Jauno žmogaus portretas J. Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“

Jauno žmogaus portretas J. Grušo dramoje „Meilė, džiazas ir velnias“

Jaunus žmones visais laikais supo daug stereotipų. Vyresnioji karta yra susidariusi neigiamą įvaizdį apie jaunimą. Daugelis jų mano, jog jauni žmonės neatsakingi, nerūpestingi, neturintys gyvenimo tikslo ir gyvenantys per daug lengvabūdišką gyvenimo būdą. Tačiau daugelis yra linkę greitai teisti kitus ir nė nesusimąsto, kodėl žmonės renkasi būtent tokį gyvenimo kelią. Taip pat neigiamai jaunimas yra vaizduojamas ir literatūroje. Juozo Grušo drama ,,Meilė, Džiazas ir Velnias" - ne išimtis, tačiau šiame kūrinyje jų gyvenimas yra aprašomas ne tik iš aplinkinių, bet ir iš jų pačių perspektyvos. Autorius gilinasi į veikėjų poelgius ir nori atskleisti tikrąsias šių visuomeniniais idealais neparemtų veiksmų priežastis.

Juozas Grušas – lietuvių dramaturgas ir prozininkas, gimęs 1901 metais, Šiaulių rajone. Jis baigė Šiaulių gimnaziją, studijavo Lietuvos universitete Kaune ir Vytauto Didžiojo universitete Vilniuje. Didžiąją dalį savo gyvenimo autorius pragyveno sovietinėje Lietuvoje, o tai ypač atsispindi jo kūriniuose. Juozo Grušo kūriniuose realistiškai vaizduojami buitiniai konfliktai, būdinga siužeto intriga, derinama sapnai ir realybė.

J. Grušo dramoje aprašomas keturių jaunuolių - Andriaus, Juliaus, Luko ir Beatričės gyvenimai. Visi iš jų vaizduojami kaip jauni žmonės, tam tikrame savo gyvenimo etape susidūrę su gyvenimo nuoskaudomis. Kiekvienas stengiasi savaip jas įveikti ir paslėpti. Dažniausiai tai pasireiškia maištavimu, nepagarba sau ir kitiems, agresyviu elgesiu. Kūrinyje aprašomi vaikinai gyvena gyvenimą nematydami jo prasmės. Jie kiekvieną vakarą svaiginasi, negalvoja apie savo ateitį, nesiremia jokiomis dvasinėmis vertybės ir jas net niekina. Tačiau pagrindinė priežastis, kuri verčia jaunuolius judėti pirmyn ir susimąstyti apie savo elgesį ir dvasinę būklę yra jų draugė Beatričė. Visi trys vaikinai vaikystę ir jaunystę praleido be mamos, niekada nejuto motiniškos meilės. Jie gyvena su gilia žaizda širdyje, kurią iš dalies užpildo Beatričė. Mergina vaikinams yra kaip šviesa tamsaus tunelio gale ir tik sekdami ją jie gali pagaliau išvysti dienos šviesą - surasti laimę ir pamatyti tikrąjį gyvenimo grožį. Nors ir pati Beatričė turi didelių gyvenimo traumų, ji iš paskutiniųjų stengiasi surasti prasmę gyvenimui ir jo metamiems iššūkiams, stengiasi vėl tapti laiminga ir rasti dvasinę ramybę. Tačiau kūrinio gale mergina neišgali pakelti viso šio spaudimo ir nusižudo. Beatričė kūrinyje vaizduojama kaip grandis tarp blogio ir gėrio, tarp dviejų visiškai skirtingų pasaulių. Ją Grušas aprašo kaip žmogų, kuris yra gėrio ir blogio mišinys. Joje atsiskleidžia gražiausi žmogaus bruožai: nuoširdumas, rūpestingumas, tiesos ir lygybės troškimas, gebėjimas pasiaukoti. Tačiau Beatričė turi ir blogų bruožų, ji išlaiko pusiausvyrą - yra neutrali. Ji taip pat kaip ir vaikinai protestuoja, maištauja, tačiau tuo pačiu siekia ir santarvės, ji palaiko ir nusivylusius tėvus, ir jų maištaujančius vaikus.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!