J.Grušas ,,Meilė, džiazas ir velnias”. Vaikinų paveikslai

J.Grušas ,,Meilė, džiazas ir velnias”. Vaikinų paveikslai ,,Meilė, džiazas ir velnias” – tai J.Grušo tragikomedija, parašyta 1967metais. Tragikomedijoje grumiasi du nesutaikomi priešai: gėris ir blogis, meilė ir velnias. Dramoje rašytojas mąsto apie amžinas vertybes, žmogaus gerumą, nužmogėjimo priežastis. Pagrindiniai dramos veikėjai – trys jaunuoliai – džiazistai – Andrius, Julius, Lukas – groja, šoka, geria, mušasi, nesutaria su tėvais, vulgariai elgiasi su drauge Beatriče. Dramos herojams likimas nedraugiškas, nelengvas. Nė vienas iš jų nepatyrė nei šeimos šilumos, nei motinos meilės. Norėčiau aptarti J.Grušo vaizduojamų trijų vaikinų paveikslus. ir išskirti, kuo vienas herojus skiriasi nuo kito. Pirmasis vaikinas - Andrius yra vienas konfliktiškiausių veikėjų. Andrius – džiazininkų vadeiva. Šis bedvasėje aplinkoje išaugęs jaunuolis stoja prieš tėvą – teisingumo organų darbuotoją, aktyvų klasių kovos dalyvį. Jis atmeta vyresniosios kartos argumentus apie iškovotos duonos kainą, šviesios ateities perspektyvas. Jis tėvui tiesiai pasako: ,,mus papirkote”. Andrius maištauja prieš melagingas vertybes, bet nežino su kuo kovoti, nemato gyvenimo tikslo, niršta ant vyresniųjų, kad šie nepalikę erdvės jo veiklai. Jau dramos pabaigoje matoma, kad Andrius tarsi žūva, peržengęs tokią ribą, už kurios žmogus nieko nesupranta. Andrius yra menkos dvasios, primityvus, pripažįstantis tik jėgos kultą. Jis užaugęs be tautinių ir dorovinių idealų, be religijos, kultūros, šimtmečiais kurtų humanistinių tradicijų. Tai lemia jo pražūtį. Tai brutalus jaunuolis, turintis sadistinių polinkių, provokatorius, „blogio“ lyderis. Vadinasi, šį herojų galima išskirti kaip tvirto charakterio maištininką. Antrojo vaikino – Juliaus - charakteriu išreikšta kraštutinė dvasinė intelektualinė krizė, kurią stagnacijos metais išgyveno jaunoji inteligentijos karta. Julius – filosofo idealisto sūnus, bet nusivylęs visuomene, kaip negalinčia apginti humanistinių tradicijų. Dėl to ir priekaištauja tėvui: ,,Sudeginkit visas filosofų ir humanistų knygas! Jos bevertės. <.>. Nė vieno neapgynė, kai jie savo laiku šaukėsi ,,nemirštamos dieviškos dvasios”. Julius, praradęs bet kokią gyvenimo prasmės iliuziją, jaučia egzistencijos tragizmą. Todėl jis, būdamas labiausiai iš visų draugų išsimokslinęs, savyje yra sukaupęs ilgametės žmonių patirties, filosofijos pradus, žino visuomenės dorovinius idealus, tačiau pats abejoja ir neatskiria, kas yra bloga, o kas gera. Jis siekia suprasti gyvenimą, nori užpildyti dvasinę tuštumą, bet nežino kaip. Galima teigti, jog šis vaikinas jaučiasi esantis absurdo situacijoje. Vadinasi, nuo pirmojo jis skiriasi gilesniu žvilgsniu į pasaulį. Trečiasis vaikinas - Lukas - atstovauja visuomenės padugnėms, yra tarsi pasmerktas dėl savo socialinės padėties. ,,Nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers. Nieko! Nieko! Galiu padaryti didelę niekšybę vien dėl to, kad esu pamestinukas. Mestas į gyvenimą kaip į sąšlavų duobę”, – sako Lukas. Lukas maištauja vien išgirdęs iš savo globėjo paveldėtą pavardę – Pinkvarta. Gyvenimas vaikų namuose, suvokimas, ką iš jo atėmė tėvai, amžinas skausmas turi didelę įtaką besiformuojančiai jauno žmogaus asmenybei. Lukas – vaikų namuose augęs vaikas, jautriausias iš trijulės, bando atsakyti į svarbiausius klausimus – dėl ko gyventi ir dėl ko mirti? Šis vaikinas, būdamas vienas šiame pasaulyje, neturi jokių atramų. Gal todėl, pamilęs Beatričę ir pajutęs prasmingo gyvenimo ilgesį, jis labiausiai iš visų siekia išlaikyti draugę. Tačiau tam nelemta išsipildyti – Luko dvasinis pasaulis silpnas, todėl veikiamas draugų ir aplinkybių nesugeba išsaugoti Beatričės. Vadinasi, šis herojus dėl kiek kitokios asmeninės patirties yra jautresnis nei kiti. Apibendrinant galima teigti, jog Juozas Grušas pavaizdavo trijų maištingų vaikinų gyvenimus. Andrius, Julius ir Lukas – panašaus likimo jaunuoliai, visi netekę motinų, kiekvienas turintis savo charakterį ir pasaulėžiūrą. Kūrinyje vaizduojama visa gyvenamosios epochos dvasia – alkoholiu ir cigaretėmis nuodijamų selindžeriškų svajonių era. Nepaisant to, jog ši J.Grušo tragikomedija pirmą kartą išleista 1967 m., ji aktuali ir šių dienų jaunam žmogui. Mąstymas apie amžinąsias vertybes, žmogaus prigimties paradoksalumą – gerumą ir nužmogėjimą – tokie yra pagrindiniai tragikomedijos „Meilė, džiazas ir velnias“ motyvai. Jis vaizduoja jaunam žmogui kaip nereikia elgtis su kitais ,ir atveria akis į kito žmogaus jausmus. Kai kalbi apie vaikinus, gali pateikti citatų. Šaltiniai: https://gid.lt/lietuviu-kalba/grusas-meile-dziazas-ir-velnias-kurinio-analize http://www.studijoms.lt/tragikomedijos-meile-diazas-ir-velnias-veikeju-charakteriai.htm http://www.aidai.eu/index.php?view=article&catid=42%3A7109&id=662%3Ali&option=com_content&Itemid=114 http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1255

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!