Elektroninio verslo plėtros perspektyvos Lietuvoje

TURINYS Įvadas 2 1.Elektroninio verslo plėtros perspektyvų teoriniai aspektai 6 1.1.Elektroninio verslo vystymosi samprata 6 1.2.1.E - komercijos esama būklė, perspektyvos 11 1.2.2.E - komercijos vystymo problemos 12 1.2.3. Elektroninio verslo dalyviai 14 1.2. Elektroninio verslo Lietuvoje analizė 15 1.3. Elektroninio verslo reguliavimas tradicinis įstatymas ir šiuolaikinės problemos 18 2. Lietuvos elektroninio verslo plėtros perspektyvų analizė 22 2.1. Elektroninės erdvės privalumai vartotojui 22 2.1.1.Prioritetas vienai technologijai iškreipia bendrą technologinį vystymąsi kaip plėtros problema 26 2.2.Elektroninio verslo būklė Lietuvoje 30 2.3. Svarbiausios vartotojų teisių problemos elektroninėje komercijoje 31 2.3.1. Informacijos pateikimas vartotojams elektroninėje erdvėje 31 2.3.2.Elektroninės sutartys ir elektroninio verslo plėtra 33 2.3.3. Elektroniniai atsiskaitymai 40 Išvados 42 Literatūra 43 Summary 45 Įvadas Temos aktualumas. Vykstanti elektroninio verslo raida pasaulyje nėra tokia sklandi, kaip buvo tikėtasi. Nors pajamos iš elektroninio verslo auga gana sparčiai, tačiau pastebima, jog nemažai pradedančių elektroninį verslą netrukus patiria bankrotą, nes nesuranda savo vartotojo. Elektroninio verslo vartotojas yra globalinis, jis gali būti bet kurioje pasaulio vietoje, todėl sudėtinga yra nustatyti kokie vartotojo poreikiai yra šiandien ir kokie jie bus ateityje. Prasidėjus elektroninio verslo bumui, buvo tikimasi, jog šiam verslui pavyks išstumti tradicinius verslus, tačiau to neįvyko, nes elektroninis verslas šalia plataus rato privalumų, taip pat turi nemažai trūkumų. Elektroninio verslo atsiradimas yra naujas civilizacinis reiškinys, kurį įsisavinti dar prireiks nemažai laiko. Atliekant tyrimus, įvairiais aspektais buvo nagrinėti ir apibendrinti Europos Sąjungos ir JAV teisės aktai, teismų praktika bei aptarti žymiausių mokslininkų tokių kaip Jane Kaufman Win, Universisty of Washington School of Law (JAV) profesorius bei Jens Haubold, Heidelberg (Vokietija) universiteto profesoriaus darbai. Lyginamoji analizė yra vienas iš geriausių būdų parodyti JAV ir Europos Sąjungos bandymų reformuoti savo sutarčių teisę pritaikant ją elektroninei komercijai silpnybes bei stiprybes kurios tiesiogiai veikia e-verslo apimties augimą. Darbe buvo naudotasi lingvistiniu lyginamuoju, sisteminės bei loginės analizės metodais. Tiek tradiciniam, tiek elektroniniam verslui yra svarbu sukurti ir išlaikyti nuolatinį klientą, kuris teiktų pastovias pajamas. Dėl šios priežasties elektroninio verslo tyrimų dėmesys pirmiausia turi būti nukreiptas į tai, kas yra šio verslo klientas, kaip jį pritraukti ir išlaikyti. Vadybiniu požiūriu, elektroninis verslas kaip ir tradiciniai verslai susiduria tiek su išorės (klientas, konkurentai ir kt.), tiek su vidaus problemomis (personalas, ištekliai ir kt.). Problemos, su kuriomis susiduria elektroninio verslo atstovai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje yra panašios, tačiau Lietuvos elektroninio verslo rinka turi savo savitumų, kuriuos būtina ištirti, siekiant gauti visapusišką vaizdą apie tai, kokias elektroninio verslo sritis yra tikslinga Lietuvoje plėtoti ir kaip galima būti Lietuvos vartotojus labiau įtraukti į virtualią erdvę, kurioje jie galėtų geriau patenkinti savo poreikius tam tikroms prekėms ar paslaugoms. Elektroninio verslo raida Lietuvoje rodo, jog Lietuvos verslininkai dar nelabai sugeba pritraukti klientus į virtualią erdvę. Elektroninio verslo plėtros perspektyvų Lietuvoje tema yra labai aktuali, kadangi tradiciniai verslai pakankamai optimaliai tenkina rinkos vartotojų poreikius šiandien, todėl poreikis atrasti naujas rinkos nišas atetyje tik augs. Atsižvelgiant į tai, būtina tyrinėti užsienio šalių patirtį šiame versle bei išsiaiškinti ir įvertinti veiksnius, kurie galėtų paskatinti šio verslo plėtros galimybes Lietuvoje. Darbo problema. Lietuvoje sėkmės susilaukia tik specifinių elektroninio verslo sričių atstovai. Sėkmingiausi elektroninio verslo projektai siejami su knygų, elektronikos prekių, turizmo, elektroninių bilietų užsakymo paslaugomis. Įvertinant tai, natūraliai kyla klausimas: kodėl kitos prekės ir paslaugos virtualios rinkos dalyvius domina mažiau arba jų išvis jie nesirenka? Ieškant sprendimų šiai problemai labai svarbu įvertinti elektroninio verslo vadybos veiksnius: kokios būtinos naujos žinios siekiant sėkmingai valdyti tokį verslą, kiek pritaikomi tradiciniai verslo valdymo principai ir pan. Pagrindinė šio darbo problema – veiksnių, trukdančių ir skatinančių elektroninio verslo plėtrą Lietuvoje nustatymas ir įvertinimas. Darbo objektas – Lietuvos elektroninio verslo plėtrą skatinantys ir stabdantys veiksniai. Darbo tikslas – išnagrinėjus Lietuvos elektroninio verslo plėtrą įtakojančius veiksnius, pateikti priemones, kurios leistų užtikrinti spartesnę šio verslo plėtrą Lietuvoje, o taip pat ir globalinėje erdvėje. Darbo uždaviniai: 1. Pateikti elektroninio verslo koncepciją, supažindinti su pagrindiniais elektroninio verslo modeliais ir problemomis; 2. Išanalizuoti esminius elektroninio verslo privalumus ir trūkumus, siekiant išsiaškinti, kurie iš jų gali būti itin aktualūs Lietuvos atvejui; 3. Įvertinant Lietuvos mokslininkų atliktus tyrimus ir padarytas išvadas, nustatyti dabartinius Lietuvos elektroninio verslo ypatumus; 4. Atlikus Lietuvos elektroninio verslo dalyvių (verslininkų ir jų klientų) statistinę apklausą, išsiaiškinti, kuriose vietose jų požiūriai sutampa, o kuriose – ne, bei išsiaiškinti kokios priežastys stabdo Lietuvos vartotojų spartų įsijungimą į elektroninio verslo erdvę. 5. Pasiūlyti rekomendacijas ir priemones, kurios paspartintų elektroninio verslo plėtrą Lietuvoje. Tyrimo metodai ir priemonės. Elektroninio verslo koncepcijai apibrėžti ir Lietuvos elektroninį verslo plėtrą įtakojančių veiksniams apžvelgti bus naudojamas mokslinės literatūros analizės metodas. Šis metodas leis atskleisti elektroninio verslo ypatumus, išsiaiškinti pagrindines jo problemas, įvertinti teorinį ir praktinį mokslinį įdirbį šioje srityje, leidžiantį visapusiškai tyrinėti šio fenomeno raidą Lietuvoje. Taip pat šiam darbui reikšmingos medžiagos bus gauta, studijuojant internetinius tinklalapius, kuriuose aptariamos bendros ir Lietuvos atvejui skirtos elektroninio verslo plėtros problemos. Empyrinis tyrimas bus atliekamas panaudojant apklausos metodą. Apklausos metu gauti tyrimo duomenys bus apdoroti kompiuterinės statistikos paketu SPSS. Sisteminė ir loginė analizė. Teorinės literatūros ir kitų šaltinių analizė, anketinė apklausa, statistinių duomenų analizė. Mokslinės literatūros apžvalga. Užsienio autorių mokslinėje literatūroje elektroninio verslo temos nagrinėjamos pakankamai plačiai ir įvairiais pjūviais, tačiau joje neretai pastebimas tų pačių temų dominavimas – tradicinės vadybos problemos perkeliamos į elektroninės vadybos erdvę ir ieškoma panašumų ir skirtumų, taip išskiriant ir naujai iškylančias problemas, neturėjusias analogų tradicinėje vadyboje. Labiausiai iš turimos literatūros sąrašo išsiskiria P. Timmers darbas Bussiness models for electronic markets bei K. Patel ir M. P. McCarthy studija Digital transformation: the essential of e-bussiness leadership. Tai pakankamai originalūs darbai, paliečiantys ne tik tradicinę su elektroniniu verslu susijusią problematiką, bet apžvelgiantys naujai pasireiškiančius elektroninio verslo bruožus, formuojantys platesnį požiūrį elektroninio verslo supratimo atžvilgiu – elektroninis verslas apibrėžiamas ne tik kaip informacinių technologijų poveikis verslui, bet ir kaip socio-ekonominė ir kultūrinė civilizacijos transformacija, suteikianti galimybes atsirasti ir plėtotis įvarioms elektroninio verslo formoms. Iki šiol Lietuvos elektroninio verslo temoms nagrinėti skirtų leidinių nėra daug, tačiau esantys yra pakankamai svarbūs ir aprėpiantys įvairiausius elektroninio verslo ypatumus bei vystymosi perspektyvas. Vienas iš naujausių mokslinių darbų, skirtų elektroninio verslo temoms, yra N. Paliulio, A. Pabendinskaitės bei L. Šiaulinsko studija Elektroninis verslas: raida ir modeliai. Šiame darbe daug dėmesio skiriama informacinės ir žinių visuomenės koncepcijos apibrėžimui, raidos aspektams. Nemažas dėmesys skiriamas Lietuvos, kaip intelektualinį potencialą turinčios šalies, apžvalgai. Išskiriamos švietimos politikos problemos, trukdančios vystytis informacinei visuomenei, duomenų apsaugos ir elektroninio parašo naudojimo teisinės problemos ir kt. Daug dėmesio šioje studijoje skiriama elektroninio verslo struktūrai aprašyti, didelis dėmesys skiriamas informacinių technologijų raidai apžvelgti. Studija aprėpia daug elektroninio verslo aspektų, tačiau nėra koncentruota į atskirų temų gilesnę analizę. Pakankamai vertingi šio darbo problematikos atskleidimui ir jos analizei yra L. Sodžiutės ir Sūdžiaus darbai – Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai bei Elektroninis verslas: pardavimas ir finansinės priemonės. Pirmasis darbas yra pakankamai glaustas, apibūdinamos pagrindinės elektroninio verslo problemos, neskiriama dėmesio Lietuvos atvejui. Antras darbas yra daug platesnis su elektroniniu verslu susijusių temų nagrinėjimo atžvilgiu, pateikiami atitinkami pavyzdžiai susiję su elektroninio verslo vystymusi Lietuvoje. Šiame darbe gana plačiai aptariamos elektroninio verslo organizavimo formos, išskiriamos elektroniniame verslui būdingos naudos ir grėsmės, tačiau taip pat pasigendama atskirų temų gilesnės analizės. Autorių kolektyvo (A. Markevičienės, M. Kriaučiūnienės, G. Dapkaus, M. Slivinsko, D. Valiukonytės ir R. Gataučio) darbas Verslas ir e-verslas: integergravimas, galimybės, metodai taip pat yra pakankamai svarbus tyrinėjant Lietuvos elektroninio verslo perspektyvas. Šiame darbe paliečiamos tokios temos, kurios tradiciškai nėra liečiamos nagrinėjant arba aptariant elektroninio verslo bruožus. Iš tokių temų galima būtų išskirti e-lyderystę, internetinę ekonomiką ir kt. Labai svarbi elektroninio verslo sudedamoji dalis yra elektroninis parašas. Su elektroniniu parašu susijusios teisinės, technologinės ir kitos problemos labai detaliai nagrinėjamos Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Vyriausybės išleistame leidinyje Elektroninis verslas: elektroninio parašo perspektyvos Lietuvoje. Analizuojant tiek užsienio, tiek Lietuvos autorių vadybinę literatūrą, skirtą elektroninio verslo problemoms, pastebima, jog dažnai pateikiama daug technologinių procesų detalių, kurių ryšys su vadyba yra gana menkas, arba jo išvis nėra. Tikslinga būtų grynai technologines elektroninio verslo problemas tyrinėti tam skirtuose technologinio pobūdžio darbuose, o vadybiniuose darbuose technologinius aspektus paliesti tik tiek, kiek tai reikalinga, aiškinantis kaip vadybiniai veiksniai įtakoja technologinius, arba atvirkščiai – technologiniai vadybinius. Darbo struktūra. Darbą sudarys įvadas, 5 dalys, išvados bei priedai. Penkios darbo dalys bus skirtos nagrinėti 5 darbo uždaviniams. Pirmoje dalyje pagrindinis dėmesys bus skirtas apibrėžti elektroninio verslo sampratai, ieškant priimtiniausios šiam darbui, kad būtų galima tiksliai nustatyti kokius esminius elementus apima elektroninis verslas ir kokiais pjūviais jo ypatumus būtų tikslingiausia tirti. Antroje dalyje bus apžvelgti esminiai elektroninio verslo privalumai ir trūkumai, su kuriais susiduriama vystant tokį verslą bet kuriame pasaulio taške. Ši privalumų/trūkumų analizė leis natūraliai pastebėti, kaip jie būdingi Lietuvos atvejui. Lietuvos atvejis kaip tik pradedamas tyrinėti trečiojoje darbo dalyje. Išsiaiškinus, kaip vertinama elektroninio verslo plėtra Lietuvoje (mokslinės literatūros analizės bei internetinių publikacijų duomenimis) bus galima formuluoti klausimus empyriniam tyrimui, kuris apims jau sukauptą tyrimų patirtį (dar kartą patikrins jų rezultatų validumą dabartinėje situacijoje, nes prognozės elektroninio verslo plėtros atvejais kaip rodo mokslinės literatūros analizė smarkiai keičiasi kas keli metai) bei suteiks naujos, kitais pjūviais sugeneruotos informacijos apie elektroninio verslo dabartinę situaciją bei plėtros galimybes Lietuvoje. Tai bus atlikta ketvirtoje dalyje. Penktoje dalyje, reminatis teorinės ir empyrinės analizės duomenimis bus pateiktos rekomendacijos ir priemonės, kurios paspartintų elektroninio verslo spartesnį vystymąsi Lietuvoje. 1-3 darbo dalys apibendrins esamą mokslinį įdirbį šioje problemoje, o 4-5 dalys leis šiam darbui elektroninio verslo plėtros Lietuvoje tyrimus ir analizę papildyti naujomis žiniomis. 1.Elektroninio verslo plėtros perspektyvų teoriniai aspektai 1.1.Elektroninio verslo vystymosi samprata Palyginti labai neseniai (1994) atsiradusi interneto ir tuoj po to elektroninio verslo sąvokos šiandien jau daro didžiulę įtaką daugeliui viešojo ir privataus sektoriaus gyvenimo sričių. Greitai ateis laikas, kai elektroninė komercija bus įprastas dalykas ir Rytų Europoje ar Baltijos šalyse. Daugelis ateities prognozuotojų įsitikinę, kad internetas ir elektroninis verslas grasina visiškai išstumti kai kurias tradicines verslo šakas. Net ir rimti ekspertai perspėja, kad perėjimas į informacinės visuomenės erą sukels esminių pokyčių bangą panašiai kaip pirmosios pramoninės revoliucijos. Paminėtina, kad Lietuvoje elektroninio verslo apimtys yra labai menkos (e. parduotuvėmis naudojasi tik apie 13 proc. interneto vartoto­jų, arba tik 1 proc. visų Lietuvos gyventojų1), ypač, palyginti su Skandi­navijos valstybėmis, JAV ir pan., kuriose elektroninio verslo būdu apsipirkinėja daugiau kaip 30 proc. visų gyventojų (o ne interneto varto­tojų), o 25-40 m. amžiaus grupėje - net apie 50 proc. visų gyventojų.2 Didžioji dalis transakcijų elektroninėje erdvėje Lietuvoje nėra elektroni­nė komercija tikrąja prasme, kadangi esminiai sandorio elementai, pvz., pristatymas, atsiskaitymas, atliekami tradiciniais būdais. Įdomu paminėti ir tai, kad dauguma Lietuvos vartotojų žymiai dažniau įsigyja užsienio par­davėjų elektroninio verslo būdu siūlomas prekes ir paslaugas, o ne Lietuvos pardavėjų prekes ir paslaugas. Elektroninio verslo plėtrą Lietuvoje stabdo perdėtas vartotojų nepasitikėjimas elektronine komer­cija3, menkas kompiuterinio raštingumo lygis, ypač menka plačiajuosčio interneto skvarbą, paprastų ir pigių atsiskaitymo ir prekių pristatymo prie­monių nebuvimas, taip pat komplikuotas teisinis reguliavimas. Deja, esa­mas e. komercijos reglamentavimas, įskaitant naująjį Informacinės visuo­menės paslaugų įstatymą nėra orientuotas į minėtų problemų šalinimą, yra gana sudėtingas ir nustato griežtus reikalavimus bei įpareigojimus tiek elektroninėms sutartims, tiek informacinės visuomenės paslaugų tiekėjams. Įstatymas nenumato jokių efektyvių sankcijų, o kai kurie įstatyme numa­tyti įpareigojimai (ypač susiję su interneto tarpininkų įpareigojimais kon­troliuoti interneto turinį (blokuoti prieigą, vertinti teisėtumą, reaguoti į suinteresuotų asmenų ir valstybės institucijų pretenzijas, fiksuoti ir atskleis­ti paslaugos vartotojų informaciją ir pan.)) potencialiai gali padidinti in­terneto prieigos sąnaudas ir vartotojų nepasitikėjimą informacinės visuo­menės paslaugomis. Informacijos ir ryšių technologijos daugelyje šalių yra sparčiausiai auganti sritis, kuriai atiteks itin svarbus ūkio ir visuomenės vystymosi vaidmuo. Kasmet informacinių bei ryšių technologijų rinka išauga maždaug 24 milijardais litų. Informatikos ir ryšių sričiai išsivysčiusios Vakarų valstybės skiria apie 6 proc. bendrojo vidaus produkto. Ankstyvosios elektroninio verslo formos reikalavo iš anksto nustatytų ryšiui brangios ir sudėtingos programinės įrangos, atitinkamų komunikacinių tinklų. Elektroninio verslo sistema reikalavo griežtai suderinamos įrangos, ko pasėkoje, pagrindiniai elektroninio verslo (elektroninio duomenų pasikeitimo (eleclronic data interchange (EDI) ir elektroninio fondų pervedimo būdų (eleclronic funds transfer (EFT)) vartotojai buvo tik stambios kompanijos ir jų tiesioginiai tiekėjai. Toms verslo formoms ir toliau gyvuojant, dėmesys imtas kreipti ir į kitą formą kai naudojamas internetas ir nepriklausomi protokolai (Transport Control Protocol/lnternet Protocol (TCP/IP)), kai labai sparčiai vystosi pasaulinis tinklas (IVorld Wide Web (WWW)), kuris duomenų pateikimui naudoja standartinę kodavimo sistemą (hypertext markup language -HTML), kai sparčiai tobulinamos interneto naršyklės, įgalinančios naudotis standartiniu interfeisu WWW tinklui pasiekti ir jame naršyti. Šiandien tarpusavyje galima sujungti telefonų, kompiuterių bei kabelinių televizijų tinklus. Išskirtinos šios informacinės infrastruktūros savybės: 1.Priėjimo prie interneto kaina tampa labai nedidelė, palyginus su tinklais, naudojančiais nuosavas sistemas. 2.Technologijų - interneto, pasaulinio tinklo (WWW) ir naršyklės - sugretinimas įgalina sukurti tokio tipo žiniasklaidą kur įmanomas "vienas su daugeliu" (one-to-many) bendravimas. 3. Internetui vystantis vis tiek išliks jo pagrindiniai principai -suderinamumas, atvirumas visiems vartotojams, nedidelė kaina. 4. Elektroninei komercijai; reikalinga stambiai išvystyta infrastruktūra, kitaip tariant tarpininką infrastruktūra įgalinanti pirkėją įsigyti prekę iš pardavėjo. Kadangi interneto technologijos vystosi tokia linkme, kai susilieja anksčiau atrodę nesuderinami dalykai kaip žiniasklaidos priemonės, telekomunikacijos ir kompiuteriai, darosi labai sunku apibrėžti, kas gi yra elektroninę komerciją paremiančios infrastruktūros dalys. Galima išskirti 4 sudedamąsias dalis: 1. Kompiuterinė įranga (kompiuteriai, serveriai, modemai, ir t.t.). 2. Tinklo paslaugų tiekėjai. 3. Programinė įranga. 4. Kitos paslaugos (apmokėjimas, sertifikavimas, reklama, pristatymas). Iš šių 4 kategorijų, daugiausia parduodama prekių iš l dalies. Antroje vietoje būtų programinės įrangos pardavimai. Įplaukos iš paslaugų tiekėjų kategorijos mažėja, kadangi apskritai mažėja kainos už telekomunikacijų paslaugas. Pagal JAV Komercijos departamento duomenis elektroninio verslo dalis tesudaro dar tik 8% šalies BVP, tačiau augimo tempai jau viršija automobilių ir aeronautikos augimo tempus. a) "Verslas verslui" (B2B) tipo elektroninė komercija. Šiame segmente įmonės internetą naudoja integruoti pridedamosios vertės grandinei, kuri gali nusidriekti nuo žaliavų tiekėjo iki pat galutinio vartotojo. "Verslas verslui" tipo e-komercija Šiandien yra dominuojanti - sudaro net 80 % visos e-komercijos vertės .Išskiriamos 3 stambios elektroninio verslo formos: 1. Interneto (WWW puslapių bei naršyklių) panaudojimas. 2. "Intranetų" įdiegimas (vidinis tinklas organizacijoje, naudojant IP protokolą). 3. "Intranetų" išplėtimas kitiems verslo partneriams ("ekstranetai"). Jau šiandien "ekstranetai" gali būti labai stambūs. Pavyzdžiui, Hitachi korporacijos "ekstranete" yra apie 2100 įmonių. Ford korporacijos "intranetas" apjungęs 120 000 darbo stočių. Nieko nuostabaus, kad stambiausios elektroninio verslo bendrovės ir yra tos, kurios tiekia infrastruktūrinius komponentus internetui. Kaip pavyzdį galima pateikti bendrovę Cisco, pagrindinę tinklo įdiegimo priemonių tiekėją, bei Dell korporaciją, stambų kompiuterių gamintoją kuri elektroninio verslo pagalba kasdien parduoda produkcijos už 3-5 mil. JAV dolerių. Didžiausią įtaką šis (B2B) elektroninio verslo tipas turėtų padaryti mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms (SME), kadangi stambiosios įmonės jau turi gatavas "electronic data interchange" (EDI) sistemas. Natūraliai, kartu su elektroninio verslo augimu, plečiasi ir kitos paslaugos - siuntinių pristatymas, logistika, užsakymų vykdymo sistema. Verslas dėl to turi tendenciją vystytis "gaminama pagal užsakymą" linkme, atitinkamai iki minimumo mažėja gaminių sandėlyje skaičius, ko pasėkoje, ypatingas dėmesys bus skiriamas logistikos vystymui. Augant elektroninio verslo apimtims, didėja ir siuntinių skaičius, tai reiškia, kad atsiranda naujos verslo nišos mažoms įmonėms. b) "Verslas vartotojui" (B2C) tipo elektroninė komercija. Nors pirmojo segmento (B2B) elektroninė komercija sudaro didžiąją dalį visos elektroninės komercijos, ypatingas dėmesys kaip tik šiam antrojo tipo segmentui (B2C). Yra natūralu kompanijoms ieškoti nišų šiame segmente, kadangi pirmasis tipas jau labai smarkiai prisotintas. Vakarų šalių dienraščių puslapiuose dažnai matome reklaminius skelbimus, siūlančius per internetą užsisakyti knygų, kompaktinių diskų, asmeninių kompiuterių. Tačiau, išskyrus tik asmeninius kompiuterius, didžiąją dalį vis dar užima taip vadinamieji "neapčiuopiamieji gaminiai" - pramogos (muzika, kelionių užsakymai, žaidimai), ir aišku, kompiuterinės programos. "Neapčiuopiamieji" gaminiai" vartotojui patenka tiesiai per internetą t.y. užkraunami į kliento kompiuterį. Tai būtų tokie produktai: • Internatiniai žaidimai ir muzikos prekyba internetu • Azartiniai žaidimai internete yra didžiulė, nors ir nelabai toleruojama, internetinių pramogų dalis. Vieno šaltinio paskaičiavimais, interneto azartiniuose žaidimuose cirkuliuoja apie 30 milijardų JAV dolerių.4 • Kelionių paslaugos, ypatingai lėktuvų reisų užsakymai. Pačiais konservatyviausiais paskaičiavimais, kiekvienos šios bendrovės metiniai pardavimai siekia 100 mln. JAV dolerių. • Daugiau negu 2700 JAV laikraščių turi savo interneto versiją, iš jų 60 % -laikraščiai ir žurnalai su mažesniu negu 30000 dienos tiražu. • Finansinės paslaugos. Finansinėmis paslaugomis užsiima tos pačios, teikiančios įprastines finansines paslaugas, institucijos, todėl nėra lengva paskaičiuoti jų darbo apimtis interneto pagalba. Dar 1996 tik 13 % finansinių firmų operacijoms atlikti naudojosi internetu, o 1999 jau net 60 %. Beveik ketvirtadalis didžiausių JAV bankų šiandien siūlo savo paslaugas per internetą. Kaip nebūtų keista, bet bankininkystės srityje pirmauja ne JAV, o kaip tik Europa. • "Apčiuopiamieji gaminiai". Pagrindiniai šios kategorijos per internetą parduodami gaminiai daugiausia yra elektronikos prekės, daugiausia kompiuteriai, knygos, drabužiai, taip pat maistas ir gėrimai. Pastaruoju metu JAV imta kalbėtai apie tokį reiškinį kaip elektroninės universalinės parduotuvės. Ir tai gali greitai sugriauti dešimtmečių senumo verslo ryšius tarp partnerių. Taip pat gali sumenkinti tokius tradicinius verslo privalumus kaip dideli mąstai ar kokios kitos naujos technologijos.5 Daugelio šių aukščiau išvardintų gaminių prekybos ėmėsi didžiosios mažmeninės prekybos bendrovės {Dell JAV, La Redoule Prancūzijoje, Marks S Spencer Didžiojoje Britanijoje, keli didieji supermarketai Olandijoje ir t.t.). JAV mažmeninės prekybos gigantas Wal-Mart internetu prekiauja net 80000 pavadinimų prekėmis, kas akivaizdžiai demonstruoja, kad nėra to, ko negalima prekiauti internetu. Sparčiai plinta prekyba iš pirmo žvilgsnio neįmanomais dalykais - namais, butais, automobiliais. Chrysler korporacija 1998 internetu pardavė 2% savo automobilių.6 Iš to matyti, kad senosios tradicinės kompanijos lengvai savo pozicijų užleisti nežada, kadangi daugelis jų jau pačios eina elektroninio verslo link. Ir čia pasireiškia vienas esminių verslo ryšių privalumų: šiuos ryšius vis tiek galima išsaugoti ir naujomis verslo sąlygomis. Planuojama, kad Vokietijoje per artimiausius dvejus metus informacinių technologijų ir e-komercijos sektoriuje atsiras 350 tūkst. naujų darbo vietų. Internetui sienos neegzistuoja. Štai keli pagrindinės IT ir tuo pačiu e-komercijos plėtros strategijos krypčių pavyzdžiai: būtinos ryšių infrastruktūros sukūrimas; reikalingos teisinės bazės sukūrimas; švietimo sistemos pritaikymas prie naujų sąlygų; gyventojų bei žmonių skatinimas naudotis naujomis technologijomis. Lietuva vis dar pasinėrusi į praeities problemas ir nepasinaudoja tomis galimybėmis, kurios ateityje atvertų didžiules plėtros perspektyvas. Kompiuterių įrangos trūkumas, mažas interneto paslaugų teikėjų skaičius, brangiai kainuojantis prisijungimas prie interneto - visa tai stabdo intensyvų ir dažną naudojimąsi pasaulinio tinklo privalumais. Svarbi IT sektoriaus plėtros strategijos kryptis - teisinės bazės sukūrimas, tačiau dar svarbiau yra sudaryti sąlygas piliečiams pigiau naudotis internetu. Didelė prisijungimo kaina - viena pagrindinių IT sektoriaus plėtros kliūčių. Lietuva šiandien yra viena Europos šalių, kur prisijungimo prie interneto išlaidos didžiausios. Plėtojant IT sektorių Lietuvoje, reikia imtis priemonių sumažinti prisijungimo prie interneto kainą. Pagaliau ir komerciniais pagrindais valdoma ryšių įmonė turėtų būti suinteresuota, kad Lietuvoje IT būtų naudojamos kuo intensyviau. Lietuvoje dar nėra pakankamai išplėtotos tinklo infrastruktūros, tačiau pirmiausia jaučiamas per mažas intensyvaus ir dažno naudojimosi internetu poreikis. Mažos, vidutinės ir net didžiosios įmonės dar kažkodėl linkusios šią temą apeiti iš tolo. Būtina plati IT sektoriaus plėtros programa. Ši iniciatyva turėtų apimti visas svarbias plėtros kryptis: infrastruktūrą, naujas mokomąsias disciplinas, universitetus ir mokyklas, mokymo personalą, prisijungimo prie interneto kainas, įmones ir teisinę bazę. Tačiau reikia paminėti ir teigiamas tendencijas. E-komercijos užuomazgų pavyzdžių galima rasti adresu WWW.muge.lt. ir dar kai kuriose svetainėse. Parodos "Infobalt 2000" išvakarėse 9 bendrovės iš Lietuvos ir viena iš Estijos pristatė investicinius projektus tuo mėgindamos surasti užsienio investuotojų. Projektų vertė svyruoja nuo 2 iki 12 mln. litų. Labiausiai investuotojus domina elektroninis verslas ir kitos interneto paslaugos, pigaus ir greito ryšio sprendimai, programinės įrangos tobulinimas, sistemų pritaikymas, mobilusis ryšys. Kovo mėnesį prezidentas Valdas Adamkus pirmajame jo sudarytos Žinių visuomenės tarybos posėdyje pareiškė, kad internetas Lietuvoje turėtų būti pigesnis ir labiau prieinamas, nei dabar. "Visuotinis interneto prieinamumas yra vienas svarbiausių informacinės politikos uždavinių. Turime siekti pigesnio interneto, nei šiandien",- sakė prezidentas. "Taryba turi tapti ta vieta, kurioje keliami ir svarstomi visi strateginiai žinių visuomenės kūrimo, naujų technologijų diegimo klausimai, kurioje vyksta konstruktyvus valdžios, verslo, Švietimo žmonių ir visuomenės dialogas". Esamą padėtį jis įvertino kritiškai, nes daug lėšų pareikalavęs kai kurių sričių kompiuterizavimas vyko be aiškesnės sistemos ir koordinavimo. Prezidentas pabrėžė, kad šiuo metu Vyriausybės ir Seimo rengiamos informacinės visuomenės strategijos darbus būtina derinti. Jis siūlė įkurti pajėgią vyriausybinę struktūrą, kuri ne tik konstatuotų problemas, bet ir jas spręstų. Prezidento nuomone, taryba taip pat turėtų imtis šviečiamojo darbo. "Visuomenei būtina daug giliau aiškinti šiuolaikinių informacinių technologijų nulemtas esmines gyvenimo permainas. Žinių visuomenė yra naujų galimybių visuomenė, besiremianti savarankiška piliečių veikla, nauja ekonomika, naujais valdžios ir visuomenės ryšiais", - akcentavo valstybės vadovas. Prezidentas pabrėžė būtinybę rengti kvalifikuotus informacinių technologijų specialistus ir išlaikyti juos Lietuvoje. Posėdžio dalyviai sutarė artimiausiu metu aptarti ir visuomenei pristatyti konkretų veiksmų planą, dėl 2001 metų paslaugų internetu plėtros.7 Elektroninė komercija skatina augimą, naujų gaminių kūrimą, naujų verslo formų diegimą. Iš pradžių elektroninė komercija taip skatina darbo efektyvumą, tačiau toliau įmonės neišvengiamai bankrutuos, bus prarandama daug darbo vietų. Tačiau tai natūrali ekonomikos evoliucija, istorija liudija daug tokių "kūrybinio griovimo" faktų. Bet tai yra gerai, kadangi "kūrybinis griovimas" ekonomikai visada buvo naudingas, po to seka spartesnis jos augimas. Be ekonomikos sektorių, netolimoje ateityje plėsis ir tie sektoriai, kurių pirminė funkcija yra informacijos perdavimas. Tai ne tik žiniasklaida, bet taip pat ir pedagogai, socialiniai darbuotojai, medikai, valstybės tarnautojai ir kiti.8 Interneto, tame tarpe elektroninio verslo vystymąsi, galima drąsiai lyginti su geležinkelių tinklo plėtimo bumu paskutiniame 19 a. dešimtmetyje, arba su automobilių pramonės augimu praeito amžiaus 3 dešimtmetyje. Interneto ir e-komercijos plėtimasis tapo tikra karštlige, kai inovacijų pritaikymas visose su internetu susijusiose srityse įgavo didžiulį pagreitį, kai visur juntamas didelis augimas, investicijos, ir naujų verslo formų kūrimasis. Netolimoje ateityje tuo pagrindu bus sukurta visiškai naujo pobūdžio gamybinė bazė. Vėl tiktų pavyzdys apie automobilių pramonės augimą XX a. trečiame dešimtmetyje, kai tuo metu naujos įmonės tapo pramonės gigantais po antrojo pasaulinio karo. Taip pat ir nemažas skaičius šiandien dar nežinomų ir mažyčių elektroninio verslo bendrovių taps naujosios ekonominės eros milžinais. 1.2.Besivystančio prekybos verslo Lietuvoje analizė 1.2.1.E - komercijos esama būklė, perspektyvos Elektroninė komercija - tai verslo organizavimo modelis, kurio pagrindinė savybė - racionalus informacijos panaudojimas. Ji gali apimti mažmenine ir didmeninę prekybą, paslaugų sferą ir netgi gamybą. Organizacijas, užsiimančias elektroniniu verslu, galima suskirstyti į dvi grupes, gyvenančias tik iš elektroninio verslo ir papildančias savo verslą elektroninio verslo šaka. įmonės, turinčios pajamų išskirtinai iš elektroninio verslo, vadinamos virtualiomis, kadangi jos gali neturėti jokio turto (sandėlių, kontorų, transporto ir t.t.). Tokia organizacija egzistuoja ir verslu užsiima tik internete. Galime išskirti dvi pagrindines elektroninio verslo rūšis: tai verslas - vartotojui (Business ~ to - Consumer) ir verslas - verslui (Business - to -Business). Elektroninio verslo sąvoka gali būti nusakoma įvairiai: elektroninė komercija - tai naujos formos prekyba prekėmis ir paslaugomis, vykdoma internetu, bendraujant su pirkėju ar klientu ir pardavėju ar paslaugų teikėju kompiuteriais. Elektroninė komercija - tai prekybinės veiklos būdas, kai sutartys sudaromos, o prireikus - ir vykdomos naudojant informacines technologijas bei priemones, kompiuterių tinklais keičiantis elektroniniais duomenų pranešimais (L. Sodžiutė, V. Sūdžius, 2003). Ką reikia daryti ir kas būtina žinoti pradedančiam elektroninės prekybos verslą. Pirmiausia reikia įregistruoti įmonę. Kokią įmonės formą pasirinkti priklauso nuo to kiek leisime sau rizikuoti. Galima kurti UAB arba individualią įmonę. Kuriant individualią įmonę rizika didesnė, o kuriant UAB rizika kur kas mažesnė. Individualios įmonės privalumai yra tai, kad reikia mokėti mažesnius mokesčius. Lietuvai įstojus į ES keičiasi mokesčių sistema. E - verslu užsiimančios įmonės yra apmokestinamos taip pat kaip ir įprastinio verslo įmonės. 1.2.2.E - komercijos vystymo problemos Kaip ir tradiciniame versle, veiklą reikia pradėti nuo verslo plano sudarymo. Siekiant nepralaimėti konkurencinėje kovoje ir sėkmingai plėtoti verslą internete privalome patys sau atsakyti į tokius tradicinius klausimus: a) Kokie yra e- verslo tikslai ir strategija? b) Kokia yra e - marketingo strategija ir veiksmai? c) Kaip planuosime ir matuosime veiklos rodiklius? d) Kaip suprasime mūsų išlaidų struktūrą ir finansus? e) Kaip efektyviai valdysime darbuotojus? Kokie yra e- verslo prioritetai? Norint pradėti šį verslą reikia turėti: 1. Prekes arba paslaugas; 2. Savo tinklalapį; 3. Registruotą savo svetainės adresą; 4. Būdą priimti užsakymus; 5. Būdą priimti atsiskaitymus; 6. Turėti sutartį su logistikos kompanija (kad laiku ir garantuotai pristatytų prekes); 7. Būdą priimti klientų pretenzijas ir gražinamas prekes; 8. Būdą teikti konsultacijas. Pradedant e- prekybos verslą reikėtų žinoti, kad šis verslas Lietuvoje pradeda užkariauti savo pozicijas. Per 2005 metų I ketvirtį 1/3 išaugo elektroninės bankininkystės paslaugos. Analitikai prognozuoja elektroninės bankininkystės augimą iki metų pabaigos 10%. Statistiniai šio laikotarpio duomenys rodo, kad iš 100 lankytojų internete pirko 4 pirkėjai. Tai sudaro 4%. Lyginant su JAV, kur elektroninė prekyba klesti, Lietuvos statistika atrodo liūdnokai. Kokios to priežastys? Pamėginau atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, kokios priežastys lemia tokį žemą e-prekybos populiarumą Lietuvoje. Respondentų žinios apie E - komerciją Lentelė Nr. 1 Eil. Nr. Pateikti klausimai Respondentų atsakymai % 1. Ar priskiriate save vartotoju grupei? 100 2. Ar perkate prekes ir paslaugas? 100 3. Kur perkate prekes? a) mažmeninės prekybos tinkle. 100 b) didmeninės prekybos tinkle. 31 c) elektroninėje parduotuvėje. 3 4.. Ar naudojatės elektroninėmis pasiautomis? a) interneto paslauga. 75 b) mobilaus ryšio paslauga. 60 c) kita. 10 5. Kodėl perkate interneto paslaugą? a) patogu, nes tai daroma namie. 5 b) patogu., nes tai daroma mokykloje, 32 38 6. Ar girdėtas terminas E - komercija? a) taip, b) ne. 25 7. Ar teko pirkti prekes E - parduotuvėje? a) taip, b) ne. 95 8. Ar trūksta informacijos apie E - komerciją? a) taip. 95 b) ne, c) kita. 3 9. Kodėl Jūs nesinaudojate E - komercijos paslaugomis a) trūksta informacijos. 95 b) perku įprastoje parduotuvėje. 95 c) nėra tekios praktikos. 60 d) nepasitikiu atsiskaitymo sistema. 89 10. Kokias žinote atsiskaitymo formas? a) kredito kortelėmis, 86 b) atsiskaitymas grynais pinigais. 100 c) atsiskaitymas pavedimu. 47 11. Ar jums žinomos elektroninio verslo formos? a) E - parduotuvė, 27 b) E-birža. 16 c) E - aukcionas, 13 d) E -paslaugos, 75 12. Ko Jūsų manymu reikia, kad vartotojai pradėtų labiau naudotis E -komercijos paslaugomis? a) labiau naudoti reklamą, 82 b) turėti daugiau galimybių naudotis internetu. 67 c) siūlyti daugiau prekių. 16 d) mažinti e - paslaugų kainas. 90 13. Ar pajutote ženklių pokyčių e - komercijos versle Lietuvai įsiliejus į ES šalių sandraugą? a) taip. 66 b) ne, 27 c) neturiu nuomonės. Potencialūs pirkėjai naršo po rubriką ir siūlo savo kainą už patikusią prekę, šiek tiek didesnę už kito siūlytojo. Jei pirkėjas pasiūlė kainą ir ji priimama, tai pirkėjas prekę turi nusipirkti. Elektroninė bankininkystė yra patogi, moderni, patikima (taip teigia bankų atstovai) klientų banko sąskaitų tvarkymo sistema, leidžianti gauti informaciją ir atlikti operacijas iš savo darbo vietos. Tačiau tam reikia tam tikros infrastruktūros, kuri susideda iš sekančių daliu tinklo paslaugų teikėjų, techninės įrangos, programinės įrangos, paslaugų) 1.2.3. Elektroninio verslo dalyviai 1. Gamintojai, tiekėjai, pardavėjai (prekių, paslaugų), 2. Klientai, besinaudojantys elektroninio verslo paslaugomis, 3. Bankai tarpininkai (tarpininkauja klientams ir pardavėjams bei paslaugų teikėjams), 4. Logistikos įmonės, 5. Draudimo, pašto, valstybės tarnybos, susietos elektroninio ryšio priemonėmis su pardavėjais ir jų klientais, 6. Mokesčių tarnybos, muitinės ir kitos tarnybos, susietos su elektroninio verslo dalyviais. Internete perkama ir parduodama viskas: programinė įranga, muzikiniai įrašai ir kiti elektroniniai produktai, maisto produktai, apranga, knygos, kompiuteriai, mobilieji telefonai, namų apyvokos daiktai, parfumerija, papuošalai ir kt., pramogos, žaidimai, loterijos ir kt., paslaugos, kelionės, reklama, skelbimai, darbo vietų paieška ir pasiūla ir kt. Prekyba internetu pradėta palyginti neseniai, tačiau žmonėms visame pasaulyje ji jau tapo įprastu reiškiniu. Pirkėjai renkasi internetą pirkdami knygas, drabužius, maisto produktus, todėl, kad tai patogiausias ir greičiausias pirkimo būdas. Pirkimas internete turi ir daugiau privalumų. Prekes internete galite pirkti bet kuriuo paros metu, bet kurią savaitės dieną, bet kuriame pasaulio krašte. Galite įsitaisyti patogiu laiku, patogiai prie savo kompiuterio ir, esant gerai nuotaikai, gurkšnodami kavą, rinktis prekes. Galite interneto parduotuvėje praleisti tiek laiko, kiek norite, gausite tiek informacijos, kiek eilinės parduotuvės pardavėjas jums tikrai nesuteiks. Gero jums pasivaikščiojimo intemeto parduotuvėje. Kuo daugiau įsidėkite pirkinių į savo krepšelį (tai jūsų užsakytų prekių sąrašas). Krepšelyje rodomi pasirinktų prekių pavadinimai, kiekis, kainos, bendra suma. Jūs galite persigalvoti ir įdėtą prekę ištrinti ir įdėti kitą - kaina bus automatiškai perskaičiuojama. 1.2. Elektroninio verslo Lietuvoje analizė Vienos iš svarbiausių elektroninės erdvės funkcijų yra prieiga prie in­formacijos ir informacijos pasikeitimas. Technologinis progresas lemia, kad elektroninė erdvė tampa vis sudėtingesnė, tačiau tuo pat metu visuome­nei, verslui ir individualiems vartotojams lengviau prieinama, vis lengviau panaudojama ir efektyvi informacijos apykaitos priemonė. Dėl šių prie­žasčių tiek verslo, tiek vartotojų veiklos elektroninėje erdvėje, tarp jų e. komercija, tolygiai didėja, o kai kuriose srityse jau beveik siekia analogiš­kos veiklos mastus fizinėje erdvėje.1 Elektroninė erdvė gali būti panaudota vienpusei komunikacijai, kai vartotojai tarpusavyje siunčia ei. pašto pranešimus, skaito tinklalapiuose pateiktą informaciją, multikomunikacijai, kai vartotojai aktyviai diskutuoja ir keičiasi informacija įvairiuose forumuose, tinklalapių komentarų skil­tyse, naujienų grupėse, interneto dienoraščiuose ir pan. Galiausiai elek­troninė erdvė gali būti panaudota ir tiesioginei interaktyviai komunikaci­jai virtualiose darbo grupėse, kolaboravimo erdvėse, pokalbių kambariuose ir pan. Elektroninė erdvė tampa beveik įprastu verslo rinkodaros instru­mentu, viešosios valdžios institucijų ir interesų grupių bendravimo su pi­liečiais ir visuomene priemone. Kita vertus, vis daugiau vartotojų išnau­doja elektroninę erdvę kaip tarpusavio komunikacijos priemonę, taip pat vartotojiškų sandorių terpę.9 Paminėtina, kad elektroninėje erdvėje var­totojai gali sudaryti sandorius tiek su kitais vartotojais (Consumer to Con­sumer (C2C) modelis), tiek su verslo subjektais (Business to Consumer (B2C) modelis). Atskira tema yra valstybinės valdžios bendravimas su var­totojais elektroninėje erdvėje (Government to Consumer (G2C)). Būtina atkreipti dėmesį, kad elektroninė erdvė iš esmės neturi nei fizi­nių, nei teisinių sienų, nėra jokios „centrinės valdžios", kuri apspręstų in­formacijos apytaką internete, t. y. informacija, atsidūrusi elektroninėje erdvėje, iškart tampa visuotinai prieinama visame pasaulyje, be to, ji pri­einama visiems besidomintiems vartotojams vienu metu (lygiagrečiai). San­tykinai prieigos prie informacijos ir atitinkamai informacijos platinimo sąnaudos elektroninėje erdvėje yra labai nedidelės, palyginti su kitomis informacijos platinimo formomis (pvz., tradicinės žiniasklaidos priemo­nėmis - televizija ar spauda). Iš esmės elektroninė erdvė atvėrė išskirti­nes galimybes verslui ir vartotojui pateikti ir gauti jiems aktualią informa­ciją, siūlyti savo prekes ir paslaugas bei jas įsigyti.10 Pastarojo meto tendencijos aiškiai rodo, kad elektroninė erdvė tampa globalia elektronine rinka, kurioje verslas ir vartotojai tiesiogiai sudaro sandorius, perka, parduoda ir netgi pateikia prekes, o neretai ir pilnai at­siskaito tarpusavyje. Visa tai dažniausiai atpigina elektroninėje erdvėje siūlomas prekes ir paslaugas, didina jų prieinamumą ir supaprastina pir­kimo procedūrą. Paminėtina, kad elektroninė erdvė ne tik atveria naujas rinkas tradiciniams produktams ir paslaugoms, tačiau leidžia ir iš princi­po naujus elektroninius produktus ir paslaugas, kurie pristatomi ir daž­niausiai vartojami elektroninėje erdvėje (pvz., elektroniniu būdu parsi­siunčiami muzikos įrašai, elektroninės knygos ir žurnalai, kompiuterių pro­gramos, prieiga prie elektroninių duomenų bazių ir pan.).11 Akivaizdu, kad minėtos elektroninės erdvės savybės įgalina iš esmės naujos kokybės elektroninės demokratijos ir socioekonominės plėtros di­mensijas, tačiau tiek atviros elektroninės rinkos, tiek naujų produktų ir paslaugų atsiradimas elektroninėje erdvėje kelia ir rimtų iššūkių, ir rizikų vartotojams bei jų interesų gynėjams, taip pat vartotojų teisių politikai elektroninėje erdvėje. Vartotojų teisių politika elektroninėje erdvėje privalo užtikrinti varto­tojų interesų ir socialinių interesų atviroje elektroninėje erdvėje balansą, t.y. reguliuojant bei ginant vartotojų teises elektroninėje erdvėje turi būti apsaugotos socialinės ir ekonominės plėtros elektroninėje erdvėje gali­mybės. Vartotojų teisių politika elektroninėje erdvėje turi įvertinti ir nuo­latinį technologinį progresą, vykstantį elektroninėje erdvėje, kadangi būtent technologijos dažniausiai sukelia riziką vartotojams, o vartotojų in­teresas yra būtent apsisaugoti nuo nenumatytų rizikų. Galiausiai būtina suvokti, kad vartotojų teisių politika elektroninėje erdvėje negali išspręsti visų vartotojų problemų (ypač kylančių dėl sandorių, kurių šalys yra skir­tingose valstybėse). Vartotojų teisių politika turi būti orientuota į skaid­rios elektroninio verslo praktikos skatinimą, o ne beatodairišką elektroninio verslo reglamentavimą. Siekiant, kad elektroninė erdvė taptų sėkminga efektyvios, greitos ir pigios prekybos bei paslaugų teikimo ter­pe, visų pirma būtina užtikrinti, kad tiek verslas, tiek vartotojai pasitikėtų elektroninės erdvės instrumentais, kad nei verslui, nei vartotojams nebū­tų užkrautos neproporcingos pareigos ar rizika. Pagrindiniai privalumai, kuriuos vartotojui gali suteikti elektroninė erd­vė yra tokie: • Vartotojo galimybių priimti informuotą sprendimą padidinimas; • Vartotojų informacijos ir politinės įtakos konsolidavimas; • Personalizuotų produktų, paslaugų perspektyva; • Pardavėjų skaičiaus didėjimas (įėjimo į rinką barjerų minimizavimas) ir galimybės pateikti naujus produktus, o tai skatina konkurenciją ir lemia vartotojų kainų mažėjimą. Pagrindinės rizikos, kurias vartotojui kelia elektroninė erdvė: • Didelės verslo galimybės rinkti, kaupti, perduoti ir saviems tikslams panaudoti informaciją apie konkretų vartotoją; • Ypač palengvinamos ir atpiginamos verslo galimybės pasiekti varto­toją; tai atveria kelią nuolatinei ir nepriimtinai rinkodarai; • Informacijos (įskaitant sutarčių sąlygas) laikinumas ir nepastovumas elektroninėje erdvėje; • Problemiškas vartotojų teisių gynimas, kai prekės ar paslaugos įsi­gyjamos užsienyje, ypač tose šalyse, kur vartotojų teisės ginamos men­kai.12 Svarbu paminėti, kad dažnai elektroninę komerciją persekioja nepati­kimumo ir nesaugumo šešėlis, pagrįstas pavieniais atvejais, o ne nusisto­vėjusia praktika ar statistika. Dėl informacijos sklaidos internete infor­macija apie elektroninio verslo nesėkmes (tarp jų - apie vartotojų teisių pažeidimus) labai greitai ir plačiai paplinta. Taip formuojamos neigiamos nuostatos apie elektroninę komerciją. Tačiau, kaip rodo užsienio valstybių (ypač didesnių valstybių, tokių kaip JAV ar Vokietija) pavyzdžiai, elektroninio verslo privalumai vartotojams yra žymiai reikšmingesni nei galimos rizikos. Faktinis vartotojų rizikos lygis (ypač palyginti su tra­dicine komercija) yra netgi mažesnis. Paminėtina, kad būtent elektroninė komercija lėmė esminį kai kurių prekių ir paslaugų atpigimą (pvz., eko­nominės oro kelionės yra įmanomos tik dėl elektroninio verslo pa­grindu veikiančios bilietų pardavimo sistemos). Tai atnešė milžinišką nau­dą vartotojams.13 Atsižvelgiant į tai, kas buvo paminėta, ypač svarbu užtikrinti, kad tiek verslas, tiek vartotojai galėtų maksimaliai pasinaudoti elektroninės erd­vės privalumais ir taip pat patirti mažiausią riziką. Toliau išsamiau anali­zuojami elektroninės erdvės privalumai vartotojui, rizikos ir pateikiamos rekomendacijos dėl jų valdymo. 1.3. Elektroninio verslo reguliavimas tradicinis įstatymas ir šiuolaikinės problemos Teisės leidėjai susiduriant su elektroninės komercijos reguliavimo būtinumu neišvengiamai susiduria su principinių klausimu: ar technologinė pažanga reikalauja fundamentalių reformų sutarčių teisės srityje ar galiojantis principai ir reguliavimo formos yra pakankamos?14 Siekiant sumažinti interpretacijų galimybes prieš padedant nagrinėti elektroninės komercijos teisinio reguliavimo JAV bei Europos Sąjungoje analizės autorius norėtų apibrėžti pagrindines darbe naudojamas sąvokas. Elektroninis parašas – duomenys, kurie siejami su kitais (pasirašomais) elektroniniais duomenimis ir atlieka pasirašiusio asmens identifikavimo funkciją.15 Elektroninė sutartis – elektroninėje aplinkoje pasiekiamas teisiškai įpareigojantis susitarimas, kuriuo dvi ar daugiau šalių įsipareigoja atlikti tam tikrus veiksmus (ar nuo jų susilaikyti) kitos šalies naudai, o ši įgyja teisę reikalauti atitinkamo veikimo/neveikimo.16 Sutarčių teisė – tai daugybė taisyklių ir nurodymų, skirtų sutarčių sudarymui, galiojimui ir vykdymui. Paprastai tariant, jos pagrindinis principas, kad sutartis ne kas kita, o ,,pažadas arba pažadai dėl kurių nesilaikymo įstatymas pateikia teisės gynimo priemonę, arba vykdymas dėl kurių įstatymas kažkokiu būdu pripažįsta kaip pareigą.”17 Teisėtos sutarties sudarymui reikalingas pasiūlymas, pritarimas, apsvarstymas ir taisyklės, skirtos specifiniams sutarčių sudarymo klausimams ir vykdymui papildančiam pradinį apibrėžimą. Kai kurios sutartys, priklausomai nuo subjekto, valdomos sutarčių teisės specializuotų sričių, jos atkreipia dėmesį į tam tikrus derybinių santykių specifinius poreikius. Svarbus poaibis egzistuoja komercinėms sutartims. Išskyrus kai kuriuos teismo vertinimus pagal bendrąją sutarčių teisę, prekių pirkimo-pardavimo sutartys sulaukia specifinio traktavimo neabejotino fakto parėmimui, numatymui, vienodumui. Vieningo Komercijos Kodekso18 (angl. Uniform Commercial Code (U.C.C.) 2 str. yra svarbiausias šios ,,specializuotos sutarčių teisės” pavyzdys, išplėsdamas bendrąją sutarčių teisę, atkreipiant dėmesį į sutarčių sudarymo svarbą ir tam tikrų komercinių susitarimų vykdymą, tiksliau sakant prekių pirkimą-pardavimą.19 Išskyrus vidaus areną, Jungtinių Tautų Konvencija dėl tarptautinio pirkimo-pardavimo sutarčių20 (angl. The United Nations Convention on Contracts for the International Sale of Goods) gali būti taikoma tarptautinėms pirkimo-pardavimo sutartims. Naujausias papildymas specializuotos sutarčių teisės yra Bendras kompiuterinės informacijos sandorių įstatymas21 (angl. Uniform Computer Information Transactions Act (toliau tekste - „UCITA“)), skirta sandorių sutartims dėl kompiuterinės informacijos pasikeitimo. Jeigu sutarčių teisė atkreipia dėmesį į nesuskaičiuojamą sutarčių ir santykių įvairovę, tradicinės teisės taikymas elektroninėms sutartims gali atrodyti paviršutiniškas. Nepaisant visko, elektroninės sutarties šalys elgiasi taip ir tikisi iš kitų, kad jie elgsis taip pat pagal tradicines taisykles. Tačiau lemtinga klaida šiame pernelyg supaprastintame požiūryje yra ta, kad elektroninės sutartys ne visada atitinka tradicinę bendrosios sutarčių teisės sistemą. Elektroninės sutartys gali niekada nebūti atspausdintos ant popieriaus lapo, gali apimti momentinius sandorius, minimalias arba jokių derybų ar bendravimą, gali visiškai nebūti jokio žmonių bendravimo. Identifikavus problemas, reikia ieškoti sprendimo, kad įstatymas atitiktų aplinkybes. Nuo to laiko, kai elektroninės sutartys labai pakeitė aplinką, kurioje tos sutartys sudaromos, kituose straipsnio skyriuose atkreipiamas dėmesys į svarbius klausimus, susijusius su sutarčių sudarymu. Abipusis sutarimas – tai vienos šalies pasiūlymas, o kitos šalies pritarimas tam pasiūlymui. Apskritai, nesugebant patenkinti ,,minčių sutikimo” pagal sutarties sąlygas ir turinį, reiškia, kad nebus jokios sutarties. Sutarčių teisė liberalizuoja šį esminį reikalavimą, tačiau per daugybę taisyklių ir interpretacijų, apibrėžiančių, kada pasiūlymas padarytas ir kada yra sutarimo akivaizdus pavyzdys. Nors pasiūlymo pateikimui jokie formalumai nereikalingi, pritarimo pripažinimas reikalauja papildomo tikslumo tam, kad pakelti į abipusio sutarimo lygį. Kadangi sutarimas gali atsirasti tik raštiškame dokumente, žodinė ar kitokio pobūdžio sutartis galioja tik tada, kai šalis ketinanti priimti pasiūlymo sąlygas, apsikeičia pažadais arba atlikimu. Kadangi ne visoms elektroninėms sutartims reikia teisinio tyrinėjimo dėl abipusio sutarimo egzistavimo, ,,point-and-click” sutartys ir EDI sandoriai (elektroninis pasikeitimas duomenimis, angl. Electronic Data Interchange) pristato skirtingas savybes. Panagrinėkime keletą pavyzdžių: 1 pavyzdys: Jonas Jonaitis prisijungia prie AOL ir lanko naująjį virtualų pasažą. Jonas Jonaitis žaidžia naudodamasis demonstracine žaidimo versija, kurią pardavė Shareware ir pastebi, kad galimą nusipirkti pilną žaidimą Internetu iš AOL’o. Susidomėjęs Jonas Jonaitis seka nuorodas, kol pamato interneto svetainę su teisine kalba. Puslapio viršuje parašyta ,,Virtuali pasažo žaidimo įsigijimo sutartis” kartu pateiktos nuostatos ir parašyta žaidimo kaina – 10 JAV dolerių ir AOL netasako už turinį ar sugadinimą, kad visi teisiniai ginčai bus sprendžiami pagal Ohio valstijos įstatymus, Ohio teismuose ir pateikiama vieta, kur Jonas Jonaitis gali įrašyti savo kreditinės kortelės numerį. Apačioje yra du paspaudžiami mygtukai, pavadinti ,,priimti” (“accept”) ir ,,atšaukti” (“reject”). Jonas Jonaitis surenka reikiamą informaciją ir spaudžia ,,priimti” mygtuką. 2 elektroninės sutarties sudarymo pavyzdys būtų toks: Shareware programuotojų kolektyvas suvartoja daug greito maisto ir turi nuolat papildyti smulkių prekių automatus. Kompanija, kuri papildo jų automatus naudoja EDI sistemą priimti užsakymams ir apdoroja juos elektroniškai skubiam gabenimui/siuntimui. Stengdamiesi išvengti dažno prekių atsargų trūkumo, Shareware sukuria programą savo automatams, kuri stebės maisto atsargas automatuose. Kai liks mažai prekių atsargų, programa automatiškai surenka (numerį) į maistų atsargų korporacijos EDI sistemą ir pateikia elektroninį užsakymą papildyti automatus. Maisto atsargų korporacijos EDI sistema patvirtina užsakymą ir persiunčia pirkimo užsakymą į sandėlį skubiam siuntimui. Abiejose pavyzdžiuose pateikiamas sandoris, vykstantis elektroninėje aplinkoje. Tariant, kad sutarties formalumai ar sudarymas nėra reikalingi, vienintelis dalykas yra, ar abipusis sutarimas (kaip pateikiama bendrojoje sutarčių teisėje) yra akivaizdus. Pateikti pavyzdžiai yra problematiški abipusio sutarimo atžvilgiu. Nei vienas iš pavyzdžių neįtraukia ,,minčių sutikimo” ar vienalaikio pasikeitimo sąmoningų esybių, nustatyti sutarties sąlygas. 1 pavyzdys suranda asmenį, susiduriantį su ,,take-it-or-leave-it” programinės įrangos pirkimo sutartimi. 2 pavyzdyje nėra jokio asmens, tik dvi kompiuterinės sistemos apsikeičia iš anksto suprogramuotais duomenimis užsakyti ir pristatyti prekes. Ar abiejose situacijose yra abipusis sutarimas, reikalingas kruopštus nagrinėjimas. 1 pavyzdys turi ,,point-and-click” sutartį arba ,,shrinkwrap” sutarimą. Dažnai naudojami programinės įrangos įpakavimui, ,,shrink-wrap” sutartys nustato, kad asmuo, kuriam siūloma, priima visas pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas, paprasčiausiai atidarydamas programinės įrangos įpakavimą. Panašiai, kai prekės parduodamos per internetą, ,,point-and-click” sutartis nustato, kad paspaudžiant “accept” mygtuką, asmuo priima visas pardavėjo sąlygas. Šių ,,sutarčių” skiriamasis požymis yra, kad per jas nesiderama ir bet kokios sąlygos nepriėmimas verčia pirkėja susilaikyti nuo įpakavimo atidarymo ar paspaudimo ,,accept” mygtuko. ,,Point-and-click” sutartims gali trūkti abipusio sutarimo. Tokia sutartis dažnai turi keletą išsamių nuostatų, kurių vartotojai gali neskaityti ar nesuprasti, taigi ,,minčių sutikimas” dėl nuostatų niekada neįvyksta. Susitelkdama ties pardavėjo interesais ir reikalaudama sąlygų be jokių derybų, sutartis nepalieka nieko dėl ko šalys savo noru sutinka. Teismo išvada dėl abipusio sutarimo būtų sudėtinga šiomis aplinkybėmis. Kadangi ,,point-and-click” sutartys kelia abipusio sutarimo klausimą, teismai gali priversti vykdyti jų sąlygas. Keletas sprendimų patvirtino nuosprendį dėl ,,shrink-wrap” sutarčių naudojimo ir UCITA įteisina ,,shrink-wrap” ir ,,point-and-click” sutartis.22 Papildomai, UCITA nuostata dėl akivaizdaus paskelbimo padidina kompetenciją, kurią parodo siekis priimti pasiūlymą specialiai įtraukiant ,,point-and-click” sutartis. Numatant sąlygą abipusio sutarimo liberaliomis ribomis, paprasčiausias faktas, kad sutartis pateikiama ,,take-it-or-leave-it” pagrindu, be derybų galimybės, nepanašu, kad užkirs kelią sutarties sudarymui, nors ir elektroninei sutarčiai. Problema užsiminta 4 pavyzdyje susiduria su panašia teisine išvada. Svarbi aplinkybė šiame scenarijuje ta, kad elektroninis sandoris įvyksta be žmogaus įsikišimo sandorio metu; pasiūlymas, priėmimas ir abipusis sutarimas atsiranda tarp elektroninių agentų. Kaip gali kompiuteriai atvykti į minčių sutikimą”, kad išleisti įvykdomą sutartį? Nors nei vienas aprašytas atvejis neatkreipia dėmesio į šį klausimą, UCITA pateikia, kad elektroniniai sandoriai yra įvykdomos sutartys. UCITA 112 skyrius 3 (c) punktas teigia, kad sutartis, įtraukianti elektroninį agentą gali sudaryti galiojančią sutartį. Patvirtindama sumažintas sandorių išlaidas ir padidėjusius pirkimo pajėgumus, UCITA skatina elektroninių agentų naudojimą, išvengiant pagrindinių sutarimo problemų. Sutinkant su tuo, kad elektroninis agentas negali pritarti sąlygoms, ,,paremtoms žiniomis ar priežastimi žinoti”, 3 (c) komentaras nustato, kad pritarimas apsprendžiamas tuo, ar elektroninio agento sistemos operacijos parodo pritarimą.23 Tokiu būdu, elektroninio agento ,,pritarimas” pareina iš žmogaus proto, kuris suprogramavo sistemą ar įtraukė duomenis, kad sistemą naudojo pirkinių paieškai ir priima juos. Nepaisant ar vykdantieji agentai yra žmonės, ar elektroniniai agentai, ar abu, abipusio sutarimo koncepcija išsiplėtė ir į ją įeina kombinacijos šių tipų vykdančiųjų agentų. Atsižvelgiant į faktą, kad abipusio sutarimo liberalizuota koncepcija gali patvirtinti elektroninės sutarties nustatymą, kita kliūtis, kurią reikia įveikti yra nustatymas, ar elektroninė sutartis yra įvykdomą ir jeigu taip, kaip apibrėžti jos teisinį galiojimą. Iš esmės šie dalykai susiję su sutarties formalumais ir taisyklių interpretavimu. Trūkumas nuoseklios sistemos elektroninių sutarčių vykdymui, nuspėjamumo ir komercinio praktiškumo patiriama.24 Nors bendroji sutarčių teisė ir Vieningas Komercijos Kodeksas suformavo aiškias taisykles, elektroninė aplinka pakerta kelias pagrindines nuostatas, kurios susistemina nustatytas taisykles. 2. Lietuvos elektroninio verslo plėtros perspektyvų analizė 2.1. Elektroninės erdvės privalumai vartotojui Elektroninės erdvės privalumai vartotojui yra gana akivaizdūs, t. y. iš esmės neribota prieiga prie informacijos, globali prekių ir paslaugų pa­siūla konkurencingiausiomis kainomis, personalizuotų prekių ir paslaugų pasiūla. Vartotojui atsiveria galimybės bet kuriuo metu, nepriklausomai nuo buvimo vietos (tol, kol vartotojas turi prieigą prie interneto) gauti infor­maciją apie prekes ir paslaugas, taip pat jas įsigyti. Taip išvengiama tradi­cinių darbo laiko, nedarbo dienų ir atstumų suvaržymų. Elektroninėje erd­vėje vartotojas turi beprecedentines galimybes palyginti skirtingų parda­vėjų pasiūlymus, apsikeisti patirtimi ir informacija su kitais vartotojais, gauti informaciją ir specialius pardavėjų pasiūlymus iš visų planetos kam­pelių. Paminėtinos ir specialios paslaugos elektroninėje erdvėje, skirtos palyginti skirtingų pardavėjų pasiūlymus (pvz., www.pricegrabber.com ar www.bizrate.com), įvertinti pardavėjo patikimumą, prekių bei paslaugų kokybę ir pardavėjo pateikiamos informacijos teisingumą (pvz., www.con-sumerreports.org, www.consumerreview.com). Dažniausiai elektroninėje erdvėje pateikiama žymiai išsamesnė informacija apie prekes ir paslaugas nei tradicinėje prekyboje, be to, yra visos galimybės nuolat atnaujinti ir aktualizuoti tokią informaciją.25 Atsižvelgiant į tai, kad vartotojui nereikia atvykti j parduotuvę ir akis j akį bendrauti su pardavėjas, iš esmės užtikrinamas visų vartotojų lygiatei­siškumas ir lygios galimybės, nepriklausomai nuo vartotojo etninės kilmės, lyties, religijos, išvaizdos ar tiesiog piniginės storio. Apskritai reikia pami­nėti, kad elektroninėje erdvėje vartotojui žymiai lengviau atsiriboti nuo subjektyvių prekės pasirinkimą lemiančių kriterijų (pvz., pardavėjo įtiki­nėjimų, klaidingai pateiktos informacijos (pvz., tariamų nuolaidų akcijos), įprastinio skubėjimo ir pan.), taip žymiai padidėja vartotojo galimybės pri­imti informuotą ir kvalifikuotą sprendimą. Nors yra galimybė, kad pirkėjas gali padaryti techninę klaidą (pvz., per klaidą užsakyti ne tą prekę), šios rizikos išvengiama taikant užsakymo patvirtinimo tvarką, suteikiant gali­mybę vartotojui atsisakyti prekės ir pan. (žr. platesnį komentarą toliau). Elektroninėje erdvėje vartotojas lengvai gali pasirinkti norimus pre­kės priedus, spalvą ir pan., t. y. individualizuoti savo pirkimą, be to, indi­vidualiai užsisakyti ypač retas ir tradiciniu būdu sunkiai prieinamas pre­kes (pvz., retus spaudinius, netradicinius dydžius ir pan.). Elektroninėje erdvėje galima įsigyti ir prekių, kurios tenkina individualius vartotojo in­teresus, tačiau yra apskritai neparduodamos tradicinės komercijos būdais, pvz., konkrečios dainos muzikos įrašas vietoj viso albumo. Paminėtina, kad tokios individualios prekės yra ypač patrauklios ir reikalingos varto­tojams - 2006 m. vasario mėnesį populiariausias muzikos įrašų pardavi­mo portalas internete (www.itunes.com) minėjo 1 milijardo parduotų mu­zikos įrašų sukaktį, nors pats portalas egzistuoja tik apie 2 metus (žr. www.apple.com/itunes/lbillion/). Jau minėtos priemonės ir minimalios patekimo į rinką sąnaudos (taip pat pridėtinių sąnaudų nebuvimas) lemia žymiai didesnę konkurenciją tarp pardavėjų elektroninėje erdvėje. Verslas elektroninėje erdvėje iš esmės nepatiria sąnaudų, susijusių su biuro nuoma, reklama, minimizuojamos darbo jėgos samdos sąnaudos, iš esmės eliminuojamos pridėtinės sąnau­dos kiekvienai naujai prekei ar paslaugai. Dėl šių priežasčių esami empi­riniai tyrimai įrodo, kad dauguma prekių ir paslaugų yra iki 50 proc. pi­gesnės elektroninėje erdvėje, palyginti su tradicine prekyba.26 Atskirai verta paminėti sparčiai plintančias elektroninio verslo plat­formas (tokias kaip interneto aukcionų ir smulkių parduotuvių portalas www.ebay.com), kurios leidžia bet kuriam vartotojui pradėti elektroninio verslo verslą iš namų, panaudojant standartinius informacijos patei­kimo, reklamos ir atsiskaitymų instrumentus, www.ebay.com vartotojams siūlo esmines rizikos sumažinimo priemones - integruotą pardavėjų reitingavimo sistemą, nemokamą draudimą nuo pardavėjo sukčiavimo (pvz., jei prekė neišsiunčiama vartotojui), nepriklausomą vartotojui pateikiamos informacijos integralumo ir apsaugos užtikrinimo sistemą, taip pat verslo ir vartotojų ginčų sprendimo (tarpininkavimo) sistemą. Pastarieji vartoto­jo rizikas mažinantys instrumentai pačiam vartotojui (pirkėjui) yra nemo­kami ir išlaikomi iš komisinių mokesčių, kuriuos portalui www.ebay.com moka prekių pardavėjai. Pardavėjai moka komisinį mokestį tik sėkmingo pardavimo atveju, papildomai mokamas tik gana simbolinis prekės įdėji­mo mokestis. Dėl šių priežasčių www.ebay.com yra tapęs sėkmingiausia tarptautine elektroninio verslo platforma.27 3.2. Elektroninės erdvės rizikos vartotojui Nagrinėjant rizikas, su kuriomis susiduria vartotojas elektroninėje erd­vėje, reikia prisiminti pamatines elektroninės erdvės savybes - visų pirma tai, kad elektroninė erdvė yra globali, neturi fizinių ir teisinių sienų, netu­ri „centrinės valdžios". Visa tai lemia, kad nacionalinės pastangos ir įsta­tymai elektroninėje erdvėje veikia labai ribotai, ypač užsienyje veikiančių subjektų atžvilgiu, iš kurių Lietuvos vartotojai gali įsigyti prekes ir paslau­gas. Akivaizdu, kad vartotojų teisės elektroninėje erdvėje turėtų būti reg­lamentuojamos tarptautiniu ar net pasauliniu lygiu tam, kad būtų pasiek­tas normas vartotojo interesų apsaugos efektas ir apsaugotos vartotojų teisės sandoriuose tarp šalių, esančių skirtingose šalyse. Paminėtina, kad daugeliu atvejų vartotojas gali net neįtarti, jog elektroninėje prekyboje pardavėjas yra užsienyje, o ne Lietuvoje (ypač jei informacija vartotojui pateikiama jo gimtąja kalba). Tokiais atvejais kilus ginčui vartotojo apgin­ti gali būti neįmanoma. Verslas, veikiantis elektroninėje erdvėje, kaip aksiomą turi priimti va­dinamąjį „globalaus kaimo" efektą, t. y. visos prekės ir paslaugos siūlo­mos elektroninėje erdvėje bus prieinamos viso pasaulio vartotojams, to­dėl turi būti įvertinta, atsižvelgta ir pasiruošta reaguoti į pačias įvairiau šias etines, religines ir politines normas bei požiūrius.9 Kaip rodo aktua­lūs pavyzdžiai, „globalaus kaimo" efekto nepaisymas gali turėti net tragiš­kų pasekmių. „Globalaus kaimo" efektas lemia ir tai, kad elektroninėje erdvėje gali būti laisvai platinamos prekės ir paslaugos, kurių platinimas kai kuriose šalyse ribojamas ar net apskritai griežtai draudžiamas, pvz., alkoholis ar narkotinės medžiagos, vaistai, ksenofobinė (pvz., fašistinė) atributika ir pan.10 Dėl techninių elektroninės erdvės savybių tokios prekės yra laisvai prieinamos vartotojams visame pasaulyje, ir netgi griežtomis fizinės kon­trolės priemonėmis neįmanoma apsisaugoti nuo jų platinimo (pvz., tech­niškai beveik neįmanoma, juo labiau neracionalu tikrinti visas pašto siun­tas). Šią situaciją puikiai iliustruoja 2000 m. spręsta teisminė byla Prancū­zijoje - Yahoo! Inc. v. La Ligue Contre le Racisme et l'Antisemitisme. Šioje byloje Prancūzijos teismo sprendimas siekė apriboti JAV kompanijos Yahoo! teisę skelbti informaciją apie galimybes įsigyti fašistinę atributiką savo in-terneto puslapiuose, kadangi tokia atributika ir su ja susijusi informacija yra neteisėta pagal Prancūzijos teisę, nors tai skelbia Yahoo! vartotojai JAV ir kitose valstybėse, tačiau atitinkamas prekes ir informaciją gali ma­tyti Prancūzijos gyventojai. Prancūzijos teismas argumentavo, kad jei žmo­gus gali matyti interneto puslapį Prancūzijoje, tinklalapio operatorius tu­rėtų atsakyti pagal Prancūzijos teisę, todėl įpareigojo Yahoo! pašalinti in­formaciją, dėl kurios kilo ginčas, arba užblokuoti prieigą prie jos. Deja, toks Prancūzijos teismo sprendimas techniškai buvo ir yra neįgyvendina­mas. Atsižvelgdamas į tai JAV teismas (į kurį kreipėsi Yahoo!, siekdama išvengti Prancūzijos teismo sprendimo vykdymo) konstatavo, kad toks Prancūzijos teismo sprendimas nėra nei pripažįstamas, nei įgyvendinamas JAV, nes jis prieštarauja JAV Konstitucijos Pirmajai pataisai (žodžio ir išraiškos laisvė). Abu teismai teisingai nustatė jurisdikcijos klausimą ir taikė savo nacionalinius įstatymus, nors taip pat kilo didžiulė neišspren­džiama kolizija.28 Dėl minėtų priežasčių nacionalinės iniciatyvos reglamentuojant varto­tojų teises elektroninėje erdvėje yra itin ribotos ir jau šiuo metu yra pagrįstos ES ir ESBO teisiniais dokumentais bei mechanizmais. Kita vertus, nacionaliniai vartotojai ir verslas negali laukti pasaulinio problemos spren­dimo, kuris nors ir rekomenduotinas, tačiau artimiausioje ateityje menkai įmanomas. Visa tai lemia, kad šiuo metu Lietuvoje, kaip ir daugelyje vals­tybių, vartotojų teisių problemas elektroninėje erdvėje reguliuoja nacio­naliniai teisės aktai.29 Svarbu suvokti, kad perdėtas nacionalinis reguliavimas gali apsunkinti elektroninio verslo raidą (kuri ir taip yra gana lėta Lietuvoje), juo labiau, kad vien reguliavimas tikrai nesumažins vartotojų rizikų elektro­ninėje erdvėje (ypač rizikų, susijusių su pardavėjais užsienyje), tačiau stip­riai apsunkins vartotojų teisių gynimą (kaip atsitiko su elektroninio para­šo teisinio reguliavimo iniciatyvomis ir ES, ir Lietuvoje). Papildomus var­totojų teisių apsaugos mechanizmus gali pasiūlyti ir naujos elektroninės erdvės technologijos, be to, kaip jau minėta, elektroninė erdvė suteikia patiems vartotojams unikalias galimybes konsoliduotis ir keistis aktualia informacija, o tai automatiškai skatins elektroninio verslo įmones atsižvelgti į vartotojų interesus. Valstybės įsikišimas bus reikalingas tik tais atvejais, kai kils praktinių (o ne teorinių) problemų, o pagrindinė misija yra vartotojų informuotumo ugdymas ir mokymas pasinaudoti elektroni­nės erdvės privalumais, žinant ir įvertinant su tuo susijusias rizikas.30 Var­totojų nuomonių ir informacijos konsolidavimas apskritai galėtų tapti vals­tybinių ir visuomeninių pastangų vartotojų teisių gynimo elektroninėje erd­vėje prerogatyva14, ypač įvertinant jo vienodą efektą ir tradicinės komer­cijos, ir elektroninio verslo verslui, tačiau dėl įvairių priežasčių (tarp jų interesų konflikto ir atsakomybės už vartotojų pateikiamą nuomonę nesupratimo) ši veiklos forma Lietuvoje iš esmės nevystoma.31 Dauguma rizikų ir iššūkių, su kuriais susiduria vartotojas elektroninėje erdvėje, yra analogiškos rizikoms tradicinėje komercijoje, tačiau elektro­ninė erdvė tam tikrais atvejais amplifikuoja esamas rizikas, taip pat sukuria labai specifines, analogų tradicinėje komercijoje neturinčias rizikas, ku­rias lemia pačios elektroninės erdvės savybės.32 Dėl minėtos priežasties fundamentalus elektroninio verslo (t. y. prekybos elektroninėje erdvėje) principas turėtų būti - specialių interne-tą reguliuojančių normų vengimas tiek, kiek tai yra įmanoma. Taigi, jei yra neišvengiamas specialus reglamentavimas, jis turėtų būti kiek įmano­ma taikomas ir tradicinei komercijai, ir elektroninei komercijai, priešin­gu atveju nebus išvengta diskriminavimo ir nevienodų verslo bei konku­rencijos sąlygų.15 Elektroninio verslo reguliavimas turi būti griežtai pagrįstas technologinio neutralumo principais, kadangi vienos technolo­gijos reglamentavimas netruks pasenti, bet to, prioritetas vienai technolo­gijai iškreipia bendrą technologinį vystymąsi. 2.1.1.Prioritetas vienai technolo­gijai iškreipia bendrą technologinį vystymąsi kaip plėtros problema Konkrečiai technologijai pri­taikyto reglamentavimo nesėkmės pavyzdys yra ES Elektroninio parašo direktyva 1999/93/EB ar LR Elektroninio parašo įstatymas. Paminėtina, kad pati ES minėtos direktyvos įgyvendinimo ataskaitoje33 pripažino, jog vietoj pageidauto teigiamo efekto, skatinant elektroninę komerciją, vien­pusiškas elektroninio parašo reglamentavimas, suteikęs prioritetą PPK elektroninio parašo technologijoms, turėjo neigiamų pasekmių ir pristab­dė elektroninio verslo plėtrą. Būtina suprasti, kad tiek verslas, tiek vartotojai elektroninėje erdvėje iš esmės yra naujokai, ir neretai mokosi darydami klaidas (kadangi dau­gelis naujų verslo formų, prekių ir paslaugų internete yra absoliučiai nau­jos). Dėl šios priežasties netikslinga dramatizuoti ir apibendrinti kiekvie­ną e. verslo subjektų ir vartotojų klaidą ar galimą grėsmę, tačiau svarbu apčiuopti e. komercijos tendencijas.17 Būtina suvokti, kad kai kurie verslo modeliai ir priemonės panaudojami elektroninėje erdvėje ilgainiui gali tapti socialiai nepriimtini, pvz., tiesioginė rinkodara nepainiotina su išsigimu­sia nevaldoma tiesiogine rinkodara - „sparnu".34 Atsižvelgiant į tai, kas minėta, būtina visapusiškai skatinti pačių varto­tojų kolaboravimą ir aktyvumą elektroninėje erdvėje, ypač informacijos apsikeitimą apie pardavėjus, prekes ir paslaugas, jų kainas bei kokybę.35 Vartotojai turi būti skatinami išnaudoti elektroninės erdvės teikiamas ga­limybes daryti įtaką verslo elgesiui ir elektroninėje erdvėje, ir tradicinėje komercijoje. Būtina suvokti, kad piktnaudžiavimo, problemų ir rizikų skai­čius elektroninėje erdvėje iš esmės mažės, jei vartotojai išsiugdys raciona­laus vartotojo elgesio elektroninėje erdvėje gebėjimus, pvz., portale www.ebay.com egzistuojanti pardavėjų reitingavimo (vartotojų atsiliepi­mų) sistema yra esminis sandorio elementas, užtikrinantis sandorio pati­kimumą ir dažniausiai lemiantis vartotojo apsisprendimą įsigyti prekę iš konkretaus pardavėjo.36 Dėl šių priežasčių vienas iš svarbiausių vartotojų teisių politikos elektroninėje erdvėje uždavinių turėtų būti elektroninio verslo vartotojų (įskaitant potencialius vartotojus) švietimas ir racio­nalaus elgesio propagavimas.37 Apskritai galima išskirti tokias svarbiausias vartotojų teisių problemas, kurios kyla ir turi būti sprendžiamos elektroninėje komercijoje: • Elektroninė sutarčių forma; standartinių sąlygų taikymas vartotojų sudaromiems elektroninio verslo sandoriams (ypač pateikiant tik nuorodas į tinklalapius); vienašalis tokių standartinių sąlygų kei­timas didina nesąžiningų sąlygų riziką; • Nuolat didėjantis vartotojų elgesio ir asmeninės informacijos apie vartotoją rinkimas ir kaupimas, taip pat jos perdavimas rinkodaros ir komercijos ateityje tikslais; paminėtina, kad kai kuriais atvejais viešoji valdžia sąlygoja tokius verslo veiksmus; • Nuolatinė ir apgaulinga (užmaskuota) rinkodara, įskaitant neleisti­ną rinkodara specifinei auditorijai (pvz., vaistų, alkoholio ir pan. rin­kodara); • Klaidų, kai vartotojas atsitiktinai užsisako ar nusiperka prekes ir pa­slaugas, neturėdamas tokios intencijos; • Elektroninėje erdvėje užsakytų prekių ir paslaugų nepateikimas ar­ba netinkamų prekių ir paslaugų pateikimas (tiek sugadintų, tiek tų, kurios skiriasi nuo vartotojo pagrįstų lūkesčių, suformuotų reklami­nės medžiagos); • Problemos dėl įrodymų, ypač susijusių su privalomos verslo infor­macijos pateikimu ar nepateikimu vartotojui (dažnas ir nevaržomas šios informacijos keitimas, fizinės informacijos vartotojui nepatei­kimas).38 3.3. Tarptautinis, ES ir nacionalinis vartotojų teisių elektroninėje erdvėje reglamentavimas Dvi žinomiausios tarptautinės iniciatyvos, susijusios su vartotojų tei­sėmis elektroninėje erdvėje, yra: • OECD Vartotojų apsaugos elektroninio verslo kontekste gai­rės; • ICC Reklamos ir rinkodaros internete gairės. Iš dalies remiantis šiais tarptautiniais dokumentais (ir apimant jų nuo­statas) yra priimti ES teisės aktai, susiję su vartotojų teisėmis elektroni­nėje erdvėje, tarp jų paminėtini: • Elektroninio verslo direktyva 2000/3l/EB; • Nuotolinės prekybos direktyva 1997/7/EB; • Kainų nuorodų direktyva 1998/6/EB; • Nesąžiningų sutarčių sąlygų direktyva 1993/13/EB; • Klaidinančios reklamos direktyva 1984/450/EEB; • Produktų saugos direktyva 1992/59/EEB; • Atsakomybės už produktus direktyva 1985/374/EEB; • Vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų direktyva 1999/44/EB; • Asmens duomenų apsaugos direktyva 1997/66/EB.39 Visos minėtos ES direktyvos šiuo metu yra pilnai perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinius teisės aktus. Akivaizdu, kad, išskyrus Elektroninio verslo direktyvą, visos kitos direktyvos yra taikomos vartotojų ir verslo santykiams, kylantiems tiek elektroninėje erdvėje, tiek tradici­niuose santykiuose. Apskritai reikia pabrėžti, kad esminis vartotojų teisių apsaugos elek­troninėje komercijoje principas yra apsaugos lygis ne mažesnis negu taiko­mas kitoms komercijos formoms20. Elektroninė komercija šiuo atveju turi būti suprantama kaip elektroninė prekyba elektroninėje erdvėje, taip pat prekyba panaudojant analogiškas komunikacijos priemones. Reklama ir sandorio (sutarties) sąlygos turi būti formuluojami efektyviai ir supranta­mai, o elektroninės erdvės galimybės (elektroninė pateikimo forma ir pan.) Turėtų būti maksimaliai panaudojamos tam, kad vartotojui būtų paleng­vintas šios informacijos supratimas. Visos minėtos ES direktyvos, taiko­mos tradicinei komercijai, taip pat turi būti taikomos ir elektroninei ko­mercijai, pvz., Nuotolinės prekybos direktyva 1997/7/EB yra pilnutinai tai­koma elektroninio verslo atžvilgiu, kadangi elektroninė komercija iš esmės gali būti laikoma nuotolinės prekybos specifine forma.21 ES kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vartotojas turėtų būti ginamas vienodai visoje Bendrojoje rinkoje, t. y. taip pat ir nacionaliniuo­se sandoriuose ir sandoriuose, kur viena iš šalių yra kitoje ES valstybėje. Atkreiptinas dėmesys, kad, remiantis Elektroninio verslo direktyva (2000/3l/EB), verslo bendrovės, kurios vykdo tarptautinę produktų rinkodarą Europos ekonominės erdvės (European Economic Area) šalyse, pirmiausia turi paklusti steigimo šalies, t. y. tos šalies, kurioje jos įsteigtos ir vykdo didžiąją dalį veiklos, įstatymams.40 Nacionaliniame lygmenyje vartotojų teises elektroninėje komercijoje reglamentuoja bendrieji vartotojų teisių aktai - LR civilinis kodeksas, LR vartotojų teisių gynimo įstatymas, LR reklamos įstatymas, LR Vyriausy­bės patvirtintos Mažmeninės prekybos taisyklės, LR ūkio ministro įsaky­mas „Dėl daiktų grąžinimo ir keitimo taisyklių patvirtinimo". Specialiais nacionaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais elektroni­nę komerciją ir joje kylančias vartotojų teises, galima laikyti: • 2001 m. rugpjūčio 17 d. LR ūkio ministro įsakymą Nr. 258 „Dėl daik­tų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos ryšio prie­monėmis, taisyklių patvirtinimo"; paminėtina, kad šis teisės aktas reglamentuoja ne tik elektroninę komerciją, bet ir telekomerciją; • 2002 m. balandžio 10 d. Ūkio ministro įsakyme Nr. 119 „Dėl kai ku­rių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninio verslo, teikimo vidaus rinkoje reglamento patvirtinimo".41 Kai kurios specialios normos yra pateikiamos ir LR civiliniame ko­dekse (žr. toliau komentarą dėl elektroninių sutarčių). Nuo 2006 m. liepos 1 d. įsigaliojo LR informacinės visuomenės pa­slaugų įstatymas, kuris pakeitė minėtą 2002 m. balandžio 10 d. Ūkio ministro įsakymą Nr. 119 „Dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninio verslo, teikimo vidaus rinkoje reglamento patvirti­nimo" ir šiek tiek detaliau sureguliavo kai kuriuos vartotojų teisių elek­troninėje komercijoje aspektus. Šis įstatymas pilnutinai įgyvendino Elektroninio verslo direktyvos (2000/3 l/EB) nuostatas. Pagal įstatyme pa­teikiamą sąvoką informacinės visuomenės paslaugomis yra laikomos elek­troninėmis priemonėmis ir per atstumą individualiu prašymu teikiamos paslaugos, todėl ši sąvoka apima ne tik elektroninę prekybą, tačiau ir kai kurias susijusias paslaugas, tarp jų prieigos prie elektroninio turinio (tar­pininkavimo) paslaugas. Įstatymas netaikomas mokesčių, rinkliavų, kitų įmokų į valstybės ar savivaldybių biudžetus ir jų administravimo srityse, nereguliuoja asmens duomenų tvarkymo ir privatumo klausimų, notarų ir analogiškoms veikloms, taip pat paslaugoms, susijusioms su teisminiu at­stovavimu, azartinių lošimų ir loterijų veikla. Pagrindiniai informacinės visuomenės paslaugų reglamentavimo prin­cipai deklaruojami įstatyme yra elektroninės formos nediskriminavimo prin­cipas reiškiantis, kad informacijos teisinė galia negali būti paneigta ar apri­bota vien tik tuo pagrindu, kad ši informacija yra sukurta, išsiųsta, gauta ar išsaugota elektroninėmis priemonėmis, taip pat technologinio neutralumo principas, reiškiantis, kad teisės normos turi būti taikomos atsižvelgiant į tikslus, kurių siekiama atitinkamomis teisės normomis, ir stengiantis, kad, kiek tai pagrįsta, vien tik dėl jų taikymo nebūtų skatinamas arba diskrimi­nuojamas konkrečių technologijų naudojimas, taip pat kad teisės normos būtų taikomos kiek įmanoma neatsižvelgiant į technologijas, kurios naudo­jamos informacinės visuomenės paslaugoms teikti. Deja, nepaisant šių prin­cipų svarbos, jie nėra išplėtoti įstatyme, o kiti galiojantys teisės aktai, pvz., LR elektroninio parašo įstatymas, su šiais principais menkai suderintas. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymas reguliuoja tris pagrindi­nius informacinės visuomenės paslaugų ir e.komercijos aspektus: • Informacijos apie paslaugos tiekėją ir paslaugą atskleidimo reikala­vimus; • Kai kuriuos sutarčių sudaromų elektronine forma aspektus; • Informacinės visuomenės paslaugų tiekėjų (tarpininkų) atsakomy­bės klausimus. Įstatyme nustatytos naujos taisyklės vartotojų teisių kontekste nagri­nėjamos toliau, aptariant konkrečias rizikas vartotojų teisėms elektroni­nėje komercijoje. 2.2.Elektroninio verslo būklė Lietuvoje Paminėtina, kad Lietuvoje elektroninio verslo apimtys yra labai menkos (e. parduotuvėmis naudojasi tik apie 13 proc. interneto vartoto­jų, arba tik 1 proc. visų Lietuvos gyventojų42), ypač, palyginti su Skandi­navijos valstybėmis, JAV ir pan., kuriose elektroninio verslo būdu apsipirkinėja daugiau kaip 30 proc. visų gyventojų (o ne interneto varto­tojų), o 25-40 m. amžiaus grupėje - net apie 50 proc. visų gyventojų.43 Didžioji dalis transakcijų elektroninėje erdvėje Lietuvoje nėra elektroni­nė komercija tikrąja prasme, kadangi esminiai sandorio elementai, pvz., pristatymas, atsiskaitymas, atliekami tradiciniais būdais. Įdomu paminėti ir tai, kad dauguma Lietuvos vartotojų žymiai dažniau įsigyja užsienio par­davėjų elektroninio verslo būdu siūlomas prekes ir paslaugas, o ne Lietuvos pardavėjų prekes ir paslaugas. Elektroninio verslo plėtrą Lietuvoje stabdo perdėtas vartotojų nepasitikėjimas elektronine komer­cija44, menkas kompiuterinio raštingumo lygis, ypač menka plačiajuosčio interneto skvarbą, paprastų ir pigių atsiskaitymo ir prekių pristatymo prie­monių nebuvimas, taip pat komplikuotas teisinis reguliavimas. Deja, esa­mas e. komercijos reglamentavimas, įskaitant naująjį Informacinės visuo­menės paslaugų įstatymą nėra orientuotas į minėtų problemų šalinimą, yra gana sudėtingas ir nustato griežtus reikalavimus bei įpareigojimus tiek elektroninėms sutartims, tiek informacinės visuomenės paslaugų tiekėjams. Įstatymas nenumato jokių efektyvių sankcijų, o kai kurie įstatyme numa­tyti įpareigojimai (ypač susiję su interneto tarpininkų įpareigojimais kon­troliuoti interneto turinį (blokuoti prieigą, vertinti teisėtumą, reaguoti į suinteresuotų asmenų ir valstybės institucijų pretenzijas, fiksuoti ir atskleis­ti paslaugos vartotojų informaciją ir pan.)) potencialiai gali padidinti in­terneto prieigos sąnaudas ir vartotojų nepasitikėjimą informacinės visuo­menės paslaugomis. Dėl nurodytų priežasčių bet kokie tolimesni bandymai reguliuoti elek­troninę komerciją Lietuvoje turėtų būti ypač apgalvoti. Daugeliu atvejųreikėtų orientuotis į ES ir kitose užsienio valstybėse pasiteisinusią prakti­ką, taip pat visapusiškai skatinti elektroninio verslo verslo saviregu­liaciją. Be to, reikalinga valstybės politika, skatinanti plačiajuosčio inter-neto prieinamumą, galimybes vartotojams lengvai, saugiai ir nebrangiai atlikti elektroninius atsiskaitymus, unifikuotas elektroninio verslo platformas smulkiajam ir vidutiniam verslui.27 Toliau nagrinėjamos dažniausiai pasitaikančios vartotojų teisių apsau­gos problemos ir jų sprendimo priemonės elektroninėje komercijoje, va­dovaujantis ES valstybių patirtimi ir įvertinant Lietuvos faktinę būklę bei reglamentavimą. 2.3. Svarbiausios vartotojų teisių problemos elektroninėje komercijoje 2.3.1. Informacijos pateikimas vartotojams elektroninėje erdvėje Daugelio šalių įstatymuose, taip pat ES Elektroninio verslo di­rektyvoje 2000/31/EB yra numatytos teisinės normos, kurios reguliuoja in­formacijos teikimą prieš sudarant sutartį, jos sudarymo metu ir po sutar­ties sudarymo. Lietuvoje šios normos įtvirtintos LR civilinio kodekso 6.366 str., 2002 m. balandžio 10 d. Ūkio ministro įsakyme Nr. 119 „Dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninio verslo, teikimo vidaus rinkoje reglamento patvirtinimo", o šiuo metu nustatytos ir 2006 m. gegužės 25 d. LR informacinės visuomenės paslaugų įstatyme Nr. X-614 (kuriuo į Lietuvos teisės sistemą perkeltos ES Elektroninio verslo direktyvos 2000/31/EB nuostatos. Pagal Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 6-8 str. nuostatas visais atvejais subjektas, vykdantis elektroninį verslą (teikiantis informa­cinės visuomenės paslaugas), turi užtikrinti, kad vartotojai ir valstybės ins­titucijos galėtų lengvai, tiesiogiai ir nuolat pasiekti šią informaciją: • Savo pavadinimą; • Kontaktus, tokius kaip paslaugų teikėjo fizinis adresas ir informaci­ja, kuri palengvintų greito kontakto su pardavėju ar paslaugos tei­kėju galimybes (elektroninio pašto adresas, telefono numeris, tele­fakso numeris ir pan.); • Nurodyti valstybės registrą, į kurį jis įrašytas, ir jo registracijos nu­merį ar analogišką identifikavimo priemonę šiame registre, jei jis užsiregistravęs įmonių ar panašiame viešajame registre; • Pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM) mokėtojo kodą (jei jis yra PVM mokėtojas); • Atitinkamos licencijuojamos veiklos priežiūros institucijos rekvizi­tus, jei verstis veikla būtina gauti įstatymų nustatyta tvarka išduotą licenciją (leidimą); • Profesinį vardą (pvz., mediko ar auditoriaus) ir valstybę, kurioje jis buvo suteiktas, profesinę ar panašią instituciją, kurioje registruotas paslaugų teikėjas, nuorodą į profesinės veiklos taisykles ir priemo­nes joms pasiekti, jei paslaugos teikėjas yra reglamentuojamos pro­fesijos atstovas.45 Elektroninio verslo subjektai be kitų dalykų vartotojui taip pat turi suteikti aiškią informaciją apie: • Svarbias produkto ar paslaugos ypatybes; • Visus galimus pasiūlymo apribojimus, išlygas ir pan.; • Pasirinktų prekių ir paslaugų kainas (kainos sudėtinės dalys turi bū­ti aiškiai įvardytos ir įskaičiuotos į galutinę sumą, tai turi būti atlikta ne vėliau kaip užsakymo metu, paprastai perkeliant prekes į „pre­kių krepšelį" ir pan., o ne atsiskaitymo metu); • Periodą, kuriuo yra taikomas specialus pasiūlymas ar specialios kai­nos; • Visas svarbias sutarties sąlygas ir terminus (ypač apie pristatymo, ap­mokėjimo sąlygas ir terminus ar nuolatinio paslaugų teikimo sąlygas); • Specifines sąlygas, jei jas būtina įvykdyti norint naudotis konkrečiu produktu ar paslauga; • Visas įmanomas paslaugas po padavimo bei taikomus garantinius terminus; • Pranešimo apie sutarties nutraukimą terminus, kai sudaroma neter­minuota sutartis, arba ilgesnė nei vienerius metus galiojanti sutartis. Pagal LR civilinio kodekso 6.366 str. 6 d. iki elektroninės sutarties su­darymo, o kai daiktai tiekiami ne pardavėjo įgalioto asmens, iki daiktų pateikimo, vartotojas turi gauti informaciją raštu apie: • Siūlomą daiktą (pavadinimas, pagrindinės savybės); • Pardavėją (nurodant, kur ir kam vartotojas gali adresuoti bet kokį skundą); • Vartotojo teisę atsisakyti sutarties įgyvendinimo tvarkos; • Mokėjimo, pristatymo ar atlikimo tvarką, pardavėjo teikiamas daik­to priežiūros paslaugas ir garantijas, jeigu jos suteikiamos; • Sutarties atsisakymo sąlygas, jeigu sutartis neterminuota arba ilges­nė nei vienerių metų. Be to, pareiga įrodyti, kad ši informacija raštu buvo įteikta pirkėjui, tenka pardavėjui. Šios nuostatos yra ypač griežtos ir sunkiai suderinamos su elektronine sandorio prigimtimi (kadangi informaciją imperatyviai rei­kalaujama pateikti raštu), tačiau svarbu paminėti, kad įstatyme numatyta viena išimtis - informacijos raštu pateikti nereikia, jei ši informacija var­totojui buvo suteikta prieš sutarties sudarymą. Pastaruoju atveju (t. y. prieš sutarties sudarymą) informacija vartotojui gali būti pateikta ir elektroni­ne forma. Paminėtina, kad informacija turi būti pateikiama vartotojui supranta­ma kalba, o daugeliu atvejų - valstybine kalba. Komercinė informacija turi būti aiškiai atpažįstama; iš jos turi būti galima nustatyti fizinio ar juridi­nio asmens, kurio vardu teikiama komercinė informacija, tapatybę. Ko­mercinėje informacijoje turi būti aiškiai atpažįstami reklaminiai pasiūly­mai, tokie kaip nuolaidos, priemokos, dovanos, o sąlygos, kurias reikia patenkinti norint gauti šias nuolaidas, priemokas ar dovanas, turi būti leng­vai prieinamos ir aiškiai bei nedviprasmiškai pateiktos. Galiausiai, komer­cinėje informacijoje turi būti aiškiai atpažįstami reklaminiai konkursai arba žaidimai, o sąlygos, kurias reikia patenkinti norint juose dalyvauti, turi būti lengvai prieinamos ir aiškiai bei nedviprasmiškai pateiktos, pvz., netoleruotina, kad svarbi informacijos dalis pateikiama atskiruose tinklalapiuose, kurių vartotojui reikia specialiai ieškoti, arba, kad informacija pa­teikiama smulkiu ir nekontrastingu šriftu. 2.3.2.Elektroninės sutartys ir elektroninio verslo plėtra Nepaisant įvairios praktikos užsienio valstybėse, elektronine forma ir (ar) priemonėmis sudaromos sutartys (elektroninės sutartys), kaip speci­finė sutarčių rūšis ar forma, nėra aiškiai reglamentuotos Lietuvoje. Šioms sutartims iš esmės taikomi bendrieji Lietuvos Respublikos civiliniame ko­dekse nustatyti reikalavimai, kurie taikomi rašytine forma sudaromoms sutartims, tačiau keliamos ir papildomos sąlygos. Elektroninėmis priemo­nėmis neleidžiama sudaryti sutarčių, kurioms nustatyta notarinė forma ir kurioms įstatymais nustatyta privaloma teisinė registracija. Apskritai pa- minėtina, kad LR informacinės visuomenės paslaugų įstatymo IV skyriu­je vartojama „sutarties, sudaromos elektroninėmis priemonėmis" sąvoka gali būti interpretuojama dvejopai: • kaip sutartis, kurios sąlygos pateikiamos šalims elektronine forma ir šalys išreiškia savo valią elektronine forma; • kaip sutartis (žodinė, rašytinė ar pan.), kurios sudarymą palengvina elektroninės priemonės (pvz., sutartyje yra blanketinių nuorodų į interneto tinklalapius, sutarties sąlygas šalys derina elektroninėmis prie­monėmis), tačiau šalys išreiškia savo valią ne elektronine forma. Sistemiškai analizuojant LR informacinės visuomenės paslaugų įsta­tymo ir LR civilinio kodekso nuostatas manytina, kad „sutartimi, sudaro­ma elektroninėmis priemonėmis" laikytina tik pirmoji sutarčių kategori­ja. Deja, ši reguliavimo dviprasmybė leidžia netaikyti elektroninėms su­tartims nustatytų taisyklių antros kategorijos sutartims, taip informacinės visuomenės paslaugų tiekėjas gali išvengti papildomų pareigų vartotojams. Būtent tokią praktiką šiuo metu taiko finansinių paslaugų tiekėjai Lietu­voje, kai rašytinėse sutartyse su vartotojais pateikiamos blanketinės nuo­rodos į elektroninius išteklius, taip suteikiama galimybė paslaugos tiekė­jui iš esmės vienašališkai ir neinformuojant vartotojo pakeisti sutarties są­lygas ir pan. Taip paslaugų tiekėjai diskriminuoja vartotojus, kurie sudaro sutartis elektroninėmis priemonėmis. Apskritai pastebėtina, kad paslau­gų tiekėjai (ypač profesionalūs paslaugų tiekėjai -verslininkai) vengia su­darinėti vien tik elektronines sutartis, o elektroninį informacijos ir užsa­kymų apsikeitimą tarp šalių siekia įteisinti rašytinėmis sutartimis. Būtent tokią praktiką taiko visi be išimties Lietuvos bankai.46 Išskyrus LR informacinės visuomenės paslaugų įstatymą, Lietuvos įsta­tymuose elektroninės sutartys nėra tiesiogiai įvardijamos ir išsamiai reg­lamentuotos. LR CK 1.73 str. 2 d. rašytinės formos dokumentui prilygina šalių pasirašytus dokumentus, perduotus telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teks­to apsauga ir galima identifikuoti parašą. LR CK 1.76 str. 2 d. nustato, kad jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Dar griežtesnės normos pateikiamos ir LR civilinio kodekso 6 knygos IV dalies XXIII skyriaus 4 skirsnyje (6.366-6.367 str.) reglamentuojant vartotojiškų pirkimo-pardavimo sutarčių, sudaromų naudojant ryšio prie­mones (taip pat ir elektronine forma), ypatumus ir jas detalizuojančiose Daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklėse, patvirtintose LR ūkio ministerijos 2001 m. rug­pjūčio 17 d. įsakymu Nr. 258. Šiose normose akcentuojami du pagrindi­niai funkciniais reikalavimai elektroniniu būdu sudaromoms sutartims -naudojamų ryšio priemonių saugumo bei informacijos integralumo ir as­menų, sudarančių šią sutartį identifikavimo užtikrinimo reikalavimai, taip pat papildomos vartotojui suteikiamos teisės - ypač sutartimi neatšaukia­ma teisė atsisakyti sutarties, išskyrus išimtinius specifinius atvejus. LR ci­vilinio kodekso 6.367 str. nustato, kad vartotojas turi teisę atsisakyti pirki­mo-pardavimo sutarties, sudarytos naudojant ryšio priemones, pranešda­mas apie tai raštu pardavėjui per septynias darbo dienas nuo: • daikto pristatymo dienos, kai parduodamas daiktas; • sutarties sudarymo dienos, kai teikiamos paslaugos. Jeigu vartotojui nebuvo raštu arba prieš sutarties sudarymą pateikta informacija apie sutarties atsisakymo tvarką, prekę ar pardavėją, mokėji­mo, pristatymo ar garantijas (priežiūrą), jis turi teisę atsisakyti sutarties per tris mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos. Vartotojas neturi teisės atsisakyti sutarties, jeigu: • perkami garso ir vaizdo kūriniai ir fonogramos bet kokiose laikme­nose, kompiuterių programos, ir pirkėjas pažeidė pakuotės apsau­gas (atplėšė ar atidarė pakuotę); • perkami laikraščiai, žurnalai ar kiti periodiniai leidiniai; • dalyvauta žaidimuose ir loterijose; • jis daiktą sugadino ar iš esmės pasikeitė daikto išvaizda; daikto ar jo pakuotės išvaizdos pakeitimai, kurie buvo būtini norint apžiūrėti gau­tą daiktą, negali būti vertinami kaip esminiai daikto išvaizdos pakei­timai. Pardavėjas, gavęs vartotojo pranešimą apie sutarties atsisakymą, per penkiolika dienų privalo atsiimti daiktą ir grąžinti pirkėjui už daiktą su­mokėtus pinigus. Paminėtina, kad pirmiau išdėstytos taisyklės dėl vartotojo teisių atsi­sakyti sutarties elektroninėje komercijoje yra kur kas platesnės už teises, kurios suteikiamos vartotojui tradicinėje komercijoje - pagal LR civilinio kodekso 6.362 str. 4 d. ir LR ūkio ministro 2001 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 217 patvirtintas Daiktų grąžinimo ir keitimo taisykles. Dar viena, tačiau labai riboto taikymo norma pateikta LR autorių tei­sių ir gretutinių teisių įstatymo 42 str. 2 d., t. y. kai kompiuterių progra­mos ar elektroninės duomenų bazės pateikiamos kompiuterių tinklais, teisė naudotis kompiuterių programa ar duomenų baze naudotojui gali būti suteikiama licencine sutartimi, kuri pateikiama elektronine forma ir ku­rią naudotojas turi patvirtinti prieš pradėdamas naudoti kompiuterių pro­gramą ar elektroninę duomenų bazę (Shrinkwrap ir Click-through). Pačiame LR informacinės visuomenės paslaugų įstatyme yra nustatyti papildomi reikalavimai dėl Informacijos, susijusios su elektroninės sutar­ties sudarymu, pateikimo, užsakymo pateikimo, pasiūlymo sudaryti sutar­tį (ofertos) ir pateikto pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimo (akcepto). Įsta­tymo 9 str. įpareigoja informacinės visuomenės paslaugos teikėjus paslau­gos gavėjui pateikti sutarčių sąlygas, tarp jų sutarčių standartines sąlygas, tai leistų šią informaciją išsaugoti ir vėliau panaudoti. Įstatymo 10 str. nu­stato, kad elektroninio užsakymo gavimas turi būti paslaugos teikėjo ne­delsiant elektroninėmis priemonėmis patvirtintas. Vienu iš tinkamų užsa­kymo gavimo patvirtinimų yra užsakytos informacinės visuomenės paslau­gos teikimas elektroninėmis priemonėmis (pvz., prieigos prie elektroni­nės duomenų bazės suteikimas, galimybės parsisiųsti informaciją suteiki­mas ir pan.). Užsakymas ir jo gavimo patvirtinimas yra laikomi gautais, kai šalys, kurioms jie skirti, gali juos pasiekti, t. y. juos peržiūrėti ir patik­rinti. Paslaugos teikėjas turi suteikti paslaugos gavėjui tinkamas, veiks­mingas ir prieinamas technines priemones, leidžiančias pastarajam nusta­tyti ir ištaisyti įvesties klaidas prieš pateikiant užsakymą. Šie reikalavimai yra privalomi, kai viena iš sutarties šalių yra vartotojas, išskyrus tą atvejį, jei užsakymas pateikiamas ir tvirtinamas tik keičiantis elektroninio pašto pranešimais arba analogiškais individualiais pranešimais. Ši išimtis yra pa­teisinama, kadangi pats elektroninio pašto ar individualaus pranešimo for­matas suponuoja, kad atitinkama informacija bus asmeniškai atsiųsta už­sakovui (vartotojui) ir bus išsaugota jo kompiuteryje ar elektroninio paš­to bylose. Kaip minėta, specialios taisyklės nustatytos ir pasiūlymui sudaryti elek­troninę sutartį (ofertai) ir pateikto pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimui (akceptui). Įstatymo 11 str. visų pirma nustato prezumpciją, kad šalis iš­siuntė pasiūlymą sudaryti sutartį (oferta) ir (ar) pateiktą pasiūlymą sudaryti sutartį priėmė, jei juos išsiuntė pati šalis, jos atstovas arba informaci­nė sistema, kuri šalies ar jos vardu suprogramuota veikti automatiškai. Ši norma turi ypatingą reikšmę, kadangi pripažįstama, jog šalis gali išreikšti savo valią iš anksto suprogramuodama informacinę sistemą priimti pasiū­lymus, atitinkančius tam tikras sąlygas. Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) ir (ar) pateikto pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas (akceptas) laiko­mi išsiųstais, kai šalis ar jos atstovas, kurie juos išsiuntė, nebegali jų pa­siekti ir kontroliuoti, t. y. nėra įmanoma jų vienašališkai atšaukti ar juos paneigti. Pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) ir (ar) pateikto pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas (akceptas) laikomi gautais, kai šalis, kuriai jie skirti, gali juos pasiekti, t. y. gali juos įvertinti ir apsispręsti dėl jų. Įstaty­me nustatytas ir elektroninių sandorių jurisdikciją apsprendžiantis princi­pas, turint omenyje, kad pasiūlymas sudaryti sutartį (oferta) ir (ar) pa­teikto pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas (akceptas) laikomi išsiųstais ir (ar) gautais pasiūlymą sudaryti sutartį pateikusios šalies (oferento) ir (ar) pasiūlymą sudaryti sutartį priėmusios šalies (akceptanto) gyvenamo­joje arba verslo vietoje. Deja, bent jau kol kas, Lietuvoje nėra teismų praktikos, kuri vienareikš­miškai įteisintų elektronines sutartis, tačiau užsienio valstybių teismų prak­tika šias sutartis pripažįsta pilnateisiu civilinės apyvartos instrumentu. Ar­timiausi teisminiai precedentai Lietuvoje yra Lietuvos Aukščiausiojo Teis­mo praktika, kuria suteikiama juridinė galia dokumentų faksimilinėms ko­pijoms (faksu perduotos kopijos iš esmės yra elektroninės dokumento ko­pijos. LR Aukščiausiasis Teismas 2000 m. gegužės 29 d. nutartimi civilinė­je byloje R. Beliackas v. UAB „Sabina", Nr. 3K-3-619/2000, konstatavo, kad „viena iš rašytinių tekstų perdavimo priemonių yra telekomunikacija, kurios technine priemone yra ir fakso aparatas". Atsižvelgiant į tai, kad faksu, kaip elektroninių ryšių priemone, yra perduodami būtent elektroni­niai duomenys, galima daryti išvadą, kad Aukščiausiasis Teismas šioje by­loje iš esmės pripažino, jog elektroninė forma yra viena iš rašytinės formos rūšių. Naujesnėse bylose teismai iš esmės prilygina elektroninę informaciją rašytinei informacijai, pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas by­loje „UAB „Bitė GSM" v. AB „Lietuvos telekomas", byla Nr. 3K-3-35/2003, dėl pokalbių srautų siuntimo nesutartomis kryptimis įrodymais pripažino elektroninius skambučių srautų įrašus generuojamus telefonų stotyse, o Lie­tuvos Aukščiausiasis Teismas byloje AB „Lietuvos telekomas" v. Ž.Budros IĮ „Sėkmės vėjas", Nr. 3K-3-35/2003, dėl nepageidaujamų elektroninių reklaminių pranešimų platinimo elektroniniams pranešimams pritaikė ra­šytinei informacijai reglamentuoti skirtas taisykles. Nors ir pamažu, tačiau elektroniniai dokumentai (taip pat ir elektroninės sutartys) yra pripažįsta­mi įrodymais tiek civiliniame, tiek baudžiamajame procese.29 Minėta teis­mų praktika leidžia manyti, kad susidūrę su elektronine sutartimi teismai nuosekliai vadovautųsi LR informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 3 str. 2 d. įtvirtintu elektroninės formos nediskriminavimo principu, kuris reiškia, kad informacijos teisinė galia negali būti paneigta ar apribota vien tik tuo pagrindu, kad ši informacija yra sukurta, išsiųsta, gauta ar išsaugo­ta elektroninėmis priemonėmis. Nepaisant elektroninės formos įstatyminio ir teisminio pripažinimo, ana­lizuojant pirmiau paminėtas normas, darytina išvada, kad elektroninei for­mai keliami žymiai griežtesni reikalavimai nei rašytinei sandorių formai, tarp jų reikalavimai dėl teksto apsaugos, šalių ir parašų identifikavimo prie­monių, keliamos papildomos sąlygos dėl sutarties sudarymo patvirtinimo ir fakto įrodymų, nustatomos papildomos vartotojų teisės (ypač plati teisė at­sisakyti sutarties) ir pan. Šie papildomi reikalavimai ne visuomet pateisina­mi, be to, gali būti sunkiai įgyvendinami, pvz., absoliuti sutarties teksto ap­sauga ir šalių (jų parašų) nustatymas apskritai neįmanomas, o saugiausių -sertifikuotų - elektroninių parašų naudojimas ekonomiškai brangus ir ne­efektyvus, ypač sutartyse, kurių viena šalis yra vartotojas. Teoriškai griežtes­nį elektroninio verslo reglamentavimą ir platesnes vartotojų teises pa­teisina didesnis vartotojo pažeidžiamumas elektroninėje erdvėje - ypač ga­limybių apžiūrėti ir „pačiupinėti" prekes nebuvimas, tačiau praktikoje turi būti įvertinti ir visi elektroninio verslo privalumui vartotojui, t. y. in­formacijos gausa, galimybė lengvai palyginti skirtingas prekes ir paslaugas, jų kainą ir kitas sąlygas, taip pat psichologinio pardavėjo spaudimo nebuvi­mas ir elektroninio sandorio sudarymo komfortas.47 Praktikoje vis dažniau pasitaiko atvejų, kai vartotojas apžiūri ir išsirenka prekę tradicinėje parduotuvėje, tačiau įsigyja lygiai tokią pačią prekę elektroninėje parduotuvė­je. Galiausiai paminėtina, kad skirtingas tradicinės ir elektroninio verslo reglamentavimas iš esmės iškreipia rinką ir apsunkina efektyvią konku­renciją, o tai kenkia patiems vartotojams, visuomenei ir valstybei. Tai ypač aktualu atsižvelgiant į pasaulinį elektroninio verslo pobūdį, kadangi griežtas reguliavimas iš esmės apsunkina elektroninio verslo verslą nacionaliniame lygmenyje ir skatina informacinės visuomenės paslaugų tiekė­jus perkelti verslą į palankesnes jurisdikcijas, nors prekės ir paslaugos tie­kiamos tiems patiems vartotojams. Taip prarandamos mokesčių pajamos, darbo vietos, sumenkinama prekių ir paslaugų pasiūla vartotojams arba jos pabrangsta. Dėl šių priežasčių ateityje svarstytina elektroninio verslo reglamentavimo reforma, kuri labiau suvienodintų elektroninės ir tradici­nės komercijos reglamentavimą. Pažymėtina, kad dėl gausaus ES teisės ak­tų kiekio šiuo klausimu būtinos ne vien nacionalinės iniciatyvos. Dėl pirmiau minėtų priežasčių tikros (pirmo tipo) elektroninės sutar­tys Lietuvoje yra retas reiškinys, o didesnės vertės objektams (daugiau kaip 5 000 litų) elektroninę sutarčių formą rekomenduotina naudoti tik tuomet, jei ji įtvirtinta ankstesniuose sutartiniuose instrumentuose tarp šalių (pvz., prieš pradedant aptarnauti užsakymus elektroninėje erdvėje pasirašoma rašytinė sutartis, kuri tai reglamentuoja (e.banko paslaugų atvejis)), t.y. teisiniu požiūriu antro tipo - rašytine sutartimi reglamen­tuoti elektroniniai sandoriai - yra saugesni ir mažesnė rizika dėl jų sąlygų galiojimo šalims (įskaitant vartotojus), be to, formaliai tokios sutartys ne­laikomos „sutartimis, sudaromomis naudojant ryšio priemones" ar „su­tartimis, sudaromomis naudojant elektronines priemones", todėl išven­giama papildomų įpareigojimų ir vartotojų teisių, kurios taikomos „sutar­tims, sudaromoms naudojant ryšio priemones" ir „sutartims, sudaromoms naudojant elektronines priemones". Pastaruoju atveju ypač svarbu užtik­rinti, kad vartotojų teisės nebūtų pažeistos ir šioje rašytinėje sutartyje, dėl kurios paslaugų teikėjas išvengia papildomų garantijų vartotojams. Ypač svarbu įvertinti, ar rizikos, susijusios su tolimesnių sutarčių sudarymu ar užsakymų teikimu elektronine forma, nėra perkeliamos vartotojui, pasi­rašančiam tokią sutartį. Apibendrinant reikia pabrėžti, kad sudarant sutartį elektroninėmis prie­monėmis (užsakant prekę ar paslaugą) turėtų būti laikomasi šių minima­lių principų: • paslaugos teikėjas, jei nėra pateisinamos priežasties, turi nedelsda­mas elektroninėmis priemonėmis patvirtinti užsakymo gavimą; • užsakymas ir gavimo patvirtinimas yra laikomi gautais, kai šalys, ku­rioms jie skirti, gali juos pasiekti; • paslaugos teikėjas turi suteikti paslaugos gavėjui tinkamas, veiksmin­gas ir prieinamas priemones, leidžiančias jam prieš pateikiant užsa­kymą nustatyti ir ištaisyti įvesties klaidas; paslaugų tiekėjai turi aiškiai ir nedviprasmiškai suteikti vartotojui visą įmanomą informaciją, kad jis galėtų įvertinti produktą ar pasiū­lymą prieš sutarties sudarymą. Paprastai yra taikoma pagrindinė taisyklė, kad elektroninio verslo įmonės privalo veikti pagal tą informaciją, kurią suteikė vartotojui prieš sutarties sudarymą ar kartu su sutarties sudarymu. Sutarties sudarymo funkcija turi būti aiškiai atskirta nuo kitų funkcijų. Elektroninio verslo įmonės privalo užtikrinti, kad vartotojas būtų in­formuotas apie visas sutarties sąlygas prieš sudarant sutartį. Ginčo atveju įrodinėjimo pareiga dėl vartotojo informavimo ir valios išreiškimo turi tekti elektroninio verslo įmonei, kaip srities profesionalui, o ne vartotojui. Bet kokios abejonės turėtų būti traktuojamos vartotojo naudai. Techninis elektroninių sutarčių sudarymo sprendimas turi būti toks, kuris užtikrintų, kad vartotojas prieš sudarydamas sutartį privalomai per­žiūrėtų visas sutarties sąlygas. Tai gali būti padaryta tokia forma, kai var­totojas, prieš patvirtindamas visą sutartį, privalo peržiūrėti ir atskirai pa­tvirtinti sutarties dalis, informuojančias apie konkrečias sąlygas. Tokiu at­veju pageidautina, kad sutarties sąlygos ekrane būtų matomos pilnu teks­tu, o sutikimo laukelis būtų puslapio apačioje, tai priverstų vartotoją per­žiūrėti visą tekstą. Be to, sutikimo dialogas atsirastų po tam tikro laiko, kuris reikalingas sąlygoms peržiūrėti. Sutarties sudarymas techniškai turi būti suformuluotas taip, kad var­totojas galėtų pamatyti ir ištaisyti klaidas bei nutraukti pirkimą prieš su­tarties sudarymą. Paprastai yra rekomenduotina, kad paslaugų teikėjas ar pardavėjas informuotų vartotoją apie visas jo užsakytas paslaugas ar pre­kes bei suteiktą informaciją prieš vartotojui atliekant galutinį užsakymą. Sutarties sudarymo veiksmai negali turėti tokios sekos, kuri reikalau­tų vartotojui atskleisti asmeninę informaciją anksčiau nei prieš pat sutar­ties sudarymą ir tik tuo atveju, kai tai numato atitinkami įstatymai. Vartotojas turi aiškiai suprasti, kad sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai jis (ji) aktyviai patvirtino užsakymą. Vartotojas turėtų paspausti „už­sakymo patvirtinimo" mygtuką, laukelį ar ikoną prieš sutarties sudarymą. Yra nepriimtinas „Tęsti" (Continue) mygtuko, laukelio ar ikonos naudo­jimas pirkimo procesui patvirtinti, jei pirkėjas sudaro sutartį aktyvuodamas šį mygtuką. Įvykdęs užsakymą vartotojas privalo kaip įmanoma greičiau gauti pa­tvirtinimą iš pardavėjo apie užsakymo priėmimą. Elektroninio verslo įmonės taip pat turi atsiųsti vartotojui užsakymo patvirtinimą, kuria­me būtų visa su konkrečiu užsakymu susijusi informacija, įskaitant kainą ir apmokėjimo būdą. Vartotojui privalo būti prieinami paaiškinimai apie sutarties galiojimo laiką ir pagrindines sąlygas bei pateikti tokiu būdu, kuris leistų jam šią informaciją išsaugoti. Vartotojui turi būti suteiktos paprastos ir priimti­nos priemonės informacijai išsaugoti, įskaitant sutarties sąlygas tiek fizi­ne (išspausdinta popieriuje), tiek elektronine forma. Informacija turi būti pateikta statiška forma, pvz., vartotojas neturi imtis aktyvių veiksmų tam, kad ją išsaugotų, be to, turi būti užtikrinamas informacijos integralumas (t. y. ji neturi pasikeisti ją išsaugant). Visais atvejai elektroninio verslo subjektui tenka pareiga užtikrinti įrodymus dėl informacijos integralumo (t. y. pagrįsti, kad sutarties sąlygos ar rinkodaros informacija išliko tokia pati, kokia buvo pateikta vartotojui). Informacija iki ir po sutarties sudarymo vartotojui turi būti suteikta tokia pačia kalba, kaip ir prieš tai buvęs rinkodaros turinys. Ne visos gyvenimiškos situacijos ir komunikacijos formos yra tinka­mos elektroninei komunikacijai, ypač tais atvejais, kai konkrečios elek­troninės žinutės nepastebėjimas gali turėti esminių pasekmių vartotojui. Dėl šios priežasties elektroninio verslo įmonės vartotojui gali siųsti įpareigojančias žinutes, t. y. žinutes, kurių turinys apima informaciją apie vartotojo įsipareigojimus atlikti veiksmus ar jo teisines pareigas (pvz., per­spėjimas apie laiku nesumokėtas įmokas), tik tada, kai yra visiškai aišku, kad vartotojas pats aktyviai sutiko su tokio pobūdžio elektronine komu­nikacija. Elektroninio verslo įmonės, siųsdamos elektronines žinutes var­totojams, turi turėti omenyje, kad vartotojai elektroninį paštą gali tikrinti ne taip dažnai, kaip įprastinio pašto dėžutę. Tai reiškia, kad elektroninio verslo įmonės negali tikėtis, jog vartotojas reaguos į jų elektroninę žinutę taip greitai, kaip reaguotų į pranešimą, atsiųstą tradiciniu paštu. 2.3.3. Elektroniniai atsiskaitymai Elektroniniai atsiskaitymai ir jų instrumentai Lietuvoje „įteisinti" iš esmės tik 2003 m. liepos 1 d. įsigaliojus LR mokėjimų įstatymo naujai re­dakcijai, nors faktiškai elektroniniai atsiskaitymai jau atliekami daugiau kaip dešimtmetį. ES lygiu elektroniniai atsiskaitymai ir su jais susijusios vartotojų teisės išsamiai reglamentuoti dar XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Faktiškai naujos LR mokėjimų įstatymo normos įgyvendina 1997 m. liepos 30 d. Europos Komisijos rekomendaciją 97/489/EB „Dėl operacijų elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir jas išleidusių ir turin­čių asmenų santykių", kuri pakeitė ankstesnes ES Komisijos rekomenda­cijas 88/590/EEB ir 87/598/EEB dėl atsikaitymų sistemų bei mokėjimo kor­telių išleidėjų ir jų naudotojų santykių. Pagal šiuo metu galiojantį LR mokėjimų įstatymą elektroniniais atsi­skaitymais yra laikytinos visos mokėjimo operacijos, atliekamos panaudo­jant elektronines mokėjimo priemones, t.y. nuotolines prieigos mokėjimo priemones ir (ar) elektroninius pinigus. Nuotolinės prieigos mokėjimo prie­monės leidžia jų naudotojui elektroniniu būdu sudaryti ir pateikti nurody­mus kredito įstaigai dėl disponavimo toje kredito įstaigoje naudotojo są­skaitoje turimomis lėšomis. Naudojantis šiomis priemonėmis (pvz., spe­cialia programine įranga, elektroninio ryšio įranga, mokėjimo kortele), pa­prastai reikia tapatybės patvirtinimo (slaptažodžio, PIN kodo ir pan.). Ak­tualiausia vartotojams elektroninių atsiskaitymo priemonių forma yra var­totojiškos mokėjimo kortelės (įskaitant kredito ir debeto korteles). Elek­troninių atsiskaitymų priemonėmis pamažu tampa ir įvairių išankstinio ap­mokėjimo paslaugų priemonės, pvz., išankstinio apmokėjimo mobiliojo ry­šio kortelės. LR mokėjimų įstatymo nuostatos (tarp jų 17-21 str. nuosta­tos, atribojančios vartotojų civilinę atsakomybę, ir 23 str. nuostatos dėl var­totojo ir kredito įstaigos ginčų sprendimo) be išimčių taikomos ir atsiskai­tymui mokėjimo kortelėmis elektroninėje erdvėje, taip pat ir elektroninė­se parduotuvėse. Elektroniniai pinigai - piniginė vertė (kreditinis reikalavimas kredito įstaigai), saugoma kredito įstaigos išleistoje priemonėje (kortelės, kom­piuterio ar pan. atmintyje). Elektroniniai pinigai gali būti panaudoti mo­kėjimams bet kuriam gavėjui, galinčiam priimti tokius mokėjimus, ir (ar) gryniesiems pinigams gauti. Lietuvoje reikalaujama, kad elektroninių pi­nigų naudotojas patvirtintų savo tapatybę prieš jais pasinaudodamas, to­dėl iš esmės nepripažįstami tikrieji elektroniniai pinigais, kurių pagrindi­nė savybė, kaip ir grynųjų pinigų, yra anonimiškumas. Elektroniniai atsiskaitymai gana išsamiai reglamentuoti LR mokėji­mų įstatymo 17-21 str., kurie įsigaliojo nuo 2004 m. sausio 1 d. Vartotojų teisių požiūriu ypač svarbūs minimalūs reikalavimai elektroninių mokėji­mo priemonių suteikimo ir naudojimo sutartims, nustatyta kredito įstaigų. Išvados 1. Atsižvelgiant į darbe nustatytas tendencijas vienas iš svarbiausių iššūkių su kuriuo susidurs įstatymų leidėjas vertindamas tinkamumą ir veiksmingumą tradicinės sutarčių teisės doktrinos technologijų inovacijų aspektu, tai bus suradimas tinkamo atsakymo į vystymąsi vykdant derybas ir sudarant sutartis. Konkurencinis spaudimas paskatins įmones bandyti pakeisti žmones su automatiniais sutarčių procesais, bet automatiniai procesai gali įgyvendinti technines normas, kurios nėra kartu suderintos su galiojančią teisę, įstatymu ir viešąja politika. 2. Sąmyšis informacijos, privatumo, įstatymo taikymo srityje praktikoje gali sukelti prieštaravimus, kurie iškils sutarčių teisės karalystėje kaip naujos, galingesnės elektroninės komercijos technologijos bus plačiai naudojamos. Mechanizmai išlaikyti techninių standartų vystymąsi suderinant jas su konkurencingų rinkų pastangomis ir įstatymo reikalavimais bei viešos politikos turėtų būti surasti bei nustatyti. 3. Darbe atlikta analizė leidžia teigti, kad JAV ir Europos Sąjunga abi kartu patyrė sėkmes ir nesėkmes, bandydamos suderinti sutarčių teisės doktriną kartu su XXI a. komercinėmis realijomis. Europos Sąjunga paskelbė išsamią, programinę direktyvų struktūrą, kuri leidžia vykdyti bendruosius Europos koncepcijas vartotojų apsaugos elektroninėse sutartyse. 4. Direktyvų metodas nustatyti tikslus bet ne būdus pasiekti juos yra pagrįstas atsižvelgiant į trūkumą plataus pagrindo vienodų sutarčių teisės taisyklių Europoje. Tačiau iš vienos pusės šis metodas, iš kitos – koordinavimo trūkumas tarp instrumentų gali baigtis nevienodu įgyvendinimu valstybėse narėse ir atitinkamai išliks teisinė nežinomybė. 5. JAV sėkmė su UETA, aiškumo ir racionalumo modelis, buvo pakirsta E-parašo netinkamo reguliavimo. Pastangos dideliu mastu kodifikuoti elektroninių sutarčių teisės įstatymą JAV, ko pasekmė buvo sukurtas UCITA nepasisekė dėl politinių prieštaravimų, tačiau atsiranda gyvos diskusijos apie tinkamus elektroninių sutarčių teisės doktrinos kontūrus precedentinėje teisėje. Literatūra 1. Балабанов И. Т. Электронная комерция. Санкт-Петербург:Питер, 2001. 2. Биков В. А. Електронный бизнес и безопасность. Москва: Радио и связь, 2000. 3. Al-Qirim N. A. Y. Global Electronic Business Research: Opportunities and Directions. London: Idea Group Publishing, 2005. 4. Eldon L., Timothy C. D. Advances in Electronic Business. London: Idea Group Publishing, 2006. 5. Elektroninis verslas: elektroninio parašo perspektyvos Lietuvoje. Vilnius: Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2002. 6. Chen S. Strategic Management of e-Business. London: Wiley, 2005. 7. Chester M., Kaura R., Linton P. Electronic Business & Commerce. London: Springer, 2003. 8. Jelassi T., Enders A. Strategies for E-business: Creating Value through Electronic and Mobile Commerce (Concept and Cases). Prentice Hall, 2004. 9. Harfman A., Sifonis J., Kador J. Net ready. Strategies for success in the e-economy. McGraw: Hill, 2000. 10. Kamel S. Electronic Business in Developing Countries: Opportunities and Challenges.London: Idea Group Publishing, 2005. 11. King H.J., Knight P., Mason H.J. Web Marketing. Cook Book. New York: Wilei Computer Publishing, 1997. 12. Markevičienė A., Kriaučionienė M., Dapkus G., Gatautis R., Slivinskas M., Valiukonytė D. 13. Verslas ir e-verslas: integravimas, galimybės, metodai. Kaunas: Technologija, 2002. 14. Paliulis N., Pabendinskaitė A., Šaulinskas L. Elektroninis verslas: raida ir modeliai. Vilnius: Technika, 2007. 15. Patel K., McCarthy M.P. Digital transformation: the essential of e-business leadership. McGraw: Hill, 2000. 16. Peterson R. Electronic Marketing and the Consumer. Thousand Oaks: Page Publishing Inc.,1997. 17. Saarinen T., Tinnilä M., Tseng A. Managing Business In A Multi-channel World: Success Factors For E-business. London Idea Group Publishing, 2006. 18. Sodžiutė L., Sūdžius V. Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai. Vilnius: Petro ofsetas, 2003. 19. Sodžiutė L., Sūdžius V. Elektroninis verslas: pardavimas ir finansinės priemonės.Vilnius: Kronta, 2006. 20. Sūdžius V. Pardavimų valdymas: principai ir praktika. Vilnius: Pačiolis, 2002. 21. Romm C. T. Sudweeks F. Doing Business Electronically: A Global Perspective of Electronic Commerce. Sydney: Springer, 2006. 22. Timmers P. Business models for electronic markets. European Commission, Directorate General III, April, 1998. 23. Wang S., Archer N. P. Electronic marketplace definition and classification: literature review and clarifications. Boston: Springer, 2007. [1] Growth of Electronic Commerce: Presenl and Potential, wwm>.intermtnews.com 13February, 1999. 12] Mark Gunther. The Once and Future Mali, The Economist, I November 1998. [3] Eric Schonfeld. He has got the VVhole Web. Business Week, February 21, 2000 Į4] Stacy Perman. The New Economy Look. Business Week, March 13, 2000. Į5] Mark Fineman. Tropical Storm. ECompany Now, October 2000. [6] Ralph King. Kevin O'Connor Gives..., ECompany Now, October 2000 [7] Vismantas M. Technologijos verčia perrašyti ekonomikos knygas. Lietuvos rytas, 2Cn0 m. rugsėjo 4 d. [8] Dubauskas M. "lnfobalt žvelgs į ateitį". Lietuvos rytas, 2000 m. spalio 23 d. [9] Bruce Barcott. Forget the Mali. Kids Shop the Net, Business Week, July 26, 1999 [10] Lietuvai reikia pigesnio interneto, sako prezidentas. Iš Onmitel laikas. 2001, kovas [žiūrėta 2001-03-22]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!