Ekosistema. Žmogus. Žmogaus anatomija

Ekologijos mokslas tiria sąveiką tarp organizmų bei tarp organizmų ir aplinkos. Aplinką sudaro dvi faktorių grupės: gyvoji aplinka (gyvi organizmai) ir negyvoji aplinka (klimato ir kt. veiksniai). Kiekvienam organizmui, kad galėtų gyventi, reikia nors keleto tinkamų veiksnių. Jei nors vienas veiksnys yra už minimumo arba už maksimumo ribų, organizmas gyventi negali, taip pat nesusidaro ekosistema. Kiekvienas gyvas organizmas vadinamas individu. Visi tos pačios rūšies individai sudaro populiaciją. Populiacija – gyvūnų paplitimas vienoje vietoje. Tai vienos rūšies individų grupė, daugiau ar mažiau izoliuota nuo kitos rūšies individų. Populiacijos dydis yra ją sudarančių individų skaičius. Populiacijos dydis priklauso nuo gimstamumo, mirtingumo, imigracijos, emigracijos ir kt. veiksnių. Yra veiksnių, stabdančių populiacijos augimą, t.y. gamta pati reguliuoja populiacijos dydį. Populiacijos tankis – tai individų skaičius ploto arba tūrio vienete. Populiacijos sudaro porūšį arba rūšį. Padidėjus populiacijos tankiui, susidaro geresnės sąlygos parazitams plisti, nes jiems atsiranda daugiau individų, kurių maisto medžiagomis ir gyvais audiniais jie gali misti, taip pat yra daugiau kur gyventi. Visos vienoje vietoje esančios organizmų populiacijos su visais santykiais tarp jų sudaro bendriją. Bendrijas sudarančius organizmus nuolat veikia negyvosios gamtos arba fizikiniai veiksniai. Negyvoji gamta ir organizmų bendrija sudaro ekosistemą. Ekosistemoje vyksta medžiagų apykaita ir apytaka, o organizmai joje skirstomi į gamintojus, vartotojus ir skaidytojus.
Ekosistemai naudingi plėšrūnai, nes jie atlieka gamtos sanitarų vaidmenį – grobio populiacijoje lieka sveiki ir stiprūs, galintys turėti sveikų palikuonių individai.
Populiacija nuo bendrijos skiriasi tuo, kad populiaciją sudaro visi tos pačios rūšies individai, o bendriją sudaro visi tam tikros grupės organizmai tam tikrose vietose, su visais santykiais tarp jų.
Negyvosios gamtos faktoriai turi tris poveikio taškus – minimumą, optimumą ir maksimumą. Tai būdinga negyvajai ir gyvajai gamtai. Ta zona, kuri peržengia maksimumą arba nepasiekia minimumo, yra mirties zona (apribojantis faktorius). Faktoriais gali būti vėjas, šviesa, drėgmė.
Gyvybei optimali temperatūra yra intervalas tarp 10 ir 40°C. Organizmams būdingi biologiniai ritmai.
Gamintojai –...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!