Ekonominio augimo teorijos esmė

EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA Ekonominis augimas – pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio patencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP (BNP) augimas. Ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius realiojo bendro nacionaliojo (o taip pat ir bendrojo vidaus) produkto didėjimą ir pastovų šalies pajėgumo kilimą; nagrinėja ir atskleidžia spartaus ir sėkmingo ekonominio augimo šaltinius. Jos sprendžia pagrindinę augimo problemą – augimo teikiamos naudos ir kaštų problemą. Šių teorijų kūrėjai daug dėmesio skiria ir kitoms visapusiškai svarbioms augimo problemoms, tokioms kaip „nulinio augimo“ problema, pastovaus augimo tempų užtiktinimas; augimo veiksnių ir jų indėlio į augimą apskaičiavimas; gautų augimo rezultatų ir pasekmių įvertinimas ir kt. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJOS ESMĖ Dabartiniu laikotarpiu dominuoja dvi pagrindinės ekonominio augimo teorijų grupės: 1. Neoklasikinė ekonominio augimo teorija teigia, kad ekonomika yra stabili iš prigimties, ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija. Šie modeliai pagrįsti gamybos funkcijos teorija. Juose numanomas gamybos veiksnių kainų lankstumo ilguoju laikotarpiu išsaugojimas ir veiksnių pakeitimas, vykstantis dėl jų kainų pasikeitimo.Dėl to pirmiausiai pasikiečia kapitalo imlumas. Priėmus tobulosios konkurencijos modeliui būdingas sąlygas, pusiausvyros nacionaliojo produkto didėjimo tendencija tenkina tos pačios pelno maksimizavimo sąlygos, t. y. realioji palūkanų norma yra lygi kapitalo ribiniam produktui, o realusis darbo užmokestis lygus ribiniam darbo produktui. 2. Dž. M. Keinso ir neokeinsistinė ekonominio augimo teorija rinkos ekonomiką traktuoja kaip nestabilią iš prigimties ir balansuojančią „ant peilio ašmenų“. Pasak šios teorijos šalininkus, pusiausvyrai būtinos sąlygos yra tokios griežtos, kad jų įvykdimo tikimybė labai menka. Neokeinsistiniai augimo modeliai skiriami nestabilumo ir nedarbo nagrinėjimui.Ypatingas dėmesis čia skiriamas dvigubam investicijų ir santaupų, kaip bendrosios paklausos dalies ir kaip pagrindinio kapitalo plėtimo, vaidmeniui. EKONOMINIO AUGIMO VEIKSNIAI IR JŲ POVEIKIO AUGIMUI CHARAKTERISTIKA Ekonominio augimo veiksniai šalies ūkį veikia labai įvairiai. Atsižvelgant į tai, ekonominio augimo veiksniai grupuojami į dvi grupes: 1. tiesioginio poveikio. Patenka tokie pagrindiniai veiksniai: a) pasiūlos veiksniai – gamtiniai ištekliai, darbo ištekliai, kapitalas, mokslas ir technologija, verslininkystės stebėjimai, b) paklausos veiksniai – bendroji paklausa, veikianti kaip pagrindinis ekonomikos augimo „lokomotyvas“ tiek kiekybinių ir struktūrinių, tiek kokybinių požiūriu. 2. netiesioginio poveikio. Patenka tokie augimo veiksniai: darbo užmokesčio dydis ir jo dinamika, ribinis polinkis taupyti ir ribinis poveikis investuoti, valstybinė fiksalinė politika. Kiekvienam ekonominio augimo veiksniui daro įtaką visi kiti augimo veiksniai ir bendra socialinė bei ekonominė raida, todėl jis nuolat keičiasi. Pvz.: išteklių kiekio didinimas ir jų kokybės gerinimas dėl mokslo ir technikos naujovių digimo labai padidina gamybinį visuomenės pajėgumą ir bendrąjį nacionalinį produktą. Kita vertus, šiuolaikinio kapitalo panaudojimas ir gamyba apskritai priklauso nuo esamo verslo organizavimo lygio, o šis savo ruožtu yra įvairių ekonominių subjektų išsilavinimo, talento, drąsos ir kitų savybių funkcija. Šie veiksniai paveikia sukurtąjį BNP skirtingai. Ekonominio augimo veiksniai matuojami vertiniais (piniginiais) ir natūriniais (fiziniais) rodikliais ir išreiškiamas procentais arba absoliutiniais dydžiais. Nagrinėjant vieno produkto gamybą, jo augimą galima matuoti fiziniais vienetais. Ekonominio augimo vieksniai ir jų charakteristika Rodyklis Veiksnis Kiekybiniai veiksnio rodikliai Veiksnio poveikio augimui stiprinimo būdas Veiksnio panaudojimo efektyvumo rodikliai Gamtiniai ištekliai Kikvienai ištekliaus rūšiai įvairūs (tūrio, svorio) vienetai Geresnis išgavimas, kompleksiškas ir nuoseklus žaliavos apdorojimas, apsauga nuo gamtos niokojimo Produkcijos medžiagų imlumas Darbo ištekliai Darbingų gyventojų skaičius, jų kvalifikacija Švietimo, sveikatos apsaugos, darbo organizavimo gerinimas Darbo produktyvumas Verslumas Išsilavinimas, talentas, darbštumas Nuolatinis tobulinimas Pelno maksimizavimas Pagrindinis kapitalas Kapitalo gamybinio pajėgumo vieneto kaina Technologinis atnaujinimas, gamybos organizavimo tobulinimas Kapitalo grąža, pagamintos produkcijos kokybė Mokslas ir technologija Sąnaudų rezultato, tenkančio produkcijos vienetui, lygis Mokslinio tyrimo ir bandomųjų, projektavimo-konstravimo darbų sferos plėtojimas, geresnis rezultatų panaudojimas Pelno maksimizavimas, naujos prekės ir paslaugos, aplinkos apsaugos gerinimas Bendroji paklausa Piniginė jos išraiška(kiekis) Infliacijos ir paklausos reguliavimas bankų sistemos prieminėmis Socialiai teisingas pajamų paskirstymas EKONOMINIO AUGIMO KLASIFIKACIJA Klasifikaciją galima sudaryti pagal įvairius kriterijus: 1. Gamybos veiksnių naudojimo pobūdis. Pagal šį kriterijų išskiriamas: ◦ ekstensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas pasitelkus papildomus gamybos veiksnius; ◦ intensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas naudojant žymiai tobuliasnius gamybos veiksnius ir pažangesnias technologijas. Šio tipo augimo rezultatas yra ne tik produkcijos gamybos apimties padidėjimas, bet ir produkcijos kokybės pagerėjimas. Ekonominėje tikrovėje grynu pavidalu neegzistuoja nė vienas iš šių augimo tipų, paprastai kuris nors iš jų dominuoja priklausomai nuo to, kaip buvo pasiektas gamybos apimties padidėjimas, kokio gamybos veiksnio dėka jis gautas: ar dėl kokybinio, ar dėl kiekybinio veiksnių pasikeitimo. 2. Gamybos apimties kitimo tempų dydis. Pagal šį kriterijų išskiriami šie tempai: ◦ dideli (spartūs); ◦ nulinio augimo; ◦ neigiami; ◦ optimalūs. Kurie iš jų naudingesni? Iš pirmo žvilgsnio galima teikti pirmenybę spartiems augimo tempams, nes, pagaminus daugiau produkcijos, išsiplečia poreikių patenkinimo galimybės, žinoma jeigu produkcija yra kokybiška ir gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų taikių gyventojų poreikius. Nulinio ekonominio augimo tempai per santykinai trumpą laikotarpį nesukels labai neigiamų pasekmių, kadangi gali būti pasiekiami: a) mažinant kapitalo imlumą (medžiagų sunaudojimą produkcijo vienetui), didinant kapitalo imlumą (kapitalo sunaudojimą produkcijos vienetui) ir darbo našumą (pagamintos produkcijos kiekį per laiko vienetą); b) mažinant karines išlaidas (karinės paskirties produkcijos gamybos apimtį). Neigiami ekonominio augimo tempai tampa krizės reiškinių įrodymu. Mūsų šalies ekonomonių augimo tempų kritimą galima paaiškinti šiomis aplinkybėmis: staigus senų gamybinių-kooperacinių ryšių nutrūkimas, žlugus senajai biurokratinio valdymo sistemai; morališkai ir fiziškai nusidėvėjusios technikos dominavimas šalies pramonėje ir kt. Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia šalies makroekonomine pusiausvyra ir tuo pat metu būti svarbiausia jos užtikrinimo priemone. Jie neturi būti labia aukšti, kadangi pernelyg aukšti augimo tempai neišvengiamai sukialia infliaciją. Ekonominio augimo tempai priklauso nuo daugelio veiksnių: ekonominių išteklių apimties, kokybės, struktūros ir jų paskirstymo bei panaudojimo laipsnio; mokslo ir technikos pažangos būklės ir gautų rezultatų panaudojimo efektyvumo, užsienio ryšių intensyvumo, visos sistemos subalansavimo. Vertinant ekonominio augimo tempus, vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai kaip gyvenimo, laisvalaikio trukmė ir kt. TEORINIAI EKONOMINIO AUGIMO MODELIAI IR JŲ PRAKTINĖ REIKŠMĖ Ekonominio augimo procesa yra labai sudetingas ir pasireiškia kaip ilgalaikė tendencija. Norint maksimizuoti jo teikimą naudą ir minimizuoti jo kaštus, privalu parinkti tinkamą augimo veiksnių derinį ir neperžengti draudžiamos augimo ribos, už kurios prasideda „antiaugimas“, t.y. augimo tempų spartėjantis lėtėjimas, augimo tempams virstant priešingais, - smukimo tempais su minuso ženklu. Šiuo atžvilgiu pamokantis ir kartu įspėjantis pavyzdys yra neigiami augimo tempai per10 metų visose buvusiose planinės ekonomikos šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Vadinasi, labai svarbu ekonominio augimo procesą tinakamai reguliuoti, kontroliuoti ir valdyti. Čia labai padeda teorinių ekonominių augimo modeliu kūrimas ir praktinis taikymas. Pirminiai, pradiniai teoriniai ekonominio augimo modeliai neišvengiamai supaprastina kai kuriuos realaus gyvenimo aspektus ir viasi neatsižvelgia į kitus iš jų. Velėsni, patobulinti ir žymiai sudetingesni ekonominio augimo modeliai leidžia tyrinėti kur kas daugiau ekonominių problemų. Teorinis ekonominio augimo modelis tobulosios konkurencijos sąlygomis. R. Solou modelis – vienas žinomiausių paprastųjų tolydinių vieno ekonominės dinamikos sektoriaus modelių, matematiškai išreiškiantis svatbiausius ekonominio augimo procesus ir rezultatus. Solou ekonominio augimo modelis – teorinės pažiūros, dėmesį sutelkenčios į mokslo ie technikos pažangos vaidmenį ekonominiam augimui. Šiame modelyje markroekonomiką apibūdina 5 kintamieji: Y – galutinio produkto kiekis, C – namų ūkių vartojimas, S – taupymas (kaupimas), L – darbo išteklių kiekis, K – kapitalo išteklių kiekis, ir penkių lygčių sistema: 1) Y = f (K,L); 2) Y = C + S; 3) S = s * Y; Čia s – taupymo (kaupimo) norma; 0 Gw, tai susidaro kapitalo trūkumas, palyginti su jo paklausa. Ir priešingai: jei faktiškas augimo letesnis už garantuotą, t. y. Gw

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!