Europos vieningumo ir tautinio identiteto problema

Pokario laikotarpiu Europos suvienijimo judėjimas gavo lemiamą postūmį, kai 1948 m. įvyko perversmas Prahoje ir 1950 m. prasidėjo karas Korėjoje. Filosofai ir politikai šimtmečiais propagavo vieningos Europos idėją, nors kariniai sumetimai jiems ir nebuvo patys svarbiausi. Dar 1650 m. W.Pennas kvietė įsteigti Europos parlamentą; panašias idėjas XVII a. siūlė kunigas Saint-Pierre, kardinolas Alberoni ir kt. Romantikai (kaip kad Novalis) savo veikaluose aukštino senus gerus laikus, kai visa krikščioniškoji Europa buvusi viena tauta. Tokie neromantiški politikai kaip Napoleonas bandė suvienyti Europą jėga. XX a. paneuropos judėjimas smulkiai aiškino naudą, kuri tektų visiems, jei Europa susivienytų, o Briand šiuo tikslu mėgino vykdyti mažų žingsnelių politiką. Hitleris savaip bandė suvienyti Europą, padaryti Vokietiją visų valdove, o karo metais būta daugybės europinio solidarumo apraiškų tarp įvairių pasipriešinimo nacijoms judėjimų.
Taigi, karui pasibaigus, Europos federacijos idėja turėjo daug šalininkų tiek kairėje, tiek dešinėje. Ir vieni, ir kiti buvo įsitikinę, kad po dviejų Europos pilietinių karų žemyną galima atstatyti tik bendromis jėgomis. Europos valstybės be jas skiriančių nesutarimų turėjo daug bendrų idėjų, interesų, siekių ir sentimentų. W. Čerčilis 1946 m. kalbėjo apie poreikį naujos iniciatyvos, kuri padėtų šiam neramiam ir galingam žemynui užimti prideramą vietą tarp kitų junginių. Europa, sakė jis, susivienijusi galėtų įveikti savo vidaus sunkumus ir vėl tapti pasauline jėga.
Susikūrus Europos Sąjungai, iškilo problema dėl nacionalinės valstybės likimo ir tautinio identiteto praradimo. Stebint sparčius Europos integracijos procesus, šis nerimas atrodytų visai pagrįstas. Argi, bendra Europos Sąjungos pilietybė, fiksuojama 1992 m. Mastrichto sutarty, nereiškia naujo identiteto įtvirtinimo ir seno tautinio identiteto atsisakymo? Tad klausimas, kas yra Europa šiuo metu tampa vis aktualesnis. Bandoma suprasti, kur yra Europos Sąjungos plėtros ribos, išsiaiškinti, ar civilizaciniai veiksniai lemia Europos integraciją. Pagal S. P. Huntingtono “civilizacijų susidūrimo teoriją”, būtent civilizacinis identitetas nustato integracijos, dezintegracijos bei konfliktų rėmus šiuolaikiniame, po Šaltojo karo atsiradusiame pasaulyje. Konfliktai suteikia galimybę apibrėžti savo paties identitetą....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!