 iki 1951 metų. Jų vardai taip pat mitologiniai, be to, taip parinkti, kad galūnė nurodo skriejimo orbitos kryptį: jei vardas baigiasi garsu a, tai palydovas skrieja tiesiogine kryptimi, jei - ė, - skrieja priešinga kryptimi, kitaip sakant, jo posvyrio kampas didesnis kaip 90 laipsnis. Taigi Ijo, Ganimedas ir Kalista didesni kaip Mėnulis. Nedaug nuo jų tesiskiria ir Europa. Visi kiti palydovai, išskyrus Amaltėją, prilygstančią stambiam asteroidui, labai maži, giminingi Marso palydovams. Jupiterio palydovai 1d. • Iki 2005 m. pradžios atrasti 63 Jupiterio palydovai. Jie skrieja tarp 0,13 ir 28 mln. km nuo planetos centro. Trys palydovai, Ganimedas, Kalista ir Ija didesni už Mėnulį, o Europa truputį mažesnė už jį. Šie keturi palydovai gerai matomi pro mėgėjišką teleskopą. Kiti Jupiterio palydovai daug mažesni (nuo 200 iki 1 km). Jupiterio svita marga ir įdomi: Ijos paviršiuje aptikta keli šimtai veikiantys ugnikalnių (daug daugiau nei Žemėje!). Europa paviršius primena smar¬kiai suaižėjusį ledą - užšalusį okeaną. Panašu į tai, kad po Europos ledu dar ir dabar slūgso vandenynas, kuriame gali egzistuoti primityvi gyvybė. Ganimedas – apskritai didžiausias palydovas Saulės sistemoje, lenkiantis net Merkurijų! Jį taip pat dengia ledas, bet vandenyno po juo tikriausiai nėra. Kalistos išskirtinė savybė - gausybė lėkštų smūginių kraterių. Tai rodo, kad paviršius yra labai senas. Kitus, mažesnius, palydovus Jupiteris tikriausiai kadaise pasigavo iš asteroidų žiedo.   Panašiai kaip ir Saturną, Jupiterį juosia plonas (mažesnio kaip 30 km storio) smulkių kietų dalelių žiedas. Iš Žemės Jupiterio žiedas nematomas - jo dalelės blogai atspindi šviesą. Jupiterio palydovai 2d. • Metija (Metis) Orbitos spindulys 128 000 km, orbitinis periodas 0.295 d., skersmuo ~40 km. Su Adrastėja skrieja beveik ta pačia orbita. 1979 atrado JAV automatinės tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas graikų deivės, pirmosios Dzeuso žmonos vardu. • Adrastėja (Adrastea) Orbitos spindulys - 129 000 km, orbitinis periodas - 0.298 paros. Su Metija skrieja beveik ta pačia orbita (ties Jupiterio žiedais). Netaisyklingos formos, maždaug 252015 km dydžio. 1979 atrado JAV tarpplanetinės stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas Kretos nimfos, Dzeuso dukters, vardu. • Amaltėja (Amalthea) Orbitos spindulys - 181 300 km, orbitinis periodas 0.498 d. Netaisyklingos formos pailgas kūnas, 270165150 km matmenų. Paviršius tamsus, jame daug smūginių kraterių. Pavadintas ožkos, maitinusios Dzeusą Kretos urve, vardu. Tokį pat vardą turėjo Kretos karaliaus Meliso duktė, maitinusi Dzeusą ožkos pienu. 1892 atrado E. Barnardas. Jupiterio palydovai 3d. • Tebė (Thebe) Orbitos spindulys 221 900 km, orbitinis periodas 0.675 d., netaisyklingos formos, dydis 11090 km. 1979 atrado JAV tarppl. stotys Voyager 1 ir Voyager 2. Pavadintas nimfos, kurią pagrobė Dzeusas, vardu. • Ija (Io) Orbitos spindulys 421 600 km, orbitinis periodas 1.769 d., skersmuo 3630 km. Paviršiuje vyksta aktyvi vulkaninė veikla, yra daug veikiančių ugnikalnių (iki 9 km aukščio), kurie išmeta medžiagą iki 600 km aukščio. Paviršių dengia sieros ir sieros dioksido sluoksnis. Manoma kad po šiuo sluoksniu yra pluta, sudaryta iš silikatų. Vid. tankis 3.55 g/cm3, geometrinis albedas 60%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadintas senovės graikų upių dievo Inacho dukters vardu. Įsimylėjęs Iją, Dzeusas pavertė ją balta telyčaite, norėdamas apsiginti nuo Heros pykčio. • Europa Orbitos spindulys 670 900 km, orbitinis periodas 3.551 d., skersmuo 3138 km. Paviršių dengia stora ledo pluta, ant kurios matosi tamsių linijų - ledo plyšių tinklas, apimantis visą palydovo paviršių. Manoma, kad tai yra ledo plyšiai, pro kuriuos išsiveržia purvinas vanduo iš poledinio sluoksnio. Po ledu yra skysto vandens sluoksnis, o po juo - silikatinė pluta. Vid. tankis 3.04 g/cm3, geometrinis albedas 60%. Pavadinta Tiro karaliaus Agenoro gražuolės dukters vardu. Dzeusas pagrobė ją į Kretos salą, pasivertęs baltu buliumi. Ten ji pagimdė tris sūnus, vienas iš jų, Minas, tapo Kretos karaliumi. 1610 atrado G. Galilėjas. Jupiterio palydovai 4d. • Ganimedas (Ganymede) Didžiausias Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 1 070 000 km, orbitinis periodas 7.155 d., skersmuo - 5262 km. Paviršių dengia stora ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Vid. tankis 1.93 g/cm3, geometrinis albedas 45%. Daug smūginių kraterių, slėnių, plyšių ir kitų pailgų paviršiaus darinių. 1610 atrado G. Galilėjus. Pavadintas Trojos princo vardu. Žavingą jaunuolį Ganimedą Dzeusas, pasivertęs ereliu, pagrobė į Olimpą ir pavertė jį taurių padavėju dievams. • Kalista (Callisto) Vienas didžiųjų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 1 883 000 km, orbitinis periodas 16.689 d., skersmuo 4800 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, kai kurių jų skersmuo iki 100 km. Kalista greičiausiai yra homogeniškas kūnas, susidedantis ir susimaišiusių ledo ir silikatų. Vid. tankis 1.83 g/cm3, geometrinis albedas 17%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadinta Arkadijos karaliaus Likaono dukters vardu. Gražuolę Kalistą įsimylėjo Dzeusas ir ji pagimdė sūnų Arką. Supykusi Hera pavertė Kalistą meška. Vėliau Dzeusas Kalistą ir Arką užkėlė į dangų - tai Didžiosios Meškos žvaigždynas (Grįžulo Ratai) ir Arktūras (Meškos sargas). Leda Orbitos spindulys 11.094 mln. km, orbitinis periodas 238.72 d., skersmuo 16 km. 1974 atrado Č. Kovalas. Pavadinta Etolijos karaliaus dukters ir Spartos karalienės vardu. Dzeusas su ja mylėjosi, pasivertęs gulbinu. Iš sudėto kiaušinio išsirito dvyniai Poluksas ir Elena. Tuo pat laiku normaliu būdu gimė Kastoras ir Klitemnestra (nuo Ledos vyro Tindarėjo). Jupiterio palydovai 5d. • Himalija (Himalia) Orbitos spindulys 11.48 mln. km, orbitinis periodas 250.57 d., skersmuo 186 km. 1904 atrado Č. Perainas. • Lisitėja (Lysithia) Orbitos spindulys 11.720 mln. km, orbitinis periodas 259.2 d., skersmuo 36 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas. • Elara Orbitos spindulys 11 737 mln. km, orbitinis periodas 259.7 d., skersmuo 76 km. 1905 atrado Č. Parainas. Pavadinta vienos iš Dzeuso meilužių, milžino Titijaus motinos vardu. • Anankė (Ananke) Orbitos spindulys 21.2 mln. km, orbitinis periodas 631 d., skersmuo 30 km. Pavadinta vienos graikų likimo deivių Anankės vardu. Anankė buvo viena moirų, Dzeuso ir Temidės dukra. 1951 atrado S. B. Nikolsonas. • Karmė (Carme) Orbitos spindulys 22.6 mln. km, orbitinis periodas 692 d., skersmuo 40 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadinta pagal graikų nimfos, deivės Artemidės palydovės, Dzeuso meilužės, vardą. Jupiterio palydovai 6d. • Pasifė (Pasiphae) Orbitos spindulys 23.5 mln. km, orbitinis periodas 735 d., skersmuo apie 50 km. 1908 m atrado F. Melotas. Pavadinta pagal Kretos karaliaus Mino žmonos, Minotauro motinos, vardą. • Sinopė (Sinope) Tolimiausias iš žinomų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.7 mln. km., orbitinis periodas 758 d., skersmuo 36 km. 1914 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadintas pagal graikų upių dievo Azopo ir vienos iš plejadų Meropės dukters vardą. Ją buvo pagrobęs Apolonas. Teleskopiniai stebejimai • Pro teleskopą matoma, kad gelsvą Jupiterio skritulį kerta tamsūs ruožai, vadinamos debesų juostos. Dažniausiai matomos dvi ryškios juostos abipus pusiaujo, nors kartais išryškėja ir daugiau. Jei teleskopas daug didina, vaizdas darosi sudėtingesnis, detalių daugiau, jos nuolat kinta, nes Jupiteris yra labai aktyvi planeta. • Kad planeta sukasi greitai, rodo tai, jog per kelias minutes galima pamatyti, kaip įvairūs dariniai slenka jos skrituliu. Sukimosi periodas buvo nustatytas kaip tik tokiu būdu. Jeigu kuris nors darinys, žiūrint iš Žemės, pasiekia planetos centrinį dienovidinį, sakoma, kad įvyksta tranzitas. Laiko tarpai tarp gretimų tranzitų ir suteikia informacijos, kuri būtina sukimosi apie ašį periodui apskaičiuoti. Jupiteris nesisuka kaip kietasis kūnas: įvairių platumų sritys sukasi skirtingu greičiu. Pavyzdžiui, I sistemos, (tarp dviejų pusiaujo juostų) vidutinis sukimosi periodas 5 min trumpesnis negu kitų planetos dalių, vadinamų II sistema. Negana to, kai kurie ryškūs paviršiaus dariniai sukasi savuoju periodu ir dreifuoja atmosferoje nepriklausomai. Istorija • 1664 - 1666 - nustatytas Jupiterio apsisukimo periodas (Dž. Kasinis, Prancūzija). • 1892 - atrastas Jupiterio palydovas Amaltėja (E. Barnardas, JAV). • 1905 - atrasti Jupiterio palydovai Himalija ir Elara (Č. Perainas, JAV). • 1908 - atrastas Jupiterio palydovas Pasifė (F. Melo, Prancūzija). • 1914 - atrastas Jupiterio palydovas Sinopė (S. Nikolsonas, JAV). • 1938 - atrasti Jupiterio palydovai Lisitėja ir Karmė (S. Nikolsonas, JAV). • 1973 - 1979 - automatinės stotys "Pionieer - 10" ir "Pioneer - 11" (JAV) praskriejo pro Jupiterį ir Saturną ir perdavė šių planetų ir jų palydovų nuotraukas. • 1974 - atrastas Jupiterio palydovas Leda (Č. Kovalis, JAV). • 1979 - automatinės stotys "Voyager - 1" ir "Voyager - 2" (JAV) praskriejo pro Jupiterį. Atrasti 3 nauji palydovai. Įdomūs faktai apie Jupiterį • Iš Jupiterio masės būtų galima nulipdyti net 318 tokių rutuliukų, kaip Žemė. Tačiau Jupiterio tūris dar didesnis – į jį sutalpintume net 1000 tokių rutulių kaip žemė!   Iš Saulės masės butų galima sulipdyti net ... 1047 Jupiterius.   Jupiteris yra 4 pagal ryškumą dangaus šviesulys po Saulės, Mėnulio ir Veneros.   Jupiterį tyrė 5 kosminiai aparatai: “Pioneer 10” ir “Pioneer 11” (1973 – 74 m.), “Voyager 1” ir “Voyager 2” (1979 m.), bei ilgiausiai besidarbavusi stotis “Galileo” (1995 – 2003 m.).   1994 m. visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebėjo kosminį kataklizmą – Jupiterio susidūrimą su kometa. Tokia katastrofa galėtų sunaikinti civilizaciją Žemėje, tuo tarpu Jupiterio atmosferos žaizdos be pėdsakų užsitraukė per kelis mėnesius. • Magnetinis laukas Europa->

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!