Gyventojų apgyvendinimo sistemos

Įvadas Kiekvienam šiandieninės visuomenės atstovui svarbu suvokti kokiai apgyvendinimo sistemos sferai jis priklauso, todėl svarbu suvokti, kas tai yra apgyveninimo sistema, kokie jos bruožai, kokios jos grupės yra išskiriamos ir kas joms būdinga. Šio darbo tikslas išnagrinėti, kas tai yra apgyvendinimo sistema, na o šiam tikslui pasiekti išsikelti šie uždaviniai: * Išskirti kokios yra gyvenviečių sistemos grupės, jas apibūdinti; * Aptarti kas turėjo lemiamą įtaką gyvenviečių kūrimuisi tam tikrose teritorijose; * Išnagrinėti, kas būdinga kaimo tipo gyvenvietėms; * Išsiaiškinti kuo iš esmės skiriasi kaimo ir miesto tipo gyvenvietės; * Išsiaiškinti kas tai yra miestų grupinė apgyvendinimo sistema ir kas jai būdinga; * Panagrinėti kuo išsiskyrė K. Šešelgio vieninga apgyvendinomo sistema; * Panagrinėti kokios skiriamos pagrindinės miesto funkcijos; * Palyginti kokias miestų funkcijas skyrė įvairūs autoriai; * Galiausiai, aptarti funkcinę Lietuvos tipologiją. Darbe bus remiamasi aprašomuoju, lyginamuoju ir apibendrinamuoju metodais. Referatas parengtas remiantis S. Vaitiekūno, J. Vanago, D. Waugh parengtais vadovėliais taip pat Geografijos instituto parengtos ataskaitos duomenimis, 2005m. išleistu Geografijos metraščiu nr 38(1) ir Mokslinių ataskaitų rinkiniu (1993–1997) bei internetinėmis publikacijomis. 1. Gyvenviečių sistemos grupės Kiekviana gyvenvietė, nesvarbu, koks bebūtų jos dydis ar tipologinis pobūdis, neišvengiamai susijusi su gretimomis gyvenvietėmis. Skiriamos keturios gyvenviečių sistemos grupės: * Monocentrinė sistema susidariusi tankiai apgyvendintose teritorijose, kur maždaug vienodos ekonominės, bei gamtinės sąlygos. Sistema apjungia įvairių funkcijų gyvenvietes. Pramonė ir sistemos valdymas sukauptos viename centre. Didelis miestas yra kultūros aptarnavimo centras. Ryšiai tarp gyvenviečių nuoseklūs. Trukūmai: centrai netolygiai išdėstyti, nevienodas aptarnavimas. * Policentrinė sistema gali susiformuoti iš įvairių specialiosios paskirties kompleksų. Nėra dominuojančio centrinio miesto. Gali susidaryti tirštai apgyvendintose teritorijose. Sistemos teoriniam modeliui artimas gavybinės pramonės rajonas. Vyrauja nedideli miesteliai, turintys siaurą profilį. Visos gyvenvietės glaudžiai susijusios gamybiniais ir aptarnavimo ryšiais. Sistema gali pereiti į monocentrinę, kai greta kalnakasybos kuriasi apdirbamoji pramonė. Dažniausiai susidaro aglomeracijos. * Mišrioji sistema turi ir monocentrinės ir policentrinės sistemos bruožų. Gali būti keli stambūs centrai, bet jie atlieka skirtingas funkcijas. * Žiedinės sistemos charakteringos retai apgyvendintai teritorijai. Statomos atskiros gyvenvietės, kurios toli nuo ekonomikos, kultūros centrų, kur negausūs mietai yra įsikūrę naudingų iškasenų, žaliavų gavybos bei apdorojimo pramonės ir transporto mazgų vietose. Priklausymas vienokiai ar kitokiai miestų sistemai lemia ir miesto sandarą, jo plano formą: vienose formuojasi statiškas, stabilus, „uždaras“ palanas, kitur ekscentirškai, kryptingai besiplėtojantys miestų masyvai arba sudėtingos miestų sąaugos, kekės, klasteriai. Apgyvendinimo problemos sprendžiamos rekonstruojant gyvenviečių tinklus taip, kad atitiktų naujas ekonomines ir socialines sąlygas. Tai glaudžiai siejasi su gamybinių jėgų pasiskirstymu. Gavybinės pramonės įmonė statomos ten, kur yra žaliavų. Apdirbamosios pramonės augimas nepriklauso nuo konkrečios vietos. Apdirbamosios pramonės reikšmei didėjant didelė ir darbo išteklių reikšmė. Ištekliai yra mobilūs ir gali keisti savo teritoriją. Tačiau gyventojų pasiskirstymas priklauso ne tik nuo gamybos, bet ir nuo gamtinių, administracinių gyvenimo sąlygų. 2. Ankstyvųjų gyvenviečių vieta ir padėtis Ankstyvosios gyvenvietės, atsiradusios pradėjus dirbti žemę ir auginti gyvulius, dėl prasto susisiekimo turėjo tenkinti visas joje gyvenančios bendruomenės narių reikmes. Todėl parenkant gyvenvietei vietą buvo atsižvelgiama į daugelį aplinkos veiksnių: * Vandens ištekliai. Pirmosios gyvenvietės paprastai kurdavosi prie upių, ežerų, šaltinių, kad nepritrūktų kasdien taip reikalingo vandens. Gabenti jį dideliais kiekiais iš kitų, nors ir netolimų vietų, buvo sunku. Sauso ir pusiau sauso klimato srityse gyvenvietės kilo ten, kur arti paviršiaus slūgsojo gruntinis vanduo, pasiekiamas išsikasus negilius šulinius. * Galimybė išvengti potvynių. Kuriantis gyvenvietėms, tekdavo atsižvelgti į pavojų, kurį keldavo arti esantys vandens telkiniai. Pelkynuose, pajūrio maršose kaimai kūrėsi ant kalvų, sudarančių natūralias salas. Kai kurios gyvenvietės buvo statomos upių terasose aukščiau potvynių lygio. * Statybinių medžiagų ištekliai. Gyvenvietes stengtasi statyti tokiose vietose, kur yra statybinių medžiagų (akmens, medienos, molio) išteklių. Atsigabenti tų medžiagų iš kitur primityviu transportu buvo sunku. * Maisto ištekliai. Labiausiai gyvenvietėms tiko tos vietovės, kuriose buvo galima plėtoti ir žemdirbystę, ir gyvulininkystę. Užaugintos produkcijos kokybė, kiekybė ir įvairovė priklausė nuo klimato sąlygų bei dirvožemio derlingumo. * Reljefas. Lygumose ar žemumose statyti gyvenvietes daug lengviau nei aukštumose ar kalnuose. Tačiau kartais praktiškumą pranokdavo gynybiniai sumetimai. * Saugumas. Dažnai gyvenvietėms tekdavo gintis nuo užpuolikų. Jerichonas, pastatytas daugiau kaip prieš 10 000 metų yra seniausias iš žinomų gynybine siena apjuostų miestų. Kad galėtų lengviau apsiginti, gyvenvietės buvo statomos upių santakose, meandrų kilpose, virš apylinkių iškilusiose aukštumose, nors šiose ir galėjo pritrūkti vandens. Daugiausiai saugumo sumetimais daugelyje šalių kaimai buvo statomi ant polių (ežeruose, upėse). * Kryžkelės. Dažnai gyvenvietės kūrėsi slėnių sandūrose, kryžkelėse, upių santakose. Jos tapdavo kelių (transporto) mazgais. * Kuro ištekliai. Net tropinėse srityse maistui ruošti, pasišildyti šaltesnėmis naktimis reikia kuro. Dauguma ankstyvųjų gyvenviečių kurui naudojo malkas (jomis ir dabar tebekūrenama daugelyje ekonomiškai silpnesnių šalių). * Sausumos ir vandens kelių sankirta (tiltai). Paprastai gyvenvietės kūrėsi ties tomis upių vietomis, kur jas kirsdavo sausumos keliai: iš pradžių netoli brastų, vėliau ties tiltais ar prie upių, įtekančių į jūrą, žiočių, nes tokios vietos buvo palankios prekybai bei transportui plėtoti. * Uostai. Tinkamiausios vietos uostams buvo jūrų įlankos ir upių estuarijos, apsaugotos nuo didelio bangavimo; vėliau, laivams didėjant, uostus pradėta statyti prie giliavandenių įlankų. Uostų yra ir daugelyje didžiausių laivuojamų upių bei ežerų. * Padėtis kalnų šlaituose. Europoje palankesnės sąlygos gyvenvietėms kurtis yra pietiniuose šlaituose, nes jie kalnų užstoti nuo šaltų šiaurės vėjų, gauna daugiau saulės šviesos ir šilumos. * Naudingosios iškasenos. Daug gyvenviečių yra susikūrusios prie naudingųjų iškasenų – akmens druskos, geležies rūdos, akmens anglies ir panašiai telkinių. Jei ankščiau vieta gyvenvietėms buvo parenkama atsižvelgiant į išvardytus gamtinius veiksnius, tai dabar neretai vadovaujamasi kitais motyvais: * Politiniais (Izraelio gyvenvietės Vakarų Krante; Brazilija Brazilijoje). * Socialiniais (kai kurie iš naujųjų D. Britanijos miestų). * Ekonominiais (Blenau Festinjogas D. Britanijoje, įkurtas skalūnų kasybai, Karažas ir Igvasu Brazilijoje – geležies rūdos ir hodroenergijos gavybai). 3. Kaimo gyvenvietės Pagal formą ir struktūrą, skiriami šie pagrindiniai kaimo gyvenviečių tipai: * Viensėdinės gyvenvietės susideda iš vieno ar kelių pastatų. Dažniausiai jos įsikūrusios atokiose, sunkiai prieinamose vietose, miškuose, kur gamtinių išteklių nepakanka išlaikyti didesnei bendruomenei. * Padrikąsias gyvenvietes sudaro netvarkingai išsibarsčiusios sodybos ir pastatai. Jos neturi aiškiai išreikštos centrinės dalies – brnduolio arba turi kelis centrus (susidedančius iš 2-3 pastatų), kartais sudarančius atskirus kaimelius. Sodybos (ūkiai) ir kaimeliai gali būti nutolę vieni nuo kitų per 2 – 3 km. * Branduolinės gyvenvietės turi susiformavusią centrinę dalį, susidedančią iš ekonominiais, socialiniais ar gynybiniais tikslais sutelktų pastatų. Jos būdingos daugeliui pasaulio regionų. * Palaidosios branduolinės gyvenvietės panašios į branduolines, tik labiau išsisklaidžiusios, dažniausiai dėl to, kad į jas įsiterpia atskirų ūkių žemė. * Linijinės gyvenvietės savo formą dažnai įgaudavo dėl geografinių ypatybių: jos kurdavosi siauruose kalnų ir upių slėniuose, terasose palei jūros krantą. * Žiediniai kaimai yra būdingi daugeliui Saharos regiono, Amazonės baseino šalių. Tokiuose kaimuose namai statomi aplink apskritą aikštę, skirtą bendruomenės susirinkimams, viešajam gyvenimui, į tokią aikštę nakčiai sugena gyvulius. Daugelyje Anglijos kaimų centre paliekama pievelė, veja. * Planingieji kaimai. Nors daugelis kaimų kūrėsi be jokio plano, dalis ankstyvųjų kaimo gyvenviečių buvo kruopščiai planuojamos ir ilgainiui tapo miestais. Vėliau įsikūrę planingieji kaimai įsiliejo į didelius urbanizuotus rajonus. Jie užima nedidelį plotą ir dažnai yra pusmėnulio formos. Panagrinėję kaimo gyvenviečių planus, neretai vienoje gyvenvietėje aptiksime įvairių planinės struktūros bruožų. Pavyzdžiui, kaimas gali turėti branduolį (centrą), išilgai kelių, vedančių į artimiausius miestus, išsidėsčiusius pastatus, o pakraštyje – suplanuotus sklypus. Taip yra dėl to, kad daugelis kaimų yra sudėtiniai (arba daugiacentriniai), statyti pagal kelis planus ir praėję kelias plėtros stadijas. 4. Miesto ir kaimo gyvenviečių skirtumai Kriterijai pagal kuriuos gyvenvietės skirstomos į miestus ir kaimus, įvairiose šalyse skiriasi: vienur remiamasi vien gyventojų skaičiumi, kitur atsižvelgiama ir į kitokius požymius, pvz., gyventojų užimtumą. * Gyventojų skaičius. Danijoje gyvenvietė laikoma miestu, jei joje gyvena daugiau kaip 200 gyventojų, Airijoje – 500, Prancūzijoje – 2000, JAV – 2500, Ispanijoje – 10 000, Japonijoje – 30 000. Indijoje, kur daugelis kaimų didesni už britų miestus, skiriamąja riba laikoma žemės ūkyje dirbančių gyventojų dalis: mieste jų turi būti mažiau kaip 25%. * Verslas. Tradiciškai kaimas apibūdinamas kaip gyvenvietė, kurios dauguma gyventojų verčiasi žemės ūkiu arba užsiima kita pirmine veikla (dirba kasyboje, miškininkystėje). Miestuose didžioji dalis dirba pramonėje, prekyboje, paslaugų sferoje ir pan., t.y. užsiima antrine veikla. Tačiau šiais laikais vis daugiau žmonių gyvena kaime ir kasdien važinėja dirbti į gretimą miestą. Kaime gali būti plėtojamos ir naujausios, nepriklausančios nuo žaliavų pramonės šakos, kuriamos aukštosios technologijos. * Paslaugos. Kaime paslaugų sferos įmonių ir įstaigų – mokyklų, ligoninių, parduotuvių, bankų, visuomeninio transporto įmonių lyginant su miestu yra labai mažai ar išvis nėra. * Žemės naudojimas. Kaimo gyvenvietės išsidėsčiusios retai, jas skiria dideli dirbamos žemės plotai. Daugiausia kaimuose žemdirbių ūkių, kartais būna nedidelių įmonių. Miestuose gyvenama tankiau, žemė naudojama įvairiau – pramonės, paslaugų įmonėms, gyvenamiesiems rajonams, poilsio zonoms, ir panašiai. * Gyventojų sudėtis. Kaimo gyvenvietėse, ypač įsikūrusiose atokesnėse vietovėse, didesnę gyventojų dalį sudaro vyresni kaip 65m., o miestuose – jaunesnio amžiaus žmonės. Kuo toliau, tuo sunkiau atskirti miestą nuo kaimo, ypač tose vietose, kuriose miestai išsiplėtė priartėdami prie kaimų ar net su jais susiliedami. Daugelyje labai urbanizuotų šalių aiškios ribos tarp miesto ir kaimo jau nebėra; yra vientisa gyvenamoji terpė – miesto ir kaimo vientisumas (kontiniumas). Vis dėlto, nors ir kaip būtų supanašėjusios miestiška ir kaimiška gyvensena, vienos gyvenvietės turi daugiau miestiškų, o kitos – kaimiškų bruožų. Koks gyvenimo būdas vyrauja, galima spręsti iš kaimiškumo indekso. Remiantis šiuo indeksu skiriamos penkios gyvenviečių ir teritorijų kategorijos: * Visai kaimiškos; * Visai nekaimiškos (sumiestėję kaimai); * Vidutiniškai kaimiškos; * Miestiškos. * Vidutiniškai nekaimiškos; 5. Miestų grupinė apgyvendinimo sistema (GAS) Buvusioje Sovietų Sąjungoje XX amžiaus septintajame dešimtmetyje buvo labai plėtojama „miestų – kekių“ doktrina, tuo metu įgijusi „grupinės apgyvendinimo sistemos“ pavadinimą. Šios doktrinos puoselėtojai buvo įsitikinę, kad tokia gyvenviečių ir miestų, suvienytų gamybos, mokslo, kultūros, buities ir kitais ryšiais, turinčių bedrą radijo, televizijos ir kitų telekomunikacijų informacijos priemonių tinklą, sistema gali pasitarnauti kuriant kokybiškai naują įvairaus dydžio miestų architektūrinę erdvinę sistemą, pritaikytą plataus spektro klimatinėms ir landšaftinėms sąlygoms. Tokios sistemos palankiausiai formuojamos gavybinės pramonės arealuose. Į tokią miestų grupę turėtų būti vianijami keli maži ar vidutiniai miestai su mažiausiai 200 – 300 tūkstančių gyventojų. Esant tokiam skaičiui galima suteikti gyventojams tinkamą kultūrinį, buitinį aptarnavimą ir minimalizuoti darbo kelionių trukmę. Ypač didelis dėmesys formuojant GAS turėtų būti skiriamas patogiam kelių tinklui ir visų rūšių transportui. Tai lestų sukurti patogų ryšį tarp miestų, turinčių visai grupei bendras gyventojų aptarnavimo įstaigas. Principinė gyventojų aptarnavimos chema miestų kekėje buvo tokia: kiekvienas miestas ar gyvenvietė – tokios kekės narys – turi visas kasdienio aptarnavimo įstaigas. Periodinio aptarnavimo įstaigos įsikuria didesniuose miestuose ir aptarnauja 10 – 12 km. spinduliu. Grupės mieste – centre, kartu su minėtomis žemesnio rango aptarnavimo įstaigomis, išdėstomi epizodinio aptarnavimo centrai. Jie turi visą sistemą aprėpti 30 – 40 km. spinduliu. Grupės centrinis miestas paprastai būna įsikūręs, kur susikerta geležinkeliai ir auto keliai. Tokio miesto aptarnavimo įstaigų pajėgumai turi visada viršyti paties miesto poreikius, nes jie skirti visos miestų grupės gyventojams aptarnauti. Tokių įstaigų sutelkties vieta nebūtinai turi sutapti su „motininio“ grupės miesto centru: ji gali būti ir miesto pakraštyje, svarbu, kad būtų geras ir patogus ryšys su aplinkinėmis gyvenvietėmis. GAS formavimasis visada susijęs su patogiomis krašto industrializavimą ir miestų tinklą koordinuojančio centro direktyvomis, ir tai įmanoma tik planinio ūkio sąlygomis. 6. K. Šešelgio vieninga apgyvendinomo sistema Pirmieji bandymai konceptualiai siteminti gamybos objektų išdėstymą, aptarnavimo centrų ugdymą ir Lietuvos miestų plėtotę buvo pradėti 1956 – 1958 metais. Pirmųjų šios srities darbų autoriai – V. Gubavičius, V. Maldžiūnas, S. Stulginskis, K. Šešelgis, vėliau V. Miliūkščius, V. Saunorius. Labiausiai tinkamą Lietuvos miestų tinklo sampratą buvo sukūręs prof. Kazys Šešelgis. 1958 – 1960 metais jis suformulavo, o 1964 – 1967 metais įdiegė tolydaus krašto urbanizavimo, 10-ies regionų centrų formavimo programą, kurią jis pavadino vieninga apgyvendinimo sistema. Vieningos krašto apgyvendinimo sistemos idėja buvo pagrįsta teze, kad miestai bei kaimo gyvenvietės, visas jų tinklas – tai nedaloma visuma ir kad jos funkcionavimo, plėtojimo problemas galima spręsti tik kompleksiškai. Sistemos pagrindą sudarė įvairaus dydžio ir funkcijų, viena nuo kitos priklausančių gyvenviečių grupė – regionas, didžiausias sistemos struktūrinis vienetas. Regionas susidėjo iš mažesnių teritorinių junginių – nusistovėjusių administracinių rajonų, pastarieji - iš teritorinių mikrorajonų. Regiono centro dydis buvo planuojamas ne mažesnis kaip 50 tūkstančių gyventojų, jo aptarnaujamą arealą apibrėžė 1 – 1,5 val. trukmės maksimalus laikas, kurį tektų sugaišti kelionei autotransportu iš gyvenamųjų vietų. Atitinkamai rajono centrų parametrai ne mažiau kaip 5 tūkstančiai gyventojų ir 30 – 40 min. sugaišto laiko. Teritorinio mikrorajono centro minimalus dydis 1,5 tūkstančio gyventojų ir 15 - 20 min. kelionei iki jo sugaištas laikas. Nors ir su nukrypimais, netolygumais vieningos apgyvendinimo sistemos principais paremta krašto miestų tinklo formuluotės programa atlaikė laiko išbandymus, teigiamai paveikė ne vien Lietuvos urbanistinę, bet ir viso krašto raidą . 7. Miestų funkcijų samprata Dažniausiai apsiribojama labai bendru miesto funkcijų apibūdinimu arba jų išvardijimu. Pirmuoju atveju bendros funkcijų sampratos pagrindo esama (apibendrintai miesto funkcijas atspindi jo ūkio struktūra), tuo tarpu antruoju, miestų funkcijų samprata, naudojama funkcinei tipologijai, gali būti gan įvairi. Kalbant apie miestų funkcijas gyvenviečių sistemoje, pirmo aktualumo būtų tos funkcijos, per kurias miestas palaiko ryšius su aplinka, t.y. vadinamosios bazinės funkcijos. Miestų tipologijai išskiriamos šios funkcijos (pagal: Heineberg): * Politinė (įskaitant rezidencines ir administracines); * Kultūrinė; * Mokslo ir inovacijų; * Pramogų ir rekreacijos; * Religinė; * Karinė; * Ekonominė (gavybos, pramonės, prekybos, finansų ir kt.); * Transporto. Sombart 1907 metais suformulavo koncepciją apie „miestus įkuriančias“ funkcijas (bazines, skirtas eksportui ir kapitalo įplaukoms veiklos rūšių pagrindu) ir „miestus užpildančias“ funkcijas (nebazines, skirtas pačių miestiečių gyvybiniams bei aprūpinimo poreikiams tenkinti, t.y. kavinės, mokyklos, vietinė valdžia ir pan.). Tarybinėje mokykloje buvo vartojami ir terminai „miestą organizuojančios“ ir „miestą aptarnaujančios“ funkcijos. Lenkų geografas R. Domanskis miestų funkcijas skirsto į: * Egzogenines; * Endogenines. Pirmosios dar vadinamos bazinėmis, arba miestą kuriančiomis, antrosios – papildomomis arba aptarnaujančiomis, skirtomis pačiam miestui. 8. Miestų funkcinės diferenciacijos įvairovė Dar XX a. pirmoje pusėje Europoje ir JAV susidomėta miestų funkcine diferenciacija, šiuo aspektu pradėta tirti tiek miesto erdvės (vienas pradininkų – De Geers, 1923 m. Tyręs Stokholmą), tiek miestų sistemos. Tačiau tik maždaug apie 1940 metus atsirado pakankamai oficialių statistinių duomenų, kad būtų galima atlikti platesnius tyrimus. Plačiausi ir išsamiausi tokio pobūdžio tyrimai buvo atliekami JAV. Tačiau po tokių tyrimų gausos XX a. šeštajame dešimtmetyje domėjimasis jais atslūgo, ir tik aštuntajame dešimtmetyje, išpopuliarėjus komponentinei bei faktorinei analizei, šie klausimai vėl pradėti gvildenti. Naudojamas platesnis požymių spektras (socialiniai, urbanistiniai ir kt.). Dabar įvairios gyvenviečių tipologijos modifikacijos užima tam tikrą nišą gyvenviečių tyrimuose. Šiuo metu miestai vis dažniau tipizuojami tik pagal funkcijų pobūdį. Tarybinėje mokykloje jos buvo skirstomos į: * Gamybines (pramonės, transporto, prekybinės, materialinio tiekimo); * Negamybines (administracines–politines). Vakarietiškos mokyklos linkusios pripažinti miestų tipologiją pagal vyraujantį ūkio sektorių (pirminis, antrinis, tretinis, ketvirtinis). Pirmiausia miestai skirstomi pagal tai, ar juose vyrauja viena funkcija, t.y. ar miestas atlieka specialias funkcijas – monofunkcinis, ar kelias funkcijas, tuomet jis bus mišrios specializacijos. Dažniausiai miestai išsiskiria didesniu ar mažesniu funkciniu subalansuotumu, funkcine įvairove. Grynai monofunkcinė gyvenvietė iš principo negalėtų gyvuoti. Ją būtų sunku pavadinti miestu (nors erdvė ir gyvensena joje atitiktų miestiškumo kriterijus), nes miestas – tai pirmiausia funkcine įvairove pasižyminti erdvė. Todėl manoma, kad nė viena klasifikacija, besiremianti vienos srities darbuotojų dalimi, negali būti pakankama, nebent funkcijas sieti su miesto didumu. Vis dėlto gana monofunkciškų gyvenviečių esama ne tiek jau mažai (buvusioje SSRS jos ir buvo vadinamos miesto tipo gyvenvietėmis). Specialių funkcijų (monofunkciniu) miestu gyvenvietė tampa tuomet, kai vienai funkcijai priskiriama veikla pagal konkretų kriterijų sudaro daugiau negu nustatytą dalį. Kokia ta dalis? Bendrų kriterijų nėra. Dažnai tai tiesiog miesto įvaizdis, kuriamas jame gyvenančių žmonių. Pavyzdžiui, plačiai žinoma, kad Kembridžas, Oksfordas (Jungtinė Karalystė) ir Berklis (JAV) yra mokslo miestai, o Krasnojarsk, Sarov (Rusijoje) ar Los Alamos (JAV) – uždari kariniai. Vis dėlto ir tokiuose miestuose yra išplėtotos gyventojų aptarnavimo paslaugos. Specializuotiems mietams galima priskirti ir tuos, kurie skirti „technologinėms“ reikmėms kai kuriose pramoninėse sistemose (pavyzdžiui, aviacijos pramonės). Tokie miestai funkcionuoja ne kaip apgyvendinimo vienetai, o kaip technologinės grandinės grandys. Analizuojant miestų funkcinę specializaciją dažniausiai naudojami statistiniai duomenys. Čia tenka spręsti, kokį naudoti kriterijų: ar įvairių šakų darbuotojų, ar produkcijos, ar mokesčių dalį bendrame miesto skaičiuje, ar kitą. Populiariausias rodiklis yra konkrečios srities darbuotojų dalis visų užimtų gyventojų skaičiuje. Neretai naudojami ir specializavimosi indeksai – t.y. procentinė dirbuotojų vienoje srityje mieste dalis vidutiniame tos srities darbuotojų valstybėje (regione) skaičiuje. Šį klasifikavimo būdą buvo bandoma papildyti, patobulinti sujungiant visas šakas pagal jų socialines ir ekonomines bendrybes. Tokie bandymai, remiantis įvairių požymių grupėmis buvo atlikti JAV. Naudoti ir kitokie (pvz., klasterinės) analizės būdai. Buvo bandyta eiti ir priešingu keliu – ieškoti tipiško, arba „normalaus“, miesto sampratą atitinkančių funkcijų kompleksus bei skaičiuoti nukrypimus nuo jo – kaip savotišką specializacijos rodiklį. W. Harris pirmasis dar 1943 m. pagal JAV 1930 m. gyventojų surašymo duomenis išanalizavo 984 miestus, turinčius daugiau nei 10 tūkst. gyventojų, ir pabandė nustatyti kritines ribas, nuo kada miestą galima vadinti monofukciniu. Kiekvienos ūkio srities šios ribos skiriasi: * Pramonės miestai; išskirti du potipiai: 1) kai >74% visų užimtų gyventojų dirba pramonėje, o darbininkai turi sudaryti >45%, 2) kai >60% užimtų gyventojų dirba pramonėje, o darbininkai sudaro 30–45%; * Mažmeninės prekybos, kai >50% visų užimtų gyventojų dirba mažmeninėje prekyboje ir jų yra ne mažiau kaip 2,2 karto daugiau nei didmeninės prekybos darbuotojų; * Didmeninės prekybos, kai >20% visų užimtų gyventojų dirba didmeninėje prekyboje ir jie sudaro mažiausiai 45% mažmeninės prekybos darbuotojų; * Polifunkciniai, kai pramonės, didmeninės ir mažmeninės prekybos darbuotojai sudaro atitinkamai 11% darbininkų dirba transporte ir tai turi atitikti ne mažiau kaip trečdalį pramonės ir dviejų trečdalių prekybos darbininkų; * Kasybos pramonės, kai šioje srityje >15% darbininkų; * Universitetiniai, kai >25% gyventojų sudaro studentai; * Tolimojo susisiekimo ir pensininkų miestai. 1954 m. B. J. L. Berry nustatė pramonės sričių, būdingų skirtingo didumo miestams, rinkinius. Jis išskyrė didelių, greta jų esančių, vidutinio didumo ir mažų miestų pramonės sritis. Tiesa, vėliau (1964m.) prancūzas P. Pinchemel patikslino, kad tai priklauso ir nuo valstybės ūkinės specializacijos (o ji tiesiogiai susijusi ir su urbanizacijos stadija). Tačiau apibendrinant galima teigti, kad: * Maisto ir gėrimų pramonė, nors ir labai įtakojama regioninių sąlygų, tradicijų, būdinga įvairaus didumo miestams (pvz., alus daromas dažniausiai mažuose ir dideliuose miestuose); * Drabužių pramonė, itin besiorientuojanti į prabangos bei brangesnes prekes, koncentruojasi dideliuose miestuose (viršutiniai drabužiai, kailiai ir panašiai), tuo tarpu visos kitos tekstilės rūšys (pirmiausia skirta darbui, vaikams, apatinių drabužių, trikotažo) – mažuose, nuošalesniuose miestuose; * Analogiškai pasiskirsčiusi ir baldų bei būsto įrangos gamyba; * Verpimo, audimo fabrikai – išimtinai mažiems miestams bei provincijai būdingos sritys; * Perdirbamoji chemijos, mašinų pramonė, transporto priemonių gamyba labiau būdinga vidutinio didumo miestams; * Didžiosios chemijos, aliuminio gamyklos dažniau statomos urbanizuotose teritorijose netoli didesnių centrų. Kiekvienoje valstybėje, priklausomai nuo kultūrinės situacijos, ekonominio išsivystymo laipsnio ir politinės sistemos, šios lygties parametrai skiriasi . Poindustrinėse valstybėse, kaip nustatė P. W. Daniels, biurų darbuotojų poreikis taip pat akivaizdžiai auga su miesto didumu. Miestas svarbus ne tik savo ekonominiais, bet ir socialiniais, kultūriniais bei kitais (gyventojų amžiaus ir šeimų struktūra, rinkiminis elgesys, išsilavinimas, sveikatos apsauga ir kt.) rodikliais, kurie gali labai smarkiai įtakoti miesto būklę. Todėl miestai tipizuojami neretai naudojantis daugybės įvairių rodiklių kombinacija. XX a. septintame dešimtmetyje tokių tyrimų buvo atlikta ne vienas, nes tapo įmanoma apdoroti dideles duomenų mases. Ypač buvo žavimasi faktorine analize, apibendrinančia daugybės požymių duomenis. Taip Moser ir Scott 1961 metais 157 Anglijos ir Velso miestus suskirstė į tris grupes: * Poilsio, valdymo ir prekybos centrai (centrinės vietos); * Pramonės miestai; * Priemiesčiai (vyrauja gyvenamoji funkcija). Tokių tipologijų buvo atlikta daug, tačiau jos labai priklauso nuo turimų duomenų, tiriamojo regiono ir tiriamų požymių skaičiaus. Vis dėlto galima išskirti šiuos tinkamiausius klasifikavimui požymius: * Funkcinė specializacija; * Socialinis ir ūkinis statusas; * Gyvenimo ciklas; * Išsilavinimo lygis; * Fizinės aplinkos kokybė. Esama ir tokių miestų skirstymų į funkcinius tipus, kuomet remiamasi skirtingais tipologiniais požymiais – vieni miestai išskiriami pagal dominuojančią funkciją, kiti – pagal miesto raidą. Antai Savage ir Warde 1993 m. išskyrė tokius miesto tipus: * Pasauliniai; * Socialistinių šalių; * Trečiojo pasaulio; * Senieji pramonės miestai; * Naujieji pramonės miestai. Pažymėtina, kad seni ir dideli miestai turi ne vieno tipo požymių. Nemažai darbų miestų funkcijų klausimu atlikta ir buvusioje SSRS. Sovietmečiu funkciniu požiūriu diferencijuojant miestus remtasi vadinamųjų miestą kuriančiųjų funkcijų samprata. Toks požiūris dominavo ir daugelyje SSRS respublikų remiantis prielaida, kad pagrindinė miesto funkcija yra „gaminti išorei“. Tuo pagrindu XX a. šeštajame dešimtmetyje buvo parengta ir SSRS miestų klasifikacijos sistema. Ją plėtojant buvo pasiūlyta funkciškai klasifikuoti miestus pagal krovinių srautų struktūrą bei pagal pramonės (dirbančios išvežimui) darbuotojų dalį tarp visų darbuotojų. Miestų funkcijas atspindintis rodiklis buvo vadinamasis miesto prekingumas, t.y. išvežamos ir visos mieste pagaminamos produkcijos vertės santykis. Miestai, iš kurių išvežama >50% produkcijos, vadinti neišvystytais, „žemesniojo tipo“. Ukrainos miestų sistemos pavyzdžiu buvo nustatyta, kad egzistuoja akivaizdus ryšys tarp miesto dydžio bei „miestą kuriančios pramonės“ dalies jo funkcijose. Vienas kryptingiausių tų metų miestų funkcinės tipologijos darbų – 1971 m. apginta Estijos mokslininko U. Pragi disertacija Estijos TSR miestiškųjų gyvenviečių sistemų hierarchija ir funkcinė struktūra. Šiame darbe atlikta funkcinė Estijos miestų tipologija rėmėsi sisteminiu požiūriu į ekonomikos funkcionavimą. Derinant ekonomines ir teritorines sistemines prielaidas buvo konstatuota, kad Estijos ūkio sistema apima 12 funkcinių ciklų, kurių kiekvienas savo ruožtu apima po 5 nevienodai išvystytas stadijas. Padaryta prielaida, kad miesto tipologinę priklausomybę lemia jame esančios gamybos pobūdis ir išvystymas tam tikro gamybinio ciklo kontekste (pavyzdžiui, medžio apdirbimo pramonės cikle). Pagal balų variacijos koeficientą išskirta keletas funkcinių miestų tipų. Tie miestai, kuriuose išvystytos 5–7 funkcijos, priskirti polifunkciniams. Nepaisant to, kiti miestai neįvardyti kaip „monofunkciniai“: jei mieste išvystytos ne daugiau kaip 2 funkcijos, jie vadintini „siauros specializacijos miestais”, jei 3–4 funkcijos, miestai priskirti tarpiniam tipui. Išskirtas ir Talinas, kuris vadintinas gamybinių tiklų ir eilių jungtiniu miestu. Garsus rusų geografas B. Chorev paskelbė SSRS miestų funkcinę tipologiją. Buvo išskirti tokie miestų funkciniai tipai: * Daugiafunkciniai (polifunkciniai) miestai; * Pramonės centrai; * Vietiniai organizaciniai aptarnavimo centrai; * Transporto centrai; * Mokslo centrai; * Kurortai (gydymo centrai). Chorev atskiru tipu išskyrė polifunkcinius miestus, vadinasi, kiti miestai tėra monofunkciniai su gan didele potipių įvairove. Kita vertus, jau tų tariamųjų monofunkcinių miestų apibūdinimuose paminėta, kad jie atlieka daug funkcijų. XX a. devintajame dešimtmetyje tuometinės SSRS mokslų akademijoje, siekiant suintensyvinti didelės šalies ūkį, buvo sudaryta struktūrinė funkcinė SSRS miestų tipologija. Analizuojant stambiausius SSRS miestus (kriterijus – gyventojų skaičius) buvo išskirti miestai - sostinės ir kiti stambiausieji miestai, kurie dar suskirstyti į „Vakarų potipio“ ir „Rytų potipio“. Pagrindinis skirtumas tarp sostinių ir ne sostinių struktūriniu funkciniu požiūriu buvo tas, kad ne sostinės tipo miestai tapo santykinai labiau specializuoti, o pramonės dalis jų ūkyje buvo žymiai didesnė. „Rytų potipio“ miestai išsiskyrė tuo, kad dėl teritorinių funkcijų sklaidos kliūčių jų funkcijų koncentracija buvo didesnė, o ir funkcijų įvairovė – platesnė (tai buvo siejama su rytinių plačių Rusijos teritorijų įsisavinimo ypatybėmis). Analizuojant stambius SSRS miestus buvo išskirti 3 struktūriniai funkciniai tipai: * Respublikų sostinės (išskyrus stambiausius miestus); * Sričių, kraštų ir autonominių respublikų sostinės; * Kiti miestai. Antrojo tipo miestai buvo suskirstyti net į 4 potipius (išteklių įsisavinimo centrai; pajūrio ūkinių kompleksų centrai; sunkiosios pramonės ūkiniai organizaciniai centrai; plačios specializacijos ūkiniai organizaciniai centrai). Kitų miestų tipui priskirti 2 potipiai: sunkiosios pramonės centrai ir plačios specializacijos ūkiniai organizaciniai centrai (šiam potipiui buvo priskirtas tik vienas tuometinės SSRS miestas – Kaunas, anot darbo autorių, „senas Rusijos imperijos gubernijos miestas“. Į „monofunkcinius“ ar „polifunkcinius“ didieji SSRS miestai tiesiogiai nedalyti. Sujungus miesto didumą ir funkcijas apibūdinančius rodiklius galima bandyti sukurti sintetinę funkcinę miestų tipologiją, kuri taptų tarsi „aukščiausias apibendrinimo lygmuo, suteikiantis galimybę sukurti kompleksinį, sintetinį miestų ir jų sistemų rodiklį, kartu numatyti jų vystymo strategijos pamatus“. Pagrindiniai rodikliai turėtų atspindėti kuo esmingesnes, t.y. kuo daugiau atskleidžiančias, miestų savybes: * Miesto didumas, apibūdinamas jo gyventojų skaičiumi; * Funkcijų derinys, išskiriant pagrindinę bei jos ryšį su kitomis; * Miesto erdvės funkcinė struktūra, t.y. miesto veiklos teritorinė išraiška; * Ekonominė geografinė miesto padėtis, kuri parodo, kaip miestas išnaudoja šią savo ypatybę, taip pat potencialias jos panaudojimo galimybes. 9. Funkcinė Lietuvos miestų tipologija Lietuvoje miestų funkcijų tyrimus bene labiausiai paskatino 1956 m. pradėti rajoninio planavimo darbai. Pagal jų pobūdį galima teigti, kad Lietuvos miestų tipologija rajoninio planavimo reikmėms buvo struktūrinė funkcinė. Atsižvelgiant į tuomet galiojusias projektavimo ir statybos darbų normas, buvo priimta, kad dominuojančioji gyventojų grupė turi būti ta, kuri yra užimta vadinamojoje miestą kuriančioje veikloje (miestą kuriančiosios bazės įmonėse ir įstaigose). Dėl to nauji kuriami miestai ir toliau buvo orientuoti į pramonės funkciją. Atsirado nemažai miestų, kurių formuojančią bazę lėmė viena įmonė ir ją aptarnaujančios įstaigos (Elektrėnai, Naujoji Akmenė, Visaginas, Mažeikiai). Juose miestą kuriančioji gyventojų grupė sudarė net 25–40%. Rekomenduotina aptarnaujančioji gyventojų grupė mažuose ir vidutiniuose miestuose sudarė 15–22%. Kartu specialiais tyrimais buvo nustatyta, kad lokaliuose aptarnavimo centruose net trečdalis paslaugų gavėjų yra aplinkinių gyvenviečių gyventojai. Jau vien tai savaime prieštaravo formaliajam miestų priskyrimui funkciniams tipams. Akivaizdu, kad pastaraisiais metais Lietuvos miestų gyventojų užimtumo struktūra yra pasikeitusi. Prof. S. Vaitekūnas, Lietuvos apgyvendinimo sistemos žinovas, edukaciniams tikslams skirtoje knygoje „Gyvenviečių geografija“ bene pirmasis pateikė gyvenviečių funkcinę tipologiją, pridėdamas ir Lietuvos miestų pavyzdžių. Kituose Lietuvos miestų funkcijas (dažniausiai – apgyvendinimo sistemos vystymo ir regionų centrų plėtros pagrindimo kontekste) mininčiuose darbuose dažniausiai miesto funkcijų sampratos klausimas ar miestų funkcinės tipologijos problema nebuvo sprendžiami. Antai XX a. šeštajame dešimtmetyje plėtojant Lietuvos industrializacijos planus buvo išskirti 29 būsimieji pramonės miestai, tačiau kartu nurodyta, kad šie miestai atlieka ir kitas funkcijas, aptarnauja ne tik miesto gyventojus. Nepaisant pramonės miestų įvardijimo, „monofunkciniais“ jie nepavadinti. O. Miliūnienė atskleidė, kad mažiausieji Lietuvos miestai ryškiai išsiskyrė iš kitų miestų grupių aptarnavimo (paslaugų) funkcijos dominavimu. Vienas tarp nedaugelio Lietuvos mokslininkų darbų, skirtų tiesiogiai miesto funkcijoms, yra J. Kunčinos publikacija. Beje, apie Vilniaus kaip valstybės sostinės funkcijų pagrindimą esama įdomių samprotavimų ir 1942 m. parengtame V. Landsbergio–Žemkalnio darbe. Administravimo, aptarnavimo funkcijų, pramonės ir gavybos plėtros poveikis Lietuvos miestų formavimuisi trumpai aptariamas ir prof. A. Basalyko knygoje „Lietuvos TSR kraštovaizdis“ . 1994 metais, įsigalint LR Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui, gyvenvietės paskelbtos miestais taip pat netiesiogiai taikant funkcinį kriterijų, nes, be gyventojų skaičiaus, turėto miesto ar miesto tipo gyvenvietės statuso, miesto statuso įgijimo kriterijumi buvo ir gyventojų sudėtis pagal užimtumo sritį. Pagal teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, miestai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkst. gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Mažiau kaip 3 tūkst. gyventojų turintys Lietuvos Respublikos miestai, rajonų miestai bei miesto tipo gyvenvietės, turėję miesto statusą, kaip gyvenamosios vietovės yra laikomi miestais ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymui. Į polifunkcinius, monofunkcinius, specializuotus ar specialiosios paskirties miestus minėtasis įstatymas miesto gyvenviečių neskirstė. Vėliau Lietuvos miestų funkcijos buvo aptartos ir studijoje „Lietuvos miestų tinklo geografinė charakteristika“, kuri buvo parengta Geografijos institutui bendradarbiaujant su Leipcigo (Vokietijos Federacija) Regioninės geografijos institutu. Šioje studijoje nurodyta, kad „polifunkcinių“ ir „monofunkcinių“ miestų sąvokos nagrinėjamaisiais laikais yra santykinės. Be to, pabrėžta, kad šiuolaikinių Lietuvos miestų funkcijų išaiškinimas yra nelengva problema, nes stokojama objektyvių duomenų apie miestų šakinę užimtumo struktūrą, gamybos bei paslaugų apimtis. Dėl to minėtoje studijoje buvo remtasi prielaida, kad visi miestai, nepriklausomai nuo didumo ir statuso, yra bent jau lokalūs aptarnavimo centrai. Be to, nemaža dalis Lietuvos miestų jau tuo metu buvo ir teritorinių administracinių vienetų centrai, tad atliko ir administracines funkcijas. Vertinant minėtas miestų funkcinės tipologijos aplinkybes ir išlygas monofunkciniai miestai buvo identifikuoti vadinamuoju ekspertiniu būdu turimos informacijos lygmeniu, neapibrėžiant miestų funkcijų griežtais kiekybiniais kriterijais. Tiesa, pažymėtina, kad minėtoje studijoje buvo nepakankamai pagrįstai įsivaizduojamos bazinės kai kurių miestų funkcijos, bandyta išskirti (be „polifunkcinių“ bei „monofunkcinių“) ir „siaurų funkcijų“ miestus. Labai svarbi aplinkybė buvo ta, kad minėtoji tipologija rėmėsi pereinamojo laikotarpio ekonomine statistika, kai šalies ūkis (ypač pramonė) iš inercijos dirbo išnaudodamas seną potencialą ir išteklius, tačiau jau klostėsi nauji ekonominiai santykiai. Tai buvo esminės ūkio restruktūrizacijos, gamybinių pajėgumų privatizacijos ir stichiškos paslaugų rinkos plėtros pradžios laikotarpis. Tais laikais keitėsi ir gyvenviečių funkcijos, tačiau šios kaitos, deja, oficialioji ūkio apskaita jau nebeatspindėjo. Pabrėžtina, kad tuometinis Lietuvos miestų funkcinių tipų išskyrimas rėmėsi pereinamojo ekonominio laikotarpio statistika bei miestų funkcijų samprata. Taigi vadinamiesiems monofunkciniams miestams pirmiausia buvo priskirtos tos formalųjį miesto statusą turėjusios gyvenvietės, kuriose akivaizdžiai dominavo lokalaus lygmens paslaugų (dažnai įvardijamų kaip „aptarnavimas“) funkcija (beje, aptarnavimas buvo suprantamas plačiai – nediferencijuojant į vyraujančią paslaugų šaką – prekybą, mokymą ar kitas, išskyrus kurorto funkcijas). Tokie (beveik be išimčių – maži ir labai maži) miestai dažniausiai sovietmečiu buvo žemės ūkio ir melioracijos įmonių, tuometinių kaimiškųjų teritorinių administracinių vienetų (apylinkių) centrai. Tokiais pripažintas 41 tuometinis miestas (Daugai, Dusetos, Jieznas, Kavarskas, Pandėlys, Troškūnai, Vabalninkas ir kt.). Dar 9 „monofunkciniai“ tuometiniai Lietuvos miestai įvardyti kaip energetikos, gavybos ir pramonės miestai (bazinės funkcijos pripažinimo principu, tai Elektrėnai, Grigiškės, Tyruliai ir kt.). Kurortinių (rekreacijos) miestų grupę sudarė Birštonas, Druskininkai, Kačerginė, Kulautuva, Neringa, Palanga. Taigi „monofunkciniams“ iš viso buvo priskirti 56 miestai (iš 110 nagrinėtų). Jau tuomet buvo pažymėta, kad valstybėje dėl ūkio pobūdžio ir organizacijos kaitos vyksta dideli miestų funkcijų pokyčiai. Nepaisant to, kad minėtoji studija nebuvo paskelbta (bent jau Lietuvoje), pateiktoji „monofunkcinių“ miestų priskirtis ir ypač jų sąrašas plito. Vadinamieji monofunkciniai miestai Lietuvoje pirmiausia sietini su buvusiomis miesto tipo gyvenvietėmis . Pradėtos steigti po Antrojo pasaulinio karo jos įgavo kryptingą pavienių pramonės, gavybos ir energetikos objektų aptarnavimo funkciją (kuri buvo dominuojanti, bet ne vienintelė). Ypač daug tokių gyvenviečių gavo minimą statusą intensyvios industrializacijos laikotarpiu XX a. 6–7 dešimtmečiais. Tokių specializuotų gyvenviečių būta ir daugiau, tačiau dėl įvairių priežasčių sovietmečiu jos negavo miesto tipo gyvenvietės statuso (Didžiasalio gyvenvietė prie statybinių medžiagų kombinato; Ruklos gyvenvietė kariniame komplekse ir kt.). Svarbu tai, kad miesto tipo gyvenvietės turėjo skirtingą istorinį pamatą: vienos buvo įkurtos senų gyvenviečių pagrindu tepakeičiant statusą (Balbieriškis, Žiežmariai ir kt.), kitos pastatytos naujos prie statomų įmonių ar elektrinių (Elektrėnai, Visaginas). Tai galimai turėjo įtakos ir jų funkcijoms: pirmosios, nepaisant statuso kaitos, ir toliau atliko lokalių aptarnavimo centrų vaidmenį, o naujosios buvo sąlyginai uždaros, jų aptarnavimo funkcijos buvo vienareikšmiškai orientuotos į paslaugų teikimą bazinės įmonės darbuotojams. Žinoma, ilgainiui jų uždarumas mažėjo, ypač didėjant vadinamųjų švytuoklinių darbo migracijų apimčiai. Apibendrinimas * Ekonominiai, gamybiniai, sociailiniai, kultūriniai ryšiai jungia gyvenvietes į sistemą. Išskiriamos sitemos: 1. Monocentrinė- teritorijos apgyvendinimas tolygus, vienas centras 2. Policentrinėje - nėra dominuojančio centrinio miesto. Ši sistema gali susidaryti tirštai apgyvendintose teritorijose 3. Mišriojoje sistemoje vyrauja ir monocentrinės, ir policentrinės sistemos bruožai 4. Žiedinė sistema labiausiai vyrauja retai apgyvendintose teritorijose. * Ankščiau parenkant gyvenvietei vietą buvo atsižvelgiama į daugelį aplinkos veiksnių: vandens išteklių gausą, galimybę išvengti potvynių, statybinių medžiagų išteklių gausą, maisto išteklius, reljefą, saugumą, kryžkeles, kuro išteklių pakankamumą, uostus, sausumos ir vandens kelių sankirtas, padėtį kalnų šlaituose ir naudingųjų iškesenų buvimą. Šiais laikasi daugiausai vadovaujamasi politiniais, socialiniais ir ekonominiais kriterijais. *Yra skiriami šie kaimo gyvenviečių tipai: viensėdinės, padrikosios, branduolinės, palaidosios branduolinės, žiediniai kaimai ir planingieji kaimai * Miesto ir kaimo tipo gyvenvietės išties labai skiriasi gyventojų skaičiumi, vyraujančiais verslais, teikiamomis paslaugomis ir jų gausa, žemės naudojimu bei gyventojų sudėtimi. * Gavybinės pramonės arealuose palankiausiai formuojamos miestų grupinės apgyvendinimo sistemos. * K. Šešelgio vieningos krašto apgyvendinimo sistemos idėja buvo pagrįsta teze, kad miestai bei kaimo gyvenvietės, visas jų tinklas – tai nedaloma visuma ir kad jos funkcionavimo, plėtojimo problemas galima spręsti tik kompleksiškai. * Kalbant apie miestų funkcijas gyvenviečių sistemoje, pirmiausia išskiriamos bazinės funkcijos: politinė, kultūrinė, mokslo ir inovacijų, pramogų ir rekreacijos, karinė, religinė, ekonominė, transporto. Štai Lenkų geografas R. Domanskis miestų funkcijas skirsto į: egzogenines bei endogenines. * Vadinamųjų monofunkcinių miestų identifikavimo prielaidų įvairovė apima tiek kiekybines, tiek kokybines prielaidas. Tiek sovietinei, tiek vakarietiškai, tiek lietuviškai mokykloms būdinga didelė miesto funkcijų sampratos įvairovė. Skirtumas – tuometinė SSRS sociogeografijos mokykla, kuri akcentavo kiekybinius miesto funkcijų apibrėžimo kriterijus. Itin paplitęs miestų funkcinės tipologijos pagrindas – santykio tarp bazinių (miestą kuriančiųjų) ir aptarnavimo funkcijų apimčių pagal jose dalyvaujančių miesto gyventojų skaičių nustatymas. Jis netinka poindustrinių miestų funkcijoms tipizuoti. * Lietuvoje, XX amžiaus viduryje nauji kuriami miestai buvo orientuoti į pramonės funkciją. Tuo metu atsirado nemažai miestų, kurių formuojančią bazę lėmė viena įmonė ir ją aptarnaujančios įstaigos. XX a. šeštajame dešimtmetyje plėtojant Lietuvos industrializacijos planus buvo išskirti 29 būsimieji pramonės miestai. vadinamiesiems monofunkciniams miestams pirmiausia buvo priskirtos tos formalųjį miesto statusą turėjusios gyvenvietės, kuriose akivaizdžiai dominavo lokalaus lygmens paslaugų funkcija. Literatūra ir pagrindiniai šaltiniai 1. Atominė energetika ir aplinka: Mokslinių ataskaitų rinkinys 1993–1997 (Penktasis sąs), 1997m. 2. Geografijos metraštis 38(1), Monofunkcinių miestų sampratos problema, 2005 m. 3. Urbanizuotos aplinkos kokybė ir jos kaita: Ataskaita, Geografijos in-tas, Vilnius, 2001m. 4. Vaitekūnas S., Gyvenviečių geografija,Vilnius: VU, 1989m. 5. Vanagas J., Miesto teorija, Vilnius, 2003m. 6. Waugh D., „Geografija“ II dalis, Alma littera, 2003m. 7. http://www.sociumas.lt/Lit/Nr4/miestai.asp

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!