Investicinių bendrovių veikla tarptautinėje rinkoje

 ĮVADAS 2008 m. lapkritis pasaulio išsivysčiusioms rinkoms nebuvo sėkmingas: aktyviai skelbiami vyriausybių ir centrinių bankų ekonomikos gelbėjimo planai susilaukdavo tik trumpalaikių optimizmo pliūpsnių, tačiau netrukus akcijų indeksų vertės ir vėl patraukdavo žemyn. Praėjusį mėnesį vykusiame G–20 viršūnių susitikime reikšmingai rinkas paveikti galinčių sprendimų priimta nebuvo. Dar kartą patvirtinta, kad didžiosios pasaulio valstybės turi imtis reikšmingų koordinuotų veiksmų pasaulio ekonomikos krizei spręsti ir iki metų pabaigos kiekviena jų turi paruošti individualų finansų rinkų reguliavimo ir informacijos atskleidimo planą. Bendras krizės valdymo planas, apimsiantis ir Tarptautinio valiutos fondo bei Pasaulio banko funkcijų koregavimą, bus patvirtintas tik 2009 m. balandį vyksiančio susitikimo metu. Finansų mokslo patirtis rodo, kad aktyvi nebankinių finansų tarpininkų veikla finansų sistemose liudija šių finansų sistemų išsivystymą (R. Goldsmith). Šalys, kuriose finansų sistemos yra labiau išvystytos, lengviau įveikia ekonominius sukrėtimus ir plėtojasi greičiau, negu šalys, kurių finansų sistemos silpnos. Dėl to šalies finansų sistemos stiprinimas yra viena iš svarbiausių sudedamųjų ekonomikos transformavimo proceso dalių. Jį inicijuoja ir vykdo valstybinės valdžios institucijos. Darbo objektas — Investicinės bendrovės ir jų veikla finansų sistemoje. Darbo tikslai ir uždaviniai. Analizuojant ir sisteminant Investicinių bendrovių veiklai darančias įtaką sąlygas ekonomikos transformaciją vykdančioje šalyje bei numatant Investicinių bendrovių plėtros galimybes Lietuvos finansų sistemoje, šiame darbe buvo keliami tokie tikslai: - pagrįsti Investicinių bendrovių tyrimo metodologinį aspektą sukuriant Investicinių bendrovių veiklos tyrimo savitą koncepciją; - nustatyti Investicinių bendrovių veiklai darančius įtaką veiksnius ir apibrėžti jų poveikio savybes ir mastą; - nustatyti Investicinių bendrovių veiklos plėtros galimybes Lietuvos finansų sistemoje ir pasiūlyti jos skatinimo priemones. Siekiant nurodytų tyrimo tikslų, buvo sprendžiami tokie uždaviniai: - apibrėžiami Investicinių bendrovių veiklos teoriniai principai ir turinys bei nustatomos Investicinių bendrovių veiklos tendencijos ekonomiškai išsivysčiusiose ir rinkos ekonomiką kuriančiose šalyse; - analizuojami mokslinių tyrimų, susijusių su investicinių fondų atliekamomis finansinio tarpininkavimo funkcijomis, rezultatai; - sistemiškai aprašomos Investicinių bendrovių veiklą lemiančios sąlygos; - tiriamos Investicinių bendrovių veiklos konkrečios sąlygos Lietuvos finansų sistemoje; - parenkamos organizacinės priemonės, būtinos Investicinių bendrovių veiklai plėtoti Lietuvoje. Tyrimo metodai. Suformuluota mokslinė problema buvo sprendžiama rinkos ekonomikos kūrimo procesų kontekste, o tai ribojo praktinės patirties ir kiekybinių metodų taikymo galimybes. Dėl šios priežasties disertaciniame darbe vyrauja loginė ir palyginamoji analizė. Kadangi Investicinės bendrovės Lietuvoje dar neveikia, todėl tyrimų metu buvo remiamasi ir loginės indukcijos metodu. Sudėtingai vadybinei problemai spręsti buvo naudojama ir sisteminės analizės logika. Visa tai leido sukurti integruotą tyrimo metodologinę bazę, su kurios pagalba buvo identifikuotos universalios, investicinio fondo veiklos požiūriu svarbiausios kokybinės finansų sistemos charakteristikos. 1. INVESTICINIŲ BENDROVIŲ VEIKLOS TEORINIAI PAGRINDAI 1.1. Teoriniai ir praktiniai investicinių bendrovių veiklos ypatumai 1.1.1. Investicinių bendrovių veiklos samprata Įvairiose pasaulio šalyse Investicinės bendrovės nevienodai vadinami, pavyzdžiui, mutual funds, unit investment funds (JAV), unit trusts (Didžioji Britanija), Anlagefonds (Vokietija, Šveicarija), tačiau jų veiklos principai nesiskiria. Europos Sąjungos (ES), JAV ar Šveicarijos teisės aktai, reglamentuojantys Investicinių bendrovių veiklą, ją apibūdina taip pat. Investicinės bendrovės išleidžia išperkamąsias akcijas (ar pajus) ir taip sukauptas daugelio investuotojų pinigines lėšas investuoja į organizuotose vertybinių popierių rinkose kotiruojamus vertybinius popierius. Iš šių vertybinių popierių sudaromi diversifikuoti investicijų portfeliai, kuriuos valdo investiciniai fondai. Didžiausia pasaulio ekonomika praėjusį mėnesį gyveno kulminaciją pasiekusių prezidento rinkimų, palūkanų mažinimo, koreguojamų ateinančio laikotarpio bendrovių pelnų prognozių nuotaikomis. Rinkos dalyviams smarkiai nerimaujant dėl trijų šalies automobilių pramonės gigantų ateities, pagrindiniai akcijų indeksai DJIA, S&P500 ir Nasdaq atitinkamai fiksavo neigiamus 5,3 proc, 7,5 proc. ir 10,8 proc. siekiančius pokyčius. Paskutinį kartą perskaičiavus praėjusio ketvirčio šalies BVP augimo duomenis, paaiškėjo, kad regiono ekonomika ne augo, o traukėsi. Pastaruoju metu nuolat didėjantis bedarbių paraiškų skaičius, smunkantis darbo našumas, dėl ko galiausiai sumažėjo vartojimas ir prekybininkų pardavimai, lėmė, kad šalies gyventojai III šių metų ketvirtį pagamino 0,3 proc. mažiau BVP nei per balandžio-birželio mėnesius. Bazinė palūkanų norma sumažinta iki 1 procento. Kaip ir buvo galima tikėtis, sumažėjus infliacijos rizikai (spalį infliacija sumažėjo iki 3,7 proc.) ir nuolat sulaukiant ekonomikos nuosmukį signalizuojančių prastų rinkos naujienų, lapkritį FED1 palūkanų normą sumažino 50 bazinių punktų iki vieno procento. Nors teoriškai bazinės palūkanos nulemia viso paskolų sektoriaus palūkanų dydį, dėl susiklosčiusių nepasitikėjimo nuotaikų finansų sektoriuje, pigesnių paskolų, o kartu ir viso ūkio atsigavimo pradžios dar greičiausiai teks palaukti. Finansų krizės, prasidėjusios būtent nuo JAV antrinių būsto paskolų sektoriaus problemų ir apraizgiusios beveik visą pasaulį, metu dauguma viso pasaulio rinkos dalyvių galimų teigiamų pokyčių pradžią siejo būtent su prezidento rinkimais. Tai ypatingas įvykis, kadangi rinkimuose dalyvavo daugiausiai balso teisę turinčių JAV piliečių nuo 1960 metų, besiviliančių, kad stipria balsų persvara laimėjęs B. Obama imsis aktyvaus ekonominės politikos formavimo ir taip paspartins šalies ūkio atsigavimą. Praėjusio mėnesio įvykiai parodė, kad didžiausios pasaulio ekonomikos finansų sistema dar toli gražu nesusitvarkė. Vienam didžiausių šalies komercinių bankų Citygroup paskelbus apie ketinimus atleisti 50 tūkst. darbuotojų bei galimybę parduoti kai kurias dukterines bendroves, pagalbos ranką jam suskubo ištiesti tiek vyriausybė, tiek valstybės iždas. Nors banko prezidentas vėliau aukščiau minėtus gandus ir paneigė, faktas yra tai, kad išpirkti rizikingiausias banko suteiktas paskolas skirta 20 mlrd., o klientų indėliams apsaugoti - dar 306 mlrd. JAV dol. paskolų garantijų. Nors toks sprendimas paskatino lūkesčius, kad, iškilus būtinybei, vyriausybė suteiks paramą ir kitoms finansų sektoriaus bendrovėms, po šių naujienų 60 proc. nuvertėjusios Citigroup akcijos paskui save nusitempė ir kitas finansų sektoriaus bendroves. Visą mėnesį JAV tęsėsi ir paramos didiesiems automobilių gamintojams drama. Ford, General Motors ir Chrysler vadovybės, teigdamos, kad šiuo metu automobilių pramonė susiduria su rimtomis finansinėmis problemomis, prašo JAV vyriausybės pagalbos likvidumui palaikyti. Anot bendrovių atstovų, jei parama nebus suteikta, automobilių gamybos sektoriui gresia rimtas veiklos apimčių mažinimas ar net bankrotas, o tai turėtų kritinių pasekmių visai šalies ekonomikai. JAV Senatas praėjusią savaitę pareikalavo bendrovių vadovų pateikti detalų paramos panaudojimo planą, tačiau nerimą kelia demokratų atstovų nuomonė, kad automobilių gamybos sektoriaus svarba šalies ekonomikai nėra tokia didelė kaip finansų sektoriaus. Lapkritį senojo žemyno ekonomikos naujienos taip pat nebuvo džiuginančios rinkos dalyviams. Regione oficialiai paskelbus apie ekonomikos recesiją, o centriniams bankams dideliais tempais mažinant bazines palūkanų normas, pagrindiniai akcijų indeksai DJ Stoxx 50 ir DJ Stoxx 600 praėjusį mėnesį fiksavo neigiamus 7,4 proc. ir 7,1 proc. siekiančius verčių pokyčius. Euro zonoje – recesija. Bene svarbiausiu faktoriumi, praėjusį mėnesį diktavusiu neigiamas rinkos dalyvių nuotaikas, buvo paskelbti galutiniai tiek atskirų valstybių, tiek viso regiono III šių metų ketvirčio BVP augimo duomenys. Jau antrą ketvirtį iš eilės šie duomenys buvo neigiami. Nors buvo prognozuojama, kad didžiausios regiono ekonomikos, Vokietijos, augimas bus neigiamas ir sieks 0,2 proc., realus nuosmukis buvo dar didesnis ir siekė 0,5 procento. Visos euro zonos trečiojo ketvirčio BVP sumažėjo 0,2 proc., o tai prasčiausias rezultatas nuo pat 1999 m., kuomet į apyvartą buvo išleistas euras. Optimizmo nesuteikia ir ECB vadovo išsakyta nuomonė, kad ekonomikos atsigavimo 2009 metais greičiausiai dar nesulauksime. Bendru atveju Investicinių bendrovių veikla - konkrečių finansinių paslaugų teikimas. Šiai veiklai reikia specifinių sąlygų. Tyrimai rodo, kad visų finansinių paslaugų paklausa labai priklauso nuo jų savybių (yra elastinga). Investicinio fondo veiklos organizavimas lemia jo paslaugų savybes, t. y. teikiamų paslaugų konkrečioje šalyje paklausą. Bendriausiu atveju galima skirti dvi fondų veiklos sritis - išorės, priklausančią nuo išorės sąlygų, ir vidaus - susijusią su fondų, kaip organizacijų, valdymu. Fondų vidaus veiklos tvarką nustato įstatymai, todėl daugelyje šalių ši organizavimo tvarka yra panaši. Fondų vidaus veiklos problemos Lietuvoje turėtų tapti aktualesnės tuomet, kai fondai čia turės tam tikrą veiklos patirtį. Šią fondų veiklos sferą galime vadinti fondų funkcionavimu. Daug didesnę įtaką fondų veiklos sėkmei turi jų veiklos išorės organizavimas. Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymas [108], priimtas 1995m. su pataisomis 1996 m., 1998 m. ir 1999 m., daugeliu Investicinių bendrovių veiklos klausimų atitinka ES norminių dokumentų, reglamentuojančių kolektyvinių investicijų į apyvartinius vertybinius popierius bendrovių veiklą (ES direktyva 85/611/EEC), nuostatas. Todėl laikysime, kad Lietuvoje yra visi investiciniams fondams atsirasti būtini teisės aktai, t. y. kad fondams steigtis ir veikti teisinių kliūčių nėra. Tokia nuostata pateisinama remiantis Vidurio ir Rytų Europos šalių, kuriančių rinkos ekonomiką, patirtimi. VRE šalyse Investicinės bendrovės jau veikia. Darbe nagrinėjami Investicinės bendrovės yra Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymo reguliavimo subjektas. Minėtame įstatyme jie vadinami investicinėmis kintamojo kapitalo bendrovėmis. Tirdami fondų veiklos sąlygas Lietuvoje, mes detaliai neanalizuosime su jų veiklos reglamentavimu susijusios šalies teisinės bazės, kadangi dėl greitai besikeičiančių įstatymų tokia analizė gali neigiamai paveikti mokslinio tyrimo rezultatų patikimumą. Be to, Lietuvos įstatymų pritaikymas fondų veiklai pradėti nėra sudėtingas vadybinis uždavinys. Investicinių bendrovių veiklos aspektai, kuriuos nagrinėjant nėra galimybių vadovautis Lietuvos įstatymais, darbe pagrindžiami Europos Sąjungos šalyse galiojančios fondų veiklos reguliavimo teisinės praktikos patirtimi. Tokia nuostata galima, kadangi Lietuva ketina savo teisės sistemą suderinti su ES šalių teisės sistema. l. l .2. Investicinių bendrovių veiklos bendrųjų principų nustatymas Šioje dalyje aptarti Lietuvos įstatymų nustatyti bendrieji reikalavimai Investicinių bendrovių veiklai. Pažymėtina, kad daugelio šalių įstatymai numato panašius bendruosius reikalavimus savo investiciniams fondams. Tačiau, įvairiose šalyse galimi neesminiai skirtumai, susiję su kiekybiniais reikalavimais fondų investicijoms diversifikuoti, akcijų (pajų) išpirkimo terminui ir pan. Svarbiausi bendrieji Investicinių bendrovių veiklos principai, būdingi daugelio šalių fondams, yra šie: 1. Investuotojo pageidavimu fondai turi išpirkti akcijas (pajus) ir taip grąžinti investuotojo lėšas. 2. Fondų turto ir valdymo atskyrimas. 3. Investicijų portfelio diversifikavimo reikalavimas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymu, investicinis fondas - tai akcinė bendrovė, kuri iš savo akcininkų piniginių lėšų sudaro ir valdo investicijų portfelį. Investicijų portfelis turi būti diversifikuotas, o išleistos ar išleidžiamos akcijos yra išperkamosios akcijos, kurių savininkai turi teisę bet kuriuo metu jas grąžinti bendrovei ir už tai gauti proporcingą dalį jos nuosavų (grynųjų) aktyvų. Investicinių bendrovių turto valdymas bei administracijos įgaliojimai atskiriami ir perduodami valdymo įmonei. Investicinės bendrovės neturi įstatinio kapitalo. Fondams neleidžiama verstis jokia kita akcinėms bendrovėms būdinga veikla. Fondų turtą sudaro investicijų į vertybinius popierius portfelis, likvidžios lėšos (pinigai) ir kitas turtas (pavyzdžiui, fondui priklausantis biuras). „Kito turto" vertė vertybinių popierių portfelyje negali būti didesnė kaip 10 procentų. Investicijų portfelis sudaromas iš likvidžių vertybinių popierių ir „kitų vertybinių popierių", kurių vertė taip pat ribojama. Portfelis diversifikuojamas nustatant didžiausią kiekvienos investicijos dydį į konkrečiu požymiu pasižyminčius vertybinius popierius ar turtą. Taip iš daugelio skirtingų vertybinių popierių sudaromas investicijų portfelis. Likvidžiais vertybiniais popieriais laikomi: 1. Vertybiniai popieriai, įtraukti į vertybinių popierių biržų prekybos sąrašus (arba tokie, kurie netrukus bus įtraukti). 2. Vertybiniai popieriai, kuriais prekiaujama reguliuojamoje rinkoje, veikiančioje reguliariai, pripažintoje ir atviroje visuomenei. Tokioje rinkoje turi būti įmanoma prireikus nustatyti vertybinių popierių kainą. 3. Kiti likvidūs vertybiniai popieriai, pripažinti fondų veiklą reguliuojančių institucijų. Kitais vertybiniais popieriais laikoma: 1. Kitų fondų akcijos. 2. Kiti vertybiniai popieriai. Nustatytu metu (periodiškai) fondo valdomo turto rinkos vertė padalijama iš investuotojams priklausančių fondo akcijų skaičiaus, kartu nustatoma konkrečiam investuotojui priklausanti fondo turto dalis. Kiekvieną kartą priklausomai nuo vertybinių popierių rinkos kainų fondo turto vertė keičiasi. Taip kinta ir kiekvieno investuotojo investuoto kapitalo vertė. Išpirkdamas akcijas arba grąžindamas investuotojams pinigines lėšas, fondas parduoda turimas investicijas tuo metu rinkoje esančia kaina. Investuotojas uždirba arba patiria nuostolį priklausomai nuo to, kaip pasikeitė fondo investicijų vertė rinkoje per atskiro investuotojo investavimo laikotarpį. Vadovaujantis fondo įstatais, fondo investicijų portfelio vertės padidėjimas ir investicijų pajamos (dividendai) gali būti periodiškai proporcingai paskirstomi esamiems akcininkams. Investiciniai fondai, sudarydami ir valdydami investicijų portfelius, šį darbą atlieka už daugelį investuotojų. Jie atstovauja grupei, turinčiai tuos pačius investavimo tikslus, investuotojų į vertybinius popierius. l. l .3. Investicinių bendrovių veiklos organizavimo principų nustatymas Pagal susiklosčiusią įvairių šalių teisės ir komercijos praktiką, fondai gali būti steigiami kaip skirtingos teisinio organizavimo įmonės. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje populiari patikėjimo teisė, todėl fondai ten dažniausiai steigiami kaip patikėjimo fondai. Kitur fondai gali būti akcinės bendrovės ar kitokio tipo įmonės. Nuo to skirtingose šalyse dažnai priklauso ir fondų pavadinimas. Kadangi ekonominę transformaciją vykdančiose šalyse nėra patikėjimo teisės tradicijų, Investicinės bendrovės šiose šalyse buvo kuriami tik kaip akcinės bendrovės. Jeigu fondas veikia pagal patikėjimo teisę, jo investuotojai turi vienintelę galimybę daryti poveikį blogam fondo valdytojui, t. y. jie gali parduoti savo pajus ir taip sumažinti fondo turtą. Vadinasi, fondo valdytojas gaus mažiau pajamų, nes fondo turtas bus mažesnis. Investuotojas pasirinks kitą fondą. Tačiau tai dažniausiai nenaudinga investuotojui: jeigu fondo veiklos rezultatai tam tikru laiko momentu blogi, jis, parduodamas savo pajų, patirs nuostolių. Fondai, veikiantys kaip akcinės bendrovės, gali turėti akcinėms bendrovėms būdingus valdymo organus (akcininkų susirinkimą ir stebėtojų tarybą). Šie valdymo organai gali pakeisti fondo valdymo įmonę ir fondo veiklos strategiją. Be to, akcininkai gali parduoti savo akcijas. Šiomis poveikio priemonėmis disponuoja fondų, organizuotų kaip akcinės bendrovės, akcininkai. Pereinamojo laikotarpio šalyje, kur kapitalo rinka neišplėtota (menkas likvidumas ir nestabilios vertybinių popierių kainos), patikėjimo fondų pajininkai patirtų daugiau nuostolių likviduodami savo pajus. Todėl ši fondų teisinės organizacijos forma yra mažiau tinkama rinkos ekonomiką kuriančioms šalims. Lietuvoje fondai taip pat gali būti steigiami tik kaip akcinės bendrovės. Čia jiems taikomos Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymų nuostatos, jeigu kurių nors jų veiklos klausimų nereglamentuoja Investicinių bendrovių įstatymas. Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymas numato specifinę fondų valdymo struktūrą. Investicinį fondą, kaip konkrečias funkcijas vykdančią visumą, sudaro trys įmonės1: 1. Fondo bendrovė. 2. Fondo valdymo įmonė. 3. Depozitoriumas. Fondo bendrovė sudaro ir atstovauja konkrečiam fondui, kuris turi nustatytą (fondo įstatuose) investavimo tikslą ir strategiją. Ši bendrovė koordinuoja fondo veiklą. Fondo turto valdymas ir vadovavimas jo einamajai veiklai perleidžiamas fondo valdymo įmonei, kuri turi būti atskiras juridinis asmuo, užsiimantis tik konkrečiai nustatyta veikla. Fondo valdymo įmonė valdo fondo turtą pagal turto valdymo sutartį su fondo bendrove (fondo turto ir valdymo atskyrimas). Tai garantuoja, kad fondo turtas būtų valdomas griežtai laikantis įstatymų reikalavimų. Visos fondo piniginės lėšos ir vertybiniai popieriai pagal banko sąskaitos sutartį arba pasaugos pagrindais turi būti saugomi depozitoriume. Depozitoriumu gali būti bankas, jo antrinė įmonė arba finansų maklerio įmonė. Depozitoriumas ir fondo valdymo įmonė už savo atliekamas funkcijas gauna sutartyse numatytą atlyginimą. Tik retais atvejais šis atlyginimas gali būti susijęs su fondo veiklos rezultatais. Taip griežtai atskirti fondo turtą ir valdymą reikia siekiant garantuoti investicijų apsaugą ir bešališką valdymą. Investicinių bendrovių veiklą Lietuvoje reguliuoja ir kontroliuoja Vertybinių popierių komisija. Ši institucija išduoda leidimus fondų bei valdymo įmonių veiklai ir turi teisę reglamentuoti įstatymų neapibrėžtus fondų veiklos aspektus. Tokia praktika yra būdinga daugeliui šalių, kuriose veikia fondai. Investicijų portfelio sudarymo, užmokesčio valdymo įmonei ir kitos fondų veiklos sąnaudos yra padengiamos iš fondų turto. Skirtingi fondai gali numatyti nevienodus sąnaudų padengimo mechanizmus. Tai priklauso nuo fondo investavimo specifikos, investuotojų tikslų ir konkurencijos konkrečioje rinkoje, kur veikia fondas. Viena iš pagrindinių fondo sąnaudų kategorijų - akcijų platinimo išlaidos, turi būti iš karto padengiamos kiekvieno ateinančio į fondą investuotojo. Šioms išlaidoms padengti gali būti numatomas vienkartinis platinimo mokestis. Mokesčio dydis - 2-6 procentai investuojamos sumos1. Kita būdinga fondo sąnaudų kategorija - nuolatinės fondo administravimo sąnaudos. Šios išlaidos proporcingai paskirstomos visiems fondo investuotojams. Praktika rodo, kad pasaulyje panašią investavimo strategiją pasirinkusių fondų veiklos sąnaudos skiriasi nedaug. Kadangi valdymo įmonė ir depozitoriumas dažniausiai gauna fiksuotą atlyginimą už savo paslaugas, todėl, didėjant investuotojų skaičiui fonde, mažėja kiekvieno investuotojo išlaidos. Su tuo susijusi minimalaus fondų dydžio problema - tik tam tikro dydžio fondai gali padengti savo sąnaudas, nepadarydami didesnės įtakos investicijų portfelio vertei. Fondų dydis dažniausiai yra neribojamas, tačiau daugelyje šalių egzistuoja minimalaus fondo dydžio reikalavimas. Lietuvoje minimalus investicinio fondo turto dydis yra l mln. litų. Praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai dėl gerų fondo veiklos rezultatų investuotojai nuperka labai daug fondo akcijų, ir dėl didelio fondo turto dydžio vėliau neįmanoma pasiekti tokių pat gerų investavimo rezultatų. Tuomet fondai nustoja platinti akcijas. Atsižvelgiant į tai, galima manyti, kad kiekvienoje rinkoje egzistuoja tam tikras minimalus ir maksimalus fondų dydis, kuris leidžia pasiekti geriausių veiklos rezultatų: per maži fondai nesugebės padengti savo veiklos sąnaudų, o per dideli fondai bus sunkiai valdomi. Analizuojant Investicinių bendrovių veiklą, svarbu išskirti šiuos jos organizavimo aspektus: 1. Investicinis fondas įkurtas ir investuoja vienoje šalyje. 2. Investicinis fondas įkurtas vienoje šalyje, o investuoja kitoje (ar kitose). Pirmu atveju fondai sudaro investicijų portfelius iš savo šalies vertybinių popierių ir yra šios šalies vertybinių popierių rinkos dalyviai. Jie teikia finansines paslaugas savo šalies investuotojams. Tokiu atveju Investicinės bendrovės daro įtaką šalyje vykstantiems ekonominiams procesams. Antru atveju Investicinės bendrovės gali investuoti ne tik toje šalyje, kurioje yra įkurti. Jų investicijų portfelis gali būti sudaromas iš įvairių šalių vertybinių popierių. Tuo atveju investuotojų lėšos panaudojamos investicijoms kitose šalyse. Galimas tokios veiklos padarinys - finansinio kapitalo išvežimas iš šalies. Tuomet fondai yra tarptautinės finansų institucijos, darančios įtaką kelių šalių ekonominiams procesams. Tokiu atveju, kai fondai investuoja įvairiose šalyse Jie gali geriau patenkinti investuotojų poreikius - geriau diversifikuoti investicijų portfelius, pasiekti pastovesnių investavimo rezultatų. Kai fondai gali investuoti kitoje šalyje, negu yra registruoti, jie pasirenka tą veiklos aplinką, kuri jiems geriausiai tinka. Šiuo atveju svarbiausi jų veiklos organizavimo aspektai yra susiję su vidaus valdymo problemomis - investuotojų teisių apsauga, veiklos sąnaudų mažinimu ir pan. Tačiau leidimas fondams investuoti į bet kuriuos vertybinius popierius ne visuomet atitinka šalies, kurioje tokie fondai sukaupia lėšas investicijoms, ekonominius interesus. Dėl to kai kurios šalys reikalauja, kad jose sukurti fondai būtinai joje ir investuotų. Jeigu Investicinės bendrovės dėl kokių nors priežasčių priversti investuoti toje šalyje, kur yra registruoti, didesnę svarbą įgauna jų veiklos išorės organizavimo aspektai. Fondai turi prisitaikyti prie egzistuojančios investavimo aplinkos. Šiuo atveju gali atsitikti taip, kad nuo išorės aplinkos priklausys fondų galimybės teikti vartotojams tokias paslaugas, kokios yra čia paklausios. Todėl, analizuojant fondų, registruotų ir investuojančių toje pačioje šalyje, veiklą, aktualesnės tampa su išorės fondų veiklos organizavimu susijusios problemos. Ypač aktualios šios problemos tose šalyse, kur dar neišplėtota institucinė finansų sistemos struktūra ir fondų veikla yra nedidelių apimčių. Šiame darbe analizuojama Investicinių bendrovių veikla konkrečioje aplinkoje - Lietuvoje. Todėl darbe atliekami tyrimai yra orientuoti į išorės sąlygų įtakos fondų veiklos organizavimui ir jų galimybėms teikti vietos rinkai tinkamas paslaugas nustatymą. l. l .4. Investicinių bendrovių teikiamų paslaugų specifika Investicinių bendrovių įstatai turi griežtai apibrėžti fondų investicijų sritį ir strategiją. Juose pateikta informacija leidžia fondų paslaugų vartotojui išsirinkti priimtinas investavimo paslaugas. M. Boemle siūlomas Investicinių bendrovių klasifikavimas pateiktas l lentelėje. Iš l lentelės matome, kad investuotojas gali pasirinkti įvairias strategijas taikančius fondus, kurie pasiekia nevienodų investavimo rezultatų. Taip patenkinamos įvairios investuotojų reikmės. Nuo fondo pasirinktos investavimo strategijos priklauso jo investicijų portfelio sandara. 2 lentelėje pateikti Vokietijos Investicinių bendrovių statistiniai duomenys apie įvairias investavimo strategijas pasirinkusių fondų veiklos rezultatus 1970-1996 m. Investicinių bendrovių klasifikavimas Pagal investicijų pobūdį Pagal investicijų strategiją - Nekilnojamojo turto - Pinigų rinkos - Akcijų - Mišrūs - Kiti -Investicijų didinimo – Pajamų -Subalansuoti tarp investicijų didinimo ir pajamų –Kiti Pagal pajamų paskirstymą Pagal tai, kur investuoja - Periodiškai išmokantys pajamų dalį - Reinvestuoj antys gautas pajamas - Investuojantys visur, kur nedraudžiama -Investuojantys nustatytose šalyse –Investuojantys atskirose ūkio šakose -Indeksų pagrindu sudaryti fondai - Etiniu principu sudaryti fondai –Kiti Šaltinis: [22]. Iš 2 lentelėje pateiktų duomenų matome, kaip nuo fondų investicijų portfelio sandaros priklauso ir fondų veiklos rezultatai. Investuotojui svarbiausias jo veiklos rezultatą apibūdinantis statistinis rodiklis -investicijų portfelio pajamos ir rizika. Iš kuo daugiau investavimo alternatyvų gali pasirinkti fondas, tuo įvairesnį rizikos ir pajamų derinį jis gali pasiūlyti. 2 lentelė Vokietijos Investicinių bendrovių veiklos vidutiniai metų rezultatai 1970-1996 m. (procentais) Įvairių fondų investicijų portfelio struktūra Obligacijos 100,00 80,00 60,00 40,00 20,00 0,00 Akcijos 0,00 20,00 40,00 60,00 80,00 100,00 Investicijų portfelio savybės Pajamos 7,95 8,54 9,13 9,72 10,31 10,89 Rizika 5,52 6,97 9,95 13,50 17,27 21,15 Šaltinis: [54]. Fondai, naudojantys tą pačią investavimo strategiją ir valdomi tų pačių valdymo įmonių, skirtingais metais gali pasiekti nevienodų veiklos rezultatų. Finansų rinkų dinamika lemia vertybinių popierių kainų kitimą jose. Kadangi skirtingais metais fondų gaunamos pajamos skiriasi, investuotojai turi pasirinkti atskaitos tašką, su kuriuo būtų galima palyginti fondų veiklos rezultatus. Pavyzdžiui, Vokietijos markėmis denominuotos fondo investicijos gali uždirbti 20 procentų pelną per metus, kai tuo pačiu metu markės kursas dolerio atžvilgiu sumažės 20 procentų. Ar investuotojas bus patenkintas tokiu pelnu? Kaip atskaitos tašką patogu naudoti rinkų (biržų) indeksus, infliacijos normą ar banko indėlio palūkanų normą. Ilgametė statistinių duomenų analizė rodo, kad išsivysčiusiose šalyse akcijų fondų vidutinis pelningumas neprilygsta akcijų indeksų (S&P 500, DowJones, FTSE ir kt.) didėjimui. Tačiau fondų pelningumas išsivysčiusiose šalyse daugeliu atvejų yra didesnis, negu bankų siūlomos palūkanos už indėlius ar šių šalių infliacijos norma. Svarbus fondų veiklos aspektas, į kurį investuotojų dėmesį atkreipia fondų veiklą reguliuojančios institucijos, yra tai, kad jų investicijos neapdraustos. Daugelyje šalių fondai privalo tai pabrėžti informacijoje, teikiamoje investuotojams. Dėl vertybinių popierių kainų svyravimo rinkoje fondas gali patirti nuostolių, kurie investuotojams nebus atlyginti. Tačiau kiekvienas investuotojas individualiai vertina savo galimybes prisiimti finansinę riziką. 1.1.5. Investicinių bendrovių paslaugų vartotojai ir jų tikslai Rinkos ekonomikoje bet kokia prekė ar paslauga atsiranda tada, kai egzistuoja jos paklausa. Tuomet, kai ekonomikoje funkcionuoja organizuota vertybinių popierių rinka, yra daug investuotojų ir investavimo alternatyvų (išvystyta rinka), reikalingas tarpininkas, sukuriantis pridėtinę vertę investavimo procese. Iš čia išplaukia pagrindinė investicinio fondo veiklos sąlyga - organizuota vertybinių popierių rinka. Atskiri investuotojai joje negali pasiekti tokių investavimo rezultatų, kokių pasiekia fondai, integruodami daugelio investuotojų pastangas. Pavyzdžiui, 1998 m. JAV, kur senos fondų veiklos tradicijos, o jų turtas didžiausias pasaulyje (64 procentai viso pasaulio fondų turto), net 78 procentai fondų turto priklausė fiziniams asmenims. Investicinių bendrovių paslaugomis naudojosi 77 milijonai amerikiečių [136]. Statistiniai duomenys rodo, kad ir daugelio kitų išsivysčiusių šalių fondų paslaugų naudotojai yra fiziniai asmenys. Kiti ūkio subjektai arba rečiau investuoja vertybinių popierių rinkoje, arba patys turi galimybių sudaryti diversifikuotą investicijų portfelį. Toliau pateikta Investicinių bendrovių teikiamų paslaugų naudingumo su jų veikla susijusiems subjektams įvertinimo lentelė (žr. 3 lentelę). Akivaizdu, kad Investicinių bendrovių teikiamos paslaugos naudingos ne tik finansinio kapitalo turėtojams (investuotojams) ir naudotojams, bet ir valstybinės valdžios institucijoms, besirūpinančioms šalies ekonomine plėtra. Atsižvelgdami į 3 lentelėje pateiktą informaciją, galime padaryti išvadą, kad daugiausia Investicinių bendrovių paslaugų privalumų gali pasinaudoti fiziniai asmenys. Tuo gali būti paaiškinamas jų aktyvumas naudojantis fondų paslaugomis. Investicinių bendrovių naudingumo matrica Naudingumas vyriausybėms Naudingumas įmonėms Naudingumas investuotojams Skatinamas taupymas šalyje esant daugiau finansinių priemonių ir investavimo galimybių Lengviau prieinami ir įvairesni finansavimo šaltiniai, leidžiantys pasiekti greitesnę plėtrą Didesnės investicijų portfelio diversifikavimo galimybės Ilgesnio laikotarpio finansavimo šaltinių užtikrinimas ūkiui finansuoti Galimybė įmonės vadovybei gauti papildomą naudą (konsultacijos, vadybos patirtis) iš fondo valdymu užsiimančių specialistų Profesionalus investicijų valdymas Nekoncentruota (mažai koncentruota) ūkio nuosavybė išskirtinių investuotojų rankose Geresnės informacijos pateikimo ir apsikeitimo galimybės įmonei bendradarbiaujant su kitais finansavimo šaltiniais Masto ekonomija investicijų valdymo, administracinių išlaidų ir informacijos gavimo srityje Užtikrinama nuolatinė kapitalo rinkos plėtra Ilgo laikotarpio finansavimo galimybės Didelis investicijų likvidumas Didesnės akcijų kainos kapitalo rinkoje skatina įmonių augimą Pigesnis kapitalo rinkos finansavimas esant didesnei investuotojų konkurencijai Galima pasiekti norimą investicijų rizikos ir pelningumo santykį Rinkoje skatinamas „skaidrumas" ir informacijos prieinamumas Mažesni finansinio tarpininkavimo kaštai Mažesni finansinio tarpininkavimo kaštai Dėl Investicinių bendrovių veiklos specifikos (platinimo mokesčio), fondų paslaugų vartotojai renkasi ilgalaikes investicijų strategijas. Taip sumažėja kiekvieno investuotojo investavimo išlaidos. Todėl fondų paslaugos tinka lėšų pensijoms sukaupti, taip pat ir turint kitų ilgalaikių investavimo tikslų. Kadangi fondų investicijos gali būti rizikingos, skirtingi investuotojai renkasi nevienodai rizikingus fondus. Tai priklauso nuo investuotojų rizikos toleravimo laipsnio1. Didesnio finansinio saugumo reikalaujantys investuotojai gali rinktis obligacijų fondų siūlomas paslaugas, o rizikos nebijantys - akcijų fondų paslaugas. Skirtinga fondų paslaugų rizika matyti iš 2 lentelėje pateiktų Vokietijos fondų veiklos rezultatų. Lietuvos investuotojų investavimo tikslai, poreikiai ir rizikos toleravimo laipsnis bus svarbūs veiksniai tiriant fondų veiklos sąlygas Lietuvoje. Nuo jų priklausys galima fondų paslaugų paklausa, todėl turėsime nustatyti, kokias paslaugas Lietuvoje galės pasiūlyti fondai. 1.1.6. Investicinių bendrovių raidos išsivysčiusiose ir rinkos ekonomiką kuriančiose šalyse aspektai Vieni iš pirmųjų Investicinių bendrovių pasaulyje įkurti dar 1860 m. Škotijoje. Plačiau Europoje Investicinės bendrovės pradėjo steigtis ir plėsti savo veiklą šio amžiaus pirmosios pusės viduryje [73]. Šiandien visose ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse yra investicinių fondų. Investicinių bendrovių skaičius ir turto dydis pasaulyje 1993 1994 1995 1996 1997 1998 Visi fondai 24474 27416 34888 35424 35331 31570 Visas turtas, mlrd. dol. 4156 4471 5386 6342 7257 7652 Šaltinis: [136]. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse fondų turto augimą lėmė didėjanti jų paslaugų paklausa ir pasiūla. Paklausos didėjimui didžiausią įtaką turėjo šių šalių socialinės ir ekonominės aplinkos pokyčiai, o pasiūlos -finansų rinkos pokyčiai [95]. Jų detalesnis aprašymas yra pateiktas toliau. 5 lentelė Išsivysčiusių pasaulio šalių Investicinių bendrovių turto ir jų BVF santykis (procentais) Santykis 1991 1998 Pokytis 1991-1998 Vidutinis Agreguotas Svertinis 8,89 14,97 21,27 20,72 33,36 47,99 +133,00 +122,87 +125,62 Apskaičiavimai autoriaus. Statistiniai duomenys [136]. Finansų rinkos evoliucija gali būti laikoma svarbiausiu Investicinių bendrovių plėtrą skatinančiu veiksniu. Mokslo ir technikos laimėjimai XX a. leido gerokai sumažinti informacijos perdavimo sąnaudas bei trukmę. Atskirų šalių finansų sistemos tapo pasaulinės finansų sistemos dalimis. Finansiniai ištekliai gali būti transformuojami laiko, rizikos ir kitais atžvilgiais, taip pakeičiant jų charakteristikas. Pasaulinė finansų sistema leidžia jos dalyviams geriau diversifikuoti investicijas, būti mažiau priklausomiems nuo nacionalinės ekonomikos raidos, kartu garantuoja didelį finansinio kapitalo (toliau - kapitalo) likvidumą. Pagrindiniai jos požymiai yra kapitalo rinkų (nuosavybės ir skolos vertybinių popierių) plėtimasis ir pasaulinės valiutų (taip pat eurovaliutos) prekybos rinkos atsiradimas. Visa tai lėmė kapitalo rinkos įtakos didėjimą daugelio šalių finansų sistemose. Šios tendencijos taip pat palietė besivystančias ir pereinamojo laikotarpio šalis. 1996 m. daugiau kaip 60 besivystančių šalių, įskaitant ir pereinamosios ekonomikos šalis, turėjo sukūrusios savo kapitalo rinkas, kuriose buvo prekiaujama nors akcijomis. Prieš 15 metų šis skaičius buvo du kartus mažesnis. Devintąjį dešimtmetį tik šių rinkų kapitalizacija padidėjo nuo 200 mlrd. JAV dolerių iki 2 trln. JAV dolerių [81]. Padidėjusi kapitalo rinkos reikšmė išsivysčiusiose šalyse skatino Investicinių bendrovių paslaugų pasiūlą ir jų populiarumo didėjimą. Pažymėtina, kad rinkos ekonomiką kuriančių šalių finansų sistemų pokyčiai dažniausiai buvo vykdomi siekiant sukurti tokias, kaip išsivysčiusiose šalyse, finansų institucijas. Didelę reikšmę rinkos ekonomiką kuriančių šalių finansų sistemų plėtrai turėjo pasaulio politinės ir ekonominės minties raida, kuriai XX a. pabaigoje buvo būdingos ekonominio liberalizmo idėjos. Ekonominės transformacijos metu daugelyje VRE šalių vis didesnį mastą įgavo valstybei priklausančio turto privatizavimas. Dėl šio proceso atsirado ir sparčiai plėtojosi kapitalo rinkos. Privatizavimas netikėtai sukūrė didelę vertybinių popierių pasiūlą. Buvo manoma, kad tai turėjo skatinti Investicinių bendrovių atsiradimą ir veiklą. Tačiau pasirodė, kad pereinamojo laikotarpio šalyse kapitalo rinka buvo nelikvidi, o vertybiniai popieriai — rizikingi. Tai darė įtaką Investicinių bendrovių veiklai, t. y. daugelyje VRE šalių Investicinių bendrovių veikla buvo neaktyvi. VRE šalių Investicinių bendrovių turto ir jų BVP santykis Santykis 1997 1998 1999 Pokytis 1997-1999 Vidutinis Agreguotas Svertinis 0,70 0,18 1,28 0,74 0,44 1,64 1,30 0,86 2,21 +84,76 +387,45 +72,02 Apskaičiavimai autoriaus. Statistiniai duomenys [136]. Remdamiesi 6 lentelėje pateiktais duomenimis, galime daryti prielaidą, kad fondų paslaugų pasiūlą lemiantys finansų sistemos pokyčiai rinkos ekonomiką kuriančiose šalyse kol kas buvo per lėti arba nepakankami. Dirbtinis kapitalo rinkų plėtojimas (dėl privatizavimo) nepaskatino sparčios Investicinių bendrovių plėtros. Dėl socialinių ir ekonominių priežasčių keitėsi išsivysčiusių šalių finansinių paslaugų vartotojų poreikiai. Didėjant gyventojų amžiaus vidurkiui, norint socialiai aprūpinti vis didėjantį pensininkų skaičių, reikėjo arba didinti mokesčius dirbantiesiems, arba ieškoti kitų pajamų šaltinių. Atsirado pensijų investicijų programos. Pagal jas, dirbančiųjų lėšos skiriamos ilgalaikėms investicijoms, iš kurių, sulaukus pensinio amžiaus, gaunamos pajamos1. Statistiniai duomenys rodo, kad didelė dalis pensijų programų lėšų yra investuojamos būtent į kapitalo rinką. Šios priežastys skatino kapitalo rinkos plėtrą ir Investicinių bendrovių (ilgalaikių investicijų) paslaugų paklausą. Nemažą įtaką kapitalo rinkos investicijų populiarumui turėjo išsivysčiusių šalių visuomenės intelektualinio lygio kilimas. Geriau informuoti ūkio subjektai supranta investicijų kapitalo rinkoje teikiamus privalumus, susijusius su investicijų diversifikavimu ir likvidumu, stengiasi jais pasinaudoti. Dėl kylančio visuomenės pragyvenimo lygio išsivysčiusiose šalyse gyventojai gali prisiimti didesnę finansinę riziką nebijodami pabloginti savo materialinės padėties. Išsivysčiusių šalių gyventojų vidutinis rizikos toleravimo laipsnis yra didesnis negu besivystančių šalių. Jie ne taupo, patikėdami indėlį bankui, o investuoja, patys pasirinkdami investicijų sritis ir strategijas. Kadangi Investicinės bendrovės leido investuotojui pasirinkti norimą investicijų rizikos ir pajamų santykį, jų paslaugų paklausa didėjo. VRE šalyse gyventojų pajamos yra gerokai mažesnės negu išsivysčiusiose šalyse. Pensijų reformos čia lėtos, kapitalo rinkos mažai išplėtotos, o jose vykstantys procesai (finansinių išteklių paskirstymas) vangūs. Investicinės bendrovės atsirado šiose rinkose ne kaip natūrali plėtra, o buvo sukurti priėmus išsivysčiusių šalių praktiką kopijuojančius įstatymus. Atsižvelgdami į tai, galime konstatuoti, kad fondų paslaugų paklausą ir pasiūlą skatinantys veiksniai VRE šalyse kol kas yra silpni. 2.Finansų sistemos įtaka investicinių bendrovių praktinei veiklai 2.1. Investicinių bendrovių funkcijų apibūdinimas Šioje darbo dalyje su sisteminės analizės pagalba tiriamos tik Investicinių bendrovių atliekamos funkcijos finansų sistemoje, nustatyti fondų išorės ir vidaus ryšiai ir juos lemiantys veiksniai bei analizuojami su fondų veikla susiję procesai. Čia nustatoma, kokios aplinkos sąlygos ir kaip veikia fondų veiklą. Įvairių šalių finansų sistemų ir Investicinių bendrovių veiklos organizavimo skirtumai šiam tyrimui nėra svarbūs, kadangi atliekama sisteminė analizė orientuota Į tiriamo objekto priklausomybės nuo mūsų apsibrėžtų finansų sistemos kokybinių charakteristikų nustatymą. Ši teorinė analizė atlikta remiantis Investicinių bendrovių veiklos rinkos sąlygomis funkcionuojančioje finansų sistemoje pavyzdžiais. Sisteminiu požiūriu investicinis fondas - sistemą sudarantis griežtai apibrėžtas finansų sistemoje skaičius savarankiškų organizacijų, kurių bendra kryptinga veikla atsiranda integruojant jų funkcijas pagal iš anksto nustatytą tvarką. Investicinis fondas priklauso sudėtingų, atvirų, dinaminių, tikslingų ir valdomų sistemų kategorijai. Jį sudaro savarankiškos ir nepriklausomos organizacijos, kurias vienija bendra veikla, nustatoma įstatymų, fondo reglamento ir steigimo dokumentų. Kadangi investicinio fondo posistemiai yra savarankiški, todėl jie atlieka ir nesusijusias su fondo veikla funkcijas. Analizuojant Investicinių bendrovių veiklos tikslus, tikslinga išskirti dviejų lygių tikslus: 1. Fondų, kaip finansine veikla užsiimančių organizacijų, tikslai. 2. Fondų, kaip finansų sistemos posistemių, tikslai. Pirmojo lygio tikslus nustato kiekvieno fondo bendrovė (fondo steigėjas), o antrojo - finansų sistemos reguliuojantis posistemis. Vienas iš pagrindinių investicinių fondų, kaip organizacijos, tikslų yra plėtotis ir uždirbti pelną jo akcininkams (pajininkams). Fondo akcininkų ir valdytojų pajamos priklauso nuo fondo aktyvų dydžio ir nuo investicijų pelningumo, todėl akivaizdu, kad fondai stengiasi pritraukti kuo daugiau investuotojų. Tam naudojamos reklaminės priemonės, stengiamasi optimizuoti administravimo sąnaudas ir pan. Fondai siekia didinti investicijų portfelio pelningumą. Investicinių bendrovių vidaus veiklos efektyvumo (produkto pardavimo, administravimo, rizikos valdymo ir pan.) problemos Lietuvoje dar nėra aktualios, nes fondai čia neturi veiklos patirties. Mūsų tyrimui rinkos ekonomiką kuriančioje šalyje aktualūs tik tie fondų, kaip organizacijų tikslai, kurie susiję su jų galimybėmis sudaryti ir valdyti investicijų portfelius. O šie veiksniai labiausiai priklauso nuo fondų veiklos išorės sąlygų. Atsižvelgiant į tai, gali būti paaiškinamas fondų veiklos išorės sąlygų tyrimo pagrįstumas. Finansų sistemos keliamas uždavinys investiciniams fondams - dalyvauti paskirstant finansinius išteklius kapitalo rinkoje, ir suteikti investuotojams galimybę valdyti su investicijomis kapitalo rinkoje susijusią riziką. Numatydamas galimus prieštaravimus tarp komercinės organizacijos (fondo) ar ją sudarančių posistemių (fondo valdymo įmonės) ir finansų sistemos tikslų, reguliuojantis posistemis įprastai nustato fondams griežtus veiklos reikalavimus. Vienas iš pagrindinių reikalavimų Investicinių bendrovių veiklai - visiškas veiklos skaidrumas. Finansų sistemos keliami Investicinių bendrovių veiklos tikslai šiam tyrimui yra ypač aktualūs, kadangi siekiame nustatyti galimą finansų sistemos reguliuojančio posistemio įtaką fondų veiklos plėtrai. Finansų sistemos reguliuojantis posistemis, siekdamas sistemos tikslų, gali veikti fondų veiklai svarbias sąlygas. Pagrindinė Investicinių bendrovių atliekama funkcija yra finansinis tarpininkavimas. Fondų vykdoma finansinio tarpininkavimo veikla yra finansų sistemoje vykstančio tarpininkavimo proceso sudedamoji dalis. Fondų finansinis tarpininkavimas gali būti apibūdinamas taip: 1. Investuodami fondai dalyvauja paskirstant finansinius išteklius. 2. Valdydami investicijų portfelius, fondai dalyvauja nustatant ir koreguojant finansinių išteklių kainą. 3. Fondai suteikia palankesnes investavimo sąlygas laisvų finansinių išteklių turėtojams. Iš čia išplaukia išvada, kad Investicinės bendrovės negali pasiūlyti investuotojams tokių finansinių paslaugų, kurias teikti konkrečioje aplinkoje nėra sąlygų. Kiekviena konkreti fondų veiklos aplinka sudaro nevienodas fondų galimybes teikti finansines paslaugas. Investicinių bendrovių veiklai pereinamosios ekonomikos šalyje būtent veiklos aplinka gali būti didžiausia kliūtis. Rinkos ekonomiką kuriančiose šalyse finansų sistemos yra neišplėtotos ir dėl to jos ne visuomet gali užtikrinti Investicinių bendrovių veiklai reikalingų sąlygų visumą. Finansų sistemos galimybės nustatyti finansinių išteklių savybes (gauti ir skleisti informaciją apie finansinius išteklius) lemia fondų atliekamo finansinio tarpininkavimo sėkmę. Finansų sistemos funkcionavimo efektyvumo požiūriu nuo to priklauso finansinių išteklių kainos nustatymas, sistemos galimybės mažiausiais kaštais nukreipti finansinius išteklius į realųjį ekonomikos sektorių ir investuotojų galimybės valdyti finansinę riziką. Todėl finansų sistemos reguliuojantis posistemis turi siekti didesnio finansų sistemos funkcionavimo efektyvumo ir taip sukurti palankias sąlygas Investicinių bendrovių veiklai. 2.2. Investicinių bendrovių sandaros nustatymas Įprastu atveju investicinius fondus sudaro trys nepriklausomos organizacijos - fondo bendrovė, fondo valdymo įmonė ir depozitoriumas. Tik fondo bendrovė neatlieka jokių kitų funkcijų, o tik susijusias su investicinio fondo veikla. Ji dažniausiai asocijuojama su konkrečiu fondu, t. y. turi fondo pavadinimą, prisiima įsipareigojimus fondo vardu, atstovauja fondo akcininkų interesams. Kitos fondą sudarančios organizacijos, be veiklos, kurią atlieka fonde, gali atlikti ir kitas, visiškai nesusijusias su fondo veikla funkcijas. Depozitoriumu gali būti bankas, o fondo valdymo įmone - finansų maklerio įmonė ar kitos rūšies įmonė. Šios atskiros organizacijos į konkretų investicinį fondą sujungiamos tada, kai formaliomis teisinėmis sutartimis prisiima konkrečius įsipareigojimus. Taip atsiranda bendri fondą sudarančių organizacijų tikslai - fondo tikslai. Investicinių bendrovių veiklą tiesiogiai kontroliuoja finansų sistemos reguliuojantis posistemis. Kontrolė apima visus fondų veiklos organizavimo aspektus - nuo sukūrimo iki rizikos valdymo priemonių, sudarant investicijų portfelį, panaudojimo. Svarbiausia fondų veiklos vidaus reguliavimo priemonė - fondo reglamentas1. Šis dokumentas nustato ryšius tarp investicinius fondus sudarančių organizacijų (vidaus ryšius) bei fondų ryšius su juos supančia išorės aplinka. Vienas iš pagrindinių reikalavimų fondų reglamentams yra tai, kad pastaruosius ryšius reglamentas turi nustatyti labai aiškiai. Taip užtikrinama, kad fondai veiks patikimai (skaidriai) ir atitiks finansų sistemos tikslus. Taip mažinama informacijos tarp fondų ir jų investuotojų asimetrija (galimas neteisingas fondų veiklos interpretavimas). Dėl siauros kiekvieno fondo veiklos specializacijos tokia priemonė labai veiksmingai sumažina informacijos asimetriją. Tarp investicinius fondus sudarančių organizacijų vyrauja informacinio pobūdžio ryšiai. Visi ryšiai yra horizontalūs, kadangi fonduose nėra aiškiai dominuojančios valdančios organizacijos. Fondų teikiamų paslaugų aspektu galima sakyti, kad fondo bendrovė turi galimybę nustatyti fondų veiklos prioritetus - ji nustato fondo veiklos strategiją. Finansų sistemos tikslų įgyvendinimo aspektu svarbiausias fondo posistemis yra investicinio fondo valdymo įmonė. Dėl griežto Investicinių bendrovių veiklos reglamentavimo šios institucijos viduje ryšių savybės beveik nesikeičia, todėl mus labiausiai domina fondo ryšiai su išorine aplinka. Svarbiausi fondų ryšiai su aplinka palaikomi per fondo bendrovę ir valdymo įmonę. Fondo bendrovės ryšių su aplinka pobūdis ir turinys yra mažai dinamiškas, tačiau jis reikšmingas, nes fondo bendrovė kuria investicinio fondo veiklos strategiją. Fondo bendrovė įvertina fondo veiklos aplinką ir sprendžia, kokias paslaugas gali teikti fondas. Valdymo įmonė naudojasi finansų sistemos infrastruktūros informaciniais ryšiais. Su šių ryšių pagalba valdymo įmonė gauna informaciją, įgalinančiąja priimti investavimo sprendimus. Todėl šių ryšių kokybė turi tiesioginę įtaką jos priimamų investavimo sprendinių kokybei. Valdymo įmonė gali priimti gerus investavimo sprendimus tuomet, kai gerai funkcionuoja finansų sistemos infrastruktūra. Kai finansų sistemoje užtikrinamas informacijos apie finansinius išteklius prieinamumas, valdymo įmonė, priimdama investavimo sprendimus, optimaliai paskirsto finansinius išteklius. Taip ji gali įgyvendinti finansų sistemos nustatytus Investicinių bendrovių tikslus. Lenkijos pavyzdys rodo, kad investicinių bendrovių atliekamas įmonių valdymas buvo stiprus: investicinės bendrovės galėjo kontroliuoti įmones; skirdavo atstovus į jų valdymo organus; darydavo įtaką jų valdymo sprendimams. Dėl šių aplinkybių tarpininkavimo problemų poveikis Lenkijos investicinių bendrovių veiklai nebuvo didelis. Čekija. Čekijoje daugumos privatizavimo investicinių bendrovių veikla ir tikslai skyrėsi nuo išnagrinėtų Lenkijos pavyzdyje. Jų steigėjai ir investuotojai buvo privatūs ūkio subjektai. Svarbų vaidmenį, steigiant ir valdant investicines bendroves, atliko bankai. Valstybinė valdžia investicinių bendrovių veiklai skyrė nedaug dėmesio, jų priežiūrą palikdama akcininkams. Investicinių bendrovių veiklos teisinis reguliavimas Čekijoje iki 1996 m. buvo silpnas. Tik 1996 m. įvesta griežtesnė vertybinių popierių emitentų ir rinkos tarpininkų kontrolė, o specializuota vertybinių popierių rinkos priežiūros institucija įkurta tik 1997 m. Nors ir iki 1996 m. teisės aktai numatė tam tikrus investicinių bendrovių veiklos rizikos apribojimus (portfelio diversifikavimo, turto ir valdymo atskyrimo, susijusių asmenų įtakos ribojimo), 1993-1996 m. nebuvo užtikrinta, kad jų būtų laikomasi. Nepakankamas valstybinės valdžios dėmesys investicinių bendrovių veiklos kontrolei leido atsirasti interesų konfliktams tarp investicinių bendrovių steigėjų, valdytojų ir jų akcininkų. Dėl to investicinių bendrovių akcininkų teisės neretai būdavo pažeidinėjamos. Čekijoje investicinių bendrovių veikla buvo artimesnė Investicinių bendrovių veiklai negu Lenkijoje. Tam darė įtaką šie veiksniai: investicinės bendrovės atstovavo daugelio privačių akcininkų interesams (ne valstybinės valdžios); jos aktyviau prekiavo įmonių vertybiniais popieriais rinkoje; pačios pasirinkdavo investavimo strategiją; nesiekė valdyti įmonių ir taip pakelti jų vertę, o stengėsi uždirbti iš pasikeitusių vertybinių popierių kainų rinkoje. Investicinės bendrovės Čekijoje dažniausiai sudarydavo diversifikuotą investicijų portfelį, iš jų būdavo reikalaujama nurodyti investuotojams taikomas investavimo strategijas. Nepaisant to, ir jų veikloje dėl nepakankamos investicinių bendrovių veiklos priežiūros kildavo didelių interesų konfliktų. Lygindami Lenkijos ir Čekijos investicinių bendrovių akcininkų teisių apsaugą, galime teigti, kad čia ji buvo organizuota blogiau. Tam turėjo įtakos šis veiksnys: investicinių bendrovių valdymo įmonėms buvo leidžiama turėti investicinei bendrovei priklausančių įmonių akcijų. Tai nulemdavo minėtus interesų konfliktus tarp investicinės bendrovės akcininkų ir valdymo įmonės arba investicinės bendrovės steigėjų. Kadangi investicinių bendrovių steigėjai dažnai buvo bankai, jie, siekdami savo tikslų, stengėsi išnaudoti investicinių bendrovių valdomas įmones. Įmonės buvo verčiamos bendradarbiauti su banku, netgi jei tai joms būdavo nepatrauklu. Nors investicinėms bendrovėms nebuvo leidžiama turėti daugiau kaip 20 procentų įmonės akcijų, tačiau kelios susijusios investicinės bendrovės galėdavo kontroliuoti ir didesnius įmonių akcijų paketus. Interesų konfliktai, kylantys Čekijoje dėl teisinio investicinių bendrovių veiklos reguliavimo neveiksmingumo, buvo svarbiausias veiksnys nepakankamos investicinių bendrovių akcininkų teisių apsaugos atžvilgiu. Valdydamos įmones, investicinės bendrovės Čekijoje galėjo daryti įtaką jų priimamiems valdymo sprendimams. Statistiniai duomenys rodo, kad labai dažnai valdymo įmonės skirdavo atstovus į įmonių valdymo tarybas (Management Board). Kai kurios investicinių bendrovių valdymo įmonės turėdavo atstovus net iki 90 įmonių. Investicinės bendrovės valdymo įmonės atstovai gaudavo užmokestį už dalyvavimą valdant įmones (akcininkų susirinkimuose, valdymo tarybos posėdžiuose). Investicinių bendrovių atstovų veiklos efektyvumo valdant įmones vertinimai yra labai prieštaringi, tačiau akivaizdu, kad investicinės bendrovės darė įtaką įmonių valdymui. Svarbus veiksnys, vertinant investicinių bendrovių veiklą, yra interesų konfliktai tarp bendrovių ir jų valdymo įmonių, kylantys dėl nevienodų tikslų. Dėl nepakankamos priežiūros investicinių bendrovių valdymo įmonės turėjo galimybių siekti savo tikslų valdydamos įmones. Jų tikslai skyrėsi nuo investicinės bendrovės akcininkų tikslų. Dėl to investicinės bendrovės valdomų įmonių veikla dažnai buvo nesėkminga. Yra užfiksuota atvejų, kai investicinių bendrovių valdymo įmonės versdavo vienas įmones sukurti palankias veiklos sąlygas kitoms, kuriose su investicinės bendrovės valdymo įmone susiję asmenys turėdavo asmeninių interesų. Tokie investicinių bendrovių akcininkų teisių pažeidimai darė įtaką įmonių valdymui. Nors investicinės bendrovės valdymo įmonės turėjo galimybę gauti informaciją apie įmones ir galėjo kontroliuoti jų priimamus valdymo sprendimus, šie kontrolės mechanizmai dėl iškylančių interesų konfliktų darė ne tik teigiamą įtaką įmonių veiklai. Išvardytos aplinkybės lėmė, kad investicinių bendrovių skaičius Čekijoje sparčiai mažėjo. 1998 m. čia veikė tik apie 40 investicinių bendrovių. Lietuva. Lietuvoje investicines bendroves kūrė fizinių asmenų grupės. Daugiau kaip 600 tūkst. fizinių asmenų tapo investicinių akcinių bendrovių akcininkais. Investicinės bendrovės privatizavo ir valdė kelis tūkstančius įmonių. Siekiant sumažinti bankų veiklos riziką, Lietuvoje jiems nebuvo leidžiama dalyvauti investicinių bendrovių veikloje. Investicinių bendrovių veiklos organizavimas ir priežiūra čia buvo įgyvendinami blogiau negu Čekijoje. Iki 1995 m. investicinių akcinių bendrovių veiklą Lietuvoje reglamentavo tam nepritaikytas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas. Bendrovių veiklos priežiūra buvo mažai veiksminga. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas buvo priimtas 1996 m. Iki tol nebuvo sukurtos prielaidos veiksmingai investuotojų teisių apsaugai Lietuvoje. Šios aplinkybės rodė nepakankamą valstybinės valdžios dėmesį investicinių bendrovių veiklai. Svarbus skirtumas tarp Lietuvos ir kitų nagrinėjamų šalių investicinių bendrovių veiklos organizavimo buvo tai, kad Lietuvoje nebuvo reikalaujama atskirti investicinių bendrovių turtą ir valdymą. Ši priežastis leido atsirasti interesų konfliktams tarp investicinių bendrovių steigėjų, atliekančių valdymo organų funkcijas, ir jų akcininkų. Siekdami savo tikslų, investicinės bendrovės valdytojai turėjo galimybę daryti įtaką bendrovei priklausančioms įmonėms. Menkas įmonių valdymo sistemos funkcionavimo efektyvumas ir neišplėtota kapitalo rinka Lietuvoje nesudarė sąlygų investicinių bendrovių akcininkams ginti savo teisių. Akcininkai, nepatenkinti investicinės bendrovės veikla, negalėjo be didelių nuostolių parduoti savo akcijų arba kontroliuoti investicinės bendrovės valdymo organų. Dėl išvardytų priežasčių Lietuvos investicinių bendrovių veiklai buvo būdinga dauguma tarpininkavimo problemų, kylančių dėl nepakankamo investicinių bendrovių veiklos reglamentavimo ir kontrolės. Lyginant su Lenkija arba Čekija, Lietuvos investicinių bendrovių akcininkai teisiškai buvo blogiau apsaugoti nuo nepageidaujamų investicinių bendrovių veiksmų. Tarpininkavimo problemų Lietuvos investicinių bendrovių veikloje priežastis - nesudarytos teisinės sąlygos, reikalingos spręsti investicinių bendrovių akcininkų ir jų valdytojų interesų konfliktus. 1998 m. Lietuvoje veikė tik 22 kontroliuojančios investicinės bendrovės1, o kitos investicinės bendrovės buvo likviduotos arba likviduojamos. Tais metais veikiančių kontroliuojančių investicinių bendrovių akcininkų skaičius dar sudarė apie 125 tūkst., o bendras veiklos nuostolis - 4,5 mln. litų. Investicinių bendrovių atliekamo įmonių valdymo atžvilgiu Lietuvai, kaip ir Čekijai, buvo būdingos tos pačios problemos. Nors investicinės bendrovės galėjo kontroliuoti iki 50 procentų įmonės akcinio kapitalo, dėl aštrių investicinių bendrovių akcininkų ir jų valdymo organų interesų konfliktų įmonių valdymas dažniausiai nebūdavo veiksmingas. lentelė Tarpininkavimo problemų įveikimas investicinių bendrovių veikloje Šalis Investicinių bendrovių įtaka valdant įmones Akcininkų dalyvavimas valdant investicines bendroves* Lenkija Vidutinė- stipri Stiprus Čekija Vidutinė** Vidutinis Lietuva Vidutinė** Silpnas Apibendrindami investicinių bendrovių veiklos patirtį valdant įmones Lenkijoje, Čekijoje ir Lietuvoje, galime teigti, kad visose šiose šalyse investicinės bendrovės galėjo aktyviai dalyvauti valdant įmones. Investicinės bendrovės gaudavo informaciją apie įmonių veiklą ir galėdavo paveikti pastarųjų valdymo Visos investicinės akcinės bendrovės turėjo persiregistruoti į kontroliuojančias investicines bendroves pagal 1995 m. Investicinių bendrovių įstatymą. Su investicinių bendrovių pagalba palaipsniui būdavo nustatoma privatizuotų įmonių rinkos vertė. Todėl pereinamojo laikotarpio šalyse investicinių akcinių bendrovių vaidmuo, valdant įmones, buvo reikšmingas. Įmonių valdymo problemos Lietuvoje ir Čekijoje dažniausiai kildavo dėl nepakankamos investicinių bendrovių veiklos priežiūros (Lietuvoje ir dėl nepakankamo veiklos reglamentavimo). Šiose šalyse finansų sistemų infrastruktūra nebuvo pakankamai gerai išplėtota, o tai leido kilti tarpininkavimo problemoms investicinių bendrovių veikloje. Lenkijoje didesnis valstybinės valdžios dėmesys investicinių bendrovių veiklai leido veiksmingai sumažinti nustatytų tarpininkavimo problemų poveikį. Apibendrindami investicinių bendrovių akcininkų teisių apsaugą Lenkijoje, Čekijoje ir Lietuvoje, turime atkreipti dėmesį į akcininkų teisių apsaugos mechanizmų efektyvumo problemas. Lenkijoje akcininkų teisių apsaugos būdai ir priemonės leido užtikrinti efektyviausią investicinių bendrovių veiklą. Dėl šios priežasties investicinių bendrovių veiklos rezultatai Lenkijoje buvo geresni negu Čekijoje ar Lietuvoje -investicinių bendrovių skaičius nesikeitė, o bendrovės patyrė mažiau nuostolių. Tuo tarpu Lietuvoje ir Čekijoje dėl nepakankamos investicinių akcinių bendrovių akcininkų teisių apsaugos fondo valdytojai turėjo galimybę pažeidinėti akcininkų interesus. Čekijoje pagrindinė akcininkų teisių apsaugos problema buvo nepakankama investicinių bendrovių veiklos kontrolė, o Lietuvoje - ir nepakankamas teisinis investicinių bendrovių veiklos reglamentavimas. Visose tirtose šalyse būtina įvertinti psichologinio veiksnio poveikį kuris lėmė, kad investicinių bendrovių akcininkai nedaug dėmesio skyrė savo investicijų apsaugai. Privatizavimo metu investicinės bendrovės įsigydavo privatizuojamas įmones už čekius. Jų įsigijimo vertė buvo nedidelė. Jau minėjome, kad, privatizuojant turtą už Čekius, buvo sunku nustatyti tikrąją jo vertę. Čekiai negalėjo atlikti vertės mato funkcijos ir tuo jie skyrėsi nuo grynųjų pinigų. Todėl investicinių bendrovių akcininkai neretai neteisingai suvokė savo investicijų vertę, o jų pastangos, sprendžiant tarpininkavimo problemas ir kontroliuojant investicinių bendrovių veiklą, buvo nepakankamos. Išnagrinėti pavyzdžiai rodo, į kokio pobūdžio tarpininkavimo problemas reikia atkreipti dėmesį organizuojant Investicinių bendrovių veiklą rinkos ekonomiką kuriančioje šalyje. Daugeliu atvejų, įvertinant investicinių bendrovių veiklos patirtį, vėliau priimti Investicinių bendrovių veiklą reglamentuojantys teisės aktai numatė būdus ir priemones, skirtas tarpininkavimo problemų įtakai Investicinių bendrovių veiklai sumažinti. 2.3.Lietuvos investicinės akcinės bendrovės Galima teigti, kad Investicinių bendrovių veiklos teisinio reglamentavimo nuostatos Lietuvoje taip pat buvo kuriamos atsižvelgiant į investicinių bendrovių veiklos pamokas. Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymas numato atskirti investicinio fondo turtą ir valdymą, riboja fondo investicijų dydį į vieno emitento vertybinius popierius (iki 5 procentų fondo turto), apibrėžia susijusių asmenų sąvoką, numato Investicinių bendrovių veiklos kontrolės būdus ir priemones bei numato kitus fondų veiklos riziką ribojančius reikalavimus. Tai leidžia sumažinti su Investicinių bendrovių akcininkų teisių apsauga susijusių tarpininkavimo problemų įtaką. Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas nustato Vertybinių popierių komisijos vaidmenį prižiūrint vertybinių popierių rinkos tarpininkų veiklą. Tai rodo, kad Investicinių bendrovių veiklos reglamentavimas, palyginti su investicinių akcinių bendrovių veiklos reglamentavimu, yra geresnis (išsamesnis). Taip pat sukurtos sąlygos veiksmingai Investicinių bendrovių veiklos priežiūrai, o to nebuvo 1991-1995 m. Akcininkų teisių apsaugos (ir su tuo susijusių tarpininkavimo problemų) atžvilgiu Lietuvos teisės aktų nuostatos atitinka išsivysčiusių šalių Investicinių bendrovių veiklą reguliuojančias nuostatas. Kol Investicinės bendrovės Lietuvoje neveikia, galiojančių įstatymų veiksmingumą sunku vertinti, tačiau galima daryti prielaidą, kad teisinės nuostatos turi įtakos tam, kad Lietuvoje nėra investicinių fondų. Lietuvos Investicinių bendrovių veiklos reglamentavimo nuostatų panašumas į išsivysčiusiose šalyse galiojančias nuostatas verčia manyti, kad fondų veiklos sąlygos čia turi būti panašios į tas, kurios būdingos išsivysčiusioms šalims. Iš tiesų, Investicinių bendrovių veiklos sąlygos Lietuvoje labai skiriasi nuo sąlygų išsivysčiusiose šalyse. Todėl neatitikimas tarp teisinio reglamentavimo nuostatų ir Investicinių bendrovių veiklos sąlygų Lietuvoje yra pagrindinė priežastis, dėl kurios šalyje nėra įregistruotų investicinių fondų. Akivaizdu, kad Lietuvos Investicinių bendrovių veiklą reglamentuojantys teisės aktai griežtai riboja fondų veiklos riziką ir gina jų akcininkų teises, tačiau jie atima iš fondų galimybes dalyvauti valdant įmones ir taip užtikrinti savo investicijų apsaugą. Investicinės bendrovės galėjo kontroliuoti iki 50 procentų vienos įmonės akcijų, o Investicinės bendrovės turi teisę įsigyti ne didesnius kaip 10 procentų įmonių akcijų paketus. Nustatydami skirtumus investicinių bendrovių ir Investicinių bendrovių veikloje tarpininkavimo problemų įveikimo atžvilgiu, pasinaudosime 6 pav. pateikta Investicinių bendrovių veiklos skatinimo schema. Investicinėms bendrovėms nebuvo aktuali tinkamų investavimo alternatyvų kiekio problema. Didelis bendrovių skaičius rodo, kad privatizavimo metu jos buvo pajėgios sudaryti ir valdyti savo investicijų portfelius. Tuo metu galiojančios įstatymų nuostatos nenumatė, kad portfeliai būtų diversifikuoti. Šiuo atžvilgiu teigiamą vaidmenį atliko liberalus investicinių bendrovių veiklos rizikos traktavimas. Valdydamos nediversifikuotą portfelį, investicinės bendrovės aktyviai kontroliavo įmonių priimamus valdymo sprendimus. Tačiau bendras investicinių bendrovių veiklos efektyvumas buvo menkas dėl bendrovių akcininkų ir jų valdymo organų interesų konfliktų. Akcininkų teisės buvo blogai apsaugotos dėl neefektyviai funkcionuojančios kapitalo rinkos ir neišplėtotos finansų sistemos infrastruktūros (akcininkai negalėjo likviduoti savo investicijų, o įstatymai jų teisių negynė). Investicinio fondo veiklos skatinimo schemoje šią integruotų sąlygų grupę apibūdina finansų sistemos infrastruktūros išvystymas ir kapitalo rinkos funkcionavimo efektyvumas. Vėliau priimti Investicinių bendrovių veiklą reguliuojantys teisės aktai numatė investuotojų teisių apsaugos mechanizmus (portfelio diversifikavimą, ribojamą fondo investicijų dydį į vieną įmonę, susijusių asmenų interesų konfliktus ir pan.), taip patobulindami finansų sistemos infrastruktūrą ir pagrindinį kokybinį požymį, tačiau jie sumažino fondų galimybes kontroliuoti įmonių priimamus valdymo sprendimus. Dėl šių priežasčių padidėjo kapitalo rinkos funkcionavimo efektyvumas, bet sumažėjo fondams tinkamų investavimo alternatyvų kiekis kapitalo rinkoje. Investicinių bendrovių akcininkai suinteresuoti, kad fondai investuotų tik į gerų įmonių vertybinius popierius, o dėl neveiksmingos įmonių valdymo sistemos rinkoje trūksta informacijos apie tai, kurios įmonės yra geros. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse įmonių valdymo problemų poveikį sumažina bankai arba kapitalo rinkos infrastruktūra. Todėl Investicinės bendrovės su šiomis problemomis susiduria rečiau. Lietuvoje šių įmonių valdymo problemų poveikis mažesnis tik keleto stambesnių įmonių (dauguma iš jų patenka į NVPB Oficialųjį sąrašą) atveju. Pagal 6 pav. pateiktą schemą, problema, turinti didžiausią įtaką skatinat Investicinių bendrovių veiklą Lietuvoje, yra įmonių valdymas. Analizė parodė, kad investicinės bendrovės galėjo sėkmingai sumažinti jos poveikį. Todėl, atsižvelgiant į investicinių bendrovių veiklos patirtį Lietuvoje ir kitose pereinamojo laikotarpio šalyse, galimas šios problemos sprendimo būdas Lietuvoje yra leisti investiciniams fondams valdyti didesnius negu 10 procentų įmonių akcijų paketus. Tokia praktika gali būti naudinga tik pereinamojo laikotarpio šalių finansų sistemose, kur įmonių valdymo problemos mažina kapitalo rinkos finansinių tarpininkų veiklos efektyvumą. Jeigu investiciniam fondui būtų leidžiama turėti iki 20 procentų vienos įmonės akcijų, tai įmonę galėtų kontroliuoti 3 Investicinės bendrovės (balsų dauguma). Jeigu fondas galėtų įsigyti iki 25 procentų akcijų, tai 2 fondai galėtų turėti veto teisę įmonei priimant valdymo sprendimus. 30 ir daugiau procentų riba leistų įmonę valdyti dviem arba mažiau fondų. Investicinių bendrovių įtaka, valdant įmones, turi užtikrinti jų, kaip akcininkų, interesų apsaugą. Atsižvelgiant į dar nedidelę vertybinių popierių rinką kontroliuojančių institucijų patirtį Lietuvoje ir į tai, kad Investicinių bendrovių čia dar nėra, rekomenduojama padidinti investicinio fondo investavimo limitą į vieno emitento akcijas iki 25—33 procentų. Valdyti didesnius kaip 33 procentų akcijų paketus investiciniams fondams turėtų būti draudžiama. Draudimas turėtų būti grindžiamas investicinių bendrovių veiklos specifika - valdydamas kontrolinį įmonės akcijų paketą, tam tikrais atvejais investicinis fondas galėtų nukrypti nuo numatytos investavimo strategijos. Neišskaidydamas investavimo rizikos tarp daugelio įmonės savininkų, fondas gali nesugebėti pats veiksmingai jos valdyti. Teisės dalyvauti valdant įmones investiciniam fondui reikia tam, kad jis galėtų gauti informaciją ir kontroliuoti įmonių priimamus sprendimus, tačiau ne pats prisiimtų visą atsakomybę už įmonės veiklą. Kiti Investicinių bendrovių veiklos riziką ribojantys Lietuvos Respublikos investicinių bendrovių įstatymo reikalavimai turėtų išlikti nepakeisti. Investicinių bendrovių įstatymo nuostata, numatanti, kad investicinis fondas investuotų ne daugiau kaip 5 procentus savo aktyvų į vieno emitento vertybinius popierius, garantuos, kad tik dideli fondai galės vykdyti veiksmingą įmonių priežiūrą. Dideli fondai turės išteklių kokybiškai vykdyti įmones. Šiame darbe atliktas privatizavimo investicinių bendrovių ir Investicinių bendrovių veiklos įvairiose šalyse tyrimas leidžia numatyti galimus pavojus, susijusius su Investicinių bendrovių dalyvavimu valdant įmones. Monopolizavimas. Investiciniai fondai, darydami įtaką kelių konkuruojančių įmonių veiklai, gali siekti sumažinti jų tarpusavio konkurenciją. Tai darytų neigiamą įtaką įmonei ir jos prekių ar paslaugų vartotojams. Taip pat fondai galėtų siekti vienos valdomos įmonės sąskaita sukurti palankesnes sąlygas kitoms valdomoms įmonėms. Norint išvengti šių pavojų, Investicinių bendrovių veiklą reguliuojantys tesės aktai (arba kiti tam skirti teisės aktai) turi numatyti priemones, leidžiančias išsaugoti konkurenciją rinkoje. Monopolizavimo pavojaus poveikis padidėja proporcingai fondų valdomų įmonių akcijų kiekiui - kuo didesnius įmonių akcijų paketus fondams leidžiama valdyti, tuo didesnė monopolizavimo problemų atsiradimo tikimybė. Kitu aspektu monopolizavimo pavojus taip pat iškyla, jeigu vienas investicinis fondas šalyje tampa daug didesnis už kitus ir gali įgyti konkurencinį pranašumą (kainodaros srityje ir pan.). Tokiu atveju būtina numatyti teisines priemones, kurios apsaugotų Investicinių bendrovių paslaugų naudotojus nuo konkurencijos principus pažeidžiančių fondo veiksmų. Nepakankama investicinio fondo valdymo įmonės kontrolė. Investicinio fondo valdymo įmonei turi būti draudžiama investuoti fondo lėšas į savo pačios arba susijusių asmenų akcijas. Toks reikalavimas sumažina riziką, kad valdymo įmonė pasinaudos investicinio fondo lėšomis darydama įtaką savo arba susijusių asmenų valdymui. Be to, užtikrinant valdymo įmonės veiklos kontrolę, ji turi atskleisti fondo akcininkams visus sandorius, sudarytus su susijusiais asmenimis ir su fondo valdomomis įmonėmis. Apibendrindami pateiktą tyrimo medžiagą, galime teigti, kad Lietuvos Investicinių bendrovių veiklą reglamentuojantys teisės aktai numato pakankamai daug priemonių, skirtų fondų akcininkų teisių apsaugai, vertybinių popierių rinkos priežiūros institucijų veikla nuolat tobulėja, tačiau finansų sistemoje nesudarytos sąlygos spręsti iškylančias įmonių valdymo problemas (vykdyti veiksmingą finansinių išteklių naudotojų priežiūrą). Įstatymai bankams ir investiciniams fondams draudžia aktyviai dalyvauti valdant įmones. Leidus investiciniams fondams valdyti 25-33 procentų įmonių akcijų paketų, galima sudaryti palankesnes sąlygas Investicinių bendrovių veiklai ir taip prisidėti prie jų veiklos skatinimo. Būtina atsižvelgti, kad pereinamojo laikotarpio šalyje, kokia yra ir Lietuva, būtinas proaktyvus požiūris į Investicinių bendrovių veiklą. Teisinės nuostatos, reguliuojančios Investicinių bendrovių veiklos kiekybinius parametrus, turi būti periodiškai peržiūrimos ir keičiamos atsižvelgiant į pasikeitusius aplinkos veiksnius. Dėl pereinamojo laikotarpio šalių nepastovių ekonominių sąlygų konkretūs kiekybiniai Investicinių bendrovių veiklos sąlygų parametrai per trumpą laiką gali tapti neadekvatūs aplinkos sąlygoms. 97 3.2.3. Reguliuojančio posistemio uždaviniai skatinant Investicinių bendrovių veiklą Valstybinės valdžios užduotis, skatinant Investicinių bendrovių veiklą Lietuvoje, yra inicijuoti ekonominės aplinkos reformas, finansų sistemos kokybinio požymio gerinimą ir finansinio tarpininkavimo institucinės struktūros pakeitimą. Tai padidintų finansinių išteklių paskirstymo efektyvumą ir ūkio subjektų finansinių poreikių tenkinimo galimybes. Atsižvelgiant į numatytas valstybės ekonominės politikos tikslų įgyvendinimo priemones, galima teigti, kad jos yra nepakankamos. Jos negali padidinti kapitalo rinkos finansinio tarpininkavimo reikšmės, todėl trumpu ir vidutiniu laikotarpiu esminės įtakos Investicinių bendrovių veiklai nedarys. Investicinių bendrovių veiklos išvystymo atžvilgiu, nuo ekonominės aplinkos kūrimo priemonių labai priklauso kokybinės finansų sistemos funkcionavimo charakteristikos (finansų sistemos elementų poreikiai). Remiantis atliktais tyrimais, rekomenduojamos šios ekonominės aplinkos gerinimo kryptys Lietuvoje: 1. Nuosekliai mažinti valstybinio sektoriaus įtaką šalies ūkiui. 2. Gerinti sąlygas privačiam verslui, orientuojantis į pažangias ekonominės veiklos sritis. 3. Užtikrinti šalies makroekonominį stabilumą. Valstybinio sektoriaus ekonominės veiklos (investavimo) ir valstybės valdomų įmonių veiklos efektyvumas yra mažesnis negu privačių įmonių. Todėl, norint padidinti ūkio efektyvumą, reikia nuosekliai ir skaidriai privatizuoti likusią valstybinio turto dalį. Privačios įmonės yra pagrindiniai finansinių išteklių naudotojai kapitalo rinkoje. Jos turi veikti pagal rinkos dėsnius ir lygiomis teisėmis konkuruoti tarpusavyje. Valstybinės valdžios uždavinys, susijęs su privataus sektoriaus plėtra, yra padidinti finansų sistemos reikšmę finansinių išteklių paskirstymo procese, padidinti finansinių išteklių kiekį ir finansinio tarpininkavimo paslaugų poreikį. Valstybinė valdžia turi sudaryti palankias sąlygas privačių įmonių plėtrai. Visų įmonių veikla turi būti liberalizuota ir aiškiai reglamentuota. Mokesčių bazė turi būti palanki verslo plėtrai. Dėl didelių ar sudėtingai apskaičiuojamų mokesčių įmonės slepia savo pajamas, o tai mažina informacijos apie jas prieinamumą finansų sistemoje. Valstybinė valdžia turi sudaryti sąlygas ūkio subjektų konkurencijai ir skatinti įmonių stambėjimą. Privačių įmonių veiklos skatinimas didins finansų sistemos funkcionavimo efektyvumą ir finansinių išteklių paklausos bei pasiūlos didėjimą. Stambėjančios ir stiprėjančios įmonės skatins finansų sistemos institucinės struktūros pokyčius. Šalies pinigų ir fiskalinė politika turi būti aiški visiems ūkio subjektams ir palanki ūkio plėtrai. Monetarinė ir fiskalinė politika turi užtikrinti krizių prevenciją finansų sistemoje. Nacionalinės valiutos kursas, infliacija ir kiti makroekonominiai rodikliai turi būti profesionaliai valdomi. Tai didins šalies gyventojų pasitikėjimą nacionaline valiuta, skatins taupymą ir investavimą. Makroekonominio stabilumo didinimas mažins kiekvienos investavimo alternatyvos riziką kapitalo rinkoje. Vyriausybė turi iki minimumo apriboti politinių veiksnių įtaką ekonomikoje. Šios priemonės, skirtos finansų sistemos funkcionavimo efektyvumui padidinti, užtikrins pagrindinio finansų sistemos kokybinio požymio gerinimą. Pagal svarbą Investicinių bendrovių veiklos išvystymo atžvilgiu rekomenduojamos finansų sistemos infrastruktūros tobulinimo priemonės yra ne mažiau svarbios negu ekonominės aplinkos formavimo priemonės. Nuo jų taip pat priklauso pagrindinis kokybinis finansų sistemos požymis ir jos institucinė struktūra (finansų sistemos galimybės tenkinti jos elementų poreikius). Rekomenduojamos finansų sistemos infrastruktūros tobulinimo priemonės Lietuvoje yra šios: 1. Gerinti visų investuotojų teisių apsaugą (proaktyvaus požiūrio į visų investuotojų teisų apsaugą teisinėmis priemonėmis formavimas ir laikymasis). 2. Vertybinių popierių emitentų ir finansų tarpininkų veiklos kontrolės gerinimas ir jų veiklos rizikos ribojimas. 3. Įmonių valdymo sistemos funkcionavimo veiksmingumo didinimas. Šiuo atveju finansų sistemos reguliuojantis posistemis turi nustatyti griežtus informacijos atskleidimo reikalavimus visiems finansų sistemos elementams. Turi būti numatyti veiksmingi būdai ir priemonės, leidžiantys kontroliuoti kaip laikomasi šių reikalavimų. Visų finansinių išteklių turėtojų (investuotojų) teisės turi būti vienodai ginamos įstatymų. Net ir smulkiems investuotojams turi būti sudarytos galimybės gauti informaciją apie vertybinių popierių emitentų veiklą ir teisinėmis priemonėmis veiksmingai ginti savo teises. Tai aktualiausia smulkių akcininkų ir kreditorių atveju. Numatytos priemonės turi pagerinti pagrindinį finansų sistemos kokybinį požymį, padidinti investiciniams fondams tinkamų investavimo alternatyvų kiekį ir kapitalo rinkoje vykstančio finansinių išteklių paskirstymo reikšmę. Be to, jos turi sumažinti įmonių valdymo problemų poveikį. Visiems emitentams, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama organizuotoje rinkoje, reguliuojantis posistemis turi nustatyti privalomą tarptautinius standartus atitinkantį apskaitos tvarkymo ir periodinio audito atlikimo reikalavimą. Turi būti suvienodintos visų finansinių išteklių naudotojų galimybės pritraukti kapitalą vertybinių popierių rinkoje. Įmonėms, kurių akcijos kotiruojamos biržoje, turi būti numatytas minimalaus akcinio kapitalo reikalavimas. Biržoje neturi būti leidžiama prekiauti įmonių, kurios nesilaiko minėtų reikalavimų, vertybiniais popieriais. Kapitalo rinkos finansų tarpininkų veikla turi būti griežtai kontroliuojama ir užtikrinamas jų veiklos skaidrumas. Didesnis informacijos prieinamumas turėtų padidinti finansų sistemos pagrindinį kokybinį požymį. Galiojantys įstatymai Lietuvoje riboja bankų galimybę valdyti įmonių vertybinius popierius. Atsižvelgiant į tai, kad bankai yra labiausiai išvystyta finansų tarpininkų grandis Lietuvoje, jiems turi būti leidžiama užsiimti veikla, susijusia su įmonių valdymu ir kapitalo rinkos finansiniu tarpininkavimu. Bankai sumažintų tarpininkavimo problemų poveikį finansinių išteklių paskirstymo procese ir padidintų finansų sistemos funkcionavimo efektyvumą. Šiame Investicinių bendrovių veiklos skatinimo etape bankų dalyvavimas, valdant įmones, turi tapti vienu iš kertinių įmonių valdymo sistemos elementų. Kitu kertiniu įmonių valdymo sistemos elementų gali tapti Investicinių bendrovių dalyvavimas valdant įmones. Investicinių bendrovių investavimo į vieno emitento vertybinius popierius limito padidinimas turi sudaryti galimybes ir kapitalo rinkos tarpininkams veiksmingiau kontroliuoti finansinių išteklių naudotojus. Įmonių valdymo atžvilgiu nuosavybės ir prievolinius santykius reglamentuojanti teisės praktika turi ginti finansinių išteklių savininkų, o ne valstybės institucijų ar kitų ūkio subjektų interesus. Taip bus užtikrinama skaidri įmonių veikla ir mažinamas tarpininkavimo problemų poveikis finansų sistemai. Įmonių valdymo sistemos sukūrimas yra viena iš svarbiausių prielaidų, reikalingų pakeisti finansinio tarpininkavimo institucinę struktūrą Lietuvoje. Reguliuojančio posistemio naudojamos tiesioginės poveikio priemonės, skirtos investavimo alternatyvų skaičiui vertybinių popierių rinkoje padidinti ir kapitalo rinkos funkcionavimo efektyvumui pakelti, negali išspręsti pereinamojo laikotarpio šalies finansų sistemos funkcionavimo problemų ir sudaryti sąlygų nuosekliai Investicinių bendrovių veiklos plėtotei. Tačiau, siekiant maksimaliai pagerinti Investicinių bendrovių veiklai reikalingas sąlygas, visos rekomenduojamos priemonės turi būti naudojamos kartu. Siūlomos šios reguliuojančio posistemio poveikio priemonės, padidinsiančios investavimo alternatyvų skaičių vertybinių popierių rinkoje ir kapitalo rinkos funkcionavimo efektyvumą Lietuvoje: 1. Leisti investiciniams fondams laisvai investuoti į užsienio šalių vertybinius popierius. 2. Integruoti NVPB į didesnes organizuotas vertybinių popierių rinkas. 3. Sumažinti arba visai panaikinti mokesčius visiems Investicinių bendrovių investuotojams. Lietuvos Respublikos norminiai aktai riboja Investicinių bendrovių galimybes investuoti į užsienio šalių vertybinius popierius. Vertybinių popierių komisija nustato, kokius užsienio šalių vertybinius popierius fondas gali įsigyti. Ši institucija vadovaujasi nuostata, kad Investicinės bendrovės turėtų investuoti tik į mažos rizikos vertybinius popierius. Tačiau jos nuomonė gali ne visuomet atitikti fondų investavimo strategiją, tikslus ir praktinę patirtį. Įvairios investicijų portfelio diversifikavimo strategijos gali būti pagrįstos investavimu į įvairaus rizikingumo vertybinius popierius. Reikia atsižvelgti į tai, kad ir Lietuvos vertybiniai popieriai negali būti priskiriami saugių investicijų kategorijai. Dėl to teisės aktai turėtų nustatyti, kaip galima mažiau apribojimų pasirenkant investavimo alternatyvas. Tai leis investiciniams fondams taikyti įvairesnes investavimo strategijas ir pasiūlyti investuotojams didesnį paslaugų asortimentą. Pastaraisiais metais išsivysčiusių šalių vertybinių popierių biržos siekė sujungti savo veiklą. Apie savo veiklos suvienijimą paskelbė Londono, Frankfurto, Paryžiaus, Kopenhagos, Stokholmo ir kitos vertybinių popierių biržos. Jungimosi tikslas - suvienodinti prekybos sąlygas ir reikalavimus investuotojams, vertybinių popierių emitentams ir finansų tarpininkams. Taip siekiama padidinti investavimo alternatyvų skaičių ir sukurti geresnes sąlygas investuotojams konkrečiose vertybinių popierių rinkose. Vertybinių popierių emitentai laimi dėl to, kad gali lengviau pritraukti finansinių išteklių reikalingų jų veiklai. Vertybinių popierių rinkos geografinio plėtimo iniciatyvos įgyvendinamos ir Lietuvoje. 2000 m. pradžioje trijų Baltijos valstybių vertybinių popierių biržos sudarė bendrą prekybos sąrašą „Baltijos sąrašą". Jame esančių įmonių akcijos yra likvidžios, o pačios įmonės - stiprios ir perspektyvios. 2000 m. gegužę Baltijos šalių vertybinių popierių biržos pasirašė Ketinimų protokolą dėl prisijungimo prie NOREX aljanso. Atsižvelgiant į tai, būtina kuo greičiau integruoti Lietuvos vertybinių popierių rinką į didesnes tarptautines rinkas ir išplėsti Investicinių bendrovių veiklos galimybes. Tai leis pagerinti Investicinių bendrovių valdymo kokybę, pakelti rinkos tyrimų, investavimo alternatyvų vertinimo, profesinių standartų ir kitų fondų veiklos sričių lygį. Šie veiksniai daro tiesioginį poveikį kapitalo rinkos funkcionavimo efektyvumo didėjimui. Investuotojų ir finansų tarpininkų veikla kapitalo rinkoje (bent jau pradiniuose Investicinių bendrovių veiklos etapuose), turi būti neapmokestinama. Mokesčių sistema turi skatinti kapitalo rinkos finansinį tarpininkavimą ir finansinių išteklių paskirstymą joje. Tai ypač aktualu tada, kai kapitalo rinka neišplėtota. Tų pačių principų turi būti laikomasi ir apmokestinant investicinius fondus. Pereinamosios ekonomikos šalyje kapitalo rinkoje finansinių išteklių paskirstymas dėl informacijos stokos (sunkiau įveikiamų tarpininkavimo problemų) yra rizikingesnis, o kartu ir brangesnis investuotojui. Apmokestinimas dar labiau didina skirtumą tarp bankų ir kapitalo rinkos atliekamo finansinio tarpininkavimo kainos. Todėl būtina panaikinti visus kapitalo rinkos plėtrą stabdančius mokesčius. Nuosekliai įgyvendinant visas rekomenduojamas šiame skyriuje poveikio priemones, skirtas Investicinių bendrovių veiklai plėtoti, palaipsniui bus užtikrinamos integruotos sąlygos efektyviam finansinių išteklių paskirstymui kapitalo rinkoje ir šalies ekonominei plėtrai. Todėl numatytos priemonės neprieštaraus ilgalaikiams šalies ekonominės plėtros tikslams. 2.4. Finansų tarpininkų posistemio uždaviniai skatinant Investicinių bendrovių veiklą Šioje dalyje pateikiamos rekomendacijos finansų tarpininkų posistemiui, skirtos sumažinti investavimo alternatyvų trūkumo ir kapitalo rinkos funkcionavimo efektyvumo problemas finansų sistemoje. Atsižvelgiant į tai, kad Investicinių bendrovių plėtra Lietuvoje nebus sparti, jų kūrėjai ir valdytojai turi suteikti fondų paslaugoms tokias savybes, kurios atitiktų esamos aplinkos sąlygas. Pagrindinė rekomendacija, pradedant Investicinių bendrovių veiklą Lietuvoje, yra nustatyti Lietuvos investuotojų finansinius poreikius ir, atsižvelgiant į juos, kurti Investicinių bendrovių veiklos strategijas. Investavimas - šio įstatymo nustatytais būdais atliekami investuotojo veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti. Investicinis fondas gali investuoti į: 1) įmonių akcijas; 2) įmonių, vyriausybių, savivaldybių obligacijas; 3) pinigų rinkos priemones (trumpalaikius skolos vertybinius popierius); 4) kitus investicinius fondus (atitinkančius fondo investavimo strategiją); 5) bankų indėlius. Investicinio fondo turtas negali būti investuojamas į tauriuosius metalus arba į vertybinius popierius, suteikiančius į juos teises, bet gali būti investuojamas į pinigus. Investuotojai – Lietuvos Respublika bei užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos, Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą. Valdymo įmonės veiklą ir Investicinių bendrovių sudarymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo įstatymas. Vertybinių popierių komisija vykdo valdymo įmonių priežiūrą ir turi teisę įspėti valdymo įmonę dėl pažeidimų, skirti nuobaudas, paskirti atstovą veiklos priežiūrai ir kt. Depozitoriumas saugo Investicinių bendrovių turtą ir užtikrina operacijų su investiciniais vienetais teisėtumą. Depozitoriumas privalo pranešti Vertybinių popierių komisijai apie visus pastebėtus Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimus. Taigi investicinis fondas yra savotiškas didelis įvairių vertybinių popierių (akcijų, obligacijų, pinigų rinkos priemonių ir kt.) krepšelis. Fondai pritraukia daugelio fizinių ir juridinių klientų lėšas ir stengiasi valdyti šias lėšas geriau negu kiekvienas klientas atskirai galėtų tai padaryti pats. Įsigydami šio krepšelio vienetų, investuotojai tampa visų šių vertybinių popierių, sudarančių investicinio fondo visumą, bendrasavininkiais. Netgi investuotojai, investuojantys nedideles lėšas, naudojasi diversifikacijos ir investavimo patogumo privalumais. Visame pasaulyje veikia daugybė įvairių investicinių fondų, todėl investuotojai gali pasirinkti bet kokį rizikos ir investicinės grąžos derinį. 2.4. Investicinių bendrovių rūšys Investicinės bendrovės gali būti klasifikuojami pagal jų investavimo objektus, taikomus mokesčius, pelno panaudojimą, steigimo būdą ir panašiai. Pasaulinėje praktikoje skiriamos keturios pagrindinės fondų, pagal investavimo objektus, rūšys: • Nuosavybės vertybinių popierių fondai (equity fund) – didžiąją dalį investicijų portfelio sudaro akcijos. Šie fondai gali būti skirstomi pagal investavimo sritį į: * regioninius (pvz.: eurozonos); * šalies (pvz.: Lietuvos Respublikos); * sektoriaus (pvz.: telekomunikacijų); * bendruosius. • Skolos fondai (bond fund) – didžiąją dalį investicijų portfelio sudaro skolos vertybiniai popieriai. • Pinigų rinkos fondai (money market fund) – didžiąją dalį investicijų portfelio sudaro pinigų rinkos priemonės. Tos priemonės tai: bankų indėlių sertifikatai, komerciniai vekseliai, bankų akceptai, valstybės ar savivaldybės vekseliai ir panašiai. • Balansuoti fondai (balanced fund) arba mišrūs (mixed fund) – investicijų portfelį sudaro nuosavybės, skolos ir pinigų rinkos priemonės. Taigi šie fondai investuoja ir į nuosavybės vertybinius popierius, ir į skolos vertybinius popierius, todėl jie gali greitai prisiderinti prie finansų rinkos pokyčių bei tuo pačiu suteikia galimybę gauti didesnes pajamas negu investavus į obligacijų fondus. Šiuo metu Lietuvoje veikia: trys akcijų, vienas skolos ir vienas pinigų rinkos fondai. Galimas ir kitas Investicinių bendrovių klasifikavimas ir pagrindinių rūšių išskyrimas: • Pinigų rinkos fondai. Tai trumpalaikio (iki 1 metų) investavimo fondai, investuojantys į pinigų rinkos priemones: terminuotuosius indėlius, iždo vekselius ar kitas trumpalaikes mažos rizikos investavimo priemones. • Obligacijų fondai – tai vidutinio ir ilgo termino investavimo fondai, investuojantys į vyriausybių, į savivaldybių ar į įmonių skolos vertybinius popierius. Obligacijų fondų spektras prasideda fondais, investuojančiais į mažos rizikos vyriausybės ir aukšto reitingo įmonių obligacijas, turinčias trumpą laikotarpį iki išpirkimo ir baigiasi fondais, investuojančiais į žemesnio reitingo įmonių ar savivaldybių obligacijas, turinčias ilgą laikotarpį iki išpirkimo. • Akcijų fondai. Šie fondai investuoja į nuosavybės vertybinius popierius. Siekiant sumažinti vertybinių popierių vertės svyravimo įtaką, atsirandančią dėl ekonomikos cikliškumo, rekomenduojama investuoti ne mažiau kaip 10 metų. Investuotojai uždirba ilgalaikę investicijų grąžą iš fondą sudarančių akcijų padidėjusios vertės. • Fondai, investuojantys į kitus fondus. Priešingai negu aukščiau apibūdinti investiciniai fondai, šie fondai neinvestuoja į konkrečius vertybinius popierius. Pagrindinis jų investicijų objektas yra kiti investiciniai fondai. Tokiu būdu naudojamasi investicijų diversifikacijos privalumais ir gerokai sumažina investicijų pasirinkimo rizika. Skiriami taip alternatyvių investicijų (hedge) fondai. Šių fondų gausa leidžia pasirinkti bet kokį investavimo strategijų ir rizikos derinį. Vieni fondai gali būti konservatyvūs, draudžiantys fondo investicijų riziką naudodamiesi išvestinėmis finansinėmis priemonėmis – ateities ( forward), išankstiniais (future), pasirinkimo sandoriais. Kiti, priešingai, gali būti labai spekuliatyvūs, savo investicijas pagrįsdami trumpalaikiais rinkos svyravimais, papildomai skolindamiesi nemažai lėšų ir t.t. Alternatyvių investicijų fondų paprastai nereguliuoja vertybinių popierių komisijos, todėl jų negalima viešai reklamuoti ar pateikti investicijų vertės pokyčius. Kai kurie iš šių fondų yra terminuoti, kiti suteikia pradinio kapitalo garantijas. Fondai nustato mažiausio pradinio kapitalo reikalavimus. Augimo (growth fund) Investicinės bendrovės tai yra fondai, kurių tikslas – pasiekti kapitalo padidėjimo, investuojant į lėtai augančias bendroves. Pajamų (income fund) Investicinės bendrovės tai yra fondai, kurių tikslas – didesnės trumpalaikės pajamos, bet ne kapitalo augimas, investuojant tiesiogiai į fiksuotų pajamų vertybinius popierius ir/ar didelio pajamingumo akcijas. Galima išskirti šiuos pagrindinius Investicinių bendrovių privalumus: • Diversifikacija Vienas pagrindinių Investicinių bendrovių privalumų – pasirenkami įvairūs vertybiniai popieriai ir sudaromos sąlygos kiekvienam klientui mažiausiais kaštais investuoti iškart į įvairių rūšių vertybinių popierių krepšelį. • Profesionalus valdymas Fondų valdytojai yra kvalifikuoti ir patyrę savo srities specialistai. Jie aktyviai seka vertybinių popierių rinkų ir atskirų vertybinių popierių dinamiką bei stengiasi išnaudoti kiekvieną pasitaikančią galimybę. Todėl profesionalus Investicinių bendrovių valdymas ilgainiui sukuria papildomos pridėtinės vertės kiekvienam investuotojui. • Nereikalaujama didelio pradinio kapitalo Į investicinius fondus gali investuoti kiekvienas, nes yra nustatyta maža privaloma pradinio kapitalo suma. Netgi kiekvieną mėnesį periodiškai investuojant dalį savo gaunamų pajamų, tarkime, 100 Lt., galima gauti nemažą investicijų grąžą. • Galima prireikus greitai atsiimti lėšas Investicinės bendrovės paprastai yra kintamo kapitalo investicinės bendrovės, kurios, investuotojų pareikalavimu, privalo išpirkti savo vienetus. Kiekvienas investuotojas bet kuriuo metu rinkos kaina gali parduoti savo turimus investicinio fondo investicinius vienetus. Be jau minėtų Investicinių bendrovių privalumų, dar taip pat galima išskirti ir šiuos: galimybė kiekvienam investuotojui pasirinkti priimtiną rizikos ir investicijų grąžos derinį, greitas ir patogus investavimo būdas užsienio kapitalo rinkose. Taip pat galima išskirti fondų, investuojančių į kitus fondus, privalumus. Vienas iš svarbiausių privalumų – dvigubas saugumas. Investicijų grąža, pasirinkus konkrečias akcijas ar obligacijas, priklauso nuo šių vertybinių popierių vertės augimo. Investicinių bendrovių lėšos investuojamos gerokai saugiau, kadangi investuojama į daugybę atskirų akcijų ar obligacijų. Fondai, investuojantys į kitus fondus, investuoja dar saugiau, kadangi jie investuoja į skirtingus investicinius fondus. Tai reiškia, kad šie fondai investicijų riziką gali išskaidyti daugiau, tuo klientams suteikdami dvigubą jų investuotų lėšų apsaugą. Kitas nemažiau svarbus privalumas – dvigubas valdymas. Atskirų Investicinių bendrovių ir fondų, investuojančių į kitus fondus, valdytojai savo investicinius sprendimus priima kiekvienas atskirai. Tokiu būdu klientai naudojasi dvigubo investicijų valdymo privalumais. Investavimo į investicinius fondus rizika gali būti laba įvairi. Pagrindinė rizika – bendrovių, į kurias fondas yra investavęs, veiklos rezultatai gali būti nelabai geri. Kita labai didelė rizika yra ta, kad ekonominiai, politiniai ir įvairūs kiti pokyčiai gali lemti visos rinkos smukimą, tuo pačiu mažindami ir konkretaus pasirinkto fondo grynąją aktyvų vertę5. Nors tokia rizika būdinga ir tiesiogiai investuojant į konkrečias akcijas, vis dėlto Investicinės bendrovės suteikia diversifikacijos privalumą, tokiu būdu sumažindami investavimo į konkrečias akcijas ar kitus vertybinius popierius riziką. Tam tikra rizika būdinga tik investiciniams fondams. Pavyzdžiui, fondo valdymo strategijos gali būti neskaidrios, todėl fondo valdytojai gali nukrypti nuo griežtai apibrėžtų fondo tikslų. Jeigu klientas pasirenka investicinį fondą, investuojantį į stabiliai dirbančių ir dividendus mokančių bendrovių akcijas, fondo valdytojas, siekdamas padidinti investicijų grąžą6, priima sprendimus investuoti į išvestinius vertybinius popierius ar plečiančias savo veiklą bendroves, kol kas nemokančias dividendų. Su rizika susijusi ir investuotojų daromos klaidos. Galima išskirti šias pagrindines investuotojų daromas klaidas: • Investuoja atsižvelgdami vien į praėjusių metų fondo investicijų grąžos dinamiką. Konkretūs metai atskiram fondui gali būti ypač sėkmingi, kitam – priešingai, tačiau per ilgesnį laikotarpį mažesniu vertės prieaugiu (arba didesniu vertės nuostoliu) pernai pasižymėjęs fondas uždirbo gerokai daugiau negu praėjusiais metais sėkminga investicijų dinamika pasižymėjęs fondas. Investiciniai fondai, kurių klientai kiekvienais metais uždirba stabilią investicijų grąžą, paprastai išsilaiko 10 procentų geriausių fondų sąraše; • Sprendimus priima vadovaudamiesi emocijomis. Niekas negali tiksliai atspėti būsimų rinkos tendencijų, todėl geriausias būdas apsisaugoti nuo netikėtų rinkos svyravimų – sudaryti sau griežtą investicijų planą ir tvirtai jo laikytis; • Per didelė diversifikacija. Racionalu įsigyti dviejų ar trijų skirtingų investicinių fondų vienetų; • Skubus fondo vienetų pardavimas. Kiekvienais metais situacija kapitalo rinkose keičiasi, todėl kiekvienais metais didesniu investicijų vertės prieaugiu pasižymi vis kitokią investavimo strategiją taikantys fondai: obligacijų fondai, mažos kapitalizacijos bendrovių fondai, plėtros fondai ir pan. Jei pasirinktas fondas keletą metų iš eilės negauna reikalingos investicijų grąžos, investuotojai gali paskubėti parduoti turimo fondo vienetus, nors ateinančiais metais būtent šio fondo grąža rinkoje bus pati didžiausia. Labai dažnai investiciniai sprendimai atliekami remiantis praeitis informacija, remiantis reitingais, ypatingai, kai kalba eina apie investicinius fondus. Matavimai gali suteikti daug naudingos ir reikšmingos informacijos, jei yra suprantama šių skaičių teikiami pranašumai ir trūkumai. Jie gali mums padėti numatyti tikimybę rezultatų kurie pasireikš ateityje. Egzistuojanti investavimo rizika, verčia atlikti visapusišką daromo investavimo sprendimo analizę. Rizika – pagal tradicinį požiūrį pasireiškia kaip kintamumas, kur daugelis kintamųjų yra kaip potenciali pasekmė. Populiariausias rizikos statistikos matas yra: standartinis nuokrypis. Tai yra bendrasis kiekybinis Investicinių bendrovių rizikos matas, kuris matuoja potencialų ir praeities kintamumą. Standartinis nuokrypis Standartinis nuokrypis yra vienas iš labiausiai naudojamų statistikų rizikos matavime. Standartinis nuokrypis parodo pajamų (nuostolių) nuokrypį nuo vidutinio pajamų (nuostolių) lygio per tam tikrą periodą. Kuo didesnis standartinis nuokrypis, tuo didesnė nuostolio tikimybė, tuo rizikingesnis investicinis fondas. Tarkime turime normaliąją pajamų kreivę, tai apytiksliai 68 % duomenų patenka į intervalą , 95 % - ir 99 % - . Standartinis nuokrypis yra svarbus matas rizikos matavime. Net pats terminas „standartinis“ nusako, kad tas dydis turi būti standartizuotas ir palyginamas tarp skirtingų fondų. Išanalizavus naujausius pasaulio mokslininkų darbus ir pažangią Vakarų šalių patirtį išskirčiau variacijos/kovariacijos metodą, kuriuo palyginti nesunkiai galima įvertinti investicijų riziką. Išskirčiau šiuos pagrindinius metodo pranašumus: • jis leidžia apskaičiuoti didžiausią galimą nuostolį; • šį metodą gana lengva taikyti, skaičiavimams nereikia specialios programinės įrangos; • pakankami istoriniai duomenys; • šiuo metodu galima apskaičiuoti ne tik tam tikros atviros pozicijos, bet ir pozicijų portfelio rizikos vertę. Matuojant investavimo riziką variacijos/kovariacijos metodu tam tikros pozicijos rizikos vertės skaičiavimą matematiškai galima apibrėžti (Joel, 1998): čia: - tam tikros pozicijos rinkos vertė; - pasikliautinojo intervalo ilgio konstanta; - standartinis nuokrypis; - pozicijos laikymo periodas. Minėta, kad taikant variacijos/kovariacijos metodą imami istoriniai duomenys, paprastai 90 dienų, apie akcijų kainos pokyčius, kuriais remiantis apskaičiuojamas kiekvienos dienos matematinis vidurkis ir standartinis nuokrypis. Matuojant investicijų riziką variacijos/kovariacijos metodu daroma prielaida, kad akcijų kainos pokyčiai turi normalųjį skirstinį. Pagal skirstinio formą galime įvertinti nuostolio vertę, kuri neviršija nustatytosios. Pavyzdžiui, didžiausias nuostolis, kuris nebus viršytas daugiau kaip 10 % (arba 5 %, arba 1 %). Šios procentinės dalys vadinamos leistinojo nuokrypio lygmeniu (kitoje statistinėje literatūroje (Rutkauskas, 1999) ši sritis vadinama klaidos tikimybe arba kritine sritimi). Leistinojo nuokrypio lygmuo yra tikimybė, kad nuostoliai bus didesni nei apskaičiuota rizikos vertė. Iš tikrųjų rizikos vertė yra ribinė statistinio pasikliautinojo intervalo reikšmė (kvantilis), atitinkanti pasirinktą leistino nuokrypio lygmenį. Nenumatytų neigiamų pokyčių rizikos vertė yra nustatoma kaip viršutinė nuostolių ribą, esant konkrečiam pasikliovimo lygmeniui. Plotas po kreive, už ribinės vertės, rodo tikimybę, kad nuostoliai viršys šią ribinę vertę (1 pav.). Didesnis standartinis nuokrypis reiškia, kad kreivės sklaida apie matematinį vidurkį yra platesnė, todėl yra ir didesnė tikimybė, kad nuostoliai viršys nustatytą ribą. 1 pav. Standartinis nuokrypis ir nenumatytų neigiamų pokyčių rizika (Joel, 1998) Minėti pasikliautinieji intervalai ir nuostolių, viršijančių viršutinę ribą, tikimybė yra vadinama vienpusiu leistino nuokrypio lygmeniu, nes tik neigiamų nuokrypių viršutinės ribos viršijimo tikimybė yra reikšminga. Tokiu būdu yra apskaičiuojama investicijų rizikos vertė. 2.5. Aktyviai ir pasyviai valdomi fondai Aktyvus investicijų valdymas – tai toks valdymo būdas, kai investiciniai sprendimai daromi remiantis ateities tendencijų prognozavimu. Tai reiškia, kad investiciniam portfeliui stengiamasi atrinkti patraukliausias investicines priemones, kurių grąža labai priklauso nuo sektoriaus, regiono, įsigijimo ir pardavimo momento. Todėl daug pastangų dedama nustatant didžiausią augimo potencialą turinčius regionus, sektorius ir atskiras įmones bei optimalų investicinių priemonių įsigijimo ir pardavimo momentą. Aktyvaus valdymo tikslas – pelnas, tačiau dažniausiai pabrėžiamas siekis gauti didesnę grąžą nei vidutinė tos rinkos grąža. Siekdami savo tikslų aktyvūs valdytojai ieško naudingos informacijos bei ją analizuoja, pasitelkdami daugybę metodų, kurie apima fundamentaliąją, techninę bei makroekonominę analizę. 1 lentelė Aktyvaus investicijų valdymo privalumai Aktyvaus investicijų valdymo trūkumai 1. Lankstumas. Tai yra vienas iš aktyvaus valdymo privalumų, kuris reiškia, kad aktyvus valdytojas gali rinktis, į kokius vertybinius popierius investuoti. 1. Didelės valdymo išlaidos ir mokesčiai. Aktyvus investicijų valdymas dažniausiai yra žymiai brangesnis. Taip yra dėl įvairių mokesčių: didesnis investicijų valdymo mokestis, didesnis mokestis už apyvartą, komisiniai tarpininkams, įėjimo, išėjimo, taip pat prisideda marketingo, auditavimo bei kitos išlaidos, kurios vienaip ar kitaip atsispindi mokesčiuose. 2. Galimybė gauti didesnę nei vidutinę grąžą. Vienas svarbiausių aktyvių valdytojų tikslų yra didesnė nei vidutinė rinkos grąža, todėl valdytojai deda labai daug pastangų norėdami įgyvendinti šį tikslą. 2. Rinkos ir ekonomikos yra sunkiai prognozuojamos. Atsižvelgiant į tai, kad yra tūkstančiai akcijų rinkos ekspertų, Investicinių bendrovių valdytojų, asmeninių investicijų valdytojų bei konsultantų, kai kurių prognozės tiksliai pasiteisins, ir jie fantastiškai išloš. Tačiau tyrimai rodo, kad vertinant visus šiuos asmenis, bandančius nuspėti rinkos tendencijas kaip grupę, jų rezultatai nėra geresni nei statistinė tikimybė atspėti. 3. Gynybos priemonės. Investicijų valdytojai gali daryti prevencinius sprendimus, jeigu yra laukiamas rinkos nuosmukis. 3. Rizika ir grąža stipriai koreliuoja. Potencialiai didelė grąža visada susijusi su didele rizika. Nebūna mažo rizikingumo ir didelės grąžos investicijų. Investicinė rizika gali pasireikšti įvairiomis formomis, tačiau apskritai investuotojui rizika reiškia galimybę prarasti investuot kapitalą, todėl svarbu, kokia tikimybė prarasti ir kokią dalį investuotų lėšų tikėtina prarasti. 4. Prognozavimo galimybė. Vertybinių popierių rinkose indeksai nėra pastovūs pagal tai, kokios įmonės į juos įtraukiamos, nes kainoms svyruojant, vienos įmonės iš indeksų pasitraukia, kitos būna įtraukiamos. Tokiais atvejais, kai numanoma, kad įmonė greit pateks į indeksą, prognozuojama, kad jos kaina kils, nes pasyviai valdomi indeksų fondai turės juos įsigyti, ir atvirkščiai. Todėl aktyvūs investicijų valdytojai, galėdami gana tiksliai prognozuoti kai kurių vertybinių popierių kainų kilimą ar kritimą, iš to išlošia. 4. Praeitis neparodo ateities. Kai kurie aktyvūs valdytojai bandydami įtikinti, kad uždarbis daugiau nei pasyvus, remiasi gerais praeities rezultatais. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodytų logiška, tačiau patys valdytojai supranta, kad jų versle geri praeities rezultatai nėra sėkmingos veiklos ateityje indikatorius. Pasyvus investicijų valdymas - tai toks valdymo būdas, kuriuo siekiama, kad investicijų grąžos ir rizikos charakteristikos atitiktų tam tikro rinkos segmento ar indekso grąžą bei rizika. To siekiama suformuojant bei išlaikant portfelį, identišką rinkos segmento ar indekso kompozicijai. Investavimas pagal indeksą – tai pasyvaus investavimo forma, kai portfelio sudarymas remiasi vertybiniais popieriais, įeinančiais į tam tikrą indeksą. 2 lentelė Pasyvaus investicijų valdymo privalumai Pasyvaus investicijų valdymo trūkumai 1. Valdymo paprastumas. Pasyvus investicijų valdymo būdas reikalauja žymiai mažiau valdymo įgūdžių, sprendimų priėmimas paprastesnis ir retesnis. Pasyvaus investicijų valdymo veiksmai dažniausiai visiškai priklauso nuo indekso dinamikos. 1. Rezultatai, priklausantys nuo indekso. Investuotojai turi tenkintis vidutine rinkos grąža. 2. Mažos valdymo išlaidos. Jos dažniausiai sudaro apie 0,5 %-1 % turto per metus. Taip yra todėl, kad pasyvūs portfelio valdytojai mažiau išleidžia investicinių priemonių atrankai, analizėms bei programavimui. 2. Kontrolės stoka. Pasyvūs investicijų valdytojai negali imtis gynybos priemonių. 3. Diversifikacija. Indeksą dažniausiai sudaro daugybė skirtingų akcijų, todėl žymiai sumažinama rizika, kad kurios nors įmonės staigus akcijų kainos kritimas žymiai paveiks portfelio grąžą. 4. Investicijų nepriklausomumas nuo valdytojo. Investuotojai, sudarydami pasyviai valdomą portfelį arba investuodami į indeksinį fondą, žino ko tikėtis. Investicijų grąža nepriklauso nuo to, ar šiandien investicijų valdytojui gera diena ar ne, ar šiais metais jam sekasi ir pan. Investicijų grąžą taip pat nepriklauso nuo valdytojų kaitos. Palyginę šias dvi lenteles, pastebėsime, kad pasyvus investavimo valdymas yra priimtinesnis, kadangi čia išdėstyti tik du nežymūs trūkumai, kurių aktyvaus investavimo valdyme išskirta tiek pat, kiek privalumų – keturi. Sudėtingų sistemų, kokia yra finansų sistema, kūrimuisi ir funkcionavimui būdingi tam tikri natūralūs procesai. Išsivysčiusiose šalyse šie procesai truko dešimtis ar net šimtus metų. Vykdant pereinamųjų ekonomikų transformacijas, kai kuriuos jų buvo mėginama dirbtinai spartinti ar net visiškai apeiti. Mėginimai techniškai kopijuoti išsivysčiusių šalių finansų sistemų patirtį kuriant investicinius fondus, tačiau neturint pakankamai praktikos bei neįvertinant nevienodų aplinkos sąlygų, dažnai neduodavo numatytų rezultatų. Pasitaikė atvejų, kai toks spartinimas darė neigiamą įtaką finansų sistemų plėtrai. Toks pavyzdys yra Lietuvos atvejis - įstatymų bazė sukurta, tačiau Investicinės bendrovės neveikia. Nesėkminga investicinių akcinių bendrovių veikla, privatizuojant valstybei priklausantį turtą, prisidėjo formuojant neigiamą visuomenės nuomonę apie institucijas, tarpininkaujančias vertybinių popierių rinkoje. Siekiant įveikti minėtas problemas ir daugelį kitų ekonominės transformacijos procesams būdingų problemų, būtinas teorinis su jomis susijusių reiškinių pagrindimas. Finansų sistemoje vykstantys procesai yra unikalūs, turintys savo logiką ir turinį, tačiau dėl pereinamosios ekonomikos ypatybių, susijusių su aktyvia pašalinių veiksnių įtaka, dažnai nepaklūstantys tradiciniams ekonomikos ir vadybos mokslų pažinimo būdams. Tokiomis sąlygomis galutinai apibūdinti finansų sistemoje vykstančius reiškinius yra neįmanoma, todėl su sisteminės analizės pagalba nustatysime finansų sistemos tikslus, funkcijas, struktūrą ir joje vykstančius procesus. Integruota sisteminė finansų sistemos funkcijų analizė padės nustatyti finansų sistemos funkcionavimo dėsningumus ir ištirti atskirų jos dalių veiklą. Kadangi neįmanoma paaiškinti ar aprašyti visų su Investicinių bendrovių veikla susijusių finansų sistemos reiškinių, todėl svarbu sutelkti dėmesį į svarbiausius kokybinius sistemos požymius, darančius įtaką Investicinių bendrovių veiklos procesams. Ankstesniuose skyriuose pagrindėme Investicinių bendrovių veiklą, t. y. nustatėme jos tendencijas ekonomiškai išsivysčiusiose ir pereinamosios ekonomikos šalyse, išsiaiškinome principus ir turinį, išanalizavome finansinio tarpininkavimo veiklos procesus, kuriuose dalyvauja investiciniai fondai. Šiame skyriuje, remdamiesi mūsų apibrėžtomis nuostatomis ir metodologinėmis priemonėmis, ištirsime, kokios sąlygos Investicinių bendrovių veiklai sukurtos Lietuvoje. Tyrimas padės atskleisti konkrečias Lietuvos ekonomikos ir finansų sistemos savybes, kurios gali daryti reikšmingą įtaką fondų veiklai. Tyrimo rezultatai padės nustatyti galimas fondų veiklos problemas ir ieškoti jų sprendimo būdų. Vertindami Lietuvos ekonomikos būklę, apžvelgsime laikotarpį nuo 1998 m. iki 2003 m. Šis laikotarpis pasirinktas dėl to, kad iki 1998 m. sukaupti ekonomikos statistiniai duomenys nėra išsamūs ir sunkiau palyginami su vėlesniais. Daugiausia remsimės Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis [18]. 1999 m. šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 7,1 procento, tačiau po to iki 2003 m. jis kasmet didėjo, o 2002 m. buvo 5,6 procento. Vertinant BVP dydį, tenka konstatuoti, kad šis rodiklis neleidžia išskirti Lietuvos iš kitų VRE šalių. BVP dalis, tenkanti vienam Lietuvos gyventojui, yra mažesnė negu Estijoje, Lenkijoje ar Čekijoje. Tačiau šis Lietuvos rodiklis yra geresnis negu Albanijoje ar Rumunijoje. Pastebima tendencija - Lietuvoje BVP didėjimo dinamika yra labai netolygi. BVP sandaros analizė atskleidžia, kad beveik visos šio rodiklio sudedamosios dalys 1998-2002 m. keitėsi nedaug. Žemės ūkyje, pramonėje ir statybos sektoriuose buvo sukuriama daugiausia BVP - nuo 40 iki 45 procentų. Finansinio tarpininkavimo veiklos dalis BVP buvo labai nedidelė - 1998 m. jis sudarė 5, 1999 m. - 3, 2000 m. - 3,1 2001 m. – 2,2 ir 2002 m. – 3,3 procentus.[18, 200] Nepaisant nedidelio padidėjimo 1998 m., pastebima šio rodiklio mažėjimo tendencija. Tai rodo, kad finansų sektoriaus plėtra lėta arba jos visiškai nėra. Statistinių duomenų analizė taip pat rodo, kad valstybei priklausančio sektoriaus vaidmuo Lietuvos ekonomikoje yra ženklus. Skaičiuojant BVP išlaidų metodu, 1998-2002 m. Vyriausybės vartojimo išlaidos kasmet sudarė apie 21 procentų BVP. 1998-2002 m. valstybinės valdžios institucijos vykdė nuo 28 iki 53 procentų visų materialinių investicijų šalyje. Valstybiniame sektoriuje iki šiol sukuriama 30 procentų BVP ir jame dirba 32 procentai visų dirbančiųjų Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis, 2002 m. valstybinių institucijų perskirstomų finansinių išteklių ir BVP santykis sudarė 40 procentų.[18, 45] Aiškiai pastebima tendencija - valstybinės valdžios vaidmuo ekonomikoje yra gana didelis ir nemažėja. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje nėra sėkmingos valstybinio turto valdymo praktikos (patirties) bei valstybės investicijų pagrindimo mechanizmų. Todėl nemaža dalis valstybinės valdžios institucijų paskirstomų finansinių išteklių investuojami neveiksmingai. Didelis valstybinės valdžios vaidmuo ekonomikoje daro įtaką finansinių išteklių paskirstymo ir ūkinės veiklos procesams. 2001 m. Lietuvoje veikė daugiau kaip l 500 akcinių bendrovių, tačiau tik 76 iš jų apyvarta buvo didesnė kaip 50 mln. litų. 2002 m. tokių bendrovių skaičius išaugo iki 198. Tai rodo, kad dauguma Lietuvos įmonių yra nedidelės. 1999 m. valstybei priklausanti Lietuvos įmonių kapitalo dalis sudarė 64 procentus. 2001 m. daugiau kaip pusė visų įmonių dirbo nuostolingai. 1999 m. 100 didžiausių Lietuvos įmonių vidutinė grynojo pelno marža sudarė 2,8 procento. [18, 15] Kapitalo rinka nepalankiai vertina mažas ir mažai pelningas įmones, todėl kapitalo rinkos finansavimas joms negali būti patrauklus. 1999 m. dėl Rusijos krizės daugelio Lietuvos įmonių veiklos rodikliai pablogėjo. 1999 m. The Wall Street Journal ir JAV ekonominių tyrimų grupės Heritage Foundation specialistai, taikydami „ekonominės laisvės indeksą" (Index of Economic Freedom), įvertino Lietuvos ekonomiką. Jie tyrė prekybos suvaržymo lygį, mokesčių politiką, valstybės įtaką ekonomikai, pinigų ir bankininkystės politiką bei kitus veiksnius, svarbius privataus verslo plėtrai. Lietuva užėmė 61 vietą tarp įvertintos 161 šalies, Estija ir Latvija - atitinkamai 22 ir 44 vietą. [33, 189] Tarptautinė nuomonė šiuo atveju vienareikšmė -ekonominės ir teisinės aplinkos sąlygos Lietuvoje kol kas yra ne tokios palankios ekonomikos plėtrai kaip kaimyninėse šalyse, neišskiriant ir pereinamojo laikotarpio šalių. Apibendrindami pateiktą analizę, galime nustatyti problemines sritis, kurios yra svarbiausios vertinant, ar Lietuvos ekonominė aplinka palanki Investicinių bendrovių atliekamam finansiniam tarpininkavimui: 1. Didžioji dalis BVP sukuriama tradicinėse ūkio šakose (pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje). BVP struktūra iki šiol keitėsi mažai. 2. Svarus valstybinės valdžios vaidmuo ekonomikoje. 3. Maža finansų sektoriaus dalis BVP. 4. Dauguma Lietuvos įmonių mažos. 5. Sąlygos privačiai ekonominei veiklai nėra palankios. Vertinant Investicinių bendrovių atsiradimo ekonominę aplinką Lietuvoje, galima teigti, kad ji šiandien mažai palanki (arba nepalanki) investiciniams fondams atsirasti ir sėkmingai veikti. Išvados ir pasiūlymai 1. Remiantys pirmoje darbo dalyje išnagrinėta medžiaga investicinis fondas gali būti apibrėžiamas kaip – bendrovė, investuojanti į deversifikuotą investicijų portfelį. Reikėtų pabrėžti, kad asmenys perkantys investicinio fondo akcijas yra jo bendrasavininkai arba akcininkai. Jų įmokėtos lėšos už investicinio fondo investicinius vienetus yra investicinio fondo lėšų šaltinis, kuriuo naudojamasi investuojant į vertybinius popierius, skolina vyriausybėms. Pajamas iš investicinių fondas gali gauti dviem būdais: už vertybinius popierius (VP) mokami dividendai bei palūkanos, gali pakilti vertybinių popierių vertė. 2. Investicinių bendrovių veiklos sąlygų Lietuvoje tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad šalies finansų sistemoje galima tik laipsniška ir lėta Investicinių bendrovių veiklos plėtra. a. Ištyrus Lietuvos sąlygų tinkamumą Investicinių bendrovių veiklai bei pavyzdinio SEB Grupės fondo veikla Lietuvoje, galima teigti, kad finansinių išteklių paskirstymo sprendimams priimti reikalingos informacijos prieinamumo laipsnis joje yra žemas. Tuo tarpu finansinio tarpininkavimo institucinė struktūra labiau palanki bankų, o ne kapitalo rinkos finansinių išteklių paskirstymui. Tačiau būtinos sąlygos investiciniams fondams atsirasti Lietuvoje yra sukurtos. b. Siekiant sukurti Investicinių bendrovių veiklai palankesnes sąlygas Lietuvoje, būtina kryptingai organizacinėmis priemonėmis gerinti Investicinių bendrovių aplinkos integruotas universalias kokybines charakteristikas. Keičiantis šioms charakteristikoms, pamažu bus užtikrinamos Investicinių bendrovių veiklai palankesnės sąlygos, kurios turėtų lemti fondų plėtrą. 3. Atsižvelgiant į darbe nustatytas Investicinių bendrovių veiklos teorines prielaidas ir Lietuvos aplinkybių ypatybes, daugiausia dėmesio, skatinant fondų veiklą, turi būti skiriama darbe išvardintoms integruotų ir neintegruotų sąlygų tobulinimo kryptims. a. Valstybinės valdžios institucijos turėtų gerinti šalies ekonominės veiklos aplinką: nuosekliai mažindamos valstybinio sektoriaus įtaką šalies ūkyje; skatindamos privataus verslo, orientuoto į pažangias ekonominės veiklos sritis, plėtrą; užtikrindamos šalies makroekonominį stabilumą. Finansų sistemos reguliuojantis posistemis turėtų didinti informacijos, reikalingos finansinių išteklių paskirstymo sprendimams priimti, prieinamumą finansų sistemoje: plėsdamas informacijos apie ūkio subjektų veiklą ir finansinius išteklius pateikimo sritis; diegdamas visiems ūkio subjektams vienodus informacijos pateikimo standartus; griežtindamas atsakomybę už informacijos atskleidimą reglamentuojančių įstatymų nesilaikymą. Reguliuojantis posistemis turėtų padidinti įmonių valdymo sistemos funkcionavimo veiksmingumą: suteikdamas investiciniams fondams teisę valdyti 25-33 procentus vieno emitento akcijų; suteikdamas bankams daugiau teisių valdant įmones. b. Finansų sistemos finansų tarpininkų posistemis turėtų siūlyti Investicinių bendrovių paslaugas atsižvelgdamas į Lietuvos investuotojų investicijų naudingumo kreivę: kurdamas Vyriausybės vertybinių popierių fondus; rinkų indeksų pagrindu sudarydamas investicijų portfelius; panaudodamas finansų tarpininkų sinergijai investuodamas į užsienio šalių vertybinius popierius. 4. Veikiančių Lietuvoje užsienio valstybių SEB Investicinių bendrovių veiklos praktinės analizės rezultatai leidžia teigti, kad Investicinių bendrovių veiklai rinkos ekonomiką kuriančioje šalyje didžiausią įtaką turi jų aplinkos - ekonominės ir finansų sistemų kokybinės charakteristikos. 5. Lietuvos veikiančio SEB grupės investicinio fondo bei bendra Lietuvos potencialių Investicinių bendrovių aplinkos charakteristikos analizė parodė, kad kiekybinių investicinio fondo veiklos parametrų keitimas - valdomų investicijų kiekio ir fondų skaičiaus didinimas - daro nedidele įtaką fondų aplinkos kokybinių charakteristikų pokyčiams. a. Investicinių bendrovių veiklos skatinimas Lietuvoje, administracinėmis priemonėmis orientuojant finansinius išteklius į kapitalo rinką, kai joje nepakanka prielaidų spręsti tarpininkavimo problemas, gali sukelti interesų konfliktus tarp finansinių išteklių savininkų ir naudotojų bei nulemti neefektyvų finansinių išteklių paskirstymą. b. Integruotoms universalioms investicinio fondo aplinkos kokybinėms charakteristikoms didžiausią įtaką galima daryti keičiant ekonominės sistemos funkcionavimo parametrus ir finansų sistemos infrastruktūros savybes. Siekiant sukurti Investicinių bendrovių veiklai palankias aplinkos sąlygas, būtinas sisteminis poveikis, skirtas šioms sąlygoms gerinti. LITERATŪRos sąrašas 1. Joel, B. (1998). Risk management in banking. England: John Wiley & Sons Ltd. 2. Rutkauskas, A.V. (1999). Pelno inžinerija. Kaunas: Technologija. 3. LR investicijų įstatymas.1999 m. liepos 7 d. Nr VIII-1312, V., 2 str. 4. LR kolektyvinio investavimo subjektų įstatymas 2003 m. liepos 4 diena, Nr. IX – 1709., V., 1 str. 5. Tamošiūnienė, R. (2000). Verslas: teorija ir praktika. Vilnius: Vaga. 6. Hartmann, P. (1996). A brief history of Value at Risk // The Financial Regulator. 7. Bagdonas, V. (1996). Verslo rizika. Vilnius: UAB Saulės vėjas. 8. Kubilius, J. (1996). Tikimybių teorija ir matematinė statistika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 9. NSEL 30 inekso fondo internetinė svetainė.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!