Imuninės reakcijos

Imuniteto reakcijos – tai fenomenai, kurie atsiranda dėl antigeno ir organizmo imuninės sąveikos. Skiriamos humoralinio tipo, arba serologinės, imuniteto reakcijos, kurioms būdinga specifinė antigeno ir antikūno sąveika, ir ląstelinio tipo reakcijos, kai antigenas sąveikauja su sensibilizuotu limfocitu.
Vienas iš svarbesnių šiuolaikinė simunologijos lai mėjimų – tai įvairių imunologinių metodų įdiegimas infekcinėje patologijoje, mikrobiologijoje, epi-demiologijoje, hemtologijoje, transplantologijoje, onkologijoje ir kt.
Bene plačiausiai imuniteto reakcijos naudojamos nus -tatyti sukėlėją ligonio organizme, taip pat ap-linkos objektuose. Nustačius apsauginių antikūnų (pvz., antitoksinų lygį tam tikrai žmonių grupei, ga-lima spręsti apie kolektyvinį imunitetą ir prognozuoti sergamumo daž-numą. Tie patys metodai padeda parinkti ir įvertinti optimalius specifinės profilaktikos biologinius preparatus, nustatyti vakcinacijos efektyvumą.
Imuninėse reakcijose dalyvaujantys antikūnai dažnai vadinami agliutininais, pre-cipitinais, hemolizinais, op-soninais, sujungiančiais komplementą ir kitaip. Gausėjant molekulinės bio-logijos žinių, dabar tie terminai tik apibūdina metodą, kuris naudojamas antikūnui nustatyti. Manoma, kad skirtingomis aplinkybėmis tas pats an-tikūnis gali atlikti keletą šių funkcijų, t.t. agliuti-nuoti, precipituoti, prijungti komplementą ir kt. Įrodyta, kad vieno poklasio antikūnai gali funkcionuoti kaip opsoninai, agliutininai, precipitinai, jeigu su antigenu susiduria skirtingomis sąlygomis. Kita ver-tus, veikiant tam tikram an-tigenui, susidaro skirtingų klasių imunoglobulinų mo-lekulės, o vykdyti jos gali tą pačią funkciją.
Skiriamos 2 serologinių imuninių reakcijų fazės. Pirmoje fazėje antigenai ir antikūnai specifiškai jun-giasi tarpusavyja (….pav.). Antigenuose yra keletas determinantinių grupių, tu-rinčių tam tikrą elektros krūvį. Antikūnų aktyviųjų centrų elektros krūvis yra priešingas negu antigeno. Antigenų ir antikūnų poliarinės grupės, būdaamos priešingo krūvio, jungiasi tarpusavyje, neretai sudarydamos tvirtą cheminę jingtį. Reakcija pereina į antrąją, nespecifinę, fazę. Susidarą antigenų ir antikūnų kompleksai praranda tirpumą izotoniniame tirpale ar iškrinta nuosė-domis.
Susidariusių junginių tvir-tumas priklauso nuo antigenų ir antikūnų molekulių kiekybinių santykių. Kai šių komponentų santykiai optimalūs ir visiškai įsotinamas jų valentingumas, iškrintantys į nuosėdas komp-eksai yra patvarūs, antigenų ir antikūnų mo-lekulės išsidėsto pasikartojančia tvarka. Kai būna antigeno perteklius, anti-kūnai prisijungia tik prie dalies determinantinių gru-pių, susidaro purūs, gležni, lėtai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!