Ieva Simonaitytė

Buvusiai kaimo siuvėjai ir Klaipėdos seimelio mašininkei, nebaigusiai jokios mokyklos, Klaipėdos krašto gyvenimas buvo vienintelė kūrybos medžiaga, šio krašto etniniai tipažai - vieninteliai jos herojai, šio krašto istorinis likimas - vienintelis kūrinių horizontas. Taip sako Vanaguose ar Pėžaičiuose - svarbiausias atskiro žodžio ar frazės kriterijus. Klaipėdos krašto sujungimas su Lietuva, išvijus okupacinę vokiečių kariuomenę, jai buvo lemtingas argumentas priimti sovietinę santvarką be svyravimų.
Rašydama pirmąjį romaną „Aukštujų Šimonių likimas” (1935), jautėsi pašaukta suimti į meninį žodį Mažosios Lietuvos koloritą, istorinę atmintį, dvasinę substanciją. Jai rūpėjo užfiksuoti tai, kas matoma, - kaip lietuvninkai rengiasi šiokiadieniais ir šventadieniais, ką valgo ūkininkų ir liuosininkų šeimos, kokiomis žolelėmis gydosi, kaip švenčia krikštynas ir vestuves, - ir įžvelgti tai, kas nematoma: senųjų tikėjimų liekanas, rūstų moralumą, išdidžią laikyseną ateivių vokiečių akivaizdoje.
Kiekvienas romano herojus yra paženklintas pralaimėjimo elegijos. I. Simonaitytė jautė besibaigiantį lietuvninkų genties laiką. Tai jos didysis išgyvenimas ir pagrindinis kūrybos motyvas, plėtojamas nuo pirmojo iki paskutiniojo romano „Paskutinė Kūnelio kelionė" (1971).
Romane „Pikčiurnienė" (1953) ji su įniršiu ir sarkastišku pasityčiojimu laidojo išnaudotojiškų santykių sistemą. Pagal klasikinio realizmo tradiciją visos socialinės santvarkos blogis buvo sutelktas viename tipaže, kuris tapo kūrinio centru. Ji kūrė šaržišką „buožės" socialinės veiklos ir psichologijos hiperbolę.
Dviejų tomų romane „Vilius Karalius" (1939, 1956) šeimos santykiai buvo svarbiausias konfliktų, emocinių įtampų, refleksijų branduolys, o šeimos istorija - chronologinė pasakojimo seka, kaip ir kituose kūriniuose. Šeimos patvarumas atstovavo senajam lietuvninkų gyvenimo būdui, o šeimos irimas sutapo su nacionalinės sąmonės žlugimu. Tik „Vilius Karalius" buvo vienos kartos romanas, tos kartos, kuri gimė paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje, buvo išvaryta į Pirmojo pasaulinio karo apkasus ir grįžo į namus žiauriai sužalota, be tikėjimo ir vilties. Dvidešimtmečiai lietuvninkai, romano herojai, persiėmė „prarastos kartos" pasaulėjauta: gyvenimas sudužęs, vertybės išnykusios, žmogus bereikšmis.
Pradžioje lietuvninkams, tolimo Vokietijos pakraščio gyventojams, Europa dunksojo kaip tolimas fonas, sekmadieninių pasiskaitymų įdomybės, nieko nekeičiančios jų ramioje buityje. Bet visuotinė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!