Filosofija ir medicina

 Kauno Kolegija Technologijų fakultetas Viešojo maitinimo katedra Filosofija ir medicina Referatas Atliko: Priėmė: dėstytoja Įvadas Žmogaus gyvenimo laikas-tik akimirka, esybė-besikeičiantis daiktas, pojūčiai-atbukę, viso kūno sudėtis-pasiruošusi greitai supūti, dvasia-sūkurys, likimas-neįspėjamas, garbė-neapibrėžiama. Žodžiu, visa, kas sudaro kūną,-upė; siela-sapnas ir tvaikas; gyvenimas- kova; tremtis, pomirtinė garbė-užmarštis. Kas gi mums gali vadovauti? Tik vienas dalykas filosofija. Jos reikalas yra žiūrėti, kad mūsų viduje esanti dievybė nebūtų įžeidžiama ir žalojama, kad ji būtų stipresnė už malonumus ir skausmus, nieko nedarytų lengvapėdiškai, nemeluotų, neveidmainiautų, kad jai nieko nereikėtų, kad kas kitas darytų ką nors ar nedarytų; be to, kad ji priimtų įvykius ir tai, kas jai duoda, kaip jos dalis, kaipo ateinančius iš ten, iš kur ji pati kilo, o ypač kad lauktų mirties, palankiai nusiteikusi, ir laikytų ją ne kuo kitu, o tik išsiskirstymu elementų, iš kurių susideda kiekvienas gyvūnas. Tokios filosofijos veikiamas susiformavo sudėtingas socialinis bei kultūrinis reiškinys-medicina. Jos susiformavimą taip pat lėmė ir kiti veiksniai: religija, mokslo dorovė, visuomeninė ir valstybinė struktūra, ekonominės, karų, biologinės, ekologinės, klimatinės sąlygos. Ji yra ne tik vienas iš visuomenės kultūringumo kriterijų, bet ir svarbus socialinio ir kultūrinio progreso veiksnys. Medicina atsirado ir egzistuoja kaip natūralus visuomenės poreikių tenkinimo būdas. Medicinos praktika nuo pat Hipokrato kodekso paskelbimo skirta be jokių socialinių ar turtinių išlygų kovai su fizinėmis ir psichinėmis žmogaus kančiomis. Medicinos ir vertybių santykis visais laikas buvo aktuali problema, kiti ypač išryškėjo XX a. antroje pusėje, kai įvyko esminiai visuomenės pokyčiai technologijų ir dvasinėje srityse. Pagaliau ribotų medicinos ir sveikatos resursų skirstymas neišvengiamai kelia nemažai etinių problemų, kurias pačia bendriausia forma galima įvardyti kaip klausimą: “Kas gyvens, kai ne visi galės gyventi?“ Tai problemos, laukiančios filosofinio įprasminimo. Medicina- ne tik žinių sistema, bet ir ja besiremiant žmonių praktinė veikla, kurios paskirtis įveikti fizinius ir psichinius žmogaus negalavimus. Sveikata yra vienas iš pradinių bet kurios visuomenės egzistavimo sąlygų. Specifinis praktinės medicinos kaip veiklos tikslas-gydymas, kuris remiasi gamtos ir socialinių mokslų turiniu ir metodais, tačiau šių mokslų medžiaga virsta medicinos savastimi tik tada, kai ji pritaikoma vieninteliam tikslui-konkretaus individo ar visuomenės gydymui ir jų sveikatos priežiūrai. Antra vertus, mediciną kaip tam tikrą žmogaus veiklos fenomeną vargu ar apskritai galima priskirti mokslo sričiai. Kadangi, nagrinėjant bet kokios veiklos sritį, tiriamos realybės parametrais aprašoma ne pati veikla, o jos formos. Tai skatino pažvelgti į mokslą per praktinės filosofijos kertinių sąvokų-veiklos, praktikos, išminties-prizmę, kurioje susikryžiuoja pažinimo, etikos ir politikos dimensijos. Tai tiko ir medicinai. Paaiškėjo, kad kiekvienos veiklos filosofija turi atskleisti veiklos prigimtį, procedūras ir metafizines prielaidas, dėl kurių ji galima. Tai kokios gi vertybės “konstruoja“ mediciną? Aišku viena, kad medicina-tai veiksmų laukas, kurio centre yra žmogus, todėl svarbiausias klausimas-kokia galima intervencija į jo gyvenimą, kad nebūtų pažeistas paciento asmens integralumas, jo autonomija. Pagrįstai kyla klausimas; „Kokie yra medicinos tikslai ir paskirtis XXI amžiuje, ar neprasilenks jie su Hipokrato medicinos ir humanizmo principais?“ Lygiai kaip ir meteorologijoje-labai sunku tiksliai prognozuoti orą kiekvienu atveju. Taip ir medicinoje: kad būtų galima suprasti ląstelių dalijimosi ir imuninę sistemas, visų pirma reikia žinoti, kodėl daugelis klinikinių problemų yra nepaprastai sudėtingos ir sunkiai sprendžiamos. To nežinant atsiranda visuomenės nepasitenkinimas medicina. Nepasitenkinimo medicina šaltinis susijęs su požiūriu į gydytoją kaip į mokslininką, kuris negali klysti. Gydytojas mokslininkas ligoniui reiškia, kad jis klysti negali, kad gydytojo rankose jo sveikata. Tačiau Dr. St. Smith tvirtina, kad ankstyva mirtis dažniausiai ateina ne nuo ligos ar gydytojo neprofesionalumo, bet iš didžio ėdimo. Jis skelbia 10 įsakymų, kuriuos reikia pildyti norint sveikam būti: 1. Valgyki tiek maža mėsos, kiek tik galima. 2. Gerki užtenkamai pieno. 3. Miegoki dieną po valgio 10-15 minučių. 4. Naktimis miegoki 10 valandų. 5. Miegoki lauke, jeigu tai leidžia oras. 6. Nerūkyki. 7. Nevalgyki saldainių. 8. Nevartoki alkoholio. 9. Venki minkštų sėdynių ir tinginiavimo. 10. Būki visada natūralus. Medicinos srityje labiau negu bet kurioje kitoje koegzistuota ir kooperuojasi menas ir amatas, mokslinės teorijos ir technologijos naujovės, istorinės percepcijos, asmeninė intuicija, psichologinė užuojauta ir praktinė išmintis. Taigi medicinai yra būdingas įvairių gebėjimų formų pliuralizmas, kuris yra gydytojo ir paciento santykių sudėtingumo atspindys. Mediciną galima laikyti viena iš seniausių socialinių institucijų. Poreikis gydyti ir rūpintis visuomenės sveikata vertė visuomenę organizuoti atitinkamą veiklą jam patenkinti, todėl specializuota medicina bei gydomoji veikla socialinės veiklos sistemoje išsiskyrė labai ankstyvoje visuomenės raidos pakopoje. Medicinos institucionalizacijai būdingi bendrieji žinių bei veikos institucionalizacijos požymiai. Taigi institucionalizacijos valdymas reikalauja ir filosofinės refleksijos. *** Medicinos ir filosofijos Santykio problema yra vienas iš bendrosios filosofijos bei konkrečių mokslų santykio problemos variantų, Turinčių savo specifiką, antra vertus, jam būdingi bendri šios problemos sprendimo sunkumai. Filosofijos ir medicinos santykio problema atsirado jau Hipokrato laikais, kadangi medicina buvo viena iš pirmųjų pažinimo šakų, kuri atsiribojo nuo filosofijos ir tapo savarankiška. E.D.Pellegrinas, kalbėdamas apie medicinos ir filosofijos sąveiką, išskiria tris šios sąveikos būdus: medicina ir filosofija, filosofija medicinoje ir medicinos filosofija. Pats paprasčiausias medicinos ir filosofijos sąveikos būdas-tai medicinos ir filosofijos, kaip savarankiškų pažinimo sričių, pasinaudojimas viena kitos turiniu ir metodais, pavyzdžiui, sprendžiant sąmonės, smegenų ir išorinio pasaulio santykio problemą, filosofija remiasi neuropatologijos ir neurofiziologijos faktais. Antrasis medicinos ir filosofijos sąveikos būdas-filosofinio tyrimo instrumentų panaudojamas medicinos problemoms tirti. Filosofija šiuo atveju tampa medicinos idėjų ir vertybių refleksija. E.D.Pellegrino nuomone, esminis medicinos filosofijos klausimas- „Kas gi yra medicina konceptualiai ir ontologiškai?“. Medicinos filosofija yra daugiau negu filosofavimas apie medicinos fenomenus, ji turi surasti jų, visų pirma, medicininės veiklos, konceptualų pagrindą. Norint atsakyti į šį klausimą reikia pradėti nuo medicinos kaip specifinės veiklos gimimo pradžios. Medicinos kaip praktinės veiklos tikslas yra ne bendrųjų dėsnių tyrimas, bet jų pritaikymas, sprendžiant konkrečias klinikines problemas. Medicinos filosofijos problematikos aptarimas leidžia naujai pasižiūrėti ir į pačią medicinos objekto problemą, taigi ir į medicinos teorijos problemą, nes ji negali būti išspręsta, neišsiaiškinus sudėtingo medicinos objekto klausimo, kuris iš esmės yra filosofinis. MEDICINOS IR FILOSOFIJOS SANTYKIO PROBLEMA: ISTORINIS-LOGINIS ASPEKTAS Norint, kad medicinos istorija iš aprašomosios taptų teorine, būtina konkrečiai atsekti, kaip, kokiu būdu pačiame medicinos moksle vyko mokslinių sąvokų ir teorijų, mokslo problematikos ir struktūros transformacija, kaip ir per kokias tarpines grandis sociokultūriniai veiksniai darė įtaką medicinos mokslo raidai. Postpozityvinėje mokslo filosofijoje buvo ryški tendencija sujungti loginius-metodologinius tyrinėjimus su istoriografinėmis rekonstrukcijomis. T.Kuhno ir A.Lacatoso darbai parodė, kad ne tik loginiai-filosofiniai principai, bet ir mokslo istorija gali būti metodologinių problemų šaltinis. FILOSOFINĖS ANTIKOS MEDICINOS TEORIJŲ PRIELAIDOS Pirmosios žinios apie mediciną senovės Graikijoje siekia XII a. prieš mūsų erą, kai medicina tapo savarankiška profesija. Kai kurie tuometinės medicinos bruožai atsispindi Homero „Iliadoje“. Čia aiškiai matyti, kad medicina stengiasi išvaduoti iš savo mitologinio apvalkalo. Trojos kare gydytojų šeimos galva ir kartu profesijos mokytojas buvo Asklepijus. Su jo vardu susijęs vienas mitas, rodantis, kad medicina stengiasi išsiveržti iš mitologinių vaizdinių. Asklepijaus gydymo meno svarba tiek vertinama, kad Asklepijų net pradėjo vaizduoti kaip Dzeusą. Skirtumas buvo tik toks, Kad Asklepijus buvo pasirėmęs lazda, apie kurią buvo apsivyniojusi gyvatė Įdomi paralelė: apsivijusi gyvatė buvo išminties ir medicinos simbolis. Už tai, kad Asklepijus nepakluso dievų nustatytai tvarkai, Dzeusas nutrenkė jį žaibu. Apie ką byloja šis mitas? Jis rodo, kad Asklepijaus asmenyje medicina labai anksti pasikėsino į olimpinę dieviškąją tvarką. Tuo išreiškiamas augantis medicinos autoritetas, kuris lėmė, kad medicina turėtų petikimą globėją danguje. Taip Asklepijus tapo dievu. MOKSLINĖS MEDICINOS IŠTAKOS Teoriniai Hipokrato mokymo principai Mokslinės medicinos ištakos siejamos su Hipokrato vardu. Hipokrato mokymą suformavo bendras socialinis-kultūrinis epochos fonas, konkrečiai-antikos natūrfilosofija, kuri formavosi kaip kosmologija. Kosmosą antikos žmogus įsivaizdavo kaip gyvą, dvasingą, tobulą kūną, kuris kartu yra ir teorijos objektas. Baigtinių daiktų visuma sudaro kosmosą kaip savarankišką daiktą, tačiau jis pateiktas ne kaip kasdieninės praktinės veiklos faktas, o kaip loginio samprotavimo išdava. Hipokrato mokymas susiformavo netuščioje vietoje. Dar iki Hipokrato graikų medicinoje išryškėjo dvi intelektualinės kryptys: empyrinė, orientuojanti į patyrimą, tiesiogiai suvokiamus faktus ir abstrakčioji, spekuliatyvioji, besiremianti patyrimu nepagrystais samprotavimais. Hipokrato humoralinės patologijos ištakos pastebimos dar žynių medicinoje. Pagal juos, organizmas susideda iš keturių skysčių: kraujo, gleivių, geltonosios ir juodosios tulžies. Sveikata-tai harmoningas santykis tarp šių skysčių, liga-proporcingo santykio iširimas. Pagrindinis hipokratiškosios medicinos principas-griežtas racionalumas. Hipokratas polemizuoja su tais, kurie ligas gydo remdamiesi užkeikimais arba religiniu-mistiniu apsivalymu. Kita Hipokrato medicinos ypatybė yra ta, kad jis labai tiksliai ir aiškiai suformulavo gydymo veiksmų pagrindą-patyrimo ir proto vienovę. Pradinis gydytojo išeities taškas- kasdieninė patirtis, o ne tuščias samprotavimas. Medicina, būdama viena iš sudėtingo to meto enciklopedinio filosofijos mokslo dalių, galėjo paskęsti filosofiniuose samprotavimuose ir menkinti kasdieninę patirtį. Trečias Hipokrato medicinos principas-pažintinio ir dorovnio momentų vienovė Antikinės natūrfilosofijos ir Hipokrato medicinos teorijos struktūros panašios, jų esmę sudaro mikrokosmoso ir makrokosmoso tapatumo idėja. Galeno medicinos samprata Galenas sukūrė visas medicinos mokslo dalis apimančią vieninga sistemą, kurioje apjungė visus savo pirmtakų pasiekimus. Neatsitiktinai kitos kartos paveldėjo antikinę mediciną Galeno sistemos pavidalu. Galeno medicina neturi vieningo filosofinio pagrindo, o tai savo ruožtu daro ją eklektišką. Pagrindinė ir lemiamoji Galeno gamtamokslinių pažiūrų grandis-teleologinis principas. Aristotelio teiginys „Gamta nieko nedaro be tikslo“ tapo Galeno medicinos principu, perėjusiu į vėlesnes medicinos teorijas. Tačiau Galenas pasinaudojo Platono idėja, kad santykis yra pirmesnis santykiaujančių pusių atžvilgiu, ir iškėlė teiginį, kad organizmo funkcijos atsiranda anksčiau už pačius organus. Viduramžių įtaka medicinai Ankstyvaisiais viduramžiais vyravo dvasininkų monopolizuota vienuolių medicina. Vienuolynai atliko svarbų vaidmenį saugodami ir perteikdami klasikinius medicinos tekstus, kurie sudarė medicinos kaip mokomosios medicinos branduolį. Nuo XI amžiaus apribojamas dvasininkų vaidmuo medicinoje. Vienuoliams uždraudžiama ne tik verstis medicinos praktika, bet ir studijuoti medicinos mokslus. XIV amžiuje vienuoliai jau kvietėsi pasauliečius gydytojus prižiūrėti ir sergančių savo brolių. Nuo XIII amžiaus vidurio pagrindiniais medicinos studijų ir licencijavimo centrais tapo universitetai. Medicina tapo viena iš pagrindinių universitetinių disciplinų šalia filosofijos, teologijos ir teisės. Renesanso medicina Mokslo istorikai pabrėžia, kad Renesanso medicina vystėsi glaudžiai susijusi su alchemija, astrologija ir magija. Gydymo menas rėmėsi tuo, kad ligonį reikia „įstatyti“ į naudingą jam žvaigždžių ir planetų išsidėstymą ir ginti jį nuo neigiamo poveikio. Geras gydytojas visų pirma turėjo būti geras astrologas, nes remdamasis teisingai sudarytu horoskopu galėjo numatyti ligų rūšis, kurioms žmogus neatsparus, ir prognozuoti jo mirtį. Taip gimsta naujoviška medicina, kurioje „gamtos mokslas“, astrologija ir magija taip papildo viena kitą, kad duoti pirmumą vienai iš būtų netikslinga. Tai ypač ryškiai pasireiškė Paracelso mokyme. Paracelso medicinos filosofija Paracelso medicinos pamatą sudaro keturi kertiniai akmenys: filosofija, astrologija, alchemija ir moralė. Paracelsas, kaip ir dauguma jo amžininkų, rėmėsi Aristotelio požiūriu, kad viskas pasaulyje sudaryta iš keturių elementų, arba stichijų; žemės, vandens, ugnies ir oro. Paracelso nuomone, gydytojas privalo mokytis iš gamtos. Jis visų pirma turi pažinti dangų ir žemę. Kūrinyje „Paragranum“ jis rašė: „Gydytojas turi ieškoti žmogaus vandenyje, žemėje, ugnyje bei ore ir ieškoti ten ne keturių žmonių, o tik vieno juose visuose

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!