Harmoninės srovės grandinės tyrimas

Įvadas.
Elektros grandinė – tai elektros šaltinių ir elektrinių imtuvų visuma, sujungta laidais, kurioje teka srovė.
Grandinių teorijos elementai ta idealizuotieji realių grandinių elementai. Jie skirstomi į aktyviuosius ir pasyviuosius. Pirmieji yra elektros energijos šaltiniai, o antrieji vartoja arba kaupia energiją: varžiniai, reaktyvieji ir transformuojantys elementai.
Šaka- tai grandinės dalis, susidedanti iš nuosekliai sujungtų elementų (teka viena srovė). Mazgas- vieta, kur kertasi 3 ir daugiau šakų. Grandinėje elementai jungiami nuosekliai (tada jais teka ta pati srovė) ir lygiagrečiai (jų įtampa yra ta pati). Kontūras- tai uždaras kelias, susidedantis iš grandinės šakų ir mazgų. Elektros energijos šaltiniai - įrenginiai, kur kitų rūšių energija verčiama į elektros energiją. Šaltiniai būna dviejų tipų – srovės ir įtampos.
Elementai, kurių parametrai ar savybės nepriklauso nei nuo tekančios srovės, nei nuo veikiančios įtampos, vadinami tiesiniais. Ir priešingai: elementai, kurių parametrai priklauso nuo tekančios srovės ar veikiančios įtampos, vadinami netiesiniais. Yra tiesinių elementų, kurių parametrus galima keisti pagal pageidaujamą dėsnį, nepriklausomą nuo srovės ar įtampos. Jie vadinami parametriniais elementais.
Pirmasis Kirchhofo dėsnis: bet kurio grandinės mazgo srovių algebrinė suma lygi nuliui  l = 0. Arba šitą dėsnį galime suformuluoti ir kitaip: į mazgą sutekančių srovių suma lygį ištekančių srovių sumai.
Antrasis Kirchhofo dėsnis: bet kurio grandinės kontūro elementų įtampų algebrinė suma lygi nuliui:  U = 0. Kita vertus kontūro pasyviųjų elementų įtampų algebrinė suma yra lygi to paties kontūro elektrovarų algebrinei sumai  I R =  E.
Esant harmoniniam poveikiui, integralinės ir diferencialinės Omo dėsnio lygtys virsta trigonometrinėmis lygtimis. Vis dėlto stacionariuosius procesus išsišakojusiose grandinėse naudingiau apskaičiuoti kompleksinių amplitudžių arba simboliniu metodu. Tada pavyksta išvengti sudėtingesnių veiksmų, būtinų laiko srityje. Šį metodą elektrotechnikoje jau apie 1893 metus plačiai pradėjo naudoti amerikietis Č. Šteinmecas (Charles Cteinmetz). Kompleksinių amplitudžių metodas pagrįstas suvokimu, kad kiekvieną realią šakos srovę ar elemento įtampą atitinka jų kompleksinė amplitudė. Ji kompleksinio dažnio, arba vadinamoje simbolių srityje, apibūdinama...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!