Išsami darbo vietos ergonomikos analizė

ĮVADAS Ergonomika – mokslas, atskleidžiantis ir tiriantis informaciją apie žmogaus elgesį, galimybes, ribas ir kitus ypatumus sistemoje Ž-M-A, ir naudojantis šią informaciją įrankių, mašinų, sistemų, užduočių, darbų ir aplinkos projektavimui, kad optimizuoti žmogaus darbo sąlygas ir užtikrinti žmogaus veiklos saugą, komfortą bei efektyvumą. Ergonomikoje žmogus, mašina ir aplinka nagrinėjami kaip vienas sudėtingas vienetas, pagrindinis dėmesys kuriame yra skiriamas žmogui. Ši disciplina yra ne tik mokslinė (tiriamoji), bet ir kūrybinė (projektavimo). Joje ne tik kuriami žmogiškųjų veiksnių įvertinimo metodai tobulinant esamą ir kuriant naują techniką bei technologiją, bet taip pat projektuojama nauja veiklos ir darbo aplinka. Sprendžiant žmogaus veiklos optimizacijos uždavinius dabartinėje gamyboje ergonominiai tyrimai negalimi be ryšio su antropometrija, fiziologija, psichologija, darbo medicina ir techniniais mokslais. Ergonomika remiasi šiais mokslais ir kompleksiškai sprendžia iškeltą uždavinį, t.y. užtikrina optimalų sistemos "žmogus-mašina" funkcionavimą. Šiam tyrimui atlikti mes pasirinkome kavinę „Starapolės užeiga“ ir mėginome nustatyti ar darbas joje atitinka keliamus ergonominius reikalavimus. Darbo tikslas: Atlikti išsamią darbo vietos ergonominę analizę Darbo metodas: Literatūros šaltinių tyrimas. 1. DARBO VIETOS ERGONOMINĖ ANALIZĖ Darbo vietos ergonominė analizė atliekama trimis etapais. 1. Išanalizuojama darbo užduotis. Darbo užduotį galima išskaidyti į atskiras skirtingas operacijas. 2. Aprašoma užduotis, sudaromas atliekamų operacijų sąrašas. 3. Atskiros operacijos vertinamos balais nuo 1 iki 5. Įvertinimas 4–5 balais rodo, kad darbo sąlygos arba darbo aplinka gali kelti riziką darbuotojo sveikatai. 1.1. Krovinių kėlimas rankomis Krovinių kėlimas vertinamas pagal keliamo krovinio svorį, horizontalų atstumą tarp krovinio ir žmogaus kūno (laikymo rankose nuotolis) ir krovinio kėlimo aukštį. 1 lentelėje pateikti dydžiai nustatyti geroms krovinio kėlimo sąlygoms, kai krovinys keliamas priešais save, patogiai suimant krovinį abiem rankom ir stovint ant neslidaus paviršiaus. Kai krovinys keliamas virš pečių lygio arba keliamas kelis kartus per minutę, toks darbas vertinamas kaip sunkesnis, negu lentelėje nurodyti dydžiai.(Pvz žiūrėti priede Nr.1) Nurodymai matavimui: 1. Nustatomas aukštis, kuriame keliamas krovinys: - normalus kėlimo aukštis – kai pradedama kelti į viršų arba nuleidžiama žemyn zonoje, esančioje tarp nuleistos rankos krumplių ir pečių; - žemas kėlimo aukštis – kai pradedama kelti į viršų ir nuleidžiama žemyn zonoje, esančioje žemiau nuleistos rankos krumplių lygio. 2. Pasveriamas krovinys. Krovinio svoris vertinamas pagal didžiausią. 3. Išmatuojamas horizontalus laikomo krovinio atstumas nuo kūno. 1.2. Darbo poza ir judesiai Nurodymai matavimams. 1. Įvertinamos darbo pozos ir judesiai atskirai kaklui, pečiams, alkūnei, riešui, nugarai, klubams ir kojoms. Analizuojama sunkiausia darbo poza ir judesiai. Žemiau pateiktoje lentelėje pasirenkama pati sunkiausia poza. Užrašomas įvertinimas balais. 2. Nustatomas laikas, per kurį reikia išlaikyti pozą. Įvertinimo dydis padidėja vienu balu, jei toje pačioje pozoje dirbama ilgiau nei pusdienį; įvertinimo dydis sumažėja vienu balu, jei toje pačioje pozoje būnama trumpiau nei valandą. 1.3. Horizontali darbo zona Visos medžiagos, įrankiai, prietaisai turi būti išdėstyti darbo paviršiuje tokiu būdu: Pirma zona – nuolat atliekamas darbas Antra zona – trumpai atliekamas darbas, pvz., paimti medžiagas Trečia zona – retai atliekamas darbas, kai antroji zona būna užpildyta Valdymo priemonės turi būti normaliame nuotolyje nuo dirbančiojo, maždaug 65 cm vyrams ir 58 cm moterims, matuojant nuo pečių linijos. 2. DARBO VIETOS PROJEKTAVIMAS Darbo erdvė – tai trimatė erdvė, kurioje dirba žmogus. Ji įgali būti vaizduojama projekcijomis į atitinkamas plokštumas. Šios projekcijos turi būti optimalios sėdintiems ar stovintiems žmonėms, atliekantiems kokį nors darbą, pvz., valdymo pultai ir kiti objektai paprastai įrengiami darbo erdvės ribose. Šios erdvės ribas lemia antropometrinė charakteristika rankų pasiekiamumas atliekant atitinkamas funkcijas. Pasiekiamumui įtaką turi tokie požymiai, kaip: rankos judėjimo kryptis, rankinio darbo prigimtis, apribojimų naudojimas, spec. rūbų dėvėjimas, nugaros atramos kampas ir asmeniniai kintamieji: amžius, lytis, etninė grupė, negalia. Kai įmanoma, darbo erdvė turi atitikti žmonių, naudosiančių darbo priemones, asmenines charakteristikas. Projektuojant šias erdves penktam vartotojų procentiliui, užtikrinamas jų tinkamumas 95 % gyventojų. Trimatės darbo erdvės ribose turi būti įvertintos įvairios darbo vietos ypatybės, tokios kaip: darbo vietai reikalingi darbo paviršiai ir jų išdėstymas (suolai, stalai, valdymo pultai). Darbo paviršiaus aukštis priklauso nuo darbo pozos ir parenkamas priklausomai nuo vartotojo antropometrinių duomenų. Darbo paviršiaus aukščio nustatymo sėdimoje darbo vietoje principai: • jeigu galima, aukštis turi būti reguliuojamas, kad tenkintų individualius fizinius dydžius ir pomėgius; • darbo paviršius turi būti alkūnės aukštyje; • darbo paviršiaus aukštis turi užtikrinti pakankamą tarpą tarp darbo paviršiaus apačios ir kėdės operatoriaus šlaunims. Atsižvelgiant į pastarųjų metų tyrimų rezultatus, rekomenduojama darbo paviršiaus aukštį mažinti netgi iki 68,6 cm. Mažiausias atstumas iki darbo paviršiaus apatinės dalies turi būti 66,5 cm. Tačiau toks aukštis neretai sudaro keblumų žemo ūgio vartotojams. Šiuo atveju yra didinamas kėdės aukštis tiek, kad alkūnė siektų darbo paviršių. Jeigu atlikus tokius pakeitimus žmogaus kojos nebesiekia grindų, naudojamos kojų atramos. Rekomendacijos smulkiems ir tiksliems darbams atlikti prieštarauja antram darbo paviršiaus aukščio nustatymo principui ir teigia, kad darbo paviršius turi būti 5-15 cm aukščiau nei alkūnės aukštis. Tokiais atvejais turi būti numatytos priemonės rankoms gulėti ant darbo paviršiaus. Dauguma darbų, tokių kaip: skaitymas ir rašymas, atliekami naudojant horizontalius paviršius (suolus, stalus). Tyrimai rodo, kad naudojant 12  24 pasvirusius darbo paviršius, mažiau lenkiamas kaklas ir liemuo, išlaikoma tiesi kūno padėtis ir mažiau pavargstama. Todėl tikslinga naudoti pasvirusius paviršius. Kriterijai nustatant darbo paviršiaus aukštį stovint iš dalies yra tie patys kaip ir sėdimai darbo vietai (alkūnės aukštis ir atliekamo darbo pobūdis). Lengviems ir sunkiems darbams rekomenduojamas darbo paviršiaus aukštis turi būti žemiau alkūnės aukščio, o tiksliems darbams – truputį aukščiau. Nors aukščiui turi įtakos atliekamo darbo pobūdis, tačiau svarbu ir individualūs pomėgiai. Bendrai, fiksuotas darbo paviršiaus aukštis darbams, kurie atliekami stovint, turi būti parinktas aukščiausiems vartotojams. Pakylos gali būti naudojamos žemesnio ūgio vartotojams pakelti į reikiamą aukštį. Žinoma, geriau yra naudoti reguliuojamo aukščio darbo paviršių. Horizontalaus darbo paviršiaus pasiekiamumo zonos. Jos apibūdinamos plotu, kuriame žmogui, atliekant rankinius darbus, lengva pasiekti bet kurią vietą įprastiniu būdu ištiesiant ranką. Darbas gali būti atliekamas sėdint arba “sėdint-stovint”. Skiriamos maksimali ir normali pasiekiamumo zonos. 1. Maksimali pasiekiamumo zona- tai zona, kurios bet kuri vieta lengvai pasiekiama ištiesiant visą ranką nuo peties. 2. Normali pasiekiamumo zona - tai zona, kurios bet kurią vietą lengva pasiekti judinant dilbį, žastui išliekant priglaustam prie šono. Remiantis Skvaireso (Squires) tyrimų rezultatais, buvo pasiūlytas kitas normalios pasiekiamumo zonos nustatymo būdas, pagrįstas rankos dalies nuo alkūnės iki pirštų ir judančios alkūnės dinamine sąveika. Tai reikalauja mažesnio apatinės rankos dalies ištiesimo pirmyn, dėl to minimizuojamas poveikis alkūnės sąnariui. Darbo vietos projektavimas apima operatoriaus antropometrinių charakteristikų nustatymą; operatoriaus darbo vietos, pulto matmenų, panelio aukščio, regos lauko, darbo pozos, darbo erdvės ir kėdės atitikimo ergonominiams reikalavimams įvertinimą. Regos laukas. Dirbant su prietaisais, prie pultų ar atliekant kitą darbą, turi būti užtikrinama galimybė matyti darbo zoną. Regos galimybė įvertinama regos kampais. Regėjimo atstumas turi proporcingai atitikti darbo objekto dydį: mažas objektas reikalauja mažesnio regėjimo atstumo ir aukštesnio darbo paviršiaus. Objektai, kurie yra nuolat lyginami žiūrint iš arti (mažiau kaip 1 m atstumu), turi būti padėti tokiame pat atstume.(Pvz žiūrėti priede Nr. 2) Pagrindiniai reikalavimai sėdėjimui. Darbe, namie, autobuse arba bet kur kitur žmonės didžiausią laiko dalį praleidžia sėdėdami. Kėdės ir vietos atsisėsti yra komforto ir diskomforto derinys. Neteisingai suprojektuotos jos gali turėti įtakos atliekamam darbui, sukelti nugaros skausmus ar susirgimus. Pagrindiniai sėdimų vietų projektavimo principai: • Išlaikyti stuburo juosmens dalies įdubimą. Stovint tiesiai, stuburo juosmens dalis paprastai būna išlenkta į priekį, o atsisėdus – išsitiesina ar net išlinksta į priešingą pusę. 4 cm storio stuburo juosmens dalies atrama gali padėti išlaikyti stuburo įlenkimą netgi tada, kai žmogaus sėdėjimo kampas yra 90º. • Minimizuoti stuburo tarpslankstelinių diskų deformacijas, t.y. Naudoti 100º ar 110º pasvirusius atlošus, juosmens ir rankų atramas. • Vengti fiksuotų darbo pozų (ilgą laiką sėdima vienoje pozoje). Užtikrinti parametrų keitimo galimybę: • kėdės aukštis: 35-52.5 cm; • sėdimosios dalies pasvirimo kampas: nuo -5º iki +15º; • kėdės gylis: 38-43 cm; • kėdės plotis: 45 cm; • atlošo pasvirimo kampas: 90º-120º. 3. ELEMENTŲ IŠDĖSTYMO DARBO ERDVĖJE ĮVERTINIMAS Būtų idealu, jei kiekvienas elementas būtų patalpintas optimalioje vietoje siekiant užsibrėžto tikslo. Optimalumas priklauso nuo žmogaus sugebėjimų ir charakteristikų, įskaitant pojūčius, antropometrines ir biomechanines charakteristikas. Elementų išdėstymui taikomi svarbumo, naudojimo dažnio, funkcinio ryšio bei naudojimo sekos principai. 1) Svarbumo principas. Šis principas pagrįstas tuo, kad svarbūs komponentai turi būti patalpinti patogioje padėtyje. Svarbumas įvertinamas elemento įtakos laipsniu siekiant sistemos tikslų. Svarbumas paprastai nustatomas, remiantis sistemos veikimą vertinančių ekspertų nuomone. 2) Naudojimo dažnio principas. Šis principas pagrįstas tuo, kad dažniausiai naudojami komponentai turi būti patalpinti patogioje padėtyje. Pvz., štampavimo prietaiso valdymo elementas turi būti įrengtas patogioje naudojimui vietoje, nes jis yra naudojamas labai dažnai. 3) Funkcinio ryšio principas pagal susitarimą taikomas grupei elementų, priklausomai nuo jų atliekamų funkcijų (monitoriai, valdymo įtaisai ar įrenginiai, kurie funkcionaliai susiję su sistemos ar jos dalies veikimu). 4) Naudojimo sekos principas. Atliekant tam tikrą darbą, valdant įrenginį nusistovi tam tikra veiksmų seka. Naudojant šį principą, elementus reikia išdėstyti ta tvarka, kuria jie dažniausiai naudojami. Išdėstant įvairius sistemos elementus, negali būti vieningos tvarkos, tinkančios visoms situacijoms. Bendruoju požiūriu svarbumo ir panaudojimo dažnio principas yra priimtinesnis išdėstant elementus bendrai darbo erdvėje, o panaudojimo eiliškumo principas labiau tinka išdėstant elementus tam tikros zonos ribose. Priimta tokia bendra elementų išdėstymo darbo erdvėje tvarka: 1. Svarbiausių informacijos atvaizdavimo priemonių išdėstymas.Informacijos atvaizdavimo priemonės išdėstomos atitinkamu kampu nuo normalaus žvilgsnio linijos. 2. Svarbiausių valdymo elementų, susijusių su minėtomis informacijos atvaizdavimo priemonėmis, išdėstymas.Išdėstymas susijęs su pasiekiamumo zonomis (normali, maksimali) ir poveikio jėga. 3. Reguliavimo - atsako santykio tarp valdymo elemento ir informacijos atvaizdavimo priemonės įvertinimas. 4. Elementų išdėstymas pagal naudojimo seką. 5. Dažniausiai naudojamų elementų patogus išdėstymas. 6. Atitikimo su išdėstymais kitose sistemos dalyse ar kitose sistemose įvertinimas. Suderinamumas nurodo, kokiu laipsniu santykiai tarp valdymo elementų ir vaizduoklių atitinka žmogaus įpročius. Šie santykiai susiję su suderinamumu erdvėje ir judesių suderinamumu. Suderinamumui erdvėje turi įtakos formos ir išdėstymo panašumas. Judesio suderinamumo principą įtakoja valdymo ir informacijos atvaizdavimo priemonių savybės bei jų išdėstymas vartotojo atžvilgiu (ar jos yra toje pačioje, ar skirtingose plokštumose). Nejudanti skalė-judanti rodyklė. Valdymo rankenėlės sukimas pagal laikrodžio rodyklę turi sutapti su rodyklės judesiu pagal laikrodžio rodyklę (tiesioginis duomenų perdavimas). Paprastai tai rodo parametro reikšmės padidėjimą. • Judanti skalė-nejudanti rodyklė. Siūloma atsižvelgti į šiuos principus: Skalė turi judėti ta pačia kryptimi kaip valdymo rankenėlė (tiesioginis duomenų perdavimas); • Skalės parodymai turi didėti iš kairės į dešinę; • Valdymo rankenėlę sukant pagal laikrodžio rodyklę, parodymai didėja. 4. SISTEMA ŽMOGUS- MAŠINA- APLINKA IR JOS ELEMENTŲ TARPUSAVIO RYŠIAI Žmogaus sąveika su darbo priemonėmis darbo procese sudaro sistemą “žmogus-mašina, o sąveika su darbo aplinkos sąlygomis – sistemą “žmogus-mašina -darbo aplinka”. Šių sudedamųjų dalių sąveikoje įvykdoma nurodyta užduotis, kuri negalėtų būti atlikta sudedamosioms dalims veikiant atskirai. Mašina ergonomikoje laikoma bet kokia darbo priemonė, kuria žmogus tikslingai veikia darbo objektą. Tai gali būti pieštukas, kastuvas, automobilis, kosminis laivas arba atskiros jų dalys. Tipinėje sistemoje žmogus, turėdamas tam tikrus motyvus ir pasiruošęs tai veiklai bei esantis tam tikroje aplinkoje, valdo mašiną ir veikdamas ja darbo objektą bei gaudamas grįžtamąją informaciją, stengiasi pasiekti tam tikrą rezultatą, kuris per aplinką nulems jo motyvaciją tolimesnei veiklai. Mašina, kuri skirta vykdyti tam tikrus veiksmus ir yra valdoma žmogaus, savo mechanizmais veikia ruošim ir gali (dažniausiai) teikti informacija, apie proceso eigą. Darbo objektas, kuris iš ruošinio tampa tam tikru produktu, per perdavimo sistemą teikia informaciją žmogui, o taip pat per aplinką įtakoja žmogaus motyvaciją tą procesą vykdyti. Aplinka, plačiąja šio žodžio prasme formuoja žmogų, apsprendžia jo poreikius ir vystymąsi, o darbo rezultatų paklausa - skatina ar slopina motyvaciją. Siaurąja prasme, aplinka veikia žmogų įvairiais savo veiksniais (temperatūra, drėgme, triukšmu ir t.t.), įtakoja mašinos veikimą, gerina ar blogina informacijos priėmimą bei perdavimą. Sistemos “Ž-M-A” klasifikuojamos pagal žmogaus atliekamas funkcija, pagal operatorių skaičių, pagal paskirtį ir t.t. Klasifikuojant sistemas pagal žmogaus vykdomas funkcijas, išskiriamos tokios: ·  rankinio valdymo sistemos; kurias sudaro įrankiai ar kitokios priemonės, sąsajoje su procesą valdančiu operatoriumi; sistemoje darbas atliekamas rankinėmis priemonėmis, t.y. operatorius naudoja savo fizinę energiją; · mechanizuotos (pusiau automatizuotos) sistemos; kuriose energijos šaltinis yra mašina, o operatorius, naudodamas įvairius valdymo įtaisus, atlieka tik valdymo funkciją; · automatizuotos sistemos; sistemoje darbas vykdomas automatiškai, operatoriui nedalyvaujant arba jam įsikišant labai nežymiai, pvz., pramoniniai robotai (tačiau žmogaus vaidmuo yra labai svarbus montuojant, programuojant, prižiūrint šias sistemas). Sistemos pagal operatorių skaičių skirstomos taip: • Vieno operatoriaus sistema, kurioje žmogus valdo mašiną vienas; • Daugiaoperatorinės sistemos. Jose mašinų visumą valdo keletas ar dar daugiau operatorių. Šios sistemos gali būti skirstomos ir hierarchijos principu Sistemos “žmogus-mašina” analizė ir jos veikimo optimizavimas yra pagrindinė ergonomikos problema. Analizuojant sistemą “žmogus-mašina”, žmogų reikia priskirti svarbiausiai sistemos daliai. Kad sistema patikimai veiktų, sudėtinės jos dalys turi atlikti joms pavestas funkcijas. Vienas iš svarbiausių žmogaus pranašumų yra jo sugebėjimas prisitaikyti prie sąlygų. Žmogus gali nustatyti būsimas situacijas, o svarbiausia – spręsti. Tuo tarpu mašinos sukonstruotos tik tam tikriems uždaviniams spręsti. 4.1.Ergonominiai sistemos Ž-M-A rodikliai ir jų tarpusavio ryšys Sistemos Ž-M-A ergonominį įvertinimą galima atlikti diferenciniu metodu naudojant atskirus ergonominius rodiklius arba kompleksiniu metodu naudojant vieną apibendrintą ergonominį rodiklį. Skiriami dviejųų lygių kompleksiniai ergonominiai rodikliai. I – o lygio kompleksinis ergonominis rodiklis charakterizuoja tam tikrą vienarūšių (pagal funkcinę paskirtį) įrangos ergonominių savybių grupę, kurią sudaro: • informacijos priėmimo ir apdorojimo efektyvumas; • darbo su įranga efektyvumas; • įrangos sukeliamų veiksnių lygiai. II–o lygio kompleksinis ergonominis rodiklis charakterizuoja įrangos ergonominių savybių, kurios yra vienarūšės pagal atitikimą vienoms ar kitoms žmogaus savybėms, pasireiškiančioms darbinio proceso metu, grupę. . IŠVADOS Ergonomika tai: • užduoties pritaikymas žmogui; • daiktų patogumo užtikrinimas; • greitas, bet nesunkus darbas; • darbas pagal dėsnius ir taisykles; Objektas – žmogaus ir mašinos sąveikos problemos. Ergonomikos tikslas- žmogaus veiklos sauga, komfortas bei efektyvumas. Tai tikslas nustatyti priemones, kurios reikalingos, kad rizika būtų pašalinta arba kitaip kontroliuojama bei sumažintos žalingų poveikių pasekmės. Rizikos vertinimas yra nuodugnus tyrimas to, kas gali pakenkti žmonėms darbo vietoje; tokio vertinimo metu siekiama išsiaiškinti ar pakanka egzistuojančių atsargumo priemonių, ar dar būtina imtis papildomų veiksmų, kad užkirsti kelią pavojams. Be to rizikos vertinimu siekiama užtikrinti, kad nei vienas žmogus nebus sužeistas arba nesusirgs. Nelaimingų atsitikimų išdavoje gali žūti arba būti sužaloti žmonės bei nukentėti verslas, nes prarandama produkcija, sugadinamos mašinos, padidėja draudimo mokesčiai arba darbdavys baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Rašydamos šį savarankišką darbą tik dar kartą įsitikinome, jog ergonomika neatsiejama nuo kokybiško, saugaus, bei efektyvaus darbo. Darbas be jokios rizikos praktiškai yra neįmanomas. 1 priedas 1 Krovinį galima lengvai perkelti Normalus kėlimo aukštis Žemas kėlimo aukštis Rankomis laikomo krovinio atstumas nuo kūno, cm Rankomis laikomo krovinio atstumas nuo kūno, cm 70 70 Krovinio svoris, kg Krovinio svoris, kg 2 55 > 30 > 21 > 18 5 > 35 >21 > 15 > 13 2 priedas Ypač preciziškas darbas Reikalaujantis preciziškumo darbas Normalus darbas Nereikalaujantis preciziškumo darbas Pvz., smulkių detalių surinkimas Pvz., siuvimas, braižymas Pvz., skaitymas, darbas su tekinimo staklėmis Pvz., pakavimas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!