J. Ivanauskaitė "Mėnulio vaikai"

Jurga Ivanauskaitė. Mėnulio vaikai. Romanas. 1988 metai. Vilnius.
Jurga Ivanauskaitė, gimė 1961m. Vilniuje, baigė Dailės institutą, ji miesto civilizacijos auklėtinė. Tai ryški, šių dienų literatūrinio gyvenimo figūra. Jos debiutinis darbas – prozos knygelė „Pakalnučių metai”. Bendrame to meto prozos kontekste šalia gana tradicinių lietuvių prozos kūrinių autorė atrodo labai įdomi, tokia lyg ir ne visai pritapusi rašanti apie kažkokį kitokį gyvenimą tačiau, pripažinkime ji rašo apie gyvenimą tokį koks jis yra iš tiesų ne pagražintą, nenuspalvinta visomis vaivorykštės spektro spalvomis, tiesiog realų gyvenimą. Jos herojai sakyčiau mįslingi, jų poelgiai, novelių siužetai byloja, kad J. Ivanauskaitės kūryba – tai naujas žodis lietuvių prozoje.
Ji parašė šias knygas - novelių rinkinį „Kaip užsiauginti baimę”, romanus „Mėnulio vaikai”, „Pragaro sodai”, „Ragana ir lietus”, „Agnijos magija”, „Sapnų nublokšti”. Šios rašytojos populiarumą be abejo sustiprino įdomios publicistikos knygos apie Tibetą: „Ištremtas Tibetas”, „Kelionė į Šambalą”, „Prarasta pažadėtoji žemė”.
Nagrinėdama romaną „Mėnulio vaikai“ pasistengsiu daug dėmesio skirti turiniui, išanalizuoti jo kalbą, erdvę ir laiką. Pažvelgsiu kokios problemos jame gvildenamos, kokie siekiai iškeliami, bandysiu paanalizuoti kodėl jis toks populiarus tarp tuometinio jaunimo (negaliu sakyti šiuolaikinio, kadangi prabėgo 15 metų nuo romano parašymo, ir jaunimui daug labiau pasidarė įdomesnis internetas nei knygos). Jei padarytume apklausą ir jaunuolių paklaustume, kiek knygų per metus jie perskaitė ne iš mokyklose ar universitete privalomos literatūros, galiu lažintis beveik visi atsakytų: „nei vienos“.
Ant J.Ivanauskaitės romano „Mėnulio vaikai” viršelio, kurį piešė pati autorė, pavaizduota mergaitė su nukirstais idealios meilės sparnais. Juk tik mylinčiam išauga sparnai, juk tik mylintis gali skristi.
Apie ką šis kūrinys? Kokia kūrinio konstrukcija? Kūrinį sudaro dvi dalys. Pirmoji dalis – Anitos laiškai žuvusiam Gediminui, antroji – Gediminas skaito Anitos laiškus, kažką pasakoja iš savo gyvenimo ir tarsi kalbasi su savižude Anita. Iškalbingas pats sumanymas: tarsi teigiama, jog žmogus susvetimėjusiame ir priešiškame pasaulyje pasmerktas vienišumui, nesusikalbėjimui. Tikri, atviri ir nuoširdūs galime būti tik su savimi....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!