Finansinės investicijos bei jų įvertinimo metodai

ĮVADAS Gyvenime būna momentų, kai uždirbama daugiau nei išleidžiama ir kai išleidžiama daugiau, nei uždirbama. Tokiais atvejais reikia taupyti arba reikia skolintis. Taupyti galima įvairiais būdais: tiesiog laikant ir kaupiant grynuosius pinigus, bet tada ateityje jų bus tiek pat, kiek laikyta, o blogiausiu atveju – jie netgi praras vertę dėl galimos infliacijos; arba galima dabartinį pinigų suvartojimą iškeisti į didesnę jų sumą ateityje. Dabartinio pinigų suvartojimo atsisakymas dėl galimybės vartoti ateityje yra priežastis taupyti. O tai, kas daroma su santaupomis tam, kad būtų galima vartoti daugiau ateityje, yra investavimas. Žodis „investicijos“ apima gana plačią reikšmę. Yra ganėtinai daug investicijų rūšių, tačiau šiame darbe mes aptarsime pagrindines finansinių investicijų rūšis bei jų įvertinimo būdus. Pirmojoje darbo dalyje bus aptariamos viena svarbiausių finansinių investicijų rūšių – akcijos. Išaiškinsime, kuo skiriasi paprastosios akcijos nuo privilegijuotųjų akcijų, paaiškinsime skirtumus tarp vardinių ir pareikštinių akcijų bei kuo naudingas yra investavimas į šiuos vertybinius popierius. Antrojoje darbo dalyje bus aptartas taip pat labai svarbus finansinių investicijų objektas – obligacijos. Aptarsime pagrindines obligacijų charakteristikas, jų rūšis, pateiksime pavyzdžius, padėsiančius aiškiau suprasti aprašomus dalykus. Trečiojoje dalyje kalbėsime apie labai svarbų kriterijų, kuris nulemia investavimo krypties pasirinkimą – tai finansinių investicijų įvertinimo būdai. Pateiksime kelis pagrindinius įvertinimo būdus. Pirmasis - diskontuotų pinigų srautų metodas ir antrasis vidinės pelno normos metodas. Aptarsime jų privalumus ir trūkumus, bei taikymo galimybes. 1. Finansinės investicijos Investicijos – tai finansinių, materialių ar nematerialių išteklių sąnaudos, investuojamos materialiam, nematerialiam ar finansiniam turtui įsigyti, siekiant gauti tam tikrą ekonominį ar neekonominį efektą, o jų įgyvendinimas grindžiamas rinkos principais ir susijęs su laiko veiksniu, rizika ir likvidumu. Skirtingos investicijos pasižymi skirtinga santykine svarba įmonei. Kad būtų galima investicijas nagrinėti, planuoti, bei vertinti jos yra klasifikuojamos. Dažniausiai jos yra skirstomos pagal investavimo objektus į kapitalo investicijas ir finansines investicijas. Finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius instrumentus, kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius. Vertybiniai popieriai – tai serijomis išleidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teises, kylančias iš kreditinių santykių, bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. Finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę ar pareigą pirkti ar parduoti finansavimo priemones, taip pat yra vertybiniai popieriai. Yra išskiriamos dvi stambios vertybinių popierių grupės: • Nuosavybės vertybiniai popieriai (akcijos). Jie patvirtina dalyvavimą akciniame kapitale ir teisę gauti dividendus. • Skolos vertybiniai popieriai (obligacijos). Tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų turėtojo teisę gauti iš jį išleidusio asmens jame nustatytais terminais jo nominalią vertę atitinkančią sumą, palūkanas ar kitą ekvivalentą. Skirtingose šalyse investavimo būdai turi skirtingą populiarumo laipsnį. Pavyzdžiui, į akcijas daugiausia investuojanti tauta yra švedai. Apie 45% švedų tiesiogiai (neskaičiuojant tų, kurie investuoja per institucinius investuotojus) turi bendrovių akcijų. JAV ir Kanada dalijasi antrąja vieta, čia investuotojai sudaro 26% gyventojų. Lietuvoje į akcijas investuoja mažiau nei 1% gyventojų. Viena iš pagrindinių priežasčių, nulemianti tokią finansų sistemos struktūrą yra finansinių operacijų kaina. Nedideli vertybinių popierių kiekiai, kuriuos gali įpirkti vidutinių pajamų žmogus, nėra verta investicija dėl sąlyginai didelio mokesčio mokamo finansų makleriui ir tai riboja tiesioginį lėšų skolinimą. Kuo didesnis įsigyjamų vertybinių popierių kiekis, tuo mažesnė yra jų įsigijimo ir valdymo kaina. Todėl smulkiam investuotojui tenka kreiptis į finansų tarpininkus, kurie apjungia gautas lėšas gali įsigyti didelį vertybinių popierių kiekį už sąlyginai nedidelę finansinių operacijų kainą. 2. Paprastosios Akcijos 2.1 Investavimas į paprastąsias akcijas Akcijos yra nuosavybės vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų dalį bendrovės įstatiniame kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. Paprastųjų akcijų suteikiamos turtinės teisės apima: • teisę į bendrovės turto dalį, kuri reiškia, kad kiekvienas akcininkas įgyja teisę į bendrovės turto dalį proporcingai jo turimų akcijų skaičiui; • teisė į bendrovės pelno dalį. Ši akcininko teisė realizuojama mokant dividendus. Dividendai paprastai apibrėžiami kaip įmonės pelno dalis, paskirstoma akcininkams proporcingai jų turimam akcijų skaičiui. Paprastųjų akcijų savininkų turtinės teisės į dividendą ir likviduojamos bendrovės turto dalį gali būti įgyvendinamos tik įgyvendinus privilegijuotųjų akcijų savininkų turtines teises. Tik paprastųjų akcijų savininkai turi teisę gauti naujų akcijų, kurios išleidžiamos, kai bendrovės nepaskirstytojo pelno ar nepaskirstytinųjų rezervų padidinamas įstatinis kapitalas. Neturtinės teisės susijusios su akcininko teise dalyvauti akcinės bendrovės valdyme. Todėl kiekvienas akcijos savininkas, visuotiniame akcininkų susirinkime balsuodamas už vieną ar kitą kokio nors klausimo sprendimo variantą, realizuoja savo teisę dalyvauti įmonės valdyme. Akcininkas, įsigijęs kontrolinį akcijų paketą, išrenkamas į bendrovės stebėtojų tarybą arba valdybą – tada ne tik visuotinio akcininkų susirinkimo metu gali realizuoti savo teises dalyvauti įmonės valdyme. Akcininkų turtinės ir neturtinės teisės apibrėžiamos kiekvienos konkrečios akcinės bendrovės įstatuose. Akcininkai nėra tiesiogiai atsakingi už bendrovės nuostolius. Jų finansiniai įsipareigojimai apibrėžiami jų investuoto į bendrovę kapitalo dydžiu; tuo tarpu asmeninis turtas su nuostolių kompensavimu nesusiejamas. Akcijos gali būti materialiosios ir nematerialiosios. Materialiosios akcijos – tai pagal vertybiniams popieriams keliamus reikalavimus atspausdinti dokumentai. Nematerialiosios akcijos – pažymimos įrašais vertybinių popierių sąskaitose. Lietuvos uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti materialiosios ir nematerialiosios, o akcinių bendrovių – tik nematerialiosios. Pagal disponavimo būdą akcijos skirstomos į dvi rūšis – vardines ir pareikštines. Materialiosios vardinės akcijos savininkas (akcininkas) nurodomas akcijoje ir įrašomas bendrovės akcininkų registracijos knygoje. Nematerialiosios vardinės akcijos savininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita (akcinėje bendrovėje) arba įrašytas į akcininkų registracijos knygą (uždarojoje akcinėje bendrovėje). Uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti tik vardinės. Nematerialiosios vardinės arba pareikštinės akcijos savininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, kurio vardu atidaryta vertybinių popierių sąskaita. Joje įrašomos akcininko turimos pareikštinės akcijos. Tokias akcijas platina ir jų sąskaitas tvarko tik įgalioti viešosios apyvartos tarpininkai. Akcinės bendrovės neturi teisės reikalauti iš finansų maklerių įmonių pranešti apie pareikštinių akcijų savininkus ir teikti duomenis apie juos. Lietuvoje šiuo metu apyvartoje cirkuliuoja vienos rūšies akcijos – vardinės. Kai kuriais atvejais apyvarton išleidžiamos skirtingų klasių akcijos. Vienos rūšies akcijos klasės skirstomos pagal jų savininkams suteikiamas teises. Skirtingų klasių akcijų suteikiamos teisės nurodomos bendrovės įstatuose. Akcijos nominali vertė – akcijoje nurodyta oficiali jos vertė. Akcijos buhalterinė vertė – tai nuosavybės dalis, tenkanti vienai akcijai. Nepaskirstytas pelnas, akcijų priedai, rezervai, įstatinis kapitalas sudaro nuosavo kapitalo balansinę vertę. Paprastųjų akcininkų nuosavybės balansinė vertė apskaičiuojama, iš nuosavo kapitalo balansinės vertės atėmus privilegijuotųjų akcijų savininkų įneštą kapitalą. Vienos paprastosios akcijos buhalterinė vertė gaunama nuosavo kapitalo balansinę vertę padalijus iš akcijų skaičiaus. Rinkos vertė išreiškia rinkoje dominuojančią akcijų kainą . Rinkos vertė – tai rodiklis, parodantis, kiek rinkos dalyviai yra pasirengę mokėti už vieną akciją. Vienos akcijos rinkos vertę padauginus iš apyvartoje esančių įmonės akcijų skaičiaus, gaunama pačios įmonės rinkos vertė. Investicinė vertė yra svarbiausias rodiklis akcininkui, kadangi ji parodo tą vertę, už kurią, konkretaus investuotojo nuomone, turi būti parduodama akcija rinkoje. Šios vertės nustatymas grindžiamas akcijos pelningumo ir rizikos analize (apie tai bus kalbama investicijų įvertinimo būdai dalyje). Dividendai yra akcininkui paskirta pelno dalis, proporcinga jam nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei. Paprastai dividendai išmokami pinigine forma, tačiau kartais papildomai išleidžiamos akcijos. Pirmasis tipas žinomas kaip dividendai grynais pinigais, o antrasis – dividendai, išmokami akcijomis (arba kapitalizuoti dividendai). Kartais dividendų išmokėjimo formos gali įgauti kitokį pavidalą. Pvz., įmonė gali savo akcininkams išmokėti reorganizavimo dividendus ne savo įmonės, o kitos įmonės akcijomis. Paprastai šios akcijos priklauso antrinėms įmonėms, kurias valdo ta kompanija ir kuriose ji dėl kurių nors priežasčių sumažina investicijas. LR Akcinių bendrovių įstatyme numatyta tik viena dividendų forma, t.y. tik dividendų mokėjimas pinigais ( 7skirsnis, 60 str.). 2.2. Paprastųjų akcijų savybės Patraukli paprastųjų akcijų savybė yra ta, kad jos suteikia investuotojui teisę į įmonės pelno dalį. Tačiau paprastųjų akcijų savininkai neturi jokių garantijų tą pelną gauti. Sunkiausias uždavinys rasti akcijas, garantuojančias tokį pelną, kokio tikisi investuotojas. Viena svarbiausių akcijų populiarinimo užduočių yra ta, kad jos suteikia investuotojui galimybę pritaikyti savo investicines programas konkretiems poreikiams ir prioritetams. Investuotojai įgyja akcijų ilgam laikui ne tik dėl dividendų, bet ir kaip stabilaus kapitalo prieaugio gavimo priemonę. Akcijos rinkos kaina dažniausiai atspindi įmonės pelningumo potencialą, todėl klestint įmonei – klesti ir investuotojai. Įmonės pelno padidėjimas savo ruožtu veikia ir akcijų kainos augimą (kapitalo prieaugį) ir yra svarbi pelno iš akcijų dalis. Dar viena akcijų populiarumo priežastis – aukštas jų likvidavimo lygis. Paprastąsias akcijas lengva pirkti ar parduoti, o operacijų su jomis vykdymo išlaidos (transakcinės išlaidos) – mažos. Be to, informacija apie jų kainas ir rinkos būklę lengvai prieinama. Kitas privalumas tas, kad vienos akcijos kaina gana žema, todėl pirkti gali ir individualūs investuotojai. Tačiau esama ir kai kurių investavimo į paprastąsias akcijas trūkumų. Visų pirma, rizikingas jų pobūdis. Akcijos susijusios su daugeliu įvairių rizikos rūšių – veiklos ir finansine rizika, infliacinė rizika, rinkos rizika – ir kiekviena iš šių rizikos rūšių gali neigiamai paveikti įmonės pelną ir dividendus, akcijos kainos kitimą ir, žinoma, investuotojo gaunamą pelno normą. Kadangi įmonės pelnas ir akcijų pelningumas gali gana smarkiai svyruoti, sunku jas įvertinti ir atsirinkti turinčias geriausias perspektyvas. Akcijų atrankos procesas labai sudėtingas, kadangi glaudžiai susijęs su laukiamos akcijų kainos dinamikos numatymu ateityje. Kitas trūkumas – einamojo pelno nestabilumas. Keletas investicinių instrumentų rūšių (pvz., obligacijos) užtikrina ne tik žymiai aukštesnį einamąjį pelną, bet ir didesnes šio pelno gavimo garantijas. 2.3. Paprastųjų akcijų grupės ir jų naudojimo būdai. Tarptautinėje praktikoje tarp daugelio akcijų grupių labiausiai paplitusios: • Pirmosios rūšies akcijos • Pelningos akcijos • Augimo akcijos • Spekuliacinės akcijos • Ciklinės akcijos • Stabilios akcijos Pirmos rūšies akcijos – tai aukštos kokybės paprastosios akcijos, kurių dividendai nepriekaištingai ilgą laiką mokami. Šias akcijas galima vadinti rinkos „grietinėle“. Jas emituoja stambios, seniai žinomos nepriekaištingos finansinės reputacijos įmonės. Jos užima svarbias, dažnai vadovaujančias savo šakose pozicijas ir apibrėžia standartus, pagal kuriuos vertinamos kitos šios šakos įmonės. Vienos šių akcijų garantuoja aukštus dividendus, tuo tarpu kitos orientuotos į kapitalo prieaugį. Pirmos rūšies akcijos ypač patrauklios investuotojams, kurių tikslas – patikimos gana aukšto einamojo pelningumo ir nedidelio augimo potencialo investicijos. Daugelis šias akcijas naudoja ilgalaikio investavimo tikslais, taip pat gana žemo rizikos lygio kaip priemonė gauti saikingą, bet pastovų pelną iš investuotojo kapitalo. Šių akcijų kaina dažnai aukšta, ypač tuomet, kai rinka nestabili ir investuotojai susirūpinę savo investicijų kokybe. Pajamų akcijos. Kai kurios akcijos patrauklios dėl gerų savo einamojo pelningumo rodiklių. Jos priklauso pajamų akcijoms, pasižyminčioms stabiliais ir reguliariais aukštesnių nei vidutiniai dividendų mokėjimais ilgą laikotarpį. Šios akcijos idealiai tinka investuotojams, siekiantiems santykinai saugių, bet ir aukšto lygio einamųjų pajamų iš savo investuoto kapitalo. Didžiausias jų trūkumas tas, kad aukštų dividendų priežastis – žemas augimo potencialas. Tačiau tai nereiškia, kad tokios įmonės nepelningos arba neperspektyvios. Šios rūšies akcijų kilmė sąlygoja žemą verslo ir finansinę riziką, tačiau jos gali būti susijusios su gana didele palūkanų normos rizika. Augimo akcijos. Emitentų, kurie jau pasiekė arba pasieks aukštus pardavimo ir pelno augimo tempus, akcijos žinomos kaip augimo akcijos. Tokia akcija gali turėti ilgus ir stabilius pelno akcijai augimo tempus. Šių akcijų savininkams paprastai išmokami maži dividendai (arba visai neišmokami), kadangi didžioji pelno dalis investuojama į įmonės plėtrą ir panaudojama daliniam spartaus augimo finansavimui. Taigi svarbiausias pelno šaltinis investuotojams yra akcijos kainos prieaugis. Augimo akcijos paprastai patrauklios investuotojams, kuriuos domina aukštas kapitalo prieaugis, o ne dividendai, ir jie nevengia rizikuoti. Daugelis investuojančių į augimo akcijas papildomą riziką traktuoja kaip priimtą dėl santykinai aukšto potencialaus pelno akcijai prieaugio. Spekuliacinės akcijos. Akcijos, nepasižyminčios stabilia sėkme rinkoje, tačiau turinčios nemažą kainos augimo potencialą, žinomos kaip spekuliacinės akcijos. Investuodami į šias akcijas, investuotojai tiki naujos kvalifikuotos valdymo komandos atėjimu ar naujos produkcijos diegimo galimybe. Kitais atvejais galimybė gauti tam tikrą naują informaciją, gamybinės technologijos modernizavimas gali teigiamai paveikti įmonės augimo perspektyvas ir stipriai pakelti akcijų kursą. Spekuliacinės akcijos priklauso ypatingai vertybinių popierių grupei, kuri gali patraukti dėmesį tais atvejais, kai rinkoje pastebimos kainos augimo tendencijos. Apskritai šių akcijų emitentų pelnas neapibrėžtas ir visiškai nestabilus, todėl akcijų kaina gali gerokai svyruoti, ir dividendai yra arba labai maži, arba visai nemokami. Norėdamas sėkmingai investuoti kapitalą, investuotojas turi nustatyti sparčiai augančias kainos akcijas anksčiau negu tai bus padaryta vertybinių popierių biržoje, ir iki tol, kol akcijų kaina ims realiai kilti. Spekuliacinės akcijos – ypač rizikingi vertybiniai popieriai, reikalaujantys gausių kapitalo investavimo žinių. Šio tipo akcijas renkasi tie, kurie tikisi naudos iš kapitalo prieaugio. Investuotojai dažnai aktyviai superka ir parduoda šiuos vertybinius popierius priklausomai nuo momentinių aplinkybių. Ciklinės akcijos. Ciklines akcijas išleidžia kompanijos, kurių pelnas glaudžiai susijęs su bendru ekonominio aktyvumo lygmeniu. Jos paprastai atspindi bendrą ekonomikos būklę, todėl jų kaina auga ir krenta priklausomai nuo to, kaip ekonominis ciklas eina per pakilimus ar nuosmukius. Tipiniai ciklinių akcijų emitentai yra kompanijos, kurios aptarnauja rinką, susijusia su verslininkų išlaidomis kapitalinei įrangai arba vartotojų išlaidomis ilgalaikio vartojimo produkcijai. Šios akcijos patraukliausios, kai ekonominio augimo perspektyvos palankios, tačiau jų derėtų vengti pablogėjus ekonominei būklei. Ciklinės akcijos labiau tinka tiems investuotojams, kurie stengiasi supirkti ir parduoti jas priklausimai nuo ekonominių sąlygų ir pasiryžę šią konjunktūrą atitinkančiam rizikos lygiui. Stabilios akcijos. Akcijos, kurių kaina stabili ar netgi auga tuomet, kai ekonominis aktyvumas mažėja, žinomos kaip stabilios akcijos. Jos mažiau jautrios ekonominio ciklo nuosmukiams, palyginti su vidutinėmis kitų emisijų akcijomis. Tokių akcijų beta koeficientas paprastai mažesnis už 1, todėl jų pelningumas kinta lėčiau negu rinkos pelningumas. Stabilių akcijų pavyzdžiai gali būti daugelio komunalines paslaugas teikiančių įmonių, taip pat pramoninės produkcijos ir masinės paklausos vartojimo prekių gamintojų akcijos. Tačiau žinomiausios šio tipo akcijos yra aukso gavybos įmonių akcijos. Šiais akcijas paprastai superka energingesnieji, investuojantys lėšas laikotarpiui, kol rinka ir (arba) ekonomika išgyvens nuosmukio fazę (kol pagerės investicinis klimatas). 3. Priveligijuotosios akcijos 3.1. Investavimas į privilegijuotąsias akcijas Privilegijuotos akcijos – tai akcijos, keliančios ankstesnius reikalavimus į pelną ir kompanijos turtą, palyginti su paprastosiomis akcijomis. Privilegijuotosios akcijos pasižymi ir paprastųjų akcijų, ir įmonių obligacijų savybėmis. Šių akcijų savininkams, kaip ir paprastųjų akcijų, mokami dividendai, kurie gali būti ir neišmokėti, jeigu pelnas nepasieks tam tikro lygio. Be to, tai yra nuosavybės vertybiniai popieriai. Į obligacijas šios akcijos panašios tuo, kad garantuoja akcininkams ankstesnius reikalavimus į pelną ir turtą, o einamųjų pajamų dydis paprastai yra fiksuotas. Be to, privilegijuotosios akcijos, kaip ir obligacijos, gali turėti išankstinio išpirkimo sąlygą, išpirkimo fondo formavimo sąlygą. Privilegijuotųjų akcijų dividendų dydis nustatomas procentais, skaičiuojant nuo akcijos nominaliosios vertės. Konkretus (nekintamas) dydis nustatomas bendruomenės įstatuose. Maksimalus privilegijuotųjų akcijų dividendų dydis yra ribojamas. Lietuvoje privilegijuotų akcijų dividendai negali viršyti šių dydžių: • Praėjusį kalendorinį ketvirtį aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinio vidurkio. • Trigubo dydžio arba paprastųjų akcijų dvigubo dividendo, buvusių visuotino akcininkų susirinkimo, priėmusio bendrovės įstatus ar jų pataisas, kuriose nustatytos šių privilegijuotųjų akcijų turtinės ir neturtinės teisės, dieną. Privilegijuotosioms akcijoms būdingos charakteristikos, kurios jas ne tik išskiria iš kitų vertybinių popierių, bei ir leidžia atskirti vienas privilegijuotųjų akcijų emisijas nuo kitų. Pvz., privilegijuotosios akcijos gali būti išleidžiamos kaip konvertuojamos ir kaip nekonvertuojamos. Konvertavimo savybė leidžia privilegijuotųjų akcijų savininkui pakeisti jas į tam tikrą šios kompanijos paprastųjų akcijų skaičių. Išskirtinėms privilegijuotų akcijų savybėmis taip pat galima priskirti privilegijuotųjų akcijų savininkų teises, kaupiamųjų dividendų sąlygas, išankstinio išpirkimo, išperkamojo fondo sudarymo sąlygas. 3.2. Privilegijuotųjų akcijų savininkų teisės Vienos iš svarbiausių tokių teisių – teisė į metinius dividendus, balso teisė ir teisė į įmonės turtą. Sutartyje emitentas įsipareigoja mokėti privilegijuotųjų akcijų savininkui fiksuotus dividendus, kurie dažnai yra minimalūs, ir jie išmokami anksčiau nei paprastųjų akcijų dividendai. Tačiau teisiškai emitentas neįpareigojamas išmokėti dividendų. Dauguma privilegijuotųjų akcijų išleidžiamos su fiksuota dividendų norma, tačiau yra ir privilegijuotosios akcijos su kintančia dividendų norma, kuri koreguojama kiekvieną ketvirtį atsižvelgiant į valstybės iždo vertybinių popierių pelningumo dinamiką. Tuo atveju paprastai nustatoma maksimali ir minimali dividendų norma. Jeigu privilegijuotose akcijose nurodytiems dividendams išmokėti pelno nepakanka, visos privilegijuotosios akcijos su skirtingomis dividendų normomis gauna proporcingai mažesnio dydžio dividendus. Nors privilegijuotųjų akcijų savininkai yra įmonės-emitento nuosavybės dalininkai, paprastai jiems nesuteikiama balso teisė. Tačiau jeigu įmonės veiklos sąlygos ir rezultatai taip pablogėja, kad ji negali mokėti privilegijuotųjų akcijų dividendų, tai siekiant apsaugoti privilegijuotųjų akcijų savininkų interesus, jiems suteikiama teisė dalyvauti direktorių rinkimuose. Įmonės likvidavimo atveju privilegijuotųjų akcijų savininkai dažniausiai gauna pirmumo teisę į įmonės turto dalį, atitinkančią jų turimų akcijų nominalią vertę. Jeigu įmonė yra išleidusi keletą privilegijuotųjų akcijų emisijų, jos gali skirtis prioritetiniu principu, ir tuomet apyvartoje atsiranda preferencinės privilegijuotosios akcijos. Šios akcijos turi prioritetinę teisę į dividendus, tai pat į įmonės turto dalį jos likvidavimo atveju. 3.3. Kaupiamieji dividendai Privilegijuotos akcijos gali būti su kaupiamaisiais arba nekaupiamaisiais dividendais. Privilegijuotųjų akcijų su kaupiamaisiais dividendais savininkui garantuojama teisė į šiose akcijose nurodyto dydžio dividendus. Jei įmonė negavo pelno arba pelno nepakanka visiems dividendams išmokėti, tai neišmokėta suma turi būti perkelta į kitus finansinius metus ir išmokėta prieš išmokant dividendus paprastosios akcijoms. Pvz., įmonė kiekvieną ketvirtį moka dividendus 1Lt/privilegijuotajai akcijai, tačiau jis jau tris ketvirčius mokėjimų nebuvo. Tokiu atveju deponuoti dividendai sudarys 3Lt/akcijai, ir juos būtinai reikės išmokėti kitą ketvirtį kartu su einamaisiais dividendais iki tol, kol dividendai nebuvo išmokėti paprastųjų akcijų savininkams. Įmonė gali įvykdyti savo įsipareigojimus, išmokėdama 2 Lt privilegijuotajai akcijai kitą ketvirtį, atėjus mokėjimo laikui, ir dar 3 Lt/akcijai tolimesniu laikotarpiu. Privilegijuotųjų akcijų su nekaupiamais dividendais savininkams neišmokėti dividendai ar jų dalis negali būti perkelta į kitus finansinius metus. Kitaip tariant, jeigu laiku neišmokėti dividendai nebūtų kaupiamieji, tai savininkas neturėtų teisės į dividendus. Esant kitoms sąlygoms vienodoms, privilegijuotosios akcijos su kaupiamaisiais dividendais turi aukštesnę rinkos vertę nei akcijos, neturinčios tokios sąlygos, t.y. tokia savybė sąlygoja kainos augimą ir pelningumo kritimą. Privilegijuotosios dalyvavimo akcijos. Privilegijuotųjų dalyvavimo akcijų savininkai turi teisę į papildomus dividendus, jeigu išmokos paprastųjų akcijų savininkams viršija tam tikrą nustatytą ribą. Tokioms privilegijuotosioms akcijoms nustatomas ne tik metinių dividendų dydis, bet ir maksimalus paprastųjų akcijų dividendų dydis. Kai šis maksimumas pasiekiamas, bet kurie papildomi dividendai tam tikromis sąlygomis (dažnai pusiau) dalindami paprastųjų akcijų savininkams ir privilegijuotųjų akcijų savininkams. Akivaizdu, kad tuo atveju, kai pasireiškia paprastųjų akcijų dividendų augimo tendencija, dalyvavimo sąlygą daro didelę įtaką privilegijuotųjų akcijų savininkams ir, esant kitoms sąlygoms vienodoms, didina šių akcijų vertę. Privilegijuotųjų akcijų išankstinio išpirkimo sąlyga. Privilegijuotosios akcijos gali turėti išankstinio išpirkimo sąlygą, leidžiančią išpirkti akcijas anksčiau jų išpirkimo dienos. Paprastai įmonių išleidžiamos privilegijuotosios akcijos turi atidėto išankstinio išpirkimo sąlygą, t.y. jos negali būti išperkamos anksčiau tam tikro numatyto termino. Praėjus šiam terminui (paprastai jis siekia 1-5 metus), privilegijuotosios akcijos tampa laisvai išperkamos. Šių akcijų išpirkimas pradedamas, kai rinkos pelno normos gerokai sumažėja. Todėl privilegijuotųjų akcijų su išankstinio išpirkimo sąlyga pelningumas turi būti didesnis nei privilegijuotųjų akcijų, neturinčių tokios sąlygos. Išpirkimo fondo formavimo sąlyga. Ši sąlyga nustato privilegijuotųjų akcijų išpirkimo iš apyvartos grafiką. Tokio tipo privilegijuotosios akcijos visada turi iš anksto nustatytus išpirkimo terminus. Emitentai panaudoja šią savybę finansavimo išlaidoms sumažinti. Tipiškas atvejis, kai pusė privilegijuotųjų akcijų su išperkamuoju fondu išperkamos per 10 metų, ir tai sudaro 5% visų kiekvienais metais apyvartoje esančių akcijų. Investuotojams į privilegijuotąsias akcijas visų pirma patrauklios jų einamosios pajamos. Ši pajamų rūšis laikoma stabilia ir patikimai prognozuojama, nors ir nepriklauso garantuotiems pajamų šaltiniams, kadangi, susiklosčius tam tikromis aplinkybėmis, dividendai gali būti ir neišmokami. Dar viena patraukli privilegijuotųjų akcijų savybė – saugumas. Investuotojams patraukli ir žema jų įsigijimo kaina, o tai leidžia smulkesniems investuotojams aktyviai dalyvauti operacijose su šiomis akcijomis. Pagrindinis privilegijuotųjų akcijų trūkumas susijęs su infliacijos ir aukštų palūkanų normų įtaka. Kaip ir kiti vertybiniai popieriai su fiksuotomis pajamomis, privilegijuotosios akcijos nepriskiriamos ilgalaikių nuo infliacijos apsaugančių instrumentų grupei. Kitas trūkumas – jos neturi kapitalo prieaugio potencialo. Nors, investavus į šias akcijas, galima gauti ganėtinai patrauklių pajamų iš kainos pokyčio: kai mažėja palūkanų normos, kapitalo prieaugis iš jų žymiai mažesnis nei tas, kurį gauti per tą patį laikotarpį iš paprastųjų akcijų. Kita privilegijuotųjų akcijų problema – žymiai mažesnis, palyginti su obligacijomis, pelningumas. Šios akcijos negali investuotojui duoti nieko daugiau, ko jis negalėtų gauti iš obligacijų, turinčių atitinkamą reitingą, bet jų pelningumas kur kas mažesnis negu obligacijų. Investicijos į privilegijuotąsias akcijas susijusios su veiklos ir pelno normos rizika. Veiklos rizikos veiksniai svarbūs, kadangi kalbama apie dalinę įmonės kapitalo nuosavybę, taigi nėra teisinio investuotojų interesų gynimo mechanizmo. Privilegijuotųjų akcijų veiklos rizikos įvertinimui gali būti panaudoti specialių agentūrų sudaromi reitingai. Aukštesnio reitingo privilegijuotosios akcijos pasižymi mažesne veiklos rizika. Didžiausią įtaką privilegijuotųjų akcijų kainai turi pelno normos rizika, kai rinka pelno norma ima kisti priešingai investuotojų interesams. 4. Obligacijos Kita ne mažesnė finansinių investicijų rūšis yra obligacijos. Obligacija – tai vertybinis popierius, liudijantis apie tai, kad jos savininkas suteikė paskolą šio popieriaus eminentui (fizinis ar juridinis asmuo, savo vardu siūlantis leisti ar leidžiantis vertybinius popierius, siekiant pritraukti laisvas investuotojų lėšas). Dažnai obligacijos apibūdinamos kaip ilgalaikiai skolos instrumentai, reiškiantys sutartinį eminento įsipareigojimą. Obligacijų pirkėjas, sumokėdamas už obligaciją ( tik pirminėje rinkoje, antrinėje rinkoje lėšos nepatenka eminentui, tiesiog vienas investuotojas parduoda skolos pretenziją kitam investuotojui) skolina pinigus eminentui, kuris įsipareigoja grąžinti skolą (nominalą) nustatytu laiku ir mokėti už ją nustatytas palūkanas. Trumpiau tariant, obligacijų savininkas turi teisę gauti nustatyto dydžio, periodines palūkanas, o pasibaigus terminui – skolos sumą. 4.1 Obligacijų charakteristikos Priklausomai nuo eminento, yra įvairių skirtingų charakteristikų obligacijų. Obligacijų parametrai: • Nominali vertė (nominalas). Tai kapitalo suma, kuri turi būti grąžinta investuotojui, pasibaigus nustatytam išpirkimo terminui. Procentai nurodomi kaip procentai nuo obligacijos nominalo. Tikroji obligacijos vertė gali būti tiek didesnė, tiek mažesnė už nominalą, tai priklauso nuo išmokėsimų procentų bei rizikos. Artėjant išpirkimo terminui tikroji obligacijos vertė artėja prie nominalo kainos. Dauguma obligacijų JAV turi 1000 USD nominalią vieneto vertę, kuri atėjus terminui turi būti grąžinta. Lietuvoje obligacijų nominali vertė gali būti 1000 LTL, 10000 LTL arba daugiau. • Emisijos kaina. Tai obligacijos išleidimo kaina. Emisijos kaina gali sutapti su nominalia arba būti skirtinga. • Išpirkimo terminas. Visi skolos vertybiniai popieriai, skirtingai negu akcijos, turi ribotą veikimo laiką, kuris pasibaigia atėjus išpirkimo terminui, t.y. datai, kai obligacijos emitentas turi grąžinti investuotojui pasiskolintą sumą. • Kuponas. Išmokamų palūkanų dydis priklauso nuo kupono, kuris nustato metinės palūkanų normos dydį. Kupono palūkanų norma išreiškiama procentais nuo nominalo ir nustatoma obligacijos išleidimo metu. • Palūkanų mokėjimo terminai. Jie būna aptarti ir nustatyti iš anksto: palūkanos gali būti mokamos visos iš kart, išperkant obligacijas, kartą per metus ar kitu nustatytu laiku. • Obligacijos kursas. Kadangi skirtingų obligacijų nominalai labai nevienodi, dažnai atsiranda būtinybė turėti sugretinantį obligacijų rinkos kainos matuoklį. Toks rodiklis yra obligacijos kursas. Obligacijos kursas – tai vienos obligacijos rinkos kaina, skiačiuojant 100 piniginių nominalo vienetų: Čia: - obligacijos kursas P – rinkos kaina N – obligacijos nominalas. Pavyzdžiui, jei 1000 Lt nominalo obligacija parduodama už 900 Lt, tai jos kursas 90. Pagal tai obligacijos yra skirstomos į: • Obligacijas su diskontu – tai obligacijos, kurių rinkos kaina žemesnė už nominalą. • Obligacijos su premija – tai obligacijos, kurių kaina viršija nominalą. Be pagrindinių obligacijos charakteristikų, investuotojui reikėtų atkreipti dėmesį ir į kitas iš anksto nustatytas sąlygas. Pavyzdžiui, gali būti nustatyta bendrovės teisė išpirkti obligaciją nepasibaigus terminui. Tokia pati teisė gali būti suteikta ir investuotojui – t.y. investuotojas gali turėti teisę reikalauti, kad bendrovė išpirktų obligaciją prieš išpirkimo terminą. Tačiau net ir tuo atveju, kai jeigu tokia teisė investuotojui nenustatyta, jam nebūtina laukti išpirkimo termino. Investuotojas kada panorėjęs gali parduoti kitam investuotojui. Savo ruožtu bendrovė gali skolintis ne iš vieno, o iš daugelio investuotojų tokiomis pat sąlygomis, tokiu būdu po truputį susirinkdama būtiną pinigų kiekį verslui plėtoti. 4.2 Obligacijų rūšys Atsižvelgiant į obligacijų ypatybes, galima jas skirstyti į įvairias grupes. Pagal išankstinio išpirkimo sąlygas jos yra skirstomos į: • Atšaukiamąsias obligacijas. Tai obligacijos turinčios išankstinio išpirkimo teisę. • Neatšaukiamosios obligacijos – neturinčios išankstinio išpirkimo teisės, t.y. emitentui negalima obligacijos išpirkti anksčiau nustatyto išpirkimo termino. • Su atidėta išankstinio išpirkimo teise. Obligacijos negali būti išpirktos, nepraėjus nustatytam terminui, o praėjus šiam terminui jos tampa turinčiomis išankstinio išpirkimo teisę. Pagal garantijų sąlygas obligacijas galima išskirti į: • Vyresnes obligacijas. Tai užtikrinti vertybiniai popieriai, kadangi jie paremti juridiškai pagrįsta reikalavimų eminento turtui teise (užstato pavidalu). Tokioms obligacijoms priklauso obligacijos finansiniu užstatu, obligacijos su nekilnojamojo turto užstatu, įrengimų pirkimo sertifikatai, obligacijos su kombinuotu užstatu. • Jaunesnes obligacijas. Čia garantuotas yra tik eminento pasižadėjimas mokėti palūkanas ir grąžinti pagrindinę paskolos sumą pagal numatytą grafiką. Yra kelios jaunų obligacijų klasės: žinomiausios – neužtikrintos obligacijos. Beužstatinės, arbe neužtikrintos obligacijos - tai tiesioginiai skoliniai įsipareigojimai (pasižadėjimai grąžinti pinigus), nesukuriantys pretenzijų į kompanijos turtą. Taip pat žinomos yra antrojo laipsnio neužtikrintos obligacijos, kur numatomi antro laipsnio reikalavimai eminento pelnui. Pačios jauniausios yra pelno obligacijos, pagal kurias palūkanos bus išmokėtos tik tada, jei eminentas turės pakankamą pelno sumą, tačiau nėra jokių juridinių teisių reikalauti palūkanų išmokėjimo nustatytu laiku ar reguliariai, jei reikalinga pelno suma nebus gauta. Šių obligacijų palūkanos gali būti kaupiamosios: laiku neišmokėtos, perkeliamos į kitus laikotarpius, o kompaniją likvidavus, pridedamos prie savininko reikalavimų į kompanijos turto dalį. Įsipareigojimai pelno obligacijų savininkams padengiami anksčiau nei akcininkams. Pagal savininko registravimą obligacijos gali būti: • Vardinės. Tokios obligacijos paprastai išleidžiamos konkretiems savininkams ir eminentas oficialiai registruoja jų savininkus. • Pareiškėjo. Tokių obligacijų turėtojai laikomi jų savininkais, o eminentas savininkų oficialiai neregistruoja. Priklausomai nuo palūkanų išmokėjimo metodo ir paskolos padengimo būdų išskiriamos tokios obligacijų rūšys: • Obligacijos, pagal kurias nustatytas tik palūkanų išmokėjimas bei nurodyta jų išpirkimo galimybė nenustatant išpirkimo termino („amžinosios obligacijos“). Tokios obligacijos – tai paskolos be nustatyto termino. Pavyzdžiui, Anglijoje – konsolai, Prancūzijoje – prancūziška renta. • Nulinio kupono obligacijos. Pagal jas palūkanos nėra išmokamos. • Obligacijos, pagal kurias savininkams palūkanos neišmokamos iki obligacijos išpirkimo datos, pavyzdžiui, JAV – taupomosios E serijos obligacijos. • Obligacijos, suteikiančios jų savininkui teisę į periodiškai išmokamas fiksuotas pajamas (palūkanas) ir išpirkimo sumos gavimą ateityje. Ši rūšis labiausiai paplitusi šiuolaikinėje praktikoje. Vyriausybės vertybiniai popieriai (VVP) – tai vyriausybės skolinis pasižadėjimas, kreditoriui (fiziniui ar juridiniui asmeniui) suteikiantis tam tikras teises ir galintis būti mainų objektu. Šie vertybiniai popieriai užima svarbią vietą tarp kitų, nes jų eminentai yra šalių vyriausybės, vietiniai valdymo organai, valstybinės institucijos ar organizacijos. Savo ruožtu jie skirstomi į tris grupes: • Iždo vekseliai. Tai trumpalaikiai VVP, kurių galiojimo terminas – iki vienerių metų. Jie išleidžiami siekiant reguliuoti pinigų kiekį apyvartoje, todėl priskiriami pinigų rinkai. • Notos. Tai vidutinės trukmės vertybiniai popieriai su 2-10 metų galiojimo terminu. • Obligacijos. Tai ilgalaikiai VVP, kurie galioja daugiau nei 10 metų. Euroobligacijos – tai obligacijos, kurios išleidžiamos tam tikra užsienio valiuta ir kuriomis prekiaujamame toje šalyje, kurios valiuta jos yra denominuotos. Nors euroobligacijų emisijos registruojamos nacionalinėse biržose, didžioji sandorių dalis sudaroma užbiržinėje prekyboje. Šios obligacijos įtraukiamos į biržų listingus dažnai dėl atskirų institucinių investuotojų, kuriems draudžiama pirkti nelistinguojamus vertybinius popierius. Euroobligacijų palūkanos dažniausiai mokamos kartą per metus. 4.3 Obligacijų rizika ir reitingai Investavimas į vertybinius popierius, kaip žinome, yra rizikingas žingsnis. Nors yra žadama mokėti fiksuotas periodines palūkanas, tačiau obligacijų savininkas negali būti garantuotas, kad obligacijų leidėjas tęsės savo pasižadėjimus. Obligacijos patiria įvairių rūšų rizikas (palūkanų normos, reinvesticijų, priešlaikinio išpirkimo, termino, įsipareigojimo nevykdymo, infliacijos), tačiau pagrindinės jų yra – palūkanų normos ir kreditinė. Kreditinė rizika nusako eminento kreditinį pajėgumą. Dėl to valstybinius įsipareigojimus priimta laikyti patikimesniais. Tuo tarpu įmonių leidžiamomis obligacijomis pasitikima mažiau. Bendrovės bankroto atveju obligacijų savininkai negauna žadėtųjų pajamų. Pajamų normos rizika įvertina palūkanų ir pagrindinės skolos sumos išmokėjimo atsisakymą. Rinkos palūkanų normos rizika susijusi su rinkos kainos svyravimais, kuriuos sąlygoja bendro paskolų palūkanų lygio pokyčiai. Šią riziką stipriai veikia obligacijos išpirkimo terminas – kuo ilgesnis šis terminas, tuo labiau tikėtinos ryškios rinkos palūkanų normų svyravimų amplitudės. Reitingą pagal obligacijų kokybę įmonėms suteikia specialios agentūros. Jos priskiria obligacijas tam tikrai vertybinių popierių kategorijai pagal palūkanų ir išpirkos kainos išmokėjimo patikimumo laipsnį. Žymiausios obligacijų reitingus vertinančios agentūros yra „Standart & Poor‘s Corporation“ ir „Moody‘s Investor Service“. Abi firmos išleistų obligacijų patikimumą vertina reitingu, žymimu raidėmis. Aukščiausias reitingas žymimas AAA (Standart & Poor‘s Corporation) arba Aaa (Moody‘s Investor Service). Moody‘s kiekvienai reitingo klasei papildomai priskiria skaičius 1,2,3 (pvz. Aa1, Aa2, Aa3), o Standart & Poor‘s tikslesniam kreditingumo žymėjimui vartoja ženklus „+“ arba „-“. Obligacijų emisijos, kurių reitingas priklauso vienai iš keturių aukščiausių kategorijų, vadinamos investicinio lygmens obligacijomis. Obligacijos, kurių reitingas žemesnis už ši lygmenį, vadinamos neinvesticinio (spekuliacinio) lygmens obligacijomis, aukšto pelningumo arba „šiukšlinėmis“ obligacijomis. 1 lentelė. JAV naudojamos obligacijų reitingų nustatymo sistemos Moody‘s Standart & Poor‘s Apibūdinimas Aaa AAA Aukščiausias kokybės lygis. Šio reitingo obligacijos patikimiausiai užtikrina tiek skolos grąžinimą, tiek palūkanų mokėjimą. Šį reitingą paprastai turi stambių nacionalinių ar transnacionalinių kompanijų vertybiniai popieriai Aa1 Aa2 Aa3 AA+ AA AA- Labai gera kokybė. Šio reitingo obligacijos nedaug skiriasi nuo pirmųjų. Tik jų garantijos labiau priklauso nuo rinkos svyravimų. Kartu ir užtikrinimas menkesnis. A1 A2 A3 A+ A A- Investuotojams patrauklios aukštesnio nei vidutinis kokybės lygio obligacijos. Mokamų palūkanų dydis adekvatus pagrindinės sumos užtikrinimo laipsniui, tačiau įsipareigojimų nevykdymo rizika pereina iš teorinės į praktinę sferą. Baa1 Baa2 Baa3 BBB+ BBB BBB- Vidutinės kokybės obligacijos. Investicijų suma gana patikimai apsaugota, o mokamų palūkanų dydžio pakanka kompensuoti nedidelei tuo metu esamai rizikai. Tačiau nėra pagrindo manyti, kad nurodytas patikimumas išsilaikys ilgai, nes jį sudarantys elementai priklauso nuo rinkos svyravimų. Šios grupės obligacijos laikomos tarpinėmis tarp gerų investavimo objektų ir grynai spekuliacinių vertybinių popierių. Ba1 Ba2 Ba3 BB+ BB BB- Obligacijos su ryškėjančiomis spekuliacinėmis savybėmis. Jų sunkiai nusakoma ateitis susijusi su labai nepatikimu investicijų saugumo lygiu ir su ta jos forma, kuriai esant sunku ką nors prognozuoti kintant rinkos situacijai. B1 B2 B3 B+ B B- Esamu momentu nėra tiesioginių įsipareigojimų nevykdymo bruožų, bet jų išsipildymo garantijos silpnos. Caa CCC+ CCC CCC- Yra realaus įsipareigojimo nevykdymo požymių. Ca CC Nepatikimos. Kompanijos, kurių obligacijos patenka į šią grupę, dažnai labai greitai paskelbia bankrotą. C C Spekuliacinės obligacijos. Kompanijos dar jaunos daugelyje sričių ir nėra jokių investuotos sumos grąžinimo garantijų 4.4. Investavimo į obligacijas strategijos Investuotojas, siekiantis savo tikslų, dažniausiai pasirenka vieną iš trijų populiariausių investavimo į obligacijas strategijų: • Ilgalaikio disponavimo obligacijomis strategiją • Sisteminės prekybos obligacijomis strategiją • Obligacijų keitimo strategiją. Ilgalaikio disponavimo obligacijomis strategija. Tai paprasčiausia iš strategijų. Čia yra pasirenkamos obligacijos su pageidaujamomis kokybinėmis charakteristikomis, kupono palūkanų norma, išpirkimo terminu ir sandėrio sąlygomis, o po to disponuojama jomis ilgą laiką. Ji susijusi su nedidele rizika, nes orientuota į santykinai nedidelio pelno gavimą. Pasirinkus šią strategiją pelnas dažnai nežymiai viršija einamąsias palūkanas. Dažniausiai čia naudojama obligacijų „laiptų“ metodas, kai vienoda suma investuojama į obligacijų seriją su laipsniškai augančiais išpirkimo terminais, pvz: vienoda suma investuojama į obligacijas su 2,4,6,8 ir 10 metų išpirkimo terminais. Sisteminės prekybos obligacijomis strategija Šios strategijos tikslas – gauti didelį kapitalo prieaugį, kai numatomas rinkos palūkanų normos sumažėjimas arba išsaugoti kapitalą, kai numatomas palūkanų normos padidėjimas. Taigi, ji prognozuojama rinkos palūkanų normos pokyčių pagrindu. Prognozės ne visada yra patikimos, todėl šios strategijos panaudojimas yra susijęs su didele rizika. Obligacijų keitimo strategija Tai investicinė strategija, kai investuotojas parduoda dalį obligacijų portfelio ir kartu perka kitos emisijos obligacijas. Toks keitimas galimas siekiant padidint dabartinį pelningumą, gauti naudą iš rinkos palūkanų normos pokyčių, padidinti obligacijų portfelio kokybę. Žemos kupono palūkanų normos obligacijų keitimas į aukštesnės kupono palūkanų normos obligacijas yra taikomas siekiant padidinti dabartinį ir pilnąjį pelningumą. Tuo tarpu, kapitalo nuostolį sukeliančias obligacijas keičiant panašiais vertybiniais popieriais siekiama sumažinti kapitalo prieaugį gautą iš kitų vertybinių popierių. 5. Investicijų vertinimas Svarbus investicijų užtikrinimo būdas yra investicinių projektų vertinimas. Jis leidžia nustatyti investavimo variantų efektyvumą pagal tam tikrus kriterijus. Yra keletas metodų, kuriais remiantis galima įvertinti būsimą pelningumą. Plačiausiai naudojami yra diskontuotų pinigų srautų metodas ir vidinės pelno normos metodas. Diskontuotų pinigų srautų metodas Diskontuotų pinigų srautų metodas yra laikomas pačiu universaliausiu verslo vertinimo metodu, todėl yra plačiausiai taikomas išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Šiuo metodu verslas ar jo dalis vertinamas kaip objektas, iš kurio tikimasi gauti seriją pinigų srautų. Metodo pagrindą sudaro būsimų pinigų srautų dabartinės vertės suradimas arba diskontavimas. Diskontavimas – tai metodas atliekamas, norint apskaičiuoti dabartinę pinigų vertę, t.y. pinigų vertę šiuo metu. Tų pačių pinigų vertė po tam tikro laikotarpio vadinama – busimąją verte. Atlikę skaičiavimus gauname busimosios vertės dabartinę vertę, kuri yra vadinama diskontuota verte. Šis metodas numato, kad tikroji bet kurio instrumento vertė yra grindžiama pinigų srautu, kurį gaus investuotojas, disponuojantis šiuo instrumentu. Kadangi pinigų srautas laukiamas ateityje, tai jo dydis koreguojamas, pasitelkus diskonto normą, kad būtų įvertinta ne tik pinigų laiko vertė, bet ir rizika. Paprastai tikroji pajamų diskontuota vertė nustatoma taip: ; Čia: - laukiamas pinigų srautas t – uoju momentu; - palūkanų norma. Tačiau atliekant skaičiavimus nėra atsižvelgiama į infliaciją, pinigų paklausą bei pasiūlą. Šie veiksniai taip pat gali turėti įtakos būsimų pinigų vertės nustatymui. Taip pat būtina atsižvelgti ir į investicijų dabartinę grynąją vertę, nes ji parodo investicinio instrumento absoliutų efektą, atsižvelgiant į laiko veiksnį. Didesnę dabartinę vertę turintis investicinis projektas yra priimtinesnis. Vertinant investicijas grynosios dabartinės vertės metodu apskaičiuojamos konkuruojančių projektų grynosios dabartinės vertės su pasirinkta palūkanų norma. Jei investicinio instrumento įsigijimo kaina yra P, tai jo dabartinė grynoji vertė (net present value (NVP)) yra lygi jo tikrosios vertės DVP ir įsigijimo kainos P skirtumui: Finansinis instrumentas laikomas priimtinu jei NVP>0, ir atvirkščiai, jis laikomas nepriimtinu jei NVP

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!